Nuo 2009 metų kovo mėnesio, tai yra momento, kai pasaulio finansų rinka buvo ties „žlugimo“ riba ir kai pasaulio akcijos buvo pasiekusios žemiausią tašką per pastaruosius 20 metų, praėjo septyneri su puse metų. Ir nors dauguma ekonomistų sutinka, kad po krizinis pasaulio ekonomikos atsigavimas yra silpniausias nuo antrojo pasaulinio karo, tačiau pasaulio akcijų rinkai tai tikrai nebuvo toks prastas periodas.

Tarkime pasaulio akcijų indeksą reprezentuojantis MSCI All Country World indeksas per minėtą septynerių su puse metų laikotarpį pabrango net 170%. Iš vienos pusės tai yra labai gera žinia, nes visų investavusiųjų į akcijas portfelių vertės ženkliai pakilo, jie turėtų jaustis turtingesni, tai turėtų paskatinti vartojimą, kas galiausiai turėtų suteikti ekonomikai teigiamą postūmį.

Tačiau iš kitos pusės esamą situaciją galima būtų vertinti ir neigiamai. Kaip žinia, dabartinė akcijų „bulių“ rinka tęsiasi ilgiau nei 7 metus, o tarkime per paskutinius 90 metų vidutinė JAV akcijų „bulių“ rinka trukdavo nepilnus 9 metus. Taigi, anksčiau ar vėliau turėtų pasirodyti „meškos“. Kuo ilgiau tęsis akcijų kainų brangimas, tuo didės rimtesnio kainų smukimo tikimybė.

Tačiau šį kartą apie blogus dalykus nešnekėsiu, o pasistengsiu atsakyti į klausimą, kodėl gi pastebimas toks ekonomikos ir akcijų rinkos išsiskyrimas, ar įmanoma jį kažkaip paaiškinti?

Koks regionas lyderiavo?

Pradėkime nuo viršaus. Pasaulio akcijų indeksą suskirsčius į tris skirtingus regionus (JAV, išsivysčiusi Europa – Azija bei besivystančios rinkos) galima pastebėti, kad būtent JAV akcijos buvo ta rinka, kuri gana ženkliai „aplenkė“ likusius du akcijų regionus, per analizuojamą laikotarpį pabrangdama net 240%! O atsižvelgiant į tai, kad būtent JAV akcijų rinka sudaro maždaug 50% pasaulio akcijų krepšelio, kaip ir pasidaro aišku, kodėl pasaulio akcijoms pastarieji 7 metai buvo tokie pelningi. Panaši situacija iš dalies pastebima ir analizuojant skirtingų regionų ekonomikos augimo tempus. (Plačiau apie tai: Pasaulinės akcijų rinkos dydis bei jos skirstymas)

Tuo tarpu jei Jūsų investicijų portfelyje JAV akcijų buvo mažiau nei 50% arba jų iš viso neturėjote, tokiu atveju Jūsų rezultatas greičiausiai nebus toks „džiuginantis“. Kaip pavyzdžiui, investavusiųjų į besivystančių rinkų akcijas dabartinė portfelio vertė iš esmės prilygtų 2010 metų antroje pusėje buvusiai vertei, o investavusiųjų į Europos – Azijos akcijas pastarieji 3 metai būtų „bevaisiai“.

Koks sektorius lyderiavo?

Kadangi jau žinome kokio regiono akcijos pasiekė geriausius rezultatus, toliau galime analizuoti vien tik geriausiai pasirodžiusią rinką, t.y. JAV akcijas. Na o analizuojant konkrečią akcijų rinką dažniausiai rekomenduojama ją „susmulkinti“ į 10 pagrindinių sektorių (informacinės technologijos, finansai, sveikatos apsauga, kasdienio vartojimo prekės, gamyba, naudojimo prekės, energetika, komunaliniai patarnavimai, telekomunikacijos ir medžiagos). Atlikus būtent šį veiksmą pamatysime, ar tarkime JAV akcijų rinkos augimas buvo platus, ar jį įtakojo vienas ar keli konkretūs sektoriai.

Taigi, atlikus tokio pobūdžio analizę visų pirma galima pastebėti, kad iš esmės pabrango absoliučiai visi analizuojami sektoriai, tačiau galutiniai rezultatai buvo gana ženkliai išsibarstę. Tarkime geriausiai sekėsi kasdienio vartojimo prekių sektoriui, kuris per analizuojamą laikotarpį pabrango net 410%, tuo tarpu energetikos sektoriui sekėsi prasčiausiai (+91%).

Antras dalykas, kurį galima pastebėti, tai kad buvo 5 sektoriai, kurie sugeneravo geresnius rezultatus negu kad visa JAV akcijų rinka, tarp kurių be kasdienio vartojimo prekių dar patenka gamyba, informacinės technologijos, sveikatos apsauga bei finansai. Tačiau net ir žvelgiant tik į šiuo 5 sektorius galima pastebėti, kad antras pelningiausias sektorius – gamyba, daugiau nei 100% atsiliko nuo lyderio.

Trečias įdomus dalykas yra tai, kad paminėti 5 pelningiausi sektoriai, vertinant pagal įmonių kapitalizaciją, sudaro apie 75% visos JAV akcijų rinkos.

Na ir galiausiai, jeigu iš šių sektorių išrinksime pačias didžiausias kompanijas, tai pamatysime, kad iš esmės dominuoja informacinių ir naujųjų technologijų vardai, tokie kaip Apple, Google, Microsoft, Amazon, Facebook ir pan. Būtent šios kompanijos per pastaruosius 7 metus ne tik kad sugebėjo toliau auginti pajamas bei pelnus, bet ir daugeliu atvejų jų akcijų kainų pokyčiai buvo įspūdingi. Kaip pavyzdžiui, Amazon kompanijos akcijos kaina nuo 2009 metų kovo mėnesio pabrango 1179%, arba kiek daugiau nei 12 kartų. Apple akcijos kaina pakilo 793% arba beveik 9 kartus ir pan.

Išvados

Taigi, apibendrinus tiek pasaulio ir atskirų regionų ekonomikos augimo tempus, tiek akcijų rinkų pokyčius ir esmės galima būtų išskirti du pasaulius, t.y. senąją ekonomiką, kaip pavyzdžiui telekomunikacijos, finansai, energetika ir pan., bei naujųjų technologijų ekonomiką, kaip pavyzdžiui informacinės technologijos, biotechnologijos, dalinimosi ekonomika ir pan.

Na o atsižvelgiant į tai, kad JAV ekonomikoje bei akcijų rinkoje dominuoja naujųjų technologijų kompanijos, kaip pavyzdžiui Apple, Google, Amazon, Tesla, Uber, Airbnb ir pan., pasidaro daug aiškiau, kodėl būtent JAV per paskutinius 7 metus pademonstravo kone dvigubai geresnius rezultatus, negu kad vakarų Europa ar besivystančių rinkų akcijos, kur dominuoja finansų, energetikos, telekomunikacijų bei panašūs sektoriai.

Tai tik dar kartą parodo, kaip svarbu šalyje sukurti palankias sąlygas vystyti naujas technologijas, į jas investuoti, bei padėti jas pritaikyti globaliai, nes ilgainiui didesnę pridėtinę vertę bei geresnę gyvenimo kokybę užtikrins būtent jos.

Kas nutiko? Kas galėjo taip greitai ir taip drastiškai pasikeisti? Ar čia tik nafta taip stipriai pabrango ar ir kitos žaliavos?

Visų pirma pažvelkime į istoriją

Per pastaruosius 10 metų bendrinis žaliavų indeksas smuko 30%, o šių metų pradžioje buvo pasiekęs žemiausią kainų lygį per pastaruosius 30 metų. Prieš pasaulinę krizę, žaliavų turto klasėje buvo išsipūtęs gana didelis burbulas, tačiau kaip matome po to jis ypač drastiškai sprogo (per metus žaliavų kainos pasikoregavo daugiau nei 60%). Po šio burbulo sprogimo sekė kelis metus trukęs atsigavimas, tačiau 2014 metų viduryje tendencija vėl iš esmės pasikeitė, žaliavų kainos  pradėjo koreguotis ir iki 2016 metų pradžios papildomai smuko apie 50%. Kas tą galėjo įtakoti?  (Plačiau apie tai: Kokios ilgalaikės grąžos galima tikėtis investuojant į žaliavas?)

Du esminiai faktoriai

Pirmas faktorius – Kinija. Turbūt dauguma žinote, kad Kinija yra antra ekonomika pasaulyje pagal sugeneruojamą bendrąjį vidaus produktą. Taip pat ji yra lyderė pagal suvartojamų žaliavų kiekį. Kaip pavyzdžiui, Kinija suvartoja 54% pasaulio aliuminio, 48% vario, 31% medvilnės ir 12% naftos.

Būtent ši šalis, kuri yra viena didžiausių žaliavų vartotojų pasaulyje, pastaruoju metu susiduria su ekonominiais „sunkumais“. Paskutinius 5 metus Kinijos ekonomikos augimas smuko nuo 12% 2011 metais iki 6.7% šiais metais. Ir nors mums, europiečiams, tai gali atrodyti truputi juokingai, tačiau būtent šis staigus Kinijos ekonomikos augimo tempo sumažėjimas turėjo aiškių neigiamų padarinių žaliavų paklausai ir suvartojimui.

Vertinant pagal aplenkiančių indikatorių parodymus, Kinijos ekonomika į „lėtėjimo“ stadiją perėjo maždaug 2014 metų pradžioje, o kaip jau žinome, esminis žaliavų silpnumas prasidėjo kaip tik 2014 metų viduryje.

Antrasis faktorius – JAV doleris. Šios, t.y. pasaulio rezervinės valiutos, įtaka yra juntama daug kur. JAV dolerio stiprėjimas kitų valiutų atžvilgiu dažniausiai yra suvokiamas kaip defliacinis reiškinys, t.y. neigiamai veikia daugelio žaliavų kainas. Tuo tarpu JAV dolerio pigimas dažniausiai turi teigiamą įtaką žaliavų kainoms. (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateiktų žaliavų ir JAV dolerio pastarųjų 5 metų grafikų, iki 2014 metų pradžios abi turto klasės svyravo iš esmės apie tą patį lygį. Tačiau 2014 metų pradžioje, JAV centriniam bankui pradėjus kalbėti apie galimą bazinių palūkanų normų kėlimą, JAV dolerio kursas gana užtikrintai pradėjo judėti į viršų. Matome, kad tai iš karto turėjo neigiamą įtaką bendriniam žaliavų indeksui, kuris patraukė žemyn. Šioje vietoje įdomu tai, kad JAV dolerio brangimas tęsėsi tik metus (po to, kaip matome, sekė tam tikra kurso konsolidacija), tuo tarpu žaliavų turto klasėje 2015 metais prasidėjo antroji smukimo banga.

Kas vyksta šiais metais?

Taigi, kaip jau supratome, pastaruoju metu žaliavas labiausiai neigiamai įtakojo ganėtinai silpna tiek viso pasaulio bendrai, tiek ir Kinijos atskirai ekonomikos augimo perspektyva bei stiprėjantis JAV doleris. Tačiau kyla klausimas, kas vyksta šiuo metu, gal situacija jau keičiasi bei ko galima tikėtis ateityje?

Žvelgiant į 2016 metus galima pastebėti, kad pabrango be išimties visos žaliavų grupės. Daugiausiai brango taurieji metalai (+20.5%), tuo tarpu antroje vietoje sutinkame energetikos sektorių (+14.5%).

Kas galėjo įtakoti tokį staigų žaliavų kainų apsigręžimą? Analizuojant pagrindinius faktorius galima būtų daryti išvadą, kad šiuo metu vyksta labiau „techninis“ žaliavų kainų atšokimas, t.y. po labai staigios ir ženklios korekcijos vyksta tam tikras sugrįžimas prie normos, kuriam kažkiek įtakos turi ir pingantis JAV doleris (nuo metų pradžios JAV dolerio kursas kitų valiutų atžvilgius smuko 5%). Tuo tarpu analizuojant pasaulio ar Kinijos ekonomiką, kol kas galima įžvelgti daugiau neigiamų ženklų. Vienas tokių ženklų būtų vadinamas „Brexit“, kuris iš esmės gali pakeisti ne tik Didžiosios Britanijos bet ir viso pasaulio ekonomikos augimo perspektyvas artimiausiais metais. Tačiau net ir susiklosčius tokiam scenarijui yra viena žaliavų grupė, kuri į tokius neramumus reaguoja ganėtinai teigiamai – tai taurieji metalai. Kaip pavyzdžiui, liepos 24 dieną paaiškėjus kad „Brexit“ visgi įvyks aukso kainas labai greitai šoktelėjo maždaug 5%.

Ko tikėtis ateityje?

Kalbant apie žaliavų kainų ateities perspektyvas galima drąsiai teigti, kad viskas priklausys nuo to, kaip seksis pasaulio ekonomikai (augimo tempas didės ar mažės) ir JAV doleriui (JAV dolerio kursas kils ar kris), tačiau tam reikia „tiksliai“ suprognozuoti ateitį. Kadangi mes žinome, kad daugumai prognozuoti ateities „nesiseka“, tiesiog pateiksime du šiuo metu dažniausiai vardijamus scenarijus. (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Pirmas scenarijus – pasaulio ekonomikos augimo tempas išlieka stabilus, ar netgi truputi pagreitėja, tai reiškia kad atsigauna pagrindinių žaliavų paklausa iš Kinijos ir kitų šalių, o tai savo ruožtu turi teigiamą įtaką žaliavų kainoms.

Tuo tarpu antrasis scenarijus – paplitus neigiamoms nuotaikoms po „Brexit“, pasaulio ekonomikos augimo tempas sulėtėja dar labiau, JAV doleris, kaip saugi valiuta pabrangsta prieš daugelį kitų valiutų, o tai savo ruožtu neigiamai įtakoja daugelio žaliavų kainas.

Kurį iš minėtų scenarijų pasirinksite Jūs priklausys nuo asmeninio požiūrio, kas mūsų laukia ateityje.

O priežastis iš tiesų labai paprasta – istorines normas viršijusi įvairių turto klasių investicijų grąža. Tarkime investavusieji į JAV akcijas nuo 1985 iki 2014 metų sugeneravo +7.9% realią metinę investicijų grąža, kai tuo tarpu pastarųjų 100 metų vidurkis buvo +6.5%. Tuo tarpu investavusiųjų į JAV obligacijas rezultatas buvo lygus +5.0%, t.y. net 3 kartus viršijo istorinę normą (+1.7%). (Plačiau apie tai: Istoriniai obligacijų pelningumai)

Panašūs rezultatai buvo ir Vakarų Europoje ir kaip matėme, šis geresnės nei istoriniai vidurkiai grąžos periodas (angl. overperformance) truko kone trečdalį amžiaus.

Be abejo, galima pateikti ne vieną priežastį, kodėl šis periodas buvo „auksinis“. Tai ir mažėjanti infliacija, kuri 1980 metais siekė apie 10%, o šiuo metu svyruoja apie 0%, ir didėjantys įmonių pelnai dėl globalizacijos bei atsivėrusių naujų rinkų, kaip pavyzdžiui Kinija, ir santykinai brangesnės akcijų kainos. Prie viso to dar galima būtų pridėti pastaruosius 7 metus pasaulio centrinių bankų vykdomą skatinančiąją pinigų politiką, kuri vienareikšmiškai turėjo teigiamą įtaką įvairių investicinių priemonių kainoms.

Kokios grąžos galima tikėtis?

Taigi, kyla klausimas: jei pastaruosius 30 metų viskas buvo taip gerai, ar neturėtume dėl to džiaugtis? Deja bet ne. Finansų pasaulyje galioja labai paprasta taisyklė – jei sąlyginai trumpu periodu (5, 10 ar 20 metų) investicijų grąža yra didesnė nei ilgalaikis vidurkis, ateityje reikėtų tikėtis mažesnės grąžos nei vidurkis. Dar kitaip šis reiškinys vadinamas „sugrįžimo prie vidurkio teorija“ (angl. reversion to the mean). (Plačiau apie tai: Ar tikrai investicijų į akcijas vidutinis metinis pelningumas siekia 10 proc.?)

Panašią išvadą pateikia ir konsultacijų kompanija McKinsey Global Institute. Naujausiame tyrime pavadinimu „Mažėjanti grąža: kodėl investuotojams gali tekti sumažinti savo lūkesčius?“ ji pateikia skaičius, kokios realios grąžos per ateinančius 20 metų galima tikėtis investuojant į JAV ir Vakarų Europos akcijas bei obligacijas.

Išvada ganėtinai liūdna, ypač šiuo metu tik pradedantiems investuoti ir kaupti pensijai. Jų skaičiavimais reali grąža (tiek akcijų, tiek obligacijų) per kitus 20 metų turėtų būti mažesnė nei buvo per pastaruosius 30 metų. Tarkime obligacijų reali grąža turėtų siekti 0 – 2% (buvo ~5%), tuo tarpu akcijų reali grąža gali svyruoti apie 4 – 6% (buvo ~8%).

Kokios yra pagrindinės tokių prognozių prielaidos? Viskas susiję su potencialiu pasaulio ekonomikos augimu. McKinsey išskiria du galimus pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijus: lėto augimo (mažos grąžos) ir atsigaunančio augimo (vidutinės grąžos), tačiau nebesitiki, kad toks ekonomikos aktyvumas, kuriuo pasaulio ekonomika „mėgavosi“ pastaruosius 30 metų pasikartos.

Mažesnės grąžos pasekmės

Kodėl tai yra svarbu? Ogi todėl, kad dabartiniai investuotojai, planuodami savo finansinę ateitą, visų pirma turėtų susitaikyti su mažesne investicijų grąža, negu kad buvo pastaruosius 30 metų. Tai taip pat reiškia, kad norint į pensiją išeiti su tokia pačia suma reikės arba daugiau taupyti (skaičiuojama, kad maždaug du kartus daugiau) arba ilgiau dirbti (skaičiuojama, kad maždaug 7 metais ilgiau). (Plačiau apie tai: Sudėtinių palūkanų galia)

Gera žinia ta, kad tyrimo autoriai analizavo tik išsivysčiusį pasaulį, kur galima rasti ganėtinai ilgo laikotarpio patikimus istorinius duomenis. Šiame regione akcijos yra sąlyginai brangios (ypač JAV), o obligacijų pajamingumai svyruoja ties 1 – 2%, t.y. žemiausi skaičiai per visą istoriją. Tuo tarpu besivystančios rinkos šiuo metu suteikia truputi vilties, nes gali būti, kad būtent šio regiono akcijos kitus 10 ar 20 metų pademonstruos geresnius rezultatus nei išsivysčiusių šalių, nes būtent šio regiono akcijos šiuo metu yra sąlyginai pigesnės, o tai dažniausiai sąlygoja geresnius investicijų rezultatus ateityje. Dar viena džiugi žinia ta, kad Lietuva su savo pagrindinėmis turto klasėmis (akcijos, obligacijos ir nekilnojamas turtas) irgi patenka į tą regioną, kur galima tikėtis šiek tiek didesnės investicijų grąžos ateityje.

Apibendrinimas

Taigi pabaigai tiesiog norėtume priminti, kad dabartiniai investuotojai turėtų gana rimtai persvarstyti savo investicinės grąžos lūkesčius, jokiu būdu nesitikėti tokios investicijų grąžos, kuri daugumą investuotojų džiugino pastaruosius 30 metų, priešingai, lūkesčius pakoreguoti į „žemąją“ pusę bei atitinkamai priderinti finansinius tikslus, t.y. pasistengti periodiškai investuoti didesnes pinigų sumas.

Labiausiai „raudonuoja“ besivystančios rinkos

Pagal sausio 28 dienos kainas vertinant pagrindinių pasaulio akcijų rinkų indeksus sekančių biržoje prekiaujamų fondų (angl. exchange traded funds – ETF) rezultatus, matome, jog nuo šių metų pradžios pasaulio akcijos vidutiniškai atpigo beveik -8%. Didžiausius kritimus fiksavo besivystančios rinkos, tarp kurių aiškus „lyderis“ – Kinija. Jeigu praeitais metais Honkongo akcijos (jas sekantis biržoje prekiaujamas fondas – FXI) smuko apie -13%, tai vien per pirmąsias 4 šių metų savaites Kinijos akcijos nukrito dar -14.4% (tuo tarpu mažesnes akcijas apimantis Šanchajaus akcijų indeksas krito net -22.6%).

Kaip matyti iš aukščiau pateikto paveikslėlio, kad ir kaip „pjaustysime“ Kinijos akcijų rinkos rezultatus per pastaruosius trejus metus, jos yra giliame minuse. Tie kas į Kinijos akcijas investavo prieš 36 mėnesius, šiuo metu savo investicinėse sąskaitose mato didesnį nei -20% nuostolį. Kodėl taip smarkiai pinga Kinijos akcijos? Nes antra pagal dydį pasaulio ekonomika baigia sugriūti? Ne, tiesiog penktus metus iš eilės lėtėja jos augimo tempas ir BVP prieaugis paskutinį 2015 metų ketvirtį siekė „tik“ 6.8%. Matyt investuotojams trūko kantrybė.

Juokas pro ašaras, bet su tokiu augimu Rusija turbūt jau būtų okupavusi puse rytų Europos. Vis dėlto, didžiausia pagal plotą pasaulio šalis šiuo metu turi rimtesnių klausimų. Vienas jų – ką čia padarius, kad nesubyrėjus. Ir jeigu naftos kainų kritimo cunamis artimiausiais metais „nenusiramins“, Rusijos laukia sudėtingi laikai. Labai sudėtingi laikai. Po praeitų metų daugiau nei -40% kainos kritimo, vien per šį mėnesį nafta atpigo dar apie -18%. Taigi nenuostabu, jog iš naftos gyvenančios Rusijos akcijų kritimas per 3 metus šiuo metu flirtuoja su -50% riba. Vis dėlto, didžiausias šešėlis užtemdė Brazilijos akcijų rinkų padangę. Čia dviženklis sausio mėnesio minusas akcijas pasiuntė į nokdauną ir 3 metų rezultatas jau daugiau nei -60.2%. Čia reikia priminti, jog Brazilijai, kaip ir Rusijai, verkiant reikia aukštesnių naftos kainų.

Ar iš tiesų viskas taip blogai?

Taigi, lėtėjanti Kinija ir krentančios naftos kainos gerokai purto pasaulio rinkas ir silpnesnių nervų investuotojai grūdasi eilėje kas pirmesnis parsiduos pingančias akcijas. Tiesa grūdasi jie netiesiogine žodžio prasme. Grūdasi jų pardavinėjamos akcijos, kurių momentaliai padidėjusi pasiūla elementariai spaudžia kainas dar žemiau. Vis dėlto, šaltas protas investuojant yra kur kas parankiau nei greiti refleksai. Kodėl užuot panikavus, dabar reikėtų džiaugtis susiklosčiusia situacija? Tam yra bent dvi priežastys.

Kinijos lėtėjimas yra neišvengiamas ir natūralus procesas. Audringos paauglystės etapas pamažu eina į galą ir artėja potencialiai kur kas brandesnis periodas, kuriame bundanti šalies vidurinioji klasė vidaus vartojimą kelią į neregėtas aukštumas. Remiantis The Economist projekcija, net ir prie 5.5% BVP augimo tempo, artimiausiais metais Kinijos vartojimo rinka padidės apie 2 trln. JAV dolerių, t.y. tiek, kiek šiuo metu yra visa Vokietijos vartojimo rinka.

Kodėl krentančios naftos kainos kartu su savimi traukia ir akcijų rinkas? Nes trumpalaikiai nuostoliai energetikos sektoriuje yra kur kas lengviau pastebimi nei ilgalaikė žemesnių naftos kainų nauda visiems likusiems sektoriams. Reikia suprasti, jog kiekvienas energetikos sektoriaus dėl naftos prarastas ar neuždirbtas doleris keliauja į kitą sektorių. Taip, bankrutuos daug su naftos pramone susijusių įmonių, tačiau tokie sektoriai, kaip oro linijos, transportas ir logistika pajus teigiamus pokyčius. Krentantys transportavimo kaštai leis sumažinti produktų savikainą, o tai savo ruožtu leis gamintojams pasigerinti savo pardavimus.

Metas pildytis portfelius?

Taigi vyksta natūralūs procesai ir dažniausiai tokie rinkų pakritimai sudaro puikių progų pasipildyti portfelius bei pirkti pigiau. Šaltas dušas kartais yra būtinas norint išvengti perkaitimo. Na o dabar, kai dauguma indeksų per 3 metus yra ne tik nepaaugę, o apčiuopiamai nukritę, gali būti vienas geresnių momentų nuo pat 2009 metų krizės. Aišku, niekas negali garantuoti, jog šis kritimas tėra laikinas ir, kad už kampo mūsų nelaukia kokia nors nauja niekieno nepastebėta juodoji gulbė.

Tačiau pabaigai pateiksiu analogišką lentelę, kaip ir prieš tai, tik akcijų rinkų pokyčiai čia bus pateikiami 2008 rugsėjo 1 dienos datai, t.y. likus dviem savaitėms iki garsiojo Lehman Brothers bankroto, kuris buvo vienas esminių lūžio taškų, sukėlusių didžiausią finansų krizę nuo antrojo pasaulinio karo laikų.

Kaip matome, jeigu trumpalaikiai (1 mėnesio, 6 mėnesių ir 12 mėnesių) pokyčiai yra kažkiek panašūs į šių dienų aktualijas, tai žiūrint į ilgesnius, t.y. 24 ir 36 mėnesių periodus situacija kardinaliai skiriasi. Dabar akcijos yra rimtame minuse, tuomet – gerokai viršijo ilgametes normas. Dideli kritimai seka po euforijos. Šiuo metu vaizdas daugelyje rinkų primena eilinę korekciją.

Skęstantis „Titanikas“

Šią savaitę finansų pasaulyje gerai žinomas investuotojas Marc Faber pateikė gana pesimistišką prognozę: „Finansų rinkos „nuskęs“ kaip Titanikas“. Gaila, tačiau jis nedetalizavo, kokia konkrečiai rinka ir kaip stipriai smuks, tiesiog paminėjo, kad visos pagrindinės turto klasės (akcijos, nekilnojamas turtas ir net obligacijos) nuo 1980 metų iki šių dienų buvo didelio burbulo pūtimosi stadijoje ir kad galiausiai atėjo laikas tam burbului sprogti.

Skamba tikrai bauginančiai! Ypač jeigu tik pradedate investuoti. Tačiau jei finansų rinkomis domitės kiek ilgiau nei paskutinius 5 metus ir ne kartą girdėjote šio „personažo“ prognozes, tai jo žodžių labai rimtai vertinti neturėtumėte. Apie pasaulio pabaigą, finansų rinkų apokalipsę jis kalba jau ketvirtus metus iš eilės ir kaip matome, pastaruosius 3 metus jo prognozės nebuvo labai „vaisingos“. (Plačiau apie tai: Ar verta sekti investavimo guru?)

Kaip ten bebūtų, pasikliauti vieno žmogaus prognozėmis, ypač tokiomis drastiškomis, būtų nelogiška, todėl toliau šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti, ką apie 2016 metų perspektyvas įvairioms turto klasėms kalba įvairių finansinių institucijų strategai bei ekonomistai

2015 metų apibendrinimas

Tačiau prieš tai norėtume trumpai apžvelgti, kas gi įvyko 2015 metais. Bendrai 2015 metus būtų galima pavadinti „nederlingais“. Iš visų mūsų analizuojamų pagrindinių turto klasių, geriausią grąžą (vertinant JAV doleriais) sugeneravo JAV nekilnojamo turto sektorius (+2.43%), JAV akcijos (+1.23%) ir JAV obligacijos (+0.56%).

Vien tas faktas, kad pati pelningiausia turto klasė sugebėjo sugeneruoti vos 2.0% prieaugį, kažką pasako. Taip pat matome, kad visos pelningiausios turto klasės buvo susijusios su JAV, o tai neturėtų stebinti, nes kaip tik JAV ekonomika praėjusiais metais buvo pati stipriausi, plius nemaža dalis su JAV susijusių investicijų stiprumo pasireiškė dėl brangstančio JAV dolerio, kuris euro atžvilgiu pabrango +10.69%.

Tuo tarpu likusios turto klasės demonstravo gerokai prastesnius rezultatus. Ypač prastai sekėsi turto klasėms, kurios istoriškai su JAV doleriu koreliavo neigiamai, kaip pavyzdžiui žaliavoms (-34.06%) ar besivystančių rinkų akcijoms (-15.82%). (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Brangstantis JAV doleris žemyn spaudė žaliavų kainas, tuo tarpu pingant žaliavoms ypač stipriai atpigo žaliavas išgaunančių bei jas eksportuojančių šalių valiutos (rublis, Brazilijos realas, Australijos ir Kanados doleris ir pan.), taip pat ženkliai smuko šių šalių akcijų kursai, pavyzdžiui Brazilijos akcijos per pastaruosius 12 mėnesių smuko -41.77% (vertinant JAV doleriais).

Taigi, kaip matome, praėjusiais metais dominavo JAV dolerio brangimo iš žaliavų bei viso kas su jomis susiję pigimo tema. Suvokiant tai kas įvyko praėjusiais metais, jau galima pradėti dėlioti paveikslą 2016–iems.

Prognozės 2016 metams

Turbūt galima drąsiai teigti, kad pagrindine šių metų tema išliks centrinių bankų vykdoma monetarinė politika, o konkrečiau išsiskyrimas tarp JAV ir kitų regionų (Europos, Japonijos, Kinijos) vykdomos politikos. Niekam ne paslaptis, kad dar 2015 metų pabaigoje JAV FED pradėjo bazinių palūkanų kėlimo ciklą, tuo tarpu likusiame pasaulyje vis dar dominuoja ekonomikos skatinimo nuotaikos.

Dėl šio monetarinių politikų išsiskyrimo, daugelio ekonomistų nuomone, greičiausiai ir toliau tęsis JAV dolerio stiprėjimas kitų išsivysčiusių šalių valiutų atžvilgiu. Kaip pavyzdžiui, vidutinė euro JAV dolerio valiutų poros prognozė 2016 metų pabaigai yra lygi 1.05 (šiuo metu kursas 1.09), o tai reiškia papildomą 3.5% JAV dolerio brangimą. Be abejo, tai tik vidutinė prognozė. Geriau paieškojus galima rasti ir tokių strategų, kurie prognozuoja 0.95 ar net 0.85 kursą.

Ką reikš brangstantis JAV doleris? Visų pirma tai gali šiek tiek neigiamai paveikti JAV ekonomikos augimo perspektyvas, bei riboti JAV kompanijų, kurios didelę dalį pajamų generuoja užsienyje, pajamingumą. Dėl šios paprastos priežasties JAV akcijų brangimas irgi turėtų būti iš dalies apribotas. Kaip pavyzdžiui 10 stambiausių JAV bankų pateikiama S&P 500 akcijų indekso prognozė 2016 metų pabaigai yra lygi 2193 punktai, t.y. +7% lyginant su 2015 metų pabaigoje buvusia indekso reikšme (2043 punktai).

Tačiau iš kitos pusės, toliau vykdoma ekspansinė Europos centrinio banko monetarinė politika bei pingantis euras turėtų teigiamai įtakoti Europos įmonių pardavimus, pelno rodiklius ir atitinkamai akcijų kursus.

Na ir galiausiai vertinant situaciją žaliavų sektoriuje reikėtų paminėti ne tik neigiamą JAV dolerio įtaką bet ir Kiniją. Niekam ne paslaptis, kad Kinijos ekonomika jau kuris laikas lėtėja, o tai reiškia kad tuo pačiu mažėja ir įvairių žaliavų (naftos, vario, anglies ir pan.) paklausa. Dalį šio neigiamo efekto rinka jau buvo įskaičiavusi, gi vien 2015 metais žaliavų krepšelis prarado apie 1/3 vertės, tačiau kaip parodė 2016 metų pradžia, Kinija dar gali nustebinti, ir nustebinti neigiamai.

Pirmą šių metų darbo dieną Kinija paskelbė prastesnius makroekonominius rodiklius nei buvo tikimasi, o tai akimirksniu paskatino Kinijos akcijų išpardavimą – per pirmas keturias 2016 metų dienas Kinijos akcijos jau spėjo pasikoreguoti daugiau nei 10%, be abejo, šios neigiamos naujienos turėjo neigiamą įtaką ir žaliavų kainoms (WTI naftos kaina nuo metų pradžios taip pat smuko apie 10%). Kaip matome, metų pradžia pagrindinei pasaulio žaliavai kol kas nieko gera nežada.

Apibendrinimas

Kaip matome, pasaulio pabaigos ateinantiems metams dauguma investicijų ekspertų, išskyrus Marc Faber, dar neprognozuoja. Tuo tarpu reziumuojant ateities perspektyvas galima būtų išskirti trumpo ir ilgo laikotarpio prognozes. Žvelgiant kelis mėnesius į priekį turbūt logiškiau būtų rinktis tas turto klases, į kurias keliauja pinigai, kaip pavyzdžiui JAV ar Europos akcijos ir pan.

Tačiau norintys ir galintys investuoti ilgesniam laikotarpiui (kalbama mažiausiai apie 5 – 10 metų) galėtų pradėti galvoti apie ypač stipriai „nukraujavusias“ rinkas, o tai būtų besivystančių rinkų akcijos, kurioms pastarieji 5 metai buvo ypač sunkūs, dėl itin smarkiai atpigusių žaliavų kainų bei valiutų, ir kurių fundamentalūs rodikliai čia atrodo 2 – 3 kartus geriau nei išsivysčiusio pasaulio šalyse.

Kinijos burbulas sprogo

Niekam ne paslaptis, kad Kinijos akcijų burbulas jau sprogo. Kinijos akcijų rinką atspindintis indeksas Shanghai Stock Exchange Composite Index nuo birželio 12 dieną pasiekto piko jau spėjo pasikoreguoti maždaug 40%. Tačiau žvelgiant plačiau, t.y. nesikoncentruojant vien tik į Kinijos akcijas, galima būtų teigti, kad konkrečiai šis įvykis pasaulinėms finansų rinkoms turėjo minimalią įtaką.

Taip, Kinijai rugpjūčio mėnesį devalvavus savo valiutą juanį, pasaulio akcijos per 4 dienas „smigo“ žemyn maždaug 10%. Daugumai tai atrodė kaip pasaulio pabaiga, tačiau bendras rugpjūčio mėnesio pokytis siekė -6.8%, t.y. akcijų kainos po kelias dienas trukusio masinio išsipardavimo stabilizavosi.

Gal iš pirmo žvilgsnio kai kam tokia korekcija gali atrodyti kaip labai didelė, tačiau taip tikrai nėra, tokių nuostolių akcijų rinkose buvo praeityje ir tikrai jų bus ateityje.

Tačiau po tokio staigaus ir didelio kainų smukimo, pasaulio akcijos po truputi stabilizuojasi ir atrodo, kad investuotojai šiuo metu apokaliptinius scenarijus yra nustūmę į šoną.

Kinijos skolos lygis

Tačiau kalbant apie Kiniją yra dar kita bėda – Kinijos skola bei nekilnojamo turto sektorius.

Kalbant apie valstybių skolas dažniausiai yra naudojamas šalies skolos ir šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis. Pavyzdžiui Lietuvos skolos ir BVP santykis šiuo metu yra lygus 40.9% (sąlyginai nedidelė skola), tuo tarpu didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV, skolos ir BVP santykis viršija 100% (sąlyginai didelė skola).

Na o Kinijos skolos ir BVP santykis šiuo metu truputi viršija 50%. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Kinija tikrai nėra prasiskolinusi šalis, tačiau yra ir kitas būdas analizuoti šalių skolas – t.y. lyginti bendrą šalies skolą, kurią sudaro ne tik valstybės skola, bet ir įmonių bei namų ūkių skolos.

Į Kinijos situaciją žvelgiant per šią prizmę vaizdas gana greitai pasikeičia. Šiuo metu bendra Kinijos skola siekia 282% BVP, kai tuo tarpu pasaulio vidurkis yra 200% nuo BVP, o pavyzdžiui JAV – 269%. Taigi, vertinant bendrą visos šalies skolą Kinija yra labiau prasiskolinusi nei JAV ar didžioji dalis Vakarų valstybių, kas yra gana neraminantis faktas.

Skirtumas toks, kad po 2008 – 2009 metų pasaulinės finansų krizės daugumoje Vakarų valstybių įmonių skolos buvo „perkeltos“ ant valstybių pečių, tuo tarpu Kinijoje ir toliau gana ženkliai pūtėsi įmonių skolos, kuriuos šiuo metu beveik 2.5 karto viršija valstybės skolą.

Nekilnojamo turto burbulas

Dar blogiau tai, kad per pastaruosius 6 metus Kinijos ekonomikos augimas iš esmės buvo finansuojamas neregėtais tempais augančios skolos, o didžioji dalis tos skolos keliavo į nekilnojamo turto sektorių. McKinsey Global Institute skaičiavimais, maždaug 9 trilijonai JAV dolerių arba 45% visos Kinijos skolos (išskyrus finansinių institucijų skolas) viena ar kita forma yra susijusi su nekilnojamo turto sektoriumi.

Ar tai normalu? Ar Kinija gali suvaldyti tokį skolų burbulą? Kol kas jai tą pavyko padaryti, tačiau žvelgiant į kitų šalių patirtį, toks didelis bei staigus skolos augimas dažniausiai reikšdavo besiformuojantį burbulą, kuris anksčiau ar vėliau sprogdavo. Panaši situacija buvo daugumoje Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje, prieš „Didžiąją recesiją“. Kaip tai baigėsi, mes jau žinome.

Tačiau kol nekilnojamo turto kainos kyla – tol „vakarėlis“ tęsiasi ir viskas yra gerai, įmonės gali perfinansuoti skolas pervertindamos turtą, bankai turi reikiamą užstatą toms skoloms „padengi“ ir pan. Tačiau kas nutiktų, jei nekilnojamo turto kainos nustotų augusios, arba dar blogiau, pradėtų smukti?

Nekilnojamo turto kainos Kinijoje, o tiksliau Šanchajuje, be didesnių sustojimų augo nuo 2003 metų. Per šį laikotarpį jos iš viso ūgtelėjo 170% arba po 8.5% kasmet. Tai tikrai įspūdingas augimas, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad jis tęsis ir ateityje.

Vienas iš esminių rodiklių, bylojančių apie nekilnojamo turto rinkos „sveikatą“ yra nekilnojamo turto nuomos pajamingumas. Per pastaruosius 12 metų nekilnojamo turto nuomos kainos augo gerokai mažesniu tempu nei pačios nekilnojamo turto kainos, o tai reiškia, kad nuomos pajamingumas pastoviai mažėjo. Įvairiais skaičiavimais šiuo metu Šanchajuje jis siekia vos 2.5%. Toks menkas nekilnojamo turto nuomos pajamingumas labai dažnai perspėja apie besiformuojantį kainų burbulą, kai turtas yra perkamas vien tik tikintis tolimesnio kainų augimo, tačiau reikia nepamiršti, kad kaip ir akcijų kainos, taip ir nekilnojamo turto kainos iki „dangaus“ neauga. (Plačiau apie tai: Investavimo į nekilnojamą turtą pelno šaltiniai)

Galimi scenarijai

Šiuo metu dauguma ekonomistų bei investavimo strategų Kinijai prognozuoja minkšto nusileidimo scenarijų. Dauguma tikisi, kad šalies ekonomika toliau sėkmingai judės į priekį, tik ne tokiais dideliais žingsniai kaip anksčiau, kad akcijų kainų smukimas stabilizuosis, nekilnojamo turto burbulas nesprogs, o pati Kinija po truputi pereis prie vidaus vartojimu grįstos ekonomikos.

Kaip pavyzdžiui stambiausio pasaulyje apribotos rizikos fondo Bridgewater Associates įkūrėjas Ray Dalio teigia, kad nors Kinija šiuo metu ir susiduria su trimis rimtomis problemomis (sprogęs akcijų burbulas, didelė bendra skola bei pasenęs ekonomikos augimo modelis), tačiau jo manymu šios problemos yra suvaldomos ir „dienos pabaigoje“ Kinijoje viskas bus gerai.

Tačiau yra ir tokių, kurie esamą situaciją vertina ganėtinai pesimistiškai bei prognozuoja kieto nusileidimo scenarijų. Tarkime investicinio banko Morgan Stanley ekonomisto Ruchir Sharma teigimu, pastaruosius 6 metus ženkliai išaugusi Kinijos skola yra ypač pavojingas signalas. Taip pat jis skaičiuoja, kad Kinijos ekonomika šiuo metu auga ne 7%, o labiau tikėtina 5% per metus tempu ir artimiausiais metais gali dar labiau sulėtėti.

Kaip reagavo finansų rinkos?

Kaip jau minėjau anksčiau, investuotojai į juanio devalvaciją sureagavo kaip į „Juodąją gulbę“ – praktiškai niekas to nesitikėjo. Tai paskatino labai staigų ir ženklų rizikingų turto klasių kainų smukimą, tuo tarpu brango sąlyginai saugiomis laikomos JAV obligacijos ir netgi auksas, kuris „meškų“ rinkoje laikosi jau daugiau nei 4 metus.

Tokia pagrindinių turto klasių reakcija byloja apie natūralų rizikos vengimą, kuris būdingas esant neapibrėžtoms situacijoms. Tačiau analizuojant skirtingas turto klases taip pat galima pastebėti, kad situacija pastaruoju metu šiek tiek stabilizavosi, didžioji dalis investuotojų pervertina situaciją, bando atsakyti į klausimą, ar pasaulio ekonomika gali toliau judėti į priekį ar visgi artimiausiu metu galima būtų tikėtis daugiau “neigiamų siurprizų”, tačiau kaip ten bebūtų, dauguma investuotojų dar vienos finansinės apokalipsės nesitiki.

Jau kurį laiką ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų ES šalių bankų indėliams taikomos nulinės palūkanos glumina norinčius uždirbti nuo sukauptų lėšų. Kaip prisitaikyti prie esamos makroekonominės situacijos ir atrasti pelningų nišų investavimui? Kaip rasti tinkamiausią investicijų valdytoją, kaip sudaryti asmeninius poreikius labiausiai atitinkantį investicinį portfelį? Ar verta naudoti pasyvaus investavimo instrumentus?

Žemumose laikysis dar ilgai

„Bazinės palūkanos yra pasiekusios rekordines žemumas. To pasekmė – atpigusios paskolos bei sumažėjusios palūkanos už indėlius. Kai kurie bankai apskritai nebesiūlo palūkanų už indėlius, kurių terminas – trumpesnis nei vieneri metai. Tokia situacija susiklostė dėl Europos centrinio banko vykdomos politikos, kurios tikslas – išjudinti rinkas, gyventojus paskatinti daugiau vartoti, o verslą – daugiau investuoti. Tai Senajame žemyne jau duoda tam tikrų rezultatų, ypač turint omenyje užsienio prekybą, kuri, beje, pagyvėjo ir dėl kritusio euro kurso“, – sakė vienas „VILNIUS INVEST 2015“ pranešėjų G. Rutkauskas.

Finansų analitikas prognozavo, kad žemos bazinės palūkanos gali išlikti dar ilgai – ne mažiau nei vienerius ar dvejus metus. „Kai euro zonoje ims kilti infliacija, centrinis bankas bus priverstas kilstelti bazines palūkanas siekdamas išvengti hiperinfliacijos, tačiau panašu, kad artimiausiu metu to nenutiks, tad reikšmingesnių palūkanų normų pokyčių Euro zonoje tikėtis nevertėtų“, – tvirtino Finansų analitikų asociacijos narys.

Tokia makroekonominė situacija kelia nerimą daugeliui investuotojų. Anot G. Rutkausko, nulinių palūkanų normų laikotarpiu norint pasiekti bent kiek didesnę investicijų grąžą, reikėtų neapsiriboti vienu ar dviem finansiniais instrumentais.

Svarbiau strategija nei priemonės

„Šiuo metu palankiausia strategija yra kuo didesnis investicijų portfelio diversifikavimas, ypač ilgalaikio investavimo atveju. Tam tinkamos beveik visos finansinės priemonės – įmonių akcijos, įmonių obligacijos, investiciniai fondai, investicijos į nekilnojamąjį turtą, žaliavas. Šiuo laikotarpiu svarbiau net ne pati finansinė priemonė, o kuo platesnis jų išskaidymas“, – pabrėžė Finansų analitikų asociacijos narys.

Kaip vieną optimaliausių investavimo priemonių G. Rutkauskas paminėjo tarptautinius biržose listinguojamus fondus (ETF). Šie fondai pasižymi mažais investavimo kaštais, kas yra labai svarbu esant mažai investicijų grąžai – kuo mažiau sumokate valdytojui, tuo daugiau lieka jums. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Ekspertas pataria šiuo laikotarpiu vengti investicijų į vieną regioną, valstybę ar tam tikrą rinką. „Kaip alternatyvą galima svarstyti ir apie investicijas į nekilnojamąjį turtą, bet šioje srityje taip pat patarčiau rinktis investicinius fondus, be to, reikia įvertinti ir mažą nekilnojamo turto likvidumą. Kalbant apie žaliavas, taip pat geriau taikyti išskaidymo metodą ir neinvestuoti, tarkime, vien į auksą“, – sakė G. Rutkauskas.

Kita vertus, analitikas primena, kad net ir tinkamai diversifikuotas investavimas savaime dar nereiškia greito ar garantuoto pelno. Be to, kuo didesnė tikėtina investicijų grąža, tuo didesnė ir rizika. „Visuomet būtina paskaičiuoti, kokią kainą reikės sumokėti už didesnę grąžą ir racionaliai įvertinti riziką“, – teigė jis. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Toliau šiame straipsnyje kaip tik ir pabandysime paanalizuoti, kokie įvykiai daugiausiai įtakojo aukso kainą per pastaruosius 10 metų, bei ką ji simbolizuoja šiuo metu, t.y. kaip pastarųjų metų aukso kainos tendenciją galima interpretuoti šiandieninių pasaulinių įvykių kontekste.

Daugiausiai kainą įtakojantis veiksnys – investuotojų paklausa

Visų pirma pabandysiu pateikti pavyzdį, kuris mano manymu atsakys į daugybe klausimų. Per pastaruosius 5 metus auksą teko analizuoti pačiais įvairiausiais pjūviais. Pavyzdžiui, kokia ekonominio ciklo stadija aukso kainai yra pati pelningiausia, arba kokiam trumpalaikių ir ilgalaikių palūkanų normų skirtumui esant geriausia investuoti į auksą, arba kaip aukso kainas įtakoja infliacija bei defliacija ir pan. Tačiau, kai kildavo klausimas, kas pastaruosius 10 metų labiausiai įtakojo aukso kainą, visada žvilgsnis sugrįždavo prie to pačio kintamojo, t.y. nežmoniškai išaugusios investuotojų paklausos, ypač dėl atsiradusios naujos investavimo į auksą galimybės – aukso investicinių fondų. Norėdamas kuo vaizdingiau pailiustruoti šią mintį, žemiau kaip tik pateiksiu pastarųjų 10 metų aukso kainos grafiką bei investicinių fondų sukauptą aukso kiekį tonomis.

Kaip galima pastebėti iš pateikto grafiko, per analizuojamą laikotarpį aukso kaina pakilo nuo 400 iki 1900 JAV dolerių už Trojos unciją, kai tuo pačiu metu aukso investicinių fondų rezervai paaugo nuo 0 iki 2700 tonų. Taigi, galima drąsiai teigti, kad būtent šie instrumentai, „paprastam mirtingajam“ suteikę ypač lengvą priėjimą prie šios turto klasės, kuri iki tol buvo ganėtinai „uždara“, ženkliai išaugimo bendrą aukso paklausą, o tuo pačiu ir kainą. (Plačiau apie tai: Aukso pasiūla ir paklausa)

Be abejo, investuotojų paklausa nebuvo vienintelis veiksnys, teigiamai įtakojęs aukso kainą, tačiau atsižvelgiant į ženkliai išaugusį šios dalies svorį bendroje aukso paklausoje, galima bandyti spėti, kad būtent investuotojų paklausos įtaka buvo pati didžiausia. Ką tai reiškia? Tai, kad investuotojams staiga pakeitus nuomonę, bei nusprendus atsikratyti šios investicijos, visas procesas gali pasisukti 180 laipsnių bei sukelti ganėtinai drastišką kainos smukimą.

Pakeliui link 2000 JAV dolerių už Trojos unciją

Prieš 2008 metų krizę, kuri dar vadinama „Didžiąja recesija“, aukso kaina niekada nebuvo viršijusi 1000 JAV dolerių už Trojos unciją ribos. Tačiau po minėtos krizės JAV bei kitų šalių centriniams bankams pradėjus beprecedentį ekonomikos skatinimą, dar vadinamą „kiekybiniu skatinimu“, nemaža dalis rinkos dalyvių pradėjo ypač stipriai bijoti masinio pinigų nuvertėjimo, „Double dip“ ekonominio scenarijaus bei kitos finansinės katastrofos. Tiek pirmas, tiek ir antrasis „kiekybiniai skatinimai“ buvo tie reiškiniai, kurie aukso kainai visų pirma padėjo perkopti psichologiškai svarbią 1000 JAV dolerių už Trojos unciją kartelę, o vėliau ir 1500 JAV dolerių.

Prie viso to 2011 metų viduryje prisidėjo žinia, kad pačiai stambiausiai pasaulio ekonomikai – JAV, viena kreditų reitingų agentūra sumažino skolinimosi reitingą, t.y. JAV prarado patį aukščiausią AAA kredito reitingą. Tai sukėlė ypač rimtą JAV akcijų kainų korekciją (S&P 500 akcijų indeksas per kelias savaites smuko apie 20%) bei ypač staigų aukso kainos ralį link visų laikų piko (1911.60 JAV dolerių už Trojos unciją).

Tačiau kaip parodė tolimesni įvykiai, tai buvo galutinis aukso kainos „pasispardymas“, įtraukęs likusius baimės apsėstus investuotojus. Įdomiausiai tai, kad įvykiai susiklostė absoliučiai priešingai, negu kad dauguma investuotojų tuo metu tikėjosi. Po minėtų įvykių, ne auksas, o būtent JAV akcijos pabrango praktiškai 100%, kai tuo tarpu aukso kaina smuko kiek daugiau nei 35%!

Kaip tai galėjo nutikti?

Visų pirma, neišsipildė pačios tamsiausios „pranašų“ prognozės. Priešingai, JAV ekonomika po ilgų skatinimo metų po truputi pradėjo rodyti „gyvybės“ ženklus, atsigavo gamyba, sumažėjo nedarbas, pagerėjo tiek verslo, tiek vartotojų sentimentas, o infliacijos kaip nebuvo, taip nebuvo.

Gerėjanti makroekonominė situacija JAV centrinio banko vadovus paskatino prabilti apie galimą „kiekybinio skatinimo“ tempų mažinimą, t.y. jie iš esmės pakeitė savo retoriką, savo ruožtu ir tolimesnes žaidimo taisykles. Reaguodami į tai dauguma investuotojų gana greitai pakoregavo savo lūkesčius, kas atitinkamai labai greitai atsispindėjo aukso investicinių fondų paklausos rodikliuose bei galiausiai ir pačioje aukso kainoje.

Iš aukso investicinių fondų per 2013 metus buvo išparduota 800 tonų aukso, kitaip tariant net 30% visų aukso investicinių fondų rezervų, arba netgi 20% metinės aukso paklausos. Taigi, galiausiai įvyko kaip tik tai, apie ką ir buvo užsiminta, visas procesas labai greitai, kelių mėnesių bėgyje, pasisuko 180 laipsnių kampu. (Plačiau apie tai: Pasaulinės aukso atsargos)

Dabartinė situacija

Šiuo metu, t.y. 2014 metų rugsėjo 23 dieną, aukso kaina svyruoja ties 1220 JAV dolerių už Trojos unciją riba, arba kitaip tariant, priartėjo prie pastarųjų 4 metų žemiausio kainos lygio. Nuo 2011 metų piko aukso kaina yra pasikoregavusi kiek daugiau nei 35%, o tai jau galima vadinti tikrai rimta „meškų“ rinka. Jei panaši situacija susiklostytų pasaulio akcijų rinkoje, bendros investuotojų nuotaikos greičiausiai būtų nepalyginamai liūdnesnės

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad per pastaruosius 3 metus aukso kaina kasmet vidutiniškai smuko po 11%. Tik atidžiai išstudijavus istoriją galima susidaryti bendrą įspūdį apie dabartinės situacijos išskirtinumą. Tarkime, analizuojant pastarųjų 36 metų visus įmanomus 3 metų periodus (jų iš viso buvo 393), prastesnis rezultatas buvo viso labo 16 kartų arba vos 4% viso laiko! Todėl galima drąsiai teigti, kad vertinant vien tik pagal šį rodiklį, aukso kaina šiuo momentu yra gerokai “nukraujavusi”.

Būtent po tokio, istoriškai ypač prasto aukso kainai laikotarpio, galiausiai turime situaciją, kurią galime pavadinti labiau normalia. Aukso investicinių fondų likvidavimo procesas stabilizavosi (2014 metų antrą ketvirtį buvo parduota viso labo 40 tonų aukso), aukso rinkos kaina sugrįžo prie normos lyginant su vidutine jo išgavimo savikaina, aukso kasyklos ir vėl pradėjo draustis nuo galimo aukso kainos mažėjimo, dauguma finansų ekspertą iš ypač didelių optimistų perėjo labiau į pesimistų stovyklą. Dauguma jų įžvelgia ganėtinai prislėgtą situaciją tauriajam metalui, bei prognozuoja, kad artimiausioje ateityje kaina turėtų laikytis 1000 – 1200 JAV dolerių už Trojos unciją ribose.

Po praėjusių metų ypač didelio nuostolio, kuris buvo sąlygotas besikeičiančios JAV centrinio banko retorikos, 2014 metai kol kas yra gana stabilūs (aukso kaina nuo metų pradžios yra praktiškai nepakitusi). Iš esmės tokią situaciją šiuo metu reikėtų interpretuoti taip, kad investuotojai artimiausioje ateityje nesitiki finansinių kataklizmų ar didelės infliacijos, o priešingai, tiki tolimesniu JAV ir pasaulio ekonomikos bei darbo rinkos atsigavimu ir pan. Taigi natūralu, kad investuotojams daug pozityviau žvelgiant į ateitį, ne auksas o akcijos tampa prioritetinė investicija.

Tačiau baigdamas šį straipsnį norėčiau užduoti retorinį klausimą: „Ar galima teigti, kad auksas jau pasiekė „dugną“ ir ar dabartinė situacija akcijų rinkoje nėra panaši į tą, kuri aukso rinkoje buvo 2011 metų viduryje, kai visi buvo nusiteikę optimistiškai bei į ateitį žvelgė pro „rožinius“ akinius?“.

Be abejo, jei grįžtume į 2013 m. pradžią, rastume įvairių prognozių: ir labai pesimistinių, ir optimistinių. Tik pasibaigus metams bus galima tiksliai pasakyti, kas buvo teisūs, o kas visiškai nepataikė. Tačiau šįkart apie praeitį nekalbėsime, nes daug įdomiau kalbėti apie ateitį, tad šiame straipsnyje apžvelgsime, ką apie pasaulio ekonomikos, akcijų rinkų, aukso ir valiutų perspektyvas kalba finansų pasaulio autoritetai. Be abejo, galite paklausti, kam gilintis į tai, ką prognozuoja guru, jei daugelis tų prognozių nepasitvirtina. Atsakymas labai paprastas – tiesiog įdomu žinoti, kokį rytojų piešia ekspertai – šviesesnį ar kupiną negandų. Žinant daugumos nuomonę, galima bandyti pamatyti tai, ko jie galbūt nemato. (Plačiau apie tai: Ar verta sekti investavimo guru?)

Pasaulio ekonomika

Visų pirma pažvelkime, ką pasaulio ekonomikai ir skirtingiems pasaulio regionams prognozuoja Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir jo vadovė Christine Lagarde. Dar šių metų spalį TVF išleistoje Pasaulio ekonomikos perspektyvų ataskaitoje matyti, kad TVF prognozuojamas 2014 m. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempas sieks 3.6%. Šis rodiklis 2013 m. prognozuojamą augimo tempą turėtų viršyti maždaug 0.7%, arba net ketvirtadaliu. Išsivysčiusioms šalims 2014 m. prognozuojamas vos 2.0% ekonomikos augimas. Didžiausią teigiamą impulsą turėtų duoti būtent JAV ekonomika (+2.6%). Vadinasi, viso pasaulio ekonomikos augimo naštą ant savo pečių neš besivystančių šalių ekonomikos, kurioms 2014 m. TVF prognozuoja 5.1% augimą.

Taigi, vertinant TVF ekonomistų prognozes, galima daryti išvadą, kad kitais metais tikimasi pozityvių tendencijų, tačiau kyla klausimas, ar tokias pačias rožines perspektyvas įžvelgia ir kitų institucijų atstovai. Tarkim, stambiausio pasaulyje obligacijų fondo „PIMCO Total Return Fund“, kurio valdomas turtas šiuo metu siekia maždaug 248 mlrd. JAV dolerių, valdytojas Billas Grossas teigia, kad kitais metais pasaulio ekonomikos augimas bus silpnesnis, nei prognozuoja daugelis analitikų, ir sieks vos 2.5%, o tai yra beveik trečdaliu mažiau, negu prognozuoja TVF. Pasak B. Grosso, po 2009 m. krizės pasaulis pradėjo veikti vadinamuoju „New Normal“ režimu, tai yra kai tiek ekonomikos augimo, tiek ir infliacijos lygis labai žemas, tad nieko nelieka, tik prisitaikyti prie tokios aplinkos.

Ką apie pasaulio ekonomiką ir pagrindines finansų rinkas kalba garsusis Nourielis Roubini? Pasak jo, pasaulio ekonomikos aktyvumas atsigauna labai lėtai, ekonomikos augimas menkas, infliacija žema, nedarbo lygis didelis. Būtent tokia realybė lemia ypač žemas palūkanų normas pagrindinėse ekonomikose ir įvairias ekonomikos skatinimo programas. Tačiau blogiausia tai, kad tos programos, kurios turėtų padėti realiai ekonomikai skatinti kapitalo investicijas ir darbo vietų kūrimą, savo pagrindinės funkcijos neatlieka. Perteklinis likvidumas keliauja į įvairias turto klases, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, akcijų, aukšto pajamingumo obligacijų. Tokių šalių kaip Šveicarija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Brazilija, Singapūras ar Kinija nekilnojamojo turto rinkose šiuo metu jau yra kainų burbulų. Jei tokia situacija tęsis ir toliau, bus pasiektas momentas, kai burbulai apims daugelį šalių ir daugelį turto klasių, o jiems sprogus lauks staigus ir didelis pasaulinis nuosmukis.

Kokios prognozės pasaulio akcijoms?

Prieš pateikdami skirtingų investavimo guru 2014 m. prognozes akcijų rinkoms, trumpai priminsime, kas įvyko per pastaruosius penkerius metus. Dabartinės akcijų bulių rinkos pradžia – 2009 m. kovas, tai yra laikotarpis po didžiausios per pastaruosius 70 metų finansų krizės. Per šią krizę pasaulio akcijų indeksas buvo praradęs daugiau nei 50 proc. vertės, vadinasi, ir akcijų kainos buvo gana žemos, ir investuotojų sentimentas bei lūkesčiai gana prislėgti. Juokingiausia tai, kad būtent šis periodas pasirodė esąs ypač geras momentas investuoti. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Taigi, per pastaruosius ketverius su puse metų pasaulio akcijos sugebėjo pabrangti maždaug 150 proc., o vidutinė metinė analizuojamo periodo grąža siekė net 22 procentus. Kaip manote, tai daug ar mažai? Analizuojant pastarųjų 50 metų istoriją, galima pastebėti, kad bulių rinka vidutiniškai trukdavo maždaug penkerius su puse metų, o per tokį laikotarpį akcijų kainos vidutiniškai padidėdavo apie 170 procentų. Vien turint šiuos faktus, galima padaryti vieną paprastą išvadą: tiek pagal trukmę, tiek pagal prieaugį dabartinė bulių rinka turėtų artėti prie pabaigos. Šiuo metu nereikėtų stebėtis, jei po tokio įspūdingo periodo sutiksime vis daugiau optimistų, kurie pabrėš praeities rezultatus ir siūlys investuoti į akcijas.

Vienas garsiausių JAV akcijų strategų Laszlo Birinyi, kuris gana tiksliai išpranašavo 2009 m. JAV akcijų rinkos dugną ir atsigavimą, šiuo metu prognozuoja tolesnį pagrindinio JAV akcijų indekso S&P 500 brangimą. Pasak jo, JAV akcijų rinka šiuo metu yra pasiekusi ketvirtą, arba paskutinę, bulių rinkos stadiją, kuri dar gali tęstis nuo vienų iki dvejų metų. Jis taip pat mano, kad per šį laikotarpį stambiausios pasaulio ekonomikos akcijų indeksas turėtų viršyti 2000 punktų ribą (dabartinė vertė – 1 762 punktai), na, o, prieš pradedant kristi kainoms, akcijų indeksas turėtų pasiekti net 2500 punktų ribą (maždaug 40 proc. brangiau negu šiuo metu). Su jo mintimis sutinka nemažai Volstrito strategų – jie ir patys teigia, kad pagrindinis JAV akcijų indeksas S&P 500 jau kitais, blogiausiu atveju, 2015 metais turėtų viršyti 2000 punktų ribą.

Tačiau įdomiausia tai, kad L. Birinyi tolesnį akcijų kainų didėjimą sieja su investuotojų euforija – dauguma investuotojų po ketverių akcijų rinkoms ypač pelningų metų neiškęs ir nuspręs saugias investicijas, tokias kaip grynieji pinigai ar obligacijos, pakeisti į agresyvesnes, tokias kaip akcijos. Šis psichologinis lūžis bus staigus ir masinis, sukels galutinį akcijų kainų ralį ir šis neišvengiamai pereis į akcijų meškų rinką.

Nepaisant tokio didelio daugelio investavimo guru optimizmo, yra ir pesimistų. Pavyzdžiui, šių metų Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Robertas Shilleris teigia, kad JAV akcijos įvertintos gana brangiai (remiasi paties sukurto CAPE rodiklio rodmenimis). Pasak jo, dabartinis JAV akcijų įvertis yra pats aukščiausias nuo 2007 m. – vadinasi, investuojant į jas kitus penkerius ar dešimt metų reikėtų tikėtis prastesnių rezultatų nei ilgalaikis istorinis maždaug 9 proc. metinio pelningumo vidurkis. Be abejo, tai dar nereiškia, kad JAV akcijos antrą kartą patirs tokių nuostolių, kokius matėme 2008–2009 m., tačiau reikia suprasti tai, kad po beveik penkerius metus trukusio akcijų kainų ralio šiuo metu investuodami į akcijas optimistai už tą patį vieną pelno litą yra pasiruošę mokėti beveik du kartus daugiau. Dažniausiai tai taip pat reiškia, kad reikės dvigubai ilgiau laukti, kol investicija atsipirks. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Geltonasis metalas

Prieš pristatant įvairių guru prognozes geltonajam metalui, visų pirma norėtųsi pateikti porą labai konkrečių faktų. Per pastaruosius dešimt metų aukso kaina kasmet augo maždaug po 14 procentų. Kadangi šis rezultatas lenkė beveik visas kitas investavimo priemones, nenuostabu, kad per šį laikotarpį išaugo ir susidomėjimas šia investavimo priemone. Antras faktas yra tai, kad pastaruosius dvejus metus aukso kaina nuolat mažėja ir nuo piko laikotarpio jau spėjo prarasti kone trečdalį vertės. Tačiau šis prastas rezultatas nesumažino susidomėjimo tauriuoju metalu, atsiranda net tokių, kurie ir toliau prognozuoja neįtikėtiną pelną ateityje.

Peteris Schiffas – vienas didžiausių aukso mėgėjų. 2006 m. jis visus investuotojus perspėjo apie artėjančią didžiausią amžiaus krizę ir toliau gana užtikrintai žarsto prognozes apie aukso kainos augimą. Jis teigia, kad aukso kaina per metus pasieks 2 tūkst. JAV dolerių už Trojos unciją ribą, vadinasi, padidės net 50%! Kokia pagrindinė tokios prognozės priežastis? Iš esmės niekas nepasikeitė – JAV ir toliau spausdina pinigus (kaip ir daugelis kitų šalių centrinių bankų), pinigų sistemoje daugėja, šalių skolos toliau auga ir pan. Pasak P. Schiffo, neišvengiamai artėjame prie momento, kai šalys pradės bankrutuoti. Pavyzdžiui, iki pasibaigiant dabartinio JAV prezidento Baracko Obamos kadencijai 2017 m., JAV nesugebės išmokėti palūkanų už savo skolą ir bus priverstos skelbti bankrotą. Susiklosčius tokiai situacijai, viena pagrindinių apsisaugojimo priemonių turėtų būti auksas. Bankrutuojant šalims, aukso kaina turėtų labai išaugti ir tik tie investuotojai, kurie bus įsigiję realaus aukso, sugebės išsaugoti, o gal net ir labai stipriai išauginti turimą turtą.

Su P. Schiffu sutinka kitas garsus investavimo guru Marcas Faberis – jis jau gana ilgai peikia JAV centrinio banko valdytojus ir rekomenduoja pirkti fizinį auksą. Anot jo, nė viena turto klasė šiuo metu nėra saugi: nei bankų indėliai, nei JAV obligacijos, nei akcijos, tačiau jei aukso kaina dar kartą pasieks 1200 – 1250 JAV dolerių už Trojos unciją ribą, jis būtinai pirks papildomai ir tai rekomenduoja daryti ir kitiems.

Beje, nė vienas iš šių dviejų specialistų prieš dvejus metus, prasidėjus aukso kainos korekcijai, neužsiminė apie gresiančius didžiulius nuostolius, o kai tauriojo metalo kaina smuko 30 proc., be abejo, nebeliko pasirinkimo – tik teigti, kad atpigęs auksas yra dar patrauklesnė investavimo alternatyva, ir ieškoti kaltininkų.

Tačiau kai kalbama apie auksą, kitaip nei analizuojant akcijas, yra ir kita stovykla – tai daugumos bankų, pavyzdžiui, „Goldman Sachs“ ar „Deutsche Bank“, žaliavų analitikai. Daugelis jų kaip susitarę prognozuoja mažesnes tauriojo metalo kainas. Pavyzdžiui, JAV investicinio banko „Goldman Sachs“ žaliavų analizės skyriaus vadovas Jeffrey Currie prognozuoja, kad 2014 m. vidutinė aukso kaina turėtų būti maždaug 1050 JAV dolerių už Trojos unciją. Toks kainos dydis bus susijęs su tuo, kad, atsigaunant JAV ir kitų regionų ekonomikoms, mažės poreikis jas skatinti ir spausdinti pinigus, atitinkamai mažės tiek pasaulinės krizės, tiek didelės infliacijos grėsmė, todėl sumažės apsidraudimo nuo tokių įvykių priemonių, tarkim, aukso, paklausa.

Išvada

Bandant apibendrinti visų paminėtų ekonomistų, investuotojų ir analitikų mintis, galima įžvelgti dvi prognozių kryptis: optimistinę ir pesimistinę. Optimistai teigia, kad 2014 m. ekonomikos aktyvumas turėtų atsigauti, tai dar kurį laiką turėtų teigiamai veikti įmonių pelną ir akcijų kainas. Gerėjanti ekonominė padėtis, ypač JAV, leis Federaliniam rezervų bankui pradėti mažinti skatinimo programą, o tai turėtų neigiamai veikti obligacijų bei aukso kainas.

Pesimistai teigia, kad pagrindinių šalių centrinių bankų vykdoma skatinamoji ekonomikos politika realios naudos ekonomikai neduoda, tiesiog pučia finansų aktyvų kainas. Sprogus šiems burbulams ir prasidėjus pasauliniam nuosmukiui, gali prasidėti ir šalių bankrotai. Vienintelis išsigelbėjimo šaltinis – auksas.

Kaip matome, kiek žmonių, tiek nuomonių. Nepamirškime, kad ateities prognozavimas – labai sudėtingas užsiėmimas net ir tiems guru, kurie anksčiau yra ją atspėję. Todėl galvokite savo galva, aklai nepasitikėkite nė vieno guru prognozėmis ir 2014 m. būkite pasiruošę netikėtumams. Nė vienas mūsų tiksliai nežinome, kas mūsų laukia už Naujųjų metų kampo.