Investicinis fondas – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius. Šių investicinių priemonių rinkinys vadinamas fondo investicijų portfeliu. Fondo turtas yra visų investicijų rinkinys ir piniginės lėšos. Laikui einant jis kinta – dėl gaunamų pajamų (dividendų ir palūkanų), pelno arba nuostolio, fondui pardavus investicinę priemonę, dėl padidėjusios arba sumažėjusios investicinių priemonių vertės, dėl naujų fondo dalyvių įmokėtų piniginių įnašų arba išeinančių iš fondo dalyvių atsiimamų pinigų.

Būsimam fondo dalyviui įmokėjus piniginį įnašą, pinigai konvertuojami į investicinius vienetus, atsižvelgiant į investicinio vieneto kainą. Pavyzdžiui, jei norintis investuoti į investicinį fondą asmuo įmoka 1000 eurų ir nustatoma, kad vieno investicinio vieneto (fondo akcijos) vertė lygi 100 eurų, tai naujojo fondo dalyvio sąskaitoje bus 10 investicinių vienetų, arba akcijų. Fondo turtas priklauso visiems fondo dalyviams, proporcingai jų turimų investicinių vienetų (fondo akcijų) skaičiui. (Plačiau apie tai: Investiciniai fondai – populiariausia ir efektyviausia finansinė priemonė)

Investicinių fondų rūšys

Pagal tai, į kokias finansines priemones fondas investuoja, galima skirti tris pagrindines fondų rūšis: pinigų rinkos priemonių fondus, obligacijų (skolos vertybinių popierių) fondus ir akcijų (nuosavybės vertybinių popierių) fondus. Fondai gali būti ir mišrūs, pavyzdžiui, 30 procentų pinigų investuojama į akcijas, 70 procentų – į obligacijas. Fondai skiriasi pajamomis ir rizika. Dažniausiai galimybė gauti didesnes pajamas reiškia ir didesnius investicinio vieneto vertės svyravimus, t.y. didėja rizika uždirbti mažiau, nei tikėtasi, arba net atsiimti mažiau pinigų, nei buvo įdėta į fondą. To nereikėtų pamiršti renkantis fondą.

Pinigų rinkos priemonių fondai. Šie fondai yra mažesnės rizikos. Jų investicijų portfelius sudaro pinigų rinkos priemonės: bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir pan. Šios pinigų rinkos priemonės reiškia trumpalaikį skolinimą patikimoms institucijoms: vyriausybei, savivaldybei, bankams ir kt. Pinigų rinkos priemonių fondams būdingos mažos, bet pastovios pajamos. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės) Dėl mažo šių fondų pajamingumo reikėtų atsižvelgti į infliacijos riziką. Kai kainos šalyje auga sparčiai, pinigai (taip pat ir laikomi fonde) nuvertėja, todėl, jei fondo pajamingumas mažas, pajamos gali nekompensuoti pinigų nuvertėjimo. Tokiu atveju realių pajamų negaunama.

Obligacijų fondai. Šių fondų portfelį sudaro įvairios obligacijos, kurių terminai ir leidėjai gali skirtis. Obligacijų fondai teikia pastovias pajamas, kurios dažniausiai būna didesnės už pinigų rinkos priemonių fondų pajamas. Kadangi obligacijos gali būti labai įvairios, tai ir fondai, investuojantys į jas, gali labai skirtis pajamingumu ir rizika. (Plačiau apie tai: Obligacijos – ką reikia žinoti?)

Akcijų fondai – tai fondai, investuojantys į akcijas. Akcijų fondai pasižymi dideliu pajamingumu ir didele rizika. Investavus trumpam laikui, galima nemažai uždirbti, tačiau gali atsitikti ir taip, kad susigrąžinsite kur kas mažiau, nei investavote. Akcijų fondo vertė gali kilti ir kristi labai greitai, fondo turtą sudarančių akcijų kainos gali svyruoti dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, dėl bendrų ekonominių sąlygų ar tam tikrų produktų paklausos pokyčių. Dažniausiai fondo turto nuvertėjimą nepalankiu metu kompensuoja fondo turto vertės augimas, kai ekonominės sąlygos yra palankios. Dėl tokių turto vertės svyravimų į akcijų fondus patariama investuoti ilgam laikui. (Plačiau apie tai: Akcijos – ką reikia žinoti?)

Akcijų fondų gali būti įvairių:

Augimo fondai investuoja į perspektyvių įmonių akcijas ir tikisi, kad šių akcijų kaina kils.

Pajamų fondai investuoja į akcijas, už kurias reguliariai gaunami dividendai.

Indekso fondai investuoja į akcijas, kurios sudaro pasirinktą indeksą. Indeksas – tai rodiklis, kuris parodo, ar tam tikrų įmonių akcijų kainos kyla, ar krinta. Pavyzdžiui, jei indeksą sudaro 50 didžiausių šalies įmonių, toks indekso fondas investuos į 50 didžiausių šalies įmonių akcijas. (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Šakiniai fondai specializuojasi investuodami į akcijas tam tikroje ūkio šakoje ar segmente, pavyzdžiui, į technologijos bendrovių arba vartojimo prekių gamintojų akcijas.

Fondų fondai. Šių fondų turtas yra netiesiogiai investuojamas į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, įsigyjant kitų kolektyvinio investavimo subjektų vienetų ar akcijų. Fondų fondai kuriami siekiant užtikrinti didesnį investicijų diversifikaciją, nei jos diversifikuojamos investuojant į vieną įprastinį kolektyvinio investavimo subjektą. Į šiuos fondus siūloma investuoti mažą investavimo patirtį turintiems asmenims. Paprastai fondų fondo mokesčiai būna didesni nei įprasto investicinio fondo, nes fondų fondas neišvengia dvigubo apmokestinimo, t.y. be fondų fondo valdytojo nustatytų atskaitymų, taikomi ir kitų fondų, į kuriuos investuojamas fondų fondo turtas, atskaitymai.

Mišrūs fondai savo lėšas paskirsto investuodami į akcijas, obligacijas ir pinigų rinkos priemones.

Išlaidos ir mokesčiai

Išlaidos ir mokesčiai mažina fondo turto vertę. Fondai patiria įvairių išlaidų, pavyzdžiui, investicijų valdymo, rinkodaros, investicinių vienetų platinimo ir pan. Šias ir kitas išlaidas bei mokesčius tiesiogiai ar netiesiogiai padengia investuotojai, t.y. fondo dalyviai. Tiesioginiai mokesčiai turi didelę įtaką investuojant trumpam laikui, o netiesioginiai – ilgam.  Dažniausiai taikomi įvairūs dalyvio mokesčiai.

Dalyvio mokesčiai

Platinimo mokestis – tai tiesioginis mokestis, mokamas platintojui perkant fondo investicinius vienetus, dažniausiai jis skaičiuojamas kaip įmokamos sumos procentais. Pavyzdžiui, jei investuotojas įmoka 1000 eurų, o platinimo mokestis yra 2 įmokėtos sumos procentai, tai 20 eurų atitenka platintojui kaip mokestis, o 980 eurų patenka į fondą kaip įnašas.

Išpirkimo mokestis – tiesioginis mokestis, mokamas investavimo laikotarpio pabaigoje, išperkant investicinius vienetus. Pavyzdžiui, fondo dalyvis savo sąskaitoje turi 10 investicinių vienetų, o vieneto vertė yra 200 eurų. Fondo dalyvis gali pasiimti iš fondo pinigus, t.y. paprašyti, kad investiciniai vienetai būtų išpirkti. Jei išpirkimo mokestis yra 2 proc., dalyvis atsiims ne visus 2000 eurų, bet 1960 eurų, nes 40 eurų jis turės sumokėti kaip išpirkimo mokestį.

Sėkmės mokestis – tai atlyginimas valdymo įmonei, priklausantis nuo rezultatų. Sėkmės mokestis gali būti apskaičiuojamas skirtingai, tačiau dažniausiai jis priklauso nuo turto vertės prieaugio per tam tikrą laikotarpį. Praktikoje dažniausiai taikomas aukščiausios pasiektos ribos principas (angl. high water mark – HWM), t.y. sėkmės mokestis skaičiuojamas, jei fondo vieneto vertė yra didesnė nei bet kuri anksčiau buvusi didžiausia vieneto vertė. Tokio principo taikymas užtikrina, kad kritus rinkoms ir fondo vieneto vertei, fondo valdytojai negaus sėkmės mokesčio, kol nepanaikins patirto nuostolio. Tai reiškia, kad investuotojams neteks du kartus sumokėti už investicijų vertės augimą (jei vieneto vertė kilo, krito, paskui vėl augo).

Fondo išlaidos

Atlyginimas valdymo įmonei (fondo valdytojui) – tai mokestis už turto valdymą, įskaitant investicinių sprendimų priėmimą ir vykdymą, administracines išlaidas, rinkodaros bei kitas su fondo valdymu susijusias išlaidas. Šis mokestis išskaičiuojamas iš fondo turto, kaip ir kiti netiesioginiai mokesčiai, todėl fondo dalyvis nežino konkrečios sumokėtos sumos.

Atlyginimas depozitoriumui (bankui) – mokestis už turto saugojimą, įskaitant sąskaitų tvarkymą, užtikrinimą, kad operacijos su fondo turtu vykdomos nepažeidžiant teisės aktų, ir kitas depozitoriumo teikiamas paslaugas. Šis mokestis irgi yra netiesioginis, jis mokamas kaip atlyginimas valdymo įmonei.

Atlyginimas finansų tarpininkui – tai komisinis atlygis finansų maklerio įmonei arba banko finansų maklerio skyriui už vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą, kai fondo valdytojas paveda nupirkti ar parduoti akcijas, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Šis mokestis yra netiesioginis, jis būna didesnis, kai fondas dažnai perka ir parduoda vertybinius popierius (aktyviai prekiauja), o ne juos nuperka ir ilgai laiko.

Bendrasis išlaidų koeficientas – tai koeficientas, parodantis netiesioginių išlaidų ir mokesčių dydį per ataskaitinį laikotarpį (metus). Kuo didesnis koeficientas, tuo didesnes netiesiogines išlaidas fondas patiria. Bendrąjį išlaidų koeficientą galima rasti investicinių fondų ataskaitose ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumente.

Čia išvardyti tik pagrindiniai mokesčiai ir išlaidos, baigtinis mokesčių ir išlaidų sąrašas pateikiamas fondo taisyklėse ir jo prospekte. Be to, fondo prospekte nurodomas ir maksimalus fondo išlaidų dydis. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame investuodami į lietuviškus fondus?)

SASO išpirkimo suma tiesiogiai priklauso nuo to, kaip pakinta akcijų indeksas, su kuriuo šios obligacijos yra susietos. Skirtingai nuo tiesioginių investicijų į akcijas, investicijos į tokias obligacijas yra draudžiamos akcinės bendrovės. Bendrovė garantuoja, kad, net ir kritus akcijų indekso vertei, obligacijų išpirkimo metu jų savininkams bus išmokėta ne mažiau, nei sudaro obligacijų nominalioji vertė.

Investuotojai, įsigydami su akcijomis susietų obligacijų, gali tikėtis akcijų rinkai būdingos investicijų grąžos, o ji dažniausiai būna didesnė nei investuojant į fiksuotųjų palūkanų obligacijas. Tačiau prieš įsigydamas SASO investuotojas turėtų įvertinti riziką, kuri būdinga tik SASO emisijoms.

Pagrindiniai dalykai, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį investuotojas

SASO emisijos kaina. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar SASO emisijos kaina yra didesnė už obligacijos nominaliąją vertę, t.y. ar ji yra su priemoka.

Priemoka už obligacijas gali būti skirta investavimo koeficientui padidinti ir į obligacijų išpirkimo kainą neįskaičiuojama.

Investavimo koeficientas parodo, kiek akcijų indekso pokytis turės įtakos SASO prieaugiui. Skaičiuojant SASO prieaugį, akcijų indekso pokytis dauginamas iš investavimo koeficiento.

Akcijų indekso vertei padidėjus, obligacijų savininkas jų išpirkimo metu gaus obligacijos nominaliąją vertę ir prieaugį, priklausantį nuo investavimo koeficiento dydžio ir akcijų indekso pokyčio, o jeigu su obligacijomis susieto indekso galutinė vertė lygi indekso pradinei vertei arba ji yra sumažėjusi, obligacijų išpirkimo dieną investuotojui išmokama tik obligacijos nominalioji vertė.

Reikia įvertinti ir tai, kad obligacijų pelningumas yra skaičiuojamas ne nuo obligacijų įsigijimo kainos, o nuo nominaliosios vertės. Esant teigiamam akcijų indekso, su kuriuo yra susietos obligacijos, pokyčiui, obligacijos su priemoka prieaugis bus didesnis nei obligacijos be papildomos priemokos, bet jis gali būti mažesnis negu už obligacijas papildomai sumokėta priemoka, todėl investicijų grąža būna neigiama.

Jeigu obligacijų platinimo laikotarpis yra ilgas, tai jų platinimo metu obligacijų įsigijimo kainai gali būti taikoma nuolaida (diskontas). Tai reiškia, kad obligacijų emisijos kaina priklauso nuo obligacijų įsigijimo dienos (platinimo pradžioje obligacijų kaina būna mažesnė, ji kiekvieną dieną didėja).

SASO įsigijimo mokestis. Tarp emisijos sąlygų gali būti nustatyta ir sąlyga investuotojui papildomai sumokėti įsigijimo mokestį, skaičiuojamą nuo įsigyjamų SASO nominaliosios vertės. Šis mokestis yra laikomas emitento pajamomis, todėl skaičiuojant investicijos grąžą reikia žinoti, kad investuotojui šis mokestis nebus grąžintas.

Indeksas (indeksų portfelis), su kuriuo yra susietos obligacijos. Kuo daugiau padidėja indeksas, su kuriuo yra susietos obligacijos, tuo didesnį jų prieaugį gauna investuotojas. Informaciją apie indekso pokyčius galima rasti obligacijas leidžiančio emitento interneto svetainėje, taip pat indeksu prekiaujančių vertybinių popierių biržų arba indeksą skaičiuojančios agentūros interneto svetainėse (jų adresai paprastai nurodomi obligacijų emisijos prospektuose).

Investavimo koeficientas – tai koeficientas, parodantis, kokia akcijų indekso vertės padidėjimo dalis atitenka obligacijos savininkui

Metodas, kurį taikant skaičiuojama indekso galutinė reikšmė. Jei galutinė indekso reikšmė nustatoma pagal vieną konkrečios datos indekso reikšmę, tai SASO yra rizikingesnės nei obligacijos, kurių indekso galutinė reikšmė yra lygi kelių indekso reikšmių aritmetiniam vidurkiui. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip apskaičiuojamas indeksų reikšmių vidurkis. Vienas jo skaičiavimo metodas yra toks, kai indekso galutinė reikšmė nustatoma pagal indekso reikšmę, fiksuojamą kiekvieną paskutinių vienų obligacijų galiojimo metų mėnesį, kitas – kai indekso reikšmės fiksuojamos kas ketvirtį visą obligacijų galiojimo laikotarpį. SASO pajamingumas labai priklauso nuo indekso galutinės reikšmės nustatymo metodo. Pavyzdžiui, indekso vertei kylant, pelningesnės būna tos SASO, kurių indeksų reikšmės fiksuojamos obligacijų galiojimo pabaigoje, tačiau tais atvejais, kai indekso vertė iš pradžių kyla, o paskui krinta, pelningesnės būna tos obligacijos, kurių indekso reikšmės fiksuojamos visą SASO galiojimo laikotarpį.

Obligacijų likvidumas. Šiuo metu SASO Vilniaus vertybinių popierių biržoje neprekiaujama, todėl gali būti sunku jas parduoti kitiems investuotojams. Paprastai obligacijų emisijos sąlygose būna numatyta, kad investuotojai įsigytas obligacijas galės parduoti jas išleidusiam emitentui. Antrinėje rinkoje SASO pirkimo ir pardavimo kaina gali būti ir mažesnė, ir didesnė už nominaliąją vertę – tai priklauso nuo akcijų indekso vertės pokyčių.

Investuotojas prieš įsigydamas obligacijas būtinai turi susipažinti su obligacijų emisijos prospektu. Prospekte nurodomos visa išleidžiamų obligacijų savybės, informacija apie emitentą, jo finansinę būklę, aprašoma su emitentu ir obligacijomis susijusi rizika. Patvirtinti obligacijų prospektai skelbiami emitento, kuris viešai platina šias obligacijas, interneto svetainėje.

Su SASO susiję rizikos veiksniai

Prieš investuodamas į SASO investuotojas turėtų įvertinti su šiomis obligacijomis susijusią riziką. Trumpai aptarsime pagrindines rizikos rūšis.

Priemokos rizika. Priemoka už obligacijas į obligacijų išpirkimo kainą neįskaičiuojama, todėl rizikuojate prarasti sumokėtą priemoką.

Obligacijų įsigijimo mokestis. Šis mokestis laikomas emitento pajamomis, todėl reikia nepamiršti to, kad investuotojui šis mokestis nebus grąžintas.

Likvidumo rizika. SASO antrinė rinka yra nelikvidi, todėl prieš investuodami turite įvertinti tai, kad į SASO lėšos investuojamos iki išpirkimo.

Nenumatyti įvykiai ir prieaugio skaičiavimo rizika. Jeigu atsiranda nenumatytų įvykių (sustabdoma prekyba akcijomis, kurios naudojamos skaičiuojant indeksą, agentūra nusprendžia neskaičiuoti indekso ir kt.) arba padidėja pasirinkimo sandorio rizikos valdymo sąnaudos, emitentas nustato indekso uždarymo reikšmę arba pakeičia prieaugio apskaičiavimo tvarką ar jos dydį, vadovaudamasis Tarptautinės apsikeitimo sandorių ir išvestinių finansinių priemonių asociacijos (ISDA) patvirtintomis „2002 ISDA akcijų išvestinių finansinių priemonių apibrėžimų“ taisyklėmis. Tai reiškia, kad emitentas gali išmokėti mažesnę nei obligacijų išleidimo metu nustatyta tvarka apskaičiuotą prieaugio sumą arba jos iš viso nemokėti.

Piniginių lėšų įšaldymo rizika. Jei indekso galutinė vertė, palyginti su pradine verte, nepadidėja, investuotojas obligacijų išpirkimo metu atgauna tik nominaliąją obligacijų vertę.

Emisijų anuliavimo rizika. Tarp obligacijų emisijos sąlygų gali būti nustatyta, kad obligacijų emisija gali būti laikoma neįvykusia ir anuliuota, jei, pasibaigus platinimo terminui, investavimo koeficiento reikšmė būtų nustatyta mažesnė nei prospekte nurodyta mažiausia investavimo reikšmė arba obligacijų būtų išplatinta mažiau nei obligacijų emisijos prospekte nurodytas minimalus platinamų obligacijų kiekis. Tokiu atveju, pasibaigus platinimui, investuotojui grąžinama obligacijų nominalioji vertė. Jei SASO įsigijimo metu buvo papildomai sumokėta priemoka ir įsigijimo mokestis, tai šie mokesčiai investuotojui grąžinami be jokių atskaitymų.

Kas yra akcija?  

Akcija – tai nuosavybės vertybinis popierius, kurį įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo ir kt.

Akcijų įsigijęs asmuo tampa akcinės bendrovės bendraturčiu arba vieninteliu savininku – tai priklauso nuo įsigytų akcijų kiekio. Kiekviena akcija yra maža bendrovės dalelė, asmuo jų gali įsigyti mažiau ar daugiau, žiūrint kiek jis tam gali skirti pinigų.

Dažnai manoma, kad akcija – tai materialus daiktas, t.y. tam tikras popieriaus lakštas su vandens ženklais ir atitinkamais įrašais. Tačiau šiais laikais, kai yra elektroninių pinigų, akcijų įsigijęs asmuo tokių popieriaus lakštų negauna – finansų maklerio įmonė (t.y. sąskaitų tvarkytojas) atidaro asmens vertybinių popierių sąskaitą ir joje pažymi, kiek ir kokių akcijų jis turi. (Plačiau apie tai: Nuosavybės vertybiniai popieriai – akcijos)

Kokios būna akcijos?

Visos akcinių bendrovių akcijos yra vardinės, o pagal akcijų savininkams suteikiamas teises jos skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias.

Paprastosios vardinės akcijos (PVA) sudaro pagrindinę akcinės bendrovės akcijų dalį. Visos paprastosios vardinės akcijos suteikia balsavimo teisę, t.y. viena akcija suteikia vieną balsą. Akcininkai susirinkimuose balsuoja įvairiais bendrovei svarbiais klausimais (tvirtinant finansinę atskaitomybę, auditorių išvadas ir ataskaitas, renkant bendrovės valdymo organus ir kt.).

Akcininkai turi teisę gauti dividendus, tačiau dividendų išmokėjimas jiems nėra garantuotas. Paprastųjų akcijų savininkai dividendus gali gauti tik tada, kai jie būna išmokėti privilegijuotųjų akcijų savininkams ir lieka pelno paprastųjų akcijų savininkų dividendams. Nors dividendai ir nėra garantuoti, bendrovei klestint, paprastųjų akcijų savininkai gali gauti didesnius dividendus nei privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai būna nustatomi bendrovės įstatuose. (Plačiau apie tai: Kas yra dividendai?)

Akcinei bendrovei bankrutavus ar priėmus sprendimą dėl likvidavimo, paprastųjų akcijų savininkai likviduotos bendrovės turtą gauna paskutiniai. Pirmiau tenkinamos kitų asmenų, turinčių teisę į bendrovės turtą (valstybės, kreditorių, obligacijų savininkų, privilegijuotųjų akcijų savininkų), pretenzijos. Jei lieka turto su jais atsiskaičius, jis proporcingai padalijamas paprastųjų akcijų savininkams.

Privilegijuotosios vardinės akcijos (PrVA) – tai vertybiniai popieriai, garantuojantys jų savininkams tam tikrus dividendus, bet paprastai nesuteikiantys balsavimo teisės. Privilegijuotųjų akcijų išleidusios bendrovės įstatuose turi būti nustatytas privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis, skaičiuojamas kaip akcijos nominaliosios vertės procentas. Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų ir yra dividendai bei jų mokėjimas – privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas.

Privilegijuotosios akcijos skirstomos į akcijas su kaupiamuoju dividendu ir akcijas su nekaupiamuoju dividendu. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nustatyto dydžio dividendą, tačiau jeigu dividendams skirtos pelno dalies neužtenka visam nustatytam dividendui išmokėti, išmokama proporcingai sumažinta suma, o neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėta suma į kitus finansinius metus neperkeliama. Jeigu per 2 metus bendrovė privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui neskiria viso nustatyto dividendo, šios akcijos įgyja balsavimo teisę iki tų metų, kuriais visiškai atsiskaitoma su šių akcijų savininkais, pabaigos.

Akcijų su kaupiamuoju dividendu, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Akcininkams nusprendus, privilegijuotosios akcijos gali būti keičiamos į paprastąsias akcijas. Į jas keičiant privilegijuotąsias akcijas su kaupiamuoju dividendu, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Taigi, palyginus dviejų rūšių akcijas, galima apibendrinti jų pranašumus ir trūkumus:

Akcinės bendrovės gali išleisti ir darbuotojų akcijas, jeigu tai nustatyta jų įstatuose. Tai paprastosios vardinės akcijos, turinčios darbuotojų akcijų statusą. Šių akcijų įsigyti gali tik jas išleidusios bendrovės darbuotojai. Darbuotojų akcijų galiojimo terminas yra ne ilgiau kaip 3 metai, o jam pasibaigus šios akcijos laikomos paprastosiomis akcijomis.

Kodėl apskritai leidžiamos akcijos?

Išleisdamos akcijas, akcinės bendrovės gauna lėšų (pinigų ar turto), kurios joms padeda plėtoti veiklą nesiskolinant iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, bankų. Akcijų įsigijęs asmuo bendrovei pinigų neskolina, jo investuoti pinigai tiesiogiai panaudojami tolesnei bendrovės veiklos plėtrai.

Prieš investuojant į akcijas nereikėtų pamiršti, kad esama su šiuo investavimo būdu susijusios rizikos. Jeigu bendrovė veikia sėkmingai ir uždirba pelno, akcininkai turi naudos. Visuotiniame akcininkų susirinkime jie nusprendžia, kaip paskirstyti uždirbtą pelną – jį skirti veiklos plėtrai ar išmokėti dividendus. Jeigu akcininkams nuolatos išmokami dividendai, akcijų vertė gali kilti. Tačiau jeigu bendrovė veikia nuostolingai ar net bankrutuoja, jos akcijų vertė krinta, akcininkams dividendai nebeišmokami, į tokią bendrovę investavęs investuotojas tiesiog praranda pinigus.

Nereikia pamiršti, kad dėl nesėkmingos bendrovės veiklos negalima kaltinti tik jos vadovybės ar nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Esama ir tokių rizikos veiksnių, kaip bendra vertybinių popierių rinkos ar šalies ekonomikos būklė – ji gali labai paveikti akcijų kainą. Be to, kai kurias bendrovių akcijas sunku parduoti, nes jos visiškai nepaklausios (nelikvidžios). (Plačiau apie tai: Kokių nuostolių reikėtų tikėtis investuojant į akcijas?)

Todėl labai svarbu teisingai pasirinkti, į kurią akcinę bendrovę investuoti pinigus. Pasirenkant investicijų objektą, visada reikėtų atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip bendrovės vadovybė, finansinė būklė, pardavimai ir pajamos, dividendų mokėjimas, perspektyvos, konkurencingumas ir t.t. Išmintingas investuotojas prieš priimdamas sprendimą investuoti visada atsižvelgs į šiuos veiksnius arba kreipsis į profesionalius finansų tarpininkus, kurie yra savo darbo žinovai ir gali patarti, kur ir kaip investuoti pinigus.

Kaip vyksta pirminė vertybinių popierių apyvarta?

Visuotiniame akcininkų susirinkime gali būti priimtas sprendimas padidinti akcinės bendrovės įstatinį kapitalą išleidžiant naujų akcijų arba pasiskolinti lėšų išleidžiant obligacijas. Kaip tokiu atveju vyksta akcijų platinimas ir kaip galima jų įsigyti?

Akcininkų susirinkimui nusprendus išleidžiamas akcijas platinti viešai, t. y. visiems jų pageidaujantiems  asmenims, bendrovė per AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos (toliau – birža) informacinę sistemą (jei biržoje prekiaujama jos akcijomis) arba per pasirinktą visuomenės informavimo priemonę – bendrovės įstatuose numatytą dienraštį, interneto tinklapį ir kt. – paskelbia informaciją apie akcijų platinimą.

Skelbime paprastai nurodoma iš anksto nustatyta platinimo tvarka ir terminai. Akcijas bendrovė gali platinti pati arba dėl jų platinimo sudaryti sutartį su tarpininkais. Asmuo, norintis įsigyti akcijų, turi kreiptis į platintoją (bendrovę ar tarpininką) ir, jeigu apsisprendžia jų įsigyti, pasirašyti akcijų pasirašymo sutartį. Šioje sutartyje nurodoma apmokėjimo už įgytas akcijas tvarka ir terminai, įsigyjamas akcijų kiekis. Pasibaigus platinimo terminui ar akcijas išplatinus pirma laiko, akcinė bendrovė Įmonių registre turi įregistruoti įstatinio kapitalo padidėjimą. Įstatinio kapitalo įregistravimo data laikoma akcijų atsiradimo data, ji yra ir pirminės akcijų apyvartos pabaiga.

Prieš viešai platindama teisės aktuose nustatytą akcijų kiekį bendrovė turi parengti atitinkamą dokumentą – akcijų prospektą. Jis turi būti patvirtintas Lietuvos banke. Prospektas yra investuotojams skirtas dokumentas, kuriame pateikiama informacija apie siūlomų akcijų suteikiamas teises, platinimo ir apmokėjimo tvarką, terminus, išsami informacija apie akcijas išleidžiančios bendrovės finansinę padėtį ir jos veiklos pobūdį. Jame turi būti nurodomi su akcijų išleidimu ir bendrovės veikla susiję rizikos veiksniai ir kita informacija.

Labai panaši ir pirminė obligacijų apyvarta. Per AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos informacinę sistemą ar kitoje bendrovės įstatuose nurodytoje visuomenės informavimo priemonėje paskelbus apie viešą obligacijų platinimą, jos gali būti parduodamos pačioje bendrovėje arba per tarpininkus. Kadangi išplatinus obligacijas bendrovės įstatuose nereikia daryti jokių pakeitimų, obligacijų pirminės apyvartos pabaiga paprastai sutampa su platinimo laikotarpio pabaiga ar su visų obligacijų išplatinimu (išplatintų obligacijų sąskaitos atidarymu Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume).

Antrinė vertybinių popierių apyvarta

Išplatinus išleistus naujus vertybinius popierius pirminės apyvartos metu, tolesnis jų pirkimas ar pardavimas vyksta antrinėje vertybinių popierių rinkoje.

Antrinė vertybinių popierių apyvarta gali vykti reguliuojamojoje rinkoje, t.y. išleistos akcijos gali būti įtrauktos į AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos prekybos sąrašus, arba sandoriai gali būti sudaromi nereguliuojamojoje rinkoje, t.y. už šios biržos ribų.

AB „NASDAQ OMX Vilnius“ sudaromi du akcijų prekybos sąrašai: Oficialusis ir Papildomasis. Taip pat sudaromas Skolos vertybinių popierių sąrašas, į jį bendrovės pageidavimu gali būti įtraukiamos obligacijos. Į šiuos prekybos sąrašus įtraukti vertybiniai popieriai dar vadinami biržiniais, įtrauktos bendrovės – biržinėmis, arba sąrašinėmis. Oficialiajame, Papildomajame ir Skolos vertybinių popierių prekybos sąrašuose esančiais vertybiniais popieriais prekiaujama biržos centrinėje rinkoje (sudaromi automatinio vykdymo sandoriai, t.y. tokie sandoriai, kai vertybinių popierių pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusitinka ir nėra žinomi), gali būti sudaromi ir tiesioginiai sandoriai, t.t. tokie sandoriai, kai pirkėjas ir pardavėjas susitaria iš anksto.

Asmuo, nusprendęs pirkti ar parduoti biržinių bendrovių vertybinių popierių, tai gali atlikti tik per biržos narį – finansų maklerio įmonę arba komercinį banką. Prekyba biržoje yra visiškai kompiuterizuota. Ketinimas pirkti ar parduoti vertybinius popierius pareiškiamas teikiant pirkimo arba pardavimo pavedimą. Asmuo, norintis pirkti ar parduoti vertybinių popierių, teikia atitinkamą pavedimą finansų makleriui, o šis įveda pavedimą į kompiuterizuotą biržos prekybos sistemą. Pavedime nurodomas norimas pirkti ar parduoti vertybinių popierių kiekis ir mažiausia kaina, už kurią sutinkama juos parduoti (pardavimo atveju), o pirkimo atveju nurodoma didžiausia kaina, kurią vertybinių popierių perkantis asmuo sutinka sumokėti.

Vertybiniai popieriai, kurie yra išleisti į viešąją apyvartą, bet nėra įtraukti į biržos prekybos sąrašus, vadinami nebiržiniais vertybiniais popieriais. Prekyba jais biržos centrinėje rinkoje nevykdoma, dėl jų gali būti sudaromi tiesioginiai sandoriai biržoje arba nebiržiniai sandoriai. Nebiržinių sandorių objektas gali būti vertybiniai popieriai, kurie pirminėje rinkoje buvo platinami tiek viešai, tiek neviešai.

Vertybinių popierių sąskaitos

Visi Lietuvoje veikiančių akcinių bendrovių vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t.y. asmenų įsigyti vertybiniai popieriai fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose jų savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas.

Nuo 2004 m. sausio 1 d. akcinės bendrovės sąskaitų tvarkymą perdavė tarpininkams. Bendrovė su sąskaitų tvarkytoju privalo sudaryti sutartį dėl vertybinių popierių apskaitos tvarkymo. Bendrovės įgaliotas sąskaitų tvarkytojas privalo atidaryti asmenines sąskaitas kiekvienam asmeniui, įsigijusiam bendrovės išleistų vertybinių popierių, tačiau kiekvienas vertybinių popierių savininkas savo asmeninių sąskaitų tvarkymą gali perduoti ir kitam sąskaitų tvarkytojui.

Svarbu žinoti ir tai, kad asmenines vertybinių popierių sąskaitas atidaryti ir jas tvarkyti gali tik tarpininkai – finansų maklerio įmonės ir bankai, turintys teisę teikti investicines paslaugas, tam tikrais atvejais – Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (toliau – depozitoriumas).

Siekiant užtikrinti teisingą nematerialiųjų vertybinių popierių apskaitą, depozitoriumas yra įgaliotas atidaryti bendrąją vertybinių popierių sąskaitą. Pagal ją depozitoriumas sutikrina, ar bendrojoje sąskaitoje tvarkomų ir antrinėje apyvartoje cirkuliuojančių vertybinių popierių yra tiek pat. Kiekvienai bendrovės vertybinių popierių emisijai depozitoriume suteikiamas ISIN kodas, jis yra tarptautinis, reikalingas vertybiniam popieriui identifikuoti.

Tarpininkai

Kaip jau minėta, prekiauti vertybiniais popieriais biržoje galima tik per tarpininkus, turinčius leidimą prekiauti biržoje. Asmenines vertybinių sąskaitas tvarkyti irgi gali tik tarpininkai, todėl labai svarbu žinoti, kur kreiptis dėl tarpininkavimo, kurią finansų maklerio įmonę ar komercinį banką pasirinkti. Tarpininkai, teikiantys investicines paslaugas, privalo turėti Lietuvos banko išduotą licenciją verstis tokia veikla.

Visi licencijuoti tarpininkai skelbiami Lietuvos banko interneto svetainėje: Finansinių priemonių rinkos. Investicinių paslaugų pageidaujantis gauti asmuo gali kreiptis į bet kurį iš šio sąrašo pasirinktą tarpininką.

Visų pirma – auksas yra pati geriausia investicijų portfelio diversifikavimo bei rizikos sumažinimo priemonė. Turbūt nerasite kitos turto klasės, kuri taip menkai koreliuotų su kitomis pagrindinėmis turto klasėmis. Jeigu akcijų kainos koreliuoja su ekonomikos ciklu, obligacijų kainos su rinkos palūkanų normų judesiais, tai auksas į skirtingus ekonominius kintamuosius kaskart gali sureaguoti skirtingai. Vienu periodu aukso kaina gali brangti kartu su akcijomis ar obligacijomis, tuo tarpu kitu periodu galima pastebėti absoliučiai priešingą situaciją.

Kaip yra išsireiškęs vienas investuotojas – jei akcijų, obligacijų ar nekilnojamo turto kainos judesius dar kažkiek galima prognozuoti, tai aukso kainos absoliučiai ne. Būtent dėl tokios menkos koreliacijos su kitomis turto klasėmis auksas ir yra labai gera portfelio diversifikavimo priemonė. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Antra priežastis – apsauga nuo infliacijos ir valiutų nuvertėjimo. Kaip jau žinote, auksas labai dažnai buvo naudojamas kaip popierinės valiutos „garantas“, todėl būtent aukso santykis su popierinėmis valiutomis yra ypatingas. Dažniausiai yra pastebima tokia tendencija – jei didėja infliacija, kitaip tariant pinigų kiekis, aukso kaina taip pat yra linkusi didėti.

Trečia priežastis – apsidraudimas nuo finansinių kataklizmų. Auksas, ypač aukso luitai ir monetos, yra labai mėgstamas tokių investuotojų, kurie prognozuoja finansų rinkų „apokalipsę“. Be abejo, ta apokalipsė nebūtinai turi ateiti, tačiau yra pastebima įdomi tendencija, kad tuo metu kai pasaulio ekonomika išgyvena rimtą krizę ir finansų rinkoms yra „piešiamos“ paskutinės dienos, dažniausiai nemaža dalis lėšų keliauja būtent į „geltonąjį“ metalą (ir ginklus).

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažiau svarbus veiksnys yra tai, kad auksas neturi kredito, arba kitaip tariant bankroto, rizikos. Jau žinome, kad valstybės ir įmonės gali bankrutuoti, o tokiu atveju jų išleistos obligacijos ar akcijos taptų bevertės. Tuo tarpu pats auksas bankrutuoti negali ir jei jo nepavogs (čia yra kita rizika, kuri ne tokia aktuali obligacijoms ir akcijoms), tikėtina, kad jis išlaikys bent jau kažkokią vertę.

Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių, net ir didžiausi aukso skeptikai sutinka, kad tam tikrą dalį investicijų portfelio paskirti šiai turto klasei yra logiška. Vieni rekomenduoja aukso pozicijai paskirti vos 2%, kai tuo tarpu kiti iki 25% bendro investicijų portfelio lėšų. (Plačiau apie tai: Ilgalaikio investavimo strategija – „Amžinasis portfelis“)

Tačiau kuo toliau tuo labiau tarp investuotojų plinta biržoje prekiaujami investiciniai fondai (angl. exchange traded fund – ETF). Jais, kaip ir bet kokiomis akcijomis, galima prekiauti visą dieną konkrečios biržos prekybos valandomis. Kiekvieną akimirką yra žinoma, už kokią kainą tą fondą galima įsigyti ar parduoti. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Nors biržoje prekiaujami fondai šiuo metu yra pritraukę tik 3 trln. JAV dolerių (10% tradicinių fondų valdomo turto), tačiau ši finansinė priemonė per pastaruosius 10 metų labai stipriai išpopuliarėjo.

Kalbant apie biržoje prekiaujamus fondus reikia žinoti, kad ir jie gali būti labai skirtingi. Patys populiariausi yra tie, kurie atkartoja tam tikrus indeksus bei kuriuose yra sukauptos didžiausios sumos.

Tarkime pats pirmasis ir šiuo metu pagal valdomą turtą pats didžiausios investicinis fondas pasaulyje yra SPDR S&P 500 (trumpinys SPY), kuris kaip jau turbūt supratote, atkartoja JAV akcijų indeksą S&P 500. Jo valdomas turtas šiuo metu siekia 190 mlrd. JAV dolerių, o metinis valdymo mokestis siekia vos 0.09%.

Tačiau yra ir egzotinių biržoje prekiaujamų fondų, kurie investuoja ne tiesiogiai į akcijas, obligacijas ar auksą, o į išvestines finansines priemones (kaip pavyzdžiui dauguma žaliavinių fondų).

Taip pat galima sutikti tokius biržoje prekiaujamus fondus, kurie siekia 2 ar net 3 kartus didesnių dieninių svyravimų nei palyginamasis indeksas. Dažniausiai tokie biržoje prekiaujami fondai yra labai blogas ilgalaikio investavimo pasirinkimas, nes per ilgą laikotarpį dėl savo struktūros praranda vertę.

Na ir galiausiai, be to, kad biržoje prekiaujami fondai yra ypač dideli bei likvidūs, jie yra sąlyginai skaidrūs. Kadangi dauguma jų yra listinguojami stambiausiose pasaulio biržose (Niujorke, Frankfurte, Singapūre ir pan.), tokie fondai turi pateikti visas finansines ataskaitas bei atitikti daugybę įvairių priežiūros reikalavimų, kas savo ruožtu sumažina apgaulės galimybes.

Koks gi iš tiesų yra skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių investicinių fondų? Aktyvią strategiją propaguojantis investicinis fondas taiko įvairius analizės metodus, siekdamas atrinkti „perspektyviausias“ finansines priemones, kurių vertė tikėtina didės labiau nei tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinis indeksas (kalbant apie aktyvius akcijų fondus atrinkimo procese dažniausiai yra naudojama fundamentali analizė, tačiau gali būti naudojamos ir kitos analizės rūšys). Taip valdytojas tikisi pasiekti didesnę investicijų grąžą, tačiau dažniausiai tokių fondų metinis valdymo mokestis būna didesnis dėl didesnių darbo išlaidų.

Tuo tarpu pasyviai valdomas investicinis fondas nesistengia atrinkinėti „perspektyviausių“ finansinių priemonių, o priešingai – investuoja į visą rinką. Tokio fondo tikslas – kuo įmanoma tiksliau atkartoti tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinį indeksą. Būtent dėl šio tikslo tokie fondai labai dažnai yra vadinami indeksiniais investiciniais fondais, o dėl mažai darbui imlios specifikos jų taikomi valdymo mokesčiai dažniausiai būna kelis kartus mažesnis lyginant su aktyviais fondais.

Kokį stilių geriau pasirinkti ilgalaikėje perspektyvoje?

Be abejo, šioje vietoje daugelis pradedančiųjų investuotojų iš karto pasakys, kam investuoti į visą rinką, t.y. tuo pačiu ir į prastas kompanijas, jei galima atrinkti pačias geriausias ir investuoti tik į jas.

Skamba labai logiškai, tačiau tą padaryti yra ypač sudėtinga. Per ilgą laikotarpį, net ir profesionaliems valdytojams, yra labai sudėtinga pastoviai atrinkti pačias geriausias finansines priemones, o ir papildomai generuojama ekonominė nauda nėra tokia didelė, kaip kad dauguma investuotojų įsivaizduoja.

Reikia suprasti, kad visi investuotojai vienu metu negali uždirbti daugiau nei rinka. Tai reiškia, kad jei vienais metais kažkam pavyko aplenkti rinką, tai kažkas kitas tais pačiais metais turi uždirbti mažiau nei rinka.

Plius tikimybė, kad tam pačiam valdytojui pastoviai pavyks uždirbti daugiau nei rinkos vidurkis su kiekvienais metais vis mažėja. Pagal Vanguard Group atliktą tyrimą, nuo 1980 iki 2008 metų, t.y. per 29 metų istoriją, buvo tik 9 metai (31%), kai pusė ir daugiau valdytojų sugebėjo aplenkti savo palyginamąjį indeksą S&P 500. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Kita labai svarbi išvada, kurią padarė tyrimo autoriai, yra ta, kad su kiekvienais sekančiais metais tikimybė, kad aktyviam fondui pavyks aplenkti rinkos vidurkį, mažėja. Tarkime po penkerių metų ji smunka iki 15%, o investuojant 10 metų tikimybė, kad pataikysite investuoti į aktyvų fondą, kuris aplenks savo palyginamąjį indekso, sumažėja net iki 9%.

Taigi esminis skirtumas, kodėl pasyvią strategiją propaguojantys investiciniai fondai per ilgą laikotarpį sugeneruoja geresnius rezultatus yra mažesni mokesčiai.

Tarkime aktyvią strategiją taikantis valdytojas per ilgą laikotarpį sugeba pasiekti 2% didesnę metinę investicijų grąžą nei rinkos vidurkis, tačiau jo taikomas valdymo mokestis yra lygus 2%, plius aktyviai valdydamas fondą jis turi atlikti daugiau sandorių, kas vėlgi kainuoja ir per metus gali sudaryti nuo 0.2% iki 1% papildomų išlaidų nuo turto. Tuo tarpu pasyviai valdomo investicinio fondo metinės išlaidos gali būti vos 0.05 – 0.5%, o ir papildomų operacijų yra daroma labai mažai. Štai toks ir skirtumas.

Šioje vietoje galima būtų išskirti du pagrindinius būdus. Pirmasis būdas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklesnis daugumai pradedančiųjų investuotojų, yra kai investuojama individualiai į asmeniškai atrinktas akcijas, obligacijas ar kitas finansines priemones.

Tačiau šiuo atveju individualiam investuotojui yra labai sudėtinga pasiekti „tikrąjį“ investicijų portfelio rizikos išskaidymą, nes retas kuris įsigis 100 ar daugiau skirtingų finansinių priemonių. Tokio investicijų portfelio suformavimas gali pareikalauti gana didelio pradinio kapitalo, jo administravimas „suvalgys“ labai daug laiko, o galutinė nauda gali būti mažai apčiuopiama.

Tuo tarpu antrasis variantas yra daug paprastesnis bei eiliniam investuotojui gerokai efektyvesnis – tai investavimas į investicinius fondus. Paklausite, kas yra tie investiciniai fondai?

Investiciniai fondai, kurie dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie gali būti investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones ar kitas finansines priemones bei jų derinius pagal iš anksto apibrėžtas taisykles. Pagal 2014 metų duomenis kaip tik didžiąją dalį pasaulio finansinių aktyvų būtent ir valdo investiciniai fondai – net 31 trilijoną JAV dolerių!

Investicinių fondų skirstymas

Daugumą investicinių fondų galima sugrupuoti į 3 tipus: akcijų, obligacijų ir mišriuosius. Toliau kaip tik smulkiau aprašysime kiekvieną iš paminėtų tipų.

Obligacijų investiciniai fondai pasižymi sąlyginai žemu rizikos laipsniu, mažesniais kainos svyravimais ir žema bei vidutine investicine grąža. Tokio tipo kolektyvinio investavimo subjektai tinkamiausi konservatyviems investuotojams, kurie nelinkę rizikuoti ar kuriems iki pensijos liko nedaug.

Akcijų investiciniai fondai pasižymi aukštu rizikos laipsniu, sąlyginai dideliais vertės svyravimais ir tikėtina didžiausia investicine grąža. Investuotojai, pasirinkę akcijų fondus, turi būti pasiruošę ženklioms kainų korekcijoms.

Na ir galiausiai mišraus tipo investiciniai fondai dažniausiai pasižymi vidutine rizika, plačiai išskaidytu investicijų portfeliu, vidutiniais kainų svyravimais ir vidutine investicijų grąža. Šis produktas yra tinkamiausias tiems investuotojams, kurie linkę prisiimti vidutinę riziką bei kurie siekia subalansuoto investicijų augimo.

Investicinių fondų privalumai

Kai jau žinome, kas tie investiciniai fondai bei kaip jie skirstomi, iš karto reikėtų paklausti, o kokia yra motyvacija investuoti naudojantis investiciniais fondais, o ne investuoti tiesiogiai?

Visų pirma tai infrastruktūra – kiekvienas investicinis fondas veikia pagal labai aiškiai bei griežtai aprašytas taisykles, kurios dažniausiai nurodomos fondo taisyklėse bei prospekte, turi konkrečią investavimo strategiją, kurią pastoviai peržiūri bei įgyvendina investicijų valdytojai, jie taip pat naudojasi analitikų bei maklerių paslaugomis, o kadangi valdo dideles pinigų sumas, tai ir informacija jiems yra lengviau prieinama, o prekybos mokesčiai mažesni.

Antras ir turbūt vienas iš pagrindinių motyvų, būtų diversifikacija. Ką tai reiškia? Apie diversifikavimą dar kalbėsime daug plačiau, tačiau trumpai tariant tai investicijų platus išskaidymas per regionus, šalis, sektorius ir pan. Kaip jau buvo minėta anksčiau, mažai tikėtina, kad individualus investuotojas asmeniškai investuos į 50 ar daugiau skirtingų bendrovių akcijų, tačiau standartiniam fondui tai yra visiškai normalu. O turėdamas daugiau pozicijų, fondas susimažina vadinamą sisteminę riziką ir vienos finansinės priemonės dideli nuostoliai neturės tokių neigiamų pasekmių viso portfelio rezultatams.

Trečias motyvas būtų prieinamumas, tai reiškia, kad nereikia turėti specifinių žinių bei didelių sumų, norint investuoti. Standartinį investicinį fondą galima įsigyti vos su 100 eurų suma (kartais užtenka ir 10 eurų), kai pavyzdžiui norint investuoti tiesiogiai į akcijas bei įsigyti ne vieną o tarkime 10 skirtingų pozicijų, gali prireikti mažiausiai 3000 eurų.

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažesnis motyvas yra likvidumas. Fondo vienetų savininkas, t.y. investuotojas, turi galimybę bet kada parduoti savo turimus fondo vienetus, ir dažniausiai tą gali padaryti kiekvieną darbo dieną, o esant normalioms rinkos sąlygoms fondo valdytojas pinigus investuotojui perveda kelių dienų bėgyje.

Tačiau kalbant apie investicinius fondus reikia žinoti, kad ir jie nėra visi vienodi. Visų pirma juos galima grupuoti į aktyviai ir pasyviai valdomus (kitur dar vadinamus tradiciniais ir indeksiniais). (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Taip pat galima investuoti į paprastuosius ir biržoje prekiaujamus investicinius fondus. Savo ruožtu biržoje prekiaujami investiciniai fondai gali tiek sekti tam tikrą indeksą, tiek būti valdomi aktyviai ir pan. Dėl visų šių skirtumų kyla elementarus klausimas: „Kuriuos iš jų yra geriau pasirinkti ir kodėl?“ (Plačiau apie tai: Paprastieji bei biržoje prekiaujami fondai)

Nors biržoje prekiaujami fondai šiuo metu yra pritraukę vos 3 trln. JAV dolerių, tačiau ši finansinė priemonė per pastaruosius 10 metų labai stipriai išpopuliarėjo. (Plačiau apie tai: Paprastieji bei biržoje prekiaujami fondai)

Kalbant apie biržoje prekiaujamus fondus reikia žinoti, kad ir jie gali būti labai skirtingi. Tačiau dauguma biržoje prekiaujamų fondų iš esmės yra panašūs į indeksinius fondus, nes kaip investavimo tikslą yra įvardinę tam tikro akcijų, žaliavų, obligacijų, valiutų ar kitų finansinių priemonių indeksų sekimą. Dažniausiai jie yra valdomi pasyviai, todėl pasižymi mažesniais valdymo mokesčiais. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius mokesčius sumokame investuodami į lietuviškus fondus?)

Patys populiariausi yra tie, kurie atkartoja plačiai paplitusius indeksus bei kuriuose yra sukauptos didžiausios sumos. Tarkime vienas iš populiariausių biržoje prekiaujamų fondų yra SPDR S&P 500, dar vadinamas „spaideriu“, kuris atkartoja JAV akcijų indeksą S&P 500. Jo valdomas turtas šiuo metu siekia 190 mlrd. JAV dolerių, o metinis valdymo mokestis tesiekia 0.09%.

Na ir galiausiai, be to, kad jie yra ypač dideli bei likvidūs, biržoje prekiaujami fondai yra sąlyginai skaidrūs. Kadangi dauguma jų yra listinguojami stambiausiose pasaulio biržose (Niujorke, Frankfurte, Singapūre ir pan.), tokie fondai turi pateikti visas finansines ataskaitas bei atitikti daugybę įvairių priežiūros reikalavimų, kas savo ruožtu sumažina apgaulės galimybes.

Egzotiniai ETF

Tačiau reikia žinoti, kad yra ir egzotinių biržoje prekiaujamų fondų, kurie investuoja ne tiesiogiai į akcijas, obligacijas ar auksą, o į išvestines finansines priemones (kaip pavyzdžiui dauguma žaliavinių fondų). Taip pat galima sutikti tokius fondus, kurie siekia 2 ar net 3 kartus didesnių svyravimų nei jų palyginamasis indeksas (kai kurie net siekia palyginamąjį indeksą atkartoti į priešingą pusę). Dažniausiai tokie biržoje prekiaujami fondai yra labai blogas ilgalaikio investavimo pasirinkimas, nes per ilgą laikotarpį dėl savo struktūros praranda vertę, taip pat investuojant į juos susiduriama su papildomom rizikom, kaip pavyzdžiui emitento bankroto rizika ir pan. Dėl šios priežasties yra rekomenduojama prieš investuojant į kažkiek „egzotiškesnį“ fondą atidžiai perskaityti jo prospektą, kur yra nurodomas konkretus investavimo objektas, rizikos, mokesčiai bei kita aktuali informacija.

Biržoje prekiaujamų fondų pelningumas kaip ir rizika gali būti nuo mažo iki didelio (priklausomai nuo fondo rūšies). Tačiau dažniausiai  tokių fondų rizika yra šiek tiek mažesnė nei vienos konkrečios finansinės priemonės, nes jie seka plačiai išskaidytus indeksus, kurie dažniausiai sudaromi ne iš vienos bet iš kelių, keliasdešimt ar net kelių šimtų skirtingų finansinių priemonių. Tuo tarpu minėtų fondų likvidumas yra vienas iš didžiausių, nes jais yra prekiaujama pagrindinėse pasaulio biržose. (Plačiau apie tai: Diversifikacija)

Plačiau

Perkant ar parduodant ETF fondus, dažniausiai mokami tokie patys komisiniai mokesčiai, kaip ir perkant ar parduodant tos biržos akcijas. Konkretūs tarpininkavimo mokesčiai priklauso nuo konkretaus tarpininko bei biržos (dažniausiai ETF’ais prekiaujama Londono, Frankfurto, Liuksemburgo bei New York’o biržose).

Biržose prekiaujami fondai dažniausiai būna indeksiniai. Kadangi įsigyti ETF fondus nesunkiai gali bet kuris investuotojas, ką buvo sunkiau padaryti su paprastais indeksiniais fondais, pastaraisiais metais jie išpopuliarėjo žaibiškai. (Plačiau apie tai: Paprastieji bei biržoje prekiaujami fondai)

Dėl savo privalumų, šie fondai yra itin patogus įrankis daugumai investuotojų:

• nedideli įsigijimo kaštai – nėra platinimo bei išpirkimo mokesčių (angl. load fee), mokamas tik komisinis už tarpininkavimą, kur konkurencija pakankamai efektyvi;
• maži administravimo mokesčiai – rodiklis žinomas kaip bendras išlaidų koeficientas (angl. total expense ratio – TER) šiems fondams yra nepalyginamai mažesnis nei tradiciniams investiciniams fondams, kas per ilgesnį laikotarpį gali turėti labai didelę reikšmę galutiniam rezultatui;
• didelis fondų pasirinkimas – ne visuomet iš vieno tarpininko sulauksite atitinkamą tradicinių fondų pasirinkimą;
• iš karto gaunama diversifikacija – tai pranašumas prieš atskirų akcijų pirkimą, nes norint nupirkti didelį kiekį akcijų užsienio rinkoje, komisiniai mokesčiai gali sudaryti nemažą sumą, pavyzdžiui, norint įsigyti 30 skirtingų kompanijų akcijas, jei minimalus mokestis už sandorį bus lygus 50 EUR, vien įsigijimo komisiniai bus 1500 EUR, ir dar tiek pat pardavimo komisiniai.

Be paprastų ETF fondų (kurie stengiasi identiškai sekti pasirinktą indeksą), taip pat populiarūs ir su išvestinėmis priemonėmis sukurti biržose prekiaujami fondai: „Ultra ETF“, „Short ETF“, „Ultra Short ETF“ ir pan. Tačiau į tokias priemones reikia investuoti kur kas atsargiau (arba iš viso neinvestuoti). Šie ETF fondai (Ultra, Short) nėra tradicinės investavimo priemonės todėl turėtų būti vertinamos ypač atsargiai.