Kas geriau pigūs obuoliai ar brangūs apelsinai?

Man asmeniškai labiau patinka nebrangūs apelsinai, bet kaip pamatysite toliau, žmonės kažkodėl dažniausiai perka brangius obuolius. Niekaip nesuprantu kodėl… tikriausiai čia rinkodaros stebuklai.

Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių investavime yra amžina tema kelianti daug aistrų tarp investavimo profesionalų ir akademikų – kas yra geriau aktyvus ar pasyvus investicijų valdymas?

Ši diskusija tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį ir kaip visuomet yra dvi suinteresuotos pusės – tai aktyviai valdomų fondų valdytojai, kurie stengiasi pasiteisinti dėl didelių valdymo mokesčių ir indeksinių fondų valdytojai, kurie sako, kad pigi prekė nebūtinai yra bloga.

Kad geriau suprastumėme priešpriešą, turime apsibrėžti sąvokas.

Pasyvus investavimas arba indeksavimas

Pasyvus investavimas dažniausiai yra prilyginamas investavimui į rinkos vidurkį, dar kitaip vadinamą rinkos indeksą, kuris apima visų rinkoje dalyvaujančių bendrovių vertybinius popierius (pvz. akcijas), paskirstytus pagal išleistų vertybinių popierių rinkos vertę (kapitalizaciją). Kiekviena pasaulio birža turi savo indeksą, atspindintį pagrindinių akcijų prekiaujamų toje biržoje sąrašą. Tikriausiai ne kartą spaudoje matėte S&P 500 – tai JAV 500 didžiausių bendrovių, DAX – tai Vokietijos didžiausios bendrovės, Nikkei – Japonijos, FTSE 100 – Jungtinės karalystės 100 didžiausių bendrovių indeksas.

Taigi, pasyvus investuotojas tiesiog perka investicinio fondo vienetus, o fondas savo ruožtu nuperka ir laiko įmonių akcijas įtrauktas į tą indeksą. Tokiu būdu yra siekiama maksimaliai sumažinti investavimo kaštus, nes portfelio sudėtis keičiama ne dažniau kaip kartą per ketvirtį (ar pusmetį) ir tik tuomet, jeigu įvyksta pasikeitimų indekso sąraše. Tokiu būdu pasiekiamas minimalus fondo valdymo mokestis tesiekiantis 0.1 – 0.6% per metus.

Aktyvus investavimas

Kaip pastebėjau, dagelis pradedančiųjų investuotojų mano, kad aktyvus investavimas yra dažnas investicijų pirkimas – pardavimas. Tačiau profesionalūs investuotai tai tiesiog vadina prekiavimu (angl. trading). Prekiavimas yra visokeriopai skatinamas ir propaguojamas brokerių, nes jis generuoja jiems solidžius komisinius. Ir kaip jau anksčiau, teigiamų rezultatų pasiekia tik 1 – 2% geriausiųjų, likusieji gyvena viltimi sukurti savo pelningą prekiavimo sistemą, kuri prilygtų pinigų spausdinimo mašinai su „amžinuoju“ varikliu. Primena mokslo fantastiką, ar ne? (Plačiau apie tai: Ar pasitikėjimas savimi padeda investuoti?)

Jeigu apibrėžti pasyvų investavimą yra gana paprasta, tai apibrėžti aktyvų kitaip kaip: „visa kas liko“ būtų sunku. Pagrindinis aktyvaus investavimo bruožas yra siekis aplenkti rinką, t.y. indeksą. Aktyvaus investavimo atstovais save laiko daugiau nei 90% investicinių fondų, tai galima pamatyti pagal mokestį, imamą nuo valdomo turto vertės, jeigu jis didesnis negu 0.5 – 0.6% per metus, reiškia fondas turėtų būti aktyviai valdomas. Kitu atveju jus bando apgauti ir žodį aktyvus naudoja daugiau marketingo tikslais.

Aktyvų investicinį fondą galime apibūdinti kaip fondą, kurio valdytojai įvairiais jiems prieinamais būdais stengiasi pagerinti fondo pelningumą parinkdami investicijų sudėtį, ją keisdami ir tobulindami. (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Ko gero aktyviausi iš aktyvių fondų yra privataus kapitalo (angl. private equity) fondai, kurie ne tik aktyviai pasirenka į kurias bendroves investuoti, bet ir aktyviai dalyvauja tobulindami šių bendrovių veiklą – samdo vadovus, optimizuoja kaštus, padeda plėsti pardavimus į naujas rinkas ir aktyviai derasi parduodami įmonę naujiems savininkams. Tai aktyvus investavimas tikrąja to žodžio prasme.

„Daugiarankiai plėšikai“

Tačiau didžiausia aktyvių fondų grupė yra “užslėpti indeksuotojai” (angl. closet indexers), remiantis skirtingų tyrėjų duomenimis skirtingose šalyse jų yra nuo 25 iki 50% tarp visų save aktyviais deklaruojančių fondų.

Šie fondai paprastai investuoja remdamiesi kokiu nors indeksu, bet save pristato kaip aktyviai valdomus, nes jie siekia aplenkti indekso grąžą 0.1 – 0.2% per metus lengvai nukrypdami nuo indekso sudėties, nes ženklesni nukrypimai neša riziką atsilikti nuo indekso. Tačiau šių fondų imami mokesčiai skiriasi keleriopai. Pavyzdžiui, pasyvus indeksinis fondas paprastai taiko 0.1 – 0.2% mokestį nuo valdomo turto per metus, kuomet save vadinantis aktyviu fondas taiko 1 – 2% metinį mokestį, kas yra 10 kartų daugiau.

Tokių fondų yra daug tarp didelių gerai žinomų bankų, kurie investuoja ne į produktų kūrimą, bet į reklamą ir jos kiekį. Tokiu būdu jiems pavyksta parduoti obuolius už apelsinų kainą. Praėjusiais metais keletas JAV pensinių fondų ir Švedijos investuotojų, teismams pateikė ieškinius tokiems fondams, dėl apgaulingos reklamos ir apgaulingos mokesčių struktūros. Kaip pastebėjo dienraštis Financial Times vien Jungtinėje Karalystėje ekspertų vertinimu potenciali žala klientams yra skaičiuojama apie 3 milijardus svarų sterlingų permokėtų valdymo mokesčių. Panašu, kad bręsta naujas skandalas.

Daug būdų siekti didesnės laimės/grąžos

Kita didelė grupė, skirtingai nuo pirmosios, siekianti ženkliau aplenkti rinką, tai vertės investuotojai (angl. value investors). Tai investuotojai, kurie nuolatos ieško nuvertintų arba neįvertintų akcijų, t.y. kurių kaina yra žemesnė negu investuotojo apskaičiuota įmonės vertė. Žymiausias šios šakos atstovas yra žiniasklaidos labai mylimas Warren Baffett ir jo mokytojas Benjamin Graham. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Šis investavimo stilius yra matematiškai paprastas, nes įmonės apytikslią vertę galima nustatyti keletu matematinių veiksmų, tačiau yra labai sunkus emociškai, nes dauguma šių įmonių savo tikrąją vertę pasiekia tik po keleto metų nuo investicijos pradžios ir šių įmonių vardai retai kada papuola į pirmuosius spaudos puslapius ar vakaro žinias, todėl investuotojams nėra žinomi.

Kitas gan populiarus aktyvaus investavimo stilius yra augimo akcijos (angl. growth stocks), t.y. kai investuojama remiantis akcijos kainos augimu (angl. momentum). Tai stilius, pagrįstas lūkesčiais dėl puikios kompanijos ateities. Kompanijai net ne būtina dirbti pelningai duotuoju metu, bet yra labai svarbu, kad kompanijos pajamos sparčiai augtų, potenciali rinka atrodytų beribė, o konkurencija beveik nuline. Šiandien tai puikiai iliustruoja daugelio socialinių tinklų ar biotechnologijų įmonių akcijos, arba internetinės bendroves 2000 – aisiais metais. Šiame investavimo stiliuje yra labai svarbu įžvelgti madingas tendencijas vartotojų ir investuotojų tarpe, taip kuo anksčiau nuspėjant kompanijų vardus vertus dėmesio ir investuotojų pinigų. Tačiau daug svarbiau yra laiku pasitraukti iš šio „surask kvailesnį už save“ žaidimo, kuomet kompanijos akcijų kaina paržengia visas racionalių lūkesčių ribas.

Sekanti aktyvaus investavimo specializacija, kuri tyrėjų duomenimis pasiekė apčiuopiamų ilgalaikių rezultatų, yra mažų įmonių akcijos (angl. small-cap). Tai iš tiesų daug laiko sąnaudų reikalaujanti sritis, kaip kad rankinis mezgimas ar kita neautomatizuota gamyba, nes informacija apie mažas įmones yra sunkiau prieinama bei jų bankroto tikimybė yra ženkliai didesnė, negu didelių įmonių, todėl yra būtina kruopšti atranka ir didelė diversifikacija. Tačiau keletas sėkmingai atrinktų įmonių gali sulaukti neregėtos sėkmės ir ženkliai pagerinti viso fondo rezultatus.

Vienas aktyvesnių investavimo būdų yra šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjantis aktyvistų investavimas (angl. activist investing). Tai hibridinis stilius, kuomet fondas nusiperka dažniausiai iki 10% biržoje kotiruojamos įmonės akcijų ir siekia aktyviai dalyvauti įmonės valdyme, kaip tai daro privataus kapitalo atstovai, siūlydamas savo atstovus į įmonės valdybą, teikdamas viešus siūlymus įmonės vadovybei koreguoti įmonės veiklą akcininkams naudinga linkme. Žinomiausi šio stiliaus atstovai yra Pershing Square Capital Management su Bill Ackman, arba Icahn Management su Carl Icahn  priešakyje. Jų filosofija yra pagrįsta tuo, kad didelės įmonės neturi tikrųjų šeimininkų, todėl vadovybė niekieno neprižiūrima tenkina savo, bet ne akcininkų, tikslus – dideli atlyginimai, darbas smagiame draugų rate iki pensijos ir pan.

Kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių

Vardijant toliau prieiname prie vis daugiau žinių ir patirties reikalaujančių investavimo stilių: tai „arbitražas“ kuomet ieškoma kainos neatitikimų tarp panašių instrumentų, „long/short“ kai vienos akcijos perkamos, o kitos pasiskolinus parduodamos, nes tikima „sugrįžimo prie vidurkio“ (angl. mean –reversion) teorija, kuri sako, kad jeigu turto kaina yra ženkliai nukrypusi nuo ilgalaikio vidurkio, ji anksčiau ar vėliau turėtų prie jo sugrįžti, „blogų skolų“ (angl. distressed debt) strategija, kai perkamos skolos su nuolaidomis; arba gelbėjamos bankrutuojančios įmonės (angl. turnaround) ir taip toliau.

Šios aukščiau išvardintos strategijos priskiriamos taip vadinamam „akcijų rankiojimo“ stiliui (angl. stock picking) arba „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up) kuomet „knaisiojamasi“ tarsi šieno kupetoje, kurioje yra virš 40000 įmonių akcijų, jeigu imsime viso pasaulio akcijų rinkas, ir bandoma surasti tuos dar nepastebėtus deimantus.

Kita priešingybė „iš apačios į viršų“ individualiam akcijų parinkimui yra „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down), t.y. kai analizė pradėdama nuo globalaus paveikslo makroekonominiame (angl. global macro) lygmenyje ir bandoma nuspėti, kur judės valiutų kursai, palūkanų normos, žaliavų bei akcijų kainos, ar atskiri pramonės sektoriai. Tokiu būdu yra ieškoma investavimo galimybių po visą pasaulį ir judama nuo vieno regiono prie kito.

Visi paminėti (ir nepaminėti) aktyvaus investavimo stiliai reikalauja daug ir kruopštaus analitinio darbo, bei žinių ir patirties (o dažnai ir sėkmės), tam kad atpažinti perspektyvias investicijas. Anksčiau šis analitinis darbas buvo atliekamas rankiniu būdu. Dabar jis praktiškai neįsivaizduojamas be kompiuterio pagalbos. Didieji fondai yra įdarbinę tūkstančius serverių, kurie realiame laike stebi naujus finansinius rodiklius, naujienas, kainos pokyčius ir gali priimti sprendimus pirkti ar parduoti tam tikras akcijas akimirksniu – tai vadinama algoritmine prekyba (angl. algorythmic trading). Skaičiuojama, kad apie pusę šiandienos prekybos pasaulio finansų rinkose sudaro kompiuterių inicijuota prekyba. Ji patraukli tuo, kad kompiuteriai neturi emocijų ir sprendimus priima neįtakojami blogo/gero oro ar šeimyninių konfliktų. Vienintelis trūkumas, kad jie negali patys savęs tobulinti, bent jau kol kas, taip dar labiau didindami savo pranašumus. Juos šiandieną tobulina matematikos, fizikos ir informacinių technologijų mokslo daktarai (kartais viskas viename asmenyje) ir fondų valdytojais vis dažniau tampa ne ekonomistai bet matematikai.

O gal galima kažką paprasčiau?

Dar vienas stilius, kuris negali būti priskirtas nei vienai nei kitai stovyklai tai strateginis turto paskirstymas, nes jį galima pavadinti pasyviai – aktyviu. Skirtingų tyrėjų duomenimis jis paaiškina apie 90% gaunamos investicijų grąžos, t.y. Jūsų portfelio pelningumas priklauso nuo jo sudėtinių turto klasių ir paskirstymo pagal jas. (Plačiau apie tai: Kaip valdyti asmeninį investicijų portfelį?)

Kaip moksliniai tyrimai rodo, ilguoju laikotarpiu yra svarbiausia teisingai pasirinkti turto klases ir jų proporcijas bei jas ne dažniau kaip kartą per ketvirtį perbalansuoti – pabrangusias turto klases pamažinti parduodant, o atpigusias padidinti perkant daugiau tam, kad pastoviai išlaikyti pasitrinktas turto proporcijas pagal savo siektiną ilgalaikę grąžą ir priimtiną investicijų rizikingumą. Tokiu būdu pasiekiamas balansas tarp rizikos ir grąžos. Tokį portfelį su minimaliais kaštais galima sukonstruoti naudojant ETF – biržose prekiaujamus fondus. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Aišku, daugelis pasakys, kad tuomet investavimas tampa nuobodus. O kas sakė, kad investavimas turi būti kaip Disneilendas?

Kaip dauguma tyrimų parodė, aktyvus investavimas tik tam tikrais periodais aplenkia pasyvų investavimą, tačiau ilgame laikotarpyje jam pralaimi jeigu įvertinsime visus kaštus ir atmesime sėkmingiausius 10% fondų. Taip 20 – 25% aktyvių fondų aplenkia rinką ir dažnai ženkliai, tačiau tik 2 – 3% iš jų tai daro ilgiau negu 1 – 2 metus iš eilės. Kaip akademikai iliustravo, geriausiai pasirodę fondai dažnai pakliūva tarp blogiausių pasikeitus aplinkybėms. (Plačiau apie tai: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Taigi, kaip visuomet ir investavime vienareikšmio atsakymo nėra, nes faktai rodo, kad stabiliai iš metų į metus pasiekti gerus rezultatus nepavyksta niekam – vienais laiko periodais, kai rinka stabiliai kyla, laimi pasyvūs, kitais laiko periodais, kai rinkose sumaištis, geriau sekasi aktyviesiems. Galiausiai tenka rinktis pagal savo charakterį: jeigu Jūs gyvenime esate aktyvus ir siekiate iššūkių – tikriausiai Jums prie širdies bus aktyviai valdomi fondai, tuo tarpu jeigu gerai jaučiatės neišsiskirdamas iš minios, tai pasyvus investavimas turėtų būti kaip tik Jums (kam remti ir taip prabangoje skęstančias įstaigas su gražiomis iškabomis).

„McKinsey Global Institute“ duomenimis, viso pasaulio finansinis turtas 2010 m. siekė apie 212 trln. JAV dolerių, o visų investicinių aktyvų (be nekilnojamojo turto) apimtis sudarė apie 150 trln. JAV dolerių. Daugiau nei puse viso investicinio turto valdo tradiciniai, pavyzdžiui, pensijų bei draudimo, fondai.

Atrodytų logiška, kad efektyviausias būdas investuoti ir kaupti lėšas ateičiai yra būtent tokiuose fonduose, kurie atitinka šiuos kriterijus: 1) diversifikacija – fonduose jūsų investicijos gali būti smulkiai išskaidytos; 2) paprastumas – nereikia jokių specifinių žinių, tik pervedi pinigus į fondą ir iškart tampi investuotoju; 3) likvidumas – dauguma neprofesionalams prieinamų fondų investicinius vienetus į grynuosius pinigus iškeis dar tą pačią savaitę. Tai sėkmingo investavimo pamatas. (Plačiau apie tai: Investiciniai fondai – populiariausia ir efektyviausia finansinė priemonė)

Nuo pirmųjų investicijų valdymo žingsnių egzistuoja ir ketvirtas, svarbiausias, argumentas – rinkos pulso pajutimas. Gerai mokamas fondo valdytojas kartu su mikroekonomistų, makroekonomistų ir analitikų komanda iš ilgo sąrašo atrenka „turinčius didžiausią potencialą“ vertybinius popierius. Elementaru – visus domina tik geriausios investicijos, tad kam nukreipti pinigus į perspektyvos neturinčias įmones? Bet tikrasis klausimas, kurį vertėtų užduoti, dar paprastesnis. Ar tradiciniams akcijų fondams, kurie stengiasi aplenkti savo palyginamuosius indeksus, pavyksta atrinkti geresnes bendroves? Konsultantai jums nė nemirktelėjus į tai atsakys dviem žodžiais: Warren Buffett.

Šio asmens istorija ir jo investicijų rezultatai gerai žinomi. Per daugiau nei 50 metų trunkančią investuotojo karjerą jo investicijų vidutinė metinė grąža siekė per 20%. Įvertinus ilgametę pagrindinio JAV akcijų indekso S&P 500 metinę grąža, kuri nesiekia nė 10%, šis rezultatas iš tiesų įspūdingas. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

O kaip sekasi ne tokiems žinomiems fondų valdytojams? Jei ne dvigubai, tai bent keliais procentais daugelis jų šį indeksą turėtų aplenkti. Juk į S&P 500 indeksą patenka tiek „blogos“, tiek ir „geros“ įmonės, tad pagrindinė užduotis yra išvengti pačių prasčiausių.

Vieną išsamesnių analizių, kaip investavimo profesionalams sekasi varžytis su palyginamaisiais indeksais, savo knygoje yra pateikęs John C. Bogle. Pavyzdžiui, 1970 metais JAV veikė 355 fondai, o iki 2005-ųjų išgyveno 132. Iš sugebėjusių išlikti 60 indekso aplenkti neįstengė (kasmet atsiliko po daugiau nei 1%), 48 augo panašiai kaip indeksas ir tik 24 fondai jį kasmet lenkė daugiau nei 1%.

Tad daugiau nei 80% fondų valdytojų indekso, kurį sudaro tiek „geros“ tiek „blogos“ įmonės, pranokti nepavyko. „American Century Investments“ tyrimai rodo, kad 1980 – 2008 m. daugiau nei pusė visų fondų palyginamąjį indeksą pralenkė tik 9 metus iš 29. O tikimybė, kad fondas palyginamąjį indeksą pranoks trejus metus iš eilės, siekė tik apie 15%.

Investuoti būtina, bet tai reikia daryti racionaliai ir geresnė priemonė už indeksus atkartojančius fondus (ETF) praktikoje retai pasitaiko. Vienas didžiausių pranašumų yra žemos jų valdymo sąnaudos – ETF, palyginti su aktyviai „geresnes“ akcijas atrenkančiais fondais, gali išsiskirti iki 10 kartų mažesnėmis sąnaudomis. Be to, investuodami į paprasčiausią pasaulio akcijų ETF, kurio metinės valdymo išlaidos siekia vos 0.2%, savo portfelį būsite išskaidę ne per kelias dešimtis įmonių, bet per daugiau nei tūkstantį visame pasaulyje gerai žinomų bendrovių. Savo investiciją paversti pinigais galėsite vienu mygtuko paspaudimu ar paskambinę makleriui.

O kaip W. Buffett? Atsakymas juodu ant balto – jo kasmečiame „Berkshire Hathaway“ laiške investuotojams, kuriame jis pateikia paprastą rekomendaciją, kaip našle likusiai žmonai patartų investuoti paveldėtus pinigus: „10% portfelio investuoti į trumpo termino valstybines obligacijas, o likusią dalį – į itin mažų sąnaudų S&P 500 indekso fondą.“

Skamba nuobodžiai? Nenusiminkite – investavimas skirtas bėgantiems ilgas distancijas. Daugiau ir pigesnio adrenalino rasite lažybų kontorose.

John Bogle – vienos stambiausių pasaulyje investicijų valdymo bendrovių Vanguard Group įkūrėjas, pasyvaus investavimo pradininkas bei šalininkas. Šiame interviu jis dalinasi savo mintimis apie ilgalaikį investavimą, investicinių fondų pasirinkimą, pateikia patarimus, kaip reikėtų mąstyti bei kokių klaidų vengti.

Taigi galiausiai, kiekvienas investuotojas savo investicijų portfelį gali nukreipti į saugias (pinigų rinkos priemonės bei obligacijos) bei rizikingas finansines priemones (akcijos, nekilnojamas turtas, žaliavos, auksas). (Plačiau apie tai: Pagrindinės turto klasės, jų pelningumas bei rizika)

Kodėl reikia taip plačiai išskaidyti asmenines investicijas?

Dabar kiekvienas turėtų užduoti labai elementarų klausimą: o kam to reikia? Atsakymas taip pat būtų labai elementarus – diversifikavimas. Kam neteko girdėti šio žodžio, tai jį galima būtų paaiškinti taip: „nelaikyk visų kiaušinių viename krepšyje“. Tačiau kalbant apie diversifikavimą su pradedančiaisiais investuotojais galima pastebėti, kad daugumos suvokimas šiuo klausimu yra klaidingas.

Pavyzdžiui, yra galvojama, kad jei investuojama į skirtingas toje pačioje šalyje veikiančių bendrovių akcijas, tai jau yra diversifikavimas. Arba jei investuojama į dviejų kaimyninių šalių obligacijas, tai irgi yra diversifikavimas. Tačiau taip dažniausiai nėra. Na o pats blogiausias pavyzdys, kai yra investuojama į dviejų valdymo bendrovių arba bankų tą pačią investavimo kryptį propaguojančius investicinius fondus. Taip, tokį portfelio išskaidymą galima vadinti diversifikavimu tarp valdytojų, tačiau tai nėra tikrasis diversifikavimas.

Kalbant apie investicijų portfelio tikrąjį diversifikavimą reikia kalbėti apie tris esminius dalykus: riziką, koreliaciją ir pelningumą. Investicijų portfelio diversifikavimas – tai rizikos valdymo metodas, kai į portfelį įtraukiama daug skirtingų turto klasių, kurios pasižymi neigiama arba artima 0 koreliacija. Geriausia, kad pasirinktos turto klasės ilgalaikėje perspektyvoje pasiektų teigiamą grąžą, tačiau trumpu periodu jų generuojami pinigų srautai nekoreliuotų.

Būtent dėl šios priežasties yra siūloma į investicijų portfelį įtraukti ne tik standartines turto klases – akcijas ir obligacijas, tačiau ir mažiau paplitusias turto klases, kaip pavyzdžiui nekilnojamas turtas, žaliavos ar auksas. Taigi, pagrindinis diversifikavimo elementas yra menka finansinių priemonių koreliacija. Kaip pavyzdžiui, žemiau pateiktame grafike atvaizduojamos 5 paminėtos turto klasės. Galima aiškiai matyti, kad per ilgą laikotarpį jos visos brangsta, tačiau skirtingais trumpais periodais visų jų pokyčiai skiriasi.

Tačiau kalbant apie diversifikuotą investicijų portfelį nereikia galvoti, kad jo rezultatai bus labai įspūdingi. Esminis investicijų portfelio diversifikavimo uždavinys – sumažinti bendrą investicijų portfelio riziką nesumažinant pelningumo. Tuo tarpu investicijų pelningumo padidinimas yra tik antrinis uždavinys.

Kodėl investavimas į „naująsias“ turto klases turėtų padėti?

Galima teigti, kad investuojant į akcijas yra dalyvaujama ekonomikos augime, tačiau jei ekonomika pereina į recesiją, daugumos akcijų kainos koreguojasi. Tokiu momentu gali pagelbėti obligacijos, kurios moka pastovias palūkanas. Tačiau ką daryti, jei staiga pradeda didėti infliacija, įvyksta valiutų devalvacija, staiga pašoka naftos kaina arba tam tikroje pasaulio dalyje prasideda karinis konfliktas? Šiais atvejais vien tik akcijų bei obligacijų turėjimas nėra pati geriausia alternatyva.

Tarkime didėjant infliacijai realūs obligacijų pelningumai dažniausiai būna neigiami, akcijos taip pat nėra pati geriausia apsauga nuo staigaus kainų didėjimo, tačiau jei tam tikrą dalį investicijų portfelio esate paskyrę nekilnojamam turtui, žaliavoms arba auksui, galima tikėtis daug palankesnių rezultatų.

Kitas pavyzdys būtų didėjančios kuro kainos. Labai dažnai tai neigiamai veikia bendrovių pelningumą, nes didėja transportavimo bei kitos išlaidos, ko pasėkoje smunka ir tų bendrovių akcijų kainos. Tačiau jei investicijų portfelyje yra energetinių žaliavų, tai didėjant jų kainai yra atsveriamas neigiamas akcijų kainų pokytis. Ir galiausiai tokiais atvejais, kai pradedama galvoti apie finansų sistemos „žlugimą“, valiutų nuvertėjimą ar panašius kataklizmus, dauguma investuotojų lėšas perskirsto į auksą. (Plačiau apie tai: Tarprinkinė analizė – kas tai?)

Dviejų investicijų portfelių palyginimas

Galiausiai atėjo laikas palyginti, kaip būtų sekęsi investuotojui, jei 1976 metais savo portfelį jis būtų išskaidęs pagal „senąjį“ ir „naująjį“ metodus. Pirmu variantu jis 30% portfelio investuoja į JAV vidutinio termino obligacijas, o likusius 70% – JAV akcijų indeksą. Antru variantu, tą patį 30% investuoja į JAV vidutinio termino obligacijas, na o likusius 70% portfelio išskaido per 3 minėtas rizikingas turto klases: 35% skiria akcijoms, 17.5% JAV nekilnojamo turto sektoriui ir 17.5% – auksui. (kad būtų aiškiau, tai paskirstymas labai elementarus: 50% – akcijos, 25% – nekilnojamas turtas, 25% – auksas).

Lyginant šių dviejų portfelių istorinius rezultatus už periodą nuo 1976 iki 2015 metų matome, kad plačiau išskaidytas investicijų portfelis pasiekė diversifikavimo tikslus. Visų pirma pasiekė praktiškai identišką investicijų portfelio metinį pelningumą (+9.7% ir +9.6%), tuo tarpu šio portfelio rizika, vertinant tiek pagal standartinį nuokrypį (10.8% ir 8.8%), tiek pagal maksimalų kritimą nuo piko, buvo mažesnė. Ir nors pažvelgus į aukščiau pateiktus abiejų portfelių istorinius grafikus labai didelio skirtumo nematyti, tačiau galima drąsiai teigti, kad „naujos“ alokacijos investicijų portfelio kreivė yra stabilesnė, kas ir yra ypač svarbu ilgalaikiam investuotojui.

Išvados

Gerai diversifikuotas investicijų portfelis tikrai nepadės išvengti trumpalaikių nuostolių, tačiau aišku viena, kad tik turint plačiai, t.y. per įvairiausias turto klases, išskaidytą investicijų portfelį, galima tikėtis pasiekti panašų ar net šiek tiek didesnį pelningumą tuo pačiu susimažinant bendrą portfelio rizikingumą. Tai turėtų būti kiekvieno pradedančiojo investuotojo atspirties taškas. O apie tai, kaip kiekvienas gali tą padaryti asmeniškai, skaitykite kituose mūsų straipsniuose. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Dauguma investuotojų pradėdami investuoti daro esminę klaidą – vietoj to, kad pasirinktų asmeninius investavimo tikslus bei riziką atitinkančią investicijų portfelio alokaciją, dažniausiai investuoja į ypač didelės rizikos finansines priemones, kaip pavyzdžiui besivystančių rinkų mažų kompanijų akcijas.

Be abejo, tokį investuotojų elgesį galima labai paprastai paaiškinti – norima kuo greičiau uždirbti kuo daugiau. Tačiau toks elgesys dažniausiai priveda prie ypač didelių nuostolių, kurie kartais gali siekti ir 80%. Tokie nuostoliai priverčia arba absoliučiai palikti šią veiklą, arba tikėtis, kad kada nors ateityje tos investicijos atgaus prarastas pozicijas. Kartais tos dienos gali tekti laukti ilgiau nei 30 metų!

Tinkamos turto alokacijos pasirinkimas

Taigi, galima būtų drąsiai teigti, kad užuot bandę atrinkti „perspektyvias“ investicijas, investuotojai visų pirma turėtų susiformuoti jų investavimo tikslus bei riziką atitinkantį investicijų portfelį. Kaip tą padaryti? Iš esmės kiekvienas turi nuspręsti, kokią dalį investicijų portfelio paskirti saugioms ir kokią rizikingoms investicijoms. Turėdami jų lūkesčius atitinkančią investicijų portfelio alokaciją bei realius lūkesčius, t.y. kokių rezultatų galima laukti per įvairius investavimo laikotarpius, investuotojai gali tikėtis, kad padarys daug mažiau klaidų bei pasieks užsibrėžtus tikslus. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Žemiau yra pateikiami trijų skirtingų investicijų portfelių, kur kiekvienas skiriasi tikėtinu pelningumu bei rizika, alokacijos. Visų pirma konservatyviausias investicijų portfelis, kur 70% yra investuojama į saugias finansines priemones, o likusi dalis rizikingai. Tokio portfelio pagrindinis tikslas – turimo turto vertės išsaugojimas.

Antroje vietoje sutinkame subalansuotą investicijų portfelį, kuriame saugios ir rizikingos investicijos pasiskirsčiusios po lygiai. Tokio portfelio pagrindinis tikslas – subalansuotas turimo turto vertės didinimas.

Na ir galiausiai agresyvus investicijų portfelis, kur 70% yra investuojama į rizikingas finansines priemones, o likusi dalis saugiai. Šio portfelio pagrindinis tikslas – investuoto kapitalo maksimalus prieaugis ilgalaikėje perspektyvoje.

Dažnai galima sutikti ir daugiau turto alokacijos variantų, tačiau šiuo atveju norėjosi išlaikyti paprastumą.

Aukščiau buvo užsiminta apie saugias bei rizikingas investavimo priemones. Dažniausiai saugiomis investicijomis yra laikomos pinigų rinkos priemonės (indėliai, pinigų rinkos fondai ir pan.) bei obligacijos (trumpo termino valstybinės obligacijos). Tuo tarpu prie rizikingų investicijų dauguma iš karto priskirs akcijas. (Plačiau apie tai: Pagrindinės turto klasės, jų pelningumas bei rizika)

Jei kiekvienas pradedantysis investuotojas nuo pat pradžių teisingai paskirstytų savo asmeninį investicijų portfelį tarp šių dviejų turto klasių, tai jau būtų didelis žingsnis į priekį. Pats paprasčiausias būdas, kaip tą galima būtų padaryti yra vadinamasis „amžiaus metodas“. Jis teigia, kad kiekvienas investuotojas į saugias finansines priemones turėtų investuoti tokią dalį portfelio, koks yra jo amžius, o likusią dalį paskirti rizikingoms turto klasėms.