Plačiau

Dažniausiai pasitaikantys valstybiniai vertybiniai popieriai yra obligacijos (ilgesnės nei vieneri metai). (Plačiau apie tai: Skolos vertybiniai popieriai – obligacijos) Valstybės taip pat išleidžia iždo vekselius (trumpesni nei vieneri metai). Lietuva palyginti nesenai atnaujino ir taupymo lakštų programą, kuri leidžia gyventojams tiesiogiai investuoti į Lietuvos vyriausybės vertybinius popierius.

Kaip ir kiekvienas fiksuoto pajamingumo vertybinis popierius, valstybių išleidžiami vertybiniai popieriai emisijos išleidimo sąlygose apibrėžia teises bei pareigas, tarp kurių svarbiausia:

• Vertybinio popieriaus nominali vertė bei valiuta.
• Vertybinio popieriaus galiojimo trukmė (išpirkimo data).
• Mokamos atkarpos (palūkanų dydis bei jų išmokėjimo dažnumas).
• Emisijos dydis, kitos sąlygos.

Vyriausybių vertybinius popierius galima įsigyti tiek pirminėje rinkoje (platinimo metu), tiek ir antrinėje. Pirminėje rinkoje jie platinami aukciono būdu, siekiant išleisti vertybinius popierius minimaliomis sąnaudomis (palūkanų požiūriu). Antrinėje rinkoje juos galima įsigyti iš finansų tarpininkų – finansų maklerio įmonių, įskaitant atitinkamas paslaugas teikiančius bankų padalinius.

Laikoma, kad vyriausybės vertybiniai popieriai yra saugiausios investicijos. Daugeliu atveju tai ir bus tiesa. Vis tik, reiktų nepamiršti, kad valstybių reitingai ir patikimumas gali turėti ženklių skirtumų. Tikrai skirsis Vokietijos ar Argentinos, ir Graikijos leidžiamų obligacijų patikimumas, taip pat skirsis ir jų siūlomas pajamingumas (grąža, kurios investuotojas gali tikėtis). (Plačiau apie tai: Ne visos obligacijos yra vienodos: obligacijų skaidymas pagal pelningumą ir riziką)

Teoriškai, valstybės bankrutuoti negali, tačiau istorijoje pakanka atvejų, kuomet investavusieji į vyriausybės obligacijas neatgavo visų ar dalies savo pinigų.

Taip pat yra didelis skirtumas, ar vyriausybė išleido obligacijas savo valiuta ar kita (euro-obligacijos), nes turėdama galimybę spausdinti pinigus, ji visuomet jų galės sukurti tiek, kiek reikia sumokėti obligacijų savininkams – tik ta valiuta jau bus nuvertėjusi.

Obligacijų principas yra labai paprastas – jų leidėjas iš investuotojų pritraukia pinigų savo veiklai vystyti, tuo pačiu įsipareigodamas investuotojams grąžinti didesnę sumą nei jie investavo.

Plačiau

Investuojant į šiuos fiksuoto pajamingumo vertybinius popierius jau iš anksto galima žinoti, kokia grąža bus, ir tą atspindi „obligacijų pajamingumas“ (angl. yield). Šis pajamingumas parodo, kokia yra laukiama metinė grąža įskaičiuojant obligacijų kainos pokyti iki išpirkimo bei mokamą kuponą.

Investuotojas gali nesulaukti iš obligacijos lauktos grąžos tuo atveju, jei įmonė neturi lėšų ir galimybės jų gauti, kad atsiskaityti su investuotojais, kas savo ruožtu reikštų bankrotą, ar situaciją artimą tam.

Obligacijų mokamos palūkanos gali būti labai skirtingos, ir tai priklausytų nuo esamos situacijos rinkoje, ir vertybinių popierių emitento saugumo. Jei palūkanos rinkoje kyla, paprastai kyla ir visų obligacijų pajamingumas, o jų vertė krenta.

Šiuos vertybinius popierius paprastai leidžia įmonės, vyriausybės, savivaldybės. Jų saugumas priklauso nuo leidėjo patikimumo, kurį atspindi reitingas. Jei reitingas nenustatytas, jų rizikingumą įvertinti yra gerokai sunkiau, ir tam reikalinga gili finansinė leidėjo analizė.

Konvertuojamos obligacijos – rečiau pasitaikanti vertybinių popierių rūšis. Šis tipas turi ir skolos, ir nuosavybės vertybinių popierių bruožų. Taip yra todėl, kad jos gali mokėti palūkanas kaip paprastos obligacijos, tačiau suėjus jų terminui, investuotojui pageidaujant, gali būti pakeistos į leidėjo akcijas, iš anksto nustatytu santykiu.

Obligacijų pajamingumas

Investuotojas prieš pirkdamas obligacijas, visuomet įvertins keletą šių vertybinių popierių charakteristikų: leidėjo riziką, trukmę, vertybinių popierių valiutą bei jų pajamingumą. Būtent pastarasis pasako kiek bus uždirbta vidutiniame metų laikotarpyje. (Plačiau apie tai: Ne visos obligacijos yra vienodos: obligacijų skaidymas pagal pelningumą ir riziką)

Net jei ir šie vertybiniai popieriai bus išpirkti greičiau nei per vienerius metus, pajamingumas visuomet skaičiuojamas metų laikotarpiui. Yra įvairių pajamingumo rodiklių, bet paprastai visas dėmesys skiriamas pelningumui iki išpirkimo (angl. yield to maturity), kuris įtraukia ir jų mokamą kuponą (palūkanas) ir skirtumą tarp pirkimo kainos bei jos nominalios vertės (išpirkimo kainos).

Antrinėje rinkoje parduodamų obligacijų pajamingumas gali būti ir didesnis, ir mažesnis už jų mokamas palūkanas. Jei rinkoje palūkanos augo, tuomet išleisti fiksuoto pajamingumo vertybiniai popieriai pigo, o tai reiškia, kad jų pajamingumas augo, ir jis bus didesnis nei kupono palūkanos.

Priklausomai nuo visų vertybinio popieriaus charakteristikų bei rinkos situacijos, jų pajamingumas gali svyruoti nuo 0% iki keliolikos procentų. Saugios, trumpalaikės obligacijos paprastai bus nedaug nutolę nuo bazinių palūkanų normų, o ilgalaikių rizikingų įmonių obligacijų pajamingumas gali nesunkiai viršyti ir 10% virš infliacijos – ypač jei finansų rinkose suirutė, kuomet rizikingesni vertybiniai popieriai patiria ženklius nuostolius.

Jei obligacijų pajamingumas siekia keliasdešimt procentų – galima stipriai suabejoti leidėjo galimybėmis išpirkti išleistus vertybinius popierius bei kitas skolas.

Pagrindinės obligacijų savybės yra šios:

• obligacijos nominalioji vertė – iš anksto nustatyta suma, kurią investuotojas skolina bendrovei, pirkdamas vieną obligaciją;
• obligacijų išpirkimo data – laikas, kai bendrovė turi grąžinti investuotojui jo paskolintą pinigų sumą;
• palūkanų norma – bendrovės mokamos palūkanos už pasiskolintas lėšas. Dažniausiai jos skaičiuojamos kaip nominaliosios vertės procentas.

Be šių savybių, investuotojui reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas iš anksto numatytas sąlygas. Pavyzdžiui, bendrovė gali turėti teisę išpirkti obligaciją nepasibaigus terminui. Tokia pati teisė gali būti suteikta ir investuotojui, t.y. investuotojas gali turėti teisę reikalauti, kad bendrovė išpirktų obligaciją nepasibaigus išpirkimo terminui. Tačiau net ir tuo atveju, kai tokia teisė nėra nustatyta, investuotojui nebūtina laukti išpirkimo termino pabaigos. Jis kada panorėjęs gali parduoti vertybinius popierius kitam investuotojui.

Akcinė bendrovė gali skolintis ne iš vieno, o iš daugelio investuotojų, tokiomis pačiomis sąlygomis, taip sukaupdama pinigų kiekį, būtiną verslui plėtoti.

Kas leidžia obligacijas?

Obligacijas gali leisti akcinės bendrovės arba valstybės vardu – Vyriausybė. Lietuvoje obligacijas leidžia akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir vyriausybė.

Kodėl obligacijos perkamos?

Asmuo, investavęs į obligacijas, gali planuoti būsimas įplaukas – grąžinamą sumą ir palūkanas. Jis iš anksto žino, kada paskolinti pinigai bus grąžinti ir kada bus išmokamos palūkanos. Patogu ir tai, kad investuotojui  nebūtina laukti obligacijos išpirkimo datos ­– jis obligaciją gali bet kada parduoti kitam investuotojui, tuo tarpu paprastą paskolą nėra lengva parduoti.

Kokių būna obligacijų?

Įmonių obligacijos

Fiksuotųjų palūkanų obligacija – tai obligacija, kurią įsigyjantis investuotojas žino, kokio dydžio palūkanos jam bus sumokėtos. Pavyzdžiui, jei jis nusiperka trejų metų termino 100 eurų nominaliosios vertės obligaciją, kurios metinė palūkanų norma yra 5.0%, jis trejiems metams skolina 100 eurų ir už tai kiekvienais metais gaus po 5 eurus; po trejų metų jam bus grąžintas 100 EUR. Palūkanų mokėjimo terminai būna aptarti ir nustatyti iš anksto – palūkanos gali būti mokamos visos iškart, išperkant obligacijas, kartą per metus, nustatytais laikotarpiais.

Diskontuotoji obligacija – tai fiksuotųjų palūkanų obligacija, bet ji parduodama pigiau už nominaliąją vertę, o išperkama sumokant sumą, lygią nominaliajai vertei, taip išpirkimo metu sumokamos ir visos palūkanos. Pavyzdžiui, investuotojas nusiperka vienų metų trukmės 3.0% metinių palūkanų diskontuotąją obligaciją, kurios nominalioji vertė yra 100 eurų. Ją pirkdamas jis moka ne 100 eurų, o 97.09 eurus. Po metų bendrovė išperka obligaciją už 100 eurų ir taip investuotojui sumoka ir palūkanas. Obligacijos kaina šiuo atveju priklauso ir nuo palūkanų normos ir nuo jos įsigijimo dienos.

Kintamųjų palūkanų obligacija – tai obligacija, kurią įsigyjantis asmuo negali tiksliai apskaičiuoti būsimos palūkanų sumos, bet jam nurodoma formulė, pagal kurią, suėjus palūkanų mokėjimo terminui, bus apskaičiuojamos jo gautinos palūkanos. Nurodytoje formulėje paprastai būna vienas kintamasis dydis, jo tiksli reikšmė nustatoma palūkanų mokėjimo dieną. Pavyzdžiui, nurodymas, kad metinės palūkanų normos dydis yra „LIBOR 6 mėn. + 1 proc.“, reiškia, kad skaičiuojant palūkanas bus pasitelkiamas LIBOR indeksas – palūkanų mokėjimo dieną bus žiūrima, kokiu procentu tarpbankinėje rinkoje Londono bankai vienas kitam skolina pinigus pusei metų, ir prie tos sumos bus pridedamas 1.0%. Taigi, kiekvieną palūkanų mokėjimo datą investuotojo gaunama palūkanų suma keičiasi.

Konvertuojamoji obligacija – tai obligacija, kai, atėjus obligacijos išpirkimo laikui, vietoj paskolintos sumos investuotojas gauna ne pinigus, o atitinkamą skaičių bendrovės akcijų. Dažnai investuotojui suteikiama teisė pasirinkti, ar gauti akcijas, ar paskolintą pinigų sumą. Kartais iš anksto tiksliai įvardijama, kiek akcijų investuotojas gaus už vieną obligaciją. Obligacijos galiojimo laikotarpiu investuotojui mokamos palūkanos.

Valstybės išleidžiamos obligacijos

Šiuo atveju skolinasi ne bendrovė, o valstybė. Būtent ji prisiima įsipareigojimą iš anksto sutartu terminu išpirkti obligaciją ir sumokėti nustatytas palūkanas. Manoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybės visada vykdo įsipareigojimus, t.y. laiku išperka obligacijas ir moka palūkanas (priklauso nuo valstybės). Tik išimtiniais atvejais – dėl perversmų ar įvairių kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Todėl valstybės obligacijos ir laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už bendrovių išleidžiamas obligacijas. (Plačiau apie tai: Ne visos obligacijos yra vienodos: obligacijų skaidymas pagal pelningumą ir riziką)

Valstybės vardu vyriausybės išleidžiamos obligacijos vadinamos vyriausybės vertybiniais popieriais.  Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai yra vyriausybės obligacijos, iždo vekseliai ir taupymo lakštai. (Plačiau apie tai: Vyriausybės vertybiniai popieriai)

Obligacijos, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei vieni metai, yra vadinamos vyriausybės obligacijomis. O tos, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieni metai, vadinamos iždo vekseliais. Tiek Lietuvos Vyriausybės obligacijas, tiek iždo vekselius gali įsigyti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Abiejų rūšių vyriausybės vertybiniai popieriai gali būti ir fiksuotųjų, ir kintamųjų palūkanų. Lietuvos Vyriausybė išleistus vertybinius popierius platina ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Atskira vyriausybės vertybinių popierių rūšis – vadinamieji taupymo lakštai. Tai vyriausybės obligacijos, skirtos tik fiziniams asmenims, jos skatina gyventojus taupyti. Taupymo lakštų antrinė apyvarta negalima, tačiau investuotojas gali pirma laiko pareikalauti išpirkti taupymo lakštus, jei tai numatyta emisijos sąlygose.

Taigi toliau kaip tik ir pastudijuosime šios rinkos vidutinio termino obligacijų ilgalaikius pelningumus, pabandysime atsakyti į klausimą, ar toks pelningumas buvo pastovus, o gal jis judėjo tam tikrais ciklais, na ir galiausiai palyginsime su realiu, t.y. atėmus infliacijų, obligacijų pelningumu.

Per ilgą laikotarpį tikėkis 5%

Visų pirma pradėkime nuo JAV vidutinio termino obligacijų ilgalaikio grafiko. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per paskutinius 100 metų investicijų į šios šalies obligacijas vidutinė metinė grąža buvo artima 5%. Taip pat matome, kad per visą istoriją analizuojamų obligacijų pelningumas viršijo infliaciją, o tai reiškia, kad galutinis realus rezultatas buvo teigiamas. Be to, dar galime pastebėti, kad pirmuosius 50 metų, t.y. iki 1980 – ųjų, JAV obligacijų kilimo tempas buvo sąlyginai mažesnis negu kad nuo 1980 – ųjų metų iki šių dienų.

Tačiau kalbant apie investavimą į obligacijas ar kitas turto klases reikia nepamiršti, kad galutinį investicijų rezultatą mažina patiriama infliacija, t.y. jei mes norime sužinoti, kokia buvo reali investicijų grąža, iš nominalaus pelningumo turime atimti metinį infliacijos tempą. Žemiau kaip tik pateikiamas tų pačių JAV vidutinio termino obligacijų grafikas bei matoma kiekvienų metų infliacija (pilki stulpeliai).

Ką galima pastebėti iš šio grafiko – tai, kad nors per visą analizuojamą istoriją reali grąža iš investavimo į obligacijas buvo teigiama, tačiau tokiais periodais, kai infliacijos tempas būdavo didelis, reali investavimo į obligacijas grąža būdavo artima 0 arba netgi neigiama (tą simbolizuoja smunkanti kreivė).

Obligacijų pelno šaltiniai

Kaip žinome, investuojant į obligacijas yra galimi du pelno šaltiniai: galima uždirbti iš obligacijų mokamų palūkanų, kurios yra užfiksuojamos pirkimo momentu, arba iš rinkos palūkanų normų mažėjimo (palūkanų normoms krentant, obligacijų kaina kyla ir atvirkščiai).

Pirmasis pelno šaltinis yra labai aiškus, t.y. jis yra užfiksuojamas jau prieš perkant konkrečias obligacijas ir yra žinoma, kokį pelningumą gausite kiekvienais metais iki jų išpirkimo. Tuo tarpu antrasis pelno (arba nuostolio) šaltinis yra nuolat kintantis ir siekiant jį suvokti reikia pastudijuoti, kaip istoriškai kito rinkos palūkanų normos, kokie yra pastebimi ciklai, kur jos yra šiuo metu ir pan.

Kaip galime pastebėti iš žemiau pateikto JAV vidutinio termino obligacijų pelningumo grafiko, per daugiau nei 100 metų istoriją obligacijų pelningumas svyravo intervale nuo 2% iki 16% (vidurkis apie 5%). Tačiau taip pat galime pastebėti, kad palūkanos judėjo tam tikrais ciklais.

Tarkime pirmas ciklas buvo nuo 1900 iki 1920 metų, šio ciklo metu palūkanos kilo, antras ciklas nuo 1920 iki 1940 metų, šio ciklo metu palūkanos krito, trečias ciklas nuo 1940 iki 1980 metų, šio ciklo metu palūkanos kilo, na ir ketvirtas ciklas nuo 1980 iki dabar, kai palūkanos krito.

Šiuos ciklus labai aiškiai galima matyti žemiau pateiktame grafike (taip pat jie pastebimi analizuojant realius investavimo į JAV valstybines obligacijas rezultatus) ir turbūt jau dauguma suprato, kad po palūkanų didėjimo ciklo anksčiau ar vėliau prasideda palūkanų mažėjimo ciklas ir atvirkščiai.

Kokie rezultatai buvo skirtingais ciklais?

Taigi, jau žinome, kad pastarojo 100 metų JAV obligacijų rinkos istoriją galima suskirstyti į kelis palūkanų mažėjimo ir palūkanų didėjimo ciklus. Pasižiūrėkime, kokie buvo konkrečių periodų nominalūs ir realūs investavimo į obligacijas rezultatais. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateiktos histogramos, per pirmąjį palūkanų mažėjimo ciklą, nuo 1926 iki 1940 metų, tiek nominali, tiek ir reali grąža buvo teigiamos, na o kadangi tas laikotarpis pasižymėjo defliacija, tai reali grąža netgi viršijo nominalią.

Antrasis buvo palūkanų didėjimo ciklas, kuris truko nuo 1940 iki 1980 metų. Kaip matėme iš aukščiau pateikto grafiko, šio ciklo pradžioje – 1940 metais, JAV obligacijų palūkanos buvo pasiekusios istorines žemumas, po ko sekė 40 metų trukęs palūkanų normų kilimo ciklas. Per šį 40 metų trukusį laikotarpį investavus į JAV vidutinio termino obligacijas kasmet vidutiniškai galima buvo uždirbti maždaug 3.1%, tačiau per tą patį laikotarpį vidutinė metinė infliacija siekė netgi 4.7%, o tai reiškia, kad per visą šį laikotarpį vidutinė metinė reali investavimo į JAV obligacijas grąža buvo neigiama (-1.7%), tuo tarpu bendras 40 metų realus nuostolis siekė daugiau nei 70%!

Na ir galiausiai paskutinius 35 metų palūkanų normos išgyveno mažėjimo ciklą. Taigi, pastaruosius 30 metų investuojant į obligacijas buvo uždirbama ne tik iš gaunamų kuponų, bet ir dėl to, kad rinkos palūkanos pastoviai mažėjo. Per šį laikotarpį nominali investicijų grąža siekė net 9.1% (tokį rezultatą galima būtų pavadinti “nerealiai geru”, nes pasaulio akcijos pasiekė praktiškai identišką rezultatą), na o atėmus infliaciją, kuri buvo sąlyginai nedidelė, reali šio laikotarpio grąža siekė net 6.5%.

Išvados

Įsigilinus į aukščiau pateiktus faktus galima daryti kelias išvadas. Visų pirma tai, kad per ilgą laikotarpį investuojant į vidutinio termino valstybines obligacijas galima tikėtis maždaug 5% nominalios bei 2% realios metinės grąžos.

Tačiau kas yra dar svarbiau, tai kad vidutinė metinė grąža nėra pastovi, ji kinta priklausomai nuo rinkos palūkanų normų ciklo, t.y. ar jos tuo metu kyla ar krenta. Jei rinkos palūkanų normos yra mažėjimo cikle, labai tikėtina kad tiek nominali, tiek ir reali investavimo į obligacijas grąža bus didesnė nei vidurkis (kaip kad buvo pastaruosius 35 metus). Tuo tarpu jei rinkos palūkanų normos kyla, labai tikėtina, kad reali investicijų į valstybines obligacijas grąža bus neigiama (kaip kad buvo nuo 1940 iki 1980 metų).

Na ir galiausiai, nors ir žinome, kad rinkos palūkanų normos juda tam tikrais ciklais, tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, kada pasibaigs vienas ir prasidės kitas ciklas, kiek jis užtruks bei kiek pasikeis palūkanų normos, tačiau faktas toks, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.

Tačiau prieš tai trumpas pakartojimas. Visų pirma reikia žinoti, kad obligacijos – tai vertybiniai popieriai, pagal kuriuos jų emitentas, dar vadinamas išleidėju, tampa obligacijų savininko skolininku ir prisiima įsipareigojimus iš anksto nustatytais terminais išmokėti pagrindinę skolos sumą (nominalą) plius sukauptas palūkanas, jeigu jos buvo numatytos.

Žiūrint iš investuotojo arba obligacijų pirkėjo pusės, tai įsigydamas obligacijas jis tą sumą paskolina obligacijų išleidėjui iš anksto sutartomis sąlygomis, o praėjus nustatytam terminui tikisi atgauti paskolintą sumą plius sutartas palūkanas.

Lyginant su kitomis turto klasėmis, obligacijų kainų svyravimo amplitudė dažniausiai yra mažesnė, atitinkamai ir rizika, tačiau tai reiškia, kad ir tikėtinas pelningumas bus mažesnis. Mažesnė rizika tai dar nereiškia, kad investuojant į obligacijas nebus patirta nuostolių. Labai dažnai, ypač kalbant apie valstybines obligacijas, pradedantieji investuotojai turi susiformavę klaidingą nuomonę, kad valstybės negali bankrutuoti. Valstybės bankrutuodavo anksčiau, bankrutuos ir ateityje. Tokių įvykių pasekmė – investuotojai praranda visą arba didžiąją dalį investuotos sumos.

Obligacijų skirstymas

Obligacijas galima skirstyti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, galima skirstyti pagal šalis: išsivysčiusių ir besivystančių šalių obligacijos. Išsivysčiusių šalių obligacijos dažniausiais bus vertinamos kaip saugesnės bei jų palūkanos bus žemesnės, tuo tarpu besivystančių šalių obligacijos dažniausiai bus laikomos rizikingesnėmis (dėl daugiau galimų rizikos veiksnių), tačiau ir tikėtinas pelningumas bus didesnis.

Kalbant apie tos pačios šalies obligacijas, jas galima skirstyti į valstybines ir įmonių išleistas obligacijas. Natūralu, kad valstybinės obligacijos dažniausiai bus vertinamos kaip saugesnės, lyginant su toje šalyje veikiančių bendrovių išleistomis obligacijomis, taipogi ir jų pelningumas dažniausiai bus mažesnis.

Dar vienas būdas, kaip galima skirstyti obligacijas yra jų terminas. Obligacijų terminas gali svyruoti nuo 1 iki 30 ar net 100 metų. Yra būtina žinoti, kad kuo obligacijų terminas iki išpirkimo ilgesnis, tuo tokios obligacijos kainų svyravimo amplitudė bus didesnė, o tai reiškia kad ir rizika bus didesnė, taigi ir tikėtinas pelningumas turėtų būti didesnis. Esant vienodiems palūkanų normų pokyčiams, trumpesnio laikotarpio obligacijų kainos kinta mažiau nei ilgesnio laikotarpio.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad trumpo laikotarpio išsivysčiusių šalių valstybinės obligacijos bus saugiausios bei jų siūlomas pelningumas bus mažiausias (kartais tokios finansinės priemonės dar angliškai vadinamos safe haven), tuo tarpu ilgo laikotarpio besivystančių šalių bendrovių obligacijos bus pačios rizikingiausios, tačiau ir jų tikėtinas pelningumas gali būti daug didesnis. (Plačiau apie tai: Ne visos obligacijos yra vienodos: obligacijų skaidymas pagal pelningumą ir riziką)

Besivystančios rinkos

Visų pirma kas yra tos besivystančios rinkos (angl. emerging markets)? Bendrine prasme – tai sparčiai kylančios ekonomikos, kurios dažniausiai auga sparčiau nei išsivysčiusios rinkos. Investavimo į tokias šalis potencialas dažniausiai gali atrodyti didesnis, tačiau atitinkamai ir rizika būna didesnė (valiutų devalvacijos grėsmė, didesnė politinio nestabilumo tikimybė ir pan.).

Šiuo metu pagal skirtingas skirstymo metodikas, pasaulyje yra išskiriama virš 30 besivystančių rinkų iš kurių pagal 2015 metų BVP didžiausios yra Kinija, Brazilija, Indija, Rusija ir Meksika. Besivystančiose rinkose šiuo metu gyvena net 85% viso pasaulio gyventojų, tuo tarpu jose sukuriama maždaug puse viso pasaulio bendrojo vidaus produkto.

Besivystančių rinkų obligacijų indeksas

Siekiant bendrai įvertinti investavimo į besivystančių rinkų obligacijas istorinius rezultatus buvo analizuojamas plačiausiai naudojamas JP Morgan Emerging Markets Bond indeksas (visi duomenys JAV doleriais). Šio indekso istorija yra šiek tiek ilgesnė nei 15 metų ir prasideda prieš 1997 metų Azijos krizę.

Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, jokiu būdu negalima teigti, kad tai yra saugi turto klasė, kaip pavyzdžiui JAV ar Vokietijos obligacijos, nes finansų rinkose susiklosčius ekstremalioms sąlygoms, besivystančių rinkų obligacijos koreguojasi kartu su rizikingomis turto klasėmis, kai tuo tarpu iš saugių turto klasių kaip tik yra laukiama priešingos reakcijos.

Pelningumas ir rizika

Taigi, visų pirma pažvelkime į pastarųjų 18 metų besivystančių rinkų obligacijų indekso grafiką. Kaip matome, per visą analizuojamą laikotarpį besivystančių rinkų obligacijų indekso vidutinis metinis pelningumas buvo lygus 8.4% (tikrai įspūdingas rezultatas), tačiau toks rezultatas buvo pasiektas su tam tikra kaina, t.y. nors ir retai, tačiau pasitaikančiu ganėtinai dideliu kritimu nuo piko, kuris gali siekti net 30%.

Be abejo, esant natūraliai finansų rinkų bei ekonominei situacijai, besivystančių rinkų obligacijos koreguojasi ganėtinai nedaug, dažniausiai apie 5%, tačiau jei situacija yra ekstremaliai prasta, kaip kad buvo per 1998 metų Rusijos finansinę krizę ar 2008 metų pasaulinę recesiją, tai besivystančių rinkų obligacijos gali pasikoreguoti ir 20 ar net 30% (maksimalus kritimas nuo piko buvo užfiksuotas 1998 metų rugpjūčio mėnesį -32.8%). Taigi, kiekvienas investuotojas, galvojantis investuojanti į šią turto klasę turėtų žinoti, kokie įmanomi blogiausi rezultatai bei iš anksto būti pasiruošęs patirti gana ženklius trumpalaikius nuostolius.

Be to reikia suprasti, kad čia kalbama apie bendrinį indeksą, kurį sudaro daugiau kaip 100 skirtingų obligacijų, tuo tarpu jei yra investuojama į vieną konkrečią obligaciją, tokiu atveju rizika gali būti dar didesnė, o nuostoliai gali siekti net ir 100%.

Dvylikos mėnesių pokyčiai

Besivystančių rinkų obligacijų indeksą analizuojant pagal vienerių metų slenkančius pokyčius galima pastebėti, kad per tokį ganėtinai trumpą laikotarpį besivystančių rinkų obligacijų pokyčiai gali svyruoti nuo -20 iki +40% (šiek tiek mažesni svyravimai, nei akcijų, tačiau didesni nei išsivysčiusių šalių obligacijų).

Žvelgiant į žemiau pateiktą grafiką galima pastebėti, kad ganėtinai geras momentas investuoti į šią turto klasę būdavo tada, kai pastarųjų 12 mėnesių pokytis buvo lygus 0% arba neigiamas. Esant tokiai situacija, praktiškai visada kitų 12 mėnesių rezultatas būdavo teigiamas. Nors tokie momentai ir būdavo labai geras metas investuoti, tačiau jų buvo labai nedaug, plius visi jie sutapo su gana rimtomis krizėmis, taigi klausimas kaip dauguma mūsų tuo metu būtų pasielgę.

Išvados

Kodėl, žvelgiant globaliai, investavimas į besivystančių o ne išsivysčiusių šalių obligacijas šiuo metu galėtų atrodyti patraukliai? Pagrindinė priežastis – daug mažesnis šių šalių skolos lygis, o tai yra vienas iš svarbiausių kriterijų, investuojant į skolos vertybinius popierius. Tarkime penkių stambiausių išsivysčiusių valstybių skolos nuo BVP rodiklis yra lygus 120% (JAV – 103%, Japonija – 211%, Vokietija – 80%, Italija – 120%, Prancūzija – 85%), kai tuo tarpu penkių besivystančių šalių tesiekia 40% (Brazilija – 66%, Meksika – 44%, Rusija – 10%, Turkija – 40%, Filipinai – 40%).

Kaip ten bebūtų, reikia prisiminti, kad į besivystančių rinkų obligacijas norint investuoti ilgesniam laikotarpiui, tą geriausia daryti po rimtesnės korekcijos (5% ar daugiau) arba po ganėtinai prasto 12 mėnesių rezultato (0% arba mažiau).

Vidutinis pelningumas

5% vidutinis metinis pelningumas iš investavimo į obligacijas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad per pastaruosius 100 metų JAV vidutinio termino obligacijų vidutinė metinė grąža buvo lygi maždaug 5%, na o būtent JAV rinka dažniausiai yra naudojama kaip tam tikras istorinis matas.

Tačiau kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 5% vidutinė metinė grąža nebuvo pati didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Suomija ar Prancūzija, vidutinis metinis pastarųjų 100 metų obligacijų pelningumas viršijo 7%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Vokietijoje, dėl ypač didelių nuostolių per pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus, vidutinio termino obligacijų metinė grąža siekė vos 3%.

Galiausiai vertinant viso pasaulio valstybinių obligacijų rinką bendrai, matome, kad per ilgą laikotarpį investuojant į vidutinio termino valstybinių obligacijų krepšelį vidutinė nominali metinė grąža buvo lygi maždaug 5%. Taigi, kaip ir galima teigti, kad tokį skaičių galima naudoti kaip bendrinį tikėtinos nominalios grąžos rodiklį, tačiau reikia nepamiršti, kad čia kalbama apie nominalią grąžą.

Reali grąža

Analizuojant investavimo į obligacijas vidutinę metinę grąžą, visada yra pravartu pasidomėti, kokia buvo reali investicijų į valstybines obligacijas grąža, t.y. rezultatas atėmus infliaciją. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per pastaruosius šimtą metų vidutinis realus valstybinių obligacijų metinis pelningumas buvo lygus maždaug 1.7%.

Tik 6 šalys iš analizuojamų 19 per paskutinius 100 metų sugebėjo sugeneruoti didesnę realią metinę grąžą nei 2%. Didžiausią realų rezultatą sugeneravo Danijos vidutinio termino obligacijos (3.2%), tačiau net 6 valstybių obligacijos per minėtą laikotarpį sugeneravo realią neigiamą grąžą.

Šioje vietoje galima būtų pateikti kelias išvadas. Pirmoji išvada būtų ta, kad per ilgą laikotarpį investuojant į išskaidytą vidutinio termino valstybinių obligacijų krepšelį galima būtų tikėtis 5% vidutinės nominalios metinės grąžos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją, vidutinė metinė grąža greičiausiai neviršys 2%. Taip pat reikia nepamiršti, kad į pateiktus rezultatus nebuvo įskaičiuoti jokie mokesčiai (tarpininkavimas, valdymas, mokesčiai valstybei ir pan.), kurie galutinius rezultatus gali pakoreguoti papildomai 1%.

Antra išvada būtų ta, kad net ir investuojant į valstybines obligacijas yra pastebimi tam tikri ciklai, t.y. momentai, kai generuojama grąža viršija istorinį vidurkį, bei momentai, kai ji yra mažesnė nei istorinis vidurkis. Per pastaruosius 100 metų tokių ciklų buvo keli ir jie trukdavo nuo maždaug 10 iki 40 metų. (Plačiau apie tai: Istorinė perspektyva – JAV vidutinio termino obligacijos)

Ar visos obligacijos yra vienodos?

Tačiau reikia suvokti, kad obligacijų, kaip ir akcijų, gali būti labai įvairių, skirtis ne tik jų tikėtinas pelningumas, tačiau atitinkamai ir rizika, todėl toliau šiame straipsnyje pabandysime pateikti pagrindinius jų skirtumus, bei pateiksime metodą, kaip paprastai nustatyti, ar pasirinktos obligacijos yra saugios ar rizikingos.

Visų  pirma paanalizuokime, kokiais pjūviais galima skirstyti obligacijas? Kadangi yra gana daug skirtingų metodų, žemiau pateiksime kelis pagrindinius. Taigi, visų pirma obligacijos yra skirstomos atsižvelgiant į jų išleidėję, t.y. dažniausiai tai bus arba valstybė arba įmonė. Jei tarkime lygintume tos pačios šalies išleistas obligacijas, su toje šalyje veikiančios įmonės obligacijomis, tai dažniausiai bus taip, kad valstybinės obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės, o jų pelningumas mažesnis, nei toje šalyje veikiančių įmonių. To priežastis būtų labai paprasta – investuotojai šalies galimą bankrotą vertina kaip mažesnės tikimybės įvykį, negu kad konkrečios įmonės bankrotą.

Kalbant apie valstybines obligacijas, jos atitinkamai dar gali būti skirstomos į išsivysčiusių šalių, kaip pavyzdžiui JAV, Vokietija, Australija ir pan., bei besivystančių šalių, kaip pavyzdžiui Brazilija, Rusija ar Lietuva, obligacijas. Dažniausiai bus taip, kad išsivysčiusių valstybių obligacijos investuotojų bus vertinamos kaip saugesnės nei besivystančių šalių, atitinkamai tokių obligacijų pelningumas bus mažesnis. To priežastis paprasta – besivystančiose šalyse dažniausiai galima įžvelgti daug daugiau įvairiausių rizikos veiksnių, kaip pavyzdžiui nestabili politinė ar ekonominė aplinka, įvairiausi barjerai, nuosavybės teisės, likvidumas ir pan., o už papildomas rizikas investuotojai visada reikalauja rizikos premijos.

Kalbant apie įmonių obligacijas, jos atitinkamai dar gali būti skirstomos į stambių ir saugių bei smulkių ir rizikingų kompanijų obligacijas. Vėlgi, lyginant toje pačioje šalyje veikiančias dvi bendroves, iš kurių viena yra stambi, ilgą laiką veikianti bei pelninga bendrovė, o antra yra smulki, dar tik ieškanti savo kelio, tačiau galimai perspektyvi, natūralu kad pirmosios bendrovės išleistos obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės, o jų pelningumas bus mažesnis. Tuo tarpu mažesnės įmonės bankroto tikimybė yra daug didesnė, dėl to ir investuotojų reikalaujamos palūkanos bus aukštesnės.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, antras obligacijų skirstymo būdas būtų pagal jų terminą. Dažniausiai yra išskiriamos trumpo, vidutinio ir ilgo termino obligacijos. Prie trumpo termino obligacijų būtų priskiriamos tokios, kurių terminas iki išpirkimo yra iki 5 metų. Vidutinio termino obligacijos dažniausiai būna nuo 5 iki 10 metų. Na o tos obligacijos, kurių terminas viršija 10 metų dažniausiai klasifikuojamos kaip ilgo termino. Ką toks klasifikavimas galėtų reikšti? Esant normalioms sąlygoms, dažniausiai bus taip, kad trumpo laikotarpio obligacijos bus vertinamos kaip sąlyginai saugesnės nei vidutinio ar ilgo termino obligacijos, tačiau atitinkamai jų pelningumas bus sąlyginai mažiausias. Ilgėjant terminui iki išpirkimo auga nežinomybė dėl ateities arba kitais žodžiais tariant rizika, dėl ko natūralu kad investuotojai reikalaus ir didesnės kompensacijos arba didesnių palūkanų.

Obligacijų matrica

Žemiau esančiame paveiksle pabandysime pateikti matricą, kaip visas obligacijas galima būtų suskirstyti į tam tikras grupes pagal jų terminą bei pelningumą (riziką).

Kaip matome, vertikalioje skalėje yra obligacijos terminas, tuo tarpu horizontalioje skalėje yra pelningumas. Pastarasis rodiklis yra sąlyginis. Taip yra dėl to, kad obligacijų pelningumas kaip ir rinkos palūkanų normos keičiasi kasdien, todėl negalima parašyti konkrečių procentų. Reikia žinoti tai, kad norint žinoti, koks pelningumas turėtų būti priskiriamas prie vidutinio ar aukšto, visų pirma reikia žinoti, koks yra mažas pelningumas. Šioje vietoje, kaip atskaitos tašką reikėtų naudoti pačių saugiausių valstybių, kaip pavyzdžiui JAV ar Vokietijos, trumpiausio termino obligacijų pelningumą. Šiuo metu jis yra artimas 0%, tačiau būna momentų, kai jis gali siekti 3, 5 ar net 10%. (Plačiau apie tai: Kokie buvo pastarojo šimtmečio valstybinių obligacijų pelningumai?)

Kokias obligacijas pasirinkti?

Taigi, kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto paveikslo, prie pačių saugiausių obligacijų reikėtų priskirti trumpiausio termino išsivysčiusių šalių valstybines obligacijas, kurių pelningumas taip pat bus pats mažiausias. Tokio tipo obligacijos yra priimtiniausios patiems konservatyviausiems investuotojams, kurių tikslas yra kapitalo išsaugojimas. Tuo tarpu prie pačių rizikingiausių obligacijų galima būtų priskirti besivystančiose šalyse veikiančių smulkių bendrovių ilgo termino obligacijas. Investuojant į tokias obligacijas dažniausiai rizika bus panaši kaip ir investuojant į akcijas, t.y. nuostolių tikimybė yra ganėtinai didelė, tačiau atitinkamai ir tikėtinas vidutinis pelningumas gali būti 3 – 5% didesnis nei pačių saugiausių obligacijų. Tokio tipo obligacijos tinka tik agresyviai nusiteikusiems investuotojams, kurie nebijo patirti ženklių nuostolių siekdami didesnės grąžos. (Plačiau apie tai: Investavimas į besivystančių rinkų obligacijas)

Na ir pabaigai pateiksime sąrašą, kokius žingsnius reikėtų atlikti, prieš investuojant į obligacijas. Gal tai padės išvengti nemalonių bei brangiai kainuojančių klaidų:

1) išsiaiškinkite, kokias palūkanas galima gauti investuojant į pačių saugiausių valstybių obligacijas (tai sužinosite pinigų kainą).

2) jei investuojate į valstybines obligacijas, įsivardinkite ar norite investuoti į išsivysčiusių ar į vis dar besivystančių šalių obligacijas.

3) jei investuojate į įmonių obligacijas, išsiaiškinkite, ar ta įmonė yra stambi, stabiliai bei ilgai veikianti kompanija, ar smulki bei rizikinga bendrovė.

4) na ir galiausiai nusistatykite, kokio termino obligacijas planuojate įsigyti.

Visa tai bandant sutalpinti į vieną žodį, galima būtų teigti, kad investavimas į akcijas atrodo „seksualiai“. Tuo tarpu investavimas į obligacijas dažnai yra įvardijamas kaip pensininkų užsiėmimas ir atrodo nuobodžiai.

Obligacijos – stambiausia turto klasė pagal rinkos kapitalizaciją

Tiesa ta, kad nors obligacijų rinka ir atrodo lėta, neįdomi, be didelių uždarbio galimybių, būtent obligacijos sudaro didžiąją dalį pasaulinio investicinio turto. (Plačiau apie tai: Pasaulinė finansų rinka) Taip pat kas nežino, obligacijos buvo pirmoji finansinė priemonė, kurią 1171 metais pirmą kartą išleido Venecija. Šiuo metu į obligacijas daugiausiai investuoja profesionalūs investuotojai, tokie kaip šalių centriniai bankai, pensijų bei draudimo fondai, tarptautinės ir labdaros organizacijos ir pan.

Taigi, kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto pasaulinio investicinio turto pyrago, šiuo metu iš viso yra išleista obligacijų už maždaug 100 trln. JAV dolerių. Tiek valstybės, tiek ir finansinės institucijos yra pasiskolinusios labai panašias sumas, tuo tarpu nefinansinių institucijų išleistos obligacijos tesudaro maždaug 11% visų pasaulio obligacijų.

Daugiausiai “prasiskolinusi” šalis – Japonija

Kaip jau supratome, būtent valstybinės obligacijos yra dominuojančios. O kokios šalys yra pasiskolinusios daugiausiai? Kaip nekeista daugiausiai „prasiskolinusi“ valstybė yra JAV, kurios skola šiuo metu siekia maždaug 19 trln. JAV dolerių. Tuo tarpu antroje vietoje yra Japonija, kurios skola siekia maždaug 11 trln. JAV dolerių arba 230% nuo bendrojo vidaus produkto. Taigi, kaip matome, šių dviejų valstybių skolos sudaro maždaug 30% visų išleistų obligacijų.

Taigi, viską apibendrinant galima teigti, kad obligacijų turto klasė šiuo metu sudaro didžiąją dalį viso pasaulinio investicinio turto, tuo tarpu kaip du didžiausius skolininkus galima būtų išskirti JAV ir Japoniją.

Skolos vertybinių popierių kainų svyravimo amplitudė yra didesnė, lyginant su pinigų rinkos priemonėmis, atitinkamai ir rizika. Už skolos vertybinių popierių išpirkimą ir palūkanų mokėjimą yra atsakingas jų emitentas, t.y. valstybė, savivaldybė, įmonė ir pan., todėl investuotojas į šias finansines priemones prisiima emitento bankroto riziką. Labai dažnai, kalbant apie valstybines obligacijas, pradedantieji investuotojai turi klaidingą požiūrį, kad valstybės negali bankrutuoti. Valstybės bankrutuodavo ir anksčiau, bankrutuos ir ateityje. Tokių įvykių pasekmė – investuotojai praranda visą arba didžiąją dalį investuotos sumos. Galima būtų teigti, kad netgi šiuo metu pačia saugiausia valstybe laikoma JAV kažkada ateityje gali susidurti su skolos grąžinimo sunkumais ir paskelbti bankrotą.

Obligacijų kainos ir pelningumo priklausomybė

Yra būtina žinoti pagrindinę priklausomybę tarp obligacijos kainos ir rinkos palūkanų normos pokyčių. Skolos vertybinių popierių kaina juda priešingai rinkos palūkanų normai, t.y. jei rinkos palūkanų norma kyla, tokiu atveju obligacijų kaina krenta ir atvirkščiai, jei rinkos palūkanų norma krenta, tokių obligacijų kaina kyla. Taip pat reikėtų žinoti ir tai, kad obligacijas galima parduoti ir nesulaukus jų išpirkimo termino, o pardavimo rezultatas priklausys nuo to, kokia tuo metu bus situacija su rinkos palūkanomis. Jei nuo obligacijų įsigijimo momento jos bus padidėjusios, tai pardavimas gali būti nuostolingas. Tuo tarpu jei per obligacijų laikymo laikotarpį palūkanos bus sumažėjusios, tai kaip tik galima užsifiksuoti dar didesnį pelną.

Atsižvelgiant į šią obligacijų kainos ir palūkanų normos priklausomybę, dažniausiai yra rekomenduojama obligacijų dalį investicijų portfelyje didinti tuo metu, kai palūkanos yra didelės (jos anksčiau ar vėliau pradės mažėti), o mažinti tada, kai rinkos palūkanų normos yra žemos.

Obligacijų skirstymas

Obligacijas galima skirstyti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, galima skirstyti pagal šalis: išsivysčiusių ir besivystančių šalių obligacijos. Išsivysčiusių šalių obligacijos dažniausiais bus vertinamos kaip saugesnės bei jų palūkanos bus žemesnės, tuo tarpu dar besivystančių šalių obligacijos dažniausiai bus laikomos rizikingesnėmis, tačiau ir tikėtinas pelningumas didesnis. Kalbant apie tos pačios šalies obligacijas, jas galima skirstyti į valstybines ir įmonių išleistas obligacijas. Natūralu, kad dažniausiai valstybinės obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės lyginant su toje šalyje veikiančių bendrovių išleistomis obligacijomis.

Dar vienas būdas, kaip galima skirstyti skolos vertybinius popierius yra terminas iki išpirkimo. Obligacijų terminas gali svyruoti nuo 1 iki 30 ar net 100 metų (iki vienerių metų obligacijos būtų priskiriamos prie pinigų rinkos priemonių). Yra būtina žinoti, kad kuo obligacijų terminas iki išpirkimo ilgesnis, tuo obligacija rizikingesnė, taigi ir tikėtinas pelningumas turėtų būti didesnis. Esant vienodiems palūkanų normų pokyčiams, trumpesnio laikotarpio obligacijų kainos kinta mažiau nei ilgesnio laikotarpio.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad trumpo laikotarpio išsivysčiusių šalių valstybinės obligacijos bus saugiausios bei jų siūlomas pelningumas bus mažiausias (kartais tokios finansinės priemonės dar angliškai vadinamos Safe haven), tuo tarpu ilgo laikotarpio besivystančių šalių bendrovių obligacijos bus pačios rizikingiausios, tačiau ir jų tikėtinas pelningumas gali būti ypač didelis. (Plačiau apie tai: Investavimas į besivystančių rinkų obligacijas)