Kaip turbūt dauguma jau suprato, norint atsakyti į ankstesnius klausimus bei teisingai pasirinkti ateityje pelningiausią investavimo priemonę, neišvengiamai reikia prognozuoti ateitį. Tačiau kaip parodė įvairiausi moksliniai tyrimai bei praktika, prognozuoti ateitį, net ir šios srities profesionalams, greičiausiai panašiai kaip ir „Ekstrasensų mūšio“ nugalėtojams, sekasi ypač prastai. Šiuo metu niekas tiksliai negali pasakyti, kas mūsų laukia „už kampo“. Taip sutinku, mes galime bandyti nuspėti ateitį, ir natūralu, kad kažkuriam iš spėjusiųjų pasiseks pataikyti, tačiau tai dar nereiškia, kad mes 100% žinojome, jog taip įvyks. (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Todėl šioje vietoje kyla elementarus klausimas: „Kaip tokiu atveju reikėtų elgtis?“ Ar iš viso neinvestuoti, ar pasikliauti savo nuojauta, o gal tiesiog bandyti spėti ir žiūrėti kas gausis? Galbūt pasirodys ganėtinai netikėta, tačiau atsakymas būtų daug paprastesnis, nei galima buvo įsivaizduoti – reikėtų susiformuoti tokį investicijų portfelį, kuris būtų pritaikytas „bet kokiam orui“ ir nereikalautų ateities prognozavimo.

„Amžinojo portfelio“ filosofija

Taigi, toliau pristatysime investavimo strategiją, kuri pasaulį išvydo maždaug prieš 40 metų (8–ojo dešimtmečio viduryje). Ją suformulavo amerikiečių investuotojas Harry Browne ir pavadino „Amžinuoju portfeliu“ (angl. permanant portfolio). Bendrai būtų galima išskirti tris pagrindinius šios investavimo strategijos tikslus:

1) Visų pirma, investicijų portfelis turi suteikti platų ir tikrą diversifikavimą, kas leistų investuotojui jaustis finansiškai saugiam, nepriklausomai nuo to, kokia laukia ateitis;

2) Antra, tokio investicijų portfelio suformavimas turi būti paprastas ir nereikalauti daug laiko nuolatinei priežiūrai;

3) Na ir galiausiai trečia, suformuotas investicijų portfelis turi apsaugoti sukauptą kapitalą ir leisti jam augti, nepriklausomai kas benutiktų.

Pagrindinė „Amžinojo portfelio“ investavimo strategijos filosofinė kryptis atrodytų yra labai elementari – investicijų portfelį išskaidyti lygiomis dalimis į tokias turto klases, kurios geriausiai reprezentuoja keturias pagrindines ekonominio ciklo stadijas: klestėjimą, defliaciją, infliaciją ir recesiją. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?) Strategijos autoriaus teigimu, per visą kiekvieno iš mūsų investavimo laikotarpį pasaulio ekonomika nuolat bus vienoje iš keturių paminėtų stadijų ir pastoviai keisis, tačiau iš anksto nuspėti, kokia stadija kada prasidės ir kiek laiko truks, yra neįmanoma. Būtent todėl, kad prognozuoti ateities neįmanoma, yra rekomenduoja investicijų portfelį tiesiog išskaidyti lygiomis dalimis į skirtingas turto klases, iš kurių bent viena teigiamai reaguoja tam tikroje ciklo stadijoje, nepriklausomai nuo to, kada ji prasideda ar kiek laiko trunka.

Apie kokios turto klases kalbama?

Kai jau žinome, kokios išskiriamos pagrindinės ekonominės ciklo stadijos, kyla kitas klausimas: „Kokia turto klasė geriausiai reprezentuoja kiekvieną iš jų?“

Klestėjimas = akcijos ir/ar nekilnojamas turtas. Klestėjimo stadijoje geriausią investicijų grąžą dažniausiai generuoja rizikingos turto klasės, kaip pavyzdžiui akcijos ar nekilnojamas turtas. To priežastis yra labai paprasta – didėjantis vartojimas generuoja didesnes pajamas bei pelnus, kas savo ruožtu teigiamai įtakoja akcijų vertes. Tačiau reikia suprasti, kad ekonomikos augimui sulėtėjus arba pradėjus smukti, akcijų kainos gali koreguotis 50% ir daugiau, todėl jos yra viena prasčiausių investavimo priemonių nuosmukio ar recesijos stadijoje.

Defliacija = ilgalaikės valstybinės obligacijos. Defliacijos stadijoje, kai yra fiksuojamas prekių bei paslaugų kainų mažėjimas, kartu dažniausiai pastebimas ir rinkos palūkanų normų smukimas, o mažėjančios rinkos palūkanų normos automatiškai teigiamai įtakoja obligacijų kainas. Tačiau ilgalaikės obligacijos yra turbūt pati prasčiausia investavimo priemonė augančios infliacijos bei didėjančių rinkos palūkanų normų fone. Susiklosčius tokiai situacijai, net ir investuojant į saugiausių valstybių obligacijas bei gaunant pastovius kuponas, yra įmanoma patirti nuostolius, susidarančius dėl obligacijų kainų smukimo.

Recesija = pinigų rinkos priemonės. Recesijos stadijoje gryni pinigai, indėliai ar pinigų rinkos priemonės ypač praverčia kaip tam tikras saugumo garantas ar „pagalvė“. Tokiu momentu gryni pinigai dažniausiai „brangsta“ kitų investavimo priemonių atžvilgiu, arba kitaip tariant, kitų investicijų vertė pinigų atžvilgiu ženkliai nuvertėja. Tačiau esant normaliai ekonominei situacijai, kai fiksuojamas ekonomikos augimas bei nedidelė infliacija, ši investicijų portfelio dalis generuos pačią mažiausią grąžą.

Infliacija = auksas. Infliacinio periodo metu, kai fiksuojamas ženklus prekių ir paslaugų kainų didėjimas, turbūt nėra geresnės apsaugos nei bendrai žaliavos, ar konkrečiai auksas. Šioje stadijoje būtent šios turto klasės tikėtina generuos didžiausią grąžą. Tačiau kitais periodais, tarkime ekonomikai esant augimo stadijoje, auksas gali būti ne kokia investicija, nes negeneruoja jokių pajamų, kaip pavyzdžiui obligacijos (mokamos palūkanos), akcijos (įmonių mokami dividendai) ar nekilnojamas turtas (nuomos pajamos).

Taigi, galiausiai turime investicijų portfelį, kurį lygiomis dalimis po 25% sudaro akcijos, ilgalaikės obligacijos, pinigų rinkos priemonės bei auksas. Susiformavus tokį investicijų portfelį nereikia stengtis nuspėti ateities, tiesiog yra pripažįstamas faktas, kad finansų rinkos ateityje nepaliaujamai keisis. Vienoms turto klasėms geriau seksis vienoje ciklo stadijoje, kai tuo tarpu kitoms – visiškai kitoje.

Kokios naudos galima tikėtis?

Kai jau supratome, pagal kokius kriterijus bei iš kokių turto klasių yra formuojamas „Amžinasis portfelis“, pabandykime pažvelgti į tai, kokią naudą jis suteikia, t.y. kokią ilgalaikę grąžą jis padeda sugeneruoti?

Toliau pateikiame grafiką, kuriame galima matyti keturių skirtingų turto klasių (JAV akcijų (Total Stock Market Index), ilgalaikių obligacijų (Treasury 20+ Year Bonds), pinigų rinkos priemonių (Treasury 1–2 Year Notes), aukso (Gold Bullion)) bei „Amžinojo portfelio“ kainų istoriją. Per analizuojamą 42 metų laikotarpį didžiausią investicijų grąžą sugeneravo akcijos (10.3% vidutinė metinė grąža), tuo tarpu prasčiausiai sekėsi pačiai saugiausiai finansinei priemonei – pinigams (6.8% vidutinė metinė grąža). Na o „Amžinojo portfelio“ grąža praktiškai prilygo pelningiausiai turto klasei ir siekė 9.3%.

Tačiau vien tik į pelningumą žiūrėti neužtenka. Investuojant pakankamai ilgą laikotarpį pradedi pastebėti, kad finansų rinkos pastoviai keičiasi, kartojasi krizės, buvusi pelningiausia turto klasė pereina į „meškų“ rinką ir pan. Taigi, esant ypač dideliam neapibrėžtumui bei padidėjus rizikai daugelis investuotojų labai dažnai išsigąsta, pasimeta ir priima klaidingus sprendimus. Būtent dėl šios priežasties visada reikia analizuoti ir pasirinktos investavimo strategijos riziką.

Pažvelgus į aukščiau pateiktą grafiką net ir plika akimi galima pastebėti, kad visos analizuojamos turto klasės (išskyrus pačią saugiausią – pinigų rinkos priemones) per analizuojamą 42 metų laikotarpį svyravo daug didesne amplitude nei „Amžinasis portfelis“, t.y. bendrai visų keturių turto klasių vidurkis. Taip pat, pasirinkus „Amžinąjį portfelį“ investuotojas būtų patyręs daug mažiau nuostolingų periodų.

Pavyzdžiui, nuo 1971 iki 1981 metų buvo ypač prastas periodas investavusiems į ilgalaikes obligacijas (tuo metu gana ženkliai kilo palūkanų normos bei buvo didelė infliacija). Tačiau tokioje ekonominėje aplinkoje ypač pelningos buvo investicijos į auksą.

Tada tarkime nuo 1980 iki 2000 metų, kai pasaulio ekonomika išgyveno augimą, mažėjančią infliaciją bei palūkanų normas, ypač nepasisekė investavusiems į taurųjį metalą (per minėtą 20 metų laikotarpį aukso kaina prarado maždaug 60% vertės), tačiau ypač didelį pelną sugeneravo investicijos į akcijų turto klasę.

Na ir galiausiai nuo 1999 iki 2009 metų investavusieji į akcijas turėjo tenkintis nuostoliais, tuo tarpu auksas ir vėl, po maždaug 20 metų buvo ta turto klasė, kuri buvo pelningiausia.

Taigi, kaip galima pastebėti, skirtingais periodais investavusieji į vieną konkrečią turto klasę arba galėjo labai džiaugtis (jei pataikė) arba ypač stipriai nudegti (jei pasirinkimas buvo klaidingas). Tuo tarpu pasirinkę „Amžinojo portfelio“ strategiją per visą analizuojamą 42 metų laikotarpį turėjo tenkintis vos 4 nuostolingais metais, iš kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 1981 metais (-4.1%) (investavusiems į akcijas pasitaikė 10 nuostolingų metų iš kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 2008 metais (-37%), investavusiems į ilgalaikes obligacijas pasitaikė 11 nuostolingų metų, iš kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 2009 metais (-12.1%), na o investavusiems į auksą pasitaikė net 16 nuostolingų metų, iš kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 1981 metais (-32.9%)).

Na ir galiausiai analizuojant istorinius turto klasių pokyčius į akis krenta labai įdomus faktas – per visą 42 metų laikotarpį buvo tik vieneri metai (1994–ieji), kai visų keturių analizuojamų turto klasių metiniai pokyčiai buvo neigiami. Absoliučiai visais kitais atvejais visada pasitaikydavo bent viena turto klasė, kurios metinis pokytis būdavo teigiamas.

Išvada

Šiame straipsnyje pristatyta „Amžinojo portfelio“ investavimo filosofija turi vieną ypač svarbų pranašumą – ji yra patikrinta laiko. Šios strategijos autorius pagrindines portfelio prielaidas pristatė daugiau nei prieš 30 metų. Po ko sekė įvairiausios galimos ekonominio ciklo stadijos, o „Amžinojo portfelio“ rezultatai pademonstravo žadėtą stabilumą.

Taigi, pabaigai tiesiog reikėtų pakartoti vieną elementarią tiesą – niekas negali pastoviai ir tiksliai nuspėti ateities. Taškas. Belieka tikėtis, kad šiame straipsnyje pateikta informacija įrodė bei padėjo suprasti, kad tik plačiai išskaidžius investicijas, ir svarbiausia, kad tos investicijos būtų į skirtingas turto klases, kurios mažai koreliuoja ir pasižymi nepriklausomais pinigų srautais bei reprezentuoja skirtingas ekonominio ciklo stadijas, galima ne tik išlaikyti ganėtinai aukštą investicijų grąžą bet ir stipriai susimažinti nuostolių tikimybę.

Be abejo, ši investavimo filosofija nėra tinkama visiems, tačiau jei ieškote saugumo (nereikia bijoti ypač didelių nuostolių, kokius galima patirti, investuojant į vieną konkrečią turto klasę), stabilumo (minėtos keturios turto klasės tarpusavyje ypač menkai koreliuoja) bei paprastumo (tereikia įsigyti keturias pagrindines turto klases atspindinčius indeksinius investicinius fondus ir kasmet perbalansuoti investicijų portfelį), tai galima drąsiai teigti, kad ji tikrai verta gilesnės Jūsų analizės. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Pinigų rinkos priemonės – tai pačios saugiausios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui iždo vekseliai, indėliai, bendrovių išleisti trumpalaikiai skoliniai įsipareigojimai, trumpalaikės paskolos, pinigų rinkos fondai ir pan. Tačiau pinigų rinkos priemonių nereikėtų painioti su grynais pinigais, nes pastarieji neįeina į pinigų rinkos priemonių sąrašą. Vien tik grynųjų pinigų turėjimas nėra laikoma investicija.

Taigi, pinigų rinkos priemonės yra tokios priemonės, kurias per trumpą laiką ir be nuostolių investuotam kapitalui galima paversti pinigais. Pinigų rinkos priemonės yra trumpalaikės investicijos, daugiausiai iki vienerių metų termino, todėl mažai tikėtina, kad per tokį trumpą investavimo laikotarpį rinkos kaina staiga pasikeis nepalankia kryptimi bei bus patirtas didelis nuostolis.

Trumpalaikių vyriausybės vertybinių popierių, dar vadinamų iždo vekseliais, rizika yra laikoma pati mažiausia. Taip yra dėl to, kad šių vertybinių popierių emitentas yra valstybė. Tai, be abejo, nereiškia, kad valstybės negali bankrutuoti (per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją tai įvyko ir ne kartą), tačiau tokio įvykio tikimybė yra sąlyginai menka. Trumpalaikių skolos vertybinių popierių rizika yra šiek tiek didesnė, nei iždo vekselių, nes yra įskaičiuojama tam tikra emitento bankroto rizika. Tuo tarpu indėliai daugumoje valstybių yra draudžiami pagal įstatymus ir net įvykus banko bankrotui investuotojas gali tikėtis atgauti dalį arba visą investuotą sumą (kiekvieną kartą reikėtų pasitikslinti, kokia yra draudžiama suma, bei kokios yra šalies finansinės galimybės padengti nuostolius bankrutavus bankui).

Šių finansinių priemonių būsimos pajamos yra žinomos iš anksto, tačiau pajamingumas yra pats mažiausias lyginant su kitomis finansinėmis priemonėmis, todėl jos nėra pati geriausia apsauga nuo infliacijos. Taigi į jas turėtų investuoti tie investuotojai, kurių investavimo horizontas yra labai trumpas (iki vienerių metų), arba kurie nenori patirti neigiamų kapitalo vertės svyravimų.

Pinigų rinkos priemonės vertinamos kaip mažiausios rizikos turto klasė, o žinant rizikos ir pelningumo priklausomybę tai reiškia, kad ir ilgalaikė grąža bus minimali. Į šią turto klasę investuojant ilgam laikotarpiui galima būtų tikėtis, kad grąža bus labai artima infliacijos tempui.

Atsakant į šį klausimą dažniausiai yra nurodomos įvairios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui akcijos, investiciniai fondai ir pan. Tačiau į tą patį klausimą galima atsakyti ir šiek tiek kitaip – galima kalbėti apie tai, į kokias turto klases galima investuoti.

Čia vėlgi, dažniausiai bus išskiriamos trys pagrindinės turto klasės, tokios kaip pinigų rinkos priemonės, obligacijos bei akcijos. Tačiau be šių, pagrindinių turto klasių, dar galima būtų išskirti ir kelias ne tokias populiarias, kartais dar vadinamas alternatyviomis, turto klases, kaip pavyzdžiui investicinis nekilnojamas turtas, žaliavos bendrai ar auksas atskirai, valiutos ir pan.

Be abejo, galite teigti, jog įmanoma investuoti ir į meno kūrinius, vyną, vienetinius automobilius, deimantus ar net prabangius laikrodžius (tikrai taip, tą galima daryti). Tačiau esminis šių investicijų, lyginant su anksčiau paminėtomis, minusas būtų tai, kad tai nėra finansinės investicijos, t.y. jomis kasdien nėra prekiaujama pasaulio finansų rinkose, o tai reiškia, kad nėra galimybės kasdien pasitikrinti, už kokią kainą jas galima būtų įsigyti, o dar svarbiau, už kokią kainą ir kaip greitai jas būtų galima parduoti.

Ši savybė finansų pasaulyje yra apibūdinama kaip likvidumas, o likvidumo ypač stipriai prireikia per įvairias finansines krizes ir dažniausiai kaip tik tuo metu, kai dauguma nori turimą turtą bet kokia kaina pakeisti į pinigus. Taigi, kuo didesnis investicijos likvidumas, tuo mažesni nuostoliai, nusprendus tą investiciją greitai parduoti.

Pelningumo ir rizikos priklausomybė

Atlikdami bet kokią investiciją, kiekvienas iš mūsų visada tikimės uždirbti tam tikrą pelną ir be abejo, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau labai retai yra suvokiama, kad kiekvienas uždirbamas pelno procentas ar euras atitinka tam tikrą riziką, kurią turime prisiimti.

Nors dauguma investuotojų nori uždirbti daug, tačiau beveik niekas nenori rizikuoti, t.y. daugeliui investuotojų idealiausia investicija būtų „Didelis pelnas absoliučiai be jokios rizikos“. Deja, tačiau finansų pasaulyje tai nerealu, o jei kažkas Jums sakys, kad tam tikra investicija yra absoliučiai nerizikinga arba net „su garantija“, tai greičiausiai jis Jums tiesiog meluoja.

Todėl investuojant yra būtina žinot vieną auksinę taisyklę, t.y. priklausomybę tarp potencialaus pelno ir prisiimamos rizikos – norint pasiekti didesnį pelną reikia prisiimti vis didesnę riziką (rizika suvokiama kaip konkrečios investicijos trumpalaikiai kainos svyravimai arba nuostoliai). Taip pat, kas yra ganėtinai mažai akcentuojama, rizikos lygis auga daug greičiau, negu didėja tikėtinas pelningumas.

Toliau pateiktame paveiksle yra pavaizduotas pagrindinių turto klasių išsidėstymas atsižvelgiant į tikėtiną ilgalaikį vidutinį metinį pelningumą bei patiriamą riziką. Galima pastebėti, kad tokia investicija kaip indėlis yra laikoma pati saugiausia, tuo tarpu besivystančių rinkų akcijos (kaip pavyzdžiui Rusijos ar Kinijos) – pačios rizikingiausios.

Dauguma, ypač pradedančiųjų investuotojų, labai dažnai bando „nuspėti“ tinkamiausią investavimui laiką, finansinės priemonės tendenciją bei kainą po kelių mėnesių ir pan., taip tikėdamiesi pasididinti investicijų pelningumą bei išvengti nuostolių, tačiau tyrimai rodo, kad dauguma investuotojų, neturėdami konkrečios strategijos bei atlikdami per daug nepagrįstų sandorių galiausiai tik pasiblogina savo rezultatus, t.y. pasiekia gerokai prastesnius rezultatus, su gerokai didesne rizika. (Plačiau apie tai: Kokių rezultatų dažniausiai tikisi pradedantieji investuoti?)

Taigi, norėdami išvengti tokių klaidų, Jūs visų pirma turėtumėte žinoti kiekvienos investicijos tikėtiną pelningumą bei galimą riziką, kuo tiksliau įsivertinti, ar pasirinkta investicija atitinka Jūsų investavimo patirtį, žinias, finansinę padėtį, siekiamą pelningumą ir svarbiausia toleruojamą rizikos laipsnį. Tik atsakius į šiuos klausimus bei teisingai suvokiant įvairių investavimo priemonių riziką, bus galima pasirinkti tinkamiausius sprendimus bei susiformuoti asmeninius poreikius atitinkantį investicijų portfelį. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Pagrindinės investavimo rizikos

Kalbant apie įvairias su investavimus susijusias rizikas, investuotojai visų pirma pagalvoja apie investicijos kainos svyravimus, kas dažniausiai yra vadinama kapitalo rizika (rizika, kad investuotojas praras dalį arba visas investuotas lėšas, ši rizika yra tiesiogiai susijusi su konkrečios finansinės priemonės savybėmis, ir nėra tiesiogiai susijusi su finansinės priemonės išleidėju), tačiau labai retai klausiama: „O kas gi sukelia tuos svyravimus?“ Toliau kaip tik yra išvardinti pagrindiniai su finansinėmis priemonėmis susiję rizikos veiksniai, kurie ir turi įtakos kasdien vykstantiems kainų svyravimams.

Visų pirma reikėtų paminėti rinkos riziką (tai rizika, susijusi su visai finansų rinkai įtakos turinčiais veiksniais, kaip pavyzdžiui ekonominė šalies situacija, palūkanų normos, žaliavų kainos, nedarbo lygis ir pan.). Šią riziką patiria kiekvienas investuotojas įsigijęs bet kokią finansinę priemonę. Jos išvengti yra praktiškai neįmanoma, tačiau yra būdų kaip ją galima būtų susimažinti įsigyjant įvairių formų „draudimą“.

Taip pat investuojant labai dažnai yra patiriama konkrečios šalies rizika (tai bendra ekonominė, politinė ir teisinė rizika, kylanti konkrečioje šalyje, kuri gali daryti reikšmingą įtaką toje šalyje išleistų finansinių priemonių kainoms). Tuo tarpu investuojant į užsienio rinkas taipogi yra patiriama ir tos šalies valiutos rizika (rizika, jog investicijų vertė sumažės dėl nepalankių valiutų kursų pokyčių, tokie atvejai būdingi, kai investuojama į kitos šalies, kurios valiutos kursas yra kintantis, finansines priemones).

Prieš investuojant į bet kokią finansinę priemonę taip pat reikėtų gana atidžiai įsivertinti likvidumo riziką (tai rizika, kad turima finansinė priemonė negalės būti likviduota, paversta į pinigines lėšas norimu laiku už esamą rinkos kainą). Kas yra graudžiausia, kad likvidumas investuotojams dažniausiai reikalingas tuo metu, kai finansų rinkose pasklinda panika, o tokioje situacijoje net ir sąlyginai likvidžios finansinės priemonės gali tapti labai nelikvidžiomis.

Tuo tarpu investuojantys į bet kokios formos išvestines finansines priemones būtinai turėtų susipažinti su kitos sandorio šalies rizika (tai rizika, susijusi su kitos sandorio šalies nesugebėjimu įvykdyti savo įsipareigojimų).

Taigi, žinant įvairias su skirtingomis investicijomis susijusias rizikas bei kokio pelningumo galima būtų tikėtis, kiekvienas turėtų paklausti: „O ką daryti toliau“. Galima būtų paminėti tai, kad dažniausiai yra rekomenduojama investicijų portfelį išskaidyti tarp skirtingų finansinių priemonių ar turto klasių, kurios per ilgą laikotarpį generuoja teigiamą grąžą, tačiau trumpu periodu jų pokyčiai gali išsiskirti. Būtent investuojamų lėšų išskaidymas per skirtingas finansines priemones, arba diversifikavimas, visų pirma padeda susimažinti riziką, o kartais net ir pasididinti investicijų portfelio pelningumą.