Netgi vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Arvydas Avulis metinėje Lietuvos banko nekilnojamojo turto konferencijoje paminėjo, kad Lietuvos gyventojai bankuose laikantys nežmoniškai dideles sumas per metus dėl infliacijos prarado maždaug 500 milijonų eurų.

Be abejo visa ši informacija yra teisinga, lietuviai niekada anksčiau neturėjo sukaupę tiek daug indėlių bankuose, taip pat dėl infliacijos šios sumos nuvertėja. Tačiau kyla klausimas ar tikrai lietuviai elgiasi iracionaliai ir ar mes iš tiesų esame tokie turtingi?

11.7 milijardai eurų

Taigi, kokią tiksliai sumą pinigų lietuviai laiko indėliuose? Vadovaujantis Europos centrinio banko (ECB) pateikiamais skaičiais 2017 metų lapkričio mėnesį namų ūkiai Lietuvos bankuose laikė 11.7 milijardus eurų. Atrodo tikrai įspūdinga suma, ir šioje vietoje tikrai galima būtų pradėti džiūgauti, kad dar niekada istorijoje lietuviai neturėjo sukaupę tiek daug pinigų.

Taip pat šią sumą palyginus su kitų investavimo priemonių, kaip pavyzdžiui pensijų ar investicinių fondų valdomomis sumomis, tikrai gali susidaryti įspūdis, kad mūsų tautiečiai elgiasi „kvailai“, t.y. užuot investavę šias sumas į finansines ar kitas priemones, kur ilgainiui galima tikėtis infliaciją viršijančio uždarbio, visgi tas sumas laiko bankų indėliuose, o infliacija juos po truputi „valgo“.

Tačiau yra vienas bet… ir toliau šiame straipsnyje pateiksime skaičius, kurie turėtų atskleis visiškai kitą šios situacijos paveikslą. Tai tik dar kartą patvirtins, kad kiekviena istorija gali turėti dvi „medalio“ puses.

7 trilijonai eurų

Vadovaujantis to paties ECB pateikiamais skaičiais galime matyti, kad 19 Euro zonos valstybių gyventojai 2017 metų lapkričio mėnesį bankuose bendrai laikė beveik 7 trilijonus eurų indėlių. Daugiausiai indėlių buvo sukaupę vokiečiai (2.18 trilijonų eurų) ir prancūzai (1.38 trilijonų eurų). Tuo tarpu už lietuvius mažiau indėlių turėjo tik latviai (6.5 milijardų eurų) ir estai (7.1 milijardas eurų). Bent šioje vietoje galime pasidžiaugti.

Taigi, pažvelgus į aukščiau pateiktą grafiką gana greitai galima padaryti išvadą, kad lietuvių sukaupta indėlių suma tikrai nėra tokia jau įspūdinga. Taip pat galėtų kilti klausimas, ar tarkime vokiečiai, kurie šiuo metu bankų indėliuose laiko daugiau nei 2 trilijonus eurų yra tokia pat „kvaili“ ir nežino kaip elgtis su pinigais?

Turbūt dauguma skaitytojų jau suprato, kad net ir šie skaičiai neparodo realios situacijos, o norint atlikti normalią analizę, reikėtų lyginti ne absoliučius skaičius, o santykinius, kaip pavyzdžiui, kokia indėlių suma tenka vienam gyventojui, arba koks sukauptų indėlių santykis su šalies bendruoju vidaus produktu, arba dar geriau koks yra indėlių sumos tenkančios vienam gyventojui ir vidutinio mėnesinio atlyginimo toje šalyje santykis.

Indėlių ir bendrojo vidaus produkto santykis

Kaip jau teko minėti anksčiau, bendra indėlių suma visoje Euro zonoje siekia maždaug 7 trilijonus eurų, tuo tarpu šių šalių bendrasis vidaus produktas 2017 metais siekė maždaug 10 trilijonų eurų. Tai reiškia, kad bendras Euro zonos šalių indėlių ir BVP santykis yra maždaug 66%.

Kaip galima pastebėti ir aukščiau pateikto grafiko, Lietuvoje šis santykis tesiekia 31%, ir vėlgi pagal šį rodiklį lenkiame tik Latviją (26%). Tuo tarpu didžiausias indėlių ir BVP santykis yra tokiose šalyse kaip Kipras (147%), Malta (123%) ir Belgija (88%). Tokius įspūdingus Kipro ir Maltos skaičius vertinti būtų gana sudėtinga, labai tikėtina kad tai susiję su šių šalių, kaip finansinių paslaugų teikėjų statusu, tačiau kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, išsivysčiusiose vakarų Europos šalyse jis svyruoja tarp 60 ir 80 proc.

Taigi, Lietuvai pagal šį rodiklį norint pasivyti išsivysčiusių šalių lygį indėlių suma bankuose turėtų padidėti bent dvigubai.

Indėlių suma vienam gyventojui

Kitas rodiklis, kurį galima paanalizuoti, tai kokia indėlių suma tenka vienam šalies gyventojui. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, vidutiniškai vienam Euro zonos gyventojui tenkanti indėlių suma yra lygi 20.674 eurai. Didžiausia indėlių suma tenkanti vienam gyventojui yra Liuksemburge (90.024 eurai), tuo tarpu mažiausiai Latvijoje (3.334 eurai).

Mes pagal šį rodiklį (4.063 eurai) esame antroje vietoje nuo galo ir vėlgi lenkiame tik kaimynus Latvius. Taigi, norint pagal šį rodiklį pasivyti Euro zonos vidurkį kiekvienam Lietuviui reikėtų sukaupti maždaug 5 kartus didesnes sumas.

Indėlių suma lyginant su pajamomis

Paskutinis rodiklis dar kartą patvirtino, kad mes visgi nesame tokie jau turtingi kaip kad buvo teigiama įvairiuose straipsniuose. Tačiau šioje vietoje reikėtų suprasti, kad lyginti lietuvių ir vokiečių sukauptas sumas absoliučiais skaičiais vėlgi nėra logiška, nes vokiečių atlyginimas bei pragyvenimo lygis skiriasi nuo lietuvių.

Taigi, turbūt pats tiksliausias rodiklis, kuris galėtų padėti atsakyti, ar lietuviai turi per daug indėlių ar per mažai, būtų vidutinės indėlio sumos, tenančios vienam gyventojui palyginimas su vidutiniu mėnesiniu atlyginimo. Iš principo šis rodiklis parodo, kiek vidutinių mėnesinių atlyginimų vienas gyventojas yra sukaupęs indėlių pavidalu, arba kiek maždaug mėnesių galėtų išgyventi iš šios sumos nebegaudamas jokių pajamų.

Kodėl šis rodiklis yra geras? Turbūt visi žinote, kad siekiant sėkmingai valdyti asmeninius finansus kiekvienas iš mūsų turėtų būti sukaupęs 3, 6 ar net 12 mėnesių išlaidų sumą, kuri dažnai vadinama kaip „pagalvė juodai dienai“. Ši suma suteikia saugumo nelaimės atveju, kaip pavyzdžiui praradus darbą ar darbingumą, patyrus didesnes neplanuotas išlaidas ir pan. (Plačiau apie tai: Pagrindinės asmeninių finansų taisyklės)

Pažvelgus į žemiau pateiktą grafiką galima matyti, kad vidutiniškai Euro zonos gyventojas yra sukaupęs 12 mėnesių vidutinių atlyginimų sumai prilygstančią indėlių sumą. Daugiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę Liuksemburgo (30 mėnesių) ir Maltos (28 mėnesiai) gyventojai. Tuo tarpu mažiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę mūsų kaimynai latviai (4.7 mėnesiai) ir estai (5.8 mėnesiai).

Taigi, pagal šį rodiklį lietuviai nėra blogiausiųjų trejetuke, tačiau vis tiek esame sukaupę pakankamai nedaug (6.4 mėnesių pajamas). Tai reiškia, kad norėdami pasiekti tokių šalių kaip Vokietija ar Olandija lygį, turėtume sukaupti bent dvigubai didesnes sumas.

Apibendrinimas

Taigi, kaip jau teko minėti straipsnio pradžioje, į šią situaciją tikrai galima pažvelgti iš dviejų pusių. Žvelgiant iš vienos pusės, 11.7 milijardai eurų yra įspūdinga suma, ir tikrai galėtų atrodytų, kad tokias dideles sumas laikydami už nulines palūkanas bankų indėliuose lietuviai elgiasi mažų mažiausiai „neracionaliai“.

Tačiau reikėtų suprasti tai, kad indėliai yra pagrindinės gyventojų santaupos, kurios atlieka labai svarbią „saugumo“ funkciją. Tai supratus galima padaryti visiškai kitokią išvadą – t.y. kad kol kas nesame sukaupę pakankamo „rezervo juodai dienai“, o neturint šio rezervo logiškas sprendimas būtų visų pirma jį sukaupti, ir tik tą padarius pinigų perviršį investuoti į kitas, rizikingesnes finansines priemones, kaip pavyzdžiui akcijas, nekilnojamąjį turtą, investicinius fondus ar tarpusavio skolinimo platformas.

Lietuvos gyventojų turimas indėlių sumas palyginus su kitų Euro zonos šalių skaičiais galima padaryti išvadą, kad lietuviai turėtų sukaupti bent dvigubai didesnes sumas, kad pasiektų „saugią“ zoną. Na o geroji žinia yra ta, kad nors ir po truputi, tačiau mes judame ta linkme. (Plačiau apie tai: Kaip kiekvienas iš mūsų gali tapti milijonieriumi: ar tai vis dar pasiekiama įsivedus eurą?)

Jau kurį laiką ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų ES šalių bankų indėliams taikomos nulinės palūkanos glumina norinčius uždirbti nuo sukauptų lėšų. Kaip prisitaikyti prie esamos makroekonominės situacijos ir atrasti pelningų nišų investavimui? Kaip rasti tinkamiausią investicijų valdytoją, kaip sudaryti asmeninius poreikius labiausiai atitinkantį investicinį portfelį? Ar verta naudoti pasyvaus investavimo instrumentus?

Žemumose laikysis dar ilgai

„Bazinės palūkanos yra pasiekusios rekordines žemumas. To pasekmė – atpigusios paskolos bei sumažėjusios palūkanos už indėlius. Kai kurie bankai apskritai nebesiūlo palūkanų už indėlius, kurių terminas – trumpesnis nei vieneri metai. Tokia situacija susiklostė dėl Europos centrinio banko vykdomos politikos, kurios tikslas – išjudinti rinkas, gyventojus paskatinti daugiau vartoti, o verslą – daugiau investuoti. Tai Senajame žemyne jau duoda tam tikrų rezultatų, ypač turint omenyje užsienio prekybą, kuri, beje, pagyvėjo ir dėl kritusio euro kurso“, – sakė vienas „VILNIUS INVEST 2015“ pranešėjų G. Rutkauskas.

Finansų analitikas prognozavo, kad žemos bazinės palūkanos gali išlikti dar ilgai – ne mažiau nei vienerius ar dvejus metus. „Kai euro zonoje ims kilti infliacija, centrinis bankas bus priverstas kilstelti bazines palūkanas siekdamas išvengti hiperinfliacijos, tačiau panašu, kad artimiausiu metu to nenutiks, tad reikšmingesnių palūkanų normų pokyčių Euro zonoje tikėtis nevertėtų“, – tvirtino Finansų analitikų asociacijos narys.

Tokia makroekonominė situacija kelia nerimą daugeliui investuotojų. Anot G. Rutkausko, nulinių palūkanų normų laikotarpiu norint pasiekti bent kiek didesnę investicijų grąžą, reikėtų neapsiriboti vienu ar dviem finansiniais instrumentais.

Svarbiau strategija nei priemonės

„Šiuo metu palankiausia strategija yra kuo didesnis investicijų portfelio diversifikavimas, ypač ilgalaikio investavimo atveju. Tam tinkamos beveik visos finansinės priemonės – įmonių akcijos, įmonių obligacijos, investiciniai fondai, investicijos į nekilnojamąjį turtą, žaliavas. Šiuo laikotarpiu svarbiau net ne pati finansinė priemonė, o kuo platesnis jų išskaidymas“, – pabrėžė Finansų analitikų asociacijos narys.

Kaip vieną optimaliausių investavimo priemonių G. Rutkauskas paminėjo tarptautinius biržose listinguojamus fondus (ETF). Šie fondai pasižymi mažais investavimo kaštais, kas yra labai svarbu esant mažai investicijų grąžai – kuo mažiau sumokate valdytojui, tuo daugiau lieka jums. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Ekspertas pataria šiuo laikotarpiu vengti investicijų į vieną regioną, valstybę ar tam tikrą rinką. „Kaip alternatyvą galima svarstyti ir apie investicijas į nekilnojamąjį turtą, bet šioje srityje taip pat patarčiau rinktis investicinius fondus, be to, reikia įvertinti ir mažą nekilnojamo turto likvidumą. Kalbant apie žaliavas, taip pat geriau taikyti išskaidymo metodą ir neinvestuoti, tarkime, vien į auksą“, – sakė G. Rutkauskas.

Kita vertus, analitikas primena, kad net ir tinkamai diversifikuotas investavimas savaime dar nereiškia greito ar garantuoto pelno. Be to, kuo didesnė tikėtina investicijų grąža, tuo didesnė ir rizika. „Visuomet būtina paskaičiuoti, kokią kainą reikės sumokėti už didesnę grąžą ir racionaliai įvertinti riziką“, – teigė jis. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Pinigų rinkos priemonės – tai pačios saugiausios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui iždo vekseliai, indėliai, bendrovių išleisti trumpalaikiai skoliniai įsipareigojimai, trumpalaikės paskolos, pinigų rinkos fondai ir pan. Tačiau pinigų rinkos priemonių nereikėtų painioti su grynais pinigais, nes pastarieji neįeina į pinigų rinkos priemonių sąrašą. Vien tik grynųjų pinigų turėjimas nėra laikoma investicija.

Taigi, pinigų rinkos priemonės yra tokios priemonės, kurias per trumpą laiką ir be nuostolių investuotam kapitalui galima paversti pinigais. Pinigų rinkos priemonės yra trumpalaikės investicijos, daugiausiai iki vienerių metų termino, todėl mažai tikėtina, kad per tokį trumpą investavimo laikotarpį rinkos kaina staiga pasikeis nepalankia kryptimi bei bus patirtas didelis nuostolis.

Trumpalaikių vyriausybės vertybinių popierių, dar vadinamų iždo vekseliais, rizika yra laikoma pati mažiausia. Taip yra dėl to, kad šių vertybinių popierių emitentas yra valstybė. Tai, be abejo, nereiškia, kad valstybės negali bankrutuoti (per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją tai įvyko ir ne kartą), tačiau tokio įvykio tikimybė yra sąlyginai menka. Trumpalaikių skolos vertybinių popierių rizika yra šiek tiek didesnė, nei iždo vekselių, nes yra įskaičiuojama tam tikra emitento bankroto rizika. Tuo tarpu indėliai daugumoje valstybių yra draudžiami pagal įstatymus ir net įvykus banko bankrotui investuotojas gali tikėtis atgauti dalį arba visą investuotą sumą (kiekvieną kartą reikėtų pasitikslinti, kokia yra draudžiama suma, bei kokios yra šalies finansinės galimybės padengti nuostolius bankrutavus bankui).

Šių finansinių priemonių būsimos pajamos yra žinomos iš anksto, tačiau pajamingumas yra pats mažiausias lyginant su kitomis finansinėmis priemonėmis, todėl jos nėra pati geriausia apsauga nuo infliacijos. Taigi į jas turėtų investuoti tie investuotojai, kurių investavimo horizontas yra labai trumpas (iki vienerių metų), arba kurie nenori patirti neigiamų kapitalo vertės svyravimų.

Pinigų rinkos priemonės vertinamos kaip mažiausios rizikos turto klasė, o žinant rizikos ir pelningumo priklausomybę tai reiškia, kad ir ilgalaikė grąža bus minimali. Į šią turto klasę investuojant ilgam laikotarpiui galima būtų tikėtis, kad grąža bus labai artima infliacijos tempui.