Dividendų išmokėjimas

Dividendai yra puikiai žinomi kiekvienam investuotojui bei akcininkui (deja, ne visuomet, jei jis smulkusis akcininkas įmonėje, kurią kontroliuoja vienas asmuo, o įmonės akcijos nekotiruojamos biržoje). Kaip taisyklė, dividendai yra išmokami grynaisiais pinigais, išmokant juos vieną, ar du kartus per metus (seniau Lietuvoje buvo galima išmokėti tik vieną kartą, tačiau ši taisyklė nebegalioja). Kiekviena tos pačios klasės akcija išmoka vienodą dividendą tuo pačiu metu.

Įmonės vadovybė kiekvienais metais sprendžia kokia suma bus išmokama dividendais, o išmokėjimą patvirtina akcininkų susirinkimas. Paprastai lėšos akcininkams išmokamos tuomet, kai įmonė turi laisvų pinigų, arba nori pasiekti efektyvią kapitalo struktūrą.

Jokiu būdu nereiškia, kad įmonės turinčios skolų neišmoka dividendų, nes jie gali būti išmokami ir iš skolintų lėšų, jei taip pasiekiama efektyvesnė kapitalo struktūra. Žinoma, norint išmokėti dividendus akcininkams, reikia turėti pakankamai lėšų bei sukaupto pelno balanse.

Paprastai didžiosios (tarptautiniu mastu) kompanijos turi stabilią „dividendų politiką“, pagal kurią kiekvienais metais ir formuoja išmokas akcininkams. Tokiu atveju investuotojams yra lengviau įvertinti, kokios dividendų sumos jie gali tikėtis iš savo turimų investicijų į akcijas.

Jei kompanija nemoka dividendų – tai dar nebūtinai blogas ženklas investuotojui. Jei tokia įmonė yra sparčioje augimo fazėje, visiškai normalu, kad ji neišmoka jokių kapitalo išmokų, nes gali tuos pinigus panaudoti efektyviau – investuodama į sėkmingą verslą bei jo plėtrą.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje vietoje dividendų dažnai yra pasirenkamas kitas kapitalo išmokėjimo būdas – akcijų išpirkimas (angl. stock buyback), kuris priklausomai nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos gali būti efektyvesnis sprendimas.

Tuo tarpu Lietuvoje, bei panašiose besivystančiose rinkose, kur ypatingai stinga skaidrumo bei dėmesio smulkiesiems akcininkams, dividendinės išmokos puikiai parodo pagrindinių akcininkų požiūrį į įmonės valdymą bei kitus, smulkesnius akcininkus. Jei sėkmingai dirbanti įmonė, turinti lėšų bei sukaupto peno balanse, nesanti sparčioje augimo fazėje – nemoka dividendų, netaiko jokių akcijų išpirkimo programų ir nepateikia rimtų paaiškinimų – tai stiprus signalas smulkiesiems investuotojams privengti tokios įmonės.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Dividendų išmokėjimo koeficientas (angl. dividend payout ratio) parodo, kokia įmonės pelno dalis išmokama dividendais.

Dividendų išmokėjimo koeficientas = paprastųjų akcijų dividendai / įmonės grynasis pelnas

Šio koeficiento dydis gali būti labai įvairus ir priklauso nuo įmonės dividendų politikos bei požiūrio į lėšų grąžinimą akcininkams. Normalu, jei kompanija, esanti stabilioje fazėje, dividendais išmoka 30 – 70% savo pelno, likusią dalį investuodama į plėtrą. Išskirtiniais metais šis koeficientas gali viršyti ir 100%, tačiau išmokėti daugiau nei grynasis pelnas ilgą laikotarpį yra sunkiai įmanoma, nes kompanija pristigtų lėšų (ir baigtųsi balanse sukauptas pelnas).

Jei įmonė dividendų iš viso nemoka (kas reikštų „išmokėjimo koeficientas“ lygus nuliui), tai gali lemti kelios priežastys:

• įmonė neturi laisvų lėšų;
• įmonė visas laisvas lėšas investuoja į plėtrą;
• įmonė kaupia lėšas stambiai investicijai ar pirkiniui;
• įmonė vykdo akcijų išpirkimo programą (alternatyva dividendams);
• įmonės verslas yra cikliškas, ir grynieji pinigai kaupiami ruošiantis ciklo smukimui bei galimiems nuostoliams;
• įmonės vadovybė jaučiasi saugiau turėdama dideles grynųjų pinigų atsargas, tuo tarpu akcininkų poreikiai ignoruojami.

Dividendinis pajamingumas

Dividendinis pajamingumas (angl. dividend yield) yra akcijos rodiklis, parodantis dividendo, kurį akcininkas gauna iš tos akcijos, dydį lyginant jį su akcijos kaina biržoje.

Dividendinis pajamingumas = dividendai vienai akcijai / akcijos kaina

Investuotojui šis rodiklis yra ganėtinai svarbus, jei iš įmonės nesitikima labai spartaus augimo. Pajamingumas parodo kokios procentinės grąžos investuotojas iš savo investicijos gali sulaukti dividendų forma (taip pat reiktų nepamiršti valstybės mokesčių, kurie bus nuskaityti).

Daugeliu atveju aukštas dividendinis pajamingumas yra geras požymis, ir „dividendinėms akcijoms“ jis gali sudaryti 4 – 10% (priklausomai nuo sektoriaus, rinkos, infliacijos lygio) esant normalioms rinkos sąlygoms, priklausomai nuo kitų aplinkybių. Tuo tarpu sparčiai augančių kompanijų dividendinis pajamingumas paprastai būna tarp 0 – 3%.

Dividendų išmokėjimo tvarka

Paskutinė dividendų išmokėjimo diena (angl. ex-dividend date) – tai pirmoji diena, kai investuotojas jau nebepretenduoja į išmokamus dividendus. Būtent šią dieną akcijų kaina (ir vertė) nukrenta dydžiu, panašiu į išmokamą sumą.

Kurią dieną konkrečiai akcininkui dar priklauso kapitalo išmokos, priklausys nuo toje valstybėje taikomų taisyklių – dažniausiai tai diena, kai akcininkų susirinkimas patvirtina dividendų išmokėjimą (arba to susirinkimo metu paskirta data), tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad sandorio biržoje dieną nuosavybė iš karto nepereina, ir sandorio užbaigimas bei nuosavybės perleidimas užtrunka dar keletą dienų, priklausomai nuo tos vertybinių popierių biržos taisyklių.

Akcininkas pinigines lėšas į savo sąskaitą gauna gerokai vėliau (paprastai po kelių mėnesių nuo akcininkų susirinkimo sprendimo), kai įmonė imasi atitinkamų procedūrų. Kai kuriais atvejais, norint gauti dividendus užsienio investuotojui reikia atlikti papildomus veiksmus.

Dividendų apmokestinimas

Šių kapitalo išmokų apmokestinimas Lietuvoje buvo gan permainingas. Jei esate fizinis asmuo, nuo Lietuvos įmonių išmokėtų dividendų mokate 15% mokestį (anksčiau buvo 20%), kuris pinigams pasiekus Jūsų sąskaitą jau būna išskaičiuotas, kas būna pažymėta ir pažymose, skirtose pajamų deklaravimui.

(Nereikėtų painioti: dividendų mokestis ir pelno mokestis yra du skirtingi dalykai. Nuo uždirbto ikimokestinio pelno įmonės turi sumokėti 15% pelno mokestį, o nuo tos pelno dalies, kuri išmokama dividendais – nuskaičiuojama dar 15% dividendų mokestis).

Tuo tarpu užsienio įmonių dividendai būna apmokestinami ir kitos šalies tarifu. Tačiau tai priklauso nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos. Kiekviena šalis turi savo tarifą šiam mokesčiui, bei jų apmokestinimo tvarka užsienio gyventojams gali būti skirtinga. Finansų tarpininkai (FMĮ) pateikdami ataskaitas deklaracijai turėtų nurodyti, koks mokestis užsienio valstybėje nuo išmokėtos sumos jau buvo nuskaičiuotas.

Investuotojas, investavęs į užsienio bendrovių akcijas, deklaravęs savo pajamas, turi susimokėti ir „lietuviškąjį“ mokestį už dividendus gautus iš užsienio įmonių akcijų. Jei su ta šalimi yra sudaryta dvigubo apmokestinimo sutartis (bent jau su dauguma valstybių tokia sutartis yra pasirašyta), tuomet mokesčio du kartus mokėti nereikia: jei užsienio šalies tarifas mažesnis, tuomet reikia sumokėti skirtumą iki lietuviškojo mokesčio tarifo, o jei sumokėtas užsienyje mokestis didesnis nei priklausytų pagal lietuvišką tarifą, tuomet teoriškai, skirtumą galima susigrąžinti.

Tuo tarpu įmonių dividendų (kai įmonė moka juos savo akcininkei – motininei įmonei) mokesčių sistema yra kiek sudėtingesnė. Investiciniai fondai nuo gautų dividendų mokesčio nemoka.

Apie ilgalaikę vidutinę 20% metinę grąžą kol kas nėra tikslo kalbėti, tačiau iš kur atkeliavo tas 10%? Daugiausiai finansinės informacijos apie įvairių turto klasių (akcijų, obligacijų, pinigų rinkos priemonių ir pan.) istorinius pokyčius yra būtent JAV rinkoje.

Žemiau yra pateikiamas pastarųjų 80 metų JAV akcijų indekso S&P 500 grafikas (melsva linija). Pirmas dalykas, kurį reikėtų žinoti, tai kad per analizuojamą laikotarpį JAV akcijos sugeneravo 9.4% vidutinę metinę investicijų grąžą (tai yra nominalus pokytis, kuris susideda iš akcijų kainos pokyčio bei reinvestuotų dividendų). Taigi, kaip matome ypač ilgo laikotarpio JAV akcijų grąža patvirtina 10% taisyklę. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Taigi, atrodytų kaip ir nėra čia jokios apgaulės. Per ganėtinai ilgą laikotarpį investuojant į akcijas tikrai galima pasiekti vidutinį metinį 10% pelningumą. Tačiau šioje vietoje yra keli kabliukai. Visų pirma kalba eina apie labai ilgą laikotarpį, t.y. akcijų laikymo periodas turėtų būti ne mažesnis nei 20 metų, nors dauguma galvoja, kad užtenka jas išlaikyti vos 3 ar 5 metus. Visų antra, kalbama apie JAV rinką, kuriai pastarieji 100 metų buvo ypač sėkmingi. Na ir galiausiai, pateikiami nominalūs, o ne realūs, pokyčius (realus akcijų pelningumas gaunamas iš nominalaus pokyčio atėmus infliacijos lygį).

Kiekvienas turėtų suprasti tai, kad finansų rinkose nėra nieko statiško, o į pateikiamus įvairių turto klasių vidutinius pelningumo skaičius reikėtų žvelgti tik kaip į informacinio pobūdžio. Laikui bėgant skirtingo periodo vidutinis pelningumas kinta.

Pavyzdžiui, tame pačiame grafike pilka linija (dešinė skalė) atvaizduoja to paties JAV akcijų indekso 10 metų slenkantį vidutinį metinį pelningumą. Jau buvo minėta, kad per visą analizuojamą laikotarpį indekso vidutinis metinis pokytis buvo 9.4%, tačiau per šį laikotarpį investavus 10 metų galutinis rezultatas galėjo būti labai skirtingas: nuo -1.5% (jei nepasisekė ir buvo investuota 1999 metais, t.y. prieš dvi ypač rimtas finansines krizes) iki +19.2% (jei pasisekė investuoti 1988 metais ir sudalyvauti didžiausiame JAV akcijų rinkų burbule per pastaruosius 100 metų).

Dar vienas dalykas, ką galima būtų pastebėti iš pateikto grafiko – tai, kad kai paskutinių 10 metų vidutinis metinis pokytis pasiekdavo maždaug 20% ribą, per kitus 10 metų akcijos dažniausiai sugeneruodavo prastesnius nei vidurkis rezultatus. Tuo tarpu kai 10 metų vidutinis metinis pokytis pasiekdavo artimą 0% teritoriją, tai būdavo pakankamai geras momentas investuoti kitiems 10 metų (1974 metai, 2008 metai ir pan.).

Taigi, nors pasakymas „investuojant į akcijas ilgam galima uždirbti 10% vidutinę metinę grąžą“ ir yra teisingas, tačiau reikia žinoti, kad kalbama apie labai ilgą periodą (mažiausiai 20 metų), kad tai yra nominalūs pokyčiai, neskaičiuojama mokamų komisinių mokesčių tarpininkams, neskaičiuojant mokesčių valstybei ar kitų išlaidų.

Tuo tarpu investuojant trumpesniems periodams (tarkime 5 ar 10 metų) visada yra būtina įsivertinti, kokioje situacijoje rinka yra šiuo metu, t.y. jei paskutiniai 5 metai buvo ypač pelningi, gal geriau susilaikyti nuo didelių investicijų, tuo tarpu po blogo periodo galvoti priešingai.