Ekonomistai ūkio augimą dažniausiai prognozuoja keliems mėnesiams ar net keleriems metams į priekį, o ekonomiką, kurioje veikia milijonai individų, nuspėti gali būti gerokai sudėtingiau, nei Nagliui Šulijai išpranašauti orą. Todėl svarbu užduoti sau klausimą, kaip stipriai turėtume pasikliauti ekonomistų nuomone atlikdami investicinius sprendimus? (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Geri ekonomistai puikiai supranta, kad nėra aiškiaregiai. Pavyzdžiui, buvęs JAV federalinio rezervų banko pirmininkas Benas Bernanke kalbėdamas Prinstono universiteto abiturientams juokavo, kad „ekonomika yra labai rafinuota mokslo sritis, kuri puikiai ir tiksliai ekonominės politikos formuotojams geba paaiškinti, kodėl jų praeities sprendimai yra neteisingi. Dėl ateities sprendimų – ne tiek jau labai“.

Ekonomika nuo daugelio mokslo sričių skiriasi tuo, kad šios srities mokslininkai negali patikrinti savo išvestų teorijų laboratorijose. Ekonomistai neturi galimybės testuoti šalies ekonomikos šimtus kartų, keisdami tik vieną fiskalinės ar monetarinės politikos kintamąjį tam, kad galėtų nustatyti tikslų jo poveikį. Vietoje to, šios srities mokslininkai privalo pasikliauti istoriniais duomenimis, kurie, daugeliu atvejų, siekia tik kelis dešimtmečius. Tokios informacijos nepakanka, kad būtų atlikta pakankama ekonominė analizė.

Kalbant apie ekonominę analizę, ji atliekama sudarant ekonominius modelius, kurie paremti matematiniais įrankiais. Jos paskirtis – paaiškinti, kaip veikia ekonomika. Tačiau problema yra ta, kad šalies ūkį veikia daugybė veiksnių, kurie ne visada gali būti paaiškinti remiantis skaičiais. Be to, daroma prielaida, kad ekonomikos subjektų elgsena turėtų būti racionali, tačiau visi puikiai suprantame, kad individas dažnai vadovaujasi emocijomis, o ne protu. Kita vertus, greitai besikeičiantis ir tarpusavyje vis labiau susijęs pasaulis vis dažniau paneigia modelius, kurie iki šiol daugiau ar mažiau sugebėdavo paaiškinti, kaip veikia ūkis bei jo subjektai.

Kad geriau suprastume ekonomistų darbo rezultatus, panagrinėsime Lietuvos ekonomikos specialistų, dirbančių Lietuvos banke, finansų ministerijoje bei Lietuvos komerciniuose bankuose, prognozes. Nagrinėjamu 2007 – 2015 metų laikotarpiu surinktos ekonomistų realaus BVP pokyčio prognozės metų pradžioje. Taigi, prognozuojamas laikotarpis yra 9 – 12 mėnesių, priklausomai nuo institucijos.

Tiriamą laikotarpį galima suskirstyti į 2 dalis – krizės metai (2007 – 2010) ir pokrizinis laikotarpis (2011 – 2015).

2008 metais smarkiai sumažėjusio BVP augimo nenumatė nei viena organizacija. Ūkis buvo linkęs augti didelėmis apimtimis, todėl ir ekonomistų prognozės buvo optimistiškos. 2009 metų pradžioje visi numatė, kad Lietuvos ūkis pateks į recesinį laikotarpį, tačiau tokio smukimo nedrįso prognozuoti nei vienas. Įdomu tai, kad 2010 metais Swedbank buvo vienintelis, kuris teigė, kad ūkis trauksis ir toliau, nors realus BVP pokytis buvo teigiamas.

2011 – 2015 metų laikotarpiu pastebima prognozių artėjimo prie realaus pokyčio tendencija. Kita vertus, santykinai prognozės kiekvienais metais atrodo optimistiškesnės, kai realus ūkio augimas nuosaikiai mažėja.

Apibendrinant galima pastebėti, kad bendrai visų ekonomistų prognozės kiekvienais metais yra arba per daug optimistiškos, arba pesimistiškos (nedaug nuo realaus augimo tempo nuklystančios tik 2013, 2014 metais). Tai iš dalies leidžia daryti prielaidą, kad prognozės sudaromos remiantis BVP inercija – t.y. pasikliaujama praėjusių metų rezultatais.

Papildomai reikėtų panagrinėti finansinių institucijų prognozių vidurkius. Jie buvo apskaičiuoti iš realaus augimo atėmus prognozės rezultatą ir iš gautų absoliučių reikšmių išvedus vidurkį.

Iš paveikslo matyti, kad prognozuoti geriausiai sekasi finansų ministerijos ekonomistams, o prasčiausiai Swedbank ir Lietuvos banko specialistams. Kita vertus, net ir 1.3% nukrypimas nuo realaus augimo tempo yra didelis, kai normaliu BVP augimu yra laikoma 3 – 5%. Šiuo atveju net ir geriausia prognozė vidutiniškai nukrypsta 25 – 40%. Tikriausiai niekas tokios paklaidos nepavadintų tiksliomis prognozėmis.

Galbūt kai kas pasakys, kad kritikuoti yra lengva, bet kaip ir daugelio kitų profesijų atstovai, ekonomistai labai gerai geba įžvelgti savo kolegų klaidas. Kita vertus, ekspertų prognozės daugeliu atvejų bus tikslesnės nei paprastų investuotojų, todėl darant su investicijomis susijusius sprendimus verta išgirsti kuo daugiau skirtingų nuomonių. Tačiau galų gale reikėtų pasikliauti tik savimi. Juk į lietų neitume be skėčio, net jei tuo metu visi meteorologai sakytų, kad turėtų šviesti saulė. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Kaip rašėme praėjusiame straipsnyje (Visą straipsnį rasite čia: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?) ekonomika auga ciklais, kur kiekvienas ciklas turi keturias fazes kurias galime palyginti su metų laikais: pakilimas (pavasaris), bumas (vasara), lėtėjimas (ruduo), recesija (žiema). Kiekvienoje ciklo fazėje atskiros investicinio turto klasės auga skirtingai. Pamėginkime panagrinėti šias klases atskirai.

Pakilimas

Ekonomikai atsigaunant po recesijos pasirodo pirmieji optimizmo daigeliai, taigi įmonės ir vartotojai nors dar gyvena taupymo dvasia, yra priversti investuoti tam, kad atnaujinti labiausiai morališkai bei fiziškai nusidėvėjusias darbo priemones, o tai dažniausiai būna greičiausiai nusidėvinčios priemonės – kompiuteriai, programinė įranga, smulki buitinė technika – vienu žodžiu technologijos. Keisti šias priemones taip pat verčia sparti technologijų kaita. Todėl IT technologijų, puslaidininkių pramonės įmonės paprastai atsigavimo laikotarpiu auga greičiau negu kitos pramonės šakos.

Vartotojų nuotaikoms gerėjant jie pradeda sau leisti vieną kitą malonią smulkmeną, todėl atsigauna drabužių, avalynės, kosmetikos pardavimai tuo pačiu gerindami mažmeninių prekybininkų rezultatus.

Šio ciklo pradžioje taip pat verta pasidomėti ženkliai nuvertėjusiomis akcijomis, nes ciklinių sektorių bendrovės, kurios išgyveno iki recesijos pabaigos greičiausiai patiria mažesnę konkurenciją dėl bankrutavusių konkurentų (kaip tai nutiko bankų, automobilių gamintojų, statybos sektoriuose po praėjusios krizės). Apskritai atsigavimo fazėje akcijos ir įmonių obligacijos aplenkia kitas turto klases – valstybių obligacijas, žaliavas, nekilnojamąjį turtą ir pan.

Bumas

Ekonomikai įsibėgėjant tiek įmonių vadovai, tiek vartotojai vis labiau atveria pinigines stambesniems pirkiniams, todėl įrengimų, lėktuvų, automobilių ir kitos įrangos gamintojai gauna vis daugiau užsakymų, tad šių įmonių akcijos auga sparčiau negu kitų.

Vartotojai savo ruožtu pradeda dairytis naujų šaldytuvų, skalbimo mašinų, indaplovių ir panašių taip vadinimų „baltųjų daiktų“ (angl. white goods) bei stambesnės audio – video technikos. Taip pat pamažu atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir yra pats laikas pirkti nekilnojamąjį turtą.

Ekonomikai pilnai įsibėgėjus atsigauna daugelis cikliškų pramonės sektorių, kurių gaminama produkcija turi ilgesnį 5 – 10 metų tarnavimo laikotarpį. Papratai ciklo aukščiausią tašką žymi rekordiniai įmonių pelnai, kurie skatina naujas didelio mąsto investicijas, kurios neapseina be statybų. Nuo įmonių neatsilieka ir gyventojai, norintys pagerinti gyvenimo sąlygas, taip prasideda statybų bumas. Taigi statybų įmonės išgyvena geriausius laikus. Kas blogiausia, politikai šiuo metu irgi nenori atsilikti ir daro nepamatuotas investicijas į nekilnojamą turtą taip dar daugiau įpildami žibalo į ir taip karštą statybų sektorių, vietoje to, kad palaukti kol ateis recesija ir statybų kainos nukris.

Kadangi visi gamybiniai pajėgumai, žmogiški ir gamtos resursai riboti ir jų negalima staiga padidinti, taigi gamintojai pradeda kelti kainas, nes paklausa tampa didesnė už galimą pasiūlą trumpuoju laikotarpiu. Tai bene vienintelė ciklo fazė kuomet galima gerai uždirbti investuojant į žaliavas.

Lėtėjimas

Kylant kainoms auga infliacija ir centriniai bankai imasi kelti palūkanas tam kad pristabdyti ekonominį augimą, t.y. kad ekonomika neperkaistų. Kylant bazinėms palūkanoms investicijos į ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) tampa nuostolingos. Taip pat kylant palūkanoms vis mažiau investicinių projektų tampa patrauklūs dėl to mažėja pramonės investicijos ir skolinimasis, taip prasideda lėtėjimo fazė.

Šioje fazėje sunkiau pradeda sektis mažoms įmonėms, todėl jų akcijų kainų augimas sustoja pirmiausiai, taigi jas ir reikėtų parduoti greičiausiai ir vengti naujų investicijų į augimo sektorius. Tačiau maisto, higienos, farmacijos prekėms paklausa išlieka ganėtinai stabili netgi ekonomikai lėtėjant – todėl šie sektoriai vadinami gynybiniais (angl. defensive). Kiti sektoriai neprarandantys pajamų yra elektros, šilumos gamintojai ir tiekėjai, iš dalies telekomai. Šių sektorių akcijos, jeigu ir ženkliai nekyla, turi mažiau rizikos kristi negu cikliški sektoriai.

Centriniams bankams nustojus kelti palūkanas patrauklios tampa ilgalaikės vyriausybių obligacijos. Mažėjant paklausai bei blogėjant nuotaikoms daugelis aktyvių investuotojų stengiasi atsikratyti cikliškų pramonės įmonių akcijų, nekilnojamo turto, žaliavų investicijų. Ir kuomet visi tai daro vienu metu visų rizikingų turto klasių kainos pradeda kristi su kiekviena diena greičiau – taip biržose kyla panika, o panika dar labiau greitina kainų kritimą. Tačiau saugių investicijų kaip aukštos kredito kokybės valstybių obligacijos kainos kyla – tai ir yra viena geriausių investicijų panikos laikotarpiu.

Recesija

Taip ateina ekonominė žiema – recesija. Recesijos metu gryni pinigai yra karalius (angl. cash is a king). Tai bene vienintelis laikotarpis, kuomet investuotojai prisimena, kad grynieji pinigai taip pat yra investicinio turto klasė, nes recesijos metu sekančią dieną būtinai rasite ką galima nusipirkti pigiau negu vakar dėl ženkliai krintančių akcijų, nekilnojamojo ir kito turto kainų.

Paprastai įsibėgėjus recesijai, ne jos pradžioje, galima investuoti į bet kurią turto klasę ir iš jos anksčiau ar vėliau uždirbtumėte, tik paprastai nedaugelis turime tam laisvų pinigų, nes ciklo viršuje prisipirkome ir reikalingo ir nereikalingo turto, pavyzdžiui tris butus, kelis automobilius, „perspektyvių“ greitai augančių įmonių akcijų ir panašiai nes visi pirko. Ir jeigu net ir turime atsitiktinai išsaugoję šiek tiek grynųjų bijome pirkti, nes vis dar gyvename mintimis, kad čia dar ne krizės pabaiga ir jų gali prireikti ateityje.

Tik seni patyrę vilkai tokie kaip Warrens Baffett pilnai atidaro piniginę ir investuoja plačiai, perka bankus, automobilių gamintojus, matyt jis neveltui vis kartoja: „Bijok, kai visi kiti yra godūs ir būk godus, kuomet visi kiti bijo“ (angl. be fearfull when others are gready, and be gready when others are fearfull).

Kaip elgtis?

Paskaičius kaip ir tampa aišku, kad atėjus recesijai – kai visi parduoda – reikia pirkti, o atėjus bumui –kuomet visi perka – reikia parduoti. Net ir mūsų senoliai sakydavo „roges žiemai ruošk vasarą“, bet dažniausiai visi puolame roges ruošt vėlyvą rudenį arba žiemai prasidėjus, nors nuspėti besikeičiančius metų laikus nėra taip sunku, ko nepasakysi apie ekonominį ciklą.

Nuspėti ekonominius ciklus yra sunku, nes nėra 100 proc. patikimų indikatorių, kurie signalizuotų kurioje ciklo fazėje šiuo metu yra konkrečios šalies ar pasaulio ekonomika. Pavyzdžiui, apie atėjusią recesiją mes sužinome praėjus pusei metų, nes ekonomistai paskelbia tai praėjus dviem ketvirčiams su neigiamu augimu iš eiles, tačiau rinka jau yra išparduota, kainos ženkliai nukritusios ir pardavinėti jau yra per vėlu. Todėl bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas nėra tinkamiausias indikatorius investiciniams sprendimams priimti.

Akcijų rinka yra kaip lydintis, priešakinis indikatorius (angl. leading indicator) ekonomikos sveikatai atspindėti, ji aplenkia ekonomiką apie 6 mėnesius, bet turi vienintelį trūkumą – jos lūkesčiai išsipildo tik kas antrą kartą. Tai reiškia, kad jeigu reaguosime kiekvieną kartą turėsime nulinį rezultatą.

Kyla natūralus klausimas – ar verta šokinėti pagal rinką? O čia jau filosofinis klausimas, nes jeigu peržvelgtume mokslinius tyrimus apie pasyvų (kuomet portfelio investicijų sudėtis beveik nekinta laikui bėgant) ir aktyvų investavimą (kuomet portfelis pastoviai pertvarkomas gavus naujos informacijos) nuomonės pasiskirstę daugmaž po lygiai. Tai primena situaciją, kuomet atsakymas priklauso nuo to, kas moka pinigus tyrėjams – jeigu aktyvių fondų valdytojai, tuomet tyrėjai randa įrodymų, kad aktyvus valdymas sukuria pridėtinę vertę (dažniausiai fondų valdytojams per didesnius mokesčius), o jeigu užsakovas yra pasyvaus valdymo propaguotojas, kaip pavyzdžiui Vanguard grupė, tuomet tyrėjai pagrįstai įrodo, kad tiesa yra pasyviųjų valdytojų pusėje, nes atskaičius didelius aktyvaus valdymo mokesčius indeksiniai fondai laimi.

Taigi išvada būtų tokia – geriausia investuoti į aktyvų fondą, bet su mažais valdymo mokesčiais, prilygstančiais indeksinio investicinio fondo mokesčiams (0.1 – 0.4% per metus), tačiau tokių kol kas dar nėra.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Man šiame ginče teisingiausias pasirodė vieno iš ribotos rizikos fondų (angl. hedge fund) pradininko ir didžiausio pasaulyje tokio fondo Bridgewater Associates valdytojo Ray Dalio požiūris. Jis sako, kad jeigu investicinę grąžą išskirstysime į priežastis, dėl ko ji atsiranda, turėsime sekančią formulę:

Investicijų grąža = grynųjų pajamingumas + beta + alpha

Grynųjų pajamingumas – tai grąža, kurią nustato centriniai bankai ir ją apsprendžia vyraujanti infliacija.

Beta grąža – tai premija už prisiimtą riziką arba kitaip suminis įmonių dalyvaujančių akcijų biržoje pelno prieaugis, kuris savo ruožtu priklauso nuo augančio vartotojų skaičiaus (demografijos) ir vartojimo išlaidų (bendrosios gerovės arba BVP augimo vienam gyventojui).

Alpha grąža – tai investicijų valdytojo sumanumo rodiklis, parodantis kiek valdytojas/investuotojas sugebėjo aplenkti rinką. Ir kaip pastebėjo Ray Dalio, sudėjus visų investuotojų „sumanumo“ rodiklius gausime nulį, nes jeigu sumanus valdytojas perka tas akcijas, kažkas jas turi parduoti. Tad jeigu sumanus valdytojas uždirbo, tai reiškia, kad kažkas pradirbo tas akcijas pardavęs. Iš daugelio tyrimų galime pamatyti, kad daugiausiai uždirba aktyvūs profesionalūs investuotojai, kurių yra vienetai, taip vadinami „Protingi pinigai“ (angl. smart money) ir daugiausiai pradirba pavieniai investuotojai mėgėjai, kurie investuoja pripuolamai – laisvalaikiu, o pasyvūs investuotojai uždirba rinkos vidurkį. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Taigi, kiekvienas investuotojas gali rinktis pagal savo charakterį ir įsitikinimus – ambicingi ir tikintys savo sėkme, bei sugebėjimais investuotojai greičiausiai rinksis investuoti aktyviai ir bandys aplenkti rinką ir papulti tarp tų 1 – 2% laimėtojų (arba 86% pralaimėtojų). Labai atsargūs, sakyčiau bailūs investuotojai, rinksis laikyti santaupas banke, kas taip pat rizikinga kaip ir kitos investicijos, nes bankai kartas nuo karto bankrutuoja.

Pragmatiški investuotojai greičiausiai rinksis investuoti pasyviai tam, kad sutaupyti nervų ir laiko, ir skirti savo laiką ir pastangas tobulėjimui savo pagrindinėje profesinėje veikloje, kuri atneša stabilius pinigų srautus, iš kurių 10 – 15% jie nukreipia į subalansuotą investicinį portfelį. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Na ir aišku atsiras sakančių, kad investuoti yra kvaila ir reikia „džiaugtis šia diena“ ir leisti pinigus „čia ir dabar“ nes rytojaus gali ir nebūti. Tokie „vartotojai“ yra šiandienos ekonomikos variklis, tačiau ateityje jie tampa visuomenės našta, kuomet užsimaukšlinę megztas beretes piktinasi, jog „valstybė jais nepasirūpina“. Tačiau šioje vietoje vėlgi galima būtų prisiminti senolių išmintį kuri sako – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Investavimas, kaip ir gyvenimas, nėra sudėtingas dalykas, tačiau tam, kad jį suprasti geriau, verta įsigilinti į sekančias sritis: istoriją, politiką, ekonomiką ir psichologiją.

Istorija – tai politinė–ekonominė raida ir jos įtaka finansinėms rinkoms. Tam, kad taptume geresniu investuotoju, turime suprasti tarpusavyje susijusių ryšių mechanizmą kaip skirtingi įvykiai veikia ekonominės veiklos pelningumą bei skirtingus finansinius instrumentus.

Politika – šios srities įtaka yra banguota, nes gerais ekonominiais laikais vargiai ar juos galės ženkliai pagadinti net pats kvailiausiais politikas, tačiau ji tampa labai svarbi kritiniais momentais, kai užklumpa krizės, konfliktai ar kitokios suirutės.

Ekonomika – tai kaip svertų sistema, kur pajudinus vieną svirtelę sujuda visas mechanizmas ir galutinė įtaka yra ganėtinai sunkiai prognozuojama, nes įtakos santykis tarp atskirų ekonomikos svertų keičiasi laike, t.y. skirtingais laiko momentais atlikę tą patį veiksmą gausime skirtingus rezultatus. Tai ir yra esminis skirtumas nuo fundamentaliųjų mokslų, kur atliekant eksperimentą kiekvieną kartą gauname tą patį rezultatą.

Psichologija – tai sritis, kuri padeda atsakyti, bent jau iš dalies, kodėl kartojant ekonominius eksperimentus rezultatai gaunasi skirtingi – mes gi žmonės, o žmonės ir daro didžiausią įtaką ekonominiams bei investavimo procesams ir sprendimams. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis).

Na ir aišku finansiniai instrumentai, matematika, bei statistika. Daugelis investuotojų pradeda semtis žinių būtent nuo čia, nes tai yra greičiausias ir lengviausias kelias pradėti investuoti. Bet gal dėlto ir turime situaciją, kad finansinės rinkos juda atsitiktinėmis trajektorijomis, nes daugelis investuotojų iki galo taip ir nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės, t.y. kodėl akcijų kaina kyla arba krenta, arba kodėl vienos valiutos pinga kitos brangsta. Tačiau šiuos techninius dalykus paliksime kitiems straipsniams. Tuo tarpu šiame straipsnyje panagrinėsime ekonomiką.

Svarbiausi ekonominės teorijos faktai

Ko gero tai, kad ekonomika ilgalaikėje perspektyvoje auga dėl demografinių priežasčių, t.y. gyventojų prieaugio, bei technologinių atradimų, kas įgalina dirbti efektyviau, t.y. pagaminti daugiau per tą patį laiko tarpą, taip padidinant savo pajamas kas ir kelia ekonomikos augimą, kuris yra matuojamas bendruoju vidaus produktu (BVP), o tiksliau jo pokyčiu.

BVP tai suma visų šalyje gautų atlyginimų, įmonių pelnų, palūkanų ir sumokėtų mokesčių bei įrangos nusidėvėjimo, jeigu skaičiuosime per pajamų prizmę. BVP galima apskaičiuoti ir per išlaidų prizmę arba suvartojimą tai suma visų gyventojų ir valstybės išlaidų bei padarytų investicijų į pastatus, įrengimus ar infrastruktūrą, plius prekybos su užsieniu balansas (teigiamas kai eksportas didesnis už importą kelia BVP, o jeigu importuojama daugiau negu eksportuojama, ką Lietuva visą laiką darė, tai mažina BVP). (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)

Taigi, pagrindinis ekonomikos variklis ir silpniausioji ekonomikos dalis yra vartotojas, kuris uždaro visą ekonominę grandinę (iškasti –> apdirbti –> išreklamuoti –> parduoti –> suvartoti). Dėl vartotojo nuotaikų nepastovumo ekonomika linkusi keisti savo vystymosi greitį nuo greito bėgimo iki visiškos stagnacijos priklausomai nuo žmogiškos psichologijos perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu. Tai vadinama ekonominiais ciklais.

Ekonomikos ciklai

Ekonominį ciklą galima suskirstyti i keturias fazes (kaip ir metų laikus): ankstyvasis pakilimas (pavasaris), klestėjimas (vasara), ankstyvoji recesija (ruduo) ir recesija (žiema). Skirtinguose verslo ciklo etapuose skirtingos turto klasės dėl įvairių ekonominių priežasčių bei dėl nukrypimų, susijusių su investuotojų psichologija, elgiasi skirtingai.

Panagrinėkime kiekvieną ciklo stadiją atskirai.

Ekonominis pavasaris

Ankstyvasis atsigavimas (ekonominis pavasaris) kaip ir pavasariniai orai yra pereinamieji, kuomet jau pastebime kur ne kur bedygstančius optimizmo daigelius, bet dar daug kur tvyro įšalas. Ekonominiais terminais kalbant augimas dar artimas nuliui, bet jau tampa teigiamas, nes neženklūs atsigavimai yra gesinami vis dar nesibaigiančių bankrotų, tačiau bedarbių skaičius nustoja augęs ir palengva pradeda mažėti, vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradeda neženkliai augti, nes atsiranda šiokia tokia viltis dėl galimybės gauti darbą, o turintys darbą jaučiasi saugiau dėl savo ateities ir nustoja galvoti apie dar didesnį taupymą ir vartojimo atsisakymą. Tuo metu paprastai aktyviai reiškiasi centriniai bankai mažindami palūkanų normas tam, kad skatintų skolinimąsi. Gerėjant vartotojų lūkesčiams palengva atsigauna būtiniausių ir mažiau būtinų prekių paklausa. Paklausai atsigaunant mažmenininkams ir gamintojams reikia naujų darbuotojų, o šie nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas, nes jie jaučiasi patikimiau dėl savo ateities. Taip pamažu pradeda įsisukti ekonomikos mašina, darbuotojai turintys darbą ir besijaučiantys geriau dėl savo ateities kreipiasi į bankus dėl paskolų, ir jeigu bankai yra pakankamai sveiki, t.y. turi pinigų ir jų neslegia blogų paskolų našta po praėjusios krizės, pradeda skolinti taip dar labiau skatindami vartojimą.

Pramoninkai ir paslaugų sferos verslininkai matydami teigiamas augimo tendencijas kreipiasi į bankus dėl paskolų plėtrai (statyboms, naujiems našesniems įrenginiams, arba kitai gamybos plėtrai), o verslo plėtra skatina naujų darbo vietų kūrimą, bei nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas. Galiausiai nedarbas pradeda mažėti. Jeigu tuo metu pasaulyje neįvyksta didesnių sukrėtimų – karų, revoliucijų ar stichinių nelaimių, ekonomika didindama apsukas pereina i klestėjimo fazę – vasarą.

Ekonomikos vasara – bumas

Paprastai ši klestėjimo fazė yra nestabili būsena – joje ekonomikai išsilaikyti yra labai sunku, nes augimo tempas aplenkia gyventojų prieaugio ir produktyvumo didėjimą, t.y. gyvenama ateities sąskaita.

Šioje stadijoje vartotojų optimizmas pasiekia savo viršūnę ir jeigu tai užtrunka keletą metų vartotojai pradeda galvoti kad „aukso amžius“ truks amžinai ir puola pirkti naujus automobilius, keliauti, statyti naujus namus, vienu žodžiu „nepamatuotai“ vartoti.

Dėl ženkliai padidėjusios paklausos pradeda trūkti tiek darbo rankų, tiek gamybos pajėgumų ir kai kurių produktų, todėl optimistiškai nusiteikę vartotojai sutinka permokėti tik todėl, kad gautų norimus produktus čia ir dabar, o darbuotojai drąsiai prašo atlyginimo pakėlimo nes „lauke nebestovi bedarbių eilė“.

Labai dažnai vyriausybė papila žibalo į ugnį vystydama savo „genialius“ plėtros projektus tam, kad bet kokia kaina išlaikytų biudžeto trūkumą (deficitą). Dėl to atlyginimai ir kainos pradeda augti, kas ekonomikoje vadinama infliacija. Ji pradeda reikštis nedarbo lygiui nukritus žemiau 5 – 6 proc. Pamatęs kylančią infliaciją centrinis bankas imasi priemonių ją suvaldyti, nes įsisukusi infliacija gali tapti nevaldoma ir pakenkti augimui, todėl pradeda kelti palūkanų normas taip bandydamas pabranginti paskolas ir sustabdyti naujų paskolų išdavimus.

Ženkliai pakilus palūkanoms dalis investicinių projektų tampa nepelningi ir materialinės investicijos pradeda slopti tuo pačiu mažindamos BVP augimą. Taip ekonomika pradeda lėtėti. Vartotojai taip pat pradeda suvokti, kad nekilnojamas turtas nebebrangs amžinai ir nustoja pirkę antrus ar trečius namus. Tačiau statytojai dar turi neužbaigtų projektų ir „stumia“ juos į rinką, o spekuliantai skuba atsikratyti perteklinio nekilnojamojo turto. Dėl to prasideda varžybos, kas greičiau parduos perteklinį turtą ir pradeda leisti pardavimo kainas.

Stojant paklausai verslininkai dar labiau pradeda stabdyti plėtrą ir pradeda atleidinėti darbuotojus. Prasidėjus atleidimams vartotojų pasitikėjimas staiga smunka ir ekonomika pereina i sekančią lėtėjimo fazę – ankstyvąją recesiją. Darbuotojai krenta iš darbo rinkos kaip lapai atėjus rudeniui.

Ekonomikos ruduo

Ankstyvojoje recesijoje infliacija palengva pradeda mažėti, atleidimai intensyvėja, krenta gamybos apimtys, o gamintojų atsargos sandėliuose auga, naujos statybos beveik sustoja. Prasideda įmonių bankrotai, o paskolos lieka neapmokėtos.

Tie bankai, kurie drąsiausiai dalijo kreditus bumo laikotarpiu susiduria su sunkumais, nes bankas savo turimą kapitalą perskolina 10 – 20 kartų (liūdnai pagarsėjęs Lehman Brothers tai buvo padaręs dagiau negu 30 kartų). Prasideda bankų griūtis, kuomet paprasti indėlininkai nuo kiekvienos žinutės krūpčioja kaip drebulės lapai ir neišlaikę puola atsiimti indėlius grynais pinigais, tačiau bankai negali atsiimti paskolų iš įmonių, nes paskolos terminas dar nesuėjęs, o šios aišku neturi pasiskolintų pinigų, nes juos investavo į gamybą ir pinigai dar nesugrįžo pelno pavidalu. Todėl bankininkai dažniausiai atima pinigus iš dar grynųjų turinčių įmonių taip dar labiau apsunkindami šių įmonių veiklą, ir bankrotų banga pasiekia apogėjų.

Ekonomikos žiema – recesija

Na ir aišku taip ateina ekonominė žiema – recesija, kuomet ekonomika ženkliai traukiasi. Ekonomikos susitraukimas priklauso nuo to, kiek ji buvo aplenkusi natūralaus vystymosi tempą – kuo aukščiau iššoki tuo žemiau krenti (aišku ir labiau skauda). Jeigu šis procesas užsitęsia, recesija gali pereiti į depresiją. Kaip liaudyje yra juokaujama: kuo skiriasi recesija ir depresija? Atsakymas: „Recesija – tai kuomet kaimynas praranda darbą, o depresija kuomet darbo netenki tu.“ (Tikriausiai dar daugelis iš mūsų prisimename tuos laikus).

Tokioje situacijoje dažniausiai turi įsikišti vyriausybė, kuri dažniausiai iš pradžių nuverčiama, nes ji yra kalčiausia, kad nesustabdė mūsų nuo besaikio vartojimo, o nauja vyriausybė sukasi kaip išmano: kas didina mokesčius, kad surinktų didesni biudžetą nuo mažesnio skaičiaus dirbančiųjų ir vos galą su galu suduriančių verslininkų, kas skolinasi kaip patrakęs, jeigu dar kas skolina už bet kokias palūkanas, tam kad išlaikyti tą patį valdininkų kiekį besitraukiančioje ekonomikoje ir pan.

Kaip ir viskas skamba logiškai, valstybė turi išlaidauti plėtodama infrastruktūrą kuomet kiti taupo ir taip sukurti taip trūkstamas darbo vietas. Tačiau dažniausiai pinigai jau būna išleisti bumo metu, nors tuomet reikėjo elgtis priešingai – taupyti ir mažinti skolas. Paprastai tokioms „anticiklinėms“ vyriausybėms visi noriai skolina netgi krizės metu, nes prasidėjus krizei jų skolos lygis yra vienas mažiausių (pavyzdžiui, taip elgiasi Skandinavijos valstybės keletą pastarųjų dešimtmečių).

Visi šie skirstymai yra sąlyginiai, nes ekonomikoje labai sunku tiksliai apibrėžti, kada prasideda viena ekonomikos fazė ir kada pereinama į kitą. Čia panašiai kaip su galvos skausmu – labai sunku pastebėti, kada tiksliai jis prasideda arba baigiasi, bet lengvai galime pasakyti ar dabar skauda galvą ar ne. Be to, nors ir istorija kartojasi tačiau kiekvieną kartą kitaip – kritimo dydis ir greitis būna skirtingi kaip ir atsigavimo laikas. Mokslininkų skaičiavimais recesijos trunka apie 15% laiko (pokariniu laikotarpiu), t.y. 1 metai iš 7, nors anksčiau jos sudarydavo virš 30% ekonominio ciklo – apie 1.5 metų iš 5 ir kartodavosi žymiai dažniau.

Visi šie procesai veikia finansų rinkas, tiksliau jie paveikia žmones, kurie priima investicinius sprendimus parduoti ar pirkti ir šie sprendimai atsispindi finansų rinkose. Kituose straipsniuose panagrinėsime, kokie ekonominiai indikatoriai gali padėti stebėti ekonominį ciklą ir kaip šie procesai persiduoda finansų rinkoms bei kaip veikia skirtingus investavimo instrumentus. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Vienas iš galimų sprendimo būdų – pagal visus šiuos rodiklius įsivertinti, kokioje verslo ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika, ir atsižvelgiant į ciklo stadiją, didesnę investicijų portfelio dalį nukreipti į tas turto klases ar finansines priemones, kurioms konkrečioje stadijoje sekasi geriausiai.

Kokios išskiriamos verslo ciklo stadijos?

Dažniausiai verslo ciklas yra suskirstomas į 4 pagrindines ciklo stadijas: plėtrą, lėtėjimą, nuosmukį bei atsigavimą. Iš pradžių ekonomika veikia pilnu pajėgumu, tačiau laikui bėgant persisotina ir pradeda vėsti, kartais tai pereina į gana rimtą „atšalimą“, kitaip tariant recesiją, tačiau kad ir koks rimtas būtų nuosmukis, ekonominė situacija anksčiau ar vėliau stabilizuojasi bei po truputi įgauna pagreitį ir vėl visas ciklas kartojasi iš naujo. Grafiškai verslo ciklą galima atvaizduoti taip:

Toliau pateikiame kiekvienos verslo ciklo stadijos trumpą apibūdinimą, t.y. kaip tuo metu atrodo skirtingi makroekonominiai rodikliai bei ką sufleruoja rinkų sentimentas.

Plėtra

Pirmoji – plėtros stadija, turbūt yra pati maloniausiai daugumai mūsų. Šioje stadijoje pagrindiniai makroekonominiai rodikliai atrodo labai pozityviai – įmonių veikla yra pelninga, gamyba plečiasi, infliacija iš lėto auga, pajėgumų išnaudojimas auga, dažniausiai kyla ir gaunamas atlyginimas. Taip pat ir bendras sentimentas šioje stadijoje yra teigiamas – vartotojų pasitikėjimas didėja, finansų patarėjai pabrėžia ekonomikos pakilimą, akcijų kainos kyla ir pagrinde dėl to pinigai “plaukia” iš obligacijų į akcijas.

Tačiau reikia prisiminti, kad būtent plėtros stadijoje, kai viskas atrodo „super“, pasirodo pirmieji susirūpinimo dėl infliacijos ženklai. Na o analizuojant centrinių bankų vykdomą politiką, tai šioje stadijoje centriniai bankai dažniausiai būna neutralūs, trumpo laikotarpio palūkanos nekinta, o ilgo laikotarpio palūkanos būna aukštesnės nei trumpo, t.y. vis dar matome normalią palūkanų normų kreivę.

Lėtėjimas

Dauguma žmonių plėtros stadijoje pradeda galvoti, kad toks geras gyvenimas tęsis amžinai. Tačiau realybė ta, kad po plėtros stadijos anksčiau ar vėliau prasideda lėtėjimas. Keisčiausia tai, kad šioje stadijoje pagrindiniai makroekonominiai rodikliai vis dar atrodo ganėtinai pozityviai – gamybos bei pajėgumų išnaudojimo lygis aukštas, darbo užmokestis auga, atrodytų kad pasaka tęsiasi be galo. Tačiau žvelgiant iš rinkų sentimento pusės galima pastebėti pirmuosius perspėjimo ženklus – infliacija kelia didelį susirūpinimą, ir nors finansų patarėjai vis dar pabrėžia pakilimą, atsiranda perspėjimų (dažniausiai iš centrinių bankų) apie ekonomikos perkaitimą, o akcijų kainos jau kuris laikas nebekyla arba net pradeda smukti.

Kalbant apie pinigų politiką, būtent lėtėjimo stadijoje centriniai bankai, matydami infliacijos keliamą grėsmę, pradeda „vėsinti“ ekonomiką, trumpo laikotarpio palūkanos kyla, ilgo laikotarpio palūkanos tampa mažesnės nei trumpo, kitaip tariant palūkanų normų kreivė po truputi “invertuojasi”. Būtent pastarasis reiškinys labai dažnai perspėja apie gresiančią rimtą ekonominę krizę.

Nuosmukis

Iš lėtėjimo stadijos ekonomika dažnai, tačiau nebūtinai visada, pereina į nuosmukio stadiją, arba kitaip tariant recesiją. Tai turbūt pati nemaloniausia verslo ciklo stadija, nes atrodo, kad viskas tik blogėja ir nematyti jokios šviesos „tunelio gale“. Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai atrodo ganėtinai prastai – įmonių pelnai krenta, gamybos apimtys traukiasi, nedarbas auga, tačiau infliacija jau nebe problema.

Šioje ciklo stadijoje analizuojant rinkų sentimentą galima pastebėti labai panašų vaizdą – darbo rinkos naujienos neigiamos, vartotojų pasitikėjimas smunka, finansų patarėjai pradeda akcentuoti saugumą, akcijų kainų kritimas įgauna pagreitį ir investuotojai, bijodami dar didesnių nuostolių, ieško saugumo todėl šioje stadijoje pinigai “keliauja” iš akcijų į obligacijas. Kalbant apie pinigų politiką, nuosmukio stadijoje centriniai bankai pradeda ekonomikos “skatinimo” programas, trumpo ir ilgo laikotarpio palūkanos pradeda mažėti, palūkanų normų kreivė po truputi “normalizuojasi”, t.y. ilgo laikotarpio palūkanų norma vėl tampa didesnė nei trumpo laikotarpio.

Atsigavimas

Tačiau, kad ir koks galingas nuosmukis bebūtų, ekonomika anksčiau ar vėliau „išsivalo“, stabilizuojasi ir pradeda po truputi atsitiesinėti. Taigi kaip jau supratome, anksčiau ar vėliau prasideda ekonomikos atsigavimas. Ir nors šioje stadijoje dauguma pagrindinių makroekonominių rodiklių vis dar neatrodo labai pozityviai, tačiau jie jau neblogėja – pajėgumų išnaudojimas stabilizuojasi, gamyba stabilizuojasi, prekių atsargos pradeda trauktis.

Tuo tarpu į situaciją žvelgiant per rinkų sentimento prizmę būtent atsigavimo stadijoje galima pastebėti nemažai tam tikrų prieštaravimų – tarkime šioje stadijoje įmonių pelnai vis dar kelia nerimą, tačiau akcijų kainos bei vartotojų pasitikėjimas jau kyla. Kalbant apie pinigų politiką, atsigavimo stadijoje centriniai bankai stabdo ekonomikos skatinimo programas, nes ekonomikos skatinti jau nebereikia, palūkanų normų kreivė tampa „normali“, t.y. ilgo laikotarpio palūkanos yra didesnės nei trumpo.

Dauguma, ypač pradedančiųjų, investuotojų galvoja, kad ekonomikos ciklas kaip ir laikrodis, kiekvieną kartą apsuka lygiai tą patį ratą tuo pačiu greičiu, kad galima labai elementariai identifikuoti, kada prasideda viena verslo ciklo stadija, kiek laiko ji trunka ir kada baigiasi. Tačiau realybė yra daug sudėtingesnė. Nors išstudijavus daugybę pagrindinių makroekonominių rodiklių ir galima gana užtikrintai atsakyti, kokioje ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika, tačiau net ir atliekant šį pratimą galima susidurti su daugybe problemų. Pavyzdžiui, vieni makroekonominiai rodikliai gali sufleruoti, kad ekonomika šiuo metu yra plėtros stadijoje, tačiau kiti gali rodyti ankstyvą atsigavimą arba netgi nuosmukį. Taip pat galimos tokios situacijos, kai tarkime po lėtėjimo stadijos ekonomika vėl sugrįžta į augimo ciklą, o ne pereina į nuosmukį. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)

Gamybos rodikliai

Šiai rodiklių grupei priskiriama: bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos, vartojimo lygis, išlaidos, bendrovių pelnai ir pan. Kaip jau buvo galima suprasti, ši rodiklių grupė apibūdina bendrą šalies ekonominę situaciją. Dažniausiai šalies situacija vertinama teigiamai, jei šalies BVP didėja, bendrovių pajamos ir pelnai auga arba dar geriau, kai jų augimo tempas didėja. Tuo tarpu priešinga situacija dažniausiai turėtų būti vertinama neigiamai.

Darbo rinkos rodikliai

Šiai rodiklių grupei priskiriama: nedarbo lygis, išdirbtų valandų skaičius, valandinis ar mėnesinis uždarbis, darbo produktyvumas ir pan. Visi šie rodikliai apibūdina konkrečios šalies darbo rinkos situaciją. Dažniausiai mažėjantis nedarbo lygis, didėjantis darbuotojų skaičius, didesnis išdirbamų valandų skaičius bei augantis darbo produktyvumas turėtų būti vertinami kaip teigiami ženklai. Tuo tarpu priešinga situacija, be abejo, turėtų būti vertinama neigiamai.

Verslo aktyvumas

Šiai rodiklių grupei priskiriama: industrinė gamyba, pajėgumų išnaudojimas, nauji statybų užsakymai, pardavimai, sukauptos atsargos ir pan. Visi šie rodikliai apibūdina verslo aktyvumą ir daugelio investuotojų yra stebimi daug akyliau nei tarkime gamybos rodikliai. Taip yra pagrinde dėl to, kad dažniausiai jie apie besikeičiančią ekonominę šalies situaciją informuoja gerokai anksčiau.

Bendra verslo situacija turėtų būti vertinama teigiamai, jei gamyba auga, pajėgumų išnaudojimas didėja, gaunama daugiau naujų statybos užsakymų ar mažėja atsargos. Priešinga situacija turėtų būti vertinama kaip neigiamas ženklas.

Kainų lygio rodikliai

Šiai rodiklių grupei priskiriama: vartotojų bei gamintojų kainų indeksai ir pan. Minėti rodikliai apibūdina įvairiausių prekių ir paslaugų kainų pokyčius, kaip pavyzdžiui maisto produktų, energetikos ar transporto. Dažniausiai stabiliai bei neženkliai augančios kainos (iki 3% kasmet) yra vertinamos kaip normalus reiškinys. Tačiau jei kainų augimo tempas įgauna didesnį pagreitį, traktuojama, kad tai jau „nesveika“ infliacija, kuri ekonomiką gali privesti prie perkaitimo, o galiausiai ir recesijos.

Priešingai, mažėjančios prekių ir paslaugų kainos (tokia situacija vadinama „defliacija“) daugelio vartotojų galėtų būti vertinamos kaip teigiamas reiškinys, tačiau kaip bebūtų keista, mažėjančios kainos dažniausiai yra daug didesnis blogis nei nedidelė infliacija.

Pinigų rinkos rodikliai

Šiai rodiklių grupei priskiriama: pinigų kiekis, pinigų apyvartos greitis, bankų išduoti kreditai, palūkanų normos, obligacijų pajamingumas, akcijų kainos ir pan. Visi šie rodikliai apibūdina šalies finansinę situaciją. Dažniausiai kaip teigiamą ženklą reikėtų laikyti stabiliai didėjančią pinigų masę bei augantį jų apyvartos greitį, didėjantį išduodamų kreditų skaičių (sumą) bei mažas palūkanas. Tokia finansinė situacija byloja apie didelį finansų sistemos likvidumą, kuris yra vienas iš svarbiausių veiksnių, nusakančių sveiką ekonomiką.

Taigi aukščiau buvo pateiktas ganėtinai platus skirtingų makroekonominių rodiklių sąrašas. Kiekvienas investuotojas šioje vietoje turėtų užduoti labai logišką klausimą – kokia man iš to nauda? Ar žinodamas visų šių rodiklių paskutines reikšmes, pokyčius bei tendencijas aš galėsiu priimti teisingesnius investicinius sprendimus? Atsakymus į šiuos bei kitus klausimus pateiksime kituose straipsniuose apie makroekonomiką. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)