Dauguma finansų vadovėlių kaip pagrindines turto klases išskiria pinigus, obligacijas ir akcijas. Ir tai nėra keista, nes pavyzdžiui obligacijos ir akcijos yra dvi pačios didžiausios likvidžios turto klasės, kurių vertė šiuo metu siekia maždaug po 100 trilijonų JAV dolerių.

Tačiau be šių, pagrindinių turto klasių, dar galima būtų išskirti ir kelias ne tokias populiarias, kartais dar vadinamas alternatyviomis, turto klases, kaip pavyzdžiui investicinis nekilnojamas turtas, žaliavos bendrai ar auksas atskirai, valiutos ir pan.

Praėjus daugiau nei 10 m. nuo paskutinės finansų krizės, vis dažniau kalbama apie lėtėjantį ekonomikos augimą, finansinius burbulus akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto, kriptovaliutų rinkose. Jau pakankamai ilgai kalbama apie sekančią finansų krizę, kartais atrodo, kad netgi per daug. Juk jeigu kažko labai laukti, tai gali ir neįvykti ar bent jau pradėti tuo netikėti. Vis pasirodo vienas ar kitas indikatorius, kuris galėtų išpranašauti sekančią finansų krizę. Vienas iš jų yra 10 m. JAV vyriausybės obligacijų ir 3 mėn. JAV iždo vekselių pajamingumo skirtumas, kuris tapo neigiamas. Vieni analitikai yra linkę tokią inversiją sureikšminti, kiti jos nesureikšmina, tačiau bendri, prastėjantys lūkesčiai, skatina centrinius bankus švelninti savo požiūrį į palūkanų normų didinimą ir monetarinės politikos griežtinimą. Paskutinį dešimtmetį centriniai bankai dėjo dideles pastangas siekiant jiems priimtinos infliacijos ir ekonomikos augimo. Tai būtų galima vertinti kaip racionalų ir naudingą veiksmą, tačiau kartais atrodo, kad nors centriniai bankai išnaudojo visus finansinius ginklus, jie priimtino rezultato nepasiekė.

Skatinanti monetarinė politika lėmė 50 proc. padidėjusią pasaulio skolą, lyginant su 2008 m. Tokie skolinimosi mastai negalėjo apsieiti be pasekmių. Jeigu lėšos nėra nukreipiamos į realias investicijas, kurios skatina ekonomikos augimą, jos nukreipiamos į finansinio turto pirkimą ir tai gali sudaryti burbulus finansų rinkose. Spaudoje dažnai diskutuojama ar nesiformuoja burbulas akcijų rinkose, obligacijų rinkose, įvairių šalių nekilnojamojo turto rinkoje. Tačiau Real Investment Advice rėžė iš peties su teiginiu, kad visose turto klasėse formuojasi vienas milžiniškas burbulas. Tai verčia susimąstyti. Jau pakankamai seniai kalbama apie brangias akcijas, burbulą obligacijų rinkoje, brangų nekilnojamąjį turtą. Ką jau kalbėti apie sprogusius burbulus kriptovaliutų rinkoje, 3D spausdintuvų rinkoje, neaiškią situaciją alternatyvaus skolinimosi rinkoje (p2p, crowdfunding ir kt.), kurioje dominuoja smulkieji investuotojai ir kuri nėra išgyvenusi finansų krizės.

Šiuo metu JAV ekonomika verslo ciklo augimo stadijoje yra 114 mėnesių. Tai antras pagal ilgį ekonomikos augimo laikotarpis. Džiugu, tačiau ekonomika auga cikliškai. Augimo laikotarpį keičia nuosmukio laikotarpis, kurį vėl keičia augimo laikotarpis. Toks ilgas ekonomikos augimo laikotarpis verčia susimąstyti ar neverta pradėti ruoštis lašinius žiemai, t.y. kaupti santaupas ir laukti ekonomikos nuosmukio, o gal jau yra per vėlu. Pakankamai sudėtinga nustatyti kas bus tas katalizatorius, kuris pradės grandininę reakciją ir lems finansų rinkų griūtį. Dar sudėtingiau yra nuspėti laikotarpį kai viskas prasidės. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)

Paskutiniu verslo ciklo augimo laikotarpiu buvo pakankamai daug įvykių, kurie vertė investuotojus nerimauti. Pietų Europos skolų krizė, Graikijos nemokumo problemos, karas Ukrainoje ir kt. Šiuo metu aktualiausios temos yra prekybos karas tarp Kinijos ir JAV bei Brexit. Nors ir kalbama apie galimą susitarimą tarp JAV ir Kinijos, didžiausių pasaulio ekonomikų prekybos karas negalėjo apsieiti be pasekmių. Vis dažniau kalbama apie JAV ekonomikos augimo sulėtėjimą, o Kinija pranešė apie prognozuojamą ekonomikos augimo sulėtėjimą 2019 m. (Plačiau apie tai: Finansų rinkų apžvalga (2019 sausis))

Finansų rinkų analizei galima panaudoti pakankamai daug įvairių metodų ir rodiklių, kurie padeda numatyti tendencijas, įvertinti esamą situaciją rinkose. Šiame straipsnyje didžiausias dėmesys bus skiriamas įsiskolinimo lygiui finansų rinkose. Didelis sverto naudojimas skatina investuotojus ne tik prisiimti didesnę riziką, bet kartu neracionalius ir staigius finansų rinkų pokyčius. Pirmiausiai verta apžvelgti situaciją akcijų rinkoje.

Akcijos

Nepaisant nesėkmingos 2018 m. pabaigos, nuo 2009 m. pasiektų žemumų didžiąsias JAV įmones apimančio S&P 500 indekso vertė paaugo apie 380 proc., mažos kapitalizacijos įmonių indekso Russell 2000 vertė paaugo apie 404 proc., technologijų sektorių atspindinčio indekso NASDAQ Composite vertė paaugo apie 550 proc. Tikintis tolimesnio finansų rinkų augimo yra svarbu įsivertinti, kiek toks augimas buvo tvarus ir kas jį lėmė.

2008 m. prasidėjus finansų krizei centriniai bankai pradėjo ekonomikos skatinimą mažindami palūkanas, o vėliau vykdydami kiekybinį ekonomikos skatinimą, taip supirkdami iš rinkos finansinį turtą. JAV vykdant kiekybinį ekonomikos skatinimą buvo superkamos obligacijos, tokiu atveju didėjo obligacijų paklausa, kilo kainos, mažėjo pajamingumas. Investuotojams ieškant didesnės grąžos, jie atsigręžė į akcijas. Galima daryti išvadą, kad S&P 500 indekso ir Fed balanso pokytis yra glaudžiai susiję. Sustabdžius aktyvų rinkoje supirkimą, sustojo ir pagrindinio JAV indekso vertės augimas. Indekso vertė sparčiau pradėjo augti tik 2016 m. antroje pusėje, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donald Trump. Tačiau akcijų indeksų vertes aukštyn kėlė ne tik naujai išrinkto prezidento pažadai ir vykdomos reformos.

Centriniams bankams vykdant aktyvų supirkimą laisvų lėšų atliko ne tik investuotojams, tačiau ir įmonėms, kurios savo rezervus buvo investavę į finansinį turtą. Taigi, mažėjant galimybių investuoti ir uždirbti grąžą, didėjant pelnams, įmonės pradėjo vykdyti aktyvią savų akcijų supirkimo ir dividendų mokėjimo programą, taip grąžinant lėšas investuotojams. Vykdant akcijų supirkimo programą, supirktos akcijos yra naikinamos, šis veiksmas lemia mažėjantį įmonės akcijų skaičių, didėjantį pelną tenkantį akcijai, o tai savo ruožtu didina akcijų kainas. Augantys dividendai ir didėjantis akcijų supirkimo mastas prisidėjo prie tolimesnio akcijų indeksų augimo. 2018 m. JAV įmonės dar labiau padidino šią programą ir akcijų supirkimui bei dividendams skyrė daugiau nei 1 trilijoną JAV dolerių, kai kriziniais 2008 – 2009 m., kasmet dividendams ir akcijų supirkimui buvo skirta po mažiau nei 250 mlrd. JAV dolerių kasmet.

Besitęsianti bulių rinka, auganti ekonomika, skatina investuotojus naudoti svertą ir taip padidinti investicinę grąžą. Tam puikias galimybes sudarė centriniai bankai, kurie sumažino palūkanas iki 0,0 proc. Dot-com burbulo ir nekilnojamojo turto burbulo metu investuotojų skola piką pasiekė ties ~2,7 proc. nuo BVP. Tačiau dėka ekonomikos skatinimo investuotojų skola 2,5 – 3,0 proc. ribose svyruoja jau 4 metai. Galima daryti prielaidą, kad centrinių bankų vykdomas kiekybinis ekonomikos skatinimas lėmė bulių rinkos pradžią, o jam pasibaigus, tačiau esant galimybei pigiai pasiskolinti, investuotojai aktyviai skolindamiesi pratęsė šią bulių rinką.

NYSE akcijų biržos duomenimis investuotojų sąskaitų balansas keičiasi priklausomai nuo verslo ciklo stadijos. Tai patvirtina prielaidas, kad augant akcijų indeksams, didėja investuotojų poreikis prisiimti didesnę riziką, taip pasiekiant didesnę grąžą. Tačiau paskutiniu akcijų indeksų augimo laikotarpiu investuotojų sąskaitų balansas yra daugiau nei tris kartus didesnis nei buvo Dot-com burbulo metu. Verta prisiminti, kad Dot-com burbulas kilo dėl neracionalaus investuotojų požiūrio į IT sektoriaus perspektyvas. 2008 m. investuotojų neigiami balansai nebuvo tokie dideli ir reikšmingi, nes krizė kilo iš nekilnojamojo turto rinkos ir juo dengtų finansinių instrumentų. 2018 m. pabaigoje įvykęs išpardavimas akcijų rinkoje parodo, kaip greitai keičiasi investuotojų skolų lygis. Mažėjančios skolos parodo tai, kad investuotojai parduodami akcijas, dengia įsipareigojimus kredito įstaigoms, taip skatindami didesnį akcijų išpardavimą rinkoje.

Investuotojų perdėtą optimizmą atspindi ne tik skolinimosi mastai, tačiau ir prisiimama rizika. Individualių investuotojų portfeliuose ženklią dalį sudaro akcijos, o grynųjų pinigų rezervai yra rizikingai maži. Tai verčia susimąstyti, nes smulkieji investuotojai vieni iš paskutiniųjų pasitraukia iš bulių rinkos. Nesunku nuspėti, kokios bus didelio sverto naudojimo, mažų rezervų turėjimo pasekmės verslo ciklo pabaigoje.

Didelis optimizmas, pigūs pinigai, ekonomikos augimas suformavo situaciją, kai šiandieninės akcijų rinkos pakilo į antra vietą istorijoje, vertinant S&P 500 indekso santykinį brangumą Shiller P/E rodikliu. Atsižvelgiant į šį rodiklį JAV akcijų rinka yra labiau pervertinta, nei buvo 1929 m., kai po finansų rinkų griūties prasidėjo didžioji depresija. Esant tokiam ekstremaliam pervertinimui, sudėtinga pozityviai žvelgti į akcijų rinkos perspektyvas, net jeigu jos ir bandytų pasiekti Dot-com burbulo metu vyravusius pervertinimo lygius. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Obligacijos

Vienas iš plačiausiai naudojamų rodiklių numatyti recesijas yra JAV 10 m. ir 2 m. obligacijų pajamingumų skirtumas. Išaugusios trumpo laikotarpio palūkanos signalizuoja apie didėjančią riziką trumpuoju laikotarpiu ir investuotojų nerimą. Palūkanų normų skirtumo perėjimas į neigiamą reikšmę įspėdavo apie artėjančią recesiją JAV ekonomikoje. Šiuo metu šis rodiklis nusistovėjęs ties 0,18 proc. riba, todėl svarbu stebėti šio rodiklio tendencijas.

Centrinių bankų vykdoma monetarinė politika suteikė galimybę įmonės didinti savo skolas ir palyginti pigiai pasiskolinti. Tačiau didelis skolinimasis turi ir pasekmių. Ne visos paskolos yra efektyvios ir gali būti grąžintos. Reitingų agentūros Moddy‘s duomenimis žemiausią investicinį reitingą (Baa 3) turinčių JAV įmonių obligacijų rinkos apimtis 2018 m. pabaigoje sudarė 56,8 proc. visos šiukšlinių obligacijų rinkos. Palyginimui Baa 3 reitingo obligacijų ir aukšto pajamingumo obligacijų santykis prieš 2008 m. finansų krizę siekė 32,5 proc., prieš 2001 recesiją siekė 36,9 proc., prieš 1990 – 1991 nuosmukį siekė 22,2 proc.

Toks aukštas žemiausią investicinį reitingą turinčių obligacijų augimas neturėtų stebinti. Šiame JAV ekonomikos augimo cikle, didžiausiu augimu būtent ir pasižymėjo Baa 3 reitingo obligacijos. Žemesnis nei šis reitingas yra suteikiamas spekuliacinio tipo arba aukšto pajamingumo obligacijoms, kurios dažnai pripažįstamos kaip „šiukšlinės“ obligacijos. Akivaizdu, kad išaugus palūkanų normoms ir pradėjus lėtėti ekonomikai, dalis Baa 3 reitingą turinčių obligacijų leidėjų susidurs su problemomis, kas lems šių obligacijų reitingo mažėjimą. Obligacijoms suteikus spekuliacinio tipo reitingus, dauguma institucinių investuotojų bus priversti atsisakyti turimų obligacijų ir jas parduoti rinkoje. (Plačiau apie tai: Aukšto pajamingumo obligacijos)

Nekilnojamasis turtas

Nekilnojamojo turto rinka yra stipriai susijusi su kredito rinka. Augančios nekilnojamojo turto kainos, suteikia žmonėms saugumo pojūtį bei galimybes daugiau skolintis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Didesnis įsiskolinimas skatina didesnį vartojimą, tiek perkant nekilnojamąjį turtą, tiek jį įrengiant, tiek išleidžiant gautą paskolą kitoms reikmėms. Apie 70 proc. JAV bendrojo vidaus produkto sudaro vartojimo išlaidos. Taigi 10 proc. korekcija nekilnojamojo turto rinkoje JAV ekonomiką paveiks daug stipriau, nei 20 proc. pokytis akcijų rinkoje.

S&P Case–Shiller Home Price indeksas atspindi gyvenamųjų namų kainų pokyčius JAV. Nuo pasiekto dugno 2012 m., JAV gyvenamųjų namų kainos pakilo apie 52 proc. Anot R. Shiller, tai trečias pagal dydį gyvenamųjų namų kainų augimas per paskutinį šimtmetį. Didesniu namų kainų augimu pasižymėjo tik 1942 – 1947 m. laikotarpis, bei 1997 – 2006 m. laikotarpis. Paskutinį pusmetį JAV nekilnojamojo turto rinkoje pastebimas kainų augimo sustojimas. Šį stabtelėjimą sudėtinga vertinti tik kaip eilinį nedidelį kainų sumažėjimą bendrame augimo trende. Dėl padidėjusių palūkanų normų 2018 m. namų mėnesiniai pardavimai smuko iki 10 proc., lyginant su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, o metų pabaigoje nuosmukis buvo didžiausias. Galima daryti prielaidas, kad JAV vyriausybės darbo sustabdymas 2019 m. pradžioje tikrai nepadės atsigauti nekilnojamojo turto rinkai.

Apibendrinimas

Užsitęsus ekonomikos augimo ciklui ir vis dažniau ekonomistams bei analitikams kalbant apie galimą recesiją, svarbu įvertinti ne tik kokia yra tikimybė, kad kils recesija, tačiau ir jos galimas pasekmes. Skolintos lėšos ne tik suteikia galimybę uždirbti, tačiau ir padidina patiriamų nuostolių dydį bei svyravimus finansų rinkose. Šiuo metu investuotojai yra pakankamai neracionalūs ir verslo ciklo pabaigoje didžiąją dalį savo lėšų yra investavę akcijų rinkoje bei turi istoriškai mažus rezervus, kuriuos būtų galima protingai investuoti didesnės korekcijos atveju. Vis daugiau pasirodo pranešimų, kad didieji fondų valdytojai perkelia savo lėšas iš akcijų rinkų į saugesnius aktyvus. Taigi galbūt verta susimąstyti ir pasinaudoti pinigų sekimo (angl. follow the money) strategija.

Esant žemoms palūkanų normoms neracionaliai dideliu augimu pasižymėjo įmonių obligacijų rinka, kurios investicinis reitingas yra pats žemiausias. Paaugus palūkanų normoms, įmonėms bus sudėtinga vykdyti įsipareigojimus, tokiu atveju jų obligacijų reitingas taps „šiukšlinis“ ir įmonėms bus sudėtinga refinansuoti savo skolas. Tuo pačiu įmonių įsipareigojimų nevykdymas neigiamai paveiks ir jų akcijų kainas.

Finansų rinkose yra susiformavęs didžiulis kredito burbulas, kuris yra palaikomas tik skatinančios monetarinės politikos. Tik laiko klausimas, kiek centriniai bankai pajėgs suvaldyti situaciją ir tęs skatinančią monetarinę politiką. Nepaliaujamai augantis skolų lygis, daro situaciją vis labiau įtemptą. 2018 m. JAV centrinio banko palūkanų normų didinimas, JAV ir Kinijos prekybos karas ir kiti netinkami sprendimai ir politikų veiksmai lėmė, kad pagrindiniai pasaulio indeksai per 3 – 4 mėnesių laikotarpį pateko į meškų rinką. Taigi, finansų rinkose situacija yra pakankamai įtempta, o augantis kredito burbulas verčia labai atsargiai vertinti investavimo galimybes akcijų rinkoje.

Susiklosčius tokiai situacijai daugumai investuotojų iškyla natūralus klausimas, ką tokiu atveju daryti? Šioje vietoje galima būtų įžvelgti du sprendimo būdus: 1) atsidaryti sąskaitą tarkime pas JAV tarpininką; 2) JAV biržoje prekiaujamus fondus pakeisti Europiniais ETF.

Abu šie sprendimai turi tiek pliusų, tiek ir minusų, tačiau šiame straipsnyje daugiau pasigilinsime į antrąjį variantą, t.y. kokius Europinius biržoje prekiaujamus fondus galima būtų pasirinkti, norint susiformuoti plačiai diversifikuotą investicijų portfelį, kurio turtas būtų išskaidytas tarp 7 pagrindinių turto klasių: JAV akcijų, EAFE regiono akcijų, besivystančių rinkų akcijų, JAV nekilnojamo turto, JAV obligacijų, žaliavų bei aukso. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

JAV ir Europos biržoje prekiaujami fondai

Taigi, toliau šiame straipsnyje pateiksime 7 turto klases atspindinčius tiek JAV, tiek Europoje (konkrečiai Vokietijos Xetra biržoje) listinguojamus biržoje prekiaujamus fondus bei įvairiais pjūviais palyginsime pagrindinius šių fondų rodiklius, tokius kaip rinkos kapitalizacija, taikomi mokesčiai ar pastarųjų 12 mėnesių vidutinė dienos apyvarta.

Pradėkime nuo fondų dydžio. Pažvelgus į aukščiau pateiktą lentelę iš karto galima pastebėti, kad absoliučiai visi 7 JAV biržoje prekiaujami fondai pagal rinkos kapitalizaciją gerokai lenkia Europinius „brolius“. JAV ETF kapitalizacija yra vidutiniškai 10 kartų didesnė nei Europinių biržoje prekiaujamų fondų. Kaip pavyzdžiui, JAV akcijų turto klasę atspindinčio ir JAV biržoje listinguojamo SPDR S&P 500 ETF rinkos kapitalizacija šiuo metu yra lygi maždaug 220 mlrd. eurų, kai tuo tarpu didžiausio JAV akcijų turto klasę atspindinčio ir Europos biržoje listinguojamo iShares Core S&P 500 UCITS ETF rinkos kapitalizacija yra tik 24 mlrd. eurų.

Vertinant antrąjį rodiklį, t.y. vidutinę dienos apyvartą, galima pastebėti dar „liūdnesnę“ situaciją, nes Europiniai ETF nuo savo JAV „brolių“ vidutiniškai atsilieka net 1000 kartų. Kaip pavyzdžiui, didžiausią vienos dienos apyvartą JAV sugeneruoja tas pats SPDR S&P 500 ETF, kuri siekia maždaug 18 mlrd. eurų, tuo tarpu jo Europinis „brolis“ per dieną vidutiniškai susiprekiauja vos už 6 mln. eurų ir kaip matome tai yra didžiausia dienos apyvarta iš visų mūsų analizuojamų 7 Europinių ETF.

Na ir galiausiai vertinant ETF mokesčius (bendrąjį išlaidų koeficientą – BIK) galima pastebėti labiau dviprasmišką vaizdą. Keturių ETF mokesčiai Europoje yra vidutiniškai 0.16% didesni nei JAV biržoje prekiaujamų fondų. Tuo tarpu likusių trijų ETF mokesčiai Europoje yra vidutiniškai 0.12% mažesni nei JAV „brolių“. Tarp JAV biržoje prekiaujamų fondų mažiausią išlaidų koeficientą turi JAV obligacijų turto klasę atspindintis Vanguard Total Bond Market ETF (0.05%). Tuo tarpu tarp Europinių biržoje prekiaujamų fondų mažiausią išlaidų koeficientą turi JAV akcijų turto klasę atspindintis iShares Core S&P 500 UCITS ETF (0.07%).

Be abejo, norint susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį galima būtų investuoti vos į 4 biržoje prekiaujamus fondus, kurie atspindi akcijų, NT, obligacijų ir žaliavų turto klases. Taip pat kiti investuotojai gali norėti investuoti ne į JAV nekilnojamąjį turtą ar JAV obligacijas, o pavyzdžiui į Europos ar viso pasaulio nekilnojamąjį turtą bei tik į Europos obligacijas. Na ir galiausiai mes analizavome tik Vokietijos biržoje listinguojamus ETF, tačiau tie patys Europiniai ETF labai dažnai yra listinguojami ir kitose Europos biržose (kaip pavyzdžiui Londono, Amsterdamo, Milano ar Paryžiaus), kuriose taipogi gali būti ir didesnis likvidumas.

Apibendrinimas

Šioje vietoje galima būtų teigti, kad nors Europinių ETF mokesčiai ir yra ganėtinai panašūs į JAV biržoje prekiaujamų fondų mokesčius, tačiau mažesnis fondų dydis ir net 1000 kartų mažesnis likvidumas (lyginant su JAV ETF) Europiniams ETF vis dar neleidžia stipriai konkuruoti su JAV „broliais“ .

Atsižvelgiant į tai, galima būtų teigti, kad Europinius ETF būtų visai logiška rinktis investuojant pasyviai, t.y. tiesiog susiformuojant plačiai išskaidytą investicijų portfelį ir tik periodiškai jį peržiūrint. Tuo tarpu taikant aktyvesnę investavimo strategiją greičiausiai bus patirtos didesnės išlaidos dėl mažesnio likvidumo, kas dažniausiai reiškia didesnį pirkimo/pardavimo kainų skirtumą (spredą).

Na, o galiausiai tuos, kurie nori daugiau sužinoti apie daugumą aukščiau išanalizuotų ETF, kviečiame apsilankyti fondų centre, kur rasite ne tik aprašytas fondų strategijas, rizikos parametrus, bet ir jų istorinius rezultatus bei maksimalius nuostolius ir pan.

Netgi vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Arvydas Avulis metinėje Lietuvos banko nekilnojamojo turto konferencijoje paminėjo, kad Lietuvos gyventojai bankuose laikantys nežmoniškai dideles sumas per metus dėl infliacijos prarado maždaug 500 milijonų eurų.

Be abejo visa ši informacija yra teisinga, lietuviai niekada anksčiau neturėjo sukaupę tiek daug indėlių bankuose, taip pat dėl infliacijos šios sumos nuvertėja. Tačiau kyla klausimas ar tikrai lietuviai elgiasi iracionaliai ir ar mes iš tiesų esame tokie turtingi?

11.7 milijardai eurų

Taigi, kokią tiksliai sumą pinigų lietuviai laiko indėliuose? Vadovaujantis Europos centrinio banko (ECB) pateikiamais skaičiais 2017 metų lapkričio mėnesį namų ūkiai Lietuvos bankuose laikė 11.7 milijardus eurų. Atrodo tikrai įspūdinga suma, ir šioje vietoje tikrai galima būtų pradėti džiūgauti, kad dar niekada istorijoje lietuviai neturėjo sukaupę tiek daug pinigų.

Taip pat šią sumą palyginus su kitų investavimo priemonių, kaip pavyzdžiui pensijų ar investicinių fondų valdomomis sumomis, tikrai gali susidaryti įspūdis, kad mūsų tautiečiai elgiasi „kvailai“, t.y. užuot investavę šias sumas į finansines ar kitas priemones, kur ilgainiui galima tikėtis infliaciją viršijančio uždarbio, visgi tas sumas laiko bankų indėliuose, o infliacija juos po truputi „valgo“.

Tačiau yra vienas bet… ir toliau šiame straipsnyje pateiksime skaičius, kurie turėtų atskleis visiškai kitą šios situacijos paveikslą. Tai tik dar kartą patvirtins, kad kiekviena istorija gali turėti dvi „medalio“ puses.

7 trilijonai eurų

Vadovaujantis to paties ECB pateikiamais skaičiais galime matyti, kad 19 Euro zonos valstybių gyventojai 2017 metų lapkričio mėnesį bankuose bendrai laikė beveik 7 trilijonus eurų indėlių. Daugiausiai indėlių buvo sukaupę vokiečiai (2.18 trilijonų eurų) ir prancūzai (1.38 trilijonų eurų). Tuo tarpu už lietuvius mažiau indėlių turėjo tik latviai (6.5 milijardų eurų) ir estai (7.1 milijardas eurų). Bent šioje vietoje galime pasidžiaugti.

Taigi, pažvelgus į aukščiau pateiktą grafiką gana greitai galima padaryti išvadą, kad lietuvių sukaupta indėlių suma tikrai nėra tokia jau įspūdinga. Taip pat galėtų kilti klausimas, ar tarkime vokiečiai, kurie šiuo metu bankų indėliuose laiko daugiau nei 2 trilijonus eurų yra tokia pat „kvaili“ ir nežino kaip elgtis su pinigais?

Turbūt dauguma skaitytojų jau suprato, kad net ir šie skaičiai neparodo realios situacijos, o norint atlikti normalią analizę, reikėtų lyginti ne absoliučius skaičius, o santykinius, kaip pavyzdžiui, kokia indėlių suma tenka vienam gyventojui, arba koks sukauptų indėlių santykis su šalies bendruoju vidaus produktu, arba dar geriau koks yra indėlių sumos tenkančios vienam gyventojui ir vidutinio mėnesinio atlyginimo toje šalyje santykis.

Indėlių ir bendrojo vidaus produkto santykis

Kaip jau teko minėti anksčiau, bendra indėlių suma visoje Euro zonoje siekia maždaug 7 trilijonus eurų, tuo tarpu šių šalių bendrasis vidaus produktas 2017 metais siekė maždaug 10 trilijonų eurų. Tai reiškia, kad bendras Euro zonos šalių indėlių ir BVP santykis yra maždaug 66%.

Kaip galima pastebėti ir aukščiau pateikto grafiko, Lietuvoje šis santykis tesiekia 31%, ir vėlgi pagal šį rodiklį lenkiame tik Latviją (26%). Tuo tarpu didžiausias indėlių ir BVP santykis yra tokiose šalyse kaip Kipras (147%), Malta (123%) ir Belgija (88%). Tokius įspūdingus Kipro ir Maltos skaičius vertinti būtų gana sudėtinga, labai tikėtina kad tai susiję su šių šalių, kaip finansinių paslaugų teikėjų statusu, tačiau kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, išsivysčiusiose vakarų Europos šalyse jis svyruoja tarp 60 ir 80 proc.

Taigi, Lietuvai pagal šį rodiklį norint pasivyti išsivysčiusių šalių lygį indėlių suma bankuose turėtų padidėti bent dvigubai.

Indėlių suma vienam gyventojui

Kitas rodiklis, kurį galima paanalizuoti, tai kokia indėlių suma tenka vienam šalies gyventojui. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, vidutiniškai vienam Euro zonos gyventojui tenkanti indėlių suma yra lygi 20.674 eurai. Didžiausia indėlių suma tenkanti vienam gyventojui yra Liuksemburge (90.024 eurai), tuo tarpu mažiausiai Latvijoje (3.334 eurai).

Mes pagal šį rodiklį (4.063 eurai) esame antroje vietoje nuo galo ir vėlgi lenkiame tik kaimynus Latvius. Taigi, norint pagal šį rodiklį pasivyti Euro zonos vidurkį kiekvienam Lietuviui reikėtų sukaupti maždaug 5 kartus didesnes sumas.

Indėlių suma lyginant su pajamomis

Paskutinis rodiklis dar kartą patvirtino, kad mes visgi nesame tokie jau turtingi kaip kad buvo teigiama įvairiuose straipsniuose. Tačiau šioje vietoje reikėtų suprasti, kad lyginti lietuvių ir vokiečių sukauptas sumas absoliučiais skaičiais vėlgi nėra logiška, nes vokiečių atlyginimas bei pragyvenimo lygis skiriasi nuo lietuvių.

Taigi, turbūt pats tiksliausias rodiklis, kuris galėtų padėti atsakyti, ar lietuviai turi per daug indėlių ar per mažai, būtų vidutinės indėlio sumos, tenančios vienam gyventojui palyginimas su vidutiniu mėnesiniu atlyginimo. Iš principo šis rodiklis parodo, kiek vidutinių mėnesinių atlyginimų vienas gyventojas yra sukaupęs indėlių pavidalu, arba kiek maždaug mėnesių galėtų išgyventi iš šios sumos nebegaudamas jokių pajamų.

Kodėl šis rodiklis yra geras? Turbūt visi žinote, kad siekiant sėkmingai valdyti asmeninius finansus kiekvienas iš mūsų turėtų būti sukaupęs 3, 6 ar net 12 mėnesių išlaidų sumą, kuri dažnai vadinama kaip „pagalvė juodai dienai“. Ši suma suteikia saugumo nelaimės atveju, kaip pavyzdžiui praradus darbą ar darbingumą, patyrus didesnes neplanuotas išlaidas ir pan. (Plačiau apie tai: Pagrindinės asmeninių finansų taisyklės)

Pažvelgus į žemiau pateiktą grafiką galima matyti, kad vidutiniškai Euro zonos gyventojas yra sukaupęs 12 mėnesių vidutinių atlyginimų sumai prilygstančią indėlių sumą. Daugiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę Liuksemburgo (30 mėnesių) ir Maltos (28 mėnesiai) gyventojai. Tuo tarpu mažiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę mūsų kaimynai latviai (4.7 mėnesiai) ir estai (5.8 mėnesiai).

Taigi, pagal šį rodiklį lietuviai nėra blogiausiųjų trejetuke, tačiau vis tiek esame sukaupę pakankamai nedaug (6.4 mėnesių pajamas). Tai reiškia, kad norėdami pasiekti tokių šalių kaip Vokietija ar Olandija lygį, turėtume sukaupti bent dvigubai didesnes sumas.

Apibendrinimas

Taigi, kaip jau teko minėti straipsnio pradžioje, į šią situaciją tikrai galima pažvelgti iš dviejų pusių. Žvelgiant iš vienos pusės, 11.7 milijardai eurų yra įspūdinga suma, ir tikrai galėtų atrodytų, kad tokias dideles sumas laikydami už nulines palūkanas bankų indėliuose lietuviai elgiasi mažų mažiausiai „neracionaliai“.

Tačiau reikėtų suprasti tai, kad indėliai yra pagrindinės gyventojų santaupos, kurios atlieka labai svarbią „saugumo“ funkciją. Tai supratus galima padaryti visiškai kitokią išvadą – t.y. kad kol kas nesame sukaupę pakankamo „rezervo juodai dienai“, o neturint šio rezervo logiškas sprendimas būtų visų pirma jį sukaupti, ir tik tą padarius pinigų perviršį investuoti į kitas, rizikingesnes finansines priemones, kaip pavyzdžiui akcijas, nekilnojamąjį turtą, investicinius fondus ar tarpusavio skolinimo platformas.

Lietuvos gyventojų turimas indėlių sumas palyginus su kitų Euro zonos šalių skaičiais galima padaryti išvadą, kad lietuviai turėtų sukaupti bent dvigubai didesnes sumas, kad pasiektų „saugią“ zoną. Na o geroji žinia yra ta, kad nors ir po truputi, tačiau mes judame ta linkme. (Plačiau apie tai: Kaip kiekvienas iš mūsų gali tapti milijonieriumi: ar tai vis dar pasiekiama įsivedus eurą?)

1. Tomas Garbaravičius (Lietuvos banko valdybos narys): „Ar būsto rinkos temperatūra pasiekė 37 laipsnius?”.

2. Arvydas Avulis (Hanner valdybos pirmininkas): „Butų statoma daugiau, o perkama mažiau – ar pasiektos paklausos ribos?”.

3. Eimantas Dumbrava (Capital NT brokeris): „Padėtis Vilniaus butų nuomos rinkoje”.

4. Vaidotas Šumskis (Lietuvos bankas): „Kas vyksta NT rinkose už Lietuvos ribų?”.

Manome, kad šiuose pranešimuose rasite daug naudingos informacijos. Ypač daug naujos ir niekur neskelbtos informacijos yra pateikiama pirmame pranešime. Taip pat labai įdomu pažvelgti, kokios gi tendencijos vyrauja kitų šalių NT rinkose, kur susiformavę didžiausi kainų burbulai bei kur gresia potencialiai didžiausi „sprogimai”.

Taigi, šiandien visų pirma pabandysime atsakyti į kertinį klausimą – kas yra tas „finansinis burbulas“, kaip jis apibūdinamas bei kokiomis charakteristikomis pasižymi. Taip pat pabandysime įvardinti, kokiose rinkose šiuo metu iš tiesų galima įžvelgti besiformuojančius, o gal jau ir susiformavusius burbulus ir kokio dydžio tie burbulai. Na ir galiausiai, kokio burbulo sprogimas turėtų daugiausiai neigiamų padarinių pasaulio ekonomikai.

Finansinio burbulo apibrėžimas

Finansinis ar investicinis burbulas – tai smarkus tam tikro finansinio aktyvo kainos kilimas, kuris gali būti tiek trumpas, tiek ir labai ilgas, tačiau kažkuriuo metu įgauna pagreitį ir baigiasi smukimu iki panašios ribos, vyravusios prieš prasidedant burbului.

Nors kalbant apie finansinius burbulus dažniausiai yra minimi kažkokie nauji ekonominiai, technologiniai ar socialiniai pokyčiai, tačiau pagrindinės finansinių burbulų priežastys dažniausiai yra labiau psichologinės. T.y. tam tikri pokyčiai visų pirma padidina konkretaus turto patrauklumą tarp investuotojų, išaugus jo paklausai natūraliai pradeda kilti kaina, kylant kainai į rinką pradeda plūsti spekuliantai dar kitaip tariant „karšti pinigai“, kuriems to turto nereikia, tačiau jie tikisi uždirbti iš kainos kilimo taip sukurdami dar didesnę paklausą tuo pačiu dar labiau paspartindami kainos kilimą. Turbūt būtų galima drąsiai teigti, kad pagrindinė viso šio proceso varomoji jėga yra žmonių godumas.

Kaip jau supratome, kalbant apie finansinius burbulus galima išskirti du kintamuosius: stipriai kylančias kainas ir investuotojų iracionalumą, kuris finansinio aktyvo kainas pakelia gerokai virš to turto „tikrosios“ vertės. (Plačiau apie tai: Investicinis burbulas)

Ką reiškia „staigus kainos kilimas“?

Per pastaruosius 20 metų pasaulyje sprogo keli ganėtinai dideli burbulai, kurie paveikė praktiškai viso pasaulio ekonomiką: tai 2000 metais sprogęs „Dotcom“ burbulas, 2006 metais sprogęs JAV nekilnojamojo turto burbulas, 2008 metais sprogęs žaliavų kainų burbulas ir pan.

Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, visais paminėtais atvejais per 10 metų iki burbulo sprogimo konkretaus turto kainos pakildavo maždaug 1000%. Taigi, kalbant apie skaičius, kurie galėtų apibūdinti besiformuojantį burbulą galima būtų teigti, kad jei konkretaus finansinio aktyvo kaina per sąlyginai trumpą laikotarpį pabrangsta daugiau nei 1000%, galima sakyti kad formuojasi burbulas.

Be abejo, jei vertintume atskiras investicijas, tai pamatytume gerokai didesnius kainų svyravimus. Kaip pavyzdžiui, Amazon akcijos kaina nuo pirminio viešojo akcijų platinimo (IPO) 1997 metais iki akcijos kainos piko 2000 metais pabrango daugiau nei 6000%! Kas vyko po to? Per kitus 2 metus Amazon akcijos kaina smuko daugiau nei 95% ir dauguma investuotojų prarado didžiąją dalį pinigų.

Įdomiausia yra tai, kad Amazon atvejį dar galima būtų apibūdinti kaip „sėkmingą“, nes ši bendrovė sugebėjo išsikapstyti iš duobės, tuo tarpu kai daugumos IT sektoriaus bendrovių akcijų kainos smuko 99% ar jos tiesiog paskelbė bankrotą.

Kaip įvertinti investuotojų iracionalumą?

Kitas burbulą identifikuojantis faktorius yra iracionalus investuotojų elgesys. Gaila, tačiau priešingai nei vertinant finansinio aktyvo kainų kilimo tempą, įvertinti investuotojų iracionalumą yra gerokai sunkiau. Turbūt labiausiai paplitęs investuotojų iracionalumo bei burbulo formavimosi apibūdinimas yra toks: “Jeigu jau net ir „taksistai“ apie tai kalba, tai tikrai turėtų būti burbulas“.

Kitaip tariant, kai apie investavimą pradeda kalbėti žmonės, apie tai neturintys „žalio“ supratimo, kai jie pradeda aiškinti kodėl tą reikia daryti ir kokį didelį pelną galima uždirbti, tačiau pagrindinė jų investavimo priežastis yra noras greitai ir nesunkiai praturtėti bei nepavėluoti į „nuvažiuojantį traukinį“, labai tikėtina kad jau esame iracionalioje stadijoje. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis)

Liūdniausia tai, kad net ir sugebėjus identifikuoti besiformuojantį burbulą tiksliai pasakyti, kada jis sprogs ir kokios bus to sprogimo pasekmės yra labai sudėtinga, o gal net ir neįmanoma. To nepavyko padaryti nei buvusiam JAV centrinio banko vadovui Alan Greenspan, kuris dar 1996 metais, t.y. 4 metais per anksti, rinkos dalyvius perspėjo apie iracionalumą JAV akcijų rinkoje, nei vienam žymiausių pasaulio mokslininkų Isaac Newton, kuris didžiąją dalį savo santaupų prarado 18 amžiaus pradžioje sprogus „South Sea Company“ akcijų kainų burbului. Po šio įvykio garsusis mokslininkas teigė: „Aš galiu apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimo greitį, tačiau ne žmonių iracionalumą“.

Kokie burbulai pastebimi šiuo metu?

Pažvelgus į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulio ekonomikoje bei finansų rinkose, galima būtų teigti, kad bitkoinas atitinka visus klasikinio burbulo parametrus. Šios kriptovaliutos kaina vien tik nuo šių metų pradžios pakilo maždaug 500%, tuo tarpu per pastaruosius 5 metus kainos augimas siekė daugiau nei 50000%! Tikrai taip, čia nėra klaidos. Vėlgi, prisiminus anksčiau buvusius burbulus bei pažvelgus į aukščiau pateiktą grafiką galima pastebėti, kad šiuo metu bitkoinas gerokai lenkia kitus per istoriją užfiksuotus atvejus.

Taip pat kalbant apie kriptovaliutas turbūt visiems aišku, kad tai yra nauja technologija, kuri iš pradžių turėjo gana daug skeptikų, tačiau pastaruoju metu sulaukia ypač daug dėmesio ir ne maža dalis susidomėjimo kyla ne dėl pačios technologijos, o dėl stipriai kylančių kainų, kurios didina jų paklausą, kas savo ruožtu dar labiau didina kainą.

Bandant atsakyti į klausimą, ar šioje rinkoje veikia racionalūs investuotojai, pasitelksime bitkoinų apyvartos skaičius. Remiantis www.coinmarketcap.com pateikiamais duomenis galima matyti, kad šiuo metu (2017.10.25) bitkoinų kapitalizacija siekia 93,4 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu per parą šios valiutos apyvarta siekia 2,8 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad visas apyvartoje esantis bitkoinų kiekis susiprekiauja per 33 dienas, o tai vienareikšmiškai reiškia karštus pinigus ir didelį spekuliacijos lygį.

Kaip pavyzdžiui pačios didžiausios bendrovės Apple akcijų kapitalizacija šiuo metu siekia 811 mlrd. JAV dolerių (10 kartų daugiau), o per dieną vidutiniškai suprekiaujama 4.5 mlrd. JAV dolerių (tik 1,5 karto daugiau).

Kitos turto klasės

Analizuojant kitas pagrindines turto klases (obligacijas, akcijas, nekilnojamąjį turtą) taip pat galima rasti ne vieną nuomonę bei rodiklį, kad ir šiose rinkose formuojasi burbulai, o pagrindinė to priežastis – ypač žemos palūkanų normos.

Visi žinome, kad šiuo metu palūkanų normos yra pasiekusios istorines žemumas (ypač Europoje). Tai reiškia kelis dalykus. Visų pirma tai, kad obligacijų kainos yra pasiekusios istorines aukštumas ir jei palūkanos pradeda didėti (o anksčiau ar vėliau tai įvyks), daugelio obligacijų kainos patrauks žemyn. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulinė obligacijų rinka siekia maždaug 100 trilijonų JAV dolerių, net ir 1% smukusios obligacijų kainos reikštų 1 trilijono JAV dolerių nuostolį investuotojams, o tai maždaug 5 kartus viršytų visos kriptovaliutų rinkos kapitalizaciją.

Žemos palūkanų normos taip pat reiškia didesnes tiek akcijų, tiek ir nekilnojamojo turto kainas. Kodėl? Nes investuotojai ieško didesnio uždarbio galimybių, o tai juos verčia rinktis rizikingesnes investicijas, tai atitinkamai didina tokių investicijų paklausą o tuo pačiu ir kainą.

Tačiau klausimas, ar dabartinę situaciją pasaulinėse obligacijų, akcijų ir nekilnojamojo turto rinkose galima būtų prilyginti tradiciniam burbului? Nei vienos iš paminėtų turto klasių pastarųjų 10 metų kainų pokytis neviršijo 1000%. Taigi, vertinant vien tik pagal šį rodiklį burbulo kaip ir nėra. Taip pat šiose rinkose nėra tiek euforijos, kaip kad buvo nekilnojamojo turto rinkoje 2007 – 2008 metais, ar šiuo metu yra kriptovaliutų rinkoje.

Tačiau paminėtas turto klases vertinant giliau (žvelgiant į konkrečius sektorius, ar konkrečias šalis) galima surasti tam tikrų vietų, kur galimi burbulai yra labiau pastebimi.

Kaip pavyzdžiui, kalbant apie nekilnojamąjį turtą didžiausia burbulų rizika pastebima Kanados, Australijos, Švedijos, Honkongo ar Kalifornijos rinkose. Kalbant apie akcijų rinkas, daugiausiai galvos skausmo sukelia JAV akcijos, kurios pagal tam tikrus rodiklius šiuo metu jau yra brangesnės negu kad buvo prieš 2008 metų krizę ir pan. Kalbant apie obligacijas, didžiausia rizika įžvelgiama Europos aukšto pajamingumo obligacijų segmente (pati rizikingiausia obligacijų kategorija), kuris per pastaruosius metus sulaukė labai daug investicijų ir kur šiuo metu pajamingumas yra labai artimas pajamingumui, kurį galima uždirbti investuojant į JAV 10 metų trukmės valstybines obligacijas.

Taigi, galima būtų drąsiai teigti, kad kalbant apie pagrindines turto klases didžiausia grėsmė yra ne tiek kažkokio burbulo sprogimas, kiek kylančios palūkanų normos. Jei palūkanos pradeda kilti netikėtai ir greitai, greičiausiai matysime didesnę kainų korekciją, tačiau jei viskas vyksta pagal centrinių bankų iškomunikuotą planą, labiau tikėtina kad rimtų sukrėtimų pavyks išvengti.

Apibendrinimas

Nors bitkoinai ir kriptovaliutos šiuo metu ir yra pati karščiausia tema, tačiau ši turto klasė kol kas tikrai nėra tokia reikšminga, kad jos „sprogimas“ sukeltų didelę pasaulinę recesiją. Labiau tikėtina, kad stipriai smukus kriptovaliutų kainoms „susvyruotų“ pasitikėjimas naująja technologija. Tuo tarpu vertinant tuos veiksnius, kurie gali turėti ženklią įtaką pasaulio ekonomikai reikėtų įdėmiai stebėti pasaulio centrinių bankų veiksmus keičiant palūkanų normas, kurios po truputi pradeda judėti į viršų.