Plačiau

Dažniausiai pasitaikantys valstybiniai vertybiniai popieriai yra obligacijos (ilgesnės nei vieneri metai). (Plačiau apie tai: Skolos vertybiniai popieriai – obligacijos) Valstybės taip pat išleidžia iždo vekselius (trumpesni nei vieneri metai). Lietuva palyginti nesenai atnaujino ir taupymo lakštų programą, kuri leidžia gyventojams tiesiogiai investuoti į Lietuvos vyriausybės vertybinius popierius.

Kaip ir kiekvienas fiksuoto pajamingumo vertybinis popierius, valstybių išleidžiami vertybiniai popieriai emisijos išleidimo sąlygose apibrėžia teises bei pareigas, tarp kurių svarbiausia:

• Vertybinio popieriaus nominali vertė bei valiuta.
• Vertybinio popieriaus galiojimo trukmė (išpirkimo data).
• Mokamos atkarpos (palūkanų dydis bei jų išmokėjimo dažnumas).
• Emisijos dydis, kitos sąlygos.

Vyriausybių vertybinius popierius galima įsigyti tiek pirminėje rinkoje (platinimo metu), tiek ir antrinėje. Pirminėje rinkoje jie platinami aukciono būdu, siekiant išleisti vertybinius popierius minimaliomis sąnaudomis (palūkanų požiūriu). Antrinėje rinkoje juos galima įsigyti iš finansų tarpininkų – finansų maklerio įmonių, įskaitant atitinkamas paslaugas teikiančius bankų padalinius.

Laikoma, kad vyriausybės vertybiniai popieriai yra saugiausios investicijos. Daugeliu atveju tai ir bus tiesa. Vis tik, reiktų nepamiršti, kad valstybių reitingai ir patikimumas gali turėti ženklių skirtumų. Tikrai skirsis Vokietijos ar Argentinos, ir Graikijos leidžiamų obligacijų patikimumas, taip pat skirsis ir jų siūlomas pajamingumas (grąža, kurios investuotojas gali tikėtis). (Plačiau apie tai: Ne visos obligacijos yra vienodos: obligacijų skaidymas pagal pelningumą ir riziką)

Teoriškai, valstybės bankrutuoti negali, tačiau istorijoje pakanka atvejų, kuomet investavusieji į vyriausybės obligacijas neatgavo visų ar dalies savo pinigų.

Taip pat yra didelis skirtumas, ar vyriausybė išleido obligacijas savo valiuta ar kita (euro-obligacijos), nes turėdama galimybę spausdinti pinigus, ji visuomet jų galės sukurti tiek, kiek reikia sumokėti obligacijų savininkams – tik ta valiuta jau bus nuvertėjusi.

Vidutinis pelningumas

5% vidutinis metinis pelningumas iš investavimo į obligacijas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad per pastaruosius 100 metų JAV vidutinio termino obligacijų vidutinė metinė grąža buvo lygi maždaug 5%, na o būtent JAV rinka dažniausiai yra naudojama kaip tam tikras istorinis matas.

Tačiau kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 5% vidutinė metinė grąža nebuvo pati didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Suomija ar Prancūzija, vidutinis metinis pastarųjų 100 metų obligacijų pelningumas viršijo 7%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Vokietijoje, dėl ypač didelių nuostolių per pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus, vidutinio termino obligacijų metinė grąža siekė vos 3%.

Galiausiai vertinant viso pasaulio valstybinių obligacijų rinką bendrai, matome, kad per ilgą laikotarpį investuojant į vidutinio termino valstybinių obligacijų krepšelį vidutinė nominali metinė grąža buvo lygi maždaug 5%. Taigi, kaip ir galima teigti, kad tokį skaičių galima naudoti kaip bendrinį tikėtinos nominalios grąžos rodiklį, tačiau reikia nepamiršti, kad čia kalbama apie nominalią grąžą.

Reali grąža

Analizuojant investavimo į obligacijas vidutinę metinę grąžą, visada yra pravartu pasidomėti, kokia buvo reali investicijų į valstybines obligacijas grąža, t.y. rezultatas atėmus infliaciją. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per pastaruosius šimtą metų vidutinis realus valstybinių obligacijų metinis pelningumas buvo lygus maždaug 1.7%.

Tik 6 šalys iš analizuojamų 19 per paskutinius 100 metų sugebėjo sugeneruoti didesnę realią metinę grąžą nei 2%. Didžiausią realų rezultatą sugeneravo Danijos vidutinio termino obligacijos (3.2%), tačiau net 6 valstybių obligacijos per minėtą laikotarpį sugeneravo realią neigiamą grąžą.

Šioje vietoje galima būtų pateikti kelias išvadas. Pirmoji išvada būtų ta, kad per ilgą laikotarpį investuojant į išskaidytą vidutinio termino valstybinių obligacijų krepšelį galima būtų tikėtis 5% vidutinės nominalios metinės grąžos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją, vidutinė metinė grąža greičiausiai neviršys 2%. Taip pat reikia nepamiršti, kad į pateiktus rezultatus nebuvo įskaičiuoti jokie mokesčiai (tarpininkavimas, valdymas, mokesčiai valstybei ir pan.), kurie galutinius rezultatus gali pakoreguoti papildomai 1%.

Antra išvada būtų ta, kad net ir investuojant į valstybines obligacijas yra pastebimi tam tikri ciklai, t.y. momentai, kai generuojama grąža viršija istorinį vidurkį, bei momentai, kai ji yra mažesnė nei istorinis vidurkis. Per pastaruosius 100 metų tokių ciklų buvo keli ir jie trukdavo nuo maždaug 10 iki 40 metų. (Plačiau apie tai: Istorinė perspektyva – JAV vidutinio termino obligacijos)

Akcijų tipai bei klasės

Akcijos gali būti privilegijuotosios arba paprastosios vardinės. Bendrovės bankroto atveju privilegijuotųjų arba paprastųjų vardinių akcijų turėtojai turi teisę į įmonės turtą po to, kai bendrovė atsiskaito su obligacijų ir kitų skolos priemonių turėtojais, tačiau privilegijuotųjų akcijų savininkai turi pirmenybę paprastųjų vardinių akcijų savininkų atžvilgiu.

Gali būti išleidžiamos įvairių klasių akcijos. Klasės gali būti žymimos raide, pradedant nuo A. Akcijų klasės dažnai yra siejamos su balsavimo teisėmis, kurias suteikia tokios akcijos. A klasės akcijos suteikia jų turėtojams daugiau balsų negu B klasės akcijos ir t.t. Išleidžiant įvairių klasių akcijas paprastai siekiama išlaikyti bendrovės steigėjų įtaką, suteikiant jiems daugiau balsų negu akcininkams, įsigijusiems vėlesnių emisijų kitų klasių akcijų.

Akcijų pelningumas bei rizika

Akcijų kainų svyravimai yra didesni, lyginant su skolos vertybiniais popieriais ar investiciniais fondais. Tarkime vienerių metų bėgyje bendrai šalies akcijų indeksas gali susvyruoti nuo -50% iki +100% ar dar daugiau, tuo tarpu atskirų kompanijų akcijų kursų svyravimai būna didesni. Investuojant į akcijas galima tikėtis gauti didesnį pelną negu pasirenkant indėlį arba perkant skolos vertybinius popierius, tačiau taip pat kyla didesnė rizika patirti nuostolių dėl informacijos trūkumo apie įmonių veiklos rezultatus.

Perkant bei parduodant akcijas trumpam laikotarpiui taip pat yra galimybė uždirbti, tačiau tokiu atveju pelnas dažniausiai gaunamas iš akcijos vertės padidėjimo, o ne iš mokamų dividendų ar bendrovės generuojamo pelno. Toks investavimo būdas yra labai rizikingas, nes reikalauja labai aiškios strategijos, investavimo rizikos valdymo, disciplinos, laiko rinkų stebėjimui bei analizei ir pan. (dažniausiai šis investavimo būdas vadinamas “spekuliavimu”).

Kaip jau buvo minėta, investavimo į nuosavybės vertybinius popierius pelningumas trumpu laikotarpiu gali labai ženkliai svyruoti, tačiau tokias finansines priemones išlaikius ilgiau (10 – 20 metų), dažniausiai jų vidutinis metinis pelningumas bus didesnis nei pinigų rinkos priemonių ar skolos vertybinių popierių. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Tuo tarpu akcijų likvidumas labai priklauso nuo konkrečios rinkos ar bendrovės, į kurią yra investuojama. Kiekvienoje šalyje yra akcijų, kurios yra sąlyginai likvidžios (dažniausiai tai stambiausių kompanijų akcijos), tačiau galima rasti ir tokių, kuriomis prekiauti praktiškai neįmanoma. Tuo tarpu kalbant apie šalis, daug daugiau likvidumo galima tikėtis labiau išsivysčiusiose šalyse, nei mažose bei smulkias finansų rinkas turinčiose.

Skolos vertybinių popierių kainų svyravimo amplitudė yra didesnė, lyginant su pinigų rinkos priemonėmis, atitinkamai ir rizika. Už skolos vertybinių popierių išpirkimą ir palūkanų mokėjimą yra atsakingas jų emitentas, t.y. valstybė, savivaldybė, įmonė ir pan., todėl investuotojas į šias finansines priemones prisiima emitento bankroto riziką. Labai dažnai, kalbant apie valstybines obligacijas, pradedantieji investuotojai turi klaidingą požiūrį, kad valstybės negali bankrutuoti. Valstybės bankrutuodavo ir anksčiau, bankrutuos ir ateityje. Tokių įvykių pasekmė – investuotojai praranda visą arba didžiąją dalį investuotos sumos. Galima būtų teigti, kad netgi šiuo metu pačia saugiausia valstybe laikoma JAV kažkada ateityje gali susidurti su skolos grąžinimo sunkumais ir paskelbti bankrotą.

Obligacijų kainos ir pelningumo priklausomybė

Yra būtina žinoti pagrindinę priklausomybę tarp obligacijos kainos ir rinkos palūkanų normos pokyčių. Skolos vertybinių popierių kaina juda priešingai rinkos palūkanų normai, t.y. jei rinkos palūkanų norma kyla, tokiu atveju obligacijų kaina krenta ir atvirkščiai, jei rinkos palūkanų norma krenta, tokių obligacijų kaina kyla. Taip pat reikėtų žinoti ir tai, kad obligacijas galima parduoti ir nesulaukus jų išpirkimo termino, o pardavimo rezultatas priklausys nuo to, kokia tuo metu bus situacija su rinkos palūkanomis. Jei nuo obligacijų įsigijimo momento jos bus padidėjusios, tai pardavimas gali būti nuostolingas. Tuo tarpu jei per obligacijų laikymo laikotarpį palūkanos bus sumažėjusios, tai kaip tik galima užsifiksuoti dar didesnį pelną.

Atsižvelgiant į šią obligacijų kainos ir palūkanų normos priklausomybę, dažniausiai yra rekomenduojama obligacijų dalį investicijų portfelyje didinti tuo metu, kai palūkanos yra didelės (jos anksčiau ar vėliau pradės mažėti), o mažinti tada, kai rinkos palūkanų normos yra žemos.

Obligacijų skirstymas

Obligacijas galima skirstyti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, galima skirstyti pagal šalis: išsivysčiusių ir besivystančių šalių obligacijos. Išsivysčiusių šalių obligacijos dažniausiais bus vertinamos kaip saugesnės bei jų palūkanos bus žemesnės, tuo tarpu dar besivystančių šalių obligacijos dažniausiai bus laikomos rizikingesnėmis, tačiau ir tikėtinas pelningumas didesnis. Kalbant apie tos pačios šalies obligacijas, jas galima skirstyti į valstybines ir įmonių išleistas obligacijas. Natūralu, kad dažniausiai valstybinės obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės lyginant su toje šalyje veikiančių bendrovių išleistomis obligacijomis.

Dar vienas būdas, kaip galima skirstyti skolos vertybinius popierius yra terminas iki išpirkimo. Obligacijų terminas gali svyruoti nuo 1 iki 30 ar net 100 metų (iki vienerių metų obligacijos būtų priskiriamos prie pinigų rinkos priemonių). Yra būtina žinoti, kad kuo obligacijų terminas iki išpirkimo ilgesnis, tuo obligacija rizikingesnė, taigi ir tikėtinas pelningumas turėtų būti didesnis. Esant vienodiems palūkanų normų pokyčiams, trumpesnio laikotarpio obligacijų kainos kinta mažiau nei ilgesnio laikotarpio.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad trumpo laikotarpio išsivysčiusių šalių valstybinės obligacijos bus saugiausios bei jų siūlomas pelningumas bus mažiausias (kartais tokios finansinės priemonės dar angliškai vadinamos Safe haven), tuo tarpu ilgo laikotarpio besivystančių šalių bendrovių obligacijos bus pačios rizikingiausios, tačiau ir jų tikėtinas pelningumas gali būti ypač didelis. (Plačiau apie tai: Investavimas į besivystančių rinkų obligacijas)