pirmas, – kai tu dirbi už pinigus;

ir antras,  –  kai pinigai dirba už tave.“

Šias mintis skelbia žymus JAV investuotojas Dž. Greenblatas savo knygoje „Sėkmingo investuotojo knyga“. Šią knygą jis skiria savo šalies vyresniųjų klasių mokiniams, kurie mąsto apie savo profesinės veiklos ateitį. Jis siekia išaiškinti jaunimui, kad jų būsimi darbai neturėtų būti vien malonaus ir lengvo užsiėmimo procesais. Jie būtinai turėtų tapti ir gerais asmeninių pajamų šaltiniais. Juk savarankiško, laisvo ir laimingo gyvenimo sąlygų negalima užsitikrinti neturint pakankamai pajamų.

Pavojingas sunkaus gyvenimo „užkratas” ateina iš vaikystės

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas kainuoja ir net brangsta. Todėl pinigų reikia kiekvienam ir vis daugiau. Todėl su pinigais susipažįstame ankstyvoje vaikystėje ir ne pačiu geriausiu būdu. Tada reikiamų pinigų GAUNAMA iš tėvų bei globėjų. Nuo tada daugelio sąmonė „užsikrečia“ pavojinga svajone – „gauti pinigų“, kai jų reikia. Tai – ypač pavojingas „užkratas“, kuris formuoja išlaikytinio mentalitetą. Tokiomis mintimis ir siekiais vadovaudamasis asmuo negali tapti savarankišku ir jo gyvenimas tampa priklausomas nuo aplinkoje esančių ar surandamų globėjų.

Kiekvieno asmens kelias į laisvę prasideda nuo savarankiškumo įgūdžių lavinimo. Tikrasis savarankiškumas tampriai susijęs su naudojamais pinigų šaltiniais. Kai tie šaltiniai priklauso kažkam kitam, iš jų pasitelkiamų pajamų dydžiai, kitimo tendencijos bei garantijos pirmiausiai priklauso nuo tų šaltinių savininkų bei valdytojų. Todėl pašalpos, paskolos, algos, subsidijos bei dotacijos tiesiogiai liudija apie jas gaunančių žmonių savarankiškumo stoką. Tokie žmonės yra pasmerkti sunkiam gyvenimui: tenka daug ir sunkiai dirbti, o atlygis už tai beveik visada – minimalus. Nepasitenkinimą tokia savo gyvenimo būkle varžo ir slopina tas nesavarankiškumas bei priklausomybė nuo turimų, bet nepatenkinamų pajamų šaltinių.

Kodėl gi daugelis mūsų „įsivergina“ prastiems pajamų šaltiniams?

Pirmiausia, jie nesuvokia produktyvaus ir pajamingo darbo prasmės ir misijos. To jų niekas ir niekur nemokė. Jų požiūris (paradigma) į savo darbą susiformavo kažkaip savaime, stebint bei kopijuojant savo aplinkos darbinę veiklą ir jos apibūdinimus. Dar gana didelėje mūsų visuomenės narių dalyje yra tvirtai įsišaknijęs „sovietinis“ požiūrio į darbą stereotipas.

Kaltas „Sovietinis mentalitetas“?

Sovietiniais laikais beveik vieninteliu legaliu pajamų šaltiniu buvo samdomas darbas už algą. Jos dydžiai buvo nustatomi pagal centrinės valdžios sudarytą darbinių pareigų klasifikaciją ir jų kategoriją. Visos darbo vietos būdavo steigiamos valstybės biudžeto lėšomis, tad ir jose sukuriamas ekonominis produktas atitekdavo tam biudžetui. Iš darbuotojų buvo reikalaujama per numatytą darbo laiką „vykdyti pareigybines funkcijas“. Tai reiškė, kad reikėjo dalyvauti kažkokios darbinės veiklos procesuose, klusniai vykdyti vadovų nurodymus ir už tą paklusnumą ir lojalumą buvo mokama alga. Trumpai tariant, buvo mokama už pareigybes, vykdomas funkcijas ir jų trukmę. Tokio darbo kokybė ir jo ekonominis rezultatas nebuvo laikomi svarbiausiais uždaviniais. Todėl pasiekimai visose srityse buvo labai kuklūs, ekonominės motyvacijos juos padaryti geresniais – nebuvo.

Kiekvienas žmogus savo veikloje visada stengiasi būti racionalus ir siekti jam naudingiausio rezultato. Jei jam moka algą už pareigybės kategoriją ir darbo laiką, tai jis stengsis jį „atidirbti“ ir gauti jam paskirtą algą, tam panaudodamas minimalias savo pastangų sąnaudas. Tokio darbo nei kiekinis, nei ekonominis našumas negalėjo būti ženklus.  Visų tokių darbų bendrasis, visuminis ekonominis produktas irgi negalėjo būti patenkinamas. Todėl socialistinio darbo rezultatai bet kokioje valstybėje ar jos konkrečiose srityse visada yra menki, tuo nulemdami daugelio gyventojams būtinų išteklių deficitą, menkas pajamas ir žemą jų gyvenimo kokybę.

Žmonių gyvenimo laimę lemia jų poreikių patenkinimo lygis. Nesant pakankamai išteklių, nėra galimybių tuos poreikius patenkinti. Trūkstamų išteklių perskirstymas, atimant juos iš tų, kas dar turi, ir atiduodant tiems, kas jų neturi, primena pastangas su per maža antklode apkloti šąlančius, nuklojant apsiklojusius.

Iš pradžių rezultatas – tik tada atsiskaitymas

Grįžkime prie aukščiau paminėtų Dž. Greenblato pajamų generavimo būdų. Pirmasis – darbas už pinigus. Tačiau ypatingai svarbu yra tai, už ką ir kada tie pinigai apmokami. Jei  – pradžioje pinigai, o po to  – „atidirbimas laiku“ – ženklių tokio darbo rezultatų, kaip jau minėta,  tikėtis nedera. Ir jei darbas motyvuojamas ir organizuojamas priešingai – pradžioje darbo rezultatai bei jų ekonominės vertės nustatymas, o tik po to atsiskaitymas tos vertės proporcinga dalimi, – jis tampa našus ir gerėjantis.

Todėl darbas už pinigus turėtų būti organizuojamas kaip investicinės veiklos programa, kuria siekiama sukurti daugiau ekonominės vertės ir ją realizavus adekvačiai atsilyginti su tokio darbo atlikėjais. Tokių darbuotojų darbo užmokestis turėtų būti proporcingas jų sukurtai pridėtinei vertei ir už ją gautoms pajamoms.

Deja, tokia samdomo darbo apmokėjimo sistema mūsų šalyje  – retenybė. Jos vengia abi darbo rinko pusės: ir darbdaviai, ir darbuotojai. Pagrindine priežastimi to yra abipusis finansinis neišprusimas, kuris neleidžia jiems suvokti efektyvesnio darbo veiksnių. Darbo užmokesčio formavimas pagal „darbo rinkos rodiklius“ tampa panašiu į pjovimą šakos, ant kurios sėdi ir darbdavys, ir jo darbuotojai, ir visa šalies darbo rinka.

Iinvestuoja tik 5 proc. Lietuvos gyventojų

Na, pagaliau apie antrąją Dž. Greenblato rekomendaciją – pajamas, kurias generuoja už tave dirbantys pinigai. Tai sėkmingų investicijų veiklos rezultatai. Deja, tokia veikla mūsų šalyje užsiima mažiau nei 5 procentai gyventojų. Ir vėl, – pagrindinė šios problemos priežastis – nepakankamas absoliučios mūsų visuomenės dalies finansinis išprusimas. Mūsų švietimo sistema šios svarbios ir būtinos kiekvienam žmogui išsilavinimo sudėtinės dalies formavimą ignoruoja, palikdama tai savieigai ar „pačiam gyvenimui“.

Dėl to dauguma žmonių yra girdėję apie investavimą bei apie atskirų asmenų laimėjimus ir nuostolius. Tačiau patys tokios veiklos vengia, teisindamiesi pradinio kapitalo stoka ar galimų krizių pavojais. Abi šias problemas galima nesunkiai išspręsti tinkamu finansiniu išsilavinimu bei pasirengimu. (Plačiau apie tai: Investavimo sėkmę labiausiai lemia finansinio išprusimo lygis)

Kaip tai padaryti gana nuosekliai ir veiksmingai yra mokoma ir konsultuojama Turtėjimo Akademijoje. Plačiau skaitykite WWW.TURTEJIMOAKADEMIJA.LT

Kviečiame atlikti nemokamą finansinių žinių pasitikrinimo testą, kurio metu išsiaiškinsite ar gebate teisingai investuoti ir elgtis su šiuolaikiniais pinigais: ATLIKTI TESTĄ

Deja, mūsų šalies gyventojų tarpe faktiškai investuojančių tėra mažuma.  Ir dar – pasiekiančių ženklių finansinių rezultatų yra dar mažiau.

Kodėl?

Nuomonių, atsakant į šį klausimą, yra gana plati įvairovė. Ir dažniausiai – jos nėra teisingos. Didelė žmonių dalis, niekad nė nebandžiusi investuoti, tvirtina, kad investuoti net pradėti negali, kadangi jiems pinigų normaliam pragyvenimui neužtenka. Kiti teisinasi, esą, tokia veikla – ne jiems, nes ji per daug sudėtinga ir pavojinga. Tokią savo nuomonę jie grindžia pavyzdžiais apie finansines nesėkmes patyrusius savo aplinkos žmones.

Abi šios nuomonės neatskleidžia tikrosios priežasties, negana to – daugeliui žmonių blokuoja investicinės veiklos pradžią ir juo labiau sėkmingus jos rezultatus.

Tikroji priežastis – nepakankamas finansinis išsilavinimas ir net menkas finansinis raštingumas.

Pirmiausiai, finansiškai neraštingi žmonės nesugeba optimaliai valdyti savo ribotų asmeninių finansų ir iš jų susiformuoti piniginių atsargų. Net jei kartais jie tokių gauna, tai jie skuba jų netekti, kažką nusipirkdami vartojimui. Antra, jie nemoka pasirinkti teisingų investavimo sričių, priemonių ir jų valdymo būdų.

Tokiu jų neišmanymu dažnai pasinaudoja įvairaus plauko „gudručiai“ išviliodami jų pinigus. Tų vilionių būdai yra įvairūs ir dėl jų patiriami nuostoliai irgi būna skirtingi. Daugiausiai savo pinigų jie praranda patekę į „finansinių piramidžių“ pinkles. Skaudžias netektis atneša ir netikrų (imitacinių) investicinių priemonių įsigijimas. Pasyvios spekuliacijos bei rizikingų lošimų būdai irgi stipriai baudžia jų naudotojus už nepakankamą išprusimą.

Ženklius investuotų pinigų praradimus gali atnešti įvairių, net ir neblogų investicinių priemonių pardavėjai bei brokeriai, pristatydami save finansiniais patarėjais – konsultantais. Jie „patardami“ visada užsitikrina pajamas iš klientų sau ir savų produktų pardavimo metu, ir dalindamiesi iš jų gaunamu pelnu, ir nekompensuodami nuostolių, jų įpirštoms investicijoms patyrus nesėkmę.

Visada būtina prisiminti, kad bet kokios veiklos užsibrėžtą tikslą pasiekti gali padėti tik tinkamas pasiruošimas tai veiklai. Kadangi sėkmingas investavimas – tai aukščiausio lygio finansinė veikla, todėl jai ypatingai yra būtina tinkamai pasiruošti, pasitelkiant specifines ir teisingas žinias. Pirmiausia turite įsisavinti teisingas ir efektyvias finansų valdymo taisykles ir išlavinti savo įgūdžius, kurie galėtų užtikrinti siekiamą investicinę grąžą. Tai pasiekiama sistemiškai ir nuosekliai lavinantis asmeninių finansų valdymo pagrindinėse srityse, perimant patyrimą iš konkrečius ir ženklius pasiekimus turinčių asmenų. Priešingu atveju atliekamų  veiksmų rizika yra didesnė už galimą naudą. Todėl vietoj investicinės grąžos ji atneša nuostolius.

Tikėtis, kad, svetimiems atiduoti pinigai, patys, be jūsų priežiūros atneš jums ženklius pelnus – naivu. Tai nepakankamo finansinio išsilavinimo akivaizdus požymis.

Apie paminėtas problemas plačiau ir būdus, kaip jų išvengti, kalbėsimės unikaliuose FORUMUOSE tris vertingus vakarus jau: rugsėjo 26 (Vilniuje), rugsėjo 27 (Kaune) ir rugsėjo 28 (Klaipėdoje), užsiregistruokite atvykite, bus labai vertinga: TURTĖJIMO AKADEMIJOS FORUMAS.