Tačiau kalbėti apie grąžą nevertinant rizikos – tai tas pats, kaip lyginti obuolius su apelsinais, abu yra vaisiai, tačiau jų skonio ir kitos savybės skiriasi. Tačiau daugelis investuotojų visą dėmesį sutelkia tik į grąžą, o rizikos matą ignoruoja laikydami, kad visų investicijų rizika yra vienoda. Bet čia ir daroma didžiausia klaida. Neveltui šių dienų investavime viena svarbiausių sąvokų yra grąža įvertinanti riziką (angl. risk adjusted return).

Tokia grąža leidžia palyginti investicijas su skirtingu rizikos lygiu, nes praktikoje mes galime nesunkiai pasididinti riziką naudodami svertą – skolintus pinigus, tuo pačiu padidindami ir grąžą. Tą šiais laikais ir daro ribotos rizikos fondai (angl. hedge funds) – jie ieško investicijų ar jų kombinacijų su didžiausia grąža tenkančia vienam rizikos vienetui, o ją suradę sverto pagalba padidina rizikos laipsnį iki klientui priimtino lygio.

Netgi Warren Buffett naudoja savo draudimo kompanijų klientų įmokas kaip svertą, kuris padidina jo investicijų pelningumą akcininkams apie 1.5 – 2 kartus. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Tam, kad perprastume rizikai pritaikyto pelningumo sąvoką turėtume pasiaiškinti kaip matuojama investicijų grąža ir rizika.

Pirma dedamoji – grąža

Profesionalai naudoja daug apibrėžimų investicijų grąžai, t.y. investicijų pelningumui, apibūdinti iš skirtingų analizės kampų. Čia panašiai kaip ir fizikoje varža gali būti elektrinė, šiluminė, reaktyvioji, aktyvioji, pasyvioji ir t.t. Arba kaip chameleonas gamtoje – tas pats gyvūnas, bet skirtingai atrodo skirtingose aplinkose.

Taigi, pabandykime išvardinti kokios gi gali būti investicijų grąžos?

Kaip matome, lentelėje pateiktos tik dažniausiai naudojamos grąžos sąvokos, todėl labai svarbu kalbant apie grąžą įsitikinti apie kokią grąžą eina kalba. Nes dažniausiai investicinių produktų pardavėjai naudoja patraukliausią istorinę grąžą, kuri neįvertina nei investavimo kaštų, nei rizikos, nei kitų faktorių, kurie gali sumažinti tikrąją grąžą ateityje. Atskiri investuotojai besigirdami savo investicijų sėkme pasakoja apie vienos iš savo investicijų momentinę grąžą, o ne apie viso portfelio ilgalaikę grąžą, kuri dažnai gali būti ir neigiama, todėl tokių pagyrų nereiktų vertinti rimtai.

Dažniausiai mokslinių tyrimų ataskaitose naudojama metinė vidutinė geometrinė grąža, nurodant ar ji yra pakoreguota atsižvelgiant į infliaciją, kaštus, laikotarpį ir pan. Todėl lyginant tos pačios investicijos grąžas iš skirtingų šaltinių galime pastebėti ženklių skirtumų dėl skirtingo laikotarpio ar infliacijos įtakos. Pavyzdžiui, ilgalaikė JAV akcijų grąža skirtinguose mokslininkų darbuose svyruoja nuo 6 iki 10 ir daugiau procentų.

Grąža be rizikos (GBR)

GBR – tai trumpalaikių, iki vienerių metų, vyriausybės skolos vertybinių popierių grąža. Ji laikoma be rizikos todėl, kad teoriškai vyriausybė visuomet gali apmokėti savo skolas išleisdama naujus skolos popierius arba atspausdindama daugiau pinigų skoloms padengti. Taigi, ši teorija pagrįsta valstybės gebėjimu pasiskolinti, kuris priklauso nuo jos gebėjimo užtikrinti pinigų srautus biudžete, ir jos teisės spausdinti pinigus. Kaip demonstruoja Graikijos (ir kitų PIIGS salių) pavyzdys, praktikoje valstybė praradusi abu šiuos gebėjimus artėja prie bankroto ribos.

Grąža be rizikos finansų teorijoje yra atskaitos taškas skirtas matuoti visoms kitoms grąžoms, nes jeigu „nulinės“ rizikos grąža yra lygi nuliui (kas yra tiesa daugelio išsivysčiusių šalių atveju šiandienai), tai elementari logika sako, kad didėjant rizikai grąža turi irgi didėti. Kuomet GBR yra didesnė už nulį, tuomet ji atspindi vidutinės infliacijos lūkesčius bei centrinio banko požiūrį į ekonominio ciklo etapą. Centrinis bankas gali nustatyti palūkanas didesnes arba mažesnes už laukiamą infliaciją, priklausomai nuo siekiamo tikslo stabdyti ar spartinti ekonomikos augimą, taip pakoreguodamas GBR dydį. Kadangi skirtingose šalyse tiek infliacijos tiek ekonominiai lūkesčiai skiriasi, tai ir GBR kiekvienai šaliai ir jos valiutai yra skirtinga.

Lyginant skirtingų investicijų pelningumą būtina įvertinti GBR atimant ją iš investicijos grąžos tam, kad apskaičiuotume grąžą susijusią su rizika. Paprastai šis dydis yra vadinamas rizikos premija (angl. risk premium) – tai ir yra kompensacija už investuotojo patiriamą riziką. Logiškai galvojant ši rizikos premija turėtų būti tiesiogiai proporcinga rizikai, bet praktikoje taip būna ne visada, nes dėl psichologinių ir techninių paklausos/pasiūlos svyravimų konkrečiai investicijai rizikos premija ženkliai svyruoja, nors ilgalaikė rizika dažniausiai išlieka ganėtinai stabili. (Plačiau apie tai: Iš ko susideda bendra investicijų grąža?)

Antra dedamoji – rizika

Kas yra rizika? Psichologai sako, kad paprastam žmogui rizika yra sunkiai perprantama sąvoka, nes mes žmonės suvokiame pasaulį per jausmus ir pojūčius, o rizika yra tiesiog žodis. Todėl šis žodis skirtingiems žmonėms asocijuojasi su skirtingais jausmais – tai gali būti baimė, pavojus, neužtikrintumas, arba malonus jaudulys. Jausmai savo ruožtu sukelia skirtingas reakcijas – atsitraukti, vengti, stebėti iš šono ar pulti stačia galva vertinant riziką kaip galimybę pajausti jaudulį ar uždirbti. Todėl ir investuotojai tą pačią riziką vertina skirtingai, nes jie vertina per savo rizikos tolerancijos emocinę prizmę. Todėl vieniems investuotojams ta pati rizika gali atrodyti per maža, o kitiems per didelė.

Šių jausmų stiprumas taip pat keičiasi priklausomai nuo aplinkos, supančių žmonių palaikymo, žiniasklaidos ar autoritetų nuomonės ir panašių socialinių veiksnių. Tačiau jausmus išmatuoti yra labai sudėtinga ir jie ne visuomet atitinka tikrovę, ypač stresinėse džiaugsmo ar panikos situacijose.

Investavime rizikai matuoti naudojami statistiniai metodai, darant prielaidą, kad įvykiai ir reakcijos į juos linkę kartotis ir ateityje. Statistiniai metodai gal ir nėra idealiausias matavimo metodas, bet taip sakoma ir apie demokratiją, kad kol kas žmonija nieko geriau nesugalvojo.

Lentelėje pateikiami dažniausiai naudojami rizikos matai. Pats populiariausias yra standartinis nuokrypis, dar vadinamas kintamumu (angl. volatility). Jis parodo investavimo rezultato sklaidą (išsibarstymą) nuo vidurkio. Kuo kintamumas/standartinis nuokrypis yra mažesnis, tuo investavimo grąža bus dažniau artimesnė vidurkiui, o investicijos rezultatai labiau prognozuojami. Kuo kintamumas didesnis, tuo rezultatai tampa sunkiau nuspėjami ir gali kisti didesnėse ribose, todėl investicija yra rizikingesnė.

Pavyzdžiui, trumpalaikių JAV vyriausybės vertybinių popierių kintamumas yra apie 1%, tuo tarpu akcijų kintamumas yra apie 15%, t.y. akcijų rizika yra 15 kartų didesnė nei obligacijų. Lengvai suprantame, kad jeigu šios abi investicijos duotų vienodą grąžą, rinktumėmės investicijas su mažesniu kintamumu, tuo pačiu ir rizika. Tačiau gyvenime tokių lengvų pasirinkimų retai pasitaiko.

Grąža įvertinus riziką

Paprastai sakant – tai grąža tenkanti rizikos vienetui. Ši sąvoka atspindi investuotojų norą gauti grąžą proporcingai atitinkančią prisiimtai rizikai.

Populiariausias tokios rizikos matas yra Sharpe rodiklis (angl. Sharpe ratio), pavadintas JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato W. F. Sharpe garbei. Jis apskaičiuojamas iš tikėtinos vidutinės grąžos atėmus grąžą be rizikos ir gautą rezultatą padalinus iš standartinio nuokrypio.

Kuo šis rodiklis didesnis, tuo investicija neša didesnę grąžą tenkančią rizikos vienetui. Pavyzdžiui, stabilių vidutinės trukmės obligacijų fondų Sharpe rodiklis dažniausiai svyruoja tarp 0.6 – 0.8, tuo tarpu akcijų fondų rodiklis gali kisti nuo 0.1 iki 0.6. Ribotos rizikos fondai, naudoja įvairias rizikos mažinimo priemones, kaip kad išvestiniai finansiniai instrumentai (angl. derivatives), pardavimas skolon (angl. short selling) ir panašiai, todėl jiems pavyksta pasiekti rodiklį viršijantį 1.

Sharpe rodiklis (SR) yra naudingiausias konstruojant investicinius portfelius. Pavyzdžiui, jeigu investicinį portfelį papildžius nauju instrumentu grąža ir SR padidėja, tai reiškia judame teisinga linkme, bet jeigu SR sumažėja, nors ir nauja investicija duoda didesnę grąžą, tai reiškia, kad didesnės grąžos pasiekėme prisiėmę neproporcingai daugiau rizikos, kas nėra racionalu.

Pasiekti didesnę grąžą rizikos vienetui padeda investicijos, kurių kainų pokyčiai nėra susiję, t.y. nekoreliuoja, arba dar geriau juda priešingomis kryptimis. Turint tokias dvi priešingas investicijas investiciniame portfelyje, vienos investicijos nuostolius kompensuoja kitos investicijos pelnas. Pavyzdžiui, standartinis akcijų ir obligacijų portfelis – jeigu tik iš akcijų sudaryto portfelio SR yra apie 0.3, tai į portfelį įtraukus 40% obligacijų, portfelio SR pakyla iki 0.4.

Be SR yra ir daugiau panašių rodiklių, kurie sušvelnina šio rodiklio netobulumus – Sortino, Treynor arba RoMaD. Jie ima domėn tik „blogą“ (t.y. nukreiptą į nuostolius) kintamumo pusę, nes SR atveju kintamumas vertinamas į abi puses vienodai remiantis teoriniu standartinio pasiskirstymo dėsniu. Šie rodikliai laikomi priimtinesni investuotojui, nes vidutinis investuotojas labiau baiminasi dėl nuostolių, negu dėl kainos svyravimų teigiama linkme.

Kiekvienas investuotojas gali pasirinkti jam labiausiai priimtiną rodiklį atsižvelgdamas į savo poreikius, tačiau svarbiausia yra nepamiršti, kad lyginti investavimo grąžas neįvertinus rizikos, tai tas pats kaip lyginti obuolius su apelsinais.

Iš praktinės pusės, investuotojui derėtų apsispręsti, kokio lygio rizika jam yra priimtina pagal charakterio savybes, finansinę padėtį ir investavimo tikslus. Ir tik tuomet lyginti siūlomus priimtinos rizikos investavimo produktus tarpusavyje pagal tikėtiną jų grąžą, o ne atvirkščiai. Taip elgiasi šių dienų investavimo profesionalai – jie varžosi kas pasieks didesnę grąžą su mažesne rizika, nes jas abi galima nesunkiai padidinti naudojant svertą. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Kaip rašėme praėjusiame straipsnyje (Visą straipsnį rasite čia: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?) ekonomika auga ciklais, kur kiekvienas ciklas turi keturias fazes kurias galime palyginti su metų laikais: pakilimas (pavasaris), bumas (vasara), lėtėjimas (ruduo), recesija (žiema). Kiekvienoje ciklo fazėje atskiros investicinio turto klasės auga skirtingai. Pamėginkime panagrinėti šias klases atskirai.

Pakilimas

Ekonomikai atsigaunant po recesijos pasirodo pirmieji optimizmo daigeliai, taigi įmonės ir vartotojai nors dar gyvena taupymo dvasia, yra priversti investuoti tam, kad atnaujinti labiausiai morališkai bei fiziškai nusidėvėjusias darbo priemones, o tai dažniausiai būna greičiausiai nusidėvinčios priemonės – kompiuteriai, programinė įranga, smulki buitinė technika – vienu žodžiu technologijos. Keisti šias priemones taip pat verčia sparti technologijų kaita. Todėl IT technologijų, puslaidininkių pramonės įmonės paprastai atsigavimo laikotarpiu auga greičiau negu kitos pramonės šakos.

Vartotojų nuotaikoms gerėjant jie pradeda sau leisti vieną kitą malonią smulkmeną, todėl atsigauna drabužių, avalynės, kosmetikos pardavimai tuo pačiu gerindami mažmeninių prekybininkų rezultatus.

Šio ciklo pradžioje taip pat verta pasidomėti ženkliai nuvertėjusiomis akcijomis, nes ciklinių sektorių bendrovės, kurios išgyveno iki recesijos pabaigos greičiausiai patiria mažesnę konkurenciją dėl bankrutavusių konkurentų (kaip tai nutiko bankų, automobilių gamintojų, statybos sektoriuose po praėjusios krizės). Apskritai atsigavimo fazėje akcijos ir įmonių obligacijos aplenkia kitas turto klases – valstybių obligacijas, žaliavas, nekilnojamąjį turtą ir pan.

Bumas

Ekonomikai įsibėgėjant tiek įmonių vadovai, tiek vartotojai vis labiau atveria pinigines stambesniems pirkiniams, todėl įrengimų, lėktuvų, automobilių ir kitos įrangos gamintojai gauna vis daugiau užsakymų, tad šių įmonių akcijos auga sparčiau negu kitų.

Vartotojai savo ruožtu pradeda dairytis naujų šaldytuvų, skalbimo mašinų, indaplovių ir panašių taip vadinimų „baltųjų daiktų“ (angl. white goods) bei stambesnės audio – video technikos. Taip pat pamažu atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir yra pats laikas pirkti nekilnojamąjį turtą.

Ekonomikai pilnai įsibėgėjus atsigauna daugelis cikliškų pramonės sektorių, kurių gaminama produkcija turi ilgesnį 5 – 10 metų tarnavimo laikotarpį. Papratai ciklo aukščiausią tašką žymi rekordiniai įmonių pelnai, kurie skatina naujas didelio mąsto investicijas, kurios neapseina be statybų. Nuo įmonių neatsilieka ir gyventojai, norintys pagerinti gyvenimo sąlygas, taip prasideda statybų bumas. Taigi statybų įmonės išgyvena geriausius laikus. Kas blogiausia, politikai šiuo metu irgi nenori atsilikti ir daro nepamatuotas investicijas į nekilnojamą turtą taip dar daugiau įpildami žibalo į ir taip karštą statybų sektorių, vietoje to, kad palaukti kol ateis recesija ir statybų kainos nukris.

Kadangi visi gamybiniai pajėgumai, žmogiški ir gamtos resursai riboti ir jų negalima staiga padidinti, taigi gamintojai pradeda kelti kainas, nes paklausa tampa didesnė už galimą pasiūlą trumpuoju laikotarpiu. Tai bene vienintelė ciklo fazė kuomet galima gerai uždirbti investuojant į žaliavas.

Lėtėjimas

Kylant kainoms auga infliacija ir centriniai bankai imasi kelti palūkanas tam kad pristabdyti ekonominį augimą, t.y. kad ekonomika neperkaistų. Kylant bazinėms palūkanoms investicijos į ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) tampa nuostolingos. Taip pat kylant palūkanoms vis mažiau investicinių projektų tampa patrauklūs dėl to mažėja pramonės investicijos ir skolinimasis, taip prasideda lėtėjimo fazė.

Šioje fazėje sunkiau pradeda sektis mažoms įmonėms, todėl jų akcijų kainų augimas sustoja pirmiausiai, taigi jas ir reikėtų parduoti greičiausiai ir vengti naujų investicijų į augimo sektorius. Tačiau maisto, higienos, farmacijos prekėms paklausa išlieka ganėtinai stabili netgi ekonomikai lėtėjant – todėl šie sektoriai vadinami gynybiniais (angl. defensive). Kiti sektoriai neprarandantys pajamų yra elektros, šilumos gamintojai ir tiekėjai, iš dalies telekomai. Šių sektorių akcijos, jeigu ir ženkliai nekyla, turi mažiau rizikos kristi negu cikliški sektoriai.

Centriniams bankams nustojus kelti palūkanas patrauklios tampa ilgalaikės vyriausybių obligacijos. Mažėjant paklausai bei blogėjant nuotaikoms daugelis aktyvių investuotojų stengiasi atsikratyti cikliškų pramonės įmonių akcijų, nekilnojamo turto, žaliavų investicijų. Ir kuomet visi tai daro vienu metu visų rizikingų turto klasių kainos pradeda kristi su kiekviena diena greičiau – taip biržose kyla panika, o panika dar labiau greitina kainų kritimą. Tačiau saugių investicijų kaip aukštos kredito kokybės valstybių obligacijos kainos kyla – tai ir yra viena geriausių investicijų panikos laikotarpiu.

Recesija

Taip ateina ekonominė žiema – recesija. Recesijos metu gryni pinigai yra karalius (angl. cash is a king). Tai bene vienintelis laikotarpis, kuomet investuotojai prisimena, kad grynieji pinigai taip pat yra investicinio turto klasė, nes recesijos metu sekančią dieną būtinai rasite ką galima nusipirkti pigiau negu vakar dėl ženkliai krintančių akcijų, nekilnojamojo ir kito turto kainų.

Paprastai įsibėgėjus recesijai, ne jos pradžioje, galima investuoti į bet kurią turto klasę ir iš jos anksčiau ar vėliau uždirbtumėte, tik paprastai nedaugelis turime tam laisvų pinigų, nes ciklo viršuje prisipirkome ir reikalingo ir nereikalingo turto, pavyzdžiui tris butus, kelis automobilius, „perspektyvių“ greitai augančių įmonių akcijų ir panašiai nes visi pirko. Ir jeigu net ir turime atsitiktinai išsaugoję šiek tiek grynųjų bijome pirkti, nes vis dar gyvename mintimis, kad čia dar ne krizės pabaiga ir jų gali prireikti ateityje.

Tik seni patyrę vilkai tokie kaip Warrens Baffett pilnai atidaro piniginę ir investuoja plačiai, perka bankus, automobilių gamintojus, matyt jis neveltui vis kartoja: „Bijok, kai visi kiti yra godūs ir būk godus, kuomet visi kiti bijo“ (angl. be fearfull when others are gready, and be gready when others are fearfull).

Kaip elgtis?

Paskaičius kaip ir tampa aišku, kad atėjus recesijai – kai visi parduoda – reikia pirkti, o atėjus bumui –kuomet visi perka – reikia parduoti. Net ir mūsų senoliai sakydavo „roges žiemai ruošk vasarą“, bet dažniausiai visi puolame roges ruošt vėlyvą rudenį arba žiemai prasidėjus, nors nuspėti besikeičiančius metų laikus nėra taip sunku, ko nepasakysi apie ekonominį ciklą.

Nuspėti ekonominius ciklus yra sunku, nes nėra 100 proc. patikimų indikatorių, kurie signalizuotų kurioje ciklo fazėje šiuo metu yra konkrečios šalies ar pasaulio ekonomika. Pavyzdžiui, apie atėjusią recesiją mes sužinome praėjus pusei metų, nes ekonomistai paskelbia tai praėjus dviem ketvirčiams su neigiamu augimu iš eiles, tačiau rinka jau yra išparduota, kainos ženkliai nukritusios ir pardavinėti jau yra per vėlu. Todėl bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas nėra tinkamiausias indikatorius investiciniams sprendimams priimti.

Akcijų rinka yra kaip lydintis, priešakinis indikatorius (angl. leading indicator) ekonomikos sveikatai atspindėti, ji aplenkia ekonomiką apie 6 mėnesius, bet turi vienintelį trūkumą – jos lūkesčiai išsipildo tik kas antrą kartą. Tai reiškia, kad jeigu reaguosime kiekvieną kartą turėsime nulinį rezultatą.

Kyla natūralus klausimas – ar verta šokinėti pagal rinką? O čia jau filosofinis klausimas, nes jeigu peržvelgtume mokslinius tyrimus apie pasyvų (kuomet portfelio investicijų sudėtis beveik nekinta laikui bėgant) ir aktyvų investavimą (kuomet portfelis pastoviai pertvarkomas gavus naujos informacijos) nuomonės pasiskirstę daugmaž po lygiai. Tai primena situaciją, kuomet atsakymas priklauso nuo to, kas moka pinigus tyrėjams – jeigu aktyvių fondų valdytojai, tuomet tyrėjai randa įrodymų, kad aktyvus valdymas sukuria pridėtinę vertę (dažniausiai fondų valdytojams per didesnius mokesčius), o jeigu užsakovas yra pasyvaus valdymo propaguotojas, kaip pavyzdžiui Vanguard grupė, tuomet tyrėjai pagrįstai įrodo, kad tiesa yra pasyviųjų valdytojų pusėje, nes atskaičius didelius aktyvaus valdymo mokesčius indeksiniai fondai laimi.

Taigi išvada būtų tokia – geriausia investuoti į aktyvų fondą, bet su mažais valdymo mokesčiais, prilygstančiais indeksinio investicinio fondo mokesčiams (0.1 – 0.4% per metus), tačiau tokių kol kas dar nėra.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Man šiame ginče teisingiausias pasirodė vieno iš ribotos rizikos fondų (angl. hedge fund) pradininko ir didžiausio pasaulyje tokio fondo Bridgewater Associates valdytojo Ray Dalio požiūris. Jis sako, kad jeigu investicinę grąžą išskirstysime į priežastis, dėl ko ji atsiranda, turėsime sekančią formulę:

Investicijų grąža = grynųjų pajamingumas + beta + alpha

Grynųjų pajamingumas – tai grąža, kurią nustato centriniai bankai ir ją apsprendžia vyraujanti infliacija.

Beta grąža – tai premija už prisiimtą riziką arba kitaip suminis įmonių dalyvaujančių akcijų biržoje pelno prieaugis, kuris savo ruožtu priklauso nuo augančio vartotojų skaičiaus (demografijos) ir vartojimo išlaidų (bendrosios gerovės arba BVP augimo vienam gyventojui).

Alpha grąža – tai investicijų valdytojo sumanumo rodiklis, parodantis kiek valdytojas/investuotojas sugebėjo aplenkti rinką. Ir kaip pastebėjo Ray Dalio, sudėjus visų investuotojų „sumanumo“ rodiklius gausime nulį, nes jeigu sumanus valdytojas perka tas akcijas, kažkas jas turi parduoti. Tad jeigu sumanus valdytojas uždirbo, tai reiškia, kad kažkas pradirbo tas akcijas pardavęs. Iš daugelio tyrimų galime pamatyti, kad daugiausiai uždirba aktyvūs profesionalūs investuotojai, kurių yra vienetai, taip vadinami „Protingi pinigai“ (angl. smart money) ir daugiausiai pradirba pavieniai investuotojai mėgėjai, kurie investuoja pripuolamai – laisvalaikiu, o pasyvūs investuotojai uždirba rinkos vidurkį. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Taigi, kiekvienas investuotojas gali rinktis pagal savo charakterį ir įsitikinimus – ambicingi ir tikintys savo sėkme, bei sugebėjimais investuotojai greičiausiai rinksis investuoti aktyviai ir bandys aplenkti rinką ir papulti tarp tų 1 – 2% laimėtojų (arba 86% pralaimėtojų). Labai atsargūs, sakyčiau bailūs investuotojai, rinksis laikyti santaupas banke, kas taip pat rizikinga kaip ir kitos investicijos, nes bankai kartas nuo karto bankrutuoja.

Pragmatiški investuotojai greičiausiai rinksis investuoti pasyviai tam, kad sutaupyti nervų ir laiko, ir skirti savo laiką ir pastangas tobulėjimui savo pagrindinėje profesinėje veikloje, kuri atneša stabilius pinigų srautus, iš kurių 10 – 15% jie nukreipia į subalansuotą investicinį portfelį. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Na ir aišku atsiras sakančių, kad investuoti yra kvaila ir reikia „džiaugtis šia diena“ ir leisti pinigus „čia ir dabar“ nes rytojaus gali ir nebūti. Tokie „vartotojai“ yra šiandienos ekonomikos variklis, tačiau ateityje jie tampa visuomenės našta, kuomet užsimaukšlinę megztas beretes piktinasi, jog „valstybė jais nepasirūpina“. Tačiau šioje vietoje vėlgi galima būtų prisiminti senolių išmintį kuri sako – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Ar tikrai investavimas – tai azartiniai lošimai?

Visų pirma investavimą lygindami su bet kokios formos lošimu, pasižiūrėkime kokios dalyvių grupės dalyvauja. Abiem atvejais galima būtų išskirti dvi grupes, t.y. organizatorius arba tuos, kurie teikia paslaugą, bei klientus, kurie naudojasi teikiama paslauga. Organizatoriai, sudarydami sąlygas tokiai veiklai, už tai, be abejo, ima tam tikrą mokestį ir turbūt nereikia minėti, kas tą mokestį sumoka. Finansų rinkoje prie organizatorių galima būtų priskirti įvairius bankus, finansų maklerių įmones, akcijų bei kitas biržas, valdytojus ir pan. Tuo tarpu azartinių lošimų pasaulyje stambiausi organizatoriai būtų kazino bei įvairiausių loterijų rengėjai.

Kadangi organizatoriams tai yra verslas, natūralu, kad jų pagrindinis tikslas yra pelno siekimas ir jie tam yra labai gerai pasiruošę. Tuo tarpu kalbant apie žaidėjus, vienu atveju būtų priskiriami investuotojai, tuo tarpu kitu atveju – įvairaus plauko lošėjai. Kaip matome, analizuojant abi veiklas tik pagal dalyvius galima rasti labai stiprų panašumą. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tokiu principu investavimą palyginus su bet kokia kita komercine veikla, kur yra paslaugos teikėjas ir klientas, surasime tokius pačius panašumus.

Nepaisant to, tarp dviejų analizuojamų veiklų yra vienas esminis skirtumas – dalyvaujant azartiniuose lošimuose, teoriškai maksimalus uždarbis yra visų lošėjų sunešta pinigų suma. Tuo tarpu investuojant finansų rinkoje ilguoju laikotarpiu yra sukuriama pridėtinė vertė, t.y. pinigai yra investuojami į tam tikrą projektą, o po kurio laiko investuota suma padidėja dėl sukuriamo produkto, gaunamų nuomos pajamų, didesnio veiklos efektyvumo, prisiimamos didesnės rizikos ir pan.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Jau žinome, kad kalbant apie pinigų įdarbinimą, investavimo jokiu būdu negalima lyginti su azartiniais lošimais, nes investuojant yra kuriama pridėtinė vertė. Dabar iš karto daugumai turėtų kilti paprasti klausimai, kaip pavyzdžiui, kodėl apskritai reikėtų tikėtis teigiamos investicijų grąžos ir kas tą teigiamą grąžą sudaro?

Ray Dalio, šiuo metu stambiausio pasaulyje „hedge“ fondo Bridgewater Associates įkūrėjas, į aukščiau pateiktus klausimus yra pateikęs labai paprastą atsakymą:

Bendra investicijų grąža = Nerizikinga grąža + Beta grąža + Alpha grąža

Išvertus aukščiau pateiktą formulę į žmonių kalbą ji skambėtų maždaug taip: bendra investicijų grąža yra lygi nerizikingos grąžos, atskirų turto klasių generuojamos grąžos ir konkrečių investavimo strategijų generuojamos grąžos sumai.

Nerizikinga grąža

Kaip matome iš aukščiau pateiktos formulės, pirma bendros investicijų grąžos sudedamoji dalis yra nerizikinga grąža, t.y. grąža, kuri gaunama investuojant į pačias saugiausias finansines priemones ar turto klases.

Prie mažiausios rizikos investicijų dažniausiai priskiriami indėliai arba saugiausių valstybių trumpalaikės obligacijos. Investuojant į tokias priemones per ilgą laikotarpį galima tikėtis infliacijai prilygstančios grąžos (maždaug 2 – 4% kasmet). Taigi, kaip dauguma turbūt jau suprato, ši bendros grąžos sudedamoji dalis tiesiog „atidirba“ infliaciją, tačiau realiai (iš nominalios grąžos atėmus infliaciją) nieko neuždirba.

Beta grąža

Tuo tarpu norint pasiekti didesnį investicijų pelningumą, tarkime daugiau nei 3% ilgalaikis infliacijos tempas, reikia ieškoti kitų alternatyvų, t.y. reikia prisiimti papildomą riziką, už kurią, kaip tikimasi, bus kompensuojama ateityje.

Taigi, antroji bendros investicijų grąžos sudedamoji dalis, vadinama Beta grąža arba kitaip rizikos premija, mokama už tai, kad pinigai yra įdarbinami ilgesniam laikotarpiui ir į rizikingesnes turto klases (investuotojas turi susitaikyti su didesniais trumpalaikiais vertės svyravimais ir tam tikra nuostolių tikimybe).

Prie tokių investicijų galima būtų priskirti vidutinio bei ilgo termino obligacijas, akcijas, nekilnojamą turtą ir pan. Tarkime investuojant į vidutinio termino obligacijas per ilgą laikotarpį galima tikėtis uždirbti 1 – 2% rizikos premiją, o pavyzdžiui investuojant į akcijas 4 – 6% rizikos premiją. Istorinės skirtingų turto klasių grąžos pateikiamos žemiau esančiame grafike.

Šioje vietoje galima būtų pateikti paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite, kad turite 3 pasirinkimus: padėti pinigus į banko indėlį vieneriems metams, penkeriems metams paskolinti pinigus valstybei arba taip pat penkeriems metams paskolinti pinigus naujai susikūrusiai mažai įmonei. Kaip manote, kuriuo variantu investuotojas pasitenkins mažiausiomis palūkanomis, o kada reikalaus didžiausių?

Natūralu, kad pinigus dedant trumpam terminui į banką, kur jie dar bus ir „apdraudžiami“, palūkanos bus mažiausios, tuo tarpu pinigus skolinant ilgesniam terminui naujai įmonei, be abejo, bus reikalaujama daug didesnių palūkanų.

Vadinama Beta grąža yra prieinama visiems, todėl dauguma investuotojų, priimdami investicinius sprendimus, pagrindinį dėmesį turėtų kreipti į tai, kokią Betą jie norėtų pasiekti ir kas svarbiausia, ar jie galės toleruoti prisiimamą riziką, tada susiformuoti reikiamos alokacijos investicijų portfelį ir “įsikibus” jo laikytis.

Alpha grąža

Na ir galiausiai trečiasis bendros grąžos šaltinis yra vadinama Alpha grąža – tai yra grąža, kurią galima sugeneruoti pergudraujant kitus rinkos žaidėjus, sistemiškai išnaudojant jų iracionalumą bei daromas klaidas. Kalbant apie Alpha grąžą reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką – vienam rinkos žaidėjui norint uždirbti teigiamą Alpha grąžą, kitas žaidėjas turi patirti nuostolį, o tai reiškia, kad bendrai susumavus visų rinkos žaidėjų „strategavimą“ galutinis rezultatas yra lygus 0. Būtent dėl šios priežasties Alpha grąža labai dažnai vadinama „Zero-sum game“.

Pavyzdžiui, jau žinome, kad sėkmingiausias visų laikų investuotojas Warren Buffett per pastaruosius 35 metus sugebėjo sugeneruoti 21% bendrą investicijų grąžą. Per analizuojamą laikotarpį nerizikinga investicijų grąža arba infliacija buvo lygi 2.7%, tuo tarpu JAV akcijų grąža siekė 11%. Tai reiškia, kad akcijų rizikos premija (Beta grąža) buvo lygi 8.3%. Tuo tarpu Warren Buffett sugeneravo 10% Alpha grąžą (21% – 11% = 10%). Čia yra gražioji medalio pusė, apie kurią dauguma ir nori girdėti. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Tačiau yra ir kita medalio pusė – jei yra kas sugebėjo sugeneruoti teigiamą Alphą, reiškia turėjo būti ir tokių investuotojų, kurie panašiu dydžiu nuo rinkos atsiliko. Kaip jau žinome, vidutinis JAV investuotojas per pastaruosius 20 metų sugeneravo maždaug 4.7% neigiamą Alpha grąžą. (Plačiau apie tai: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Galima drąsiai teigti, kad sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą yra labai sudėtinga, ypač tiems dalyviams, kurie neturi aiškios strategijos, reikalingų išteklių analizei bei modeliavimams atlikti ir kurie sprendimus priima vadovaudamiesi emocijomis (kitaip tariant paprastiems investuotojams).

Kur galima surasti tą Alpha grąžą? Iš tiesų, kaip yra daug skirtingų turto klasių, taip galime surasti ir ne vieną aktyvią strategiją, kuri per ilgą laikotarpį „turėtų“ padėti tą padaryti. Dauguma jų yra susijusios su tam tikrų neefektyvumų ar iracionalumų išnaudojimu.

Kaip Alpha grąžos generavimo pavyzdį galima būtų paminėti kelias strategijas. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad didesnės investicijų grąžos galima tikėtis sistemingai investuojant į didesnio dividendinio pajamingumo akcijas ar į pastaruoju metu daugiausiai brangusias turto klases. Taip pat didesnės grąžos galima tikėtis neinvestuojant į tas turto klases, kurios per pastaruosius metus sugeneravo neigiamą kainos pokytį ir pan.

Tačiau net ir šios ar panašios strategijos nepadės Jums uždirbti 100% per metus, taip pat nepadės išvengti nuostolingų periodų. Kaip ir investuojant į bet kokią turto klasę, po ypač pelningo periodo ateis šiek tiek prastesnis, nuostolingas periodas, kuris ne vieną investuotoją privers nuleisti rankas bei pradėti ieškoti kitos, tuo metu pelningai veikiančios strategijos. Tačiau kaip rodo investuotojų elgsenos bei jų rezultatų tyrimai, panašūs sprendimai galiausiai paprastam investuotojui padeda sugeneruoti ne teigiamą, o priešingai, neigiamą Alpha grąžą.

Kokia yra žemiška realybė?

Realiame gyvenime yra taip, kad dauguma pradedančiųjų (bet nebūtinai) investuotojų, ypač tų, kurie investavimą suvokia kaip lošimą, dažniausiai to nesuvokdami, iš karto siekia Alpha grąžos, t.y. tos bendros grąžos dalies, kurią sugeneruoti yra sudėtingiausia.

Kaip žinome, neturint aiškios strategijos arba nesugebant jos laikytis disciplinuotai pasiekti teigiamą Alphą praktiškai neįmanoma. Dauguma nori iš karto pradėti skraidyti dar nemokėdami vaikščioti. Kokios tokio užsiėmimo pasekmės ir taip aišku.

Kokie tokios strategijos rezultatai? Analizuojant JAV investuotojų į akcijas pastarųjų 20 metų rezultatus paaiškėja liūdnas faktas – kasmet dėl savo „sėkmingų“ sprendimų, vietoje siekiamos 15 – 20% metinės grąžos jie uždirba vos  3 – 5% (3 – 5 kartus mažiau, nei svajoja) arba dvigubai mažiau nei būtų uždirbę tiesiog investavę į visas JAV akcijas ir nieko nedarę.

Be abejo, pastarasis variantas daugumos investuotojų nežavi, gi kiekvienas iš mūsų norime atrasti naująją Apple ar Tesla, tačiau vėlgi, tą padaryti tikimybė yra kur kas mažesnė nei tarkime žaidžiant ruletę atspėti skaičių (ruletėje yra 37 skaičiai, tuo tarpu pasaulyje yra daugiau nei 10000 skirtingų bendrovių akcijų).

Ką tokiu atveju daryti?

Taigi, jau galime grįžti prie esminio klausimo „Ką daryti?“. Dauguma jau turėjote suprasti, kad kiekvienas investuotojas iš esmės turi tris pasirinkimus.

Pirmas būtų pats paprasčiausias ir, be abejo, saugiausias variantas – investuoti į pačias saugiausias finansines priemones ir „pasiimti“ tik nerizikingos grąžos dalį. Nors šis variantas daugumai atrodo labai nuobodus, tačiau net ir toks sprendimas būtų daug geresnis lyginant su pinigų laikymu „kojinėje“, kur jie nuvertėja dėl infliacijos. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės)

Antras variantas vis dar yra pakankamai paprastas ir rekomenduojamas daugumai pradedančiųjų investuotojų – susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį bei siekti teigiamos Beta grąžos arba kitaip tariant investuoti pasyviai. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Kaip jau buvo minėta, šis variantas yra prieinamas visiems, tiesiog reikia susiformuoti kuo plačiau išskaidytą investicijų portfelį, pasirinkti pačius efektyviausius bei pigiausius indeksinius investicinius fondus bei disciplinuotai laikytis pasirinktos strategijos. Šis variantas turėtų ypač tikti tiems, kurie netiki, kad ilgalaikėje perspektyvoje aplenkti rinką yra įmanoma. Taigi, jei rinkos yra efektyvios ir galiausiai daugiau uždirbti nepavyks, kam eikvoti savo brangiausią turtą – laiką ir sveikatą, veltui.

Na ir trečias variantas būtų pats rizikingiausias bei reikalaujantis daugiausiai „įsitraukimo“ – investuoti aktyviai tikintis sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą. Šiuo atveju reikėtų susirasti investavimo strategiją, kurią būtų galima ištestuoti su istoriniais duomenimis, kuri būtų patikrinta laiko, turėtų paprastą loginį paaiškinimą, o ją įgyvendinti realybėje būtų galima lengvai ir efektyviai. Atrodo ne taip ir paprasta, tačiau tokių strategijų tikrai yra.