Kas yra akcija?  

Akcija – tai nuosavybės vertybinis popierius, kurį įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo ir kt.

Akcijų įsigijęs asmuo tampa akcinės bendrovės bendraturčiu arba vieninteliu savininku – tai priklauso nuo įsigytų akcijų kiekio. Kiekviena akcija yra maža bendrovės dalelė, asmuo jų gali įsigyti mažiau ar daugiau, žiūrint kiek jis tam gali skirti pinigų.

Dažnai manoma, kad akcija – tai materialus daiktas, t.y. tam tikras popieriaus lakštas su vandens ženklais ir atitinkamais įrašais. Tačiau šiais laikais, kai yra elektroninių pinigų, akcijų įsigijęs asmuo tokių popieriaus lakštų negauna – finansų maklerio įmonė (t.y. sąskaitų tvarkytojas) atidaro asmens vertybinių popierių sąskaitą ir joje pažymi, kiek ir kokių akcijų jis turi. (Plačiau apie tai: Nuosavybės vertybiniai popieriai – akcijos)

Kokios būna akcijos?

Visos akcinių bendrovių akcijos yra vardinės, o pagal akcijų savininkams suteikiamas teises jos skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias.

Paprastosios vardinės akcijos (PVA) sudaro pagrindinę akcinės bendrovės akcijų dalį. Visos paprastosios vardinės akcijos suteikia balsavimo teisę, t.y. viena akcija suteikia vieną balsą. Akcininkai susirinkimuose balsuoja įvairiais bendrovei svarbiais klausimais (tvirtinant finansinę atskaitomybę, auditorių išvadas ir ataskaitas, renkant bendrovės valdymo organus ir kt.).

Akcininkai turi teisę gauti dividendus, tačiau dividendų išmokėjimas jiems nėra garantuotas. Paprastųjų akcijų savininkai dividendus gali gauti tik tada, kai jie būna išmokėti privilegijuotųjų akcijų savininkams ir lieka pelno paprastųjų akcijų savininkų dividendams. Nors dividendai ir nėra garantuoti, bendrovei klestint, paprastųjų akcijų savininkai gali gauti didesnius dividendus nei privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai būna nustatomi bendrovės įstatuose. (Plačiau apie tai: Kas yra dividendai?)

Akcinei bendrovei bankrutavus ar priėmus sprendimą dėl likvidavimo, paprastųjų akcijų savininkai likviduotos bendrovės turtą gauna paskutiniai. Pirmiau tenkinamos kitų asmenų, turinčių teisę į bendrovės turtą (valstybės, kreditorių, obligacijų savininkų, privilegijuotųjų akcijų savininkų), pretenzijos. Jei lieka turto su jais atsiskaičius, jis proporcingai padalijamas paprastųjų akcijų savininkams.

Privilegijuotosios vardinės akcijos (PrVA) – tai vertybiniai popieriai, garantuojantys jų savininkams tam tikrus dividendus, bet paprastai nesuteikiantys balsavimo teisės. Privilegijuotųjų akcijų išleidusios bendrovės įstatuose turi būti nustatytas privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis, skaičiuojamas kaip akcijos nominaliosios vertės procentas. Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų ir yra dividendai bei jų mokėjimas – privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas.

Privilegijuotosios akcijos skirstomos į akcijas su kaupiamuoju dividendu ir akcijas su nekaupiamuoju dividendu. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nustatyto dydžio dividendą, tačiau jeigu dividendams skirtos pelno dalies neužtenka visam nustatytam dividendui išmokėti, išmokama proporcingai sumažinta suma, o neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėta suma į kitus finansinius metus neperkeliama. Jeigu per 2 metus bendrovė privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui neskiria viso nustatyto dividendo, šios akcijos įgyja balsavimo teisę iki tų metų, kuriais visiškai atsiskaitoma su šių akcijų savininkais, pabaigos.

Akcijų su kaupiamuoju dividendu, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Akcininkams nusprendus, privilegijuotosios akcijos gali būti keičiamos į paprastąsias akcijas. Į jas keičiant privilegijuotąsias akcijas su kaupiamuoju dividendu, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Taigi, palyginus dviejų rūšių akcijas, galima apibendrinti jų pranašumus ir trūkumus:

Akcinės bendrovės gali išleisti ir darbuotojų akcijas, jeigu tai nustatyta jų įstatuose. Tai paprastosios vardinės akcijos, turinčios darbuotojų akcijų statusą. Šių akcijų įsigyti gali tik jas išleidusios bendrovės darbuotojai. Darbuotojų akcijų galiojimo terminas yra ne ilgiau kaip 3 metai, o jam pasibaigus šios akcijos laikomos paprastosiomis akcijomis.

Kodėl apskritai leidžiamos akcijos?

Išleisdamos akcijas, akcinės bendrovės gauna lėšų (pinigų ar turto), kurios joms padeda plėtoti veiklą nesiskolinant iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, bankų. Akcijų įsigijęs asmuo bendrovei pinigų neskolina, jo investuoti pinigai tiesiogiai panaudojami tolesnei bendrovės veiklos plėtrai.

Prieš investuojant į akcijas nereikėtų pamiršti, kad esama su šiuo investavimo būdu susijusios rizikos. Jeigu bendrovė veikia sėkmingai ir uždirba pelno, akcininkai turi naudos. Visuotiniame akcininkų susirinkime jie nusprendžia, kaip paskirstyti uždirbtą pelną – jį skirti veiklos plėtrai ar išmokėti dividendus. Jeigu akcininkams nuolatos išmokami dividendai, akcijų vertė gali kilti. Tačiau jeigu bendrovė veikia nuostolingai ar net bankrutuoja, jos akcijų vertė krinta, akcininkams dividendai nebeišmokami, į tokią bendrovę investavęs investuotojas tiesiog praranda pinigus.

Nereikia pamiršti, kad dėl nesėkmingos bendrovės veiklos negalima kaltinti tik jos vadovybės ar nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Esama ir tokių rizikos veiksnių, kaip bendra vertybinių popierių rinkos ar šalies ekonomikos būklė – ji gali labai paveikti akcijų kainą. Be to, kai kurias bendrovių akcijas sunku parduoti, nes jos visiškai nepaklausios (nelikvidžios). (Plačiau apie tai: Kokių nuostolių reikėtų tikėtis investuojant į akcijas?)

Todėl labai svarbu teisingai pasirinkti, į kurią akcinę bendrovę investuoti pinigus. Pasirenkant investicijų objektą, visada reikėtų atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip bendrovės vadovybė, finansinė būklė, pardavimai ir pajamos, dividendų mokėjimas, perspektyvos, konkurencingumas ir t.t. Išmintingas investuotojas prieš priimdamas sprendimą investuoti visada atsižvelgs į šiuos veiksnius arba kreipsis į profesionalius finansų tarpininkus, kurie yra savo darbo žinovai ir gali patarti, kur ir kaip investuoti pinigus.

Kaip vyksta pirminė vertybinių popierių apyvarta?

Visuotiniame akcininkų susirinkime gali būti priimtas sprendimas padidinti akcinės bendrovės įstatinį kapitalą išleidžiant naujų akcijų arba pasiskolinti lėšų išleidžiant obligacijas. Kaip tokiu atveju vyksta akcijų platinimas ir kaip galima jų įsigyti?

Akcininkų susirinkimui nusprendus išleidžiamas akcijas platinti viešai, t. y. visiems jų pageidaujantiems  asmenims, bendrovė per AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos (toliau – birža) informacinę sistemą (jei biržoje prekiaujama jos akcijomis) arba per pasirinktą visuomenės informavimo priemonę – bendrovės įstatuose numatytą dienraštį, interneto tinklapį ir kt. – paskelbia informaciją apie akcijų platinimą.

Skelbime paprastai nurodoma iš anksto nustatyta platinimo tvarka ir terminai. Akcijas bendrovė gali platinti pati arba dėl jų platinimo sudaryti sutartį su tarpininkais. Asmuo, norintis įsigyti akcijų, turi kreiptis į platintoją (bendrovę ar tarpininką) ir, jeigu apsisprendžia jų įsigyti, pasirašyti akcijų pasirašymo sutartį. Šioje sutartyje nurodoma apmokėjimo už įgytas akcijas tvarka ir terminai, įsigyjamas akcijų kiekis. Pasibaigus platinimo terminui ar akcijas išplatinus pirma laiko, akcinė bendrovė Įmonių registre turi įregistruoti įstatinio kapitalo padidėjimą. Įstatinio kapitalo įregistravimo data laikoma akcijų atsiradimo data, ji yra ir pirminės akcijų apyvartos pabaiga.

Prieš viešai platindama teisės aktuose nustatytą akcijų kiekį bendrovė turi parengti atitinkamą dokumentą – akcijų prospektą. Jis turi būti patvirtintas Lietuvos banke. Prospektas yra investuotojams skirtas dokumentas, kuriame pateikiama informacija apie siūlomų akcijų suteikiamas teises, platinimo ir apmokėjimo tvarką, terminus, išsami informacija apie akcijas išleidžiančios bendrovės finansinę padėtį ir jos veiklos pobūdį. Jame turi būti nurodomi su akcijų išleidimu ir bendrovės veikla susiję rizikos veiksniai ir kita informacija.

Labai panaši ir pirminė obligacijų apyvarta. Per AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos informacinę sistemą ar kitoje bendrovės įstatuose nurodytoje visuomenės informavimo priemonėje paskelbus apie viešą obligacijų platinimą, jos gali būti parduodamos pačioje bendrovėje arba per tarpininkus. Kadangi išplatinus obligacijas bendrovės įstatuose nereikia daryti jokių pakeitimų, obligacijų pirminės apyvartos pabaiga paprastai sutampa su platinimo laikotarpio pabaiga ar su visų obligacijų išplatinimu (išplatintų obligacijų sąskaitos atidarymu Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume).

Antrinė vertybinių popierių apyvarta

Išplatinus išleistus naujus vertybinius popierius pirminės apyvartos metu, tolesnis jų pirkimas ar pardavimas vyksta antrinėje vertybinių popierių rinkoje.

Antrinė vertybinių popierių apyvarta gali vykti reguliuojamojoje rinkoje, t.y. išleistos akcijos gali būti įtrauktos į AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos prekybos sąrašus, arba sandoriai gali būti sudaromi nereguliuojamojoje rinkoje, t.y. už šios biržos ribų.

AB „NASDAQ OMX Vilnius“ sudaromi du akcijų prekybos sąrašai: Oficialusis ir Papildomasis. Taip pat sudaromas Skolos vertybinių popierių sąrašas, į jį bendrovės pageidavimu gali būti įtraukiamos obligacijos. Į šiuos prekybos sąrašus įtraukti vertybiniai popieriai dar vadinami biržiniais, įtrauktos bendrovės – biržinėmis, arba sąrašinėmis. Oficialiajame, Papildomajame ir Skolos vertybinių popierių prekybos sąrašuose esančiais vertybiniais popieriais prekiaujama biržos centrinėje rinkoje (sudaromi automatinio vykdymo sandoriai, t.y. tokie sandoriai, kai vertybinių popierių pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusitinka ir nėra žinomi), gali būti sudaromi ir tiesioginiai sandoriai, t.t. tokie sandoriai, kai pirkėjas ir pardavėjas susitaria iš anksto.

Asmuo, nusprendęs pirkti ar parduoti biržinių bendrovių vertybinių popierių, tai gali atlikti tik per biržos narį – finansų maklerio įmonę arba komercinį banką. Prekyba biržoje yra visiškai kompiuterizuota. Ketinimas pirkti ar parduoti vertybinius popierius pareiškiamas teikiant pirkimo arba pardavimo pavedimą. Asmuo, norintis pirkti ar parduoti vertybinių popierių, teikia atitinkamą pavedimą finansų makleriui, o šis įveda pavedimą į kompiuterizuotą biržos prekybos sistemą. Pavedime nurodomas norimas pirkti ar parduoti vertybinių popierių kiekis ir mažiausia kaina, už kurią sutinkama juos parduoti (pardavimo atveju), o pirkimo atveju nurodoma didžiausia kaina, kurią vertybinių popierių perkantis asmuo sutinka sumokėti.

Vertybiniai popieriai, kurie yra išleisti į viešąją apyvartą, bet nėra įtraukti į biržos prekybos sąrašus, vadinami nebiržiniais vertybiniais popieriais. Prekyba jais biržos centrinėje rinkoje nevykdoma, dėl jų gali būti sudaromi tiesioginiai sandoriai biržoje arba nebiržiniai sandoriai. Nebiržinių sandorių objektas gali būti vertybiniai popieriai, kurie pirminėje rinkoje buvo platinami tiek viešai, tiek neviešai.

Vertybinių popierių sąskaitos

Visi Lietuvoje veikiančių akcinių bendrovių vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t.y. asmenų įsigyti vertybiniai popieriai fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose jų savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas.

Nuo 2004 m. sausio 1 d. akcinės bendrovės sąskaitų tvarkymą perdavė tarpininkams. Bendrovė su sąskaitų tvarkytoju privalo sudaryti sutartį dėl vertybinių popierių apskaitos tvarkymo. Bendrovės įgaliotas sąskaitų tvarkytojas privalo atidaryti asmenines sąskaitas kiekvienam asmeniui, įsigijusiam bendrovės išleistų vertybinių popierių, tačiau kiekvienas vertybinių popierių savininkas savo asmeninių sąskaitų tvarkymą gali perduoti ir kitam sąskaitų tvarkytojui.

Svarbu žinoti ir tai, kad asmenines vertybinių popierių sąskaitas atidaryti ir jas tvarkyti gali tik tarpininkai – finansų maklerio įmonės ir bankai, turintys teisę teikti investicines paslaugas, tam tikrais atvejais – Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (toliau – depozitoriumas).

Siekiant užtikrinti teisingą nematerialiųjų vertybinių popierių apskaitą, depozitoriumas yra įgaliotas atidaryti bendrąją vertybinių popierių sąskaitą. Pagal ją depozitoriumas sutikrina, ar bendrojoje sąskaitoje tvarkomų ir antrinėje apyvartoje cirkuliuojančių vertybinių popierių yra tiek pat. Kiekvienai bendrovės vertybinių popierių emisijai depozitoriume suteikiamas ISIN kodas, jis yra tarptautinis, reikalingas vertybiniam popieriui identifikuoti.

Tarpininkai

Kaip jau minėta, prekiauti vertybiniais popieriais biržoje galima tik per tarpininkus, turinčius leidimą prekiauti biržoje. Asmenines vertybinių sąskaitas tvarkyti irgi gali tik tarpininkai, todėl labai svarbu žinoti, kur kreiptis dėl tarpininkavimo, kurią finansų maklerio įmonę ar komercinį banką pasirinkti. Tarpininkai, teikiantys investicines paslaugas, privalo turėti Lietuvos banko išduotą licenciją verstis tokia veikla.

Visi licencijuoti tarpininkai skelbiami Lietuvos banko interneto svetainėje: Finansinių priemonių rinkos. Investicinių paslaugų pageidaujantis gauti asmuo gali kreiptis į bet kurį iš šio sąrašo pasirinktą tarpininką.

Dividendų išmokėjimas

Dividendai yra puikiai žinomi kiekvienam investuotojui bei akcininkui (deja, ne visuomet, jei jis smulkusis akcininkas įmonėje, kurią kontroliuoja vienas asmuo, o įmonės akcijos nekotiruojamos biržoje). Kaip taisyklė, dividendai yra išmokami grynaisiais pinigais, išmokant juos vieną, ar du kartus per metus (seniau Lietuvoje buvo galima išmokėti tik vieną kartą, tačiau ši taisyklė nebegalioja). Kiekviena tos pačios klasės akcija išmoka vienodą dividendą tuo pačiu metu.

Įmonės vadovybė kiekvienais metais sprendžia kokia suma bus išmokama dividendais, o išmokėjimą patvirtina akcininkų susirinkimas. Paprastai lėšos akcininkams išmokamos tuomet, kai įmonė turi laisvų pinigų, arba nori pasiekti efektyvią kapitalo struktūrą.

Jokiu būdu nereiškia, kad įmonės turinčios skolų neišmoka dividendų, nes jie gali būti išmokami ir iš skolintų lėšų, jei taip pasiekiama efektyvesnė kapitalo struktūra. Žinoma, norint išmokėti dividendus akcininkams, reikia turėti pakankamai lėšų bei sukaupto pelno balanse.

Paprastai didžiosios (tarptautiniu mastu) kompanijos turi stabilią „dividendų politiką“, pagal kurią kiekvienais metais ir formuoja išmokas akcininkams. Tokiu atveju investuotojams yra lengviau įvertinti, kokios dividendų sumos jie gali tikėtis iš savo turimų investicijų į akcijas.

Jei kompanija nemoka dividendų – tai dar nebūtinai blogas ženklas investuotojui. Jei tokia įmonė yra sparčioje augimo fazėje, visiškai normalu, kad ji neišmoka jokių kapitalo išmokų, nes gali tuos pinigus panaudoti efektyviau – investuodama į sėkmingą verslą bei jo plėtrą.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje vietoje dividendų dažnai yra pasirenkamas kitas kapitalo išmokėjimo būdas – akcijų išpirkimas (angl. stock buyback), kuris priklausomai nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos gali būti efektyvesnis sprendimas.

Tuo tarpu Lietuvoje, bei panašiose besivystančiose rinkose, kur ypatingai stinga skaidrumo bei dėmesio smulkiesiems akcininkams, dividendinės išmokos puikiai parodo pagrindinių akcininkų požiūrį į įmonės valdymą bei kitus, smulkesnius akcininkus. Jei sėkmingai dirbanti įmonė, turinti lėšų bei sukaupto peno balanse, nesanti sparčioje augimo fazėje – nemoka dividendų, netaiko jokių akcijų išpirkimo programų ir nepateikia rimtų paaiškinimų – tai stiprus signalas smulkiesiems investuotojams privengti tokios įmonės.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Dividendų išmokėjimo koeficientas (angl. dividend payout ratio) parodo, kokia įmonės pelno dalis išmokama dividendais.

Dividendų išmokėjimo koeficientas = paprastųjų akcijų dividendai / įmonės grynasis pelnas

Šio koeficiento dydis gali būti labai įvairus ir priklauso nuo įmonės dividendų politikos bei požiūrio į lėšų grąžinimą akcininkams. Normalu, jei kompanija, esanti stabilioje fazėje, dividendais išmoka 30 – 70% savo pelno, likusią dalį investuodama į plėtrą. Išskirtiniais metais šis koeficientas gali viršyti ir 100%, tačiau išmokėti daugiau nei grynasis pelnas ilgą laikotarpį yra sunkiai įmanoma, nes kompanija pristigtų lėšų (ir baigtųsi balanse sukauptas pelnas).

Jei įmonė dividendų iš viso nemoka (kas reikštų „išmokėjimo koeficientas“ lygus nuliui), tai gali lemti kelios priežastys:

• įmonė neturi laisvų lėšų;
• įmonė visas laisvas lėšas investuoja į plėtrą;
• įmonė kaupia lėšas stambiai investicijai ar pirkiniui;
• įmonė vykdo akcijų išpirkimo programą (alternatyva dividendams);
• įmonės verslas yra cikliškas, ir grynieji pinigai kaupiami ruošiantis ciklo smukimui bei galimiems nuostoliams;
• įmonės vadovybė jaučiasi saugiau turėdama dideles grynųjų pinigų atsargas, tuo tarpu akcininkų poreikiai ignoruojami.

Dividendinis pajamingumas

Dividendinis pajamingumas (angl. dividend yield) yra akcijos rodiklis, parodantis dividendo, kurį akcininkas gauna iš tos akcijos, dydį lyginant jį su akcijos kaina biržoje.

Dividendinis pajamingumas = dividendai vienai akcijai / akcijos kaina

Investuotojui šis rodiklis yra ganėtinai svarbus, jei iš įmonės nesitikima labai spartaus augimo. Pajamingumas parodo kokios procentinės grąžos investuotojas iš savo investicijos gali sulaukti dividendų forma (taip pat reiktų nepamiršti valstybės mokesčių, kurie bus nuskaityti).

Daugeliu atveju aukštas dividendinis pajamingumas yra geras požymis, ir „dividendinėms akcijoms“ jis gali sudaryti 4 – 10% (priklausomai nuo sektoriaus, rinkos, infliacijos lygio) esant normalioms rinkos sąlygoms, priklausomai nuo kitų aplinkybių. Tuo tarpu sparčiai augančių kompanijų dividendinis pajamingumas paprastai būna tarp 0 – 3%.

Dividendų išmokėjimo tvarka

Paskutinė dividendų išmokėjimo diena (angl. ex-dividend date) – tai pirmoji diena, kai investuotojas jau nebepretenduoja į išmokamus dividendus. Būtent šią dieną akcijų kaina (ir vertė) nukrenta dydžiu, panašiu į išmokamą sumą.

Kurią dieną konkrečiai akcininkui dar priklauso kapitalo išmokos, priklausys nuo toje valstybėje taikomų taisyklių – dažniausiai tai diena, kai akcininkų susirinkimas patvirtina dividendų išmokėjimą (arba to susirinkimo metu paskirta data), tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad sandorio biržoje dieną nuosavybė iš karto nepereina, ir sandorio užbaigimas bei nuosavybės perleidimas užtrunka dar keletą dienų, priklausomai nuo tos vertybinių popierių biržos taisyklių.

Akcininkas pinigines lėšas į savo sąskaitą gauna gerokai vėliau (paprastai po kelių mėnesių nuo akcininkų susirinkimo sprendimo), kai įmonė imasi atitinkamų procedūrų. Kai kuriais atvejais, norint gauti dividendus užsienio investuotojui reikia atlikti papildomus veiksmus.

Dividendų apmokestinimas

Šių kapitalo išmokų apmokestinimas Lietuvoje buvo gan permainingas. Jei esate fizinis asmuo, nuo Lietuvos įmonių išmokėtų dividendų mokate 15% mokestį (anksčiau buvo 20%), kuris pinigams pasiekus Jūsų sąskaitą jau būna išskaičiuotas, kas būna pažymėta ir pažymose, skirtose pajamų deklaravimui.

(Nereikėtų painioti: dividendų mokestis ir pelno mokestis yra du skirtingi dalykai. Nuo uždirbto ikimokestinio pelno įmonės turi sumokėti 15% pelno mokestį, o nuo tos pelno dalies, kuri išmokama dividendais – nuskaičiuojama dar 15% dividendų mokestis).

Tuo tarpu užsienio įmonių dividendai būna apmokestinami ir kitos šalies tarifu. Tačiau tai priklauso nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos. Kiekviena šalis turi savo tarifą šiam mokesčiui, bei jų apmokestinimo tvarka užsienio gyventojams gali būti skirtinga. Finansų tarpininkai (FMĮ) pateikdami ataskaitas deklaracijai turėtų nurodyti, koks mokestis užsienio valstybėje nuo išmokėtos sumos jau buvo nuskaičiuotas.

Investuotojas, investavęs į užsienio bendrovių akcijas, deklaravęs savo pajamas, turi susimokėti ir „lietuviškąjį“ mokestį už dividendus gautus iš užsienio įmonių akcijų. Jei su ta šalimi yra sudaryta dvigubo apmokestinimo sutartis (bent jau su dauguma valstybių tokia sutartis yra pasirašyta), tuomet mokesčio du kartus mokėti nereikia: jei užsienio šalies tarifas mažesnis, tuomet reikia sumokėti skirtumą iki lietuviškojo mokesčio tarifo, o jei sumokėtas užsienyje mokestis didesnis nei priklausytų pagal lietuvišką tarifą, tuomet teoriškai, skirtumą galima susigrąžinti.

Tuo tarpu įmonių dividendų (kai įmonė moka juos savo akcininkei – motininei įmonei) mokesčių sistema yra kiek sudėtingesnė. Investiciniai fondai nuo gautų dividendų mokesčio nemoka.

IPO yra itin mėgiami investuotojų, nes dažnai po išplatinimo rinkoje akcijų vertė stipriai kyla (kartais prie to prisideda ir patys platintojai), ir netgi yra atskira investuotojų grupė “flipintojai”, kurie dalyvauja visuose prieinamuose IPO, ir akcijoms pasirodžius biržoje jas iš karto parduoda.

Žinoma, akcijų kaina po IPO gali tiek kilti, tiek ir smukti. Tiesa, IPO organizatoriai dažnai palaiko naujų vertybinių popierių kurso kilimą keletą pirmųjų dienų, tačiau to niekas niekada negali garantuoti. Iš esmės akcijų pirkimas IPO metu yra rizikingesnis nei pirkimas tų akcijų, kurios jau turi tam tikrą istoriją biržoje.

Žvelgiant iš investuotojo pozicijų, dalyvavimą IPO apsunkina ir tai, kad jei tai tikrai būna labai geros akcijos, už nedidelę kainą – tuomet susidomėjimas tokiu IPO būna milžiniškas, o tai garantuoja mažą akcijų alokaciją – ypač smulkiesiems investuotojams, nes paprastai akcijos parūpinamos didiesiems investuotojams.

IPO iš įmonės pozicijų

Įmonės savininkams akcijų platinimas taip pat yra naudingas, nes taip lengvai galima pritraukti kapitalo į įmonę išleidžiant naujas akcijas. Taip pat esami akcininkai gali nesunkiai parduoti savo turimas akcijas už rinkos vertę. Be to įmonės, kurių akcijos kotiruojamos biržoje turi geresnį įvaizdį, lengviau finansuojamos bankų, labiau mėgiamos darbuotojų.

Yra keletas privalumų, kuriuos suteikia buvimas biržoje:

• galima nesunkiai pritraukti akcinio kapitalo.
• buvimas biržoje didina bendrovės vertę.
• didėja įmonės skaidrumas, o tai didina darbuotojų, klientų, tiekėjų pasitikėjimą įmone.
• padidėja įmonės akcijų likvidumas.

Aišku, tiek IPO, tiek ir buvimas akcijų biržoje įmonei kainuoja nemažai lėšų. IPO rengėjas (akcijų platintojas) paprastai kaip mokestį paima keletą procentų nuo IPO vertės. Vėliau tenka mokėti mokestį akcijų biržai, taip pat gali tekti turėti papildomų darbuotojų, norint tinkamai pateikti visą informaciją biržai bei įtikti investuotojams.

Todėl, ne kiekvienai įmonei naudinga leisti savo akcijas į biržą – ji turi būti pasiekusi tam tikrą mastelį, kaip ir tam tikrą skaidrumo lygį.

Analizuojant trumpesnį laikotarpį (tarkime vienerius metus) galima pastebėti, kad per tokį terminą akcijų kainų galimas pokytis svyruoja maždaug nuo -50% iki +100%, tai reiškia, kad susiklosčius neigiamam scenarijui galima tikėtis 50% ir didesnių nuostolių!

Čia kaip pavyzdys buvo pateiktas pagrindinių regionų akcijų kainų pokytis. Tuo tarpu kalbant apie konkrečios šalies akcijų rinką, ar tuo labiau apie konkrečios įmonės akcijas, tikėtinas nuostolis gali siekti ir 80, 90 ar net 100% (jei įmonė bankrutuoja).

Šioje vietoje skubame nuraminti – tai tikrai nereiškia, kad tokių „žlugdančių“ nuostolių reikėtų tikėtis kiekvienais metais. Visgi investuojant į akcijas net 70% metinių pokyčių būna teigiami, o tai yra ganėtinai palanki statistika. Tačiau kalbant apie nuostolingus metus matome, kad nors ir didžioji dalis nuostolių yra susikoncentravę intervale nuo 0% iki -20%, pasitaiko ir tokių metų, kai nuostoliai viršija 30%, 40% ar net 50%.

Vadovaujantis šaltakraujiška statistika, investavusieji į akcijas vienerių metų bėgyje turėtų tikėtis maždaug 10% kainų korekcijos, 5 metų bėgyje bent kartą turėtų įvykti 20 – 30% kainų smukimas, na o per visą investavimo karjerą, kuri dažniausiai truks nuo 20 iki 40 metų, kiekvienas greičiausiai išgyvensime 50% ar net daugiau procentų siekiantį kainų smukimą.

Standartinė „meškų“ rinka

Periodai, kai akcijų rinkoje vyrauja kainų mažėjimo tendencija, finansų pasaulyje yra vadinami „meškų“ rinka. Kyla klausimas, kiek laiko ji dažniausiai trunka, kokius nuostolius patiria investavusieji į akcijas ir pan.

Analizuojant JAV akcijų rinkos pastarųjų 120 metų istoriją galima pastebėti, kad vidutinė „meškų“ rinka trukdavo 18 mėnesių, t.y. 1.5 metų, o vidutiniai nuosmukiai dažniausiai siekdavo 35%.

Viena iš ilgiausiai trukusių “meškų” rinkų (~40 mėnesių) prasidėjo 1938 metais, o per minėtą laikotarpį JAV akcijų indeksas smuko šiek tiek daugiau nei 40%. Kalbant apie pačią „giliausią“ „meškų“ rinką, tai ji prasidėjo 1929 metais (“Didžioji depresija“), truko maždaug 3 metus, o per minėtą laikotarpį JAV akcijos pasikoregavo net 90%!

Taigi, bent šiek tiek pastudijavus istoriją galima teigti, kad kiekviena akcijų rinka anksčiau ar vėliau turėtų išgyventi viską griaunančią „meškų“ rinką, kai nuostoliai siekia 90% ar dar daugiau. Tačiau taip pat reikia suvokti, kad net ir po pačių „juodžiausių“ periodų, anksčiau ar vėliau akcijų rinkos atsitiesdavo, taip buvo po „Didžiosios depresijos“ 1929 metais, po antrojo pasaulinio karo ar po „Dot-com“ burbulo sprogimo 2000 metais.

Šioje vietoje galima padaryti kelias išvadas. Visų pirma tai, kad investuojant į akcijas ilgiau nei vienerius metus tikimybė uždirbti pelną yra artima 70%, tačiau investavus netinkamu metu vienerių metų nuostoliai gali siekti 50% ir daugiau, o pataikius investuoti pačiu „juodžiausiu“ periodu, akcijų kainų korekcija gali trukti daugiau nei 5 metus, o bendri nuostoliai viršyti net 90%! Jei tokie trumpalaikiai praradimai kelia šiurpą, investavimas į akcijas greičiausiai Jums yra netinkamas. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Vienas iš tokių indikatorių būtų CAPE rodiklis (angl. cyclically adjusted price earnings ratio), dar kitur vadinamą P/E10 rodikliu. Šis rodiklis iš esmės ima santykį tarp bendrovės akcijos rinkos kainos ir vienai akcijai tenkančio pastarųjų 10 metų pelno vidurkio. Galima būtų teigti, kad šis rodiklis bendrai parodo, kiek metų reikėtų laukti esant dabartinei situacijai, kad investicija atsipirktų.

Kada akcijos yra “pervertintos” ir kada “neįvertintos”?

Per pakankamai ilgą JAV akcijų rinkos istoriją (nuo 1870 metų) šio rodiklio vidutinė reikšmė buvo maždaug 15. Taigi, rodikliui nedaug svyruojant aplink šią reikšmę galima būtų teigti, kad JAV akcijų rinka yra įvertinta “normaliai“.

Rodiklio reikšmei esant virš 20 – 25 punktų ribos akcijos laikomos brangios (“pervertintos”), tuo tarpu rodikliui esant žemiau 10 – 15 punktų, jos laikomos pigios (“neįvertintos“). Be abejo, pateikti skaičiai yra tik indikatyvūs, juos naudojant priiminėti trumpalaikių sprendimų nereikėtų, tačiau jie padeda susidaryti gerą vaizdą, kokia šiuo metu yra situacija.

Be abejo, dabar kiekvienas skaitytojas turėtų paklausti “Kaip reikėtų interpretuoti vienokią ar kitokią CAPE rodiklio reikšmę?”. Žemiau esančioje lentelėje kaip tik yra pateiktas atsakymas į šį klausimą. Minėtoje lentelėje visų pirma pateikiami CAPE intervalai ir kaip dažnai JAV akcijų CAPE rodiklis patekdavo į kiekvieną į tų intervalų. Kiti trys stulpeliai parodo, kokia būdavo vidutinė metinė reali investicijų grąža per vienerius, penkis ir dešimt metų.

Kaip matome, yra gana aiški neigiama priklausomybė tarp esamos CAPE rodiklio reikšmės ir ateities realios grąžos, t.y. jei analizuojamo rodiklio reikšmė yra maža, galima tikėtis geresnių rezultatų, tuo tarpu rodikliui didėjant, t.y. akcijoms brangstant – tikėtini vidutiniai pelningumai mažėja.

Išanalizavus pateiktus duomenis galima daryti išvadą, kad CAPE rodiklis yra tikrai gera priemonė norint įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra brangios ar pigios, ar šiuo metu verta investuoti ilgam laikotarpiui ar ne ir pan. Na o kalbant apie ilgalaikį investavimą CAPE rodiklio kontekste, tai geriausias metas tą daryti yra tuo metu, kai jo reikšmė yra mažesnė nei 15. Tokiu atveju investuojant tiek vieneriems tiek ir 10 metų galima sąlyginai drąsiai tikėtis teigiamos realios metinės investicijų į akcijas grąžos.

Įsivaizduokite, kad pasaulyje yra viena akcijų rinka, kurioje galima įsigyti absoliučiai visų kompanijų akcijas. Tokiu atveju būtų logiška teigti, kad ilgalaikis investicijų į bendrą akcijų rinką pelningumas turėtų sutapti su bendrai visų įmonių uždirbamu pelnu. Taip pat tikėtina, kad iš uždirbto pelno bendrovės kasmet išmokės tam tikrus dividendus. Taigi, galiausiai ilgalaikis uždarbis iš investicijų į akcijas turėtų priklausyti nuo dviejų kintamųjų: bendrovės pelno ir išmokamų dividendų. Skamba logiškai?

Siekiant atsakyti į klausimą, ar taip yra ir realiame gyvenime, pažvelgsime į tai, kaip per pastarųjų 80 metų laikotarpį kito JAV akcijų rinkos vertė. Jei 1930 metais į visą JAV akcijų rinką, t.y. tiek geras, tiek ir blogas kompanijas, būtumėte investavę 100 JAV dolerių, tai praėjus 80 metų – 2010 metais, ši investicija būtų padidėjusi iki 176460 JAV dolerių, t.y. 1765 kartus arba 176360%!

Tai reiškia, kad per analizuojamą laikotarpį vidutinė metinė grąža būtų siekusi maždaug 9.4%. Būtent tokio rezultato ir galima būtų tikėtis į akcijų rinką investuojant ilgam laikotarpiui.

Tačiau kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per minėtą laikotarpį būdavo tokių periodų, kai akcijų rinka koreguodavosi po 20, 30 ar net 40% ir netgi pasitaikydavo tokių periodų, kai 10 metų investicijų į akcijas grąža būdavo lygi 0% (pavyzdžiui nuo 2000 iki 2010 metų). Ar tokie dideli svyravimai bei gana ilgi neigiami periodai reiškia, kad tuo metu įmonės nesugebėdavo uždirbti pelno ar nemokėjo dividendų? Tikrai ne. (Plačiau apie tai: Ar tikrai investicijų į akcijas vidutinis metinis pelningumas siekia 10%)

Investicijų, spekuliatyvioji bei rinkos grąža

Galime drąsiai teigti, kad jei galutiniame investicijų į akcijas pelningume vyrautų tik šie du veiksniai, t.y. pelno augimas bei mokami dividendai, tai akcijų kainos pasaulinėse biržose taip stipriai nesvyruotų, o tai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu investicijų į akcijas pelningumą veikia dar ir trečiasis veiksnys – investuotojų lūkesčiai (toliau spekuliatyvioji grąža).

Siekiant visa tai pagrįsti faktais, pateiksime Vanguard Group įkūrėjo John C. Bogle atliktos analizės apie JAV akcijų rinkos pastarųjų 80 metų pelno šaltinius rezultatus. Remiantis jais galima daryti išvadą, kad per pastaruosius 80 metų praktiškai 98% bendros investicijų į akcijas grąžos sudarė pelno augimas bei įmonių išmokami dividendai, tuo tarpu likę 2% – spekuliatyvūs kainų pokyčiai, kurie yra labiausiai įtakojami investuotojų lūkesčių dėl ateities, o ne fundamentalių dalykų.

Kaip jau minėjome anksčiau, per analizuotą laikotarpį vidutinė metinė investicijų į JAV akcijas grąža siekė maždaug 9.4% (bendrovių pelno augimas sudarė maždaug 5.1%, tuo tarpu mokami dividendai – 4.1%). Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, įmonės dividendus mokėjo absoliučiai visais dešimtmečiais, tuo tarpu buvo tik vienas dešimtmetis, kai įmonių pelnai mažėjo (tai įvyko „Didžiosios depresijos“ laikotarpiu). Taigi, galime teigti, kad per ilgą laikotarpį investicijų grąža iš pagrindinių dviejų pelno šaltinių buvo ganėtinai pastovi.

Per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją ne kartą buvo periodų, kai investuotojų optimizmas didėdavo, dažnai tai būdavo susiję su gerėjančia ekonomine padėtimi. Kartu su didėjančiu optimizmu investuotojai  būdavo linkę už akcijas mokėti daugiau, taip tiesiog išreikšdami savo tikėjimą dėl geresnių rezultatų ateityje.

Tačiau po tokių perdėto optimizmo periodų visada sekdavo kita stadija, kai tarp investuotojų įsivyraudavo pesimizmas, investuotojai nusigręždavo nuo akcijų, pirkėjų būdavo mažiau, na o tokiais momentais akcijas dažniausiai būdavo galima įsigyti su nemenka „nuolaida“. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, mūsų jau minėta spekuliatyvioji dalis, kuri tam tikrais momentais gali labai ženkliai (tiek teigiamai, tiek ir neigiamai) įtakoti trumpalaikius investicijų rezultatus, galutiniame rezultate praktiškai jokios įtakos neturėjo – 0.2%.

Galiausiai sudėję vadinamą investicijų grąžą, kurią sudaro įmonių pelno augimas bei mokami dividendai, su spekuliatyviąja grąža, gauname rinkos grąžą, kuri ir yra lygi aukščiau pateiktam S&P 500 akcijų indekso metiniam pelningumui. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, rinkos grąža nebėra tokia pastovi, nes jos sudėtyje yra ypač drastiškai kintanti spekuliatyvioji dalis.

Tarkime per devintą ir dešimtą dešimtmečius vien tik spekuliatyvių prieaugių dalis sudarė daugiau nei 40% visų prieaugių. Po tokio pelningo dvidešimtmečio akcijos tapo „pervertintos“ ir galiausiai viskas baigėsi „dot-com“ akcijų burbulo sprogimu.

Natūralu, kad po to sekė ganėtinai prastas dešimtmetis, t.y. nuo 2000 iki 2010 metų, nepaisant to, kad bendrovės didino pelną bei išmokėjo dividendus (6.8% metinė investicijų grąža), tačiau per tą patį periodą investuotojų lūkesčiai gana ženkliai prastėjo, kas sąlygojo neigiamą spekuliatyviąją 8.0% metinę grąžą bei neigiamą 1.2% rinkos grąžą. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Pažvelgus į aukščiau pateiktus skaičius, galima teigti, kad bendrovių mokami dividendai yra tokie pat svarbūs kaip ir pelno augimas. Taip pat pagal aukščiau pateiktus faktus galima daryti tokias išvadas: investuojant į akcijas per ilgą laikotarpį galima būtų tikėtis maždaug 9% vidutinės metinės grąžos, tačiau trumpu laikotarpiu, priklausomai nuo susiformavusių investuotojų lūkesčių, investicijų grąžą labai stipriai gali pakoreguoti spekuliatyvūs pokyčiai. Todėl norint investuoti ilgam periodui, tą geriausia daryti po prasto dešimtmečio, ypač tuo metu, kai spekuliatyvūs pokyčiai ženkliai sumažina bendrą rinkos grąžą, nes būtent tokiu metu akcijos yra parduodamos su „nuolaida“ arba kitais žodžiais tariant, jos yra „neįvertintos“.

10% vidutinis metinis pelningumas iš investavimo į akcijas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad per pastaruosius 100 su trupučiu metų būtent JAV akcijos pasiekė maždaug 9.3% vidutinę metinę grąžą, na o pati JAV rinka labai dažnai yra naudojama kaip tam tikras etalonas dėl to, kad turi ypač ilgą bei gana tvarkingą istorinių duomenų bazę.

Jei analizuotume kitų šalių akcijų rinkas, pamatytume ganėtinai skirtingus rezultatus. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 10% vidutinė metinė investicijų į akcijas grąža nebuvo pati didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Suomija, Pietų Afrika, Australija ar Japonija vidutinis metinis pastarųjų 100 metų akcijų pelningumas net viršijo 10%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Šveicarijoje investicijų į akcijas vidutinė metinė grąža siekė vos 7.0%.

Kaip galima pastebėti iš pateiktos diagramos, skirtumas tarp geriausiai ir blogiausiai pasirodžiusių šalių akcijų rinkų per ilgą laikotarpį buvo kone dvigubas, tačiau jei paskaičiuotume bendrą viso pasaulio akcijų rinkos vidurkį, gautume ilgalaikį vidutinį metinį prieaugį lygų 8.5%. Taigi, galime drąsiai teigti, kad investuojant į akcijų turto klasę, per ilgą laikotarpį 8 – 9% vidutinė nominali metinė grąža skamba ganėtinai logiškai.

Tačiau nepamirškime, kad realiame gyvenime yra toks dalykas kaip infliacija, o infliacija galiausiai sumažina galutinę realią investicijų naudą, kurią gauna investuotojas (be infliacijos investuojant dar patiriama gana nemažai papildomų mokesčių, kaip pavyzdžiui mokesčiai tarpininkams, valdytojams, valstybei ir pan.). Taigi, toliau pasižiūrėsime, kokie galiausiai pasiekiami realūs investicijų į akcijas rezultatai. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame finansiniams tarpininkams?)

Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, per pastaruosius 100 metų vidutinis realus investicijų į akcijas metinis pelningumas buvo lygus 5.4%. Nei viena iš analizuojamų šalių akcijų rinkų per labai ilgą istoriją nesugebėjo pasiekti 10% ar didesnės realios metinė grąžos. Didžiausią realų rezultatą sugeneravo Pietų Afrikos ir Australijos akcijų rinkos (7.2% vidutinė reali metinė grąža), tačiau buvo ir tokių, kurios per ilgą laikotarpį nesugebėjo viršyti net 3% vidutinės metinės grąžos. Tarkime Italijos – bankininkystės pradininkų – akcijų rinkos reali vidutinė metinė grąža siekė vos 1.7% arba buvo daugiau nei 4 kartus mažesnė lyginant su Australija.

Tačiau net įvertinus gana prastus kai kurių šalių akcijų rinkų grąžos rodiklius, daugumą turėtų džiuginti tas faktas, kad iš analizuojamų 19 akcijų rinkų, per pastarųjų 100 metų istoriją, t.y. įvertinus du pasaulinius karus, nei vienos šalies akcijų rinka nepatyrė realių nuostolių (priešingai nei obligacijos). (Plačiau apie tai: Istoriniai obligacijų pelningumai)

Taigi, šioje vietoje galime pateikti tokią išvadą – per ilgą laikotarpį investuojant į išskaidytą akcijų portfelį galima būtų tikėtis vidutinės 8 – 9% nominalios metinės grąžos, o tai yra maždaug 3 – 4% daugiau nei vidutinio termino obligacijos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją, vidutinė investicijų į akcijas metinė grąža greičiausiai svyruos apie 5.0%.

Taigi, kaip jau dauguma turbūt žino, pagal 2014 metų duomenis viso pasaulinio investicinio turto vertė siekė maždaug 190 trln. JAV dolerių, iš kurių maždaug trečdalis, t.y. 37% arba maždaug 70 trln. JAV dolerių, tenka akcijų turto klasei. Tai yra antra pagal dydį finansų rinka po obligacijų, tačiau ji daugumai pradedančiųjų investuotojų yra daug įdomesnė dėl „potencialiai“ didesnės grąžos. (Plačiau apie tai: Pasaulinė finansų rinka)

Kas sudaro pasaulinį akcijų indeksą?

Kalbant apie pasaulinio akcijų indekso sudėtį pagal šalis, tai 10 stambiausių pasaulio akcijų rinkų, arba 20% visų į indeksą įtrauktų šalių, sudaro maždaug 80% visos pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių akcijų rinkų sąrašą.

Taigi, kaip matome, JAV akcijų rinka sudaro praktiškai puse viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos ir jeigu yra nusprendžiama į šią rinką neinvestuoti, iš esmės atsisakoma maždaug pusės pasaulio įmonių.

Stambiausios kompanijos

Na ir galiausiai pasaulinį akcijų indeksą smulkinant iki įmonių galima pastebėti kelias įdomias tendencijas. Visų pirma tai, kad 10 stambiausių pasaulio bendrovių sudaro net 8.8% viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių pasaulio bendrovių sąrašą.

Kaip matome, pati stambiausia pasaulio bendrovė šiuo metu yra Apple, kuri sudaro net 1.5% viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos, taip pat įdomu yra tai, kad tik 1 iš 10 stambiausių pasaulio kompanijų yra ne JAV bendrovė, t.y. Nestle. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Akcijų tipai bei klasės

Akcijos gali būti privilegijuotosios arba paprastosios vardinės. Bendrovės bankroto atveju privilegijuotųjų arba paprastųjų vardinių akcijų turėtojai turi teisę į įmonės turtą po to, kai bendrovė atsiskaito su obligacijų ir kitų skolos priemonių turėtojais, tačiau privilegijuotųjų akcijų savininkai turi pirmenybę paprastųjų vardinių akcijų savininkų atžvilgiu.

Gali būti išleidžiamos įvairių klasių akcijos. Klasės gali būti žymimos raide, pradedant nuo A. Akcijų klasės dažnai yra siejamos su balsavimo teisėmis, kurias suteikia tokios akcijos. A klasės akcijos suteikia jų turėtojams daugiau balsų negu B klasės akcijos ir t.t. Išleidžiant įvairių klasių akcijas paprastai siekiama išlaikyti bendrovės steigėjų įtaką, suteikiant jiems daugiau balsų negu akcininkams, įsigijusiems vėlesnių emisijų kitų klasių akcijų.

Akcijų pelningumas bei rizika

Akcijų kainų svyravimai yra didesni, lyginant su skolos vertybiniais popieriais ar investiciniais fondais. Tarkime vienerių metų bėgyje bendrai šalies akcijų indeksas gali susvyruoti nuo -50% iki +100% ar dar daugiau, tuo tarpu atskirų kompanijų akcijų kursų svyravimai būna didesni. Investuojant į akcijas galima tikėtis gauti didesnį pelną negu pasirenkant indėlį arba perkant skolos vertybinius popierius, tačiau taip pat kyla didesnė rizika patirti nuostolių dėl informacijos trūkumo apie įmonių veiklos rezultatus.

Perkant bei parduodant akcijas trumpam laikotarpiui taip pat yra galimybė uždirbti, tačiau tokiu atveju pelnas dažniausiai gaunamas iš akcijos vertės padidėjimo, o ne iš mokamų dividendų ar bendrovės generuojamo pelno. Toks investavimo būdas yra labai rizikingas, nes reikalauja labai aiškios strategijos, investavimo rizikos valdymo, disciplinos, laiko rinkų stebėjimui bei analizei ir pan. (dažniausiai šis investavimo būdas vadinamas “spekuliavimu”).

Kaip jau buvo minėta, investavimo į nuosavybės vertybinius popierius pelningumas trumpu laikotarpiu gali labai ženkliai svyruoti, tačiau tokias finansines priemones išlaikius ilgiau (10 – 20 metų), dažniausiai jų vidutinis metinis pelningumas bus didesnis nei pinigų rinkos priemonių ar skolos vertybinių popierių. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Tuo tarpu akcijų likvidumas labai priklauso nuo konkrečios rinkos ar bendrovės, į kurią yra investuojama. Kiekvienoje šalyje yra akcijų, kurios yra sąlyginai likvidžios (dažniausiai tai stambiausių kompanijų akcijos), tačiau galima rasti ir tokių, kuriomis prekiauti praktiškai neįmanoma. Tuo tarpu kalbant apie šalis, daug daugiau likvidumo galima tikėtis labiau išsivysčiusiose šalyse, nei mažose bei smulkias finansų rinkas turinčiose.