Bet gyvenime dažnai būna taip, kad paprastus principus įgyvendinti realybėje nėra taip jau paprasta. Netgi didieji investuotojai, tokie kaip George Soros pripažįsta: „Rinka – tai chaosas…, o chaoso apskaičiuoti neįmanoma, jį galima nebent suvokti.“

Taigi, kaip ir chaoso teoriją matematikoje vieniems sekasi suvokti lengviau, kitiems tam reikia nemažai pastangų. Nors chaoso teorija aprašo savaime suprantamą reiškinį, kad mūsų aplinkoje yra sudėtingų sistemų, kuriose maži pradinių sąlygų pokyčiai įtakoja didžiulius pasikeitimus galutiniuose rezultatuose, kas daro ilgalaikius rezultatus sunkiai nuspėjamais.

Soros pastebėjo teisingai, kad investavimo aplinka yra chaotinė, t.y. sunkiai nuspėjama, bet mes vis tiek stengiamės ją nuspėti, nes to reikalauja mūsų žmogiška prigimtis – mes nemėgstame neužtikrintumo. Viskas tvarkoje, tik reikia nepamiršti, kad tokioje sistemoje rezultatai gali ženkliai skirtis nuo laukiamų, net neženkliai pasikeitus vienai iš sąlygų.

Kaip pavyzdžiui, Rusijos akcijų rinka prieš pora metų buvo perspektyvi auganti rinka, o prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje tapo niekieno nebemėgstama, o gal netgi nekenčiama rinka. Nors daugeliui Rusijos piliečių tai atrodo keistai, juk Rusija kare nedalyvauja, tai kodėl jos akcijos turėtų kristi!? Jiems tai atrodo kaip kažkokia „chaoso teorija“. Sunku suvokti.

Nuo teorijos prie praktikos

Kaip praktika rodo, ekonominius reiškinius mes galime nuspėti, bet tik su santykinai didelėmis paklaidomis. Būtent šios paklaidos ir įvardijamos investicinėje veikloje kaip rizika. Jos reiškia riziką, kad mūsų realus rezultatas gali ženkliai skirtis nuo prognozuojamo arba laukiamo.

Praktikoje rizika yra matuojama standartiniu nuokrypiu (angl. standard deviation) arba maksimaliu istoriniu praradimu (angl. maximum drawdawn). Standartinis nuokrypis parodo, kiek istoriniai rezultatai buvo nukrypę nuo vidurkio tiek į teigiamą, tiek į neigiamą pusę, o maksimalus praradimas parodo, kiek portfelis prarado nuo aukščiausio taško praeityje iki žemiausio taško, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms rinkose. Akivaizdu, jog kuo mažesnis nuokrypis nuo vidurkio ir kuo mažesnis maksimalus istorinis praradimas, tuo portfelis yra saugesnis.

Investavimo praktikai jau seniai pastebėjo, kad investuojant daugiau negu į vieną turto klasę pasiekiami stabilesni rezultatai (kaip toliau pamatysime ne būtinai pelningesni). Taip yra todėl, kad skirtingos turto klasės skirtingais ekonominio ciklo etapais elgiasi skirtingai. Pavyzdžiui, įmonių akcijos yra pelningiausios ekonominio pakilimo laikotarpiu, tuo tarpu obligacijos yra kaip saugus užutekis per krizes. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Taigi, krizės metu akcijų kainai krentant vyriausybės obligacijų kainos dažniausiai kyla taip kompensuodamos praradimus. Tačiau gerais laikais viskas vyksta priešingai – ekonomikai atsigaunant akcijų kainos kyla, o obligacijų kainos dažniausiai (bet ne būtinai, kaip kad vyksta pastaruoju metu) krenta arba kyla gerokai mažiau ir taip šios dvi turto klasės kompensuoja viena kitą. Tokiu būdu Jūsų investicinis portfelis patiria mažesnius vertės svyravimus – krizės metu nuostoliai būna mažesni, bet ir prieaugis gerais laikais būna mažesnis – tai ir yra kaina už portfelio stabilumą. Kaip sakoma: nemokamų pietų nebūna. Tuomet turint asmeniniame investicijų portfelyje šias dvi turto klases turime elementariausią diversifikavimo (išskaidymo) atvejį.

60/40

Modernios investicinio portfelio teorijos (angl. modern portfolio theory), už kurią amerikiečių ekonomistas Harry Markovitz 1990 metais gavo Nobelio ekonomikos premiją, pagrindu praktikai sukūrė taip vadinamą subalansuotą 60/40 portfelį, kurį investicijų patarėjai siūlo vidutinio amžiaus, vidutinio turtingumo ir vidutinio rizikos apetito investuotojui.

Tokiame portfelyje 40% portfelio sudaro valstybės obligacijos (paprastai 10 metų trukmės), o 60% apima didžiausių (paprastai JAV nes tai didžiausia akcijų rinka pasaulyje) kompanijų akcijos, pavyzdžiui S&P 500 sąrašas. Toks portfelis per paskutinius 100 metų sugeneravo vidutinę 8.4% metinę grąžą, kur obligacijos sugeneravo vidutiniškai po 5.6% kiekvienais metais, o akcijos beveik 2 kartus daugiau – 10.3% vidutinę nominalią grąžą (neatskaičius infliacijos, kuri sudarė apie 2.2% kasmet).

Šis klasikinis portfelis yra pats paprasčiausiais diversifikavimo pavyzdys ir yra dažnai naudojamas palyginimui naujai kuriamiems sudėtingesnės konstrukcijos portfeliams sudaromiems iš daugiau turto klasių. Kaip pamatysite toliau naudojant daugiau turto klasių galima sukurti sudėtingesnį portfelį, kaip kad dėliojant Lego kaladėles arba „puzzle“. Savaime aišku, jeigu sudėtingesnio portfelio grąža neaplenkia paprasto dviejų turto klasių portfelio, tai tie sudėtingumai yra nieko verti.

Kaip turėtų atrodyti idealus investicinis portfelis?

Į ši klausimą pabandė atsakyti amerikiečių investuotojas, fondų valdytojas Mebane Faber atlikdamas populiarių ir žinomų investuotojų investavimo strategijų analizę remdamasis paskutinių 40 metų rinkos informacija. Pagrindinių investavimo strategijų sudėtis ir rezultatai pateikiami žemiau esančioje lentelėje.

Taigi, pirmoji strategija pavadinta „amžinuoju“ portfeliu, buvo pasiūlyta apie 2000 metus amerikiečių finansų analitiko Harry Browne. Portfelio esmė paprastume – jis sudarytas tik iš keturių turto klasių nes autoriaus nuomone portfelyje verta turėti tik tas investicijas, kurios pasiteisina tam tikrais ekonominio ciklo etapais: pakilimo laikotarpiu – akcijos, defliacijos periodu – ilgalaikes obligacijos, dideles infliacijos periodais – auksas, o kriziniais recesijos periodais – grynieji pinigai. Jis siūlo investuoti į visas turto klases po lygiai t.y. skiriant po 25% savo investicinio portfelio arba kaip mokslininkai sako „naiviu“ principu t.y. nepagrįstu jokiais bandymais ir skaičiavimais siekiant geriausio (optimizuoto) varianto.

Šis portfelis pasiekė mažiausią nominalią grąžą per nagrinėtą paskutinių 40 metų laikotarpį – 8.8% kasmet, tačiau turėjo mažiausią riziką iš visų nagrinėtų portfelių – maksimalus praradimas buvo tik 12.7%. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip rizika yra tiesiogiai susijusi su pelningumu, o jūsų investicijų išskaidymas gali ženklai sumažinti nuostolių riziką. Tai galėtų būti neblogas investuotojų „tinginių“, nenorinčių prisiimti rizikos, portfelio pavyzdys, tačiau visiškai netiks norintiems investicijų grąža „aplenkti kaimyną“ ir dėl to pasiryžusiems maksimaliai rizikuoti. (Plačiau apie tai: Ilgalaikio investavimo strategija – “Amžinasis portfelis”)

Kitas žinomas investuotojas ir investicijų patarėjas, finansinių televizijų CNBC ir Bloomberg žvaigždė Marc Faber pasiūlė patobulintą “amžinojo” portfelio versiją pakeisdamas grynuosius pinigus investicijomis į nekilnojamąjį turtą, nes “amžinąjame” portfelyje pinigai veikia kaip balastas, ženkliai mažinantis investicijų grąžą. Dėl šio “patobulinimo” reikšmingai padidėjo portfelio pelningumas, bet kartu pastebimai padidėjo ir nuostolių rizika, nes nekilnojamasis turtas gana artimai atkartoja akcijų rinkos pokyčius. Tai akivaizdžiai parodo, jog ne visada papildomos turto klasės gerai diversifikuoja portfelį. Tam, kad pasiektume maksimalią diversifikaciją turto klasių kainų pokyčiai turi būti kuo mažiau susiję, o idealiame variante netgi elgtis priešingai. Kaip matome pavyzdyje su akcijomis ir obligacijomis pateiktame straipsnio pradžioje.

Ar galima dar geriau?

Vieni iš sėkmingiausių investuotojų praėjusį dešimtmetį buvo garsiausių JAV aukštųjų mokyklų tokių kaip Harward, Yale piniginių aukų fondai (angl. endowment fund), kurie valdo finansinės sėkmės pasiekusių absolventų paaukotas lėšas universitetui, bet nėra reguliuojami ar kitaip prižiūrimi Centrinio banko, nes valdo nuosavas lėšas.

Mebane Faber apibendrino šių fondų investicijas savo knygoje “Ivy portfolio” ir analizėje panaudojo supaprastintą portfelio variantą, eliminuodamas paprastam investuotojui sunkiai prieinamus instrumentus kaip privataus kapitalo fondai (angl. private equity), bei “apribotos rizikos” fondai (angl. hedge funds). Šiame portfelyje, skirtingai nuo prieš tai nagrinėtų, vietoje aukso naudojama apibendrinta žaliavų (angl. commodity) klasė, kuri apima ir naftą, ir metalus, ir žemės ūkio produkciją. Tačiau matome, jog toks turto paskirstymas neženkliai padidino pelningumą iki 9.9% per metus, bet labai ženkliai padidino riziką iki maksimalaus patirto nuostolio  -46%. Šiuo atžvilgiu rizikingesnės yra tik investicijos į akcijų rinkas.

Kitas investicijų valdytojas Mohamed El-Erian, valdęs Harward univesiteto finansinių aukų fondą, bei vieną didžiausių pasaulyje investicinių fondų kompanijoje PIMCO, siūlo dar labiau išskaidyti investicijas ženklią dalį portfelio skiriant besivystančių šalių akcijoms, kitų šalių obligacijoms, bei privataus kapitalo fondams ir alternatyvioms apribotos rizikos kapitalo investicijoms (lentelėje neįtraukta dėl ribotų galimybių investuoti neprofesionaliems investuotojams). Šis portfelis savo ilgalaike grąža aplenkė visus kitus nagrinėtus portfelius ir pasiekė 10.4% vidutinę grąžą su mažesne rizika negu paprastasis „Ivy“ portfelis. Tai yra geras pavyzdys, jog amerikiečiai apsiribodami tik investicijomis į JAV atsisako globalaus investavimo privalumų – didesnės grąžos su mažesne rizika. Tarp kitko, ši tendencija pastebėta ir kitose rinkose kaip Australija, Jungtinė Karalystė ir pan. Ten vietos investuotojai nenoriai investuoja į užsienio rinkas motyvuodami tuo, kad geriau pažysta savo šalies kompanijas. Kas dalinai pastebima ir Lietuvoje tarp kai kurių investuotojų. Tačiau panašu, kad ši tendencija nyksta su interneto amžiumi didėjant informacijos prieinamumui ir sklidimo greičiui. Juk šiais laikais JAV naujienas sužinome kartais greičiau negu vietines, jeigu naudojame pvz Twiter programėlę savo mobiliajame telefone.

Naujieji alchemikai?

Paskutiniu metu vyksta tarsi lenktynės tarp profesionalių investuotojų kas gi sukurs geresnį investavimo portfelį su kuo mažesne rizika ir pakenčiama ilgalaike grąža. Jie tarsi bando paneigti visų priimtą tiesą „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tačiau, kaip rodo moksliniai tyrimai nuo tam tikro rizikos laipsnio rizikai ženkliai padidėjus ilgalaikė grąža didėja labai nežymiai, todėl tampa neracionalu prisiimti didesnę riziką dėl neženkliai padidėsiančios grąžos.

Didžiausio JAV apribotos rizikos kapitalo fondo Bridgewater valdytojas Ray Dalio su kolegomis pabandė išspręsti kliento pateiktą uždavinį: kaip pasiekti stabilią grąžą nepriklausomai nuo ekonominių svyravimų? Jie rėmėsi panašiais pastebėjimais kaip ir „amžinojo“ portfelio kūrėjas, bet būdami rizikos valdymo specialistais, nes prekybą finansų rinkose pradėjo apdrausdami įmones nuo žaliavų kainų neprognozuojamų pokyčių, uždavinį sprendė per kiekvienos turto klasės rizikos prizmę.

Jų nuomone net nerizikingą instrumentą, kaip kad vyriausybės obligacijos, galima paversti tokiu pat rizikingu kaip ir akcijos, panaudojant skolintus pinigus kaip savotišką svertą rizikai padidinti. Taip išsprendžiama 40/60 portfelio pagrindinė problema – kuomet kylančios obligacijų kainos pilnai nekompensuoja praradimų akcijų rinkose. Jie sukūrė rizikos pariteto (angl. risk parity) sąvoką, kurios esmė yra portfelio investicijas paskirstyti ne pagal nominalias vertes, kaip buvo daroma iki šiol, bet pagal nešamą rizikos dydį taip, kad viena rizika „gesintų“ kitą skirtingais ekonominio ciklo laikotarpiais.

Kaip matome lentelėje, Ray Dalio portfelis pasiekė mažiausią standartinį nuokrypį iš visų nagrinėtų portfelių ir vieną mažiausių istorinių praradimų, o tai reiškia mažiausią riziką. Tiesa, to kaina yra mažesnė grąža negu „kaimyno“  El-Erian, tačiau grąža yra didesnė negu „amžinojo“ portfelio su panašia investicijų rizika. R. Dalio šį portfelį pristato kaip vietą kur saugo savo pinigus skirtus jo turtų paveldėtojams ir aktyviai strategiją rekomenduoja kitiems turtingiems žmonėms ir labdaros organizacijoms gyvuojančioms iš investicijų prieaugio, nes prieaugis tampa lengviau prognozuojamas. Tai rodo jo tvirtą pasitikėjimą savo sukurta strategija. (Tyrime buvo panaudotas supaprastintas portfelio variantas – be sverto ir kai kurių turto klasių, sunkiai prieinamų neprofesionaliems investuotojams)

O kur yra „aukso vidurys“?

Dažnas perskaitęs aukščiau pateiktus pastebėjimus tikriausiai paklaustų, o kur gi yra tas viduriukas – vidutinė grąža su vidutine rizika? Atsakymas paprastas – tai ir yra visa pasaulio finansinė rinka – kurią sudarytų pasaulio akcijos – 36.3%, vyriausybių obligacijos – 32%, įmonių obligacijos – 20%, nekilnojamas turtas – 5.1%, privataus kapitalo fondai 3.6%, besivystančių valstybių skola 3%. Tiek teorijoje tiek praktikoje šis investicinis portfelis atspindės vidutinę grąžą su vidutine rizika visais ekonominio ciklo etapais. Ar tai optimaliausias portfelis? Kaip tikriausiai pasakytų A. Einšteinas „tai reliatyvu“:

TAIP – jeigu nenorite atsilikti nuo kitų, bet ir nenorite nieko aplenkti, t.y. gerai jaučiatės minioje kaip kad daugelis sangvinikų.

NE – jeigu jūsų rizikos tolerancija yra mažesnė negu vidutinė ir prioritetą atiduodate saugumui, o ne pelnui; arba jūsų ambicijos yra didesnės ir jos nusveria rizikos baimę, ir jūs gyvenime sekate „viskas arba nieko“ formule.

Pastarajam atvejui tikriausiai tiktų W. Baffett – daugiausiai iš investicijų uždirbusio žmogus pasaulyje portfelio pavyzdys – viską investuoti į įmonių akcijas, kurių veiklą gerai supranti ir jų niekada neparduoti, nes kaip sakė JAV naftos magnatas J. Rockefeller paklaustas kas jam suteikia didžiausią laimę – jis atsakė trumpai „Dividentai“. Taigi didesnė investuotojo laimė gali būti tik dar didesni dividendai. Sėkmės investuojant! (Plačiau apie tai: Investavimas į aukšto dividendinio pajamingumo akcijas)

Turbūt dauguma esame girdėję terminus fundamentali analizė ar techninė analizė. Tie, kas domisi investavimu šiek tiek ilgiau, greičiausiai yra taikę abi analizės rūšis priimdami investicinius sprendimus. Tačiau ar teko kada girdėti terminą tarprinkinė analizė (angl. intermarket analysis). Jei teko – reiškia šis straipsnis ne Jums. Tačiau jei šį terminą girdite pirmą kartą arba nežinote ką jis reiškia, siūlome sugaišti kelias minutes ir paskaityti kas čia bus rašoma.

Pirmas žmogus, panaudojęs šį terminą buvo John J. Murphy. Būtent jis ir išpopuliarino šią analizės formą 1991 metais parašydamas knygą „Intermarket Technical Analysis“. Šioje knygoje jis su daugybe pavyzdžių aprašė pagrindinius šios analizės formos principus, priklausomybes ir pan.

Tarprinkinę analizę trumpai galima būtų apibrėžti taip – tai priklausomybės tarp keturių pagrindinių finansinių rinkų analizė, kuri padeda susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kokie procesai vyksta pasaulio ekonomikoje bei kokia kryptimi galima tikėtis artimiausiu metu judės tam tikros rinkos. Kaip keturios pagrindinės finansų rinkos yra išskiriamos akcijos, obligacijos, žaliavos ir valiutos. (Plačiau apie tai: Pagrindinės turto klasės, jų pelningumas bei rizika)

Tačiau prieš pradedant gilintis į tarprinkinės analizės atlikimą reikėtų apsibrėžti pagrindines prielaidas bei priklausomybes. Žemiau yra išvardintos tarprinkinės analizės naudojamas prielaidas:

• Visos finansų rinkos yra tarpusavyje susijusios, tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų;
• Nei viena finansų rinka nejuda izoliuotai;
• Atliekant vienos finansų rinkos analizę, būtina analizuoti ir kitas susijusias finansų rinkas;
• Atliekant tarprinkinę analizę yra naudojama techninė analizė. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Taip pat galima įvardinti 3 pagrindines minėtų keturių finansinių rinkų priklausomybes:

• Neigiama priklausomybė tarp JAV dolerio ir žaliavų.
• Neigiama priklausomybė tarp žaliavų ir obligacijų;
• Teigiama priklausomybė tarp obligacijų ir akcijų.

Šiame straipsnyje tik trumpai apžvelgsime pagrindines priklausomybes, tuo tarpu kituose straipsniuose bus labiau gilinamasi atskirai į kiekvieną iš jų.

JAV doleris ir žaliavos

Valiutų rinka, o ypač JAV doleris, turi įtaką praktiškai visoms kitoms rinkoms. Tačiau esminę įtaką jis daro žaliavų rinkai. Savo ruožtu žaliavų kainų pokyčiai įtakoja obligacijų, na o vėliau ir akcijų kainų pokyčius. Dažniausiai JAV doleris ir žaliavų kainos pasižymi neigiama priklausomybe. Taigi, jei matome, kad JAV doleris smunka kitų valiutų atžvilgiu, galima pastebėti, kad tai teigiamai veikia daugumos žaliavų kainas. Tačiau šiuo atveju nėra griežtos sekos, kuri finansų rinka yra lyderiaujanti. Kartais bus taip, kad tik pradėjusios smukti žaliavos įtakos JAV dolerio brangimą, tačiau bus ir tokių atvejų, kai brangstantis JAV doleris tik po kurio laiko lems žaliavų kainų smukimą. (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Tarkime aukščiau pateiktame JAV dolerio ir žaliavų kainų grafikuose iš pradžių pastebime, kaip maždaug 2008 metų spalio mėnesį praktiškai tuo pačiu metu pradėjo smukti žaliavų kainos bei brangti JAV doleris, taip pat 2009 metų kovo mėnesį matome, kaip praktiškai tuo pačiu metu prasidėjo JAV dolerio kritimas ir žaliavų indekso kilimas. Tuo tarpu analizuojamo periodo pabaigoje matome, kad JAV doleris vis dar išlieka kritimo tendencijoje, tuo tarpu žaliavos jau tris mėnesius svyruoja tam tikrose kainų ribose.

Žaliavos ir obligacijos

Pagrindinė priklausomybė: obligacijų ir žaliavų kainos dažniausiai pasižymi neigiama koreliacija, taip pat žaliavų kainos dažniausiai aplenkia obligacijas, t.y. jei įvyksta esminis tendencijos pasikeitimas, žaliavos tą parodo anksčiau, tačiau ne visada.

Kodėl tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama priklausomybė? Visų pirma žaliavų kainų kilimas reiškia visų produktų kaštų augimą, atitinkamai tai didina infliacijos lūkesčius, kas savo ruožtu didina rinkos palūkanų normas. Kadangi obligacijų kainos juda priešingai nei jų palūkanų normos, tai didėjanti infliacija bei didėjančios palūkanų normas smukdo obligacijų kainas (obligacijų kainos visada juda priešinga kryptimi jų pelningumui, t.y. jei obligacijų pelningumas didėja, jų kaina krenta ir atvirkščiai, jei obligacijų pelningumas mažėja, jų kaina kyla).

Iš žemiau pateikto žaliavų ir JAV vyriausybinių obligacijų vienerių metu kainų grafikų galima aiškiai matyti, kad tuo metu, kai žaliavų kainos kildavo, obligacijų kainos buvo linkusios smukti ir atvirkščiai. Žaliavų kainų smukimas, kuris prasidėjo maždaug 2008 metų liepos mėnesį labai greitai panaikino infliacijos lūkesčius, JAV centrinis bankas (FED) galėjo drąsiai sumažinti palūkanų normą praktiškai iki 0%, na ir atitinkamai smunkančios palūkanos reiškė aukštesnes obligacijų kainas.

Tačiau analizuojant šiuos du grafikus toliau matome, kad maždaug 2009 metų pirmąjį ketvirtį situacija po truputi pradėjo keistis. JAV obligacijos 2009 metų kovo mėnesį nesugebėjo pakilti aukščiau 2008 metų maksimumo, tuo tarpu žaliavos kaip tik nuo 2009 metų kovo mėnesio pradėjo stabiliai kopti į viršų. Tuo tarpu obligacijos iki analizuojamo periodo pabaigos išliko kritimo tendencijoje, kuri prasidėjo 2008 metų pabaigoje. (Plačiau apie tai: Žaliavų ir obligacijų tarpusavio priklausomybė)

Obligacijos ir akcijos

Akcijų ir obligacijų kainos dažniausiai pasižymi teigiama koreliacija, taip pat obligacijų kainos dažniausiai aplenkia akcijas tiek augančiose (bulių), tiek smunkančiose (meškų) rinkose. Kas lemia teigiamą obligacijų ir akcijų kainų priklausomybę? Visų pirma, kai finansų rinkose pradeda brangti finansinių lėšų skolinimasis, t.y. kyla rinkos palūkanų normos (o kylančios palūkanų normas kaip jau žinome neigiamai veikia obligacijų kainas), tai reiškia didėjančias verslo finansavimo išlaidas. Atitinkamai didėjančios finansavimo išlaidos daro neigiamą įtaką verslo pelningumui, pastarasis pradeda smukti, o tai anksčiau ar vėliau neigiamai paveikia bendrovių akcijų kainas, nes akcijų rinka atspindi ateities lūkesčius.

Be abejo, dažniausiai tarp obligacijų kainų kritimo ir to momento, kai pradeda kristi akcijos yra tam tikras atsilikimas. Taip pat, kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto JAV obligacijų ir S&P 500 akcijų indekso grafikų, būna periodai, kai ši teigiama priklausomybė išnyksta. Būtent dėl dviejų pastarųjų priežasčių, t.y. lago, kai obligacijų kainų tendencijos pasikeitimas įtakoja akcijų kursą, bei tam tikrų laikotarpių, kai teigiama obligacijų ir akcijų kainų priklausomybė išnyksta, yra sakoma, kad šių dviejų finansinių priemonių įtraukimas į investicijų portfelį sumažina investicijų riziką. (Plačiau apie tai: Diversifikacija)

Tarkime 2008 metais, per pasaulį siaubusią finansų krizę, galima buvo pastebėti, kad vyriausybinių obligacijų ir akcijų kainos pradėjo judėti priešingomis kryptimis (vyriausybinių obligacijų, kurios laikomos vienos iš saugiausių, kainos kilo, tuo tarpu akcijos smuko). Kas paskatino tokį išsiskyrimą? Visų pirma reikėtų paminėti, kad tarprinkinė analizė yra paremta infliacine ekonomine aplinka, tuo tarpu, jei yra laukiama disinfliacijos (kainų augimo tempo sulėtėjimo) arba defliacijos (kainų smukimo), ši priklausomybė tarp akcijų ir obligacijų dingsta. Taip pat, kadangi minėti periodai buvo suvokiami kaip išaugusios rizikos periodai, investuotojai tuo metu ieškojo saugių finansinių instrumentų, o valstybinės obligacijos (ypač JAV, Vokietijos, Suomijos ir pan.) kaip tik ir yra vienas iš jų.

Tuo tarpu kaip matome iš aukščiau pateikto JAV vyriausybinių obligacijų ir S&P 500 akcijų indekso grafikų, nuo 2009 metų kovo mėnesio akcijų indeksas pradėjo kilti tuo tarpu obligacijų kainos nuolatos smuko. Tai galima paaiškinti pradėjusiu didėti investuotojų rizikos apetitu, t.y. jie pinigus pradėjo išiminėti iš obligacijų ir pervedinėjo į akcijas ar kitus rizikingais laikomus finansinius instrumentus.

Istorijos pamokos

Tarprinkinė analizė taip pat gali daug ko pamokyti apie verslo ciklus. Tarkime analizuojant istorines akcijų, obligacijų bei žaliavų tarpusavio priklausomybes galima teigti, kad ekonomikai išlipant iš recesijos visų pirma atsigauna obligacijų kainos, tada seka akcijos, o žaliavų kainos paskutinės patvirtina šį atsigavimą. Tuo tarpu, kai ekonomika po truputi pradeda stoti, tarprinkinė analizė liepia visų pirma stebėti obligacijų kainas, nes būtent jų kainų smukimas pirma parodo, kad keičiasi situacija. Po obligacijų seka akcijų ir galiausiai žaliavų kainų smukimas.

Tarkime, jei žaliavų kainos kyla, o obligacijų kainos jau pradėjo smukti, tačiau akcijų kainos vis dar kyla kaip ir žaliavų, galima daryti prielaidą, kad optimizmas akcijų rinkoje ilgai nesitęs. Akcijos bus priverstos koreguotis ir tik laiko klausimas kada tai įvyks. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jei matoma tokia situacija, tai dar nereiškia, kad iš karto reikia pardavinėti akcijas. Tai turėtų veikti kaip įspėjamasis signalas, kad akcijų kainų tendencijos pasikeitimas yra labai tikėtinas (ateinančių 3 – 12 mėnesių bėgyje). Tokiu atveju tiesiog būtų siūloma daug atidžiau sekti akcijų kainų pokyčius bei būti susiplanavusiam ir pasiruošusiam bet kada fiksuoti sukauptą pelną.

Išvados

Tarprinkinė analizė jokiu būdu nėra ta analizės rūšis, kuri tiksliai pasako laiką, kada reikia pirkti arba parduoti konkrečią finansinę priemonę, tačiau tik atliekant šią analizę galima susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kokie procesai vyksta pasaulio ekonomikoje bei kokia kryptimi galima tikėtis artimiausiu metu judės tam tikros rinkos. Tinkamai naudojama ši analizė tikrai turėtų atnešti praktinės naudos kiekvienam investuotojui.

Visų pirma – auksas yra pati geriausia investicijų portfelio diversifikavimo bei rizikos sumažinimo priemonė. Turbūt nerasite kitos turto klasės, kuri taip menkai koreliuotų su kitomis pagrindinėmis turto klasėmis. Jeigu akcijų kainos koreliuoja su ekonomikos ciklu, obligacijų kainos su rinkos palūkanų normų judesiais, tai auksas į skirtingus ekonominius kintamuosius kaskart gali sureaguoti skirtingai. Vienu periodu aukso kaina gali brangti kartu su akcijomis ar obligacijomis, tuo tarpu kitu periodu galima pastebėti absoliučiai priešingą situaciją.

Kaip yra išsireiškęs vienas investuotojas – jei akcijų, obligacijų ar nekilnojamo turto kainos judesius dar kažkiek galima prognozuoti, tai aukso kainos absoliučiai ne. Būtent dėl tokios menkos koreliacijos su kitomis turto klasėmis auksas ir yra labai gera portfelio diversifikavimo priemonė. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Antra priežastis – apsauga nuo infliacijos ir valiutų nuvertėjimo. Kaip jau žinote, auksas labai dažnai buvo naudojamas kaip popierinės valiutos „garantas“, todėl būtent aukso santykis su popierinėmis valiutomis yra ypatingas. Dažniausiai yra pastebima tokia tendencija – jei didėja infliacija, kitaip tariant pinigų kiekis, aukso kaina taip pat yra linkusi didėti.

Trečia priežastis – apsidraudimas nuo finansinių kataklizmų. Auksas, ypač aukso luitai ir monetos, yra labai mėgstamas tokių investuotojų, kurie prognozuoja finansų rinkų „apokalipsę“. Be abejo, ta apokalipsė nebūtinai turi ateiti, tačiau yra pastebima įdomi tendencija, kad tuo metu kai pasaulio ekonomika išgyvena rimtą krizę ir finansų rinkoms yra „piešiamos“ paskutinės dienos, dažniausiai nemaža dalis lėšų keliauja būtent į „geltonąjį“ metalą (ir ginklus).

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažiau svarbus veiksnys yra tai, kad auksas neturi kredito, arba kitaip tariant bankroto, rizikos. Jau žinome, kad valstybės ir įmonės gali bankrutuoti, o tokiu atveju jų išleistos obligacijos ar akcijos taptų bevertės. Tuo tarpu pats auksas bankrutuoti negali ir jei jo nepavogs (čia yra kita rizika, kuri ne tokia aktuali obligacijoms ir akcijoms), tikėtina, kad jis išlaikys bent jau kažkokią vertę.

Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių, net ir didžiausi aukso skeptikai sutinka, kad tam tikrą dalį investicijų portfelio paskirti šiai turto klasei yra logiška. Vieni rekomenduoja aukso pozicijai paskirti vos 2%, kai tuo tarpu kiti iki 25% bendro investicijų portfelio lėšų. (Plačiau apie tai: Ilgalaikio investavimo strategija – „Amžinasis portfelis“)

Plačiau

Diversifikacija yra puiki investicinio portfelio optimizavimo priemonė: jei investicijų portfelyje yra keletas skirtingų investicijų, ir koreliacija tarp jų yra mažiau nei 1, tuomet bendra portfelio rizika bus mažesnė nei kiekvienos iš investicijų atskirai.

Praktikoje bemaž kiekviena investicijų pora turės mažesnę nei 1 koreliaciją (nors dažnai skirtumas bus nedidelis), o mažesnė koreliacija leidžia pasiekti geresnį investicijų portfelio rezultatą. Paprastai, kuo skirtingų investicijų portfelyje skaičius yra didesnis – tuo geresnė diversifikacija. Tačiau vien skaičiaus efektas yra ribotas: jei investuojama toje pačioje turto klasėje ir toje pačioje rinkoje, tuomet pirmieji investicijų skaidymai į keletą skirtingų vertybinių popierių bus itin efektyvūs, tačiau skaičiui didėjant, efektyvumas pastebimai mažėja, o pasiekus 20 priartėjama prie rinkos rizikos (apie ją skaityti žemiau).

Norint pasiekti efektyvesnę diversifikaciją reikia žiūrėti plačiau: skaidyti investicijas ne tik tarp skirtingų vertybinių popierių leidėjų, bet įtraukti ir kuo daugiau skirtingų turto klasių, kuo mažiau ekonomiškai vienas nuo kito priklausomų regionų ir pan. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Kuo platesnė diversifikacija, tuo geresnis investicinio portfelio rezultatas gali būti pasiektas. Portfelio rizikos sumažėjimas yra tolygus jo grąžos padidėjimui, nes visuomet galima į portfelį įtraukti rizikingesnių priemonių ir taip padidinti potencialią grąžą.

Fundamentalioji diversifikacija

Tai toks diversifikacijos tipas kuomet diversifikuojama į priemones, kurias tas pats faktorius veiktų skirtingomis kryptimis (siekiama, kad diversifikacija būtų neigiama).

Kaip pavyzdys galėtų būti naftos gavybos ir transporto kompanijų akcijos – pirmajai kompanijai naftos brangimas būtų teigiamas faktorius, o antrajai – neigiamas. Taip naftos kainų poveikį bendram portfeliui galima neutralizuoti, ar bent jau sumažinti iki priimtino lygio.

Diversifikuojama rizika (bei „rinkos rizika“)

Diversifikuojama rizika yra ta, kurią galima sumažinta didinant investicijų portfelyje skaičių. Tačiau investicijų skaičių didinant ir toliau pasiekiama riba, kuomet rizika nustoja mažėti. Toliau susiduriama su „rinkos rizika“ ir diversifikacija daugiau jokios vertės nebesukuria, nebent praplečiamos „rinkos“ ribos apimant daugiau rinkų ar turto klasių.

Iš visų anksčiau paminėtų tarprinkinės analizės priklausomybių, ryšys tarp žaliavų ir obligacijų yra vienas svarbiausių. Ši priklausomybė netgi galėtų būti pradinis taškas, nuo kurio toliau yra analizuojamos visos kitos priklausomybės.

Kyla paprastas klausimas, kodėl ši priklausomybė yra tokia svarbi? Jei tarp žaliavų rinkos ir obligacijų rinkos susiformuoja stipri priklausomybė, tada yra labai tikėtina, kad pamatysime tam tikrą priklausomybę ir tarp žaliavų bei akcijų rinkų. Obligacijų kainos arba jų pelningumas taip pat turi įtakos JAV doleriui. Tačiau, JAV dolerio įtaka obligacijoms gali pasireikšti tik per žaliavas, o kaip mes jau žinome iš ankstesnių straipsnių, JAV dolerio pokyčiai visų pirma daro tam tikrą poveikį žaliavų kainoms. (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Viską apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindinė priklausomybė, kuri visas keturias finansų rinkas (valiutų, žaliavų, obligacijų ir akcijų) apjungia į vieną visumą, yra būtent tarp žaliavų ir obligacijų rinkų. Tačiau siekiant atsakyti į klausimą – „Kodėl?“ – visų pirma reikia suprasti infliacijos vaidmenį šiame kontekste.

Brangstančios žaliavos = infliacija

Kodėl tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama priklausomybė? Visų pirma žaliavų kainų kilimas reiškia visų produktų kaštų augimą, atitinkamai tai didina infliacijos lūkesčius, kas savo ruožtu didina rinkos palūkanų normas. Kadangi obligacijų kainos juda priešingai nei jų palūkanų normos, tai didėjanti infliacija bei didėjančios palūkanų normos smukdo obligacijų kainas.

Pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti, tai tiesiog priimti prielaidą, kad didėjančias žaliavų kainas yra infliacinis reiškinys, kai tuo tarpu krentančios žaliavų kainos priešingai – yra disinfliacinis reiškinys. Infliaciniams laikotarpiams taip pat yra būdinga didėjančios palūkanų normos, o disinfliaciniams laikotarpiams būdinga smunkančios palūkanų normos. Tarkime praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje labai stipriai išaugusios žaliavų kainos privedė prie dviženklės infliacijos, o palūkanų normos kaip tik tuo metu siekė netgi 20%.

Auganti ekonomika didina žaliavų ir pinigų paklausą

Ekonomikos augimo laikotarpiu yra labai natūralu, kad auga žaliavų paklausa, nes yra vykdomi nauji projektai, vyksta daugiau statybų, reikia pagaminti daugiau prekių ir pan. Kartu su augančia žaliavų paklausa, auga ir pinigų paklausa – taigi reikia už kažką tas žaliavas įsigyti. Būtent ši paklausa savo ruožtu toliau stumia ekonomiką į priekį.

Tačiau auganti pinigų paklausa reiškia ir didesnę tų pinigų kainą, t.y. didesnes rinkos palūkanų normas. Didėjančios žaliavų kainos po tam tikro momento pradeda kelti baimę dėl ateities infliacijos, o tai verčia Centrinius bankus imtis atitinkamų priemonių, kaip pavyzdžiui didinti bazines palūkanų normas, siekiant kovoti su infliacija. Laikui bėgant, palūkanų normų augimas sulėtina ekonominę plėtrą ir galiausiai neišvengiamai veda į ekonomikos sulėtėjimą ar net recesiją. Per recesiją atitinkamai paklausa žaliavoms ir tuo pačiu pinigams mažėja, ko pasėkoje smunka žaliavų kainos ir palūkanų normos. Taigi, analizuojant obligacijų ir žaliavų rinkas galima daug lengviau pasakyti, kokioje stadijoje šiuo metu yra ekonomika.

Ką rodo istorija?

Tarkime, iš žemiau pateikto grafiko matome, kad 1984 – 1986 metais vyravo krentančios žaliavų kainos bei obligacijų pelningumas, t.y. tokia situacija atspindėjo defliacinę aplinką, kuri buvo labai palanki brangti visiems finansiniams instrumentams, tuo pačiu ir akcijoms. Tačiau kaip matome tame pačiame grafike, jau 1986 metų antroje pusėje – 1987 metų pirmoje pusėje situacija pradėjo keistis, t.y. obligacijų pelningumas ir žaliavų kainos po truputi pradėjo kilti, na ir galiausiai 1987 metais spalio mėnesį įvyko pakankamai didelė ir staigi akcijų kainų korekcija.

Tame pačiame grafike galima labai aiškiai matyti, kad žaliavų kainų ir obligacijų pelningumo judėjimas analizuojamais metais labai stipriai sutapo, t.y. esminiai tendencijos pokyčiai įvykdavo praktiškai tuo pačiu metu. Tačiau taip būdavo ne visada. Tarkime 1997 – 2003 metų laikotarpiu šių instrumentų judėjimas irgi iš dalies sutapo, tačiau kaip matome iš antrojo grafiko, dažniausiai obligacijų pelningumo pokyčiai įvykdavo prieš esminius žaliavų kainų pokyčius. Kaip pavyzdžiui, obligacijų pelningumas pradėjo kilti jau 1998 metų pabaigoje, tuo tarpu žaliavų kainos šią tendenciją pasivijo tik 1999 metų antroje pusėje.

Galiausiai analizuojant pastarųjų 2008 – 2009 metų žaliavų kainų ir dabar obligacijų kainų tendencijas vėlgi galime labai aiškiai įžvelgti, kaip gražiai priešingai jos juda. Iš žemiau pateiktų šių instrumentų grafikų galima aiškiai matyti, kad tuo metu, kai žaliavų kainos kilo (nuo 2009 metų kovo iki 2009 metų liepos mėnesio), obligacijų kainos buvo linkusios smukti ir atvirkščiai, kai žaliavų kainos vėliau kažkiek koregavosi, obligacijų kainos buvo linkusios didėti.

Ką parodo koreliacijos koeficientai?

Visos kalbos apie žaliavų ir obligacijų kainų tarpusavio neigiamą priklausomybę iki šiol buvo grindžiamos padaryta prielaida, kad taip tiesiog turi būti ir ši prielaida buvo patvirtinta tik grafiniais pavyzdžiais. Tačiau atlikta šių dviejų rinkų koreliacijos analizė taip pat davė gana aiškų atsakymą – tarp žaliavų ir obligacijų kainų buvo ir išliko stipri neigiama koreliacija (koreliacijos rodiklis gali svyruoti nuo -1 iki +1, kuo reikšmė artimesnė -1, tuo stipresnė neigiama koreliacija, t.y. lyginami instrumentai juda priešingomis kryptimis ir atvirkščiai).

Analizuojant pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 1980 metų) iš tikrųjų koreliacija tarp žaliavų kainų ir obligacijų pelningumo yra artima 0, t.y. aiškios priklausomybės tarp šių instrumentų nebuvo. (Tačiau taip yra dėl to, kad nuo 1980 metų obligacijų pelningumas nuolat smuko, t.y. jau 30 metų mes turime obligacijų pelningumo meškų rinką, tuo tarpu žaliavų kainos buvo linkusios kristi nuo 1980 iki 2000 metų, tuo tarpu nuo 2000 metų jų tendencija yra teigiama). Tačiau analizuojant trumpesnius laikotarpius vienareikšmiškai galima teigti, kad koreliacija tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama ir gana stipri. Tarkime nuo 1983 iki 1989 metų koreliacija siekė -0.83, nuo 1989 iki 1995 metų ji buvo lygi -0.61, nuo 1997 iki 2003 metų ji buvo lygi -0.41, na ir galiausiai per paskutinį analizuotą laikotarpį ji siekė net -0.72. Be abejo, kaip jau buvo minėta, kartais neigiama koreliacija tarp žaliavų ir obligacijų kainų dingdavo, tačiau tai tebūdavo trumpalaikis reiškinys, o dažniausiai jų kainų judėjimo kryptis būdavo priešinga.

Išvados

Taigi, aukščiau pateikti grafikai bei skaičiai parodo, kodėl tiek daug svarbos turėtų būti skiriama priklausomybės tarp žaliavų ir obligacijų kainų analizei. Jeigu žaliavos yra susijusios su obligacijomis, o obligacijos savo ruožtu yra susijusios su akcijomis, tuomet žaliavos yra netiesiogiai susijusios ir su akcijomis. Šiuo atveju išvadą galima padaryti labai paprastą – investuojantysis į akcijas turėtų analizuoti obligacijų rinką, tam kad įsivertintų, kokioje stadijoje šiuo metu yra ekonomika, o to deramai padaryti nesigilinant į žaliavų rinką yra neįmanoma.

Visų pirma žaliavos yra ypač gera investicijų portfelio diversifikavimo priemonė. Dauguma investicijų valdytojų portfelį rekomenduoja paskirstyti tarp akcijų ir obligacijų, tačiau reikėtų nepamiršti, kad akcijoms geriausiai sekasi, kai ekonomika yra atsigavimo ar plėtros stadijoje, tuo tarpu obligacijoms geriausiai sekasi kai ekonomika yra lėtėjimo ar nuosmukio stadijoje, t.y. akcijų ir obligacijų portfelis yra labai geras pasirinkimas, kai ekonomika pergyvena normalius laikus.

Tačiau jei yra patiriama didelė infliacija, pinigų nuvertėjimas, geopolitiniai neramumai ir pan., tokiais atvejais dažniausiai nei viena iš paminėtų turto klasių teigiamų pokyčių nesugeneruos. Tuo tarpu dalį investicijų portfelio paskyrus žaliavoms bei susiklosčius nestandartinėms ekonominėms situacijoms galima tikėtis, kad žaliavų dalis sugeneruos teigiamus kainų pokyčius bei taip padės sumažinti neigiamus kainų  svyravimus.  (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Žaliavų neigiama koreliacija

Norint įsitikinti, ar žaliavos iš tiesų yra tokia gera investicijų portfelio diversifikavimo priemonė, reikėtų paskaičiuoti jų koreliaciją su kitomis turto klasėmis. Žemiau esančioje lentelėje kaip tik pateikiame skirtingų laikotarpių žaliavų koreliacijos su akcijomis, obligacijomis ir netgi infliacija rodiklius.

Kaip galite pastebėti iš lentelėje pateiktų duomenų, analizuojant ilgesnį laikotarpį, žaliavos su abiem turto klasėm koreliuoja neigiamai, na o kaip tik neigiama koreliacija ir patvirtina tą faktą, kad žaliavos yra gera rizikos išskaidymo bei sumažinimo priemonė, nes tarkime akcijų ar obligacijų kainoms judant žemyn iš dalies galima tikėtis teigiamo žaliavų kainų pokyčio ir atvirkščiai.

Analizuojant  aukščiau pateiktą koreliacijos lentelę galima pastebėti ir kitą žaliavų privalumą – jos veikia kaip geriausia apsauga nuo infliacijos, o ypač nuo staigios ir ypač didelės infliacijos (prisiminkime, infliacija – tai kainų lygio didėjimas). Taigi, nors didelė infliacija ir nėra ypač dažnas bei ilgai trunkantis reiškinys, tačiau jei netolimoje ateityje yra tikimasi sulaukti staigaus kainų šuolio, jokia kita turto klasė taip gerai neapsaugos investicijų portfelio nuo galimų trumpalaikių nuostolių, kaip žaliavos.