Dauguma investuotojų mėgsta užduoti šį klausimą: „Ar dabar yra geras metas investuoti?“. Tačiau realybėje tie patys investuotojai labai lengvai suranda pasiteisinimų, kodėl dar nereikia investuoti. Pavyzdžiui, jeigu akcijų ar kito turto kainos yra pakilusios, nenori investuoti nes jau per brangu, tuo tarpu jeigu akcijų ar kito turto kainos krenta, nenori investuoti nes yra didelė nežinomybė dėl ateities ir baimė.

Periodinis investavimas šią problemą išsprendžia, t. y. iš principo nebereikia klausti, ar šiuo metu yra geras ar blogas metas investuoti, o tiesiog periodiškai (tarkime kiekvieną mėnesį) invesuoti tam tikrą sumą, nepriklausomai nuo to, ar rinkose yra pakilimas ar nuosmūkis. Taip elgiantis yra išvidurkinama investavimo kaina, o kainoms krentant yra įsigyjama daugiau atpigusio turto. Būtent dėl to periodinis investavimas yra viena geriausių ir paprasčiausių ilgalaikio investavimo strategijų.

Pagal Vanguard Group atliktą tyrimą, nuo 1980 iki 2008 metų, t. y. per 29 metų istoriją, buvo tik 9 metai (31%), kai pusė ir daugiau valdytojų sugebėjo aplenkti savo palyginamąjį indeksą S&P 500. Kita labai svarbi išvada, kurią padarė tyrimo autoriai, yra ta, kad su kiekvienais sekančiais metais tikimybė, kad aktyviam fondui pavyks aplenkti rinkos vidurkį, mažėja. Tarkime po 5 metų ji smunka iki 15%, o investuojant 10 metų tikimybė, kad pataikysite investuoti į aktyvų fondą, kuris aplenks savo palyginamąjį indeksą, sumažėja net iki 9%.

Žvelgiant bendrai, investiciniai fondai uždirba apie 1 – 2% per metus mažiau nei auga visa akcijų rinka. Taip yra todėl, kad vidutinis fondų taikomas valdymo mokestis yra apie 1 – 2% per metus. O turint omenyje, jog fondas taip pat patiria prekiavimo, audito, depozitoriumo ir kitas išlaidas, toks bendras rezultatas gali būti vertinamas kaip „puse velnio“.

Jeigu investiciniai fondai po mokesčių nuo rinkos atsilieka maždaug 1 – 2% per metus, ir Jūs manote, kad tai yra labai blogas rezultatas, spėkite kaip sekasi eiliniams investuotojams. Jie, kaip taisyklė, akcijų ar investicinių fondų neperka ir nelaiko amžinai. Jie, reaguodami į rinkos situaciją, vienus fondus perka, kitus parduoda, kartais, tikėdamiesi rinkų griūties, apskritai kuriam laikui pasitraukia iš rinkos.

Analitikų grupė Dalbar jau eilę metų atlieka tyrimus, kasmet skaičiuoja kiek uždirba eiliniai investuotojai. Žemiau pateikiamos jų išvados iš 2021 metų ataskaitos: dėl padriko investavimo (baimės ir godumo įtakos) per 2002 – 2021 metų periodą, statistinis JAV investuotojas vidutiniškai uždirbdavo tik 3.6% per metus, t. y. tik 1.4% aplenkė infliaciją (2.2%), ir net 2.6 karto atsiliko nuo JAV akcijų rinkos, kuri vidutiniškai augo 9.5% per metus.

Sėkmingiausiu pasaulio investuotoju tituluojamas Warren Buffett per pastarųjų 35 metų laikotarpį sugeneravo 20% vidutinę metinę investicijų grąžą. Turint omenyje, jog per tą patį laikotarpį JAV akcijos kasmet augo tik po 11%, tai tikrai yra labai geras rezultatas. Warren Buffett palyginamąjį indeksą pavyko aplenkti net 10%, o tai yra ypač retas, o gal netgi tiksliau būtų sakyti „nepakartojamas“ rezultatas, kuris jam padėjo tapti vienu turtingiausių žmonių pasaulyje (šiuo metu jo turtas vertinamas ~100 mlrd. JAV dolerių ir jis yra 6 turtingiausias žmogus pasaulyje, bei turtingiausias investuotojas).

Tačiau šioje vietoje turėtumėte suprasti, kad mes kalbėjome apie geriausią iš geriausių! Ir kaip matote, kalba neina nei apie 100%, nei apie 50%, o viso labo apie „menką“ 20% metinę grąžą.

Kalbant apie kitus sėkmingus investuotojus, kaip pavyzdžiui Ray Dalio, Paul Tudor Jones, James Simons, George Soros, Stanley Druckenmiller, visi jie irgi pasižymėjo „išskirtiniais“ rezultatais, kurie dažnu atveju svyravo 15 – 20% per metus ribose.

Koks gi iš tiesų yra skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių investicinių fondų? Aktyvią strategiją propaguojantis investicinis fondas taiko įvairius analizės metodus, siekdamas atrinkti „perspektyviausias“ finansines priemones, kurių vertė tikėtina didės labiau nei tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinis indeksas. Taip valdytojas tikisi pasiekti didesnę investicijų grąžą, tačiau dažniausiai tokių fondų metinis valdymo mokestis būna didesnis dėl didesnių darbo išlaidų.

Tuo tarpu pasyviai valdomas investicinis fondas nesistengia atrinkinėti „perspektyviausių“ finansinių priemonių, o priešingai – investuoja į visą rinką. Tokio fondo tikslas – kuo įmanoma tiksliau atkartoti tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinį indeksą. Būtent dėl šio tikslo tokie fondai labai dažnai yra vadinami indeksiniais investiciniais fondais, o dėl mažai darbui imlios specifikos jų taikomi valdymo mokesčiai dažniausiai būna kelis kartus mažesnis lyginant su aktyviais fondais.

Biržoje prekiaujami fondai – tai investiciniai fondai, kurių vienetais yra prekiaujama biržoje. Priešingai vadinamiesiems tradiciniams fondams, biržoje prekiaujamais investiciniais fondais, kaip ir bet kokiomis akcijomis, galima prekiauti visą dieną konkrečios biržos prekybos valandomis. Kiekvieną akimirką yra žinoma, už kokią kainą tą fondą galima įsigyti ar parduoti.

Kalbant apie biržoje prekiaujamus fondus reikia žinoti, kad ir jie gali būti labai skirtingi. Tačiau dauguma ETF iš esmės yra valdomi pasyviai, nes kaip investavimo tikslą yra įvardinę tam tikrų finansinių priemonių indeksų sekimą, todėl pasižymi mažesniais valdymo mokesčiais.

Patys populiariausi yra tie, kurie atkartoja plačiai paplitusius indeksus bei kuriuose yra sukauptos didžiausios sumos. Tarkime pats seniausias ir vienas iš populiariausių biržoje prekiaujamų fondų yra SPDR S&P 500 (trumpinys SPY), dar vadinamas „spaideriu“, kuris atkartoja JAV akcijų indeksą S&P 500. Jo valdomas turtas šiuo metu siekia 375 mlrd. JAV dolerių, o metinis valdymo mokestis tesiekia 0.09%.

Investiciniai fondai – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie pagal iš anksto apibrėžtas taisykles gali būti investuojami į akcijas, obligacijas ar kitas finansines priemones bei turto klases.

Kalbant apie jų populiarumą, tai vien tradicinių viešai platinamų investicinių fondų valdomas turtas siekia ~70 trln. USD, tačiau pridėjus pensijų fondų, draudimo bendrovių, biržoje prekiaujamų fondų (ETF) ir kitų profesionaliai valdomų investavimo produktų valdomas sumas, bendra vertė siektų maždaug 150 trln. USD.

Prieš investuojant į bet kokį investicinį fondą visų pirma reikėtų susipažinti su pagrindiniais investicinio fondo dokumentais: taisyklėmis, prospektu bei pagrindinės informacijos dokumentu. Šiuose dokumentuose yra pateikiama visa investuotojui svarbi informacija nuo investicinio fondo investavimo strategijos, rizikos, investuotojų bei valdymo įmonės teisių ir pareigų, iki mokesčių (platinimo, išpirkimo, valdymo, depozitoriumo, sandorių ir pan.), kaip, kur ir kada galima įsigyti ir parduoti fondo investicinius vienetus ir t.t.

Akcijos arba nuosavybės vertybiniai popieriai – tai finansinės priemonės, patvirtinančios dalyvavimą konkrečios įmonės akciniame kapitale ir suteikiančios jų savininkui turtines (pvz., gauti dividendus) ir neturtines (pvz., teisę dalyvauti bendrovės valdyme) teises.

Obligacijos – tai vertybiniai popieriai, pagal kuriuos jų emitentas, arba dar kitaip vadinamas išleidėjas, tampa obligacijų savininko skolininku ir prisiima įsipareigojimus iš anksto nustatytais terminais išmokėti pagrindinę skolos sumą (nominalą) plius sukauptas palūkanas, jeigu jos buvo numatytos obligacijų išleidimo sąlygose. Būtent dėl to obligacijos labai dažnai dar vadinamos skolos vertybiniais popieriais.

Investiciniai fondai, kurie dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie gali būti investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones ar kitas finansines priemones bei jų derinius pagal iš anksto apibrėžtas taisykles. Investiciniai fondai gali būti skirstomi į aktyviai ir pasyviai valdomus investicinius fondus, arba į tradicinius ir biržoje prekiaujamus investicinius fondus (angl. exchange traded funds, ETF).

Norint investuoti į konkrečias finansines priemones dažnu atveju reikės atsidaryti vertybinių popierių sąskaitą banke arba finansų maklerio įmonėje.

Akcijos arba nuosavybės vertybiniai popieriai – tai finansinės priemonės, patvirtinančios dalyvavimą konkrečios įmonės akciniame kapitale ir suteikiančios jų savininkui turtines (pvz., gauti dividendus) ir neturtines (pvz., teisę dalyvauti bendrovės valdyme) teises. Taigi, investuodami į akcijas kiekvienas iš mūsų galime tapti sėkmingai veikiančių verslų dalininkais. Kaip pavyzdžiui, kiekvienas gana lengvai galime tapti pačios didžiausios įmonės pasaulyje Apple Inc. (AAPL) akcininku (šiuo metu AAPL rinkos kapitalizacija siekia 2,4 trln. USD, metinis pelnas ~100 mlrd. USD).

Ilgalaikėje perspektyvoje investuojant į akcijų turto klasę galima tikėtis maždaug 9.0% vidutinės metinės nominalios grąžos. Tačiau trumpu laikotarpiu investavusieji į akcijas gali patirti ypač didelius vertės svyravimus (-50% ar net daugiau), todėl yra rekomenduojamos tik agresyviems arba jaunesnio amžiaus investuotojams.

Žvelgiant statistiškai, investuojant į šią turto klasę 10 metų bėgyje galima tikėtis, kad net 3 iš jų bus nuostolingi, o maksimalus kritimas nuo piko tikrai gali siekti 50%.

Kalbant labai paprastai, infliacija – tai pinigų perkamosios galios mažėjimas arba prekių / paslaugų kainų didėjimas.

Yra skaičiuojama, kad nuo 1900-ųjų metų pasaulinė infliacija buvo maždaug 3% per metus. Tai reiškia, kad pinigai per puse nuvertėja, arba prekės / paslaugos dvigubai pabrangsta maždaug per 24 metus!!!

Esminis klausimas kiekvienam investuotojui yra kaip apsisaugoti nuo infliacijos? Atsakymas yra labai paprastas – nelaikyti pinigų, o juos investuoti į turtą, kuris ilgainiui aplenkia infliaciją, o infliaciją ilgainiui aplenkia praktiškai visos pagrindinės turto klasės (akcijos, obligacijos, nekilnojamas turtas, žaliavos ir net auksas), tačiau praktiškai nesurasime tokios investicijos, kuri stabiliai, kiekvienais metais sugeba aplenkti infliaciją.

Obligacijos – tai vertybiniai popieriai, pagal kuriuos jų emitentas, arba dar kitaip vadinamas išleidėjas, tampa obligacijų savininko skolininku ir prisiima įsipareigojimus iš anksto nustatytais terminais išmokėti pagrindinę skolos sumą (nominalą) plius sukauptas palūkanas, jeigu jos buvo numatytos obligacijų išleidimo sąlygose. Būtent dėl to obligacijos labai dažnai dar vadinamos skolos vertybiniais popieriais.

Daugumai, ypač pradedančiųjų investuotojų, obligacijų rinka atrodo lėta, neįdomi, be didelių uždarbio galimybių, tačiau būtent obligacijos sudaro didžiąją dalį pasaulinio finansinio turto.

Per pastaruosius 100 metų investavusieji į pasaulinį obligacijų portfelį galėjo džiaugtis 5.0% vidutine metine nominalia grąža ir net 2.0% realia grąža. Tačiau jei yra tikimasi palūkanų normų didėjimo, protingiau būtų investuoti į trumpesnio termino obligacijas.