Plačiau

Diversifikacija yra puiki investicinio portfelio optimizavimo priemonė: jei investicijų portfelyje yra keletas skirtingų investicijų, ir koreliacija tarp jų yra mažiau nei 1, tuomet bendra portfelio rizika bus mažesnė nei kiekvienos iš investicijų atskirai.

Praktikoje bemaž kiekviena investicijų pora turės mažesnę nei 1 koreliaciją (nors dažnai skirtumas bus nedidelis), o mažesnė koreliacija leidžia pasiekti geresnį investicijų portfelio rezultatą. Paprastai, kuo skirtingų investicijų portfelyje skaičius yra didesnis – tuo geresnė diversifikacija. Tačiau vien skaičiaus efektas yra ribotas: jei investuojama toje pačioje turto klasėje ir toje pačioje rinkoje, tuomet pirmieji investicijų skaidymai į keletą skirtingų vertybinių popierių bus itin efektyvūs, tačiau skaičiui didėjant, efektyvumas pastebimai mažėja, o pasiekus 20 priartėjama prie rinkos rizikos (apie ją skaityti žemiau).

Norint pasiekti efektyvesnę diversifikaciją reikia žiūrėti plačiau: skaidyti investicijas ne tik tarp skirtingų vertybinių popierių leidėjų, bet įtraukti ir kuo daugiau skirtingų turto klasių, kuo mažiau ekonomiškai vienas nuo kito priklausomų regionų ir pan. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Kuo platesnė diversifikacija, tuo geresnis investicinio portfelio rezultatas gali būti pasiektas. Portfelio rizikos sumažėjimas yra tolygus jo grąžos padidėjimui, nes visuomet galima į portfelį įtraukti rizikingesnių priemonių ir taip padidinti potencialią grąžą.

Fundamentalioji diversifikacija

Tai toks diversifikacijos tipas kuomet diversifikuojama į priemones, kurias tas pats faktorius veiktų skirtingomis kryptimis (siekiama, kad diversifikacija būtų neigiama).

Kaip pavyzdys galėtų būti naftos gavybos ir transporto kompanijų akcijos – pirmajai kompanijai naftos brangimas būtų teigiamas faktorius, o antrajai – neigiamas. Taip naftos kainų poveikį bendram portfeliui galima neutralizuoti, ar bent jau sumažinti iki priimtino lygio.

Diversifikuojama rizika (bei „rinkos rizika“)

Diversifikuojama rizika yra ta, kurią galima sumažinta didinant investicijų portfelyje skaičių. Tačiau investicijų skaičių didinant ir toliau pasiekiama riba, kuomet rizika nustoja mažėti. Toliau susiduriama su „rinkos rizika“ ir diversifikacija daugiau jokios vertės nebesukuria, nebent praplečiamos „rinkos“ ribos apimant daugiau rinkų ar turto klasių.

Ar tikrai investavimas – tai azartiniai lošimai?

Visų pirma investavimą lygindami su bet kokios formos lošimu, pasižiūrėkime kokios dalyvių grupės dalyvauja. Abiem atvejais galima būtų išskirti dvi grupes, t.y. organizatorius arba tuos, kurie teikia paslaugą, bei klientus, kurie naudojasi teikiama paslauga. Organizatoriai, sudarydami sąlygas tokiai veiklai, už tai, be abejo, ima tam tikrą mokestį ir turbūt nereikia minėti, kas tą mokestį sumoka. Finansų rinkoje prie organizatorių galima būtų priskirti įvairius bankus, finansų maklerių įmones, akcijų bei kitas biržas, valdytojus ir pan. Tuo tarpu azartinių lošimų pasaulyje stambiausi organizatoriai būtų kazino bei įvairiausių loterijų rengėjai.

Kadangi organizatoriams tai yra verslas, natūralu, kad jų pagrindinis tikslas yra pelno siekimas ir jie tam yra labai gerai pasiruošę. Tuo tarpu kalbant apie žaidėjus, vienu atveju būtų priskiriami investuotojai, tuo tarpu kitu atveju – įvairaus plauko lošėjai. Kaip matome, analizuojant abi veiklas tik pagal dalyvius galima rasti labai stiprų panašumą. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tokiu principu investavimą palyginus su bet kokia kita komercine veikla, kur yra paslaugos teikėjas ir klientas, surasime tokius pačius panašumus.

Nepaisant to, tarp dviejų analizuojamų veiklų yra vienas esminis skirtumas – dalyvaujant azartiniuose lošimuose, teoriškai maksimalus uždarbis yra visų lošėjų sunešta pinigų suma. Tuo tarpu investuojant finansų rinkoje ilguoju laikotarpiu yra sukuriama pridėtinė vertė, t.y. pinigai yra investuojami į tam tikrą projektą, o po kurio laiko investuota suma padidėja dėl sukuriamo produkto, gaunamų nuomos pajamų, didesnio veiklos efektyvumo, prisiimamos didesnės rizikos ir pan.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Jau žinome, kad kalbant apie pinigų įdarbinimą, investavimo jokiu būdu negalima lyginti su azartiniais lošimais, nes investuojant yra kuriama pridėtinė vertė. Dabar iš karto daugumai turėtų kilti paprasti klausimai, kaip pavyzdžiui, kodėl apskritai reikėtų tikėtis teigiamos investicijų grąžos ir kas tą teigiamą grąžą sudaro?

Ray Dalio, šiuo metu stambiausio pasaulyje „hedge“ fondo Bridgewater Associates įkūrėjas, į aukščiau pateiktus klausimus yra pateikęs labai paprastą atsakymą:

Bendra investicijų grąža = Nerizikinga grąža + Beta grąža + Alpha grąža

Išvertus aukščiau pateiktą formulę į žmonių kalbą ji skambėtų maždaug taip: bendra investicijų grąža yra lygi nerizikingos grąžos, atskirų turto klasių generuojamos grąžos ir konkrečių investavimo strategijų generuojamos grąžos sumai.

Nerizikinga grąža

Kaip matome iš aukščiau pateiktos formulės, pirma bendros investicijų grąžos sudedamoji dalis yra nerizikinga grąža, t.y. grąža, kuri gaunama investuojant į pačias saugiausias finansines priemones ar turto klases.

Prie mažiausios rizikos investicijų dažniausiai priskiriami indėliai arba saugiausių valstybių trumpalaikės obligacijos. Investuojant į tokias priemones per ilgą laikotarpį galima tikėtis infliacijai prilygstančios grąžos (maždaug 2 – 4% kasmet). Taigi, kaip dauguma turbūt jau suprato, ši bendros grąžos sudedamoji dalis tiesiog „atidirba“ infliaciją, tačiau realiai (iš nominalios grąžos atėmus infliaciją) nieko neuždirba.

Beta grąža

Tuo tarpu norint pasiekti didesnį investicijų pelningumą, tarkime daugiau nei 3% ilgalaikis infliacijos tempas, reikia ieškoti kitų alternatyvų, t.y. reikia prisiimti papildomą riziką, už kurią, kaip tikimasi, bus kompensuojama ateityje.

Taigi, antroji bendros investicijų grąžos sudedamoji dalis, vadinama Beta grąža arba kitaip rizikos premija, mokama už tai, kad pinigai yra įdarbinami ilgesniam laikotarpiui ir į rizikingesnes turto klases (investuotojas turi susitaikyti su didesniais trumpalaikiais vertės svyravimais ir tam tikra nuostolių tikimybe).

Prie tokių investicijų galima būtų priskirti vidutinio bei ilgo termino obligacijas, akcijas, nekilnojamą turtą ir pan. Tarkime investuojant į vidutinio termino obligacijas per ilgą laikotarpį galima tikėtis uždirbti 1 – 2% rizikos premiją, o pavyzdžiui investuojant į akcijas 4 – 6% rizikos premiją. Istorinės skirtingų turto klasių grąžos pateikiamos žemiau esančiame grafike.

Šioje vietoje galima būtų pateikti paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite, kad turite 3 pasirinkimus: padėti pinigus į banko indėlį vieneriems metams, penkeriems metams paskolinti pinigus valstybei arba taip pat penkeriems metams paskolinti pinigus naujai susikūrusiai mažai įmonei. Kaip manote, kuriuo variantu investuotojas pasitenkins mažiausiomis palūkanomis, o kada reikalaus didžiausių?

Natūralu, kad pinigus dedant trumpam terminui į banką, kur jie dar bus ir „apdraudžiami“, palūkanos bus mažiausios, tuo tarpu pinigus skolinant ilgesniam terminui naujai įmonei, be abejo, bus reikalaujama daug didesnių palūkanų.

Vadinama Beta grąža yra prieinama visiems, todėl dauguma investuotojų, priimdami investicinius sprendimus, pagrindinį dėmesį turėtų kreipti į tai, kokią Betą jie norėtų pasiekti ir kas svarbiausia, ar jie galės toleruoti prisiimamą riziką, tada susiformuoti reikiamos alokacijos investicijų portfelį ir “įsikibus” jo laikytis.

Alpha grąža

Na ir galiausiai trečiasis bendros grąžos šaltinis yra vadinama Alpha grąža – tai yra grąža, kurią galima sugeneruoti pergudraujant kitus rinkos žaidėjus, sistemiškai išnaudojant jų iracionalumą bei daromas klaidas. Kalbant apie Alpha grąžą reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką – vienam rinkos žaidėjui norint uždirbti teigiamą Alpha grąžą, kitas žaidėjas turi patirti nuostolį, o tai reiškia, kad bendrai susumavus visų rinkos žaidėjų „strategavimą“ galutinis rezultatas yra lygus 0. Būtent dėl šios priežasties Alpha grąža labai dažnai vadinama „Zero-sum game“.

Pavyzdžiui, jau žinome, kad sėkmingiausias visų laikų investuotojas Warren Buffett per pastaruosius 35 metus sugebėjo sugeneruoti 21% bendrą investicijų grąžą. Per analizuojamą laikotarpį nerizikinga investicijų grąža arba infliacija buvo lygi 2.7%, tuo tarpu JAV akcijų grąža siekė 11%. Tai reiškia, kad akcijų rizikos premija (Beta grąža) buvo lygi 8.3%. Tuo tarpu Warren Buffett sugeneravo 10% Alpha grąžą (21% – 11% = 10%). Čia yra gražioji medalio pusė, apie kurią dauguma ir nori girdėti. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Tačiau yra ir kita medalio pusė – jei yra kas sugebėjo sugeneruoti teigiamą Alphą, reiškia turėjo būti ir tokių investuotojų, kurie panašiu dydžiu nuo rinkos atsiliko. Kaip jau žinome, vidutinis JAV investuotojas per pastaruosius 20 metų sugeneravo maždaug 4.7% neigiamą Alpha grąžą. (Plačiau apie tai: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Galima drąsiai teigti, kad sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą yra labai sudėtinga, ypač tiems dalyviams, kurie neturi aiškios strategijos, reikalingų išteklių analizei bei modeliavimams atlikti ir kurie sprendimus priima vadovaudamiesi emocijomis (kitaip tariant paprastiems investuotojams).

Kur galima surasti tą Alpha grąžą? Iš tiesų, kaip yra daug skirtingų turto klasių, taip galime surasti ir ne vieną aktyvią strategiją, kuri per ilgą laikotarpį „turėtų“ padėti tą padaryti. Dauguma jų yra susijusios su tam tikrų neefektyvumų ar iracionalumų išnaudojimu.

Kaip Alpha grąžos generavimo pavyzdį galima būtų paminėti kelias strategijas. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad didesnės investicijų grąžos galima tikėtis sistemingai investuojant į didesnio dividendinio pajamingumo akcijas ar į pastaruoju metu daugiausiai brangusias turto klases. Taip pat didesnės grąžos galima tikėtis neinvestuojant į tas turto klases, kurios per pastaruosius metus sugeneravo neigiamą kainos pokytį ir pan.

Tačiau net ir šios ar panašios strategijos nepadės Jums uždirbti 100% per metus, taip pat nepadės išvengti nuostolingų periodų. Kaip ir investuojant į bet kokią turto klasę, po ypač pelningo periodo ateis šiek tiek prastesnis, nuostolingas periodas, kuris ne vieną investuotoją privers nuleisti rankas bei pradėti ieškoti kitos, tuo metu pelningai veikiančios strategijos. Tačiau kaip rodo investuotojų elgsenos bei jų rezultatų tyrimai, panašūs sprendimai galiausiai paprastam investuotojui padeda sugeneruoti ne teigiamą, o priešingai, neigiamą Alpha grąžą.

Kokia yra žemiška realybė?

Realiame gyvenime yra taip, kad dauguma pradedančiųjų (bet nebūtinai) investuotojų, ypač tų, kurie investavimą suvokia kaip lošimą, dažniausiai to nesuvokdami, iš karto siekia Alpha grąžos, t.y. tos bendros grąžos dalies, kurią sugeneruoti yra sudėtingiausia.

Kaip žinome, neturint aiškios strategijos arba nesugebant jos laikytis disciplinuotai pasiekti teigiamą Alphą praktiškai neįmanoma. Dauguma nori iš karto pradėti skraidyti dar nemokėdami vaikščioti. Kokios tokio užsiėmimo pasekmės ir taip aišku.

Kokie tokios strategijos rezultatai? Analizuojant JAV investuotojų į akcijas pastarųjų 20 metų rezultatus paaiškėja liūdnas faktas – kasmet dėl savo „sėkmingų“ sprendimų, vietoje siekiamos 15 – 20% metinės grąžos jie uždirba vos  3 – 5% (3 – 5 kartus mažiau, nei svajoja) arba dvigubai mažiau nei būtų uždirbę tiesiog investavę į visas JAV akcijas ir nieko nedarę.

Be abejo, pastarasis variantas daugumos investuotojų nežavi, gi kiekvienas iš mūsų norime atrasti naująją Apple ar Tesla, tačiau vėlgi, tą padaryti tikimybė yra kur kas mažesnė nei tarkime žaidžiant ruletę atspėti skaičių (ruletėje yra 37 skaičiai, tuo tarpu pasaulyje yra daugiau nei 10000 skirtingų bendrovių akcijų).

Ką tokiu atveju daryti?

Taigi, jau galime grįžti prie esminio klausimo „Ką daryti?“. Dauguma jau turėjote suprasti, kad kiekvienas investuotojas iš esmės turi tris pasirinkimus.

Pirmas būtų pats paprasčiausias ir, be abejo, saugiausias variantas – investuoti į pačias saugiausias finansines priemones ir „pasiimti“ tik nerizikingos grąžos dalį. Nors šis variantas daugumai atrodo labai nuobodus, tačiau net ir toks sprendimas būtų daug geresnis lyginant su pinigų laikymu „kojinėje“, kur jie nuvertėja dėl infliacijos. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės)

Antras variantas vis dar yra pakankamai paprastas ir rekomenduojamas daugumai pradedančiųjų investuotojų – susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį bei siekti teigiamos Beta grąžos arba kitaip tariant investuoti pasyviai. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Kaip jau buvo minėta, šis variantas yra prieinamas visiems, tiesiog reikia susiformuoti kuo plačiau išskaidytą investicijų portfelį, pasirinkti pačius efektyviausius bei pigiausius indeksinius investicinius fondus bei disciplinuotai laikytis pasirinktos strategijos. Šis variantas turėtų ypač tikti tiems, kurie netiki, kad ilgalaikėje perspektyvoje aplenkti rinką yra įmanoma. Taigi, jei rinkos yra efektyvios ir galiausiai daugiau uždirbti nepavyks, kam eikvoti savo brangiausią turtą – laiką ir sveikatą, veltui.

Na ir trečias variantas būtų pats rizikingiausias bei reikalaujantis daugiausiai „įsitraukimo“ – investuoti aktyviai tikintis sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą. Šiuo atveju reikėtų susirasti investavimo strategiją, kurią būtų galima ištestuoti su istoriniais duomenimis, kuri būtų patikrinta laiko, turėtų paprastą loginį paaiškinimą, o ją įgyvendinti realybėje būtų galima lengvai ir efektyviai. Atrodo ne taip ir paprasta, tačiau tokių strategijų tikrai yra.

Vienas iš tokių indikatorių būtų CAPE rodiklis (angl. cyclically adjusted price earnings ratio), dar kitur vadinamą P/E10 rodikliu. Šis rodiklis iš esmės ima santykį tarp bendrovės akcijos rinkos kainos ir vienai akcijai tenkančio pastarųjų 10 metų pelno vidurkio. Galima būtų teigti, kad šis rodiklis bendrai parodo, kiek metų reikėtų laukti esant dabartinei situacijai, kad investicija atsipirktų.

Kada akcijos yra “pervertintos” ir kada “neįvertintos”?

Per pakankamai ilgą JAV akcijų rinkos istoriją (nuo 1870 metų) šio rodiklio vidutinė reikšmė buvo maždaug 15. Taigi, rodikliui nedaug svyruojant aplink šią reikšmę galima būtų teigti, kad JAV akcijų rinka yra įvertinta “normaliai“.

Rodiklio reikšmei esant virš 20 – 25 punktų ribos akcijos laikomos brangios (“pervertintos”), tuo tarpu rodikliui esant žemiau 10 – 15 punktų, jos laikomos pigios (“neįvertintos“). Be abejo, pateikti skaičiai yra tik indikatyvūs, juos naudojant priiminėti trumpalaikių sprendimų nereikėtų, tačiau jie padeda susidaryti gerą vaizdą, kokia šiuo metu yra situacija.

Be abejo, dabar kiekvienas skaitytojas turėtų paklausti “Kaip reikėtų interpretuoti vienokią ar kitokią CAPE rodiklio reikšmę?”. Žemiau esančioje lentelėje kaip tik yra pateiktas atsakymas į šį klausimą. Minėtoje lentelėje visų pirma pateikiami CAPE intervalai ir kaip dažnai JAV akcijų CAPE rodiklis patekdavo į kiekvieną į tų intervalų. Kiti trys stulpeliai parodo, kokia būdavo vidutinė metinė reali investicijų grąža per vienerius, penkis ir dešimt metų.

Kaip matome, yra gana aiški neigiama priklausomybė tarp esamos CAPE rodiklio reikšmės ir ateities realios grąžos, t.y. jei analizuojamo rodiklio reikšmė yra maža, galima tikėtis geresnių rezultatų, tuo tarpu rodikliui didėjant, t.y. akcijoms brangstant – tikėtini vidutiniai pelningumai mažėja.

Išanalizavus pateiktus duomenis galima daryti išvadą, kad CAPE rodiklis yra tikrai gera priemonė norint įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra brangios ar pigios, ar šiuo metu verta investuoti ilgam laikotarpiui ar ne ir pan. Na o kalbant apie ilgalaikį investavimą CAPE rodiklio kontekste, tai geriausias metas tą daryti yra tuo metu, kai jo reikšmė yra mažesnė nei 15. Tokiu atveju investuojant tiek vieneriems tiek ir 10 metų galima sąlyginai drąsiai tikėtis teigiamos realios metinės investicijų į akcijas grąžos.

10% vidutinis metinis pelningumas iš investavimo į akcijas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad per pastaruosius 100 su trupučiu metų būtent JAV akcijos pasiekė maždaug 9.3% vidutinę metinę grąžą, na o pati JAV rinka labai dažnai yra naudojama kaip tam tikras etalonas dėl to, kad turi ypač ilgą bei gana tvarkingą istorinių duomenų bazę.

Jei analizuotume kitų šalių akcijų rinkas, pamatytume ganėtinai skirtingus rezultatus. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 10% vidutinė metinė investicijų į akcijas grąža nebuvo pati didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Suomija, Pietų Afrika, Australija ar Japonija vidutinis metinis pastarųjų 100 metų akcijų pelningumas net viršijo 10%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Šveicarijoje investicijų į akcijas vidutinė metinė grąža siekė vos 7.0%.

Kaip galima pastebėti iš pateiktos diagramos, skirtumas tarp geriausiai ir blogiausiai pasirodžiusių šalių akcijų rinkų per ilgą laikotarpį buvo kone dvigubas, tačiau jei paskaičiuotume bendrą viso pasaulio akcijų rinkos vidurkį, gautume ilgalaikį vidutinį metinį prieaugį lygų 8.5%. Taigi, galime drąsiai teigti, kad investuojant į akcijų turto klasę, per ilgą laikotarpį 8 – 9% vidutinė nominali metinė grąža skamba ganėtinai logiškai.

Tačiau nepamirškime, kad realiame gyvenime yra toks dalykas kaip infliacija, o infliacija galiausiai sumažina galutinę realią investicijų naudą, kurią gauna investuotojas (be infliacijos investuojant dar patiriama gana nemažai papildomų mokesčių, kaip pavyzdžiui mokesčiai tarpininkams, valdytojams, valstybei ir pan.). Taigi, toliau pasižiūrėsime, kokie galiausiai pasiekiami realūs investicijų į akcijas rezultatai. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame finansiniams tarpininkams?)

Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, per pastaruosius 100 metų vidutinis realus investicijų į akcijas metinis pelningumas buvo lygus 5.4%. Nei viena iš analizuojamų šalių akcijų rinkų per labai ilgą istoriją nesugebėjo pasiekti 10% ar didesnės realios metinė grąžos. Didžiausią realų rezultatą sugeneravo Pietų Afrikos ir Australijos akcijų rinkos (7.2% vidutinė reali metinė grąža), tačiau buvo ir tokių, kurios per ilgą laikotarpį nesugebėjo viršyti net 3% vidutinės metinės grąžos. Tarkime Italijos – bankininkystės pradininkų – akcijų rinkos reali vidutinė metinė grąža siekė vos 1.7% arba buvo daugiau nei 4 kartus mažesnė lyginant su Australija.

Tačiau net įvertinus gana prastus kai kurių šalių akcijų rinkų grąžos rodiklius, daugumą turėtų džiuginti tas faktas, kad iš analizuojamų 19 akcijų rinkų, per pastarųjų 100 metų istoriją, t.y. įvertinus du pasaulinius karus, nei vienos šalies akcijų rinka nepatyrė realių nuostolių (priešingai nei obligacijos). (Plačiau apie tai: Istoriniai obligacijų pelningumai)

Taigi, šioje vietoje galime pateikti tokią išvadą – per ilgą laikotarpį investuojant į išskaidytą akcijų portfelį galima būtų tikėtis vidutinės 8 – 9% nominalios metinės grąžos, o tai yra maždaug 3 – 4% daugiau nei vidutinio termino obligacijos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją, vidutinė investicijų į akcijas metinė grąža greičiausiai svyruos apie 5.0%.

Pavyzdžiui, prie trumpalaikių veiksnių galima būtų priskirti investuotojų nuotaikas arba trumpalaikes kainų tendencijas. Tarp vidutinio termino veiksnių sutinkame tokius kaip palūkanų normų skirtumai arba ekonomikos augimo tempai. Na ir galiausiai prie ilgalaikių veiksnių, įtakojančių valiutų kursus, galima būtų priskirti užsienio investicijas arba pavyzdžiui darbo jėgos produktyvumo tendencijas. Žemiau esančiame paveiksle kaip tik pateikiame visus veiksnius, kurie gali daryti įtaką valiutų kursams.

Taigi, kaip matome, tų veiksnių yra tikrai ganėtinai daug. Visų jų įtaka taip pat skiriasi tiek pagal veikimo laikotarpį, tiek pagal daromos įtakos stiprumą ir pan. Tačiau šioje vietoje daugumai turėtų kilti paprastas klausimas: „O kas man, kaip investuotojui, iš to?“ Ar dabar reikėtų bandyti studijuoti kiekvieną iš aukščiau paminėtų veiksnių, bandyti prognozuoti jų ateities tendencijas, bei viską sudėjus į vieną sudėtingą modelį bandyti prognozuoti ateities valiutų kursus?

Na, jei tikslas būtų tiesiog susirasti užsiėmimą, tokiu atveju atsakymas galėtų būti teigiamas. Tačiau siekiant finansinės naudos tą daryti absoliučiai nėra jokio tikslo. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad valiutų rinkoje per ilgesnį laikotarpį uždirbti pelną yra ypač sudėtinga. (Plačiau apie tai: Ilgalaikiai realūs valiutų kursų pokyčiai) Na o visų antra yra vienas ypač paprastas ir plačiai naudojamas valiutų vertės nustatymo būdas – perkamosios galios pariteto metodas (angl. purchasing power parity).

Perkamosios galios paritetas

Kaip jau dauguma pastebėjo, perkamosios galios paritetas (PGP) yra priskiriamas prie ilgalaikių veiksnių, tai reiškia, kad trumpu laikotarpiu jis neturi absoliučiai jokios vertės, dėl to nereikėtų stebėtis, jei trumpu laikotarpiu valiutų kursai nukryps nuo tos „tikrosios“ vertės. Tačiau ilguoju laikotarpiu (5 – 10 metų) galima drąsiai tikėtis, kad rinkos valiutų kursai pasieks tam tikrą balansą.

Perkamosios galios pariteto pagrindinė mintis yra ši – ilguoju laikotarpiu valiutų kursai atspindi santykines prekių ir paslaugų kainas tarp dviejų šalių. Kalbant paprasčiau – skirtingose šalyse identiška prekė ar paslauga, įvertinus valiutų kursų įtaką, turėtų kainuoti tiek pat.

Toliau pateiksime vieną paprastą pavyzdį, kuris turėtų atskleisti šio metodo principus. Įsivaizduokite situaciją, kai šokolado batonėlis Lietuvoje kainuoja 1 eurą, o euro ir JAV dolerio kursas yra 1.20. Jei Europoje ir JAV šokolado kainos būtų vienodos, tai JAV toks pats šokolado batonėlis turėtų kainuoti 1.20 JAV dolerių.

Jeigu tarkime JAV toks šokoladas kainuos pigiau, atsiras pagrindas vadinamam arbitražui, t.y. anksčiau ar vėliau kažkas tą pastebės bei pradės tuo naudotis siekdamas finansinės naudos – pirks pigesnius šokoladus JAV, veš juos į Europą ir uždirbs pelną.

Tačiau bėgant laikui dėl padidėjusios amerikietiško šokolado paklausos pakils ne tik JAV dolerio kursas (nes norint įsigyti šokoladą reikės pirkti ir tos šalies valiutą), bet ir paties šokolado kaina. Na ir galiausiai ateis momentas, kai bendras kainų lygis išsilygins ir vadinamo arbitražo galimybė dings.

Be abejo, reikia suprasti, kad tai tik supaprastintas pavyzdys, norint kuo žemiškiau paaiškinti perkamosios galios pariteto principą. Tuo tarpu realiame gyvenime reikėtų lyginti ne vieną konkrečią prekę, o visą prekių krepšelį, arba kitaip tariant lyginti bendrą šalių kainų lygį. Šioje vietoje galima kalbėti tiek apie darbo jėgos, žaliavų, paslaugų bei kitas kainas.

Tačiau reikia nepamiršti, kad PGP metodas galioja efektyvios rinkos sąlygomis, t.y. daroma prielaida, kad kapitalas ar darbo jėga gali laisvai judėti, kad nepatiriami transportavimo ar kitokie kaštai ir pan. Visa tai, be abejo, gali šiek tiek pakoreguoti „tikrąsias“ valiutų vertes.

Viena to priežasčių galėtų būti nedidelė reikalaujama pradinė suma (prekiauti galima pradėti vos su 100 eurų), arba galimybė naudoti 10, 50, o kartais net ir 100 kartų „svertą“ (tarkime pervedus 100 eurų galima įsigyti valiutos, kurios vertė sieks 10 000).

Aukščiau buvo pateikti tik keli dalykai, kurie labai dažnai yra naudojami kaip masalas pritraukti naujus prekeivius, tačiau ar kada kam teko pasidomėti, kaip skirtingos valiutos viena kitos atžvilgiu judėjo anksčiau, arba kokius šansus turi kiekvienas iš mūsų valiutų rinkoje uždirbti pelną.

Realūs valiutų kursai juda apie vidurkį

Taigi, siekiant atsakyti į aukščiau pateiktus klausimus, pastudijuosime įvairių valiutų kursų realius pokyčius prieš JAV dolerį nuo 1900 iki 2000 metų. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per labai ilgą laikotarpį dauguma valiutų kursų judėjo apie tam tikrą vidurkį. Tarkime stipriausia valiuta per minėtą laikotarpį buvo Šveicarijos frankas, tačiau kaip matome per analizuojamą 100 metų laikotarpį minėtos valiutos realus kursas JAV dolerio atžvilgiu kasmet didėjo vos 0.2%. Na o pavyzdžiui šiuo metu pasaulio rezervine valiuta laikomas JAV doleris buvo 5 stipriausia valiuta iš analizuojamų 16. (Plačiau apie tai: Ilgalaikiai JAV dolerio pokyčiai, pelningumo ir rizikos parametrai)

Kalbant apie silpniausias valiutas galima pastebėti, kad per analizuojamus 100 metų prasčiausiai sekėsi Pietų Afrikos randui. Minėtos valiutos realus kursas JAV dolerio atžvilgiu per pastaruosius 100 metų kasmet netekdavo po 1.3% vertės. (Plačiau apie tai: Kokie veiksniai įtakoja valiutų kursus?)

Taigi, iš aukščiau pateiktų faktų galima padaryti vieną labai aiškią išvadą – realūs valiutų kursai ilgalaikėje perspaektyvoje svyruoja apie tam tikrą vidurkį. Būtent tai ir reiškia, kad investuoti valiutų rinkoje nėra absoliučiai jokio pagrindo, nes tikimybė, kad bus uždirbamas pelnas yra lygiai tokia pati, kaip kad tikimybė, jog patirsite nuostolį. Na o jei dar įskaičiuosime įvairius mokesčius, kuriuos tektų susimokėti prekiaujant valiutomis (komisiniai mokesčiai tarpininkui, finansavimo kaštai, mokesčiai valstybei ir pan.), tai greičiausiai gausime tikimybes, kurios vienareikšmiškai bus nebe mūsų naudai.