Netgi vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Arvydas Avulis metinėje Lietuvos banko nekilnojamojo turto konferencijoje paminėjo, kad Lietuvos gyventojai bankuose laikantys nežmoniškai dideles sumas per metus dėl infliacijos prarado maždaug 500 milijonų eurų.

Be abejo visa ši informacija yra teisinga, lietuviai niekada anksčiau neturėjo sukaupę tiek daug indėlių bankuose, taip pat dėl infliacijos šios sumos nuvertėja. Tačiau kyla klausimas ar tikrai lietuviai elgiasi iracionaliai ir ar mes iš tiesų esame tokie turtingi?

11.7 milijardai eurų

Taigi, kokią tiksliai sumą pinigų lietuviai laiko indėliuose? Vadovaujantis Europos centrinio banko (ECB) pateikiamais skaičiais 2017 metų lapkričio mėnesį namų ūkiai Lietuvos bankuose laikė 11.7 milijardus eurų. Atrodo tikrai įspūdinga suma, ir šioje vietoje tikrai galima būtų pradėti džiūgauti, kad dar niekada istorijoje lietuviai neturėjo sukaupę tiek daug pinigų.

Taip pat šią sumą palyginus su kitų investavimo priemonių, kaip pavyzdžiui pensijų ar investicinių fondų valdomomis sumomis, tikrai gali susidaryti įspūdis, kad mūsų tautiečiai elgiasi „kvailai“, t.y. užuot investavę šias sumas į finansines ar kitas priemones, kur ilgainiui galima tikėtis infliaciją viršijančio uždarbio, visgi tas sumas laiko bankų indėliuose, o infliacija juos po truputi „valgo“.

Tačiau yra vienas bet… ir toliau šiame straipsnyje pateiksime skaičius, kurie turėtų atskleis visiškai kitą šios situacijos paveikslą. Tai tik dar kartą patvirtins, kad kiekviena istorija gali turėti dvi „medalio“ puses.

7 trilijonai eurų

Vadovaujantis to paties ECB pateikiamais skaičiais galime matyti, kad 19 Euro zonos valstybių gyventojai 2017 metų lapkričio mėnesį bankuose bendrai laikė beveik 7 trilijonus eurų indėlių. Daugiausiai indėlių buvo sukaupę vokiečiai (2.18 trilijonų eurų) ir prancūzai (1.38 trilijonų eurų). Tuo tarpu už lietuvius mažiau indėlių turėjo tik latviai (6.5 milijardų eurų) ir estai (7.1 milijardas eurų). Bent šioje vietoje galime pasidžiaugti.

Taigi, pažvelgus į aukščiau pateiktą grafiką gana greitai galima padaryti išvadą, kad lietuvių sukaupta indėlių suma tikrai nėra tokia jau įspūdinga. Taip pat galėtų kilti klausimas, ar tarkime vokiečiai, kurie šiuo metu bankų indėliuose laiko daugiau nei 2 trilijonus eurų yra tokia pat „kvaili“ ir nežino kaip elgtis su pinigais?

Turbūt dauguma skaitytojų jau suprato, kad net ir šie skaičiai neparodo realios situacijos, o norint atlikti normalią analizę, reikėtų lyginti ne absoliučius skaičius, o santykinius, kaip pavyzdžiui, kokia indėlių suma tenka vienam gyventojui, arba koks sukauptų indėlių santykis su šalies bendruoju vidaus produktu, arba dar geriau koks yra indėlių sumos tenkančios vienam gyventojui ir vidutinio mėnesinio atlyginimo toje šalyje santykis.

Indėlių ir bendrojo vidaus produkto santykis

Kaip jau teko minėti anksčiau, bendra indėlių suma visoje Euro zonoje siekia maždaug 7 trilijonus eurų, tuo tarpu šių šalių bendrasis vidaus produktas 2017 metais siekė maždaug 10 trilijonų eurų. Tai reiškia, kad bendras Euro zonos šalių indėlių ir BVP santykis yra maždaug 66%.

Kaip galima pastebėti ir aukščiau pateikto grafiko, Lietuvoje šis santykis tesiekia 31%, ir vėlgi pagal šį rodiklį lenkiame tik Latviją (26%). Tuo tarpu didžiausias indėlių ir BVP santykis yra tokiose šalyse kaip Kipras (147%), Malta (123%) ir Belgija (88%). Tokius įspūdingus Kipro ir Maltos skaičius vertinti būtų gana sudėtinga, labai tikėtina kad tai susiję su šių šalių, kaip finansinių paslaugų teikėjų statusu, tačiau kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, išsivysčiusiose vakarų Europos šalyse jis svyruoja tarp 60 ir 80 proc.

Taigi, Lietuvai pagal šį rodiklį norint pasivyti išsivysčiusių šalių lygį indėlių suma bankuose turėtų padidėti bent dvigubai.

Indėlių suma vienam gyventojui

Kitas rodiklis, kurį galima paanalizuoti, tai kokia indėlių suma tenka vienam šalies gyventojui. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, vidutiniškai vienam Euro zonos gyventojui tenkanti indėlių suma yra lygi 20.674 eurai. Didžiausia indėlių suma tenkanti vienam gyventojui yra Liuksemburge (90.024 eurai), tuo tarpu mažiausiai Latvijoje (3.334 eurai).

Mes pagal šį rodiklį (4.063 eurai) esame antroje vietoje nuo galo ir vėlgi lenkiame tik kaimynus Latvius. Taigi, norint pagal šį rodiklį pasivyti Euro zonos vidurkį kiekvienam Lietuviui reikėtų sukaupti maždaug 5 kartus didesnes sumas.

Indėlių suma lyginant su pajamomis

Paskutinis rodiklis dar kartą patvirtino, kad mes visgi nesame tokie jau turtingi kaip kad buvo teigiama įvairiuose straipsniuose. Tačiau šioje vietoje reikėtų suprasti, kad lyginti lietuvių ir vokiečių sukauptas sumas absoliučiais skaičiais vėlgi nėra logiška, nes vokiečių atlyginimas bei pragyvenimo lygis skiriasi nuo lietuvių.

Taigi, turbūt pats tiksliausias rodiklis, kuris galėtų padėti atsakyti, ar lietuviai turi per daug indėlių ar per mažai, būtų vidutinės indėlio sumos, tenančios vienam gyventojui palyginimas su vidutiniu mėnesiniu atlyginimo. Iš principo šis rodiklis parodo, kiek vidutinių mėnesinių atlyginimų vienas gyventojas yra sukaupęs indėlių pavidalu, arba kiek maždaug mėnesių galėtų išgyventi iš šios sumos nebegaudamas jokių pajamų.

Kodėl šis rodiklis yra geras? Turbūt visi žinote, kad siekiant sėkmingai valdyti asmeninius finansus kiekvienas iš mūsų turėtų būti sukaupęs 3, 6 ar net 12 mėnesių išlaidų sumą, kuri dažnai vadinama kaip „pagalvė juodai dienai“. Ši suma suteikia saugumo nelaimės atveju, kaip pavyzdžiui praradus darbą ar darbingumą, patyrus didesnes neplanuotas išlaidas ir pan. (Plačiau apie tai: Pagrindinės asmeninių finansų taisyklės)

Pažvelgus į žemiau pateiktą grafiką galima matyti, kad vidutiniškai Euro zonos gyventojas yra sukaupęs 12 mėnesių vidutinių atlyginimų sumai prilygstančią indėlių sumą. Daugiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę Liuksemburgo (30 mėnesių) ir Maltos (28 mėnesiai) gyventojai. Tuo tarpu mažiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę mūsų kaimynai latviai (4.7 mėnesiai) ir estai (5.8 mėnesiai).

Taigi, pagal šį rodiklį lietuviai nėra blogiausiųjų trejetuke, tačiau vis tiek esame sukaupę pakankamai nedaug (6.4 mėnesių pajamas). Tai reiškia, kad norėdami pasiekti tokių šalių kaip Vokietija ar Olandija lygį, turėtume sukaupti bent dvigubai didesnes sumas.

Apibendrinimas

Taigi, kaip jau teko minėti straipsnio pradžioje, į šią situaciją tikrai galima pažvelgti iš dviejų pusių. Žvelgiant iš vienos pusės, 11.7 milijardai eurų yra įspūdinga suma, ir tikrai galėtų atrodytų, kad tokias dideles sumas laikydami už nulines palūkanas bankų indėliuose lietuviai elgiasi mažų mažiausiai „neracionaliai“.

Tačiau reikėtų suprasti tai, kad indėliai yra pagrindinės gyventojų santaupos, kurios atlieka labai svarbią „saugumo“ funkciją. Tai supratus galima padaryti visiškai kitokią išvadą – t.y. kad kol kas nesame sukaupę pakankamo „rezervo juodai dienai“, o neturint šio rezervo logiškas sprendimas būtų visų pirma jį sukaupti, ir tik tą padarius pinigų perviršį investuoti į kitas, rizikingesnes finansines priemones, kaip pavyzdžiui akcijas, nekilnojamąjį turtą, investicinius fondus ar tarpusavio skolinimo platformas.

Lietuvos gyventojų turimas indėlių sumas palyginus su kitų Euro zonos šalių skaičiais galima padaryti išvadą, kad lietuviai turėtų sukaupti bent dvigubai didesnes sumas, kad pasiektų „saugią“ zoną. Na o geroji žinia yra ta, kad nors ir po truputi, tačiau mes judame ta linkme. (Plačiau apie tai: Kaip kiekvienas iš mūsų gali tapti milijonieriumi: ar tai vis dar pasiekiama įsivedus eurą?)

Akivaizdu, kad tokie nepasitenkinimo veiksmai negali motyvuoti dirbančių geresniems jų darbų rezultatams bei to geidžiamo užmokesčio šaltinių gerinimui.

Darbdavio pajamos yra baigtinės

Paradoksalu, bet tie besipiktinantieji yra įsitikinę, kad tuo jų darbo užmokesčio šaltiniu yra pats jų darbdavys. Todėl tik jo pareiga yra mokėti savo samdomiesiems tiek, kiek jie nori (įsivaizduoja ar reikalauja). Jie nesuvokia, kad darbdavys pats nesukuria to svajojamo darbo užmokesčio fondo. Tuos pinigus jam būtina iš kažkur pasitelkti.

Tiksliausiai šią situaciją apibūdino iškilus pereito amžiaus JAV pramoninkas Henris Fordas. Jis aiškino, kad „darbdavys įmonėse atlieka tik finansinio tarpininko vaidmenį. Jis surenka pinigus iš įmonės produkcijos pirkėjų ir tik dalį tų pinigų gali paskirstyti savo darbuotojų darbo apmokėjimui.“

Todėl kiekvieno darbuotojo darbo užmokestį lemia du pagrindiniai veiksniai: visuminės darbovietės pajamos ir jų paskirstymo (panaudojimo) taisyklės. Nesant pakankamai tų pajamų, visoms būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti jų nepakanka. Negali pakakti pinigų ir darbuotojų algoms. Kita vertus, sumažėjus įmonės pajamoms, išlaikyti visiems darbuotojams buvusius darbo užmokesčių dydžius, o juo labiau – juos padidinti – tampa neįmanoma.

Darbo užmokesčio fondas – bendras darbdavių ir darbuotojų rūpestis

Prisimenant Henrio Fordo  išaiškinimą apie esminį ir tik dalinį darbdavio vaidmenį įmonėse, darbuotojams irgi reikia imtis atsakomybės už esančias ir nešalinamas darbovietėje priežastis, kurios sąlygoja jose per mažus darbo užmokesčius. Pirmiausiai ir darbuotojai atsako už tai, kad jų įmonės produkcija generuoja per mažai pajamų. Taip nutinka dažnai, kai tos produkcijos kokybė ir vertė nėra aukšta, kainos žemos, o poreikis užimamoje rinkoje tokiai produkcijai yra labai menkas.

Deja, bet daugelis dirbančiųjų nė nebando domėtis tokios situacijos priežastimis ir nesuka sau galvos dėl savojo indėlio į tų priežasčių pašalinimą. Jie elgiasi tarsi vaikai: jiems reikia pinigų, ir juos duoti privalo globėjai – darbdaviai. Iš kur ir kaip jie atras tuos pinigus, reikalaujantiems – ne motais.

Noriu pabrėžti, kad išsakytomis mintimis, aš nenoriu perkelti visos atsakomybės nuo darbdavių ant darbuotojų galvų. Siekiu pagrįsti tiesą, kad darbovietės pajamų generavimas – yra bendras visų joje dirbančių žmonių tikslas, visuotinė pareiga.

Darbo užmokestį susikuriame patys

Kiekvienam dirbančiam būtina suvokti, kad bet kokio darbo procesas  neišvengiamai generuoja išlaidas. Darbo užmokestis tas išlaidas papildo. Todėl visų jų padengimui būtinos pajamos, kurias, anot H. Fordo, suteikia darbo produkcijos pirkėjai, sumokėdami už gaunamą iš tos produkcijos naudą.

Didžiausia darbdavių klaida, kai jie visą atsakomybę už įmonės pajamas prisiima ant savęs, o darbuotojus verčia tik atlikti „savo darbą“, t.y., tik vykdyti nurodomas funkcijas ir pareigas. Tuo jie kerta šaką, kuri augintų darbovietės ekonominius vaisius. Ignoruodami savo darbuotojų intelektinio kapitalo galimą indėlį į įmonės pajamas, jie pasmerkia įmonę neišvengiamoms problemoms.

Tas problemas dėl per mažų profesinio darbo pajamų galima būtų efektyviau spręsti, keičiant visos mūsų visuomenės ir, pirmiausiai visų dirbančiųjų, suvokimą apie produktyvaus darbo esmę ir misiją. (Plačiau apie tai: Kaip ženkliai pasididinti savąsias pajamas?)

Kurkime reikšmingą vertę

Produktyvaus darbo ESMĖ – investicinė veikla, kuriant bei teikiant kitiems žmonėms reikalingą ir naudingą produkciją (prekes ir paslaugas), kurios atneša gamintojams ženklią investicinę grąžą.

Tokio darbo MISIJA – jo sukuriama produkcija privalo tenkinti jos vartotojų poreikius, spręsdama jų problemas ir tuo suteikdama jiems ženklią naudą, už kurią jie turėtų atsidėkoti, adekvačiai apmokėdami.

Toks darbo prasmės suvokimas jo atlikimo procesus sustato į logiškai grįstą investicinių trijų veiksmų seką: jų pradžioje yra sukuriama vertinga ir paklausi produkcija, po to ji parduodama jos naudotojams ir trečiame etape, pagal sugeneruotas pajamas, yra atlyginama tos produkcijos kūrėjams. Bet kokiu būdu pakeitus šią seką, atsiranda pavojus iškreipti ir darbo esmę, ir jo apmokėjimo moralinį teisingumą. Bet koks apmokėjimo būdas, nesusietas su darbo rezultatų verte ir jos teisingu (adekvačiu) apmokėjimu, nėra doras ir nemotyvuoja siekti vertingų to darbo rezultatų.

„Kuo platesniam žmonių ratui ir didesnės naudos suteikiu, tuo turtingesniu pats tampu“ tvirtino genialusis architektas – išradėjas Bakminsteris Fuleris.

Valdžios klaidos

Ekonomikos mokslų klasikai tvirtina, kad darbas, kuris apmokamas pagal dirbančiųjų išgyvenimo reikmes, o ne už jo rezultatus, prilyginamas vergo darbui. Toks darbas nebūna našus ir mažai gali pagerinti pačių dirbančiųjų bei visos visuomenės gyvenimo kokybę. Jis tampa atgrasus ir toleruotinas tik kaip išgyvenimo priemonė. Tokio darbo yra vengiama, imituojama, bėgama.

Didelį blogį produktyviam darbui atneša valdžios ir darbdavių naudojamas darbo užmokesčio suvienodinimas pagal minimalios algos ar „darbo rinkos“ normas. Tokiu būdu nėra vertinama ir skatinama dirbančiojo investicinė grąža. Kita vertus, toks apmokėjimo būdas remiasi lėšų perskirstymu. Geriausi darbuotojai faktiškai yra nubaudžiami, nesumokant jiems pelnyto atlygio, o prasti darbuotojai – premijuojami neužsidirbtais pinigais.

Užsienyje kitaip?

Pabaigai reikia atsakyti į aštriausią nūdienos klausimą: kodėl masiškai emigruojantys į Vakarų valstybes mūsų tautiečiai ten gauna atlyginimus kelis kartus didesnius, nei už panašų darbą mūsų šalyje?

Pirmiausiai todėl, kad jų darbas ten pasirinktose darbovietėse, joms atneša daug daugiau (penkis ir daugiau kartų !) pajamų iš ženkliai brangesnių ir didesnių pardavimų. Todėl užsienio darbdaviai sukaupia daug gausesnius darbo užmokesčio fondus, iš kurių kyla galimybės darbą apmokėti brangiau. Tai reiškia, kad sukūrus ar suradus ekonomiškai efektyvaus darbo darbovietę, joje galima užsitikrinti pakankamai aukštas profesinio darbo pajamas.

pirmas, – kai tu dirbi už pinigus;

ir antras,  –  kai pinigai dirba už tave.“

Šias mintis skelbia žymus JAV investuotojas Dž. Greenblatas savo knygoje „Sėkmingo investuotojo knyga“. Šią knygą jis skiria savo šalies vyresniųjų klasių mokiniams, kurie mąsto apie savo profesinės veiklos ateitį. Jis siekia išaiškinti jaunimui, kad jų būsimi darbai neturėtų būti vien malonaus ir lengvo užsiėmimo procesais. Jie būtinai turėtų tapti ir gerais asmeninių pajamų šaltiniais. Juk savarankiško, laisvo ir laimingo gyvenimo sąlygų negalima užsitikrinti neturint pakankamai pajamų.

Pavojingas sunkaus gyvenimo „užkratas” ateina iš vaikystės

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas kainuoja ir net brangsta. Todėl pinigų reikia kiekvienam ir vis daugiau. Todėl su pinigais susipažįstame ankstyvoje vaikystėje ir ne pačiu geriausiu būdu. Tada reikiamų pinigų GAUNAMA iš tėvų bei globėjų. Nuo tada daugelio sąmonė „užsikrečia“ pavojinga svajone – „gauti pinigų“, kai jų reikia. Tai – ypač pavojingas „užkratas“, kuris formuoja išlaikytinio mentalitetą. Tokiomis mintimis ir siekiais vadovaudamasis asmuo negali tapti savarankišku ir jo gyvenimas tampa priklausomas nuo aplinkoje esančių ar surandamų globėjų.

Kiekvieno asmens kelias į laisvę prasideda nuo savarankiškumo įgūdžių lavinimo. Tikrasis savarankiškumas tampriai susijęs su naudojamais pinigų šaltiniais. Kai tie šaltiniai priklauso kažkam kitam, iš jų pasitelkiamų pajamų dydžiai, kitimo tendencijos bei garantijos pirmiausiai priklauso nuo tų šaltinių savininkų bei valdytojų. Todėl pašalpos, paskolos, algos, subsidijos bei dotacijos tiesiogiai liudija apie jas gaunančių žmonių savarankiškumo stoką. Tokie žmonės yra pasmerkti sunkiam gyvenimui: tenka daug ir sunkiai dirbti, o atlygis už tai beveik visada – minimalus. Nepasitenkinimą tokia savo gyvenimo būkle varžo ir slopina tas nesavarankiškumas bei priklausomybė nuo turimų, bet nepatenkinamų pajamų šaltinių.

Kodėl gi daugelis mūsų „įsivergina“ prastiems pajamų šaltiniams?

Pirmiausia, jie nesuvokia produktyvaus ir pajamingo darbo prasmės ir misijos. To jų niekas ir niekur nemokė. Jų požiūris (paradigma) į savo darbą susiformavo kažkaip savaime, stebint bei kopijuojant savo aplinkos darbinę veiklą ir jos apibūdinimus. Dar gana didelėje mūsų visuomenės narių dalyje yra tvirtai įsišaknijęs „sovietinis“ požiūrio į darbą stereotipas.

Kaltas „Sovietinis mentalitetas“?

Sovietiniais laikais beveik vieninteliu legaliu pajamų šaltiniu buvo samdomas darbas už algą. Jos dydžiai buvo nustatomi pagal centrinės valdžios sudarytą darbinių pareigų klasifikaciją ir jų kategoriją. Visos darbo vietos būdavo steigiamos valstybės biudžeto lėšomis, tad ir jose sukuriamas ekonominis produktas atitekdavo tam biudžetui. Iš darbuotojų buvo reikalaujama per numatytą darbo laiką „vykdyti pareigybines funkcijas“. Tai reiškė, kad reikėjo dalyvauti kažkokios darbinės veiklos procesuose, klusniai vykdyti vadovų nurodymus ir už tą paklusnumą ir lojalumą buvo mokama alga. Trumpai tariant, buvo mokama už pareigybes, vykdomas funkcijas ir jų trukmę. Tokio darbo kokybė ir jo ekonominis rezultatas nebuvo laikomi svarbiausiais uždaviniais. Todėl pasiekimai visose srityse buvo labai kuklūs, ekonominės motyvacijos juos padaryti geresniais – nebuvo.

Kiekvienas žmogus savo veikloje visada stengiasi būti racionalus ir siekti jam naudingiausio rezultato. Jei jam moka algą už pareigybės kategoriją ir darbo laiką, tai jis stengsis jį „atidirbti“ ir gauti jam paskirtą algą, tam panaudodamas minimalias savo pastangų sąnaudas. Tokio darbo nei kiekinis, nei ekonominis našumas negalėjo būti ženklus.  Visų tokių darbų bendrasis, visuminis ekonominis produktas irgi negalėjo būti patenkinamas. Todėl socialistinio darbo rezultatai bet kokioje valstybėje ar jos konkrečiose srityse visada yra menki, tuo nulemdami daugelio gyventojams būtinų išteklių deficitą, menkas pajamas ir žemą jų gyvenimo kokybę.

Žmonių gyvenimo laimę lemia jų poreikių patenkinimo lygis. Nesant pakankamai išteklių, nėra galimybių tuos poreikius patenkinti. Trūkstamų išteklių perskirstymas, atimant juos iš tų, kas dar turi, ir atiduodant tiems, kas jų neturi, primena pastangas su per maža antklode apkloti šąlančius, nuklojant apsiklojusius.

Iš pradžių rezultatas – tik tada atsiskaitymas

Grįžkime prie aukščiau paminėtų Dž. Greenblato pajamų generavimo būdų. Pirmasis – darbas už pinigus. Tačiau ypatingai svarbu yra tai, už ką ir kada tie pinigai apmokami. Jei  – pradžioje pinigai, o po to  – „atidirbimas laiku“ – ženklių tokio darbo rezultatų, kaip jau minėta,  tikėtis nedera. Ir jei darbas motyvuojamas ir organizuojamas priešingai – pradžioje darbo rezultatai bei jų ekonominės vertės nustatymas, o tik po to atsiskaitymas tos vertės proporcinga dalimi, – jis tampa našus ir gerėjantis.

Todėl darbas už pinigus turėtų būti organizuojamas kaip investicinės veiklos programa, kuria siekiama sukurti daugiau ekonominės vertės ir ją realizavus adekvačiai atsilyginti su tokio darbo atlikėjais. Tokių darbuotojų darbo užmokestis turėtų būti proporcingas jų sukurtai pridėtinei vertei ir už ją gautoms pajamoms.

Deja, tokia samdomo darbo apmokėjimo sistema mūsų šalyje  – retenybė. Jos vengia abi darbo rinko pusės: ir darbdaviai, ir darbuotojai. Pagrindine priežastimi to yra abipusis finansinis neišprusimas, kuris neleidžia jiems suvokti efektyvesnio darbo veiksnių. Darbo užmokesčio formavimas pagal „darbo rinkos rodiklius“ tampa panašiu į pjovimą šakos, ant kurios sėdi ir darbdavys, ir jo darbuotojai, ir visa šalies darbo rinka.

Iinvestuoja tik 5 proc. Lietuvos gyventojų

Na, pagaliau apie antrąją Dž. Greenblato rekomendaciją – pajamas, kurias generuoja už tave dirbantys pinigai. Tai sėkmingų investicijų veiklos rezultatai. Deja, tokia veikla mūsų šalyje užsiima mažiau nei 5 procentai gyventojų. Ir vėl, – pagrindinė šios problemos priežastis – nepakankamas absoliučios mūsų visuomenės dalies finansinis išprusimas. Mūsų švietimo sistema šios svarbios ir būtinos kiekvienam žmogui išsilavinimo sudėtinės dalies formavimą ignoruoja, palikdama tai savieigai ar „pačiam gyvenimui“.

Dėl to dauguma žmonių yra girdėję apie investavimą bei apie atskirų asmenų laimėjimus ir nuostolius. Tačiau patys tokios veiklos vengia, teisindamiesi pradinio kapitalo stoka ar galimų krizių pavojais. Abi šias problemas galima nesunkiai išspręsti tinkamu finansiniu išsilavinimu bei pasirengimu. (Plačiau apie tai: Investavimo sėkmę labiausiai lemia finansinio išprusimo lygis)

Kaip tai padaryti gana nuosekliai ir veiksmingai yra mokoma ir konsultuojama Turtėjimo Akademijoje. Plačiau skaitykite WWW.TURTEJIMOAKADEMIJA.LT

Kviečiame atlikti nemokamą finansinių žinių pasitikrinimo testą, kurio metu išsiaiškinsite ar gebate teisingai investuoti ir elgtis su šiuolaikiniais pinigais: ATLIKTI TESTĄ

• Išlaidos neturėtų viršyti pajamų;
• Būtina turėti santaupų nenumatytiems atvejams, t.y. „juodai diena“;
• Dideliems tikslams reikia ruoštis iš anksto;
• Skolintis tik atsakingai.

Sekti, ar Jūsų išlaidos neviršija pajamų, padės asmeninis arba šeimos biudžetas – detaliai surašykite savo mėnesines pajamas ir išlaidas, peržiūrėkite, kam daugiausia skiriate pinigų, galbūt galite mažiau skirti vartojimui, o daugiau – santaupoms. Labai svarbu kontroliuoti išlaidas. Turėtumėte siekti, kad:

• pajamos visada viršytų išlaidas, taip dalį pinigų galėtumėte skirti santaupoms;
• galėtumėte apsidrausti nuo galimų nelaimių, ypač jei turite išlaikytinių; (Plačiau apie tai: Gyvybės draudimas)
• neįklimptumėte į skolas, t.y. turėtumėte tik tiek skolų, kiek galite grąžinti itin nesuvaržydami savo vartojimo. (Plačiau apie tai: Kaip nebūti įklampintam į greitas skolas?)

Santaupų suma, kuri leistų jaustis saugiai, priklauso ir nuo gaunamų pajamų (ir įprastų išlaidų), ir nuo asmeninės situacijos (ar turime kitų pajamų šaltinių, kiek turime skolų, išlaikytinių), ir nuo ekonominės aplinkos (kokia situacija darbo rinkoje, kaip keičiasi kainos, ar sudėtinga būtų ir kiek kainuotų pasiskolinti).

Jei esame tikri dėl būsimųjų pajamų, turime kelis pajamų šaltinius (šeimoje dirba ir pinigus uždirba keli asmenys), prireikus galėtume pasiskolinti iš artimųjų, užtenka 2 – 3 mėnesių pajamų atsargos. Jei yra didelė tikimybė ilgam netekti pajamų, o šeimoje yra tik vienas pajamų šaltinis, jei užklupus bėdai nebūtų iš kur pasiskolinti ar didelę dalį išlaidų sudaro tokios išlaidos, kurių negalima sumažinti (yra išlaikytinių, reikia mokėti paskolų įmokas), atsargų jau reikia turėti daugiau – prireiks 6 – 12 mėnesių pajamų sumos.

Jei pajamos yra itin nepastovios, jei yra didžiulė rizika prarasti darbą ir ilgai negauti naujo, verta pagalvoti apie tokias santaupas, iš kurių būtų galima pragyventi mažiausiai metus. Na o santaupas geriausia laikyti taip, kad prireikus būtų galima lengvai jas paimti ir jomis pasinaudoti. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės)