JAV akcijų indeksams fiksuojant vis naujus rekordus, akcijų santykinį brangumą parodantis Shiller P/E rodiklis nuo 2017 m. spalio mėn. iki metų pabaigos pakilo 6,69 proc., kai tuo tarpu investuotojų optimizmą parodantis VIX indeksas tuo pačiu laikotarpiu toliau pratęsė mažėjimo tendenciją ir sumažėjo 6,6 proc. Taigi akcijų rinkoje toliau vyrauja optimizmu persmelktas, ramus augimas. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Obligacijų rinkoje žemos palūkanų normos išsėmė grąžos galimybes, kai grąža pasiekiama dėl obligacijų verčių pokyčių. Šiuo atveju situacija netgi priešinga. Centriniams bankams didinant palūkanų normas, mažės obligacijų vertės, todėl lieka vienintelė galimybė uždirbti iš palūkanų normų, tikintis, kad jos sparčiai bus didinamos ir dalinai kompensuos nuostolius dėl obligacijų verčių mažėjimo.

Prekių rinkos iš dalies atrodo tarsi primirštos ir nepasižymi didesniu augimu. Netgi vienas iš populiariausių tauriųjų metalų – auksas, pastaruosius keturis metus svyruoja 1100 – 1300 USD už Trojos unciją ribose, kartais jas nežymiai kirsdamas. O paskutiniais metais jis apsiribojo 1200 – 1300 USD už unciją ribomis. Tokį kintamumo sumažėjimą galėjo lemti ne tik tai, kad centriniams bankams niekaip nepavyksta sukelti norimos infliacijos, bet investuotojų, kartu ir spekuliantų pasitraukimas į labiau brangstančias turto klases, t.y. akcijas ir kriptovaliutas.

Atsižvelgiant į tai, kad skirtingos turto klasės pasižymi didele rizika, tampa svarbūs turto alokacijos sprendimai. Vienas iš žingsnių siekiant tinkamai išskaidyti ir valdyti turimą investicinį portfelį yra finansų rinkų tarpusavio ryšių įvertinimas.

Finansų rinkų teorija

Finansų rinkos pasižymi dideliu glaudumu. Valiutų rinkos veikia prekių rinkas, prekių rinkos veikia akcijų rinkas ir t.t. Nepaisant to, finansų rinkos pasižymi tuo, kad skirtingomis verslo ciklo fazėmis didžiausią grąžą pasiekia skirtingos turto klasės. Klestėjimo laikotarpiu didžiausią grąžą generuoja rizikingos turto klasės. Defliacijos laikotarpiu pelningiausia turto klasė yra obligacijos. Recesijos laikotarpiui geriausia turto klasė yra pinigų rinkos priemonės, o infliacijos laikotarpiu nuo pinigų nuvertėjimo padeda apsisaugoti auksas.

Siekiant efektyviai valdyti investicinį portfelį M. J. Pring pasiūlė idealų teorinį verslo ciklų modelį, kuriame jis suskirstomas į šešias dalis. Kiekvienoje dalyje vyksta pokytis vienoje iš trijų turto klasių – akcijose, obligacijose arba prekėse:

• 1 dalis – pradeda kilti obligacijos (akcijos ir prekės krenta);
• 2 dalis – pradeda kilti akcijos (obligacijos toliau kyla, prekės krenta);
• 3 dalis – pradeda kilti prekės (visos trys rinkos kyla);
• 4 dalis – pradeda kristi obligacijos (akcijos ir prekės toliau kyla);
• 5 dalis – pradeda kristi akcijos (obligacijos toliau krenta, prekės kyla);
• 6 dalis – pradeda kristi prekės (visos trys rinkos krenta).

1 Pav. Finansų rinkų pokyčiai verslo ciklo stadijose

Teoriškai viskas atrodo taip: recesijos metu sumažėja palūkanos ir infliacija, tai lemia obligacijų kainų augimą. Obligacijų kainoms pakilus ir verslo ciklui pasiekus dugną išauga akcijų patrauklumas. Pradėjus augti ekonomikai, siekiama apsisaugoti nuo infliacijos ir investuojama į auksą. Augantis infliacijos spaudimas didina įvairių prekių paklausą, kainas bei palūkanų normas. Didėjant palūkanų normoms svarbu sumažinti obligacijų dalį investiciniame portfelyje. Akcijų kainoms artėjant prie viršūnės, visas investicijas verta nukreipti į prekes ar kitas, nuo infliacijos apdraudžiančias investicijas. Pradėjus kristi visoms finansų rinkoms saugiausia investicija yra pinigai. (Plačiau apie tai: Tarprinkinė analizė – kas tai?)

Prekių rinkos palyginti pigios

2 pav. Finansų rinkų verčių pokyčiai

Čia:

• ACWI – MSCI All Country World Index;
• SPGSCI – S&P GSCI (Goldman Sachs Commodity Index) Total Return Index;
• BNDGLB – Barclays Capital Bond Composite – Global Index;

Siekiant patikrinti teorinį M. J. Pring modelį, 2 pav. pateikiami finansų rinkų verčių pokyčiai. Analizuojamos finansų rinkos atspindi tris pagrindines turto klases: akcijas, obligacijas ir prekes. Analizuojamu laikotarpiu galima išskirti tris ryškius akcijų rinkų ciklus bei penkis akcijų rinkos krypties pasikeitimus. Pirmuoju rinkų krypties pasikeitimo laikotarpiu (1998 – 2000 m.) pirmiausia sustojo obligacijų indekso augimas, tuo metu sparčiai pradėjo kilti prekių kainos, prasidėjo akcijų rinkos korekcija, po kurios sekė prekių rinkos smukimas. Akcijų rinkų dugnas pasiektas 2002 – 2003 m. sankirtoje. Po jo pirmiausia pradėjo kilti obligacijų indeksas, vėliau prekių ir akcijų indeksai. Sekantis rinkų krypties pakeitimo laikotarpis yra 2007 – 2008 m., pirmiausia kryptį pakeitė akcijos, po jų sekė prekės ir obligacijos. Tačiau 2008 – 2009 m., kai rinkos pradėjo augti, pirmiausia pakilo obligacijų indekso vertės, kiek vėliau pradėjo kilti akcijų su prekėmis kainos. 2015 m. buvo stebima obligacijų rinkų konsolidacija, smarki prekių rinkų korekcija bei galimai pasiekta akcijų rinkos viršūnė. Panaši situacija buvo susiklosčiusi 1998 – 2000 m., po kurios sekė prekių ir obligacijų rinkas atspindinčių indeksų augimas bei akcijų rinkų korekcija. Tačiau iki 2017 m. pabaigos prekių rinka nepasižymėjo sparčiu augimu, o akcijų ir obligacijų rinkos toliau kilo.

Šiuo metu susiklostė situacija, kai akcijų indeksai toliau kyla, obligacijų indeksas jau pusantrų metų negali pasiekti naujų aukštumų, o prekių rinkos rodo nežymią augimo pradžią. Verta paminėti, kad paskutinių finansų krizių metu analizuojamas obligacijų indeksas pasižymėjo ne verčių mažėjimu, bet konsolidacija. Apibendrinant, šiuo metu esame ketvirtoje verslo ciklo stadijoje, kai obligacijų rinkos krenta arba yra konsolidacijos būsenoje, o akcijų ir prekių rinkos kyla. Tačiau vertinant akcijų rinkos situaciją, galima teigti, kad esame arti penktosios verslo ciklo stadijos. Tačiau sunku įvertinti kiek tęsis akcijų rinkų augimas ir kiek jis bus racionalus. Verta pabrėžti, kad paskutinių dviejų finansų krizių „išvakarėse“ prekių rinkos pasižymėjo ženklia korekcija ir po jos sekusiu ženkliu augimu.

Rizikos

Nors prekių rinkos atrodo patraukliai, tačiau jos pasižymi specifinėmis rizikomis, dėl kurių tampa sudėtinga identifikuoti, kada galima tikėtis reikšmingo kilimo. Prekių rinkos pasižymi ne tik rinkos rizika, kuri kyla dėl kainų svyravimų, tačiau šiose rinkose vyrauja politinė ir ekonominė rizikos. Šios dvi rizikos yra labai susiję, kadangi politiniai sprendimai lemia valstybių ekonominius interesus. Tokios žaliavos kaip nafta ir dujos yra priklausomos nuo politinių sprendimų. Maistui skirtų prekių kainos priklauso nuo oro sąlygų, ligų ir daugelio kitų sunkiai prognozuojamų veiksnių. Aukso kaina priklauso nuo infliacijos lūkesčių, investuotojų baimių, kadangi į auksą dažnai investuojama siekiant apsisaugoti nuo infliacijos arba padidėjus rizikai finansų rinkose. Taigi prekių rinkas sieja daug skirtingų rizikų, kurias paprastam investuotojui yra sudėtinga identifikuoti, įvertinti ir prognozuoti.

Investavimo galimybės

Investuoti prekių rinkoje galima keletu būdų. Pirmiausiai galima prekes įsigyti fiziškai, tačiau tokiu atveju būtų patiriamos transportavimo, saugojimo rizikos ir išlaidos. Taip pat prekių rinkoje galima investuoti naudojant išvestinius instrumentus. Tačiau tai pakankamai sudėtingi instrumentai, susiję su papildomomis savitomis rizikomis. Trečias būdas yra investavimas į biržoje prekiaujamus fondus (ETF). ETF pirkimas ir pardavimas nesiskiria nuo įmonės akcijų pirkimo ir pardavimo. Be to išpopuliarėjus šiems produktams, investuotojams buvo pasiūlyta įvairiomis strategijomis paremtų ETF. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Investuojant į prekių ETF yra svarbu atsižvelgti į sekamą indeksą ir jo sudėtį. Nuo to priklauso kokių prekių kainų pokyčiai darys didžiausią poveikį investicinio portfelio pokyčiams. Pvz. pasirinktas tarpininkas siūlo tris ETF, kurie atspindi prekių rinkos tendencijas: LYXOR ETF Commodities CRB (CRB), PowerShares DB Commodity Index Tracking Fund (DBC), iShares S&P GSCI Commodity Indexed Trust (GSG). Šie ETF seka skirtingus indeksus, todėl verta paanalizuoti į kokias prekes būtų nukreipiamos investuotos lėšos. CRB ETF sekamo indekso sudėtis: energijos ištekliai (39 proc.), žemės ūkio produkcija (41 proc.), taurieji metalai (7 proc.), pramoniniai metalai (13 proc.). DBC ETF struktūra: energijos ištekliai (55 proc.), žemės ūkio produkcija (22 proc.), pramoniniai metalai (12,5 proc.), taurieji metalai (10 proc.). GSG ETF sekamo indekso sudėtis: energijos ištekliai (72,35 proc.), žemės ūkio produkcija (11,42 proc.), galvijai (6,43 proc.), pramoniniai metalai (7,06 proc.), taurieji metalai (2,74 proc.). Pateikti ETF suteikia skirtingas turto alokacijos galimybes, tačiau visuose ETF didelį svorį turi energijos ištekliai.

Rinkoje į ETF siūloma investuoti tiek eurais, tiek JAV doleriais. Ne nacionalinės valiutos naudojimas padidina riziką ir tenka prisiimti valiutų svyravimo riziką, kuri gali sumažinti arba padidinti grąžą. Smulkiesiems investuotojams siekiant išvengti šios rizikos, dar labiau sumažėja jų investavimo galimybės.

Investuotojai gali ieškoti galimybių investuoti į pavienes prekes. Siūlomi ETF kurie seka naftos, aukso, sidabro, platinos, žemės ūkio produkcijos ir kitų pavienių prekių kainas. Tačiau dar labiau išskaidant investicijas reikalinga papildoma atskirų prekių, o ne visos rinkos analizė.

Apibendrinimas

Finansų teorija teigia, kad artėjant prie verslo ciklo pabaigos, didžiausia galimybė uždirbti slypi prekių rinkose. Paskutinės dvi finansų krizės tik patvirtino šį teiginį. Praėjus 10 metų po ankstesnės bulių rinkos pabaigos, pastaruoju metu daugėja perspėjimų apie verslo ciklo pabaigą ir laukiančią korekciją akcijų rinkoje. Esant tokiai situacijai finansų rinkose svarbu ne tik protingai išnaudoti likusį akcijų rinkos augimo potencialą, atidžiai stebėti finansų rinkas, kartu kuriant pasitraukimo strategiją arba rezervą, skirtą atpigusioms akcijoms įsigyti, bet kartu reikia ieškoti nuvertintų rinkų ir alternatyvių investavimo galimybių. Taip išnaudojant visas verslo ciklų suteikiamas galimybes.

Šio straipsnio tikslas ne prognozuoti, kuri turto klasė geriausiai pasirodys 2018 m., o įvertinti situaciją finansų rinkose. Akcijų augimas gali užsitęsti ir pakankamai sudėtinga prognozuoti, kas gali lemti didesnę akcijų rinkos korekciją. Tuo pačiu prekės gali būti nuvertintos ilgiau nei tikimasi, kartu jos gali pasižymėti didesniais, nei tikimasi, svyravimais, todėl investuojant šioje rinkoje svarbu apsišarvuoti kantrybe. (Plačiau apie tai: Kur investuoti 2018 metais?)

Turbūt dauguma esame girdėję terminus fundamentali analizė ar techninė analizė. Tie, kas domisi investavimu šiek tiek ilgiau, greičiausiai yra taikę abi analizės rūšis priimdami investicinius sprendimus. Tačiau ar teko kada girdėti terminą tarprinkinė analizė (angl. intermarket analysis). Jei teko – reiškia šis straipsnis ne Jums. Tačiau jei šį terminą girdite pirmą kartą arba nežinote ką jis reiškia, siūlome sugaišti kelias minutes ir paskaityti kas čia bus rašoma.

Pirmas žmogus, panaudojęs šį terminą buvo John J. Murphy. Būtent jis ir išpopuliarino šią analizės formą 1991 metais parašydamas knygą „Intermarket Technical Analysis“. Šioje knygoje jis su daugybe pavyzdžių aprašė pagrindinius šios analizės formos principus, priklausomybes ir pan.

Tarprinkinę analizę trumpai galima būtų apibrėžti taip – tai priklausomybės tarp keturių pagrindinių finansinių rinkų analizė, kuri padeda susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kokie procesai vyksta pasaulio ekonomikoje bei kokia kryptimi galima tikėtis artimiausiu metu judės tam tikros rinkos. Kaip keturios pagrindinės finansų rinkos yra išskiriamos akcijos, obligacijos, žaliavos ir valiutos. (Plačiau apie tai: Pagrindinės turto klasės, jų pelningumas bei rizika)

Tačiau prieš pradedant gilintis į tarprinkinės analizės atlikimą reikėtų apsibrėžti pagrindines prielaidas bei priklausomybes. Žemiau yra išvardintos tarprinkinės analizės naudojamas prielaidas:

• Visos finansų rinkos yra tarpusavyje susijusios, tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų;
• Nei viena finansų rinka nejuda izoliuotai;
• Atliekant vienos finansų rinkos analizę, būtina analizuoti ir kitas susijusias finansų rinkas;
• Atliekant tarprinkinę analizę yra naudojama techninė analizė. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Taip pat galima įvardinti 3 pagrindines minėtų keturių finansinių rinkų priklausomybes:

• Neigiama priklausomybė tarp JAV dolerio ir žaliavų.
• Neigiama priklausomybė tarp žaliavų ir obligacijų;
• Teigiama priklausomybė tarp obligacijų ir akcijų.

Šiame straipsnyje tik trumpai apžvelgsime pagrindines priklausomybes, tuo tarpu kituose straipsniuose bus labiau gilinamasi atskirai į kiekvieną iš jų.

JAV doleris ir žaliavos

Valiutų rinka, o ypač JAV doleris, turi įtaką praktiškai visoms kitoms rinkoms. Tačiau esminę įtaką jis daro žaliavų rinkai. Savo ruožtu žaliavų kainų pokyčiai įtakoja obligacijų, na o vėliau ir akcijų kainų pokyčius. Dažniausiai JAV doleris ir žaliavų kainos pasižymi neigiama priklausomybe. Taigi, jei matome, kad JAV doleris smunka kitų valiutų atžvilgiu, galima pastebėti, kad tai teigiamai veikia daugumos žaliavų kainas. Tačiau šiuo atveju nėra griežtos sekos, kuri finansų rinka yra lyderiaujanti. Kartais bus taip, kad tik pradėjusios smukti žaliavos įtakos JAV dolerio brangimą, tačiau bus ir tokių atvejų, kai brangstantis JAV doleris tik po kurio laiko lems žaliavų kainų smukimą. (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Tarkime aukščiau pateiktame JAV dolerio ir žaliavų kainų grafikuose iš pradžių pastebime, kaip maždaug 2008 metų spalio mėnesį praktiškai tuo pačiu metu pradėjo smukti žaliavų kainos bei brangti JAV doleris, taip pat 2009 metų kovo mėnesį matome, kaip praktiškai tuo pačiu metu prasidėjo JAV dolerio kritimas ir žaliavų indekso kilimas. Tuo tarpu analizuojamo periodo pabaigoje matome, kad JAV doleris vis dar išlieka kritimo tendencijoje, tuo tarpu žaliavos jau tris mėnesius svyruoja tam tikrose kainų ribose.

Žaliavos ir obligacijos

Pagrindinė priklausomybė: obligacijų ir žaliavų kainos dažniausiai pasižymi neigiama koreliacija, taip pat žaliavų kainos dažniausiai aplenkia obligacijas, t.y. jei įvyksta esminis tendencijos pasikeitimas, žaliavos tą parodo anksčiau, tačiau ne visada.

Kodėl tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama priklausomybė? Visų pirma žaliavų kainų kilimas reiškia visų produktų kaštų augimą, atitinkamai tai didina infliacijos lūkesčius, kas savo ruožtu didina rinkos palūkanų normas. Kadangi obligacijų kainos juda priešingai nei jų palūkanų normos, tai didėjanti infliacija bei didėjančios palūkanų normas smukdo obligacijų kainas (obligacijų kainos visada juda priešinga kryptimi jų pelningumui, t.y. jei obligacijų pelningumas didėja, jų kaina krenta ir atvirkščiai, jei obligacijų pelningumas mažėja, jų kaina kyla).

Iš žemiau pateikto žaliavų ir JAV vyriausybinių obligacijų vienerių metu kainų grafikų galima aiškiai matyti, kad tuo metu, kai žaliavų kainos kildavo, obligacijų kainos buvo linkusios smukti ir atvirkščiai. Žaliavų kainų smukimas, kuris prasidėjo maždaug 2008 metų liepos mėnesį labai greitai panaikino infliacijos lūkesčius, JAV centrinis bankas (FED) galėjo drąsiai sumažinti palūkanų normą praktiškai iki 0%, na ir atitinkamai smunkančios palūkanos reiškė aukštesnes obligacijų kainas.

Tačiau analizuojant šiuos du grafikus toliau matome, kad maždaug 2009 metų pirmąjį ketvirtį situacija po truputi pradėjo keistis. JAV obligacijos 2009 metų kovo mėnesį nesugebėjo pakilti aukščiau 2008 metų maksimumo, tuo tarpu žaliavos kaip tik nuo 2009 metų kovo mėnesio pradėjo stabiliai kopti į viršų. Tuo tarpu obligacijos iki analizuojamo periodo pabaigos išliko kritimo tendencijoje, kuri prasidėjo 2008 metų pabaigoje. (Plačiau apie tai: Žaliavų ir obligacijų tarpusavio priklausomybė)

Obligacijos ir akcijos

Akcijų ir obligacijų kainos dažniausiai pasižymi teigiama koreliacija, taip pat obligacijų kainos dažniausiai aplenkia akcijas tiek augančiose (bulių), tiek smunkančiose (meškų) rinkose. Kas lemia teigiamą obligacijų ir akcijų kainų priklausomybę? Visų pirma, kai finansų rinkose pradeda brangti finansinių lėšų skolinimasis, t.y. kyla rinkos palūkanų normos (o kylančios palūkanų normas kaip jau žinome neigiamai veikia obligacijų kainas), tai reiškia didėjančias verslo finansavimo išlaidas. Atitinkamai didėjančios finansavimo išlaidos daro neigiamą įtaką verslo pelningumui, pastarasis pradeda smukti, o tai anksčiau ar vėliau neigiamai paveikia bendrovių akcijų kainas, nes akcijų rinka atspindi ateities lūkesčius.

Be abejo, dažniausiai tarp obligacijų kainų kritimo ir to momento, kai pradeda kristi akcijos yra tam tikras atsilikimas. Taip pat, kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto JAV obligacijų ir S&P 500 akcijų indekso grafikų, būna periodai, kai ši teigiama priklausomybė išnyksta. Būtent dėl dviejų pastarųjų priežasčių, t.y. lago, kai obligacijų kainų tendencijos pasikeitimas įtakoja akcijų kursą, bei tam tikrų laikotarpių, kai teigiama obligacijų ir akcijų kainų priklausomybė išnyksta, yra sakoma, kad šių dviejų finansinių priemonių įtraukimas į investicijų portfelį sumažina investicijų riziką. (Plačiau apie tai: Diversifikacija)

Tarkime 2008 metais, per pasaulį siaubusią finansų krizę, galima buvo pastebėti, kad vyriausybinių obligacijų ir akcijų kainos pradėjo judėti priešingomis kryptimis (vyriausybinių obligacijų, kurios laikomos vienos iš saugiausių, kainos kilo, tuo tarpu akcijos smuko). Kas paskatino tokį išsiskyrimą? Visų pirma reikėtų paminėti, kad tarprinkinė analizė yra paremta infliacine ekonomine aplinka, tuo tarpu, jei yra laukiama disinfliacijos (kainų augimo tempo sulėtėjimo) arba defliacijos (kainų smukimo), ši priklausomybė tarp akcijų ir obligacijų dingsta. Taip pat, kadangi minėti periodai buvo suvokiami kaip išaugusios rizikos periodai, investuotojai tuo metu ieškojo saugių finansinių instrumentų, o valstybinės obligacijos (ypač JAV, Vokietijos, Suomijos ir pan.) kaip tik ir yra vienas iš jų.

Tuo tarpu kaip matome iš aukščiau pateikto JAV vyriausybinių obligacijų ir S&P 500 akcijų indekso grafikų, nuo 2009 metų kovo mėnesio akcijų indeksas pradėjo kilti tuo tarpu obligacijų kainos nuolatos smuko. Tai galima paaiškinti pradėjusiu didėti investuotojų rizikos apetitu, t.y. jie pinigus pradėjo išiminėti iš obligacijų ir pervedinėjo į akcijas ar kitus rizikingais laikomus finansinius instrumentus.

Istorijos pamokos

Tarprinkinė analizė taip pat gali daug ko pamokyti apie verslo ciklus. Tarkime analizuojant istorines akcijų, obligacijų bei žaliavų tarpusavio priklausomybes galima teigti, kad ekonomikai išlipant iš recesijos visų pirma atsigauna obligacijų kainos, tada seka akcijos, o žaliavų kainos paskutinės patvirtina šį atsigavimą. Tuo tarpu, kai ekonomika po truputi pradeda stoti, tarprinkinė analizė liepia visų pirma stebėti obligacijų kainas, nes būtent jų kainų smukimas pirma parodo, kad keičiasi situacija. Po obligacijų seka akcijų ir galiausiai žaliavų kainų smukimas.

Tarkime, jei žaliavų kainos kyla, o obligacijų kainos jau pradėjo smukti, tačiau akcijų kainos vis dar kyla kaip ir žaliavų, galima daryti prielaidą, kad optimizmas akcijų rinkoje ilgai nesitęs. Akcijos bus priverstos koreguotis ir tik laiko klausimas kada tai įvyks. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jei matoma tokia situacija, tai dar nereiškia, kad iš karto reikia pardavinėti akcijas. Tai turėtų veikti kaip įspėjamasis signalas, kad akcijų kainų tendencijos pasikeitimas yra labai tikėtinas (ateinančių 3 – 12 mėnesių bėgyje). Tokiu atveju tiesiog būtų siūloma daug atidžiau sekti akcijų kainų pokyčius bei būti susiplanavusiam ir pasiruošusiam bet kada fiksuoti sukauptą pelną.

Išvados

Tarprinkinė analizė jokiu būdu nėra ta analizės rūšis, kuri tiksliai pasako laiką, kada reikia pirkti arba parduoti konkrečią finansinę priemonę, tačiau tik atliekant šią analizę galima susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kokie procesai vyksta pasaulio ekonomikoje bei kokia kryptimi galima tikėtis artimiausiu metu judės tam tikros rinkos. Tinkamai naudojama ši analizė tikrai turėtų atnešti praktinės naudos kiekvienam investuotojui.

Šiame straipsnyje orientuosimės į akcijų (popierinio finansinio turto) ir aukso (realaus turto) kainų istorines tendencijas bei jų priklausomybes. Nagrinėdami akcijų ir aukso kainų priklausomybę tikimės lengviau suvokti kas gali laukti ateityje.

Akcijos = Popierinis turtas

Auksas = Realus turtas

Tačiau prieš pradedant lyginti šiuos du finansinius produktus įvardinkime, kodėl tą verta daryti. Pagrindinė priežastis – jei akcijų vertę perskaičiuosime aukso kainomis – tuomet bus visiškai panaikintas infliacijos efektas, arba kitaip tariant akcijos bus įvertintos ne nuvertėjančiais pinigais, o tiek kiek jos vertos infliacijai atspariu auksu.

Auksas yra žaliava, greičiausiai reaguojanti į besikeičiančius infliacinius lūkesčius ar pačią infliaciją. Jei investuotojai tikisi infliacijos augimo, labai tikėtina, kad kils ir aukso kaina, nes auksas suvokiamas kaip apsidraudimas nuo infliacijos. (Plačiau apie tai: Kodėl reikėtų investuoti į auksą?)

Jei krenta infliacija, labai tikėtina, kad aukso kaina taip pat bus linkusi mažėti. Taigi įvertinę akcijų indeksą aukso kaina mes gauname „realų“ vaizdą, o tik matydami „realų“ vaizdą galėsime atsakyti, kokioje situacijoje šiuo metu yra viena ar kita finansų rinka ir kas mūsų laukia toliau.

Ilgalaikės akcijų tendencijos

Pradžioje apžvelkime, kaip nuo 1970 metų iki šios dienos kito JAV akcijos. Visų pirma nagrinėjant žemiau pateiktą JAV akcijų indekso grafiką lyg ir aiškiai matoma ilgalaikė kilimo tendencija, tačiau šį laikotarpį galima suskirstyti į kelis smulkesnius.

Pirmas periodas – iki 1980 metų. Tuo metu JAV pasižymėjo kylančiomis palūkanų normomis bei didele infliacija. Tai sąlygojo situaciją kai bendrinis akcijų indeksas praktiškai išliko toje pačioje vietoje, o jei skaičiuotume įvertindami infliacijos poveikį, netgi užfiksavo neigiamą pokytį.

Antras etapas – nuo 1980 iki 2000 metų JAV pasižymėjo vienu iš sparčiausių akcijų kainų kilimu per visą istoriją. Iš dalies tą sąlygojo nuolat smunkančios palūkanų normos ir infliacija. Per laikotarpį iki JAV internetinių bendrovių akcijų kainų burbulo sprogimo JAV akcijų indeksas augo po daugiau nei 17% kasmet.

Galiausiai po 20 metų trukusio akcijų kainų augimo atėjo laikas atsipūsti. Nuo 2000 metų, t.y. su vadinamo „Dot-com“ burbulo sprogimu, pagrindinis JAV akcijų indeksas vėl perėjo į „svyravimo“ stadiją. Nuo 2000 metų pradžios iki maždaug 2012 metų JAV akcijų indeksas praktiškai nepabrango, plius pergyveno dvi ypač dideles „meškų“ rinkas. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Ilgalaikės aukso tendencijos

Remdamiesi žemiau esančiu grafiku aptarsime istorines aukso kainas. Labai panašiai kaip ir JAV akcijų kainų, aukso kainos istorija irgi gali būti suskirstyta į tam tikrus periodus.

Pirmas etapas nuo 1970 iki 1980 metų. Jei būti labai tiksliems, tai labiau nuo 1972 metų, t.y. kai buvo panaikintas aukso standartas ir aukso kainai leista laisvai svyruoti (nuo 1944 iki 1972 metų, kol galiojo „Bretton Woods“ susitarimas, aukso kaina buvo nustatyta ir lygi 35 JAV doleriai už unciją). Vos tik žlugo „fiksuotos kainos susitarimas“ aukso kaina po truputi pradėjo judėti į viršų. Tuo pačiu metu, kaip jau buvo minėta anksčiau, JAV kilo ir palūkanos bei infliacija.

Viskas baigėsi 1980 metais aukso kainai pasiekus maždaug 835 JAV dolerių už unciją ribą (t.y. nuo 1972 metų lygio – 35 JAV dolerių už unciją – auksas pakilo 2285%). Be abejo 1980 metais žmonės labai bijojo infliacijos ir pinigų nuvertėjimo, o daug kas manė, kad auksas visuomet yra saugi investicija. Tačiau istorija parodė, jog visada yra tinkamas ir netinkamas metas investuoti į bet kokį produktą, ir 1980 metai buvo blogas laikas investuoti į auksą.

Nuo to momento, kaip matyti iš grafiko, aukso kaina 20 metų nuosekliai judėjo žemyn. Tuo pat metu smuko tiek ilgalaikės palūkanų normos, tiek ir infliacija. Galiausiai 2000 metais aukso kaina pradėjo atsitiesinėti nuo apytiksliai 250 JAV dolerių už unciją lygio ir nuosekliai didėja iki 2011 metų.

Analizuojant aukso kainos istoriją galima įžvelgti panašias maždaug 20 metų trunkančias tendencijas kaip ir akcijų atveju. Bandant suvokti kaip ateityje keisis aukso kainos reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 1980 metais aukso kilimas baigėsi labai staigiu šuoliu ir vėliau burbulo sprogimu. (Plačiau apie tai: Istoriniai aukso kainos pelningumai)

Akcijų ir aukso kainos santykis

Paskutinis grafikas parodo JAV akcijų indekso ir aukso kainų istorinį santykį. Jo interpretacija būtų labai paprasta: jei šio santykio kreivė kyla, reiškia tuo metu labiau patrauklus yra popierinis turtas, kitaip tariant akcijos, o ne realus turtas (auksas), na o jei šio santykio kreivė smunka, reiškia tuo metu patrauklesnis realus turtas, o ne popierinis.

Iš visų anksčiau paminėtų tarprinkinės analizės priklausomybių, ryšys tarp žaliavų ir obligacijų yra vienas svarbiausių. Ši priklausomybė netgi galėtų būti pradinis taškas, nuo kurio toliau yra analizuojamos visos kitos priklausomybės.

Kyla paprastas klausimas, kodėl ši priklausomybė yra tokia svarbi? Jei tarp žaliavų rinkos ir obligacijų rinkos susiformuoja stipri priklausomybė, tada yra labai tikėtina, kad pamatysime tam tikrą priklausomybę ir tarp žaliavų bei akcijų rinkų. Obligacijų kainos arba jų pelningumas taip pat turi įtakos JAV doleriui. Tačiau, JAV dolerio įtaka obligacijoms gali pasireikšti tik per žaliavas, o kaip mes jau žinome iš ankstesnių straipsnių, JAV dolerio pokyčiai visų pirma daro tam tikrą poveikį žaliavų kainoms. (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Viską apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindinė priklausomybė, kuri visas keturias finansų rinkas (valiutų, žaliavų, obligacijų ir akcijų) apjungia į vieną visumą, yra būtent tarp žaliavų ir obligacijų rinkų. Tačiau siekiant atsakyti į klausimą – „Kodėl?“ – visų pirma reikia suprasti infliacijos vaidmenį šiame kontekste.

Brangstančios žaliavos = infliacija

Kodėl tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama priklausomybė? Visų pirma žaliavų kainų kilimas reiškia visų produktų kaštų augimą, atitinkamai tai didina infliacijos lūkesčius, kas savo ruožtu didina rinkos palūkanų normas. Kadangi obligacijų kainos juda priešingai nei jų palūkanų normos, tai didėjanti infliacija bei didėjančios palūkanų normos smukdo obligacijų kainas.

Pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti, tai tiesiog priimti prielaidą, kad didėjančias žaliavų kainas yra infliacinis reiškinys, kai tuo tarpu krentančios žaliavų kainos priešingai – yra disinfliacinis reiškinys. Infliaciniams laikotarpiams taip pat yra būdinga didėjančios palūkanų normos, o disinfliaciniams laikotarpiams būdinga smunkančios palūkanų normos. Tarkime praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje labai stipriai išaugusios žaliavų kainos privedė prie dviženklės infliacijos, o palūkanų normos kaip tik tuo metu siekė netgi 20%.

Auganti ekonomika didina žaliavų ir pinigų paklausą

Ekonomikos augimo laikotarpiu yra labai natūralu, kad auga žaliavų paklausa, nes yra vykdomi nauji projektai, vyksta daugiau statybų, reikia pagaminti daugiau prekių ir pan. Kartu su augančia žaliavų paklausa, auga ir pinigų paklausa – taigi reikia už kažką tas žaliavas įsigyti. Būtent ši paklausa savo ruožtu toliau stumia ekonomiką į priekį.

Tačiau auganti pinigų paklausa reiškia ir didesnę tų pinigų kainą, t.y. didesnes rinkos palūkanų normas. Didėjančios žaliavų kainos po tam tikro momento pradeda kelti baimę dėl ateities infliacijos, o tai verčia Centrinius bankus imtis atitinkamų priemonių, kaip pavyzdžiui didinti bazines palūkanų normas, siekiant kovoti su infliacija. Laikui bėgant, palūkanų normų augimas sulėtina ekonominę plėtrą ir galiausiai neišvengiamai veda į ekonomikos sulėtėjimą ar net recesiją. Per recesiją atitinkamai paklausa žaliavoms ir tuo pačiu pinigams mažėja, ko pasėkoje smunka žaliavų kainos ir palūkanų normos. Taigi, analizuojant obligacijų ir žaliavų rinkas galima daug lengviau pasakyti, kokioje stadijoje šiuo metu yra ekonomika.

Ką rodo istorija?

Tarkime, iš žemiau pateikto grafiko matome, kad 1984 – 1986 metais vyravo krentančios žaliavų kainos bei obligacijų pelningumas, t.y. tokia situacija atspindėjo defliacinę aplinką, kuri buvo labai palanki brangti visiems finansiniams instrumentams, tuo pačiu ir akcijoms. Tačiau kaip matome tame pačiame grafike, jau 1986 metų antroje pusėje – 1987 metų pirmoje pusėje situacija pradėjo keistis, t.y. obligacijų pelningumas ir žaliavų kainos po truputi pradėjo kilti, na ir galiausiai 1987 metais spalio mėnesį įvyko pakankamai didelė ir staigi akcijų kainų korekcija.

Tame pačiame grafike galima labai aiškiai matyti, kad žaliavų kainų ir obligacijų pelningumo judėjimas analizuojamais metais labai stipriai sutapo, t.y. esminiai tendencijos pokyčiai įvykdavo praktiškai tuo pačiu metu. Tačiau taip būdavo ne visada. Tarkime 1997 – 2003 metų laikotarpiu šių instrumentų judėjimas irgi iš dalies sutapo, tačiau kaip matome iš antrojo grafiko, dažniausiai obligacijų pelningumo pokyčiai įvykdavo prieš esminius žaliavų kainų pokyčius. Kaip pavyzdžiui, obligacijų pelningumas pradėjo kilti jau 1998 metų pabaigoje, tuo tarpu žaliavų kainos šią tendenciją pasivijo tik 1999 metų antroje pusėje.

Galiausiai analizuojant pastarųjų 2008 – 2009 metų žaliavų kainų ir dabar obligacijų kainų tendencijas vėlgi galime labai aiškiai įžvelgti, kaip gražiai priešingai jos juda. Iš žemiau pateiktų šių instrumentų grafikų galima aiškiai matyti, kad tuo metu, kai žaliavų kainos kilo (nuo 2009 metų kovo iki 2009 metų liepos mėnesio), obligacijų kainos buvo linkusios smukti ir atvirkščiai, kai žaliavų kainos vėliau kažkiek koregavosi, obligacijų kainos buvo linkusios didėti.

Ką parodo koreliacijos koeficientai?

Visos kalbos apie žaliavų ir obligacijų kainų tarpusavio neigiamą priklausomybę iki šiol buvo grindžiamos padaryta prielaida, kad taip tiesiog turi būti ir ši prielaida buvo patvirtinta tik grafiniais pavyzdžiais. Tačiau atlikta šių dviejų rinkų koreliacijos analizė taip pat davė gana aiškų atsakymą – tarp žaliavų ir obligacijų kainų buvo ir išliko stipri neigiama koreliacija (koreliacijos rodiklis gali svyruoti nuo -1 iki +1, kuo reikšmė artimesnė -1, tuo stipresnė neigiama koreliacija, t.y. lyginami instrumentai juda priešingomis kryptimis ir atvirkščiai).

Analizuojant pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 1980 metų) iš tikrųjų koreliacija tarp žaliavų kainų ir obligacijų pelningumo yra artima 0, t.y. aiškios priklausomybės tarp šių instrumentų nebuvo. (Tačiau taip yra dėl to, kad nuo 1980 metų obligacijų pelningumas nuolat smuko, t.y. jau 30 metų mes turime obligacijų pelningumo meškų rinką, tuo tarpu žaliavų kainos buvo linkusios kristi nuo 1980 iki 2000 metų, tuo tarpu nuo 2000 metų jų tendencija yra teigiama). Tačiau analizuojant trumpesnius laikotarpius vienareikšmiškai galima teigti, kad koreliacija tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama ir gana stipri. Tarkime nuo 1983 iki 1989 metų koreliacija siekė -0.83, nuo 1989 iki 1995 metų ji buvo lygi -0.61, nuo 1997 iki 2003 metų ji buvo lygi -0.41, na ir galiausiai per paskutinį analizuotą laikotarpį ji siekė net -0.72. Be abejo, kaip jau buvo minėta, kartais neigiama koreliacija tarp žaliavų ir obligacijų kainų dingdavo, tačiau tai tebūdavo trumpalaikis reiškinys, o dažniausiai jų kainų judėjimo kryptis būdavo priešinga.

Išvados

Taigi, aukščiau pateikti grafikai bei skaičiai parodo, kodėl tiek daug svarbos turėtų būti skiriama priklausomybės tarp žaliavų ir obligacijų kainų analizei. Jeigu žaliavos yra susijusios su obligacijomis, o obligacijos savo ruožtu yra susijusios su akcijomis, tuomet žaliavos yra netiesiogiai susijusios ir su akcijomis. Šiuo atveju išvadą galima padaryti labai paprastą – investuojantysis į akcijas turėtų analizuoti obligacijų rinką, tam kad įsivertintų, kokioje stadijoje šiuo metu yra ekonomika, o to deramai padaryti nesigilinant į žaliavų rinką yra neįmanoma.

Bandant suvokti bendrą pasaulio ekonomikos situaciją tarprinkinė analizė dažniausiai pradedama nuo JAV dolerio analizės. Paprastai manoma, jog brangstantis JAV doleris linkęs mažinti infliaciją (nesukelia infliacijos grėsmės). Taip yra todėl, kad brangdamas JAV doleris anksčiau ar vėliau paskatina žaliavų kainų smukimą, pingančios žaliavos nulemia mažesnes bendrąsias rinkos palūkanas ir atitinkamai brangesnes obligacijas. Tuo tarpu pingantis JAV doleris sukelia priešingas pasekmes: brangina žaliavas ir ilgainiui atpigina obligacijas ir akcijas.

Visgi šių priklausomybių negalima laikyti 100% teisingomis. Didžiausias klaustukas: kiek laiko gali užtrukti, iki kol šie ryšiai realizuosis? Iki tol, kol pingantis JAV doleris atpigins akcijas gali praeiti iki kelių metų. O kartais šios priklausomybės tiesiog išsikraipo.

Pingantis doleris = infliacija

Tokia lygybė dažniausiai teisinga, tačiau paprastai užtrunka gana nemažai laiko, kol JAV dolerio smukimas sukelia realiai ekonomikoje juntamą infliaciją. Infliacijos pavojus investuotojams dažniausiai signalizuoja, jog laikas parduoti obligacijas – ir jos pradeda pigti (potencialiai didėjančios infliacijos kontekste jų grąža yra per maža). Tačiau kaip suvokti, jog procesas prasidėjo? Atsakymas – stebėti žaliavų kainas. Kai žaliavos brangsta, o doleris pinga, investuotojai tai supranta kaip augančios infliacijos signalus.

Galioja ir priešinga priklausomybė – brangstantis JAV doleris pradeda teigiamai veikti obligacijų ir akcijų kainas, kai pradeda smukti žaliavų kainos.

Infliacija – esminė sąsaja tarp JAV dolerio ir žaliavų: žaliavinių prekių kainos yra pagrindinis ateities infliacijos rodiklis. Žaliavų rinkose visų pirma ir pasimato JAV dolerio infliacinis poveikis.

Auksas rodo greičiau

Jei nagrinėjame žemiau pateiktą grafiką, JAV dolerio ir bendrinio žaliavų indekso priešinga priklausomybė atrodo akivaizdi, tačiau esminis klausimas – kuri rinka ir kaip greitai pirma parodo tam tikrus signalus. Dažniausiai galima pastebėti, kad visų pirma įvyksta JAV dolerio tendencijos pasikeitimai, kurie veda prie žaliavų kainų tendencijų pasikeitimo. Skirtumas tarp vienos ir kitos rinkos pokyčių gali svyruoti nuo 3 iki 18 mėnesių.

Tokiu atveju kyla klausimas, kas padėtų greičiau įvertinti esamą padėtį bei besiformuojančias tendencijas? Atsakymas – aukso rinka. Aukso kainos į JAV dolerio kainą reaguoja greičiau nei bendrųjų žaliavų kainos. Manoma, jog taip yra todėl, kad auksas naudojamas kaip apsidraudimas nuo infliacijos.

Krentant JAV dolerio kursui reikia daugiau dolerių, norint nusipirkti tą patį kiekį aukso, todėl aukso kaina išreikšta JAV doleriais kyla. Ir atvirkščiai, kai JAV dolerio kursas kyla, reikia mažiau dolerių, norint nupirkti konkretų kiekį aukso, todėl aukso kaina išreikšta JAV doleriais krenta.

Papildomas argumentas – JAV doleris sudaro ne mažą dalį daugelio pasaulio šalių Centrinių bankų rezervų. Realiai aukso ir JAV dolerio ryšys iliustruoja kovą tarp materialaus ir finansinio turto. Dėl to, jog ši valiuta jau ilgą laiką traktuojama kaip rezervinė pasaulio valiuta, aukso tendencijas bandoma analizuoti remiantis JAV dolerio kaina. Taigi, siekiantys investuoti į auksą visų pirma turėtų analizuoti JAV dolerio tendenciją. JAV dolerio pardavimo signalas dažniausiai sutampa su aukso pirkimo signalu ir atvirkščiai.

Euras ir auksas

Jei aukso kainos juda priešingai nei JAV dolerio kainos, o kokia nors valiuta yra neigiamai priklausoma nuo JAV dolerio – pavyzdžiui euras, tokiu atveju euro ir aukso kainų tendencijos turi sutapti, t.y. brangsta auksas – brangsta ir euras ir atvirkščiai. Šis aspektas svarbus ir tuo požiūriu, jog JAV doleris priešingai veikia daugelį pasaulio valiutų, t.y. jei jis brangsta dauguma pasaulio valiutų linkusios pigti.

Svarbiausia priešingai priklausoma valiutų pora pasaulyje – JAV doleris ir euras. Eurozonos valstybės yra antras pagal dydį pasaulyje ekonominis regionas po JAV, o šio regiono valiuta yra labiausiai linkusi veikti kaip anti-doleris, t.y. kilti kai JAV doleris smunka ir atvirkščiai (žemiau pateikti Euro ir aukso grafikai gerai iliustruoja šį teiginį). Išimtis 2008 metų gruodžio – 2009 metų kovo laikotarpis, kai euras pigo, tuo tarpu auksas išlaikė savo vertę, tačiau tai galėjo būti vertinama kaip tolimesnio Euro brangimo ženklas).

Nafta

Antra, labai svarbi žaliava, daranti didelę įtaką bendriniam pasaulio žaliavų indeksui yra nafta. Šiandien praktiškai nei viena išsivysčiusi šalis negalėtų gyventi be naftos, todėl šios žaliavos kainų pokyčiai labai stipriai veikia pasaulio infliacinius lūkesčius. Neigiama naftos priklausomybė nuo JAV dolerio kainų ryškiausiai pradėjo matytis 1970 m. kai smunkantis JAV doleris paskatino naftos gamintojus tiesiog perskaičiuoti jos kainas – taip siekta išlaikyti pinigų, gautų iš naftos pardavimo, perkamąją galią.

Pingantis JAV doleris skatino naftos kainų kilimą, tai „užsukdavo“ infliacinę spiralę ir galiausiai ekonominį nuosmukį arba recesiją. Paprastai to pasėkoje siekdamas kovoti su infliacija JAV Federalinis rezervų bankas didindavo bazines palūkanų normas, o tai anksčiau ar vėliau vėl grąžindavo JAV dolerio patrauklumą ir pastarasis pradėdavo brangti.

Auksas apie viską

Kaip minėta anksčiau – kylantis JAV doleris galiausiai paskatins bendrąjį pasaulio žaliavų indeksą pasukti žemyn, tuo tarpu krentantis JAV doleris anksčiau ar vėliau pradės stumti žaliavų kainas į viršų. Esminis klausimas – kada?

Vertinant istorinius duomenis matosi, jog aukso kainos pirmosios pateikia pirmuosius tendencijos apsigręžimo ženklus. Vykstant esminiams tendencijos lūžiams laikotarpis tarp aukso kainos pokyčių ir bendrinio žaliavų indekso pokyčių gali siekti iki metų. Jei tendencija nėra esminė, skirtumas svyruoja apie 4 mėnesius. Įvertindami šį faktorių galime analizuoti ir JAV dolerio bei bendrųjų žaliavų indekso grafiką.

Kaip matome iš aukso ir žaliavų kainų grafikų, auksas tam tikrą dugną pasiekė dar 2008 metų pabaigoje, ir tuo metu kai žaliavos pasiekė dugną – 2009 metų kovą – auksas jau buvo pakilęs. Būtent toks scenarijus galėtų duoti užuominą, kuria kryptimi toliau turi judėti bendrai žaliavų kainos.