Skęstantis „Titanikas“

Šią savaitę finansų pasaulyje gerai žinomas investuotojas Marc Faber pateikė gana pesimistišką prognozę: „Finansų rinkos „nuskęs“ kaip Titanikas“. Gaila, tačiau jis nedetalizavo, kokia konkrečiai rinka ir kaip stipriai smuks, tiesiog paminėjo, kad visos pagrindinės turto klasės (akcijos, nekilnojamas turtas ir net obligacijos) nuo 1980 metų iki šių dienų buvo didelio burbulo pūtimosi stadijoje ir kad galiausiai atėjo laikas tam burbului sprogti.

Skamba tikrai bauginančiai! Ypač jeigu tik pradedate investuoti. Tačiau jei finansų rinkomis domitės kiek ilgiau nei paskutinius 5 metus ir ne kartą girdėjote šio „personažo“ prognozes, tai jo žodžių labai rimtai vertinti neturėtumėte. Apie pasaulio pabaigą, finansų rinkų apokalipsę jis kalba jau ketvirtus metus iš eilės ir kaip matome, pastaruosius 3 metus jo prognozės nebuvo labai „vaisingos“. (Plačiau apie tai: Ar verta sekti investavimo guru?)

Kaip ten bebūtų, pasikliauti vieno žmogaus prognozėmis, ypač tokiomis drastiškomis, būtų nelogiška, todėl toliau šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti, ką apie 2016 metų perspektyvas įvairioms turto klasėms kalba įvairių finansinių institucijų strategai bei ekonomistai

2015 metų apibendrinimas

Tačiau prieš tai norėtume trumpai apžvelgti, kas gi įvyko 2015 metais. Bendrai 2015 metus būtų galima pavadinti „nederlingais“. Iš visų mūsų analizuojamų pagrindinių turto klasių, geriausią grąžą (vertinant JAV doleriais) sugeneravo JAV nekilnojamo turto sektorius (+2.43%), JAV akcijos (+1.23%) ir JAV obligacijos (+0.56%).

Vien tas faktas, kad pati pelningiausia turto klasė sugebėjo sugeneruoti vos 2.0% prieaugį, kažką pasako. Taip pat matome, kad visos pelningiausios turto klasės buvo susijusios su JAV, o tai neturėtų stebinti, nes kaip tik JAV ekonomika praėjusiais metais buvo pati stipriausi, plius nemaža dalis su JAV susijusių investicijų stiprumo pasireiškė dėl brangstančio JAV dolerio, kuris euro atžvilgiu pabrango +10.69%.

Tuo tarpu likusios turto klasės demonstravo gerokai prastesnius rezultatus. Ypač prastai sekėsi turto klasėms, kurios istoriškai su JAV doleriu koreliavo neigiamai, kaip pavyzdžiui žaliavoms (-34.06%) ar besivystančių rinkų akcijoms (-15.82%). (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Brangstantis JAV doleris žemyn spaudė žaliavų kainas, tuo tarpu pingant žaliavoms ypač stipriai atpigo žaliavas išgaunančių bei jas eksportuojančių šalių valiutos (rublis, Brazilijos realas, Australijos ir Kanados doleris ir pan.), taip pat ženkliai smuko šių šalių akcijų kursai, pavyzdžiui Brazilijos akcijos per pastaruosius 12 mėnesių smuko -41.77% (vertinant JAV doleriais).

Taigi, kaip matome, praėjusiais metais dominavo JAV dolerio brangimo iš žaliavų bei viso kas su jomis susiję pigimo tema. Suvokiant tai kas įvyko praėjusiais metais, jau galima pradėti dėlioti paveikslą 2016–iems.

Prognozės 2016 metams

Turbūt galima drąsiai teigti, kad pagrindine šių metų tema išliks centrinių bankų vykdoma monetarinė politika, o konkrečiau išsiskyrimas tarp JAV ir kitų regionų (Europos, Japonijos, Kinijos) vykdomos politikos. Niekam ne paslaptis, kad dar 2015 metų pabaigoje JAV FED pradėjo bazinių palūkanų kėlimo ciklą, tuo tarpu likusiame pasaulyje vis dar dominuoja ekonomikos skatinimo nuotaikos.

Dėl šio monetarinių politikų išsiskyrimo, daugelio ekonomistų nuomone, greičiausiai ir toliau tęsis JAV dolerio stiprėjimas kitų išsivysčiusių šalių valiutų atžvilgiu. Kaip pavyzdžiui, vidutinė euro JAV dolerio valiutų poros prognozė 2016 metų pabaigai yra lygi 1.05 (šiuo metu kursas 1.09), o tai reiškia papildomą 3.5% JAV dolerio brangimą. Be abejo, tai tik vidutinė prognozė. Geriau paieškojus galima rasti ir tokių strategų, kurie prognozuoja 0.95 ar net 0.85 kursą.

Ką reikš brangstantis JAV doleris? Visų pirma tai gali šiek tiek neigiamai paveikti JAV ekonomikos augimo perspektyvas, bei riboti JAV kompanijų, kurios didelę dalį pajamų generuoja užsienyje, pajamingumą. Dėl šios paprastos priežasties JAV akcijų brangimas irgi turėtų būti iš dalies apribotas. Kaip pavyzdžiui 10 stambiausių JAV bankų pateikiama S&P 500 akcijų indekso prognozė 2016 metų pabaigai yra lygi 2193 punktai, t.y. +7% lyginant su 2015 metų pabaigoje buvusia indekso reikšme (2043 punktai).

Tačiau iš kitos pusės, toliau vykdoma ekspansinė Europos centrinio banko monetarinė politika bei pingantis euras turėtų teigiamai įtakoti Europos įmonių pardavimus, pelno rodiklius ir atitinkamai akcijų kursus.

Na ir galiausiai vertinant situaciją žaliavų sektoriuje reikėtų paminėti ne tik neigiamą JAV dolerio įtaką bet ir Kiniją. Niekam ne paslaptis, kad Kinijos ekonomika jau kuris laikas lėtėja, o tai reiškia kad tuo pačiu mažėja ir įvairių žaliavų (naftos, vario, anglies ir pan.) paklausa. Dalį šio neigiamo efekto rinka jau buvo įskaičiavusi, gi vien 2015 metais žaliavų krepšelis prarado apie 1/3 vertės, tačiau kaip parodė 2016 metų pradžia, Kinija dar gali nustebinti, ir nustebinti neigiamai.

Pirmą šių metų darbo dieną Kinija paskelbė prastesnius makroekonominius rodiklius nei buvo tikimasi, o tai akimirksniu paskatino Kinijos akcijų išpardavimą – per pirmas keturias 2016 metų dienas Kinijos akcijos jau spėjo pasikoreguoti daugiau nei 10%, be abejo, šios neigiamos naujienos turėjo neigiamą įtaką ir žaliavų kainoms (WTI naftos kaina nuo metų pradžios taip pat smuko apie 10%). Kaip matome, metų pradžia pagrindinei pasaulio žaliavai kol kas nieko gera nežada.

Apibendrinimas

Kaip matome, pasaulio pabaigos ateinantiems metams dauguma investicijų ekspertų, išskyrus Marc Faber, dar neprognozuoja. Tuo tarpu reziumuojant ateities perspektyvas galima būtų išskirti trumpo ir ilgo laikotarpio prognozes. Žvelgiant kelis mėnesius į priekį turbūt logiškiau būtų rinktis tas turto klases, į kurias keliauja pinigai, kaip pavyzdžiui JAV ar Europos akcijos ir pan.

Tačiau norintys ir galintys investuoti ilgesniam laikotarpiui (kalbama mažiausiai apie 5 – 10 metų) galėtų pradėti galvoti apie ypač stipriai „nukraujavusias“ rinkas, o tai būtų besivystančių rinkų akcijos, kurioms pastarieji 5 metai buvo ypač sunkūs, dėl itin smarkiai atpigusių žaliavų kainų bei valiutų, ir kurių fundamentalūs rodikliai čia atrodo 2 – 3 kartus geriau nei išsivysčiusio pasaulio šalyse.

Analizuojant trumpesnį laikotarpį (tarkime vienerius metus) galima pastebėti, kad per tokį terminą akcijų kainų galimas pokytis svyruoja maždaug nuo -50% iki +100%, tai reiškia, kad susiklosčius neigiamam scenarijui galima tikėtis 50% ir didesnių nuostolių!

Čia kaip pavyzdys buvo pateiktas pagrindinių regionų akcijų kainų pokytis. Tuo tarpu kalbant apie konkrečios šalies akcijų rinką, ar tuo labiau apie konkrečios įmonės akcijas, tikėtinas nuostolis gali siekti ir 80, 90 ar net 100% (jei įmonė bankrutuoja).

Šioje vietoje skubame nuraminti – tai tikrai nereiškia, kad tokių „žlugdančių“ nuostolių reikėtų tikėtis kiekvienais metais. Visgi investuojant į akcijas net 70% metinių pokyčių būna teigiami, o tai yra ganėtinai palanki statistika. Tačiau kalbant apie nuostolingus metus matome, kad nors ir didžioji dalis nuostolių yra susikoncentravę intervale nuo 0% iki -20%, pasitaiko ir tokių metų, kai nuostoliai viršija 30%, 40% ar net 50%.

Vadovaujantis šaltakraujiška statistika, investavusieji į akcijas vienerių metų bėgyje turėtų tikėtis maždaug 10% kainų korekcijos, 5 metų bėgyje bent kartą turėtų įvykti 20 – 30% kainų smukimas, na o per visą investavimo karjerą, kuri dažniausiai truks nuo 20 iki 40 metų, kiekvienas greičiausiai išgyvensime 50% ar net daugiau procentų siekiantį kainų smukimą.

Standartinė „meškų“ rinka

Periodai, kai akcijų rinkoje vyrauja kainų mažėjimo tendencija, finansų pasaulyje yra vadinami „meškų“ rinka. Kyla klausimas, kiek laiko ji dažniausiai trunka, kokius nuostolius patiria investavusieji į akcijas ir pan.

Analizuojant JAV akcijų rinkos pastarųjų 120 metų istoriją galima pastebėti, kad vidutinė „meškų“ rinka trukdavo 18 mėnesių, t.y. 1.5 metų, o vidutiniai nuosmukiai dažniausiai siekdavo 35%.

Viena iš ilgiausiai trukusių “meškų” rinkų (~40 mėnesių) prasidėjo 1938 metais, o per minėtą laikotarpį JAV akcijų indeksas smuko šiek tiek daugiau nei 40%. Kalbant apie pačią „giliausią“ „meškų“ rinką, tai ji prasidėjo 1929 metais (“Didžioji depresija“), truko maždaug 3 metus, o per minėtą laikotarpį JAV akcijos pasikoregavo net 90%!

Taigi, bent šiek tiek pastudijavus istoriją galima teigti, kad kiekviena akcijų rinka anksčiau ar vėliau turėtų išgyventi viską griaunančią „meškų“ rinką, kai nuostoliai siekia 90% ar dar daugiau. Tačiau taip pat reikia suvokti, kad net ir po pačių „juodžiausių“ periodų, anksčiau ar vėliau akcijų rinkos atsitiesdavo, taip buvo po „Didžiosios depresijos“ 1929 metais, po antrojo pasaulinio karo ar po „Dot-com“ burbulo sprogimo 2000 metais.

Šioje vietoje galima padaryti kelias išvadas. Visų pirma tai, kad investuojant į akcijas ilgiau nei vienerius metus tikimybė uždirbti pelną yra artima 70%, tačiau investavus netinkamu metu vienerių metų nuostoliai gali siekti 50% ir daugiau, o pataikius investuoti pačiu „juodžiausiu“ periodu, akcijų kainų korekcija gali trukti daugiau nei 5 metus, o bendri nuostoliai viršyti net 90%! Jei tokie trumpalaikiai praradimai kelia šiurpą, investavimas į akcijas greičiausiai Jums yra netinkamas. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Gera žinia ta, kad šiuo metu pasaulyje yra daug paprastesnė ir patogesnė alternatyva – investavimas į nekilnojamo turto investicinius fondus (angl. real estate investment trust – REIT).

REIT – tai investicinis fondas, kurio tikslas investuoti, į nekilnojamo turto sektoriuje veikiančias bendroves, kurių pagrindinė veikla yra nekilnojamo turto objektų įsigijimas, jų priežiūra bei nuoma (yra tam tikrų bendrovių, kurios vysto nekilnojamo turto objektus su tikslu juos vėliau parduoti, tačiau didžioji nekilnojamo turto fondų dalis yra turto savininkės).

Kaip ir investuojant į paprastą nekilnojamą turtą, taip ir investuojant į REIT uždarbis yra generuojamas iš dviejų pagrindinių šaltinių: gaunamų turto nuomos pajamų bei turto vertės padidėjimo. Tačiau kalbant apie REIT reikia suprasti, kad jie susideda iš kompanijų, kurios dažniausiai savo veikloje naudoja ir skolintas lėšas, o tai reiškia, kad jos, kaip ir dauguma standartinių bendrovių, dirba su „svertu“. Tai iš vienos pusės padidina investicijų riziką, tačiau iš kitos pusės padeda papildomai uždirbti vieną kitą procentą. (Plačiau apie tai: Investavimo į nekilnojamą turtą pelno šaltiniai)

JAV populiariausias bei plačiausiai naudojamas yra MSCI REIT indeksas, kurio sudėtyje yra daugiau nei 100 stambiausių nekilnojamo turto kompanijų, o jų bendra rinkos kapitalizacija viršija 500 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu kalbant apie analizuojamo indekso pasiskirstymą, didžiausius svorius sudaro šie sektoriai: prekybos centrai (25%), gyvenamosios paskirties objektai (15%) ir komercinės patalpos (12%). Taigi, investuojant į tokį fondą rizika yra išskaidoma ne tik tarp skirtingų bendrovių, tačiau ir per skirtingus sektorius bei skirtingus regionus.

Investicijų į REIT istoriniai rezultatai

Skaičiuojant nuo minėto indekso atsiradimo (1976 metų), vidutinė metinė grąža siekė 11.8%, o tai yra praktiškai 3% daugiau, nei investuojant į pasaulio akcijas ar kitas rizikingas turto klases.

Taip pat reikėtų paminėti tai, kad REIT investicijos ne visada taip stipriai koreliavo su kitomis rizikingomis turto klasėmis, kaip kad buvo 2009 metais, todėl dalies investicijų portfelio paskyrimas šiai turto klasei yra gana geras rizikos išskaidymo būdas. Tarkime nuo 2000 iki 2002 metų, kai pasaulio akcijos išgyveno „Dot-com“ burbulo sprogimą, JAV REIT praktiškai nepatyrė jokių nuostolių. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Na ir galiausiai, kadangi nekilnojamą turtą pagal grąžą bei patiriamus kainos svyravimus prilyginom rizikingoms turto klasėms, tai reiškia, kad investuoti į ją reikėtų ilgesniam laikotarpiui (mažiausiai 10, o dar geriau 20 metų periodui), o visgi nusprendus investuoti trumpam, tarkime vieneriems metams, ir susiklosčius neigiamam scenarijui, galima drąsiai tikėtis 50 – 60% siekiančių nuostolių. Kaip pavyzdžiui, per 2008 metų krizę, kuri kaip tik ir prasidėjo JAV nekilnojamojo turto rinkoje, analizuojamas JAV REIT indeksas smuko net 70%!

Dauguma investuoja, tikėdamiesi kainų augimo

Kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą, ar tai būtų gyvenamosios ar komercinės paskirties objektai, dauguma investuotojų visų pirma orientuojasi į tai, kokį kainos pabrangimo potencialą dar turi konkretus objektas po jo įsigijimo. Tačiau ar kada nors kas bandėte pasidomėti, kokių kainos pokyčių galime tikėtis iš tokių investicijų tiek trumpu tiek ir ilgu periodu?

Visų pirma analizuosime Lietuvos gyvenamojo nekilnojamo turto rinką, o tam naudosime „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso istorinius duomenis. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto „Ober-Haus“ indekso, per pastaruosius 21 metus Lietuvos butai tikrai brango, tačiau bendras brangimas nebuvo toks didelis, kaip kad dauguma įsivaizduoja. Per minėtą laikotarpį vidutinis metinis Lietuvos butų kainų prieaugis siekė 7.8%, tačiau vertinant “realią” grąžą, t.y. atėmus infliaciją, Lietuvos butai kasmet brango viso labo po 1.57%.

Be abejo, šioje vietoje vieni gali sakyti, kad duomenys iki 2002 metų neatitinka tikrovės, tuo tarpu kiti teigs, kad galima rasti daug patrauklesnių objektų, kurių generuojama grąža vidurkį viršija kartais, tačiau greičiausiai daugumos investuojančiųjų šioje rinkoje rezultatai būtų dar mažesni dėl patiriamų įvairių išlaidų, mokesčių ir pan.

Žinant tokius Lietuvos skaičius kyla klausimas, o kaip kitose šalyse? Ar tai normali grąža? Siekdami atsakyti į šį klausimą, žemiau pateiksime skirtingų pasaulio šalių (JAV, Didžioji Britanija, Olandija, Prancūzija, Norvegija ir Australija) pastarųjų 110 metų nekilnojamojo turto realių kainų vidutinius metinius pokyčius bei paminėtų šalių vidurkį. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, bendras paminėtų šalių nekilnojamo turto realių kainų lygis per visą laikotarpį kasmet augo po 1.2%.

Na o kam nepakanka pastarųjų 100 metų duomenų, gali pasidomėti Herengracht indeksu, t.y. Amsterdame esančios gatvės namų kainų indeksas, kuris buvo pradėtas skaičiuoti dar 1628 metais. Kaip bebūtų keista, per sekančius 300 metų nekilnojamo turto esančio šioje gatvėje realių kainų vidutinis metinis pokytis buvo labai artimas 0%, arba kitaip tariant praktiškai sutapo su ilgalaike infliacija.

Taigi, tiesiog truputi pastudijavę nekilnojamo turto kainų istoriją gana greitai galime padaryti labai paprastą išvadą – per ilgą laikotarpį nekilnojamo turto kainos auga maždaug tiek, kiek didėja infliacija.

Visų pirma tai reiškia, kad yra visiškai nelogiška įsigyti nekilnojamą turtą vien tik tikintis jo pabrangimo. Tačiau iš kitos pusės, investuojant į nekilnojamą turtą iš dalies galime tikėtis geresnės apsaugos nuo infliacijos, negu kad investuojant į akcijas, o tuo labiau obligacijas. Na ir galiausiai, galime pastebėti, kad net ir investuojant į „niekada nepingantį“ nekilnojamą turtą gali būti tokių periodų, kai realios nekilnojamo turto kainos neauga arba netgi smunka 10 – 20 metų, o nuostoliai siekia 50% ir daugiau.

Nuomos pajamos

Kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą reikia suprasti tai, kad nekilnojamo turto kainų augimas yra tik viena iš sudedamųjų investicijų į šią turto klasę grąžos dalių. Be kainos augimo, kuris per ilgą laikotarpį praktiškai susilygina su infliacijos tempu (3 – 5% kasmet) yra išskiriamas kitas, daug svarbesnis investicijų grąžos šaltinis – nekilnojamo turto nuomos pajamos.

Nekilnojamo turto nuomos pajamingumas gali svyruoti 3% – 10% per metus intervale, vertinant nuo nekilnojamo turto rinkos kainos (labai priklauso nuo esamos ekonominės situacijos, mokamos kainos, įsigyjamo turto savybių, rinkos palūkanų normų ir pan.), tačiau kalbant apie ilgalaikį vidurkį galima teigti, kad normalus nuomos pajamingumas svyruoja 4 – 6% intervale.

Taigi, sudėję aukščiau paminėtus du pagrindinius investavimo į nekilnojamą turtą grąžos šaltinius (nuomos pajamingumą ir kainos prieaugį) per ilgą laikotarpį galime tikėtis maždaug 8 – 10% vidutinės nominalios metinės grąžos, na o tokia grąža yra labai artima ilgalaikei investicijų į pasaulio akcijas grąžai. (Plačiau apie tai: Ar investavimas į akcijas yra lygu 10 proc. grąža per metus?)

Be abejo, kaip ir kalbant apie akcijas, taip ir kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą, dar būtų galima išskirti ir trečiąjį grąžos šaltinį, t.y. spekuliacinius kainų pokyčius, kurie trumpu laikotarpiu gali gana ženkliai nukrypti nuo minėtų normų, tačiau mes jau žinome, kad per ilgesnį laikotarpį spekuliaciniai pokyčiai galiausiai yra artimi 0%.

Kad geriau suvoktumėte spekuliacinių kainos pokyčių įtaką, žemiau pateiksime to paties „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso vienerių ir penkerių metų vidutinius metinius pokyčius. Kaip galite pastebėti iš pateikto grafiko, Lietuvos butų kainos vienerių metų bėgyje svyravo nuo -30% iki +60%, tuo tarpu 5 metų metinė grąža svyravimo intervale nuo -10% iki +30%.

Pateikti skaičiai iš tiesų yra ganėtinai panašūs į pasaulio akcijų vienerių metų kainų svyravimus, o tai tik patvirtina, kad nekilnojamas turtas, nors labai dažnai ir vadinamas saugia bei stabilia investicija, iš tiesų turėtų būti priskiriamas prie rizikingų turto klasių.

Taigi, jei kada ateityje planuosite investuoti į nekilnojamą turtą, visų pirma turėtumėte įsivertinti, koks šiuo metu yra perkamo turto nuomos pajamingumas, pasilyginti jį su istoriniais rodikliais bei vyravusiais vidurkiais. Taip pat gautą rodiklį reikėtų pasilyginti su tuo metu vyraujančiomis vidutinio termino valstybinių obligacijų mokamomis palūkanomis. Tik atlikus šiuos veiksmus, galima bandyti atsakyti į klausimą, ar už perkamą nekilnojamą turtą mokama kaina yra „teisinga“ ar ne.

Antras žingsnis – reikėtų pasilyginti realias nekilnojamo turto kainas su tomis, kurios buvo prieš 5, 10 ar 20 metų. Tą reikėtų padaryti siekiant įsivertinti, ar yra nekilnojamo turto kainų burbulo grėsmė ar ne.

Jei pastebėsite, kad per analizuojamus laikotarpius reali metinė grąža yra artima 0% arba net neigiama, galima drąsiai teigti, kad kainų burbulo grėsmės nėra, tačiau jei pastebėsite, kad tarkime pastarųjų 5 ar 10 metų vidutinė metinė grąža yra artima 15 – 20% ar netgi didesnė, kaip kad buvo Lietuvos nekilnojamo turto rinkoje 2007 metais, tokiu atveju nekilnojamo turto kainų burbulo scenarijus yra labai tikėtinas, o tokią investiciją reikėtų vertinti kaip ypač rizikingą.

Įsivaizduokite, kad pasaulyje yra viena akcijų rinka, kurioje galima įsigyti absoliučiai visų kompanijų akcijas. Tokiu atveju būtų logiška teigti, kad ilgalaikis investicijų į bendrą akcijų rinką pelningumas turėtų sutapti su bendrai visų įmonių uždirbamu pelnu. Taip pat tikėtina, kad iš uždirbto pelno bendrovės kasmet išmokės tam tikrus dividendus. Taigi, galiausiai ilgalaikis uždarbis iš investicijų į akcijas turėtų priklausyti nuo dviejų kintamųjų: bendrovės pelno ir išmokamų dividendų. Skamba logiškai?

Siekiant atsakyti į klausimą, ar taip yra ir realiame gyvenime, pažvelgsime į tai, kaip per pastarųjų 80 metų laikotarpį kito JAV akcijų rinkos vertė. Jei 1930 metais į visą JAV akcijų rinką, t.y. tiek geras, tiek ir blogas kompanijas, būtumėte investavę 100 JAV dolerių, tai praėjus 80 metų – 2010 metais, ši investicija būtų padidėjusi iki 176460 JAV dolerių, t.y. 1765 kartus arba 176360%!

Tai reiškia, kad per analizuojamą laikotarpį vidutinė metinė grąža būtų siekusi maždaug 9.4%. Būtent tokio rezultato ir galima būtų tikėtis į akcijų rinką investuojant ilgam laikotarpiui.

Tačiau kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per minėtą laikotarpį būdavo tokių periodų, kai akcijų rinka koreguodavosi po 20, 30 ar net 40% ir netgi pasitaikydavo tokių periodų, kai 10 metų investicijų į akcijas grąža būdavo lygi 0% (pavyzdžiui nuo 2000 iki 2010 metų). Ar tokie dideli svyravimai bei gana ilgi neigiami periodai reiškia, kad tuo metu įmonės nesugebėdavo uždirbti pelno ar nemokėjo dividendų? Tikrai ne. (Plačiau apie tai: Ar tikrai investicijų į akcijas vidutinis metinis pelningumas siekia 10%)

Investicijų, spekuliatyvioji bei rinkos grąža

Galime drąsiai teigti, kad jei galutiniame investicijų į akcijas pelningume vyrautų tik šie du veiksniai, t.y. pelno augimas bei mokami dividendai, tai akcijų kainos pasaulinėse biržose taip stipriai nesvyruotų, o tai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu investicijų į akcijas pelningumą veikia dar ir trečiasis veiksnys – investuotojų lūkesčiai (toliau spekuliatyvioji grąža).

Siekiant visa tai pagrįsti faktais, pateiksime Vanguard Group įkūrėjo John C. Bogle atliktos analizės apie JAV akcijų rinkos pastarųjų 80 metų pelno šaltinius rezultatus. Remiantis jais galima daryti išvadą, kad per pastaruosius 80 metų praktiškai 98% bendros investicijų į akcijas grąžos sudarė pelno augimas bei įmonių išmokami dividendai, tuo tarpu likę 2% – spekuliatyvūs kainų pokyčiai, kurie yra labiausiai įtakojami investuotojų lūkesčių dėl ateities, o ne fundamentalių dalykų.

Kaip jau minėjome anksčiau, per analizuotą laikotarpį vidutinė metinė investicijų į JAV akcijas grąža siekė maždaug 9.4% (bendrovių pelno augimas sudarė maždaug 5.1%, tuo tarpu mokami dividendai – 4.1%). Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, įmonės dividendus mokėjo absoliučiai visais dešimtmečiais, tuo tarpu buvo tik vienas dešimtmetis, kai įmonių pelnai mažėjo (tai įvyko „Didžiosios depresijos“ laikotarpiu). Taigi, galime teigti, kad per ilgą laikotarpį investicijų grąža iš pagrindinių dviejų pelno šaltinių buvo ganėtinai pastovi.

Per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją ne kartą buvo periodų, kai investuotojų optimizmas didėdavo, dažnai tai būdavo susiję su gerėjančia ekonomine padėtimi. Kartu su didėjančiu optimizmu investuotojai  būdavo linkę už akcijas mokėti daugiau, taip tiesiog išreikšdami savo tikėjimą dėl geresnių rezultatų ateityje.

Tačiau po tokių perdėto optimizmo periodų visada sekdavo kita stadija, kai tarp investuotojų įsivyraudavo pesimizmas, investuotojai nusigręždavo nuo akcijų, pirkėjų būdavo mažiau, na o tokiais momentais akcijas dažniausiai būdavo galima įsigyti su nemenka „nuolaida“. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, mūsų jau minėta spekuliatyvioji dalis, kuri tam tikrais momentais gali labai ženkliai (tiek teigiamai, tiek ir neigiamai) įtakoti trumpalaikius investicijų rezultatus, galutiniame rezultate praktiškai jokios įtakos neturėjo – 0.2%.

Galiausiai sudėję vadinamą investicijų grąžą, kurią sudaro įmonių pelno augimas bei mokami dividendai, su spekuliatyviąja grąža, gauname rinkos grąžą, kuri ir yra lygi aukščiau pateiktam S&P 500 akcijų indekso metiniam pelningumui. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, rinkos grąža nebėra tokia pastovi, nes jos sudėtyje yra ypač drastiškai kintanti spekuliatyvioji dalis.

Tarkime per devintą ir dešimtą dešimtmečius vien tik spekuliatyvių prieaugių dalis sudarė daugiau nei 40% visų prieaugių. Po tokio pelningo dvidešimtmečio akcijos tapo „pervertintos“ ir galiausiai viskas baigėsi „dot-com“ akcijų burbulo sprogimu.

Natūralu, kad po to sekė ganėtinai prastas dešimtmetis, t.y. nuo 2000 iki 2010 metų, nepaisant to, kad bendrovės didino pelną bei išmokėjo dividendus (6.8% metinė investicijų grąža), tačiau per tą patį periodą investuotojų lūkesčiai gana ženkliai prastėjo, kas sąlygojo neigiamą spekuliatyviąją 8.0% metinę grąžą bei neigiamą 1.2% rinkos grąžą. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Pažvelgus į aukščiau pateiktus skaičius, galima teigti, kad bendrovių mokami dividendai yra tokie pat svarbūs kaip ir pelno augimas. Taip pat pagal aukščiau pateiktus faktus galima daryti tokias išvadas: investuojant į akcijas per ilgą laikotarpį galima būtų tikėtis maždaug 9% vidutinės metinės grąžos, tačiau trumpu laikotarpiu, priklausomai nuo susiformavusių investuotojų lūkesčių, investicijų grąžą labai stipriai gali pakoreguoti spekuliatyvūs pokyčiai. Todėl norint investuoti ilgam periodui, tą geriausia daryti po prasto dešimtmečio, ypač tuo metu, kai spekuliatyvūs pokyčiai ženkliai sumažina bendrą rinkos grąžą, nes būtent tokiu metu akcijos yra parduodamos su „nuolaida“ arba kitais žodžiais tariant, jos yra „neįvertintos“.

Taigi, kaip jau dauguma turbūt žino, pagal 2014 metų duomenis viso pasaulinio investicinio turto vertė siekė maždaug 190 trln. JAV dolerių, iš kurių maždaug trečdalis, t.y. 37% arba maždaug 70 trln. JAV dolerių, tenka akcijų turto klasei. Tai yra antra pagal dydį finansų rinka po obligacijų, tačiau ji daugumai pradedančiųjų investuotojų yra daug įdomesnė dėl „potencialiai“ didesnės grąžos. (Plačiau apie tai: Pasaulinė finansų rinka)

Kas sudaro pasaulinį akcijų indeksą?

Kalbant apie pasaulinio akcijų indekso sudėtį pagal šalis, tai 10 stambiausių pasaulio akcijų rinkų, arba 20% visų į indeksą įtrauktų šalių, sudaro maždaug 80% visos pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių akcijų rinkų sąrašą.

Taigi, kaip matome, JAV akcijų rinka sudaro praktiškai puse viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos ir jeigu yra nusprendžiama į šią rinką neinvestuoti, iš esmės atsisakoma maždaug pusės pasaulio įmonių.

Stambiausios kompanijos

Na ir galiausiai pasaulinį akcijų indeksą smulkinant iki įmonių galima pastebėti kelias įdomias tendencijas. Visų pirma tai, kad 10 stambiausių pasaulio bendrovių sudaro net 8.8% viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių pasaulio bendrovių sąrašą.

Kaip matome, pati stambiausia pasaulio bendrovė šiuo metu yra Apple, kuri sudaro net 1.5% viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos, taip pat įdomu yra tai, kad tik 1 iš 10 stambiausių pasaulio kompanijų yra ne JAV bendrovė, t.y. Nestle. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)