Kaip Jūs vairuojate?

Geriau negu vidutiniškai, vidutiniškai ar blogiau negu vidutiniškai? Jeigu manote, kad geriau negu vidutiniškai, sveikiname – Jūs atsakėte taip, kaip ir kiti 82% tyrimo dalyvių, jie irgi mano, kad vairuoja geriau negu vidutiniškai. Tai kas gi tada vairuoja vidutiniškai, arba blogiau negu vidutiniškai? Tik 18% vairuotojų? Deja, bet tam, kad gautume vidurkį, pusė vairuotojų turėtų vairuoti geriau negu vidutiniškai, pusė blogiau negu vidutiniškai ar bent jau arti to. Tikriausiai sutiksite, kad čia kažkas ne taip.

Labai panašiai yra ir su investavimu. 2006 metais apklausus 300 fondų valdytojų 74% iš jų atsakė, kad jiems sekasi geriau negu vidutiniam, ir tik 26% manė, kad jiems sekasi vidutiniškai, o tokių, kuriems sekėsi blogiau negu vidutiniškai iš viso nebuvo. Tačiau panagrinėjus fondų grąžos rezultatus matome visiškai priešingą situaciją – skirtingi tyrimai rodo, kad tik apie 10 – 40%, tai yra mažiau negu pusė, profesionalių investuotojų sugeba pasiekti geresnius negu vidutiniai rezultatus.

„Madingos“ investicijos

Ankstesniame straipsnyje nagrinėjome vieną iš investuotojų klaidų – per ilgą nuostolingų investicijų laikymą. Dažnai tokios investicijos atsiranda iš madingų “karštų” akcijų. Patyrę investuotojai juokauja: “Kas yra ilgalaikė investicija? – Tai nepavykusi trumpalaikė investicija”. Mados keičiasi dažnai ne tik drabužių bet ir akcijų rinkoje, o tai galima pamatyti pažvelgus į žemiau pateiktus populiariausių pastarųjų dviejų dešimtmečių mobiliųjų telefonų gamintojų akcijų kainų grafikus.

Visi mes esame kada nors patikėję stebuklinga, neklystančia bendrove, kurios rezultatai atrodo niekada nenuvils. Dažnai vedami šio tikėjimo mes suinvestuojame savo didžiąją dalį lėšų į šią vieną bendrovę (ar keletą panašių). Polinkis sutelkti investicijas į vieną ar kelias madingas akcijas yra būdingas melancholikams (45% iš jų tai pripažino apklausos metu) ir cholerikams (39% iš jų įvardijo tai kaip didžiausią savo klaidą). Abiems investuotojų tipams yra būdingas charakterio neurotiškumas, kuris pasižymi nestabilumu savo nuotaikose, bei veiksmuose, todėl tokie investuotojai tam tikrais momentais pagauti euforijos ir tikėjimo savimi, rinkos analitikais ar tiesiog spauda, gali lengvai prisiimti didesnę riziką negu derėtų. Kaip rodo moksliniai tyrimai per daug pasitikintys savimi prekiautojai mažiau diversifikuoja savo investicijų portfelį ir linkę dažniau kaitalioti savo investicijas.

Perdėtas pasitikėjimas savimi

Kas gi yra tas perdėtas pasitikėjimas savimi (angl. overconfidence) ir kodėl, kaip rodo moksliniai tyrimai, studijuojantys sprendimų priėmimo klaidas, jis atneša finansinius nuostolius? Riba tarp sveiko pasitikėjimo savimi ir perdėto pasitikėjimo yra labai plonytė ir esminis skirtumas tarp dviejų yra atotrūkis nuo realybės, o jis dažniausiai atsiranda dėl grįžtamojo ryšio nebuvimo arba jo ignoravimo.

Investavimas yra ta sritis, kur grįžtamasis ryšys turi daug klaidinančių trukdžių (trumpalaikis spekuliavimas, angl. day trading) ir yra labai ištęstas laike, jeigu Jūs esate ilgalaikis investuotojas. Todėl investavime yra ypač didelė rizika „susirgti“ neklystančio investuotojo liga ypač kuomet visos rinkos kyla. Ne veltui rinkos senbuviai sako: „Nereikia painioti savo smegenų galimybių ir „buliaus“ rinkos“.

Perdėtas pasitikėjimas savimi yra būdingas ne tik investuotojams. Jau praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje mokslininkai pastebėjo, kad tai būdinga ir gydytojams, investiciniams bankininkams, inžinieriams, verslininkams, teisininkams, aukščiausio lygio vadovams ir tai priklauso ne nuo profesijos, bet nuo charakterio.

Kaip vienas iš pavyzdžių apklausus 2994 naujai iškeptus JAV verslininkus 81% iš jų manė, kad jų verslas turi daugiau kaip 70% šansų būti sėkmingu, bet tik 39% iš jų manė, kad bet kuris kitas naujas verslas turi daugiau negu 70% šansų pasiekti sėkmę. Kitais žodžiais tariant, pusė iš jų buvo įsitikinę, kad jiems patiems negalioja statistikos dėsniai, tačiau kitiems jie galioja. Tačiau JAV naujų įmonių statistika negailestinga, ji byloja apie visiškai priešingą situaciją – 10 metų sulaukia tik apie 29% naujai įsteigtų įmonių, t.y. 70% tikimybė tapti nesėkmingu, o apie du trečdaliai nesulaukia nei penkerių metų jubiliejaus.

„Lošimas biržoje“ arba spekuliavimas

Dar įdomesnių faktų atskleidė amerikiečių mokslininkas Terrance Odean su kolegomis studijuodamas spekuliantų prekybą Taivano akcijų biržoje tarp 1992 iki 2006 metų. Pasirodo vienu metu šioje biržoje aktyviai prekiauja virš 150 tūkstančių pavienių spekuliantų ir jie sugeneruoja apie 15 – 25% visos akcijų biržos prekybos.

Dauguma, apie 80%, dienos prekeivių/spekuliantų (angl. day trader) palieka rinką greičiau negu per 2 metus (greičiau negu nesėkmingi verslininkai) ir paprastai kuo prasčiau sekasi tuo greičiau palieka, nes nebeturi pinigų susimokėti brokeriui. Apie 40% naujokų rinką palieka jau per pirmą mėnesį. Po penkių metų lieka tik apie 7% visų pradėjusiųjų spekuliuoti.

Tyrėjai paskaičiavo, kad 74% dalyvių spekuliantų rinkoje yra naujokai, bet jie sudaro tik apie 34% apyvartos pinigais visoje spekuliantų prekyboje. Likę patyrę spekuliantai t.y. prekiaujantys daugiau kaip 2 metus skirstomi sekančiai: 24% pastoviai patiria nuostolius ir sudaro apie 54% spekuliantų apyvartos pinigine išraiška ir tik 1.6% iš visų spekuliantų prekiauja pelningai, bet jų apyvarta siekia net 12% visos apyvartos. Vidutiniškai per dieną visi spekuliantai bendrai praranda apie 0.1% nuo savo investicijų, (neskaičiuojant komisinių brokeriams, kurie gali sudaryti nuo 0.1% iki 0.3% nuo prekybos apimties), o reiškia maždaug 25% nuostolį per metus, jeigu yra prekiaujama kiekvieną darbo dieną.

Tačiau labiausiai mokslininkus stebina tie 24% prekiautojų, kurie pastoviai patiria nuostolius, tačiau vis tiek tęsia prekybą. Tam yra labai sunku rasti racionalių paaiškinimų. Mokslininkai daro prielaidas, kad greičiausiai šiuos prekiautojus palaiko ne ekonominės paskatos pagrįstos pinigų uždirbimu, bet labiau emocinės paskatos kaip jaudulio, adrenalino siekimas arba savotiška pramoga prilygstanti lošimo pojūčiui (net liaudyje yra sakoma “lošia biržoje”) ar tiesiog noras pasigirti, pasididžiuoti prieš kitus.

O gal dalis šių lošėjų tiesiog nemoka skaičiuoti – nes jie brokeriams sumoka daugiau negu patys “išlošia”. Greičiausiai tai viskas kartu sudėjus, kas pavirsta perdėtu tikėjimu savo gebėjimais kada nors uždirbti iš akcijų prekybos – puikus perdėto pasitikėjimo savimi pavyzdys. Ne veltui sakoma, kad geriausi brokerių klientai yra gydytojai, inžinieriai ir teisininkai – menkai suprantantys finansus ir ekonomiką, bet gaunantys stabilias pajamas, kurių dalį skiria “lošimams biržoje” ir tarpininkų mokesčiams.

Turimos informacijos pervertinimas

Psichologai jau seniai pastebėjo, kad mes žmonės, priimdami mums svarbius sprendimus, esame linkę pervertinti ryškią, labiausiai dėmesį patraukiančią, geriausiai išsilaikančią atmintyje, ir su mūsų požiūriu sutampančią informaciją, kitaip sakant informaciją turinčią emocinį užtaisą ypač, jeigu ji pateikiama su pavyzdžiais ir yra gražiai įpakuota. Tačiau mes nuvertiname arba ignoruojame informaciją, kuri yra abstrakti, sausa, statistinė arba prieštarauja mūsų įsitikinimams, nors ir ši informacija gali būti pamatinė teisingam sprendimui priimti. Tuo puikiai naudojasi reklamų gamintojai, pabrėždami emociškai stiprias produkto savybes, bet nutylėdami kainą ar aptarnavimo kaštus. O rinkose nemažai sprendimų yra priimama remiantis gandais ir gražiomis istorijomis apie būsimą sėkmę.

Tačiau investavimas yra skaičių žaidimas, nors ir tuos pačius skaičius galima interpretuoti įvairiai. Investuotojai yra linkę pervertinti savo jėgas neteisingai traktuodami informaciją, pavyzdžiui tą pačią akciją galime vertinti pagal skirtingus rodiklius: kainos pokytį per praėjusį laikotarpį (angl. momentum), akcijos kainos ir pelno santykį (P/E), kainos santykį su buhalterine verte (P/B) ir pan.

Tai yra vieša informacija, prieinama bent kuriam rinkos dalyviui, bet skirtingą investavimo strategiją taikantys investuotojai šią informaciją vertins skirtingai. Pavyzdžiui, spekuliantas sureikšmins kainos pokyčio rodiklį, bet vertės investuotojui kainos/buhalterinės vertės rodiklis bus ženkliai svarbesnis. Dėl to skirtingiems investuotojams ta pati akcija turės skirtingą patrauklumą, o kiekvienas iš šių investuotojų per daug reikšmės/svorio skirs savo mėgstamiems indikatoriams ir dažniausiai pražiūrės kitus, nes mes esame linkę atmesti mums nepritariančią nuomonę ir tokiu būdu nuvertiname reikšmingas aplinkybes priimdami mums svarbius sprendimus.

Pavyzdžiui, 1990 metais Warren Buffett pradėjo pirkti banko Wells Fargo akcijas ir jo bendrovė Berkshire Hathaway tapo didžiausiu šio banko akcininku valdanti apie 10% banko akcinio kapitalo. Tuo tarpu trumpalaikiai investuotojai pradėjo spekuliuoti, kad šio banko akcijos nuvertės dėl blogėjančio paskolų portfelio kaip ir kitų regioninių bankų ir tuo pačiu metu skolinosi ir pardavinėjo banko akcijas (angl. short sell). Ir iš tiesų banko akcijos tais metais prarado apie 49% savo vertės, tačiau nuo to laiko akcijos pabrango apie 260%, o Warren Buffett bendrovė išliko didžiausia šio banko akcininkė iki šių dienų ir šis paketas šiandien yra vertas apie 22 mlrd. JAV dolerių. Kaip iliustruoja pavyzdys, gali būti teisingos dvi nuomonės vienu metu, bet paprastai jų laiko horizontas ženkliai skiriasi. Todėl klausant ekspertų nuomonės yra labai svarbu išsiaiškinti, kokiame laiko periode ekspertas tikisi, kad investicija pabrangs arba nuvertės ir kokiais rodikliais jis vadovaujasi darydamas šią prognozę.

Situaciją vertinkite objektyviai

Kaip matome, investavime yra labai svarbu išlikti objektyviam. Ne veltui visi investuotojai lygina savo rezultatus su ilgalaike rinkos grąža, kaip ir psichologai lygina savęs vertinimo testo rezultatus su aplinkinių apklausos nuomone apie tiriamąjį tam, kad nustatyti susireikšminimo laipsnį. Tam, kad sugrįžti atgal į realybę reikia nepamiršti išorinės nuomonės.

Per daug pasitikintys savimi investuotojai yra linkę dažniau pirkti ir parduoti savo investicijas, negu mažiau savimi pasitikintys, nes jie tiki, kad jie yra geresni už kitus investuotojus. Deja, statistinė duomenų analizė rodo, kad šie gausiai prekiaujantys investuotojai pasiekia blogesnius rezultatus, negu vidutinis investuotojas. Išimtis yra fondų keitimas 2 – 3 kartus per metus su profesionalo pagalba. Kaip parodė tyrimas atliktas Švedijoje, tokiems investuotojams geriau sekėsi auginti savo pensiją negu tiems, kurie neatliko jokių veiksmų nuo investavimo pradžios.

Taigi, jeigu Jūs esate melancholikas arba cholerikas žinokite savo polinkį priimti impulsyvius sprendimus ir perdėtą pasitikėjimą savimi. Tai gali padėti situacijose, kuomet rezultatai priklauso nuo Jūsų įdėtų pastangų, tačiau investavime dažnai tai trukdo, nes dėl aukščiau paminėtų priežasčių iškraipo objektyvią informaciją.

Didelėse investicinėse bendrovėse vyrauja praktika neleisti prekiauti dileriui, kuris netikėtai tą dieną daug uždirbo, nes gausu atvejų kuomet pilnas adrenalino ir jausmo „aš galiu“ dileris praranda daugiau, negu uždirbo per likusią dienos dalį. Tas pats galioja ir su nesėkmingais sandoriais, dileris patyręs nesėkmę linkęs prisiimti daugiau rizikos tam, kad padengtų nuostolius. Kaip mūsų senoliai sako: „Barė tėvas sūnų ne todėl kad lošė, bet todėl, kad bandė atsilošti.“

Ne veltui kiekvienoje investicijų apžvalgos pabaigoje yra pastaba: „Praeities rezultatai negarantuoja tokių pačių rezultatų ateityje“.

Prognozuoti praeitį daug lengviau

JAV dienraštis „The Wall Street Journal“ išnagrinėjo daugiau kaip 700 ekonominių prognozių išsakytų 14-os JAV centrinio banko atstovų laikotarpyje nuo 2009 iki 2012 metų pasisakant prieš JAV Kongresą. Kaip matyti iš analizės, bankininkams geriausiai sekėsi prognozuoti atsiliekančius ekonominius indikatorius, tokius kaip nedarbo lygis bei infliacija, nes jie yra ekonomikos augimo arba stagnacijos pasekmė. (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)

Tačiau suprognozuoti teisingai ekonomikos augimą sekėsi ypač prastai – daugelis nuprognozuodavo į priešingą pusę, o geriausias pataikė mažiau negu vieną iš trijų kartų, nuo jo ne daug atsiliko dabartinė JAV centrinio banko (FED) vadovė Janet Yellen. Ji buvo viena geriausių prognozuojant nedarbo lygį, gal dėl to Kongresas ir paskyrė ją eiti centrinio banko vadovės pareigas.

Paaiškinimas: atspėjus visus įvykius reikšmė turėtų būti 1, nepataikius nei vieno reikšmė artėja prie -1.

Daugiau nėra geriau

Philip Tetlock JAV politinės psichologijos profesorius, 2005 metais savo knygoje paskelbė dvidešimties metų tyrimo duomenis apie 284 įvairių sričių ekspertus, kurių pagrindinis darbas yra televizijoje, spaudoje skelbti prognozes, patarinėti vyriausybėms, dalyvauti apskrituose diskusijų staluose.

Kaip parodė tyrimai, ekspertai pagal savo prognozių tikslumą nėra geresni negu eilinis pilietis arba kitaip sakant statistiškai pataiko tiek pat, kiek pataikytų kiekvienas iš mūsų. Bet skirtingai nuo mūsų jie labai retai pripažįsta klydę, o juo labiau dėl to nejaučia jokios kaltės. Jie savo klaidas dažnai paaiškina gana įtikinamai, kad įvyko mažos tikimybės įvykis, kuris galėjo nutikti tik vieną kartą per šimtą ar daugiau metų, arba kad tiesiog dar neatėjo laikas jų pranašystei išsipildyti. Profesorius pastebėjo, kad kuo dažniau ekspertai minimi žiniasklaidoje tuo jų prognozės yra netikslesnės, bet jų pasitikėjimas savimi yra didžiulis, ir greičiausiai dėl šios priežasties jie yra dažniau kviečiami pasisakyti.

Tetlock paprašė tiriamųjų ekspertų savo srityje paskirstyti tikimybes trims galimiems ateities įvykių scenarijams: a) situacija išliks tokia pati; b) situacija pagerės (daugiau politinės laisvės, ekonomikos augimo) ar c) situacija pablogės (represijos, recesija).

Tiriami ekspertai su savo spėjimais pasirodė blogiau negu būtų spėją atsitiktinai, kuomet kiekvienam scenarijui būtų priskirta 33% tikimybė. P. Tetlock pastebėjo, kad gili specializacija kurioje nors vienoje srityje neatneša pranašumo prognozuojant. Kas dar įdomiau, ekspertai visuomet „pamiršdavo“ savo priskirtas įvykių tikimybes ir tvirtindavo, kad jie priskyrė didesnes tikimybes teisingai įvykių sekai, negu rodė stebėtojų užrašai.

Ekspertai yra linkę daryti tas pačias klaidas kaip ir mes visi – priskirti didesnę tikimybę įvykiams su daugiau atributų, tačiau pagal tikimybių teoriją atskirų įvykių sekos tikimybė yra mažesnė, negu kiekvieno iš jų atskirai paėmus. Žmogiška intuicija naudojasi vaizduote, o vaizdas mintyse atrodo labiau įtikinantis, kuo tiksliau jį apibūdinsime detalėmis. Taigi panašu, kad „ekspertai“ nesistengia išpranašauti ateitį, bet stengiasi mums pasirodyti įtikinamai čia ir dabar, kad mes jais patikėtume, nes po trijų ar keturių mėnesių dauguma mūsų tiksliai nebeprisimins šių pranašysčių, o ekspertai įtikinamai vėl mums paaiškins kodėl įvyko kitaip, negu kad jie prognozavo arba kad mes klaidingai juos supratome.

Socialiniai reiškiniai ne fizikos dėsniai

Mes turime įsitikinimą, kad socialiniai reiškiniai yra taip pat lengvai nuspėjami kaip kad gamtos reiškiniai, ir jie turėtų kartotis. Tai yra tiesa tik iš dalies – istorija kartojasi, tačiau kartojasi skirtingai. Imperijos pakyla ir žlunga, bet dėl skirtingų priežasčių, revoliucijos vyksta, bet jas išprovokuoja skirtingos aplinkybės ir jos trunka skirtingus laikotarpius. Tas pats yra ir su ekonominiais ciklais. Mes visi suprantame, kad ekonomika patiria pakilimus ir nuosmukius, tačiau jų trukmė ir varančios jėgos nuolat keičiasi. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)

Pabandykite pastebėti savo kelionę į darbą kiekvieną dieną, tai panašus socialinis reiškinys kaip ir ekonomika, jame dalyvauja tie patys veikėjai – žmonės. Kelionė tarytum ta pati, vyksta tuo pačiu keliu, netgi daugelis veikėjų yra tie patys, bet kelionė kiekvieną kartą trunka skirtingą laiko tarpą, jeigu matuosime sekundžių ir minučių tikslumu, ir kiekvieną kartą suteikia mums skirtingų emocijų. Nes ir atsikeldami kiekvieną rytą Jūs juk ne pabundate tą pačią sekundę kasdien? Jūs juk ne visuomet išlipate ta pačia koja iš lovos? Jūs juk ne visuomet valgote tą pačią avižinę košę kiekvieną dieną.

Todėl socialinius reiškinius tiksliai prognozuoti yra labai sunku. Čia juk ne fizikos reiškinys kur vanduo užverda prie 100 laipsnių Celsijaus, o užšąla prie nulio (jeigu aplinkos slėgis yra apie vieną atmosferą).

Žmonių elgsenos prognozavimas

Psichologai sutinka, kad dalinai galima nuspėti žmogaus elgesį remiantis jo elgsena praeityje, tačiau tik išpildžius sekančias sąlygas:

1. Elgsena praeityje kartojosi dažnai ir yra virtusi įpročiais.
2. Projektavimo į ateitį periodas yra trumpas.
3. Aplinkybės laukiamos ateityje yra tokios pačios, kaip ir sukėlusios tokį elgesį.
4. Elgsena nebuvo koreguojama pastabomis ar kitais būdais.
5. Individo vidinė būsena nėra pakitusi.
6. Individas turi būti nuoseklus savo poelgiuose.

Kaip matome sąlygos panašios į laboratorijos, kad galėtume pakartoti eksperimentą ir gauti tuos pačius rezultatus.

Ekonominę ateitį, kaip ir politinę, lems žmogaus, kaip visuomenės atomo, elgesys ir sprendimai ateityje. Tačiau ateityje aplinkybės, bei dalies žmonių vidinė būsena ar kai kurie vidiniai įsitikinimai bus pasikeitę. Štai kodėl ateitis sunkiai prognozuojama, ją bus galima tiksliai suprognozuoti tik tuomet, kai bus galima suprognozuoti kiekvieno iš mūsų elgesį prie pasikeitusių aplinkybių, bei vidinės būsenos.

Gal tai ir yra įmanoma netolimoje ateityje didėjant procesorių greičiams ir pingant atminties nešikliams, o mums „on-line“ pranešinėjant savo psichologinę, emocinę, finansinę ir kitokią būseną šiame superkompiuterių amžiuje. Ar Jūs galite įsivaizduoti situaciją, kuomet kažkas suprognozuos Jūsų elgesį bent jau metams į priekį… Skamba šiurpokai. Tačiau jeigu pastebėtoje Amazon.com Jums siūlo sekančius pirkinius pagal Jūsų pirkimų istoriją, arba Spotify naują parenka muziką priklausomai nuo to, kokios muzikos klausotės dažniausiai. Tai pirmieji bandymai nuspėti, kaip Jūs elgsitės ateityje.

Akcijų kainų prognozavimas

Daugiausiai aistrų sukelia akcijų rinka ir susidaro įspūdis, kad jeigu ekonomika auga tai ir akcijų rinka turėtų augti. Tačiau dar 2005 metais mokslininkai Elroy Dimson, Paul Marsh and Mike Staunton iš London Business School atliko tyrimą išstudijuodami 17 šalių ekonomikos BVP vienam gyventojui augimo įtaką šalies akcijų rinkai, kuris parodė, kad nėra patikimo dėsningumo tarp ekonomikos ir akcijų rinkos augimo. Greičiau atvirkščiai, akcijų rinka bando nuspėti ekonomikos augimą spėdama kompanijų pelningumo augimą, bet jai tai irgi sunkiai pavyksta – tik truputi dažniau negu kas antrą kartą. Mokslininkai daro prielaidą, kad brangstant akcijoms ekonomikos dalyviai jaučiasi turtingesni ir jie pradeda daugiau vartoti, o vartojimas skatina augimą, tai tarytum savaime išsipildanti pranašystė.

Vienos iš pasaulyje didžiausių fondų valdymo įmonių Vanguard analitikai tyrė eilę ekonominių indikatorių, t.y. kaip jie pranašauja akcijų kainų augimą. Tarp jų buvo netgi iškritusio lietaus kiekis. Tyrimas parodė, kad lietaus kiekis koreliuoja truputėli daugiau negu ekonominis augimas 0.06 prieš 0, kur idealią koreliaciją (sąryšį tarp dviejų reiškinių) rodytų koeficientas lygus 1. Daugelis populiarių signalų, kuriuos investuotojai seka, turi mažesnę koreliaciją su akcijų kainomis ateityje negu iškritusio lietaus kiekis – matas, kurį retas susietų su investavimu – rašė Vanguard analitikai.

Dėsningumų ieškojimas

Žmonės visais laikais gerbė žynius, nes ateities matyme yra kažkas antgamtiško, paslaptingo kas priverčia šiurpti kūną kuomet pranašystė išsipildo. Tačiau labai sunku yra tiksliai nustatyti, kiek tų pranašysčių išsipildo, nes niekas neveda tikslaus jų registro. Ir pranašai tai puikiai žino.

Kaip juokauja akcijų rinkų analitikai siūlydami kolegoms sėkmingos karjeros kelią – reikia išleisti du naujienlaikraščius su skirtingais pavadinimais, kur viename prognozuoji, kad rinkos kils, o kitame, kad rinkos kris. Kuomet viena iš „pranašysčių“ išsipildo, tęsi darbą su sėkmingu, bet leidi dar vieną ir taip kol pavyks pasiekti išsipildžiusių pranašysčių „nenutrūkstamą“ seką bent keletą kartų, o tada galima jau pardavinėti prenumeratą internete (nenustebčiau, kad dalis internetinių naujienlaikraščių tai ir daro).

Kaip rodo psichologų tyrimai, pranašysčių labiausiai reikia žmonėms, kurie nesijaučia kontroliuojantys situaciją, arba jaučiantys, kad kontrolė slysta iš rankų. Pranašysčių mums reikia kuomet nori priimti sprendimus nukreiptus į ateitį, pvz. pirkti akcijas ar ne. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad visur mes siekiame atrasti tam tikrus dėsningumus, paaiškinimus netgi ten, kur jų visai nėra. Tai atsiradę iš poreikio eliminuoti neapibrėžtumus tam, kad jaustumėmės saugiai ir nejaustume vidinio nerimo. Dažniausiai mes jaučiamės žymiai geriau žinodami nors ir netiesą apie ateitį, dėl to, kad kaltės jausmą už klaidas galėsime suversti kam nors kitam.

„Valdoma“ ekonomika

Dažniausiai mes norime išgirsti teigiamas sau prognozes, kad jaustumėmės geriau. Šių dienų politikai ir ekonomikos strategai (ypač JAV) bando tuo pasinaudoti stengdamiesi pakelti vartotojų ūpą vartoti, o investiciniai bankai stengiasi skelbti teigiamas prognozes tam, kad paskatinti investuotojus pirkti brangstančias akcijas.

Šiais laikais vienas svarbiausių indikatorių tampa vartotojų pasitikėjimo rodiklis, kuris iš esmės priklauso nuo to, ką rodo per žinias – esant teigiamai informacinei aplinkai pasitikėjimas kyla, esant neigiamai krinta. Taigi panašu, kad mes ateiname į „valdomos“ ekonomikos amžių, kuomet visuotinės informavimo priemonės mums stengsis įteigti, kad viskas yra gerai, o mes bėgsime į parduotuves leisti dar neuždirbtų, bet paimtų skolon, pinigų su tikėjimu, kad viskas ateityje bus gerai.

Taigi, visuomet geriausia vadovautis savo protu ir stengtis pačiam suprasti reiškinių esmę, bei nebijoti klysti. Kaip sakė žymus investuotojas George Soros: „Daugeliui atrodo, kad klysti yra gėdinga, man gi savo klaidų pripažinimas tai pasididžiavimo šaltinis. Kuomet mes suvokiame, kad netobulas reiškinių supratimas yra žmogiška būsena, turime suvokti, kad klysti nėra gėdinga, gėdinga yra netaisyti savo klaidų.“

Tačiau ateina diena, kai mes prarandame viltį ir galų gale pripažįstame, kad klydome, ir parduodame investiciją su didžiausiais nuostoliais. Kaip parodė vienas iš investuotojų tyrimų, 56% melancholikų, 46% cholerikų ir 41% flegmatikų pripažįsta, kad didžiausia jų klaida investuojant yra per ilgas nuostolingų investicijų laikymas.

Baimė nusivilti

Kodėl mes delsiame parduoti nuostolingas investicijas? Mokslininkai mano, kad tai susiję su nusivylimu. Nenoras nusivilti mus stabdo priimti reikiamą sprendimą ir atlikti veiksmą – parduoti nuostolingas akcijas. Tačiau jeigu tą pačią sumą uždirbtume, greičiausiai tas akcijas lengvai parduotume ir džiaugtumėmės tokio pat dydžio pelnu. (Plačiau apie tai: Pagrindinės psichologinės investuotojų problemos)

Šią tendenciją dar 1979 m. pastebėjo mokslininkai Danielis Kahnemanas ir Amosas Tversky, jie pavadino tai perspektyvos teorija (angl. prospect theory), kuri sako, kad tokio pat dydžio nuostoliai emociškai mums suteikia daugiau skausmo, negu tokio pat dydžio atlygis suteiktų džiaugsmo. Įvairių eksperimentų metu buvo įvardinta, kad šis skirtumas siekia apie du kartus, bet situacijose, kai ant kortos statoma mūsų sveikata ar gyvybė, tai gali siekti ir dešimt ar dar daugiau kartų.

Kas gi vyksta mūsų smegenyse kuomet reikia priimti rizikingus sprendimus? Mokslininkai magnetinio rezonanso aparatu skenavo tiriamųjų smegenis tuo metu, kai jie turėjo priimti sprendimus dėl keleto investavimo pasirinkimų. Vėliau tiriamiesiems buvo parodoma, kiek jie uždirbtų daugiau, jeigu būtų pasirinkę alternatyvų variantą, kas, savaime aišku, sukeldavo nusivylimą. Smegenų skenavimo rezultatai parodė sumažėjusį aktyvumą smegenų „apdovanojimų centre“. Tuo tarpu aktyvumas smegenų migdoliniuose kūnuose (amygdala) buvo padidėjęs.

„Migdolinis kūnas“

Migdoliniai kūnai atsako už emocijas, ypač neigiamas, ir aktyviai dalyvauja atpažįstant grėsmę, kuomet reikia greitai priimti sprendimus – bėgti, kovoti ar sustingti grėsmės akivaizdoje. Tokiomis akimirkomis migdolinis kūnas tarsi perima visą organizmo valdymą atjungdamas mąstymo, loginio galvojimo funkcijas tam, kad būtų sutaupyta laiko.

Migdolinis kūnas priklauso paprastesnei ir evoliuciškai senesnei smegenų daliai, kuri reguliuoja mūsų refleksus ir yra labai panaši į primityvesnių gyvūnų kaip ropliai ar graužikai smegenis. Taip pat buvo pastebėta, kad ligoniai, kurių migdolinis kūnas pažeistas, neturi baimės jausmo, lengvai toleruoja įsiskverbimą į asmeninę zoną bei sunkiai atpažįsta emocijas žmonių veiduose. Tuo tarpu žmonės, kurių migdolinis kūnas yra didesnis, turi daugiau socialinių kontaktų bei didesnį emocinį intelektą. O kaip žinia, emocingiems žmonėms žymiai sunkiau sekasi investuoti.

Neprisirišti prie savo investicijų

Tai pastebėjo ir amerikiečių medicinos daktaras bei elgsenos ekonomikos tyrinėtojas Richardas L. Petersonas, su kolegomis atlikęs psichologinius testus su 2600 investuotojų bandydamas išsiaiškinti, koks asmenybės tipas tinkamiausias investuotojo vaidmeniui pagal tarp psichologų pripažintą „Didžiojo penketo“ (angl. big five) modelį. Deja, tyrimo duomenys parodė, kad nėra vieno tokio idealaus asmenybės tipo. Tačiau tyrėjai pastebėjo aiškų ryšį tarp investuotojų pasiekto pelningumo ir tokių asmeninių savybių kaip didelis atvirumas potyriams ir žemas neurotiškumas.

Atvirumas potyriams – tai laki vaizduotė, dėmesys, intelektinių žinių troškimas, domėjimasis vidiniu ir išoriniu pasauliu, kitaip sakant, platus individo interesų ratas ir žavėjimasis naujovėmis. Tokie žmonės yra emociškai lankstūs ir neprisiriša prie savo investicijų emociškai. Priešingybė jiems būtų praktiški žmonės, nemėgstantys išsiskirti, bet mėgstantys rutiną ir vertinantys tradicines vertybes.

Neurotiškumas rodo asmens tendenciją patirti neigiamus jausmus – baimę, liūdesį, nepasitenkinimą, pyktį ir pan. Investuotojai pasižymintys žemu neurotiškumu geba išlaikyti emocinį stabilumą, ramumą, turi gebėjimą įveikti stresines situacijas. Jiems tiktų posakis “Nesidžiaug radęs, neverk pametęs”, ir jie nesutinka su teiginiais “mėgstu jaudulį”, “siekiu nuotykių”, “mėgstu veiksmą”.

Taip pat tyrėjai pastebėjo, kad per tyrimo laikotarpį geriausi investuotojai patyrė mažiau nuostolių, kas rodo gerą rizikos valdymą. Šie investuotojai visuomet turi atsitraukimo planą B dar prieš atlikdami investiciją ir jo laikosi, jeigu investicija neatitinka jų lūkesčių. Jie veikia greitai ir neatgailauja dėl nepavykusių investicijų, nes tai traktuoja kaip investavimo proceso neatskiriamą dalį, bet stengiasi ją ne eliminuoti visiškai, o minimizuoti. Rinkoje skaitoma, kad siektinas pelno ir nuostolio santykis yra 4 : 1, tai yra kad nuostolio dydis turėtų sudaryti nedaugiau kaip vieną ketvirtąją potencialaus pelno. Tam kad realizuoti planą B būtinas aukštas sąmoningumo lygis ir griežta savidisciplina. Kaip kažkas yra pasakęs „mums lemta patirti vieną iš dviejų skausmų: disciplinos arba nusivylimo“.

Patarimas paprastiems investuotojams

Ką daryti, norint sumažinti nuostolius investavime? Patyrę prekiautojai akcijomis kaip antai dešimto pagal dydį pasaulyje rizikos fondo BlueCrest valdytojas Michael Platt sako: „Jeigu investicija nepavyko, tai reiškia nepavyko ir ja reikia atsikratyti, kuo anksčiau tai padarai tuo daugiau pinigų sutaupai.“ (Plačiau apie tai: Kaip mąsto geriausi investuotojai?)

Taigi pirmas patarimas neprofesionaliems investuotojams būtų, jeigu Jūs negalite skirti visos darbo dienos investavimui ir tai daryti kiekvieną dieną – venkite „karštų“ akcijų, nes mados investavime keičiasi greičiau negu drabužiuose. Venkite nedidelių, nežinomų įmonių akcijų nes jos dažnai naudojamos „interneto guru“ strategijose „užpumpuok ir parduok“ (angl. pump-and-dump), kuomet interneto naujienlaikraščių pagalba skleidžiama analitinė informacija apie tokių kompanijų „šviesią“ ateitį prieš tai reklamuotojui nusipirkus tos kompanijos akcijų. Ir kadangi akcijų kiekis yra nedidelis kylant ažiotažui akcijos kaina smarkiai kyla ir iš to daugiausiai uždirba informaciją skleidęs „guru“. Jums geriausiai tiks investavimas į fondus, o ne į pavienes akcijas.

Aktyviai prekiaujantiems, patarimas yra senas kaip akcijų rinka – nusimatykite priimtinų nuostolių dydį, taip vadinamą rizikos biudžetą, t.y. kiek Jūs galite sau leisti nuostolių nepadarydami ženklios žalos visam investiciniam portfeliui. Tyrimų duomenimis vienos investicijos nuostolių dydis neturėtų viršyti 1 – 2% viso jūsų investicinio portfelio vertės. Šis dydis turėtų apspręsti Jūsų investuojamos sumos dydį į vieną poziciją, skaičiuojant galimą maksimalų nuostolį per 1 – 2 dienas.

Neįsimylėkite savo investicijų

Na ir galiausiai neįsimylėkite savo investicijų, nes tai meilė be atsako, juk akcijos nežino, kad Jūs jas turite ir juo labiau už kiek jas pirkote ar norėtumėte parduoti. Laikydami nuostolingą investiciją mes prarandame galimybę apie ją spręsti bešališkai, objektyviai ir dažnai ignoruojame blogas naujienas susijusias su investicija, kas vadinama patvirtinimo šališkumu (angl. confirmation bias), tai polinkis gaunamą informaciją interpretuoti sau palankiai.

Pardavus nuostolingą investiciją išnyksta savęs ir savo lūkesčių pateisinimo ieškojimai, kuomet bent kokioje informacijoje mes ieškome tik teigiamų žinių, panašiai kaip įsimylėjėliai nepastebi savo mylimojo neigiamų savybių. Atsikratę nuostolingos investicijos, mes galime pažvelgti į jos pliusus ir minus kitomis akimis, objektyviau, tarytum pradėdami nuo tuščio lapo. Ir jeigu mūsų nuomonė, po pakartotinos analizės, nepasikeitė dažnai mes galime investiciją įsigyti dar pigiau, kai kaina nustos kritusi. Kaip sakė telefono išradėjas A. G. Bell: „Kuomet vienos durys užsidaro kitos atsidaro, bet mes taip dažnai ir taip ilgai ir su tokiu apgailestavimu žiūrime į užsidariusias duris, kad nepastebime tų, kurios atsivėrė“. Sėkmės investuojant.

Kaip pavyzdys, periodiškai investuojant kas mėnesį po 100 eurų per dešimt metų sukauptos pajamos iš investicijų, esant vidutinei metinei  6% grąžai,  siektų apie 4500 eurų, po dvidešimt metų – 22000 eurų, o po 30 metų – 65000 eurų, neskaitant į santaupas atidėtų pinigų, kurie sudarytų 12000, 24000, 36000 eurų atitinkamai.

Kaip matome, po 30 metų uždirbtų pinigų suma beveik 2 kartus viršytų taupymui atidėtų pinigų sumą. Tai kaip savotiškas eskalatorius, kuris Jus kelia aukštyn neskaitant Jūsų pastangų. Rezultatas įspūdingas, tačiau Lietuvos banko atlikto tyrimo duomenimis apie 33% Lietuvos gyventojų nieko nesutaupo.

Vartojimo atsisakymas

Investavimui reikia drąsos ir kantrybės. Investavimas – tai pirmiausia sprendimas atsisakyti vartojimo ir „gražaus“ gyvenimo dabar, tam kad sukaupti kapitalą vartojimui ateityje. Įvairių vartotojų apklausų metu apklaustieji dažniausiai įvardija per mažas pajamas kaip pagrindinę kliūtį taupymui.

Tai suprantama, jeigu pajamos 500 eurų ar mažiau, tačiau tikriausiai daugelis nustebs išgirdę tokį pasiteisinimą iš žmonių gaunančių 1000 eurų atlyginimą ar dar daugiau. Šis pasiteisinimas neatrodo įtikinantis, kai žmogus gauna vidutines ir aukštesnes pajamas.

Amerikiečių mokslininkai Venti ir Wise, o vėliau J. W. Diamond savo tyrimais parodė, kad žmonės sulaukę 60 metų gaunantys 3 – 4 kartus mažesnes pajamas per savo gyvenimą sugeba sutaupyti daugiau, negu kai kurie uždirbantys daugiau negu milijoną. Tyrimo metu visi tiriamieji buvo suskirstyti į dešimt grupių – deciles, pagal vidutines pajamas uždirbtas per visą darbinę karjerą. Decilėse LI7, LI8, LI9, LI10 dalyviai uždirbo daugiau negu milijoną JAV dolerių per savo karjerą, tačiau dešimtadalis iš jų sutaupė mažiau negu 2 – 3 kartus mažesnes pajamas gavę piliečiai.

„Zefyro eksperimentas“

Atsakymas slypi ne pajamų dydyje, kaip daugelis linkę galvoti, bet žmonių psichologijoje. Mokslininkai mano, kad tai labiau susiję su reiškiniu vadinamu „atidėtas atpildas“ (angl. delayed gratification). 1960 metais Stenfordo universiteto mokslininkas Walter Mischel atliko taip vadinamą „zefyro eksperimentą“ (angl. marshmallow experiment). Jo metu darželinukas buvo paliekamas kambaryje vienas su zefyru priešakyje maždaug 15 minučių ir perspėjamas, jeigu jis iškęs nesuvalgęs zefyro tuomet jis gaus antrą, kaip apdovanojimą už kantrybę, jam tereikia paskambinti varpeliu.

Eksperimento dalyviai buvo stebimi ir toliau paauglystėje ir jau suaugę. Tie eksperimento dalyviai, kurie iškentėjo ilgiau, pasiekė aukštesnius įvertinimus mokykloje ir buvo apibūdinami tėvų kaip labiau subrendę, turintys aukštesnę savivertę, geriau susitvarkantys su stresu. Taip pat šie eksperimento dalyviai turėjo mažesnį polinkį priklausomybėms, impulsyvumui, agresijai ir hiperaktyvumui. Jau suaugę šie dalyviai pasižymėjo mažesniu polinkiu vartoti narkotikus, ar kitoms priklausomybėms, turėjo mažiau skyrybų ir antsvorio.

Vėliau respondentams po 40 metų buvo skanuojamos smegenys magnetino rezonanso aparatu. Tyrimai parodė, kad kantresniųjų smegenyse aktyvuojama priekinė smegenų žievė, kuri yra atsakinga už loginių sprendimų priėmimą, tuo tarpu nekantriausiųjų smegenyse aktyviau reiškėsi smegenų dalis, atsakinga už malonumo pojūtį. Šie eksperimentai atskleidė, kad dalinai mūsų polinkis taupyti apsprendžiamas fiziologijos ir aplinkos, kurioje augome. Jeigu tėvai vaikystėje mus mokė, kad malonumai yra antroje vietoje po būtinųjų dalykų, tai yra didelė tikimybė, kad mes taip elgsimės ir likusį gyvenimą.

Hiperbolinis diskontavimas

Antrasis fenomenas susijęs su investavimo atidėliojimu yra susijęs su reiškiniu vadinamu hiperbolinis (perdėtas) diskontavimas (angl. hyperbolic discounting). Tai klaidingo skaičiavimo mintyse pasekmė kuomet arčiau laike esantis apdovanojimas vertinamas žymiai labiau, negu nutolęs laike.

Mokslininkai atliko eksperimentus siūlydami dalyviams pasirinkti, kas geriau – 50 dolerių dabar ar 100 dolerių po metų. Dauguma eksperimento dalyvių rinkdavosi 50 dolerių dabar. Tačiau tiems patiems dalyviams pasiūlius pasirinkti, kas yra geriau – 50 dolerių po 5 metų ar 100 dolerių po šešių metų, dauguma pasirinkdavo 100 dolerių po 6 metų, nors tarpas laike tarp pinigų gavimo buvo toks pats kaip ir pirmu variantu – vieneri metai.

Teisingas atsakymas priklauso nuo Jūsų turimų alternatyvų. Pavyzdžiui, jeigu Jūs matote banko indėlį su 1% metinėmis palūkanomis kaip alternatyvą, tuomet yra logiška rinktis 100 dolerių po metų negu 50 dolerių dabar, nes šiuo atveju Jūs uždirbate 100% palūkanas. Tačiau jeigu Jūs turite verslo idėją, kaip tuos 50 dolerių padvigubinti ar patrigubinti, tuomet 50 dolerių dabar būtų teisingas pasirinkimas.

Mokslininkai, atlikdami šiuos eksperimentus, pastebėjo, jog asmenys turintys narkotikų ar kitas priklausomybes, kaip patologinis lošimas, visuomet rinkdavosi artimesnį laike apdovanojimą, t.y. pinigams ateityje taikydavo nerealiai aukštą diskonto normą.

Kaip matome polinkis atidėti investavimo pradžią yra tampriai susijęs su savikontrolės lygiu. Tai patvirtino ir moksliniai tyrimai nustatę, kad mažiau taupantys žmonės turi antsvorio problemų. Žmonės gebantys atsisakyti malonumų dabar vardan didesnio malonumo ateityje yra labiau linkę taupyti, negu tie kurie vertina malonumą čia ir dabar. Labiausiai atidėlioti investavimą yra linkę melancholikai ir sangvinikai, kurie įvardijo tai kaip didžiausią savo klaidą investavime (75% ir 70% apklaustųjų atitinkamai). Šie charakterio tipai yra labiau linkę pasiduoti jausmams, o ne racionaliems skaičiavimams, todėl jiems labai sunku prisiimti nežinomybės riziką.

Disciplinuotas procesas

Kaip galima susidoroti su šiomis silpnybėmis? Kaip ir visose ydose svarbiausia jas reikia pripažinti. Šiuo atveju jeigu Jūs per metus sutaupote mažiau negu 10% savo pajamų – laikas susirūpinti. JAV Socialinės apsaugos administracijos skaičiavimais 10% nuo pajamų investavimas yra tinkamas visoms pajamų grupėms pradedančioms taupyti iki 35 metų. Pavyzdžiui pradėjus taupyti nuo 45 metų jau reikės atidėti apie 20% savo pajamų tam, kad pasiekti tą patį rezultatą.

Jeigu Jums atidėti 10% savo atlyginimo atrodo daug, pradėkite nuo mažesnės sumos kad ir 20 – 30 eurų kas mėnesį, o po to didinkite kas pusmetį kol pasieksite bent 10% nuo savo pajamų. Šiuos pinigus perveskite iš karto gavę atlyginimą, kad nekiltų pagunda jų išleisti. Tai turėtų būti atskira taupomoji sąskaita arba dar geriau – pensijinis fondas, kur galite susigrąžinti pajamų mokestį. Jeigu gaunate premiją, ją reiktų dalinti pusiau ir pusę nukreipti ilgalaikėms investicijoms, o kitą pusę skirti malonioms išlaidoms – savęs apdovanojimui.

Dažnai žmonės klaidingai mano, kad reikia ypatingų žinių tam, kad pradėti investuoti, tačiau šių žinių reikia tik tuomet, jeigu norite aplenkti visus kitus investuotojus. Tokiu atveju investavimas turėtų tapti Jūsų profesija. Tačiau Jūs juk nebandote tapti gydytoju jeigu susergate, ar automobilių mechaniku, jeigu sugenda automobilis. Tais atvejais Jūs kreipiatės į tos srities specialistą. Taip ir investavime rinkitės subalansuotus fondus kur apie 60% lėšų yra skiriama rizikingoms investicijoms kaip akcijos, o likusi 40% dalis yra skirta saugioms investicijoms kaip obligacijos.

Nekaitaliokite investavimo krypčių, nes kaip rodo tyrimai, neprofesionalūs investuotojai mėgsta rinktis „madingas“ kryptis apie kurias perskaito žiniasklaidoje, o žiniasklaida rašo apie tai, kas buvo pelninga praeityje, o ne kas bus pelninga ateityje. Geriau atsirinkite fondą, kuris nuskaičiuoja mažiausiai aptarnavimo mokesčių, tai parodo bendrasis išlaidų koeficientas, kuo jis mažesnis tuo daugiau Jūsų pinigų keliaus investicijoms. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame investuodami į lietuviškus fondus?)

Taupymo skeptikams reiktų paminėti, kad autorius nesiūlo atsisakyti visų išlaidų ir tik taupyti, autorius siūlo atsisakyti tik 10% nereikalingiausių išlaidų nuo kurių nepablogėtų gyvenimo kokybė čia ir dabar, tačiau ženkliai pagerėtų nedarbingame amžiuje. Kaip savo tyrimo išvadose pabrėžė Venti ir Wise – pagrindinis veiksnys, apsprendžiantis sukaupto finansinio turto kiekį pensiniame amžiuje yra apsisprendimas taupyti.

Taigi, Jūsų gerovė yra Jūsų rankose ir kaip sakė pagrindinis Warren Buffett mokytojas Benjamin Grahem: „Investuotojo didžiausia problema ir didžiausias priešas yra jis pats“.

Sėkmės pavyzdžiai

Dauguma mūsų prieš atlikdami pirmą realų veiksmą investicijų pasaulyje žavėjomės vienu ar kitu autoritetu, dažniausiai tai būna Warren Buffett arba George Soros.

Per ilgą savo karjerą jie pasiekė įspūdingų rezultatų, stipriai viršijančių rinkos vidurkį. Apšilus kojas ir pradėjus gilintis atsiranda ir daugiau sektinų pavyzdžių. Kai kurių jų vidutinė metinė investicijų portfelio grąža net viršija anksčiau minėtų gigantų, tačiau jie dėl tam tikrų priežasčių nėra plačiai žinomi. (Plačiau apie tai: Sėkmingiausių investuotojų rezultatai)

Kai norime būti panašūs į sėkmingiausiai investuojančiuosius, tai turėtų reikšti, jog norime pasiekti tokius pačius arba bent jau panašius investavimo rezultatus, būti tokie turtingi ir žinomi kaip jie. Viskas atrodytų lyg ir labai paprasta, tačiau kodėl mes manome, kad galime ar turime būti panašūs į kažkokį konkretų investuotoją? Ar žinome, kaip jie pasiekė savo sėkmę? Žemiau pateikiame svarbiausias mintis, kurios būdingos daugumai investuotojų.

Nuspręsti, kas man tinka

Nuo ko reikėtų pradėti, nusprendus investuoti? Prieš atlikdamas pirmąjį veiksmą su realiais pinigais, kiekvienas turėtų iki galo suvokti, kad savo valia nusprendė investuoti pinigus ir aiškiai žinoti motyvus, kodėl tai daro. Reikia suprasti, jog investavimas yra labai sudėtingas, sunkus ir daug psichologinių pastangų reikalaujantis darbas. Kalbant apie motyvus, iš esmės jie ir lemia, kokia investavimo strategija yra priimtiniausia.

Tarkime, jei tikslas yra pinigų apsauga ir jų kaupimas, reikėtų rinktis saugesnes, mažiau svyruojančias investicijas, kaip pavyzdžiui valstybinės obligacijos. Tuo tarpu jei siekiama didesnio prieaugio, reikia susitaikyti su didesniais vertės svyravimais, tikėtina, ir didesniais nuostoliais. Priimtinesnė būtų spekuliantams artima strategija. (Plačiau apie tai: Iš ko susideda bendra investicijų grąža?)

Kuri strategija man priimtinesnė? Tai nėra paprastas klausimas, tačiau neįmanoma teisingai pasirinkti tinkamiausios investavimo strategijos neatsakius sau į klausimą, kokie yra mano investavimo tikslai ir koks esu kaip asmenybė. Nors ir labai norėtųsi būti panašiam į Warren Buffett, tačiau dėl tam tikrų psichologinių ar finansinių priežasčių tiesiog ne visi gali sau tą leisti, pavyzdžiui, laikyti nupirktą akciją ar kitą finansinę priemonę „amžinai“. Kitiems daug priimtinesnis yra toks investavimo metodas, kai siekiama pastovios mėnesinės investicijų grąžos nepriklausomai nuo rinkų svyravimų.

Pasirinktas investavimo būdas turi tikti, kaip kad tinka batai, kuriuos nešiojame. Viena iš sėkmingus investuotojus jungiančių grandžių – visi jie buvo pasirinkę aiškų investavimo būdą, kuris jiems puikiai tiko. Susikurti tokią investavimo strategiją gali užtrukti nemažai laiko bei pastangų, tačiau tai yra būtina.

Investavimo strategija

Investavimo strategija – tai investuotojo išgrynintas investavimo planas, kuriuo vadovaudamasis jis priima investicinius sprendimus, siekdamas išsikeltų tikslų, atsižvelgdamas į rizikos toleranciją bei pinigų poreikį ateityje. Dažniausiai investavimo strategijos susideda iš tokių dalių: turto paskirstymo (angl. asset allocation), pirkimo bei pardavimo gairių ir galiausiai rizikos valdymo.

Būtina turėti tam tikrą investavimo strategiją, jei norima būti pranašesniu už kitus investuotojus. Vienas iš esminių pranašumų – informacija. Jei turimas priėjimas prie „pirminės“ informacijos, o labai tikėtina, kad jį turi tokie investuotojai, kaip jau ne kartą minėti Warren Buffett ar George Soros, automatiškai įgaunamas pranašumas. Tokį pranašumą turi ir stambiausi investiciniai bankai. Taigi, iš karto galima teigti, kad likusieji investuotojai atsiduria prastesnėje pozicijoje. Tačiau yra ir kitų būdų, kaip padidinti savo galimybes sėkmingai investuoti. Tokiu kriterijumi gali tapti asmeninis investavimo planas ir disciplinuotas jo laikymasis.

Investavimo strategija gali būti paremta tiek fundamentaliąja, tiek technine analize arba jų deriniu. Tačiau, kad ir kokia ji bebūtų, prieš pradedant ją įgyvendinti reikia patikrinti, kokius investavimo rezultatus būtumėte pasiekęs, jei strategijos būtumėte laikęsis praeityje. Patikrinkite strategiją remdamasis istoriniais duomenimis. Kokie rezultatai pasiekti skirtingais periodais ir skirtingomis sąlygomis, kokius būtumėte patyręs didžiausius nuostolius ir kokį didžiausią pelną būtumėt uždirbęs? Jei strategija, testuojant ją su pakankamu duomenų kiekiu, davė teigiamą rezultatą ir atitinka visus keliamus reikalavimus, galima pradėti ją taikyti investuojant realius pinigus. Atlikus tokį elementarų tyrimą iš karto atsiduriame geresnėje padėtyje nei dauguma investuotojų. Reikia turėti omenyje, kad strategijos kūrimas ir testavimas yra sudėtingas, laiko reikalaujantis procesas.

Rizikos valdymas

Nepaisant viso to, kas buvo paminėta, net ir geriausia strategija neduotų puikių rezultatų, jei nebūtų naudojami paprasti rizikos valdymo metodai, jei jie nebūtų taikomi disciplinuotai. Dauguma investuotojų, kuriems sekasi, pažymi tai, kad rizikos valdymas yra daug svarbesnis nei investavimo strategija. Kaip rizikos valdymo pavyzdį būtų galima paminėti vadinamųjų „stop-loss“ pavedimų naudojimą: investicijų vertei nukritus iki tam tikros, iš anksto apibrėžtos vertės, jos automatiškai parduodamos. Be to, atskirai portfelio pozicijai reikėtų skirti ne daugiau 2% viso portfelio vertės. Taip pat prisiminkime taisyklę, jog portfelis bus „išgrynintas“, jei per metus bus pasiektas 20% nuostolis ir pan.

Net ir turint pačią geriausią strategiją, kartais neįmanoma išvengti labai didelių trumpalaikių nuostolių, kurie gali visiškai sužlugdyti jūsų investicinę sąskaitą ir jus asmeniškai. Tačiau tokių įvykių tikimybė labai stipriai sumažinama, jei pradedami naudoti rizikos valdymo metodai.

Investavimo planas

Galiausiai, kai jau turite investavimo strategiją bei rizikos valdymo metodus, reikia juos sujungti į investavimo planą, kuriame būtina detalizuoti visus investavimo sprendimus: kada priimamas sprendimas investuoti, su kokia portfelio dalimi tai atliekama, kada yra fiksuojamas nuostolis, o kada pelnas, be to nurodyti aiškius kriterijus, kodėl tai yra daroma. Neturėdamas šio plano kiekvienas investuotojas garantuotai pateks į tokią situaciją, kai bus labai sunku apsispręsti, ką daryti, o tokiais momentais dažniausiai ir padaromos didžiausios klaidos.

Disciplina

Visa tai, kas buvo paminėta anksčiau, galima apibendrinti vienu paprastu žodžiu „disciplina“. Dauguma sėkmingai investuojančiųjų pasakytų: „Žinau, jūs tai girdėjote milijoną kartų, tačiau patikėkite manimi – disciplina yra tikrai labai svarbus dalykas.“ Visų pirma, tik laikantis drausmės galima taikyti aiškius rizikos valdymo metodus. Antra, jei esate nedrausmingas, negalite tiksliai laikytis savo investavimo plano, o tai automatiškai veda į nuostolius.

Be disciplinos, dar galima kalbėti apie sugebėjimą išlikti ramiam, esant bet kokiai situacijai, sugebėjimą logiškai mąstyti. Neturint šių savybių būtų labai sudėtinga laikytis nusistatytos investavimo strategijos ir elgtis pagal išankstinį planą, esant nelauktiems neigiamiems rinkos pokyčiams.

Analizė

Daugelis sėkmės lydimų investuotojų nurodo, kad labai svarbu pastoviai vykdyti savo operacijų analizę. Būtent ji leidžia suprasti, kodėl vieni sandoriai yra pelningi, o kiti nuostolingi, kokiomis sąlygomis buvo atliekami vieni, o kokiomis kiti. Analizė leidžia sumažinti nuostolingų veiksmų skaičių.

Elkis priešingai

Kita gana plačiai žinoma taisyklė, kurios laikosi sėkmingai investuojantieji, – nesielgti taip, kaip dauguma. Kaip rodo istorija, minia dažniausiai pralaimi. Kodėl taip yra? Atsakymas labai paprastas: kad ir kaip norėtume, laimėti, uždirbti daug pinigų ir būti laimingi visi negalime.

Taigi jei norite, kad sektųsi geriau nei daugumai, turite elgtis priešingai arba kitaip nei dauguma. Iš čia ir yra kilęs garsusis Warren Buffett posakis: „Būk godus, kai visi bijo, ir bijok, kai visi yra godūs.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų toks paprastas posakis, tačiau ar bandėte kada jį įgyvendinti? Tą padaryti ypač sunku. Labai sunku galvoti, kad reikia pirkti, kai visi karštligiškai pardavinėja, arba pardavinėti, kai visi pažįstami aplinkui tik ir šneka, kiek uždirbo nusipirkę kažkokios bendrovės akcijų. Garsioji Warren Buffett frazė yra tik pavyzdys. Tačiau esminis dalykas yra tai, jog kiekvienas investuotojas privalo turėti savo stilių, galvoti savo galva ir pats priiminėti sprendimus. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis)

Galvok ne apie tai, kas bus, o ką darysi

Garsūs investuotojai dažnai sako: „Negalvok apie tai, ką darys rinka, jei tu neturi visiškai jokios įtakos. Galvok apie tai, ką tu darysi, kai rinka pajudės į vieną ar į kitą pusę.“ Kiekvienas pradedantysis investuotojas nori atspėti, ką rinka darys per ateinančią valandą, dieną, mėnesį, metus ar pan., taip pat nori „pataikyti į giliausią dugną ar aukščiausią piką“. Tačiau reikia suprasti, kad tą padaryti yra labai sudėtinga ir net daug žinių, patirties bei įgūdžių turintys investuotojai dažnai klysta. Tai suvokiant geriau net nesistengti spėlioti, verčiau koncentruotis į dabartinę situaciją, t.y. išmokti skaityti tai, ką rinka rodo esamuoju momentu. George Soros kartą yra pasakęs, kad nėra svarbu, kiek teisūs esame, ar kiek klystame, daug svarbiau, kiek mes uždirbame, kai esame teisūs, ir kiek prarandame, kai klystame. Čia į pagalbą ateina rizikos valdymas. Jei pelnas yra didesnis nei nuostolis, tai jau yra didelis pasiekimas.

Ne visiems sekasi

Apibendrinant sėkmės lydimų investuotojų patirtį galima teigti, jog naudojantis aukščiau paminėtais patarimais ir ugdant rekomenduojamas savybes kiekvienas gali išmokti, kaip reikia sėkmingai investuoti, tačiau daug lengviau išmokti, ką reikia daryti, negu iš tikrųjų tą daryti. Galiausiai, iš visų, kurie išmoks, kaip sėkmingai investuoti, tik nedidelė dalis pasieks ypač gerų rezultatų, nes tam greičiausiai reikia ir tam tikrų įgimtų savybių.

Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo enciklopedija” apie investuotojo psichologiją skirtingais ekonomikos ciklais pasakoja Donatas Frėjus.

Swedbank organizuoto mokymų ciklo metu Igoris Ryklys pristato pagrindines psichologines klaidas, kurias kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau padarome bei nurodo priemones, kaip tokių klaidų galima išvengti.

Pirmas žingsnis: susikoncentruok į tai, ką reikia išmokti

Visų pirma ir svarbiausia reikia pakeisti požiūrį į patį investavimo procesą. Daugiausia dėmesio investuotojai skiria klausimui: „Kaip uždirbti kuo daugiau pinigų?“ Tačiau iš tiesų reikia formuluoti šiek tiek kitokį klausimą: „Ką man reikia išmokti arba kaip aš turėčiau prisitaikyti, kad galėčiau sėkmingiau veikti?“

Reikia susikoncentruoti į patį procesą, kaip pasiekti konkrečius tikslus, susijusius su tobulėjimu, tačiau ne su galutiniu rezultatu – pinigais. Svarbiausia yra ne tai, kiek pinigų yra uždirbama per trumpą laikotarpį, o kas yra daroma ir kaip sėkmingai tai yra atliekama, nes būtent nuo to priklausys ir pinigų kiekis, kuris bus uždirbtas ateityje.

Patarimas galėtų būti toks: reikia atsidėti tam tikrą sumą pinigų, kuri būtų traktuojama kaip mokestis už mokslus, ir su ta suma dirbti tol, kol bus įgyta reikiamų įgūdžių arba kol jos nebeliks. Kokią sumą atidėti, priklauso tik nuo to, kiek dalykų dar reikia išmokti. Jei reikia įgyti tik vieną įgūdį, natūralu kad užteks mažesnės sumos, tačiau jei investuotojas tik pradedantysis, šis mokestis gali būti gana didelis ir su tuo yra būtina susitaikyti.

Antras žingsnis: išmok susidoroti su nuostoliais

Antrasis žingsnis turbūt yra vienas sudėtingiausių, tačiau ir vienas svarbiausių. Dauguma pradedančiųjų mano, kad investuojant įmanoma uždirbti pelną kiekvieną mėnesį, o aktyvūs prekiautojai tikisi pelno ir kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną ar net iš kiekvieno atskiro sandorio. Tai klaidingas požiūris. Investuojant ar prekiaujant, kaip ir bet kuriame kitame versle, niekaip neišvengsime nesėkmingų ar nuostolingų periodų. Pagrindinis dalykas, kaip tuo momentu atsilaikoma. Dauguma pradedančiųjų investuotojų yra nepasiruošę patirti nuostolių ir nežino, kaip elgsis, kai taip įvyksta, todėl tokiais periodais gali visiškai prarasti pasitikėjimą savimi ir priimti dar daugiau klaidingų sprendimų.

Siekiant to išvengti, reikia iš anksto nusistatyti, kiek galite sau leisti rizikuoti per metus, per mėnesį ar sudarant kiekvieną sandorį. Iš anksto žinant pačius blogiausius variantus iš karto yra su jais susitaikoma ir jei tai įvyksta, nėra jokio pagrindo save kaltinti, bijoti ar pan., nes toks scenarijus buvo numatytas iš anksto. Apie neigiamą scenarijų pagalvojus iš anksto, nuostolingo sandorio tikimybė nebesukelia skausmo ar baimės.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, nuostoliai yra žaidimo dalis ir juos reikia mokėti priimti. Dauguma sėkmingai veikiančių investuotojų to išmoksta, kai vieną kartą praranda visą savo turtą, t.y. gana skausmingu keliu.

Tad ką reikia daryti? Prieš atliekant kiekvieną sandorį reikia žinoti, kokia yra rizika, įsivardinti, kiek konkrečiai šis sandoris gali būti nuostolingas ir kad prireikus nuostolinga pozicija bus parduodama. Taigi, mokėjimas pripažinti, jog investicijos gali būti nuostolingos, ir sugebėjimas šiuos nuostolius užfiksuoti yra investavimo įgūdis. Jį galima ištobulinti tik remiantis skaudžia patirtimi, todėl vertėtų tai daryti naudojant kuo mažesnę sumą, kad nuostolis nesužlugdytų finansiškai ir psichologiškai.

Taip pat patartina kuo greičiau patikėti tuo, jog jei yra parduodama nuostolinga pozicija, dėl to netampama blogesniu ar kvailesniu žmogumi. Kai yra išsiugdomas įgūdis „priimti“ nuostolį automatiškai, pradedama absoliučiai kitaip žvelgti į naujai pasitaikančias galimybes ir prieš tai patirtas nuostolis nebeturi įtakos tolesniems sprendimams.

Trečias žingsnis: tapk vienos rinkos ekspertu

Iš pat pradžių reikėtų tapti vienos konkrečios strategijos ar sistemos ekspertu. Be abejo, pasirinkta strategija turėtų būti tokia, kuri, vertinant ilgą istorijos periodą, padėjo pasiekti teigiamų rezultatų. Geriausia, kad tai būtų labai paprasta, lengvai suprantama ir įgyvendinama strategija. Taip pat yra būtina žinoti, kiek maždaug sandorių galima sudaryti per metus, kiek vidutiniškai jų būna pelningų, koks vidutinis pelnas ir pan. Atsirinkus tokią informaciją, reikia pradėti ja vadovautis labai disciplinuotai, be jokių išimčių ir vengti visos kitos nereikalingos informacijos.

Atliekant šį pratimą, visų pirma, auga pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimą yra daug lengviau išsiugdyti, kai apsiribojama viena strategija ar viena rinka, taip atsiribojant nuo nuolat pasirodančių galimybių uždirbti nežmoniškus pinigus. Antras dalykas: yra būtina praleisti pasirodančias galimybes, jei kol kas nesama tos srities ekspertu. Taip bus išvengiama neapgalvotų sandorių, kurie dažniausiai sudaromi nenorint praleisti dar vienos „auksinės“ progos. Jei pastarasis dalykas vis vien neduoda ramybės, reikia užduoti sau klausimą: „Kur taip skubate?“ Jeigu yra tikima, jog anksčiau ar vėliau tapsite sėkmingai veikiančiu investuotoju, tai koks skirtumas, jei dabar praleisite vieną ar kelis galbūt pelningus variantus?

Ketvirtas žingsnis: išmok nepriekaištingai vykdyti pasirinktą strategiją

Siekiant nepriekaištingai vykdyti pasirinktą strategiją, neužtenka tik noro. Labai dažnai, kad ir kokia gera būtų konkreti strategija, vadovaujantis ja tikėtina net kelis kartus iš eilės investuoti nuostolingai. Po to labai dažnai, ypač pradedantieji investuotojai, nusprendžia pasitraukti. Tad kaip įveikti šį etapą? Reikia atlikti kelis pratimus.

Visų pirma šiam pratimui reikia paskirti tam tikrą sumą, kurios negaila prarasti, tada įsivardinti, kiek maždaug operacijų yra planuojama atlikti vadovaujantis konkrečia strategija ir kiek maksimaliai galima prarasti, jei, tarkime, visos pasirinktos investicijos bus nuostolingos. Galiausiai yra būtina griežtai įsipareigoti atlikti visas operacijas, kurias reikės, laikantis pasirinktos strategijos.

Atlikus šį pratimą bus galima atsakyti į klausimą, ar sugebate nepriekaištingai laikytis griežtai nusistatytų taisyklių. Jei atlikus nustatytą skaičių operacijų visgi yra taip, kad ne visada buvo elgiamasi pagal strategiją ar planą, reikia išsiaiškinti, kokios buvo pagrindinės to priežastys. Šį pratimą reikėtų kartoti tol, kol nepadaroma nė vienos klaidos. Tik atlikus viską teisingai įgaunamas pasitikėjimas savimi.

Tačiau reikia nepamiršti, kad tai bus tik pratimas, kurio tikslas išsiugdyti drausmingumą. Iš pradžių vertėtų naudoti kuo mažesnes sumas, o ateityje jas bet kada galima padidinti.

Penktas žingsnis: galvok „tikimybiškai“

Ką reiškia galvoti „tikimybiškai“? Visų pirma tai, kad rinkoje gali atsitikti bet kas ir tai visiškai nepriklauso nuo to, ką mes galvojame ar darome. Antra, norint uždirbti pinigus, nebūtina žinoti, kas nutiks ateityje. Na, ir, galiausiai, kiekvienas momentas rinkoje yra unikalus. Tik suvokus tai, galima suprasti, kad kaskart investuojant būtina įvertinti pelningumo tikimybę.

Kaip tą padaryti? Paprasčiausiai išstudijuoti istoriją, t.y. kaip viskas susiklostė pastaraisiais kartais, kai būdavo investuojama esant tokioms pačios sąlygoms, kaip kad yra dabar. Plačiausiai naudojamas būdas, kaip padidinti tikimybę uždirbti, – „eiti kartu su rinka“. Žinome, kad pavieniui negalime paveikti bendros rinkos krypties, todėl reikia išsiaiškinti, kokie investuotojai šiuo metu dominuoja: optimistai („buliai“) ar pesimistai („meškos“). Kai jau išsiaiškinama, kas vyrauja šiuo metu, verta elgtis taip, kaip elgiasi jie.

Šeštas žingsnis: išmok būti objektyviu

Norint būti visiškai objektyviu investuotoju, reikia galvoti, jog gali nutikti bet kas. Jei yra laukiama tik vieno varianto, labai stipriai padidėja tikimybė patirti nuostolius. Norint visą laiką išlikti objektyviu, reikia tikėtis kiek įmanoma daugiau galimų variantų. Taip pat reikėtų įvertinti, kiek kiekvienas iš jų yra tikėtinas, o tada įsivardinti, ką darysite kiekvienu konkrečiu atveju.

Kai mes įgyjame pasitikėjimo ir žinome, kad visada darysime tai, ką reikia daryti, nebeturime jokio pagrindo bijoti rinkos ar to, ką ji gali mums padaryti. Neturint ko bijoti, galima objektyviai stebėti rinką, priimti visą įmanomą informaciją. Taip bus daug lengviau studijuoti rinką ir daug greičiau pavyks suprasti, kas gali įvykti, ir to laukti.

Septintas žingsnis: stebėk save

Jei sėkmingai žengiami pirmieji šeši žingsniai, pasiekiamas labai aukštas lygis. Tokiu atveju verta kreipti dėmesį į tai, ką galvojate ir kokiai informacijai skiriate pirmenybę. Kiekvieną kartą investuojant reikėtų stebėti, kaip jaučiatės, kai investicijos iš tiesų būna pelningos, ir kaip, kai jos tampa nuostolingos. Reikėtų užsirašyti, kokios kyla mintys kiekvienu konkrečiu atveju ir kur link jos krypsta.

Jei, tarkime, investavus nuostolingai pastebima, jog yra ieškoma priežasčių, kodėl visi turėtų pradėti elgtis priešingai, tai reiškia, kad yra ieškoma pasiteisinimo, galvojama, jog dar ne viskas prarasta iki tol, kol nuostolinga investicija neparduota. Tai gali būti didelių bėdų pradžia. Reikia išlikti atviram visoms galimybėms, stengtis neprisirišti prie vieno varianto, nes jų gali būti be galo daug, ir bandyti suvokti, kas vyksta kiekvienu konkrečiu momentu.

Išvados

Investavimas greičiausiai yra vienas iš sudėtingiausių užsiėmimų, kurį bandysite šiame gyvenime. Kas keisčiausia, taip yra ne dėl to, kad tam reikia labai didelio intelekto, visiškai priešingai: kuo labiau esame įsitikinę, kad žinome ką reikia daryti, tuo mažiau mums sekasi.

Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo enciklopedija” apie pradedančiųjų investuotojų psichologiją, baimę, godumą, dažniausiai daromas klaidas pasakoja Laurynas Byla.

Investavimo psichologija – kas tai?

Investavimo ar prekiavimo psichologiją labai sudėtinga apibūdinti keliais žodžiais. Galima būtų teigti, kad tai yra tam tikra mūsų būsena, kuri mus apima investuojant. Šią būseną lemia tiek išoriniai (informacija, naujienos, kainos pokyčiai ir pan.), tiek ir vidiniai veiksniai (baimė, įsitikinimai, lūkesčiai, norai, viltys ir pan.).

Priklausomai nuo šių veiksnių darome vienokias ar kitokias išvadas ir jomis remdamiesi priimame sprendimus. Kadangi šią būseną veikia tiek daug veiksnių, labai didelė tikimybė, kad tai, kaip mes interpretuojame išorinę informaciją, yra susiję su tuo, kaip mes jaučiamės viduje. Tai reiškia, jog tikrasis vaizdas gali būti iškraipytas ir mūsų vidinė būsena gali lemti blogus sprendimus, nuostolius, nepasitenkinimą, baimę ir t.t. Visų pirma pažvelkime, kaip mes suvokiame save bei investicinę aplinką ir kokios pagrindinės problemos mus kamuoja.

Kas „judina“ kainą?

Svarbiausias rinkų komponentas yra jos dalyviai, t.y. kiekvienas iš mūsų – investuotojai, prekiautojai, fondų valdytojai ir pan. Jei nebūtų mūsų, nebūtų ir finansų rinkos. Būtent mes, mūsų požiūris bei įsitikinimai, kiek viena ar kita finansinė priemonė turėtų kainuoti, nulemia konkrečių investicinių produktų kainos judėjimo tendencijas. Be abejo, labai svarbu, į kurią pusę linksta didžioji dalis investuotojų: ar tiki, kad kaina turi kilti („buliai“), ar mano, jog ji turi mažėti („meškos“). Dažniausiai rinka yra linkusi judėti ta linkme, kur krypsta daugiau dalyvių.

Supratę save, suprasite ir rinką

Vis dėlto ar galime suprasti rinką, t.y. kodėl ji juda į vieną arba į kitą pusę, kaip mąsto bei į kurią pusę linksta dauguma dalyvių, jei nesuprantame, kaip ir ką apie konkrečias investicijas mąstome patys? Juk būtent mes esame sudedamoji rinkos dalis. Kaip galite stengtis suprasti visos grupės elgseną, jei nesuprantate savo elgesio ar jo priežasčių?

Kodėl darome klaidas?

Buvo paskaičiuota, kad apie 95% visų investavimo klaidų lemia vidiniai arba mąstymo dalykai: baimė būti neteisiam, rizikos nekontroliavimas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti rizikos ir pinigų praradimas, nesugebėjimas pasinaudoti palankia proga, pasiimti uždirbto pelno, leidimas pelningai investicijai pavirsti nuostolinga ir pan. Visi paminėti dalykai yra susiję su mūsų vidumi, o ne su rinka. Jei pradedame ką nors kaltinti, vadinasi negalime arba nenorime pripažinti, jog patys klystame, ir taip vengiame atsakomybės.

Baimė

Turbūt daugiausiai nuostolių finansų rinkose yra patiriama dėl baimės. Kas ta baimė ir kaip su ja kovoti? Yra toks posakis: „Pelnui reikia leisti augti, o nuostolį reikia fiksuoti greitai.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tikrai labai paprastas uždavinys, tačiau ar iš tikrųjų? Toliau pasižiūrėsime, kaip kiekvienu atveju jaučiasi investuotojas ir kodėl dažniausiai įvyksta atvirkščiai, t.y. pelnas fiksuojamas labai greitai, o nuostoliui leidžiama augti.

Taigi, kaip jaučiasi investuotojas, įsigijęs vieną ar kitą finansinę priemonę? Visų pirma, tai, į ką jis kreipia dėmesį, priklauso ne nuo jo nuostatų, o nuo to, „ką daro rinka“. Tarkime, jei situacija pasisuko tokia linkme, jog jo investicija pinga, jis bandys visą dėmesį sutelkti į labiau teigiamą ir negrėsmingą informaciją, kas padės pamiršti ar lengviau pakelti galimą nuostolį. Jei po nuostolingo periodo jo investicija sugrįš iki nulinio taško, t.y. įsigijimo kainos, investuotojas greičiausiai su palengvėjimu daug nemąstęs turimą poziciją parduos, nepriklausomai nuo tolimesnių perspektyvų. Tačiau jei rinka ir toliau „veiks prieš jį“, investuotojo psichologinė apsauga pradės po truputį byrėti: grėsmingos informacijos srautas taps toks didelis, kad nuo jo pasislėpti nebebus įmanoma. Investuotojas pasijus sugniuždytas ir tiesiog nebesugebės priimti sprendimo. Galiausiai stresas taps toks didelis, jog nebebus įmanoma toleruoti patiriamų nuostolių, ir vienintelis dalykas, ką investuotojas galės padaryti, kad pasijustų geriau, – tiesiog parduoti nuostolingą investiciją.

Jei investuotojas laiko pelningą poziciją, jis visą dėmesį nukreipia į visiškai priešingą informaciją. Baimė prarasti „turimą“ pelną privers jį koncentruotis į tai, ką rinka gali iš jo atimti. Taigi, investuotojas pastebės tą informaciją, kuri patvirtins jo baimę prarasti turimą pelną ir neleis objektyviai įvertinti situacijos, suvokti galimo potencialo. Galiausiai, nuostolio baimė privers jį anksčiau laiko parduoti „kol kas dar pelningą“ investiciją, nepaisant to, kiek galėjo uždirbti ateityje. Įdomu  tai, jog kai investicija bus parduota, investuotojas toliau stebės, kas vyksta su jo turėta finansine priemone. Jei ji toliau brangs, investuotojas save grauš, kodėl negalėjo išlaukti šiek tiek ilgiau ir uždirbti dar didesnį pelną.

Aukščiau buvo pateiktas labai realistiškas pavyzdys, kodėl dauguma investuotojų pelną pasiima per anksti, o nuostoliui leidžia didėti, t.y. visiškai priešingai, nei yra rekomenduojama.

Auksinė proga

Negali būti nieko blogiau nei praleista auksinė proga, t.y. sandoris, kuris nebuvo atliktas, tačiau kiekvienas „būtume tą padarę, jei tik būtume žinoję ir galėję“. Skamba tikrai pažįstamai, tačiau yra viena skaudi tiesa, kurios nenorime pripažinti: jei būtume žinoję ir galėję, būtume padarę ir turėję. Kuo greičiau tą suprasite, tuo greičiau galėsite pasinaudoti šiomis galimybėmis, o ne kaltinti save dėl to, jog jas praleidote.

Kad būtų paprasčiau, reikia suprasti, jog nėra tokio dalyko kaip tobula galimybė. Rinkose nuolat vyksta judėjimas ir visada yra daugybė galimybių, todėl kai būsite pasiruošęs, jūs jas atpažinsite ir jomis pasinaudosite. Kitą kartą praleistą galimybę visų pirma vertinkite kaip pamoką, tiksliai aprašykite, kodėl ją praleidote, kitaip tariant, pagal kokius kriterijus buvo galima ją identifikuoti ir kitą kartą būkite jai pasiruošęs.

Ar analizė tikrai gali padėti?

Daugelis investuotojų galvoja, kad pagrindinis dalykas, norint sėkmingai investuoti, yra teisinga analizė. Tačiau tokią logiką galima paneigti. Kai investuotojas, atlikęs konkrečią analizę, bando save ir kitus įtikinti, kad viską žino ir yra absoliučiai teisus, iš tikrųjų sako štai ką: „Aš tiksliai žinau, kiek investuotojų šiuo metu yra rinkoje ir kiek jų dar planuoja investuoti. Žinau, kaip jie vertina dabartinę rinkos kainą ir kas jiems yra didelė arba maža kaina. Taip pat žinau kiekvieno iš dalyvių galimybes vykdant konkrečius planus ir kokia kryptimi bei kaip stipriai tai gali paveikti kainas. Galiausiai, aš žinau, kada ir kiek dalyvių planuoja parduoti savo investicijas ir su kokia jėga jie tą darys.“

Jei jūs tikrai galite atsakyti į visus šiuos klausimus, tada tikrai žinote viską, bet… O tai jau reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kiek ir kokios informacijos jūs surenkate ir kokią išsamią analizę atliekate, vis tiek gali įvykti bet kas. Tada kyla klausimas: kodėl investuotojai, kuriems nesiseka investuoti, yra apsėsti rinkos analizės? Esminė priežastis – tikėjimas, jog būtent rinkos analizė suteiks tikrumo dėl to, kas gali įvykti ateityje. Jokia analizė negali būti 100% teisinga, tačiau dauguma pradedančiųjų investuotojų nori būti visuomet teisūs. Čia ir įvyksta pagrindinis konfliktas, kuris veda prie didelių nuostolių. Jei investuotojas pripažintų, kad rinkoje visada yra tam tikra nežinomybė, ir tam pasiruoštų, jis galėtų išvengti gana nemažai nuostolių.

Ką reikia daryti?

Būtina suprasti, kad rinka yra visuomet teisi ir nėra reikalo su ja kovoti, nes ji dažniausiai laimi. Tarp patyrusių investuotojų yra paplitęs vienas ganėtinai senas posakis: „Rinka gali išlikti iracionali daug ilgiau, nei investuotojas gali išlikti mokus“. Jei investuotojas nori būti sėkmingu, jis visų pirma turi atsikratyti baimės būti neteisiu arba nuostolio baimės, nes kitaip neįmanoma žiūrėti į rinką objektyviai, tada išsigryninti tam tikras investavimo taisykles bei išmokti disciplinuotai jų laikytis, na ir galiausiai nuolat tobulėti. (Plačiau apie tai: 7 žingsniai, kaip išspręsti psichologines investavimo problemas)