Akivaizdu, kad tokie nepasitenkinimo veiksmai negali motyvuoti dirbančių geresniems jų darbų rezultatams bei to geidžiamo užmokesčio šaltinių gerinimui.

Darbdavio pajamos yra baigtinės

Paradoksalu, bet tie besipiktinantieji yra įsitikinę, kad tuo jų darbo užmokesčio šaltiniu yra pats jų darbdavys. Todėl tik jo pareiga yra mokėti savo samdomiesiems tiek, kiek jie nori (įsivaizduoja ar reikalauja). Jie nesuvokia, kad darbdavys pats nesukuria to svajojamo darbo užmokesčio fondo. Tuos pinigus jam būtina iš kažkur pasitelkti.

Tiksliausiai šią situaciją apibūdino iškilus pereito amžiaus JAV pramoninkas Henris Fordas. Jis aiškino, kad „darbdavys įmonėse atlieka tik finansinio tarpininko vaidmenį. Jis surenka pinigus iš įmonės produkcijos pirkėjų ir tik dalį tų pinigų gali paskirstyti savo darbuotojų darbo apmokėjimui.“

Todėl kiekvieno darbuotojo darbo užmokestį lemia du pagrindiniai veiksniai: visuminės darbovietės pajamos ir jų paskirstymo (panaudojimo) taisyklės. Nesant pakankamai tų pajamų, visoms būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti jų nepakanka. Negali pakakti pinigų ir darbuotojų algoms. Kita vertus, sumažėjus įmonės pajamoms, išlaikyti visiems darbuotojams buvusius darbo užmokesčių dydžius, o juo labiau – juos padidinti – tampa neįmanoma.

Darbo užmokesčio fondas – bendras darbdavių ir darbuotojų rūpestis

Prisimenant Henrio Fordo  išaiškinimą apie esminį ir tik dalinį darbdavio vaidmenį įmonėse, darbuotojams irgi reikia imtis atsakomybės už esančias ir nešalinamas darbovietėje priežastis, kurios sąlygoja jose per mažus darbo užmokesčius. Pirmiausiai ir darbuotojai atsako už tai, kad jų įmonės produkcija generuoja per mažai pajamų. Taip nutinka dažnai, kai tos produkcijos kokybė ir vertė nėra aukšta, kainos žemos, o poreikis užimamoje rinkoje tokiai produkcijai yra labai menkas.

Deja, bet daugelis dirbančiųjų nė nebando domėtis tokios situacijos priežastimis ir nesuka sau galvos dėl savojo indėlio į tų priežasčių pašalinimą. Jie elgiasi tarsi vaikai: jiems reikia pinigų, ir juos duoti privalo globėjai – darbdaviai. Iš kur ir kaip jie atras tuos pinigus, reikalaujantiems – ne motais.

Noriu pabrėžti, kad išsakytomis mintimis, aš nenoriu perkelti visos atsakomybės nuo darbdavių ant darbuotojų galvų. Siekiu pagrįsti tiesą, kad darbovietės pajamų generavimas – yra bendras visų joje dirbančių žmonių tikslas, visuotinė pareiga.

Darbo užmokestį susikuriame patys

Kiekvienam dirbančiam būtina suvokti, kad bet kokio darbo procesas  neišvengiamai generuoja išlaidas. Darbo užmokestis tas išlaidas papildo. Todėl visų jų padengimui būtinos pajamos, kurias, anot H. Fordo, suteikia darbo produkcijos pirkėjai, sumokėdami už gaunamą iš tos produkcijos naudą.

Didžiausia darbdavių klaida, kai jie visą atsakomybę už įmonės pajamas prisiima ant savęs, o darbuotojus verčia tik atlikti „savo darbą“, t.y., tik vykdyti nurodomas funkcijas ir pareigas. Tuo jie kerta šaką, kuri augintų darbovietės ekonominius vaisius. Ignoruodami savo darbuotojų intelektinio kapitalo galimą indėlį į įmonės pajamas, jie pasmerkia įmonę neišvengiamoms problemoms.

Tas problemas dėl per mažų profesinio darbo pajamų galima būtų efektyviau spręsti, keičiant visos mūsų visuomenės ir, pirmiausiai visų dirbančiųjų, suvokimą apie produktyvaus darbo esmę ir misiją. (Plačiau apie tai: Kaip ženkliai pasididinti savąsias pajamas?)

Kurkime reikšmingą vertę

Produktyvaus darbo ESMĖ – investicinė veikla, kuriant bei teikiant kitiems žmonėms reikalingą ir naudingą produkciją (prekes ir paslaugas), kurios atneša gamintojams ženklią investicinę grąžą.

Tokio darbo MISIJA – jo sukuriama produkcija privalo tenkinti jos vartotojų poreikius, spręsdama jų problemas ir tuo suteikdama jiems ženklią naudą, už kurią jie turėtų atsidėkoti, adekvačiai apmokėdami.

Toks darbo prasmės suvokimas jo atlikimo procesus sustato į logiškai grįstą investicinių trijų veiksmų seką: jų pradžioje yra sukuriama vertinga ir paklausi produkcija, po to ji parduodama jos naudotojams ir trečiame etape, pagal sugeneruotas pajamas, yra atlyginama tos produkcijos kūrėjams. Bet kokiu būdu pakeitus šią seką, atsiranda pavojus iškreipti ir darbo esmę, ir jo apmokėjimo moralinį teisingumą. Bet koks apmokėjimo būdas, nesusietas su darbo rezultatų verte ir jos teisingu (adekvačiu) apmokėjimu, nėra doras ir nemotyvuoja siekti vertingų to darbo rezultatų.

„Kuo platesniam žmonių ratui ir didesnės naudos suteikiu, tuo turtingesniu pats tampu“ tvirtino genialusis architektas – išradėjas Bakminsteris Fuleris.

Valdžios klaidos

Ekonomikos mokslų klasikai tvirtina, kad darbas, kuris apmokamas pagal dirbančiųjų išgyvenimo reikmes, o ne už jo rezultatus, prilyginamas vergo darbui. Toks darbas nebūna našus ir mažai gali pagerinti pačių dirbančiųjų bei visos visuomenės gyvenimo kokybę. Jis tampa atgrasus ir toleruotinas tik kaip išgyvenimo priemonė. Tokio darbo yra vengiama, imituojama, bėgama.

Didelį blogį produktyviam darbui atneša valdžios ir darbdavių naudojamas darbo užmokesčio suvienodinimas pagal minimalios algos ar „darbo rinkos“ normas. Tokiu būdu nėra vertinama ir skatinama dirbančiojo investicinė grąža. Kita vertus, toks apmokėjimo būdas remiasi lėšų perskirstymu. Geriausi darbuotojai faktiškai yra nubaudžiami, nesumokant jiems pelnyto atlygio, o prasti darbuotojai – premijuojami neužsidirbtais pinigais.

Užsienyje kitaip?

Pabaigai reikia atsakyti į aštriausią nūdienos klausimą: kodėl masiškai emigruojantys į Vakarų valstybes mūsų tautiečiai ten gauna atlyginimus kelis kartus didesnius, nei už panašų darbą mūsų šalyje?

Pirmiausiai todėl, kad jų darbas ten pasirinktose darbovietėse, joms atneša daug daugiau (penkis ir daugiau kartų !) pajamų iš ženkliai brangesnių ir didesnių pardavimų. Todėl užsienio darbdaviai sukaupia daug gausesnius darbo užmokesčio fondus, iš kurių kyla galimybės darbą apmokėti brangiau. Tai reiškia, kad sukūrus ar suradus ekonomiškai efektyvaus darbo darbovietę, joje galima užsitikrinti pakankamai aukštas profesinio darbo pajamas.

pirmas, – kai tu dirbi už pinigus;

ir antras,  –  kai pinigai dirba už tave.“

Šias mintis skelbia žymus JAV investuotojas Dž. Greenblatas savo knygoje „Sėkmingo investuotojo knyga“. Šią knygą jis skiria savo šalies vyresniųjų klasių mokiniams, kurie mąsto apie savo profesinės veiklos ateitį. Jis siekia išaiškinti jaunimui, kad jų būsimi darbai neturėtų būti vien malonaus ir lengvo užsiėmimo procesais. Jie būtinai turėtų tapti ir gerais asmeninių pajamų šaltiniais. Juk savarankiško, laisvo ir laimingo gyvenimo sąlygų negalima užsitikrinti neturint pakankamai pajamų.

Pavojingas sunkaus gyvenimo „užkratas” ateina iš vaikystės

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas kainuoja ir net brangsta. Todėl pinigų reikia kiekvienam ir vis daugiau. Todėl su pinigais susipažįstame ankstyvoje vaikystėje ir ne pačiu geriausiu būdu. Tada reikiamų pinigų GAUNAMA iš tėvų bei globėjų. Nuo tada daugelio sąmonė „užsikrečia“ pavojinga svajone – „gauti pinigų“, kai jų reikia. Tai – ypač pavojingas „užkratas“, kuris formuoja išlaikytinio mentalitetą. Tokiomis mintimis ir siekiais vadovaudamasis asmuo negali tapti savarankišku ir jo gyvenimas tampa priklausomas nuo aplinkoje esančių ar surandamų globėjų.

Kiekvieno asmens kelias į laisvę prasideda nuo savarankiškumo įgūdžių lavinimo. Tikrasis savarankiškumas tampriai susijęs su naudojamais pinigų šaltiniais. Kai tie šaltiniai priklauso kažkam kitam, iš jų pasitelkiamų pajamų dydžiai, kitimo tendencijos bei garantijos pirmiausiai priklauso nuo tų šaltinių savininkų bei valdytojų. Todėl pašalpos, paskolos, algos, subsidijos bei dotacijos tiesiogiai liudija apie jas gaunančių žmonių savarankiškumo stoką. Tokie žmonės yra pasmerkti sunkiam gyvenimui: tenka daug ir sunkiai dirbti, o atlygis už tai beveik visada – minimalus. Nepasitenkinimą tokia savo gyvenimo būkle varžo ir slopina tas nesavarankiškumas bei priklausomybė nuo turimų, bet nepatenkinamų pajamų šaltinių.

Kodėl gi daugelis mūsų „įsivergina“ prastiems pajamų šaltiniams?

Pirmiausia, jie nesuvokia produktyvaus ir pajamingo darbo prasmės ir misijos. To jų niekas ir niekur nemokė. Jų požiūris (paradigma) į savo darbą susiformavo kažkaip savaime, stebint bei kopijuojant savo aplinkos darbinę veiklą ir jos apibūdinimus. Dar gana didelėje mūsų visuomenės narių dalyje yra tvirtai įsišaknijęs „sovietinis“ požiūrio į darbą stereotipas.

Kaltas „Sovietinis mentalitetas“?

Sovietiniais laikais beveik vieninteliu legaliu pajamų šaltiniu buvo samdomas darbas už algą. Jos dydžiai buvo nustatomi pagal centrinės valdžios sudarytą darbinių pareigų klasifikaciją ir jų kategoriją. Visos darbo vietos būdavo steigiamos valstybės biudžeto lėšomis, tad ir jose sukuriamas ekonominis produktas atitekdavo tam biudžetui. Iš darbuotojų buvo reikalaujama per numatytą darbo laiką „vykdyti pareigybines funkcijas“. Tai reiškė, kad reikėjo dalyvauti kažkokios darbinės veiklos procesuose, klusniai vykdyti vadovų nurodymus ir už tą paklusnumą ir lojalumą buvo mokama alga. Trumpai tariant, buvo mokama už pareigybes, vykdomas funkcijas ir jų trukmę. Tokio darbo kokybė ir jo ekonominis rezultatas nebuvo laikomi svarbiausiais uždaviniais. Todėl pasiekimai visose srityse buvo labai kuklūs, ekonominės motyvacijos juos padaryti geresniais – nebuvo.

Kiekvienas žmogus savo veikloje visada stengiasi būti racionalus ir siekti jam naudingiausio rezultato. Jei jam moka algą už pareigybės kategoriją ir darbo laiką, tai jis stengsis jį „atidirbti“ ir gauti jam paskirtą algą, tam panaudodamas minimalias savo pastangų sąnaudas. Tokio darbo nei kiekinis, nei ekonominis našumas negalėjo būti ženklus.  Visų tokių darbų bendrasis, visuminis ekonominis produktas irgi negalėjo būti patenkinamas. Todėl socialistinio darbo rezultatai bet kokioje valstybėje ar jos konkrečiose srityse visada yra menki, tuo nulemdami daugelio gyventojams būtinų išteklių deficitą, menkas pajamas ir žemą jų gyvenimo kokybę.

Žmonių gyvenimo laimę lemia jų poreikių patenkinimo lygis. Nesant pakankamai išteklių, nėra galimybių tuos poreikius patenkinti. Trūkstamų išteklių perskirstymas, atimant juos iš tų, kas dar turi, ir atiduodant tiems, kas jų neturi, primena pastangas su per maža antklode apkloti šąlančius, nuklojant apsiklojusius.

Iš pradžių rezultatas – tik tada atsiskaitymas

Grįžkime prie aukščiau paminėtų Dž. Greenblato pajamų generavimo būdų. Pirmasis – darbas už pinigus. Tačiau ypatingai svarbu yra tai, už ką ir kada tie pinigai apmokami. Jei  – pradžioje pinigai, o po to  – „atidirbimas laiku“ – ženklių tokio darbo rezultatų, kaip jau minėta,  tikėtis nedera. Ir jei darbas motyvuojamas ir organizuojamas priešingai – pradžioje darbo rezultatai bei jų ekonominės vertės nustatymas, o tik po to atsiskaitymas tos vertės proporcinga dalimi, – jis tampa našus ir gerėjantis.

Todėl darbas už pinigus turėtų būti organizuojamas kaip investicinės veiklos programa, kuria siekiama sukurti daugiau ekonominės vertės ir ją realizavus adekvačiai atsilyginti su tokio darbo atlikėjais. Tokių darbuotojų darbo užmokestis turėtų būti proporcingas jų sukurtai pridėtinei vertei ir už ją gautoms pajamoms.

Deja, tokia samdomo darbo apmokėjimo sistema mūsų šalyje  – retenybė. Jos vengia abi darbo rinko pusės: ir darbdaviai, ir darbuotojai. Pagrindine priežastimi to yra abipusis finansinis neišprusimas, kuris neleidžia jiems suvokti efektyvesnio darbo veiksnių. Darbo užmokesčio formavimas pagal „darbo rinkos rodiklius“ tampa panašiu į pjovimą šakos, ant kurios sėdi ir darbdavys, ir jo darbuotojai, ir visa šalies darbo rinka.

Iinvestuoja tik 5 proc. Lietuvos gyventojų

Na, pagaliau apie antrąją Dž. Greenblato rekomendaciją – pajamas, kurias generuoja už tave dirbantys pinigai. Tai sėkmingų investicijų veiklos rezultatai. Deja, tokia veikla mūsų šalyje užsiima mažiau nei 5 procentai gyventojų. Ir vėl, – pagrindinė šios problemos priežastis – nepakankamas absoliučios mūsų visuomenės dalies finansinis išprusimas. Mūsų švietimo sistema šios svarbios ir būtinos kiekvienam žmogui išsilavinimo sudėtinės dalies formavimą ignoruoja, palikdama tai savieigai ar „pačiam gyvenimui“.

Dėl to dauguma žmonių yra girdėję apie investavimą bei apie atskirų asmenų laimėjimus ir nuostolius. Tačiau patys tokios veiklos vengia, teisindamiesi pradinio kapitalo stoka ar galimų krizių pavojais. Abi šias problemas galima nesunkiai išspręsti tinkamu finansiniu išsilavinimu bei pasirengimu. (Plačiau apie tai: Investavimo sėkmę labiausiai lemia finansinio išprusimo lygis)

Kaip tai padaryti gana nuosekliai ir veiksmingai yra mokoma ir konsultuojama Turtėjimo Akademijoje. Plačiau skaitykite WWW.TURTEJIMOAKADEMIJA.LT

Kviečiame atlikti nemokamą finansinių žinių pasitikrinimo testą, kurio metu išsiaiškinsite ar gebate teisingai investuoti ir elgtis su šiuolaikiniais pinigais: ATLIKTI TESTĄ

Deja, mūsų šalies gyventojų tarpe faktiškai investuojančių tėra mažuma.  Ir dar – pasiekiančių ženklių finansinių rezultatų yra dar mažiau.

Kodėl?

Nuomonių, atsakant į šį klausimą, yra gana plati įvairovė. Ir dažniausiai – jos nėra teisingos. Didelė žmonių dalis, niekad nė nebandžiusi investuoti, tvirtina, kad investuoti net pradėti negali, kadangi jiems pinigų normaliam pragyvenimui neužtenka. Kiti teisinasi, esą, tokia veikla – ne jiems, nes ji per daug sudėtinga ir pavojinga. Tokią savo nuomonę jie grindžia pavyzdžiais apie finansines nesėkmes patyrusius savo aplinkos žmones.

Abi šios nuomonės neatskleidžia tikrosios priežasties, negana to – daugeliui žmonių blokuoja investicinės veiklos pradžią ir juo labiau sėkmingus jos rezultatus.

Tikroji priežastis – nepakankamas finansinis išsilavinimas ir net menkas finansinis raštingumas.

Pirmiausiai, finansiškai neraštingi žmonės nesugeba optimaliai valdyti savo ribotų asmeninių finansų ir iš jų susiformuoti piniginių atsargų. Net jei kartais jie tokių gauna, tai jie skuba jų netekti, kažką nusipirkdami vartojimui. Antra, jie nemoka pasirinkti teisingų investavimo sričių, priemonių ir jų valdymo būdų.

Tokiu jų neišmanymu dažnai pasinaudoja įvairaus plauko „gudručiai“ išviliodami jų pinigus. Tų vilionių būdai yra įvairūs ir dėl jų patiriami nuostoliai irgi būna skirtingi. Daugiausiai savo pinigų jie praranda patekę į „finansinių piramidžių“ pinkles. Skaudžias netektis atneša ir netikrų (imitacinių) investicinių priemonių įsigijimas. Pasyvios spekuliacijos bei rizikingų lošimų būdai irgi stipriai baudžia jų naudotojus už nepakankamą išprusimą.

Ženklius investuotų pinigų praradimus gali atnešti įvairių, net ir neblogų investicinių priemonių pardavėjai bei brokeriai, pristatydami save finansiniais patarėjais – konsultantais. Jie „patardami“ visada užsitikrina pajamas iš klientų sau ir savų produktų pardavimo metu, ir dalindamiesi iš jų gaunamu pelnu, ir nekompensuodami nuostolių, jų įpirštoms investicijoms patyrus nesėkmę.

Visada būtina prisiminti, kad bet kokios veiklos užsibrėžtą tikslą pasiekti gali padėti tik tinkamas pasiruošimas tai veiklai. Kadangi sėkmingas investavimas – tai aukščiausio lygio finansinė veikla, todėl jai ypatingai yra būtina tinkamai pasiruošti, pasitelkiant specifines ir teisingas žinias. Pirmiausia turite įsisavinti teisingas ir efektyvias finansų valdymo taisykles ir išlavinti savo įgūdžius, kurie galėtų užtikrinti siekiamą investicinę grąžą. Tai pasiekiama sistemiškai ir nuosekliai lavinantis asmeninių finansų valdymo pagrindinėse srityse, perimant patyrimą iš konkrečius ir ženklius pasiekimus turinčių asmenų. Priešingu atveju atliekamų  veiksmų rizika yra didesnė už galimą naudą. Todėl vietoj investicinės grąžos ji atneša nuostolius.

Tikėtis, kad, svetimiems atiduoti pinigai, patys, be jūsų priežiūros atneš jums ženklius pelnus – naivu. Tai nepakankamo finansinio išsilavinimo akivaizdus požymis.

Apie paminėtas problemas plačiau ir būdus, kaip jų išvengti, kalbėsimės unikaliuose FORUMUOSE tris vertingus vakarus jau: rugsėjo 26 (Vilniuje), rugsėjo 27 (Kaune) ir rugsėjo 28 (Klaipėdoje), užsiregistruokite atvykite, bus labai vertinga: TURTĖJIMO AKADEMIJOS FORUMAS.