Prognozuoti praeitį daug lengviau

JAV dienraštis „The Wall Street Journal“ išnagrinėjo daugiau kaip 700 ekonominių prognozių išsakytų 14-os JAV centrinio banko atstovų laikotarpyje nuo 2009 iki 2012 metų pasisakant prieš JAV Kongresą. Kaip matyti iš analizės, bankininkams geriausiai sekėsi prognozuoti atsiliekančius ekonominius indikatorius, tokius kaip nedarbo lygis bei infliacija, nes jie yra ekonomikos augimo arba stagnacijos pasekmė. (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)

Tačiau suprognozuoti teisingai ekonomikos augimą sekėsi ypač prastai – daugelis nuprognozuodavo į priešingą pusę, o geriausias pataikė mažiau negu vieną iš trijų kartų, nuo jo ne daug atsiliko dabartinė JAV centrinio banko (FED) vadovė Janet Yellen. Ji buvo viena geriausių prognozuojant nedarbo lygį, gal dėl to Kongresas ir paskyrė ją eiti centrinio banko vadovės pareigas.

Paaiškinimas: atspėjus visus įvykius reikšmė turėtų būti 1, nepataikius nei vieno reikšmė artėja prie -1.

Daugiau nėra geriau

Philip Tetlock JAV politinės psichologijos profesorius, 2005 metais savo knygoje paskelbė dvidešimties metų tyrimo duomenis apie 284 įvairių sričių ekspertus, kurių pagrindinis darbas yra televizijoje, spaudoje skelbti prognozes, patarinėti vyriausybėms, dalyvauti apskrituose diskusijų staluose.

Kaip parodė tyrimai, ekspertai pagal savo prognozių tikslumą nėra geresni negu eilinis pilietis arba kitaip sakant statistiškai pataiko tiek pat, kiek pataikytų kiekvienas iš mūsų. Bet skirtingai nuo mūsų jie labai retai pripažįsta klydę, o juo labiau dėl to nejaučia jokios kaltės. Jie savo klaidas dažnai paaiškina gana įtikinamai, kad įvyko mažos tikimybės įvykis, kuris galėjo nutikti tik vieną kartą per šimtą ar daugiau metų, arba kad tiesiog dar neatėjo laikas jų pranašystei išsipildyti. Profesorius pastebėjo, kad kuo dažniau ekspertai minimi žiniasklaidoje tuo jų prognozės yra netikslesnės, bet jų pasitikėjimas savimi yra didžiulis, ir greičiausiai dėl šios priežasties jie yra dažniau kviečiami pasisakyti.

Tetlock paprašė tiriamųjų ekspertų savo srityje paskirstyti tikimybes trims galimiems ateities įvykių scenarijams: a) situacija išliks tokia pati; b) situacija pagerės (daugiau politinės laisvės, ekonomikos augimo) ar c) situacija pablogės (represijos, recesija).

Tiriami ekspertai su savo spėjimais pasirodė blogiau negu būtų spėją atsitiktinai, kuomet kiekvienam scenarijui būtų priskirta 33% tikimybė. P. Tetlock pastebėjo, kad gili specializacija kurioje nors vienoje srityje neatneša pranašumo prognozuojant. Kas dar įdomiau, ekspertai visuomet „pamiršdavo“ savo priskirtas įvykių tikimybes ir tvirtindavo, kad jie priskyrė didesnes tikimybes teisingai įvykių sekai, negu rodė stebėtojų užrašai.

Ekspertai yra linkę daryti tas pačias klaidas kaip ir mes visi – priskirti didesnę tikimybę įvykiams su daugiau atributų, tačiau pagal tikimybių teoriją atskirų įvykių sekos tikimybė yra mažesnė, negu kiekvieno iš jų atskirai paėmus. Žmogiška intuicija naudojasi vaizduote, o vaizdas mintyse atrodo labiau įtikinantis, kuo tiksliau jį apibūdinsime detalėmis. Taigi panašu, kad „ekspertai“ nesistengia išpranašauti ateitį, bet stengiasi mums pasirodyti įtikinamai čia ir dabar, kad mes jais patikėtume, nes po trijų ar keturių mėnesių dauguma mūsų tiksliai nebeprisimins šių pranašysčių, o ekspertai įtikinamai vėl mums paaiškins kodėl įvyko kitaip, negu kad jie prognozavo arba kad mes klaidingai juos supratome.

Socialiniai reiškiniai ne fizikos dėsniai

Mes turime įsitikinimą, kad socialiniai reiškiniai yra taip pat lengvai nuspėjami kaip kad gamtos reiškiniai, ir jie turėtų kartotis. Tai yra tiesa tik iš dalies – istorija kartojasi, tačiau kartojasi skirtingai. Imperijos pakyla ir žlunga, bet dėl skirtingų priežasčių, revoliucijos vyksta, bet jas išprovokuoja skirtingos aplinkybės ir jos trunka skirtingus laikotarpius. Tas pats yra ir su ekonominiais ciklais. Mes visi suprantame, kad ekonomika patiria pakilimus ir nuosmukius, tačiau jų trukmė ir varančios jėgos nuolat keičiasi. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)

Pabandykite pastebėti savo kelionę į darbą kiekvieną dieną, tai panašus socialinis reiškinys kaip ir ekonomika, jame dalyvauja tie patys veikėjai – žmonės. Kelionė tarytum ta pati, vyksta tuo pačiu keliu, netgi daugelis veikėjų yra tie patys, bet kelionė kiekvieną kartą trunka skirtingą laiko tarpą, jeigu matuosime sekundžių ir minučių tikslumu, ir kiekvieną kartą suteikia mums skirtingų emocijų. Nes ir atsikeldami kiekvieną rytą Jūs juk ne pabundate tą pačią sekundę kasdien? Jūs juk ne visuomet išlipate ta pačia koja iš lovos? Jūs juk ne visuomet valgote tą pačią avižinę košę kiekvieną dieną.

Todėl socialinius reiškinius tiksliai prognozuoti yra labai sunku. Čia juk ne fizikos reiškinys kur vanduo užverda prie 100 laipsnių Celsijaus, o užšąla prie nulio (jeigu aplinkos slėgis yra apie vieną atmosferą).

Žmonių elgsenos prognozavimas

Psichologai sutinka, kad dalinai galima nuspėti žmogaus elgesį remiantis jo elgsena praeityje, tačiau tik išpildžius sekančias sąlygas:

1. Elgsena praeityje kartojosi dažnai ir yra virtusi įpročiais.
2. Projektavimo į ateitį periodas yra trumpas.
3. Aplinkybės laukiamos ateityje yra tokios pačios, kaip ir sukėlusios tokį elgesį.
4. Elgsena nebuvo koreguojama pastabomis ar kitais būdais.
5. Individo vidinė būsena nėra pakitusi.
6. Individas turi būti nuoseklus savo poelgiuose.

Kaip matome sąlygos panašios į laboratorijos, kad galėtume pakartoti eksperimentą ir gauti tuos pačius rezultatus.

Ekonominę ateitį, kaip ir politinę, lems žmogaus, kaip visuomenės atomo, elgesys ir sprendimai ateityje. Tačiau ateityje aplinkybės, bei dalies žmonių vidinė būsena ar kai kurie vidiniai įsitikinimai bus pasikeitę. Štai kodėl ateitis sunkiai prognozuojama, ją bus galima tiksliai suprognozuoti tik tuomet, kai bus galima suprognozuoti kiekvieno iš mūsų elgesį prie pasikeitusių aplinkybių, bei vidinės būsenos.

Gal tai ir yra įmanoma netolimoje ateityje didėjant procesorių greičiams ir pingant atminties nešikliams, o mums „on-line“ pranešinėjant savo psichologinę, emocinę, finansinę ir kitokią būseną šiame superkompiuterių amžiuje. Ar Jūs galite įsivaizduoti situaciją, kuomet kažkas suprognozuos Jūsų elgesį bent jau metams į priekį… Skamba šiurpokai. Tačiau jeigu pastebėtoje Amazon.com Jums siūlo sekančius pirkinius pagal Jūsų pirkimų istoriją, arba Spotify naują parenka muziką priklausomai nuo to, kokios muzikos klausotės dažniausiai. Tai pirmieji bandymai nuspėti, kaip Jūs elgsitės ateityje.

Akcijų kainų prognozavimas

Daugiausiai aistrų sukelia akcijų rinka ir susidaro įspūdis, kad jeigu ekonomika auga tai ir akcijų rinka turėtų augti. Tačiau dar 2005 metais mokslininkai Elroy Dimson, Paul Marsh and Mike Staunton iš London Business School atliko tyrimą išstudijuodami 17 šalių ekonomikos BVP vienam gyventojui augimo įtaką šalies akcijų rinkai, kuris parodė, kad nėra patikimo dėsningumo tarp ekonomikos ir akcijų rinkos augimo. Greičiau atvirkščiai, akcijų rinka bando nuspėti ekonomikos augimą spėdama kompanijų pelningumo augimą, bet jai tai irgi sunkiai pavyksta – tik truputi dažniau negu kas antrą kartą. Mokslininkai daro prielaidą, kad brangstant akcijoms ekonomikos dalyviai jaučiasi turtingesni ir jie pradeda daugiau vartoti, o vartojimas skatina augimą, tai tarytum savaime išsipildanti pranašystė.

Vienos iš pasaulyje didžiausių fondų valdymo įmonių Vanguard analitikai tyrė eilę ekonominių indikatorių, t.y. kaip jie pranašauja akcijų kainų augimą. Tarp jų buvo netgi iškritusio lietaus kiekis. Tyrimas parodė, kad lietaus kiekis koreliuoja truputėli daugiau negu ekonominis augimas 0.06 prieš 0, kur idealią koreliaciją (sąryšį tarp dviejų reiškinių) rodytų koeficientas lygus 1. Daugelis populiarių signalų, kuriuos investuotojai seka, turi mažesnę koreliaciją su akcijų kainomis ateityje negu iškritusio lietaus kiekis – matas, kurį retas susietų su investavimu – rašė Vanguard analitikai.

Dėsningumų ieškojimas

Žmonės visais laikais gerbė žynius, nes ateities matyme yra kažkas antgamtiško, paslaptingo kas priverčia šiurpti kūną kuomet pranašystė išsipildo. Tačiau labai sunku yra tiksliai nustatyti, kiek tų pranašysčių išsipildo, nes niekas neveda tikslaus jų registro. Ir pranašai tai puikiai žino.

Kaip juokauja akcijų rinkų analitikai siūlydami kolegoms sėkmingos karjeros kelią – reikia išleisti du naujienlaikraščius su skirtingais pavadinimais, kur viename prognozuoji, kad rinkos kils, o kitame, kad rinkos kris. Kuomet viena iš „pranašysčių“ išsipildo, tęsi darbą su sėkmingu, bet leidi dar vieną ir taip kol pavyks pasiekti išsipildžiusių pranašysčių „nenutrūkstamą“ seką bent keletą kartų, o tada galima jau pardavinėti prenumeratą internete (nenustebčiau, kad dalis internetinių naujienlaikraščių tai ir daro).

Kaip rodo psichologų tyrimai, pranašysčių labiausiai reikia žmonėms, kurie nesijaučia kontroliuojantys situaciją, arba jaučiantys, kad kontrolė slysta iš rankų. Pranašysčių mums reikia kuomet nori priimti sprendimus nukreiptus į ateitį, pvz. pirkti akcijas ar ne. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad visur mes siekiame atrasti tam tikrus dėsningumus, paaiškinimus netgi ten, kur jų visai nėra. Tai atsiradę iš poreikio eliminuoti neapibrėžtumus tam, kad jaustumėmės saugiai ir nejaustume vidinio nerimo. Dažniausiai mes jaučiamės žymiai geriau žinodami nors ir netiesą apie ateitį, dėl to, kad kaltės jausmą už klaidas galėsime suversti kam nors kitam.

„Valdoma“ ekonomika

Dažniausiai mes norime išgirsti teigiamas sau prognozes, kad jaustumėmės geriau. Šių dienų politikai ir ekonomikos strategai (ypač JAV) bando tuo pasinaudoti stengdamiesi pakelti vartotojų ūpą vartoti, o investiciniai bankai stengiasi skelbti teigiamas prognozes tam, kad paskatinti investuotojus pirkti brangstančias akcijas.

Šiais laikais vienas svarbiausių indikatorių tampa vartotojų pasitikėjimo rodiklis, kuris iš esmės priklauso nuo to, ką rodo per žinias – esant teigiamai informacinei aplinkai pasitikėjimas kyla, esant neigiamai krinta. Taigi panašu, kad mes ateiname į „valdomos“ ekonomikos amžių, kuomet visuotinės informavimo priemonės mums stengsis įteigti, kad viskas yra gerai, o mes bėgsime į parduotuves leisti dar neuždirbtų, bet paimtų skolon, pinigų su tikėjimu, kad viskas ateityje bus gerai.

Taigi, visuomet geriausia vadovautis savo protu ir stengtis pačiam suprasti reiškinių esmę, bei nebijoti klysti. Kaip sakė žymus investuotojas George Soros: „Daugeliui atrodo, kad klysti yra gėdinga, man gi savo klaidų pripažinimas tai pasididžiavimo šaltinis. Kuomet mes suvokiame, kad netobulas reiškinių supratimas yra žmogiška būsena, turime suvokti, kad klysti nėra gėdinga, gėdinga yra netaisyti savo klaidų.“

Be abejo, jei ši informacija daugumai būtų neįdomi, jos niekas netransliuotų, todėl kyla keli elementarūs klausimai. Visų pirma, kodėl dauguma investuotojų apskritai ieško karštų patarimų ir seka įvairiausius investavimo guru? Ar tai daryti verta? Ar toks elgesys gali atnešti apčiuopiamos finansinės naudos?

Pradėkime nuo paprastesnio klausimo: „Kodėl investuotojai mieliau pasikliauja kitų pateikiamomis rekomendacijomis ir seka jų veiksmus, o ne patys atlieka namų darbus?“ Visi suprantame, kad norint atlikti išsamią investavimo idėjos analizę reikia ne tik laiko, bet ir žinių, todėl labai logiška teigti, kad šioje srityje dirbantys specialistai tai padarys daug geriau. Tačiau pagrindinė priežastis vis dėlto yra noras nieko nedaryti, nesigilinti, negaišti laiko ir uždirbti greitų pinigų. Tarkim, jei pavyksta pasinaudoti konkrečiu patarimu ir greitai praturtėti, po tokio įvykio mus gali užplūsti euforija, užvaldyti dar didesnis godumas ir susiformuoti lūkestis, kad norint būti milijonieriumi nereikia daug žinoti, tereikia trupučio sėkmės.

Ne kartą teko skaityti įvairius interviu su garsiais investuotojais ir labai dažnai nustebdavau – žmonės, bendraudami su jais, dažniausiai norėdavo sužinoti, ką tuo metu reikia pirkti arba parduoti, bet retas pasidomėdavo priežastimis, kodėl tą verta daryti, o jei tos priežastys būdavo pradedamos aiškinti, pokalbis dažniausiai nutrūkdavo.

Investavimo guru

Kai jau atsakėme į klausimą, kodėl daugeliui investuotojų patrauklios įvairios nemokamos investavimo idėjos ir rekomendacijos, pasigilinkime į kitą klausimą: „Ar verta sekti garsių investuotojų, analitikų, investavimo strategų, trumpai tariant, investavimo guru, patarimais?“

Pradėkime nuo šiek tiek teigiamesnės natos. Vadovautis investavimo guru patarimais verta, jeigu galima tiksliai atsakyti į kelis klausimas. Visų pirma, jei pasirenkame guru, kuris užsiima investicijų valdymu, pavyzdžiui, Warren Buffett ar George Soros, reikia išsiaiškinti, ar praeityje jis sugebėjo sugeneruoti teigiamą investicijų rezultatą (šis variantas daug paprastesnis). O jei pasirenkame investavimo strategą ar ekonomistą, turime būtinai išsiaiškinti, ar anksčiau pasiteisino jo pateiktos rekomendacijos, tai yra kiek jų pasiteisino, kiek nepasiteisino, kokią naudą ar žalą tai galėjo sugeneruoti (šis variantas daug sudėtingesnis).

Jei vis dėlto išsiaiškiname, kad konkretus asmuo sukuria tam tikrą pridėtinę vertę, belieka turėti aiškią strategiją, kaip stebėsime jo rekomendacijas ir kada bei kokius veiksmus atliksime. Tarkim, kiekvieną mėnesį stebėsite savo guru investicijų portfelio sudėtį ir, pastebėję pokyčių, koreguosite ir savo investicijas. Tokią investavimo strategiją labai lengva įvertinti ir palyginti su guru rezultatu.

Šioje vietoje turbūt geriausias pavyzdys būtų W. Buffett investavimo strategija. Yra daugybė investuotojų, kurie bando replikuoti jo daromus veiksmus, tačiau iš tiesų pats paprasčiausias sprendimas būtų tiesiog įsigyti jo valdomos bendrovės „Berkshire Hathaway“ akcijų ir džiaugtis jo darbo vaisiais.

Visais kitais atvejais vadovautis investavimo guru patarimais ir be jokios sistemos sekti jų veiksmus reikštų didelį nusivylimą bei nuostolius. Toliau pateiksime pagrindines priežastis, kodėl taip yra.

Kokia investavimo rekomendacijos priežastis?

Klausant įvairių investavimo guru patarimų visada reikėtų užduoti paprastą klausimą: „Kodėl jis dalijasi tokia vertinga informacija?“ Logiška būtų manyti, kad jei tam tikra investavimo idėja yra garantuota, kodėl viso pelno nesusižerti pačiam? Taigi, peršasi kita mintis, kad žmogus, dalydamasis tam tikra idėja, turi tikslą.

Ne toks kaltas tikslas galėtų būti reklamos siekis ir kompetencijos demonstravimas, tačiau gali būti ir paslėptų tikslų. Pavyzdžiui, investuotojas gali turėti didelę konkrečios akcijos poziciją, kurią nori likviduoti nesmukdydamas kainos. Tokiu atveju jam reikia sukelti susidomėjimą šia pozicija, o tai padarius pasinaudoti didesne paklausa ir ją parduoti. Be abejo, tokia situacija nėra etiška ir daugelyje pasaulio šalių baudžiama, tačiau tokia galimybė yra ir net turi anglišką pavadinimą – „Talking the books“.

Kada rekomendacija pasikeitė?

Antras dalykas, kurį daugelis investuotojų dažniausiai pamiršta, yra tai, jog, pasinaudojus tam tikra informacija ir nusprendus investuoti, vėliau niekas mums nepaskambins ir nepasakys, kad dabar jau atėjo laikas tą investiciją parduoti. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nesvarbu – juk investuojant tikimasi tik pelno, tačiau galutinis rezultatas dažniausiai būna liūdnas.

Pavyzdžiui, pagal tam tikrą informaciją įsigytos akcijos kaina pradeda judėti žemyn. Ką mes, šią finansų priemonę įsigiję remdamiesi kitų pamąstymais, darome? Greičiausiai supanikuojame, nes neturime jokio plano. Matydami didėjančius nuostolius priimame sprendimą parduoti turimą poziciją ir pradedame kaltinti aplinką.

Kaip vertinti ateities prognozes?

Galop reikėtų pabrėžti tai, kad dažniausiai rekomendacijose arba tiesiog įvairiuose patarimuose kalbama apie ateitį, vadinasi, atliekama tam tikra prognozė. Kai kalbama apie prognozes, yra viena problema – tyrimais įrodyta, kad prognozuoti ateitį ypač sudėtinga. Juk ne įvairiausių specialistų prognozės rodo, kas bus ateityje, o faktiniai duomenys pasufleruoja, kaip prognozuos ekonomistai ir analitikai. Taigi, vadovaudamiesi tiesiog įvairiomis prognozėmis turime šiek tiek mažesnę nei 50 proc. tikimybę, kad ta prognozė pasiteisins. (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Realūs pavyzdžiai

Baigdamas noriu pateikti porą tikrai gerbiamų investicijų pasaulio atstovų pastaraisiais metais pateiktų rekomendacijų, kurios nebūtinai pasiteisino. Finansų pasaulyje žinomas investuotojas Marc Faber, kuris teisingai išprognozavo 1987 m. krizę, 2000 m. „Dot-com“ burbulo sprogimą ir 2009-ųjų atsigavimą, per pastaruosius dvejus metus ne kartą yra sakęs, kad JAV akcijų laukia net 50 proc. sieksianti korekcija. Deja, kaip jau žinome, šios korekcijos nebuvo, priešingai, nuo tokio pasakymo JAV akcijos sugebėjo pakilti daugiau nei 20 procentų.

Garsiausias pasaulyje žaliavų investuotojas Jim Rogers, kuris dar 1999 m. pradėjo kalbėti apie žaliavų bulių rinką, taip pat teigiamai kalbėjo apie auksą 2011 m. pradžioje ir minėjo, kad jo kaina tais metais turėtų viršyti 2 tūkst. JAV dolerių už Trojos unciją. Tačiau, kaip žinome, tokia vertė pasiekta nebuvo, priešingai – aukso kaina nuo piko pasikoregavo daugiau nei 30 procentų.

Išvada

Taigi, jei jau nusprendėte sekti tam tikrą investavimo guru, visų pirma išsiaiškinkite, ar jo patarimai generuoja pridėtinę vertę. Kitu atveju jo pasakymus ir prognozes vertinkite kaip edukacinio pobūdžio medžiagą arba kaip investavimo idėjų generavimo šaltinį, tačiau jokiu būdu nenaudokite jų kaip priemonės, kad priimtumėte galutinį investavimo sprendimą. O smalsesniems investuotojams siūloma užsirašyti sekamų guru rekomendacijas. Praėjus porai metų patys sužinosite, ko verta klausyti, o ko – ne.

Tokių situacijų per pastaruosius 100 metų tikrai buvo ir ne viena. Kaip ryškiausius pavyzdžius galima būtų paminėti 1920 – 1930 metai JAV akcijos, 1970 – 1980 metai taurieji metalai, 1980 – 1990 metai Japonijos akcijos ir nekilnojamas turtas, 1995 – 2000 metai JAV internetinių bendrovių akcijos, 2003 – 2007 metai Kinijos akcijos ir pan.

Visi paminėti periodai drąsiai gali būti siejami su ypač gera ekonomine aplinka, kylančiu pragyvenimo lygiu ir pan. Nenuostabu, kad tokių ekonominių situacijų metu, kai akcijų ar kitų turto klasių kainos kasmet didėja po 20 – 30%, pasikeičia ir investuotojų psichologija. Juos užvaldo godumas, investiciniai sprendimai priimami iracionaliai, t.y. tiesiog darant tai, ką daro dauguma, o ne galvojant apie realius faktus. Taip pat dauguma pamiršta, kad kiekviena investicija, kaip ir bet koks daiktas, turi savo kainą ir dažniausiai už daugumą jų tiesiog labai stipriai permoka.

Tiesa ta, kad pastarųjų kelių šimtų metų finansų rinkų istorija parodė, jog kiekviena tokia situacija, kuri yra asocijuojama su „naująja ekonomika“, anksčiau ar vėliau baigiasi burbulo sprogimu, bei kad toks geras gyvenimas amžinai negali tęstis. Po burbulo sprogimo seka didelis bei staigus finansinių instrumentų kainų smukimas, ekonomika sulėtėja, o vėliau ir pereina į recesiją ar net depresiją, tuo tarpu dauguma investuotojų, patyrę ypač didelius nuostolius, kurie gali siekti daugiau nei 80%, tiesiog nebenori girdėti apie finansų rinkas.

Taigi, kai kitą kartą išgirsite kalbas apie „naująją ekonomiką“, prisiminkite, kad yra daug didesnė tikimybė, jog tai tik dar vienas burbulas, kuris anksčiau ar vėliau sprogs. (Plačiau apie tai: Investicinis burbulas)

Kaip ir viskas atrodytų logiška, tačiau retas investuotojas supranta bei susitaiko su tuo, kad suprognozuoti ateities yra neįmanoma. Be abejo, gal ir pavyks tą padaryti vieną, o gal net ir kelis kartus iš eilės, tačiau jei asmeniniai investiciniai sprendimai ilgą laiką bus pagrįsti tik bandymu nuspėti ateitį, tokiu atveju galutinis rezultatas gali būti labai liūdinantis.

Be abejo, niekas nesako, kad nėra jokio tikslo atlikti išsamią dabarties analizę bei bandyti numatyti galimus ateities scenarijus, tačiau jokiu būdu negalima galvoti, kad atlikta analizė būtinai pasitvirtins ir kad galimas tik tas vienintelis scenarijus.

Kodėl taip yra? Visų pirma dėl to, kad pasaulyje kasdien vyksta daugybė įvairiausių procesų ir visus juos įvertinti atliekamoje analizėje bei tiksliai numatyti, kokios gali būti jų pasekmės yra tiesiog per sudėtinga. Taip pat retas investuotojas yra toks svarbus asmuo, kad savo pasisakymais arba veiksmais galėtų padaryti įtaką šalies ekonominiam gyvenimui ar finansų rinkoms, kaip kad pavyzdžiui gali padaryti valstybių, stambių institucijų, tarkime centrinių bankų, ar stambiausių kompanijų vadovai.

Na ir galiausiai pateiksime faktus, kad visi šie žodžiai nebūtų veltui. JAV buvo atlikti tyrimai, kaip ekonomistams ir strategams sekėsi prognozuoti tokius rodiklius kaip pavyzdžiui, šalies BVP augimo tempas, palūkanų normos ar akcijų kainos. Surinkus bei susisteminus duomenis paaiškėjo, kad ne ekonomistų ar analitikų prognozės parodo, kokia vieno ar kito rodiklio reikšmė bus ateityje, tačiau faktiniai duomenys gali sufleruoti, kokią ateitį prognozuos ekonomistai bei analitikai. Kitaip tariant, specialistų prognozės yra daug labiau įtakojamos dabartinės situacijos, o toks dalykas, kaip ateities numatymas tiesiog neegzistuoja.

Pavyzdžiui, aukščiau pateiktame paveiksle kaip tik yra pavaizduotos JAV akcijų indekso S&P 500 faktinės reikšmės ir investicijų strategų prognozuotos reikšmės. Jei jų darytas prognozes pastumtume “šiek tiek į praeitį” arba faktines indekso reikšmes “šiek tiek į ateitį”, tai turėtume praktiškai sutampančias kreives.

Iš šio paveikslo galima labai gerai matyti, kad kai akcijų indeksas auga, tai ir strategai yra linkę prognozuoti jo tolimesnį augimą. Tuo tarpu jei akcijų indekso tendencija „netikėtai“ pasikeičia, strategams dažniausiai reikia laiko, kad pakeistų savo prognozes bei pasivytų faktinį indekso judėjimą.

Greičiausiai tokios išvados daugumai pradedančiųjų investuotojų bus gana šokiruojančios ir turėtų iškelti klausimas „Tai kaip tada reikia investuoti, jei nėra įmanoma įsivertinti, kas mūsų laukia ateityje?“ Kuo paprasčiau – pradedantiesiems investuotojams, ypač jei jie neturi apsibrėžę aiškios investavimo strategijos bei nežino, kokių rezultatų galima tikėtis vadovaujantis ja (tiek teigiamų, tiek neigiamų), reikėtų investuoti pasyviai, t.y. atlikinėti kuo mažiau spekuliatyvių sandorių, stengtis įsigyti kuo įvairesnes turto klases (akcijos, obligacijos, nekilnojamas turtas ir t.t.) bei investuoti kuo ilgesniam laikotarpiui, kitaip tariant kuo plačiau diversifikuoti. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Investavimas prieš kazino

Visų pirma, lyginant investavimą su bet kokios formos lošimu reikėtų išskirti organizatorius bei žaidėjus. Organizatoriai, sudarydami sąlygas tokiai veiklai, už tai ima tam tikrą mokestį ir turbūt nereikia minėti, kas tą mokestį sumoka. Finansų rinkoje prie organizatorių galima būtų priskirti įvairius bankus, finansų maklerių įmones, akcijų ar kitokias biržas, valdytojus, teisininkus ir pan. Tuo tarpu lošimų pasaulyje stambiausi organizatoriai būtų kazino bei įvairiausių loterijų rengėjai. Kadangi jiems tai yra verslas, tai natūralu, kad jų pagrindinis tikslas yra pelno siekimas. Kalbant apie žaidėjus vienu atveju būtų priskiriami investuotojai, tuo tarpu kitu atveju – įvairaus plauko lošėjai.

Taigi, žvelgiant vien teoriškai, yra labai stiprus panašumas tarp investavimo ir lošimo, tačiau tarp šių veiklų taip pat yra vienas esminis skirtumas. Kaip jau žinome, finansų rinka ilguoju laikotarpiu sukuria tam tikrą pridėtinę vertę, ko pasėkoje auga bendrovių akcijų vertė arba uždirbtas pelnas yra išmokamas dividendų pavidalu, tuo tarpu azartiniai lošimai ilgalaikėje perspektyvoje pridėtinės vertės nesukuria, nes geriausiu atveju laimėti galima tik tiek, kiek bendrai pinigų suneša visi žaidėjai. Taigi, užsiimant viena ar kita veikla ilgą laikotarpį, daug didesnę sėkmės tikimybę turi žmogus, investuojantis pasaulinėse finansų rinkose, o ne lošiantis azartinius žaidimus.

Dar viena priežastis, kodėl dauguma nuostolius patyrusių investuotojų investavimą lygina su kazino, yra tai, kad būtent ten jie yra pralošę ne vieną eurą. Tačiau reikėtų paklausti, kodėl dauguma žmonių finansų rinkose nesugeba uždirbti pelno arba jų grąža yra nedidelė. (Plačiau apie tai: Kokių rezultatų dažniausiai tikisi pradedantieji investuoti?)

Atsakymas būtų labai paprastas. Iš vienos pusės dėl to, kad dauguma ieško „stebuklingų“ strategijų, investuoja labai aktyviai bei sumoka daug įvairiausių mokesčių. Visų antra, net jei ir yra investuojama pasyviau, dauguma investuotojų neturi aiškiai apibrėžtos bei individualiai priimtinos investavimo strategijos arba konkretaus plano minėtai strategijai įgyvendinti, na o jei visa tai yra, tai koją galiausiai pakiša disciplinos nebuvimas. Tai yra praktiškai tas pats, kaip eiti į kazino su linksma draugų kompanija, kai tikslas yra ne uždirbti pinigus, o tik linksmai praleisti laiką. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Išvada

Norint pasiekti gerus ilgalaikius investicijų rezultatus jokiu būdu negalima orientuotis į greitus trumpalaikius finansinius laimėjimus, kad ir kaip viliojančiai tai atrodytų. Siekiant, kad investavimas nebūtų panašus į padriką lošimą, reikia turėti aiškiai apibrėžtą investavimo strategiją, planą minėtai strategijai įgyvendinti bei disciplinuotai to plano laikytis.

Jau ne kartą buvo minėta, kad pagrindinė pradedančiųjų investuotojų klaida – nerealūs bei ypač optimistiški lūkesčiai. T.y. dauguma investuotojų į rinkas ateina tuo metu, kai ekonominė situacija yra stabili bei gerėjanti, kai pragyvenimo lygis kyla, pajamos bei turto vertė didėja ir pan. Be abejo, tuo pačiu metu auga ir akcijų bei nekilnojamo turto vertės, o tai sukuria praturtėjimo iliuziją. (Plačiau apie tai: Verslo ciklai)

Pradėjus investuoti būtent tokiu metu galima labai lengvai patikėti, jog investavimas yra ypač lengvas bei daug laiko nereikalaujantis užsiėmimas, tereikia įsigyti daug brangstančių įmonių akcijų ar nekilnojamo turto (kartais net su skolintais pinigais) ir stebėti kaip šių investicijų vertė didėja.

Būna net tokių, kurie palieka savo darbą ir pradeda „profesionaliai“ investuoti, t.y. investavimas tampa jų pragyvenimo šaltiniu. Tarp investuotojų paplinta nuomonė, kad finansų rinkos gali tik brangti, kad investuojant į akcijas neįmanoma patirti nuostolių, kad šiuo metu išgyvenama „naujoji ekonomika“, kad norint investuoti užtenka remtis ekonomistų bei analitikų rekomendacijomis ar žiniasklaidos informacija ir pan.

Tokiais periodai labai dažnai galima išgirsti apie žmones, kurie staiga praturtėjo įsigiję vieną ar kitą finansinę priemonę ir laiku ją pardavę. Pradedamos masiškai leisti knygos, kurių pavadinimai labai dažnai būna panašūs į „Kaip uždirbti milijoną investuojant į akcijas“ ar pan. Tikrai galima sutikti, kad tuo metu visas pasaulis atrodo idealus, bendra nuotaika yra daug geresnė, žmonės daugiau sau leidžia ir pan. Būtent tokia optimistinė aplinka leidžia susiformuoti daugybei aukščiau išvardintų netinkamų lūkesčių apie investavimą, kurie dažniausiai skamba labai „seksualiai“.

Tačiau realybėje viskas būna šiek tiek kitaip. Anksčiau ar vėliau „bulių“ rinką keičia „meškos“. Finansų rinkose įsivyrauja kainų vertės mažėjimas, dauguma investuotojų patiria nuostolius, ko pasėkoje mažėja žmonių pajamos bei valdomas turtas, kai kurie net praranda darbus ir pan. Tai skatina mažiau vartoti, dauguma į ateitį pradeda žiūrėti pesimistiškiau, o tai savo ruožtu veda prie ekonomikos sulėtėjimo.

Patyrus didelius nuostolius, niekas nebenori kalbėti apie investavimą, pradedama ieškoti kaltų, paaiškėja įvairios finansinės schemos bei piramidės, o tai dar labiau sumenkina finansų rinkos įvaizdį. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Žmonių atmintis nėra begalinė, patirtos nuoskaudos yra pamirštamos, o į finansų rinkas ateina nauja, dar “nenudegusi” investuotojų karta ir viskas prasideda iš pradžių. (Plačiau apie tai: Ar tikrai investicijų į akcijas vidutinis metinis pelningumas siekia 10 proc.?)

Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo enciklopedija” apie pagrindinius investavimo mitus pasakoja Petras Kudaras.

Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo pamokos” investavimas.lt lektorius Artūras Milevskis dalinasi savo mintimis apie pagrindinius investavimo mitus.

Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo pamokos” investavimas.lt lektorius Artūras Milevskis dalinasi savo mintimis apie pagrindinius investavimo mitus.