Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo enciklopedija” apie pradedančiųjų investuotojų psichologiją, baimę, godumą, dažniausiai daromas klaidas pasakoja Laurynas Byla.

Investavimo psichologija – kas tai?

Investavimo ar prekiavimo psichologiją labai sudėtinga apibūdinti keliais žodžiais. Galima būtų teigti, kad tai yra tam tikra mūsų būsena, kuri mus apima investuojant. Šią būseną lemia tiek išoriniai (informacija, naujienos, kainos pokyčiai ir pan.), tiek ir vidiniai veiksniai (baimė, įsitikinimai, lūkesčiai, norai, viltys ir pan.).

Priklausomai nuo šių veiksnių darome vienokias ar kitokias išvadas ir jomis remdamiesi priimame sprendimus. Kadangi šią būseną veikia tiek daug veiksnių, labai didelė tikimybė, kad tai, kaip mes interpretuojame išorinę informaciją, yra susiję su tuo, kaip mes jaučiamės viduje. Tai reiškia, jog tikrasis vaizdas gali būti iškraipytas ir mūsų vidinė būsena gali lemti blogus sprendimus, nuostolius, nepasitenkinimą, baimę ir t.t. Visų pirma pažvelkime, kaip mes suvokiame save bei investicinę aplinką ir kokios pagrindinės problemos mus kamuoja.

Kas „judina“ kainą?

Svarbiausias rinkų komponentas yra jos dalyviai, t.y. kiekvienas iš mūsų – investuotojai, prekiautojai, fondų valdytojai ir pan. Jei nebūtų mūsų, nebūtų ir finansų rinkos. Būtent mes, mūsų požiūris bei įsitikinimai, kiek viena ar kita finansinė priemonė turėtų kainuoti, nulemia konkrečių investicinių produktų kainos judėjimo tendencijas. Be abejo, labai svarbu, į kurią pusę linksta didžioji dalis investuotojų: ar tiki, kad kaina turi kilti („buliai“), ar mano, jog ji turi mažėti („meškos“). Dažniausiai rinka yra linkusi judėti ta linkme, kur krypsta daugiau dalyvių.

Supratę save, suprasite ir rinką

Vis dėlto ar galime suprasti rinką, t.y. kodėl ji juda į vieną arba į kitą pusę, kaip mąsto bei į kurią pusę linksta dauguma dalyvių, jei nesuprantame, kaip ir ką apie konkrečias investicijas mąstome patys? Juk būtent mes esame sudedamoji rinkos dalis. Kaip galite stengtis suprasti visos grupės elgseną, jei nesuprantate savo elgesio ar jo priežasčių?

Kodėl darome klaidas?

Buvo paskaičiuota, kad apie 95% visų investavimo klaidų lemia vidiniai arba mąstymo dalykai: baimė būti neteisiam, rizikos nekontroliavimas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti rizikos ir pinigų praradimas, nesugebėjimas pasinaudoti palankia proga, pasiimti uždirbto pelno, leidimas pelningai investicijai pavirsti nuostolinga ir pan. Visi paminėti dalykai yra susiję su mūsų vidumi, o ne su rinka. Jei pradedame ką nors kaltinti, vadinasi negalime arba nenorime pripažinti, jog patys klystame, ir taip vengiame atsakomybės.

Baimė

Turbūt daugiausiai nuostolių finansų rinkose yra patiriama dėl baimės. Kas ta baimė ir kaip su ja kovoti? Yra toks posakis: „Pelnui reikia leisti augti, o nuostolį reikia fiksuoti greitai.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tikrai labai paprastas uždavinys, tačiau ar iš tikrųjų? Toliau pasižiūrėsime, kaip kiekvienu atveju jaučiasi investuotojas ir kodėl dažniausiai įvyksta atvirkščiai, t.y. pelnas fiksuojamas labai greitai, o nuostoliui leidžiama augti.

Taigi, kaip jaučiasi investuotojas, įsigijęs vieną ar kitą finansinę priemonę? Visų pirma, tai, į ką jis kreipia dėmesį, priklauso ne nuo jo nuostatų, o nuo to, „ką daro rinka“. Tarkime, jei situacija pasisuko tokia linkme, jog jo investicija pinga, jis bandys visą dėmesį sutelkti į labiau teigiamą ir negrėsmingą informaciją, kas padės pamiršti ar lengviau pakelti galimą nuostolį. Jei po nuostolingo periodo jo investicija sugrįš iki nulinio taško, t.y. įsigijimo kainos, investuotojas greičiausiai su palengvėjimu daug nemąstęs turimą poziciją parduos, nepriklausomai nuo tolimesnių perspektyvų. Tačiau jei rinka ir toliau „veiks prieš jį“, investuotojo psichologinė apsauga pradės po truputį byrėti: grėsmingos informacijos srautas taps toks didelis, kad nuo jo pasislėpti nebebus įmanoma. Investuotojas pasijus sugniuždytas ir tiesiog nebesugebės priimti sprendimo. Galiausiai stresas taps toks didelis, jog nebebus įmanoma toleruoti patiriamų nuostolių, ir vienintelis dalykas, ką investuotojas galės padaryti, kad pasijustų geriau, – tiesiog parduoti nuostolingą investiciją.

Jei investuotojas laiko pelningą poziciją, jis visą dėmesį nukreipia į visiškai priešingą informaciją. Baimė prarasti „turimą“ pelną privers jį koncentruotis į tai, ką rinka gali iš jo atimti. Taigi, investuotojas pastebės tą informaciją, kuri patvirtins jo baimę prarasti turimą pelną ir neleis objektyviai įvertinti situacijos, suvokti galimo potencialo. Galiausiai, nuostolio baimė privers jį anksčiau laiko parduoti „kol kas dar pelningą“ investiciją, nepaisant to, kiek galėjo uždirbti ateityje. Įdomu  tai, jog kai investicija bus parduota, investuotojas toliau stebės, kas vyksta su jo turėta finansine priemone. Jei ji toliau brangs, investuotojas save grauš, kodėl negalėjo išlaukti šiek tiek ilgiau ir uždirbti dar didesnį pelną.

Aukščiau buvo pateiktas labai realistiškas pavyzdys, kodėl dauguma investuotojų pelną pasiima per anksti, o nuostoliui leidžia didėti, t.y. visiškai priešingai, nei yra rekomenduojama.

Auksinė proga

Negali būti nieko blogiau nei praleista auksinė proga, t.y. sandoris, kuris nebuvo atliktas, tačiau kiekvienas „būtume tą padarę, jei tik būtume žinoję ir galėję“. Skamba tikrai pažįstamai, tačiau yra viena skaudi tiesa, kurios nenorime pripažinti: jei būtume žinoję ir galėję, būtume padarę ir turėję. Kuo greičiau tą suprasite, tuo greičiau galėsite pasinaudoti šiomis galimybėmis, o ne kaltinti save dėl to, jog jas praleidote.

Kad būtų paprasčiau, reikia suprasti, jog nėra tokio dalyko kaip tobula galimybė. Rinkose nuolat vyksta judėjimas ir visada yra daugybė galimybių, todėl kai būsite pasiruošęs, jūs jas atpažinsite ir jomis pasinaudosite. Kitą kartą praleistą galimybę visų pirma vertinkite kaip pamoką, tiksliai aprašykite, kodėl ją praleidote, kitaip tariant, pagal kokius kriterijus buvo galima ją identifikuoti ir kitą kartą būkite jai pasiruošęs.

Ar analizė tikrai gali padėti?

Daugelis investuotojų galvoja, kad pagrindinis dalykas, norint sėkmingai investuoti, yra teisinga analizė. Tačiau tokią logiką galima paneigti. Kai investuotojas, atlikęs konkrečią analizę, bando save ir kitus įtikinti, kad viską žino ir yra absoliučiai teisus, iš tikrųjų sako štai ką: „Aš tiksliai žinau, kiek investuotojų šiuo metu yra rinkoje ir kiek jų dar planuoja investuoti. Žinau, kaip jie vertina dabartinę rinkos kainą ir kas jiems yra didelė arba maža kaina. Taip pat žinau kiekvieno iš dalyvių galimybes vykdant konkrečius planus ir kokia kryptimi bei kaip stipriai tai gali paveikti kainas. Galiausiai, aš žinau, kada ir kiek dalyvių planuoja parduoti savo investicijas ir su kokia jėga jie tą darys.“

Jei jūs tikrai galite atsakyti į visus šiuos klausimus, tada tikrai žinote viską, bet… O tai jau reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kiek ir kokios informacijos jūs surenkate ir kokią išsamią analizę atliekate, vis tiek gali įvykti bet kas. Tada kyla klausimas: kodėl investuotojai, kuriems nesiseka investuoti, yra apsėsti rinkos analizės? Esminė priežastis – tikėjimas, jog būtent rinkos analizė suteiks tikrumo dėl to, kas gali įvykti ateityje. Jokia analizė negali būti 100% teisinga, tačiau dauguma pradedančiųjų investuotojų nori būti visuomet teisūs. Čia ir įvyksta pagrindinis konfliktas, kuris veda prie didelių nuostolių. Jei investuotojas pripažintų, kad rinkoje visada yra tam tikra nežinomybė, ir tam pasiruoštų, jis galėtų išvengti gana nemažai nuostolių.

Ką reikia daryti?

Būtina suprasti, kad rinka yra visuomet teisi ir nėra reikalo su ja kovoti, nes ji dažniausiai laimi. Tarp patyrusių investuotojų yra paplitęs vienas ganėtinai senas posakis: „Rinka gali išlikti iracionali daug ilgiau, nei investuotojas gali išlikti mokus“. Jei investuotojas nori būti sėkmingu, jis visų pirma turi atsikratyti baimės būti neteisiu arba nuostolio baimės, nes kitaip neįmanoma žiūrėti į rinką objektyviai, tada išsigryninti tam tikras investavimo taisykles bei išmokti disciplinuotai jų laikytis, na ir galiausiai nuolat tobulėti. (Plačiau apie tai: 7 žingsniai, kaip išspręsti psichologines investavimo problemas)

Be abejo, kiekvienam iš karto turėtų kilti klausimas: „Kaip to galima išvengti?“ Visų pirma reikia žinoti, kokios emocijos dominuoja skirtingose akcijų ar kitų finansų rinkų ciklo stadijose. Žemiau kaip tik pateikiamas supaprastintas paveikslas, kuriame viskas smulkiai atvaizduota.

Investuotojų optimizmas gali pasibaigti euforija

Kaip matome, žmonių emocijos, kaip ir dauguma finansų rinkų, juda tam tikrais ciklais. Pavyzdžiui, gerėjant ekonominei situacijai bei brangstant finansinėms priemonėms didėja ir investuotojų optimizmas. Jei optimizmas tampa nekontroliuojamu, jis gali peraugti į burbulą ar euforiją. Būdamas tokioje būsenoje investuotojas absoliučiai neįžvelgia rizikos, priešingai žvelgdamas į pastarųjų kelių metų įspūdingus rezultatus, skaičiuoja ateities pelnus. Tačiau kaip istorija yra jau ne kartą parodžiusi, tokios situacijos praktiškai visada pasibaigia ypač įsimintinu susiformavusio burbulo sprogimu. Taigi, galima drąsiai teigti, kad šioje stadijoje investuotojas turėtų elgtis atsargiau, visų pirma jokiu būdu nenaudoti skolintų lėšų, galbūt dalį investicijų portfelio pradėti kreipti į mažesnės rizikos finansines priemones ir pan.

Gal kai kam teko girdėti, kad 2007 metais į investicinius fondus įplaukė rekordiniai pinigų kiekiai? Būtent tai ir pabrėžė investuotojų perdėtą optimizmą, kuris be abejo amžinai tęstis negalėjo. Kas vyko po to, mes jau žinome.

Investuotojų pesimizmas gali pasibaigti panika

Finansų rinkoms bei investuotojų optimizmui pasiekus piką (konkrečiai neįmanoma pasakyti, kada tiksliai tas pikas pasiekiamas) situacija pradeda prastėti, traukiantis ekonomikai bei mažėjant finansinių instrumentų kainoms didėja investuotojų pesimizmas. Tuo tarpu finansinių priemonių kainoms pasiekus dugną dauguma investuotojų nebegali pakelti skausmo ir kapituliuoja parduodami turimas pozicijas. Tokiu momentu finansų rinkose dominuoja baimė bei depresija.

Kaip matome iš aukščiau pateikto paveikslo, būtent pastebėjus investuotojų kapituliacijos požymius reikia būti pasiruošusiam investuoti, nes tai yra vienas iš geriausių momentų investuoti ilgam laikui bei įsigyti labai stipriai atpigusių finansinių priemonių.

Problemos

Tačiau kad ir kaip paprastai viskas atrodytų, galima būtų įvardinti dvi problemas. Visų pirma, nors ir yra įmanoma bendrai įvardinti visų investuotojų psichologinę būseną (ypač jei kalbama apie ekstremumus), tačiau yra ypač sudėtinga tiksliai įvardinti, kada yra pasiekiamas godumo ar baimės ekstremumas ir kada įvyks lūžis, t.y. vyravusi tendencija pakeis kryptį. Pavyzdžiui, daug kas apie JAV nekilnojamo turto burbulą pradėjo kalbėti dar 2005 metais, tačiau jis sprogo tik 2007 metais arba “dot-com” burbulo sprogimas įvyko 2000 metais, tačiau buvęs JAV centrinio banko vadovas Alan Greenspan apie šio burbulo grėsmes perspėjo dar 1996 metais.

Antra problema – žmogui yra labai sudėtinga eiti prieš minią, t.y. ypač sudėtinga parsiduoti turimas pelningas investicijas, kai visi tik ir šneka apie toliau didėjančius „stulbinamus“ pelnus, arba investuoti tuo metu, kai niekas apie investavimą išvis nenori girdėti, o ekonomikoje vyrauja neigiamos nuotaikos.

Taigi, norint „nepaslysti“ ant psichologinių klaidų, visų pirma reikėtų sugebėti objektyviai nustatyti, kokia konkrečiu momentu yra vyraujanti būsena. Tą padarius, antras žingsnis būtų priimti tinkamus investicinius sprendimus. Na, o jei tą padaryti yra sudėtinga, kaip jau ne kartą buvo minėta, labai paprasta ir daugeliui geriausia išeitis yra diversifikuoto investicijų portfelio suformavimas bei pasyvus investavimas. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Ši teorija teigia, jog individai visus finansinius sprendimus visada orientuoja į maksimalią grąžą ir visada stengiasi minimizuoti patiriamą riziką. Taip pat teigiama, jog individai priimdami finansinius sprendimus sugeba atsiriboti nuo emocijų ar kitų psichologinių aspektų, tokių kaip nerimas, baimė, viltis ar godumas. Jei mintis apie grąžos/rizikos santykio maksimizavimą yra gana natūrali ir logiška, tai teiginys apie idealiai racionalų „žmogų robotą“, švelniai tariant, sukelia šypseną. Taigi, šiame straipsnyje pamėginsime pažadinti jūsų kritinį mąstymą ir pademonstruoti, jog racionalus investuotojas realybėje yra anomalija, o ne šablonas.

Kiekvienas iš mūsų pasaulį suvokiame reaguodami iš savo unikalios perspektyvos, kuri susidaro kaupiant asmeninę patirtį, įgyjant tam tikrus specifinius įgūdžius, prisitaikant prie asmeninių išgyvenimų, socialinės situacijos ir mus supančios aplinkos įtakos. Ši unikali patirtis leidžia ne tik greitai ir be didesnių apmąstymų priimti reikiamus sprendimus įvairiose sudėtingose gyvenimiškose situacijose (tarp jų ir investuojant), bet tai pat apsprendžia ir mūsų individualius poreikius, baimes bei tikslus.

Kadangi esame įtakojami skirtingų aplinkybių, kaupiama patirtis taip pat yra skirtinga. Turime skirtingus įpročius, ieškodami patarimų pasitikime skirtingais žmonėmis, turime skirtingus įsitikinimus, vadovaujamės skirtinga gyvenimo filosofija ir t.t. Tačiau, kad ir kokie skirtingi mes bebūtume, tuo pat metu mus visus veikia labai panašūs psichologinio šališkumo faktoriai (angl. behavioural biases). Tiek konsultuojant klientus ar vedant investavimo mokymus, tiek bendraujant su kolegomis iš investicijų valdymo srities, pastebiu, jog daugelis sutinka, kad psichologija turi „tam tikros“ įtakos priimant sprendimus. Deja, retas suvokia, jog psichologiniai faktoriai ne tik atlieka „sufleruojamąjį“ vaidmenį, bet dažniausiai būna lemiantys, o kaip praktika ir tyrimai rodo, lemia jie ne ką kitą kaip prastus investavimo rezultatus.

Intuicija ir analitinis mąstymas

Prieš supažindinant jus su pagrindinėmis investuotojų psichologinio šališkumo problemomis, priminsiu kokiu principu mūsų smegenys reaguoja į gaunamą informaciją. Iš eksperimentinės psichologijos ir neurologijos mokslų žinome, jog žmogaus mintis lemia dvi atskiros ir labai skirtingos mąstymo procesą organizuojančios sistemos: intuityvi ir analitinė.  Kadangi intuityvioji sistema (emocijos: baimė, godumas ir pan.) evoliucijos procese susiformavo žymiai seniau nei analitinė, ji naują informaciją „pasitinka“ pirmoji. Ši sistema įsijungia automatiškai ir be jokių pastangų, todėl nuskanuoti informaciją ir pasiūlyti reagavimo planą gali dar prieš įsijungiant analitiniam aparatui. Kadangi intuicija veikia palyginamuoju/susiejamuoju su jau turima informacija/patirtimi principu, ji gali apdoroti didelius kiekius informacijos vienu metu ir beveik neapkraunant smegenų.

Visai kitokiu principu veikia analitinė sistema, kuriai priimti sprendimą reikalinga loginė seka, o tai reiškia, kad joje informacijos apdorojimo procesas vyksta žymiai lėčiau – žingsnis po žingsnio. Tam kad įtikinti analitinę sistema, jog kažkas yra Tiesa ar Netiesa, reikia turėti stiprių loginių argumentų ir įrodymų. Be abejo, veikiant šiai sistemai yra daugiau apkraunamos smegenys ir sunaudojama gerokai daugiau energijos. Taigi ne nuostabu kodėl žymiai lengviau yra svajoti apie būsimus investicijų prieaugius, negu diena iš dienos analizuoti mokslinę literatūrą ir konstruoti bei testuoti matematiškai „teisingus“ investavimo modelius ir strategijas.

Nuo laukinės savanos laikų išlikimas yra vienas pagrindinių mūsų egzistencijos tikslų, dėl šios priežasties emocijos mūsų gyvenime vaidina didesnį vaidmenį nei logika ir tą paprasčiausiai suprasti padeda pavyzdys su viena iš geriausiai žinomų emocijų – baime. Įsivaizduokite, jog stovite šalia stiklinio narvo, kuriame yra nuodingiausia pasaulio gyvatė. Tarkime, staiga ji pradeda judėti link jūsų, kas tuomet vyksta? Akimirksniu įsijungia intuityvioji sistema ir aktyvuojamas baimės pojūtis, kuris momentaliai sugeneruoja sprendimą atsitraukti, kol galiausiai suveikia analitinė sistema ir mes „apskaičiuojame“, jog gyvatės įkandimas kiaurai stiklą yra itin mažos tikimybės reiškinys, ir įtampa atslūgsta. Nors ir pirminė reakcija yra nelogiška, žiūrint iš išlikimo taško, geriau suklysti dėl netikros grėsmės nei nesureaguoti į tikrą pavojų.

Investuotojų iracionalumas

Visgi investavimas nėra vienas iš gyvybiškai svarbių procesų gyvenime, taigi šabloninis situacijų sprendimas intuicijos pagalba šioje veikloje pridėtinės vertės ne tik kad dažniausiai nekuria, tačiau pridaro ir nemažai problemų.

Žinių iliuzija

Viena dažniausių klaidų, kurią daro ne tik pradedantys investuotojai, bet ir profesionalai yra taip vadinama žinių iliuzija. Žmonės turi polinkį tikėti, jog didesnis informacijos kiekis leidžia padaryti tikslesnes investicines prognozes ir tuo pačiu lems geresnius rezultatus investuojant. Deja tyrimai rodo, jog didesnį informacijos kiekį arba žinias galima susieti tik su padidėjančiu pasitikėjimu savimi prognozuojant. Įdomiausia tai, jog kuo labiau žmonės būna įsitikinę prognozės tikslumu, tuo mažesni šansai jai pasitvirtinti.

Šį fenomeną gerai iliustruoja 2004 metais Torngreno ir Montgomery atliktas tyrimas, kuriame neprofesionalams (psichologijos studentams) ir investavimo srities profesionalams (portfelių valdytojams, makleriams, įmonių analitikams) buvo pateiktas gerai žinomų stambių kompanijų sąrašas (pavadinimas, sektorius ir pastarųjų 12 mėn. rezultatas), kuriame įmonės buvo sugrupuotos poromis. Tuomet iš pateiktų porų, respondentų buvo prašoma parinkti tą kompaniją, kurios akcijų kaina, jų nuomone, sekantį mėnesį pasirodys geriau (augs daugiau arba kris mažiau). Taip pat buvo prašoma nurodyti savo prognozės pasitikėjimo lygį nuo 0 iki 1 (kur 1 reiškia, kad prognozė turėtų būti 100% teisinga).

Kaip matome iš paveikslėlio, profesionalų, turinčių gerokai daugiau žinių ir patirties investavimo srityje, rezultatai buvo prastesni nei eilinių psichologijos studentų. Taip pat tyrimas parodė, jog profesionalai kur kas labiau pasitikėdavo savo prognozėmis ir, kaip bebūtų keista, situacijose, kur ekspertai manė esą 100% teisūs, realus pataikymas tesiekdavo 15%. Taigi jeigu jau pastebite, kad investavimo profesionalai choru dėlioja šimtus priežasčių, jog viena ar kita turto klasė ateinančius metus yra „pasmerkta“ kilimui, greičiausiai esate žinių iliuzijos efekto liudininkai.

Kontrolės iliuzija

Dar viena investuotojus persekiojanti problema yra taip vadinama kontrolės iliuzija, kai tikima, jog įmanoma daryti įtaką nekontroliuojamiems dalykams. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, jog žmonės yra linkę mokėti 4.5 karto daugiau už tokį loterijos bilietą, kuriame skaičius gali pasirinkti patys, nei tą, kuriame skaičius atsitiktine tvarka sugeneruoja kompiuteris. Taip pat žaisdami stalo žaidimus dauguma yra linkę tikėti, jog mesdami kauliuką patys turi geresnius šansus išridenti reikiamą skaičių. Ši iliuzija glaudžiai giminiuojasi su žinių pervertinimo problema – kuo didesniu informacijos kiekiu disponuoja investuotojas, tuo didesnę kontrolės iliuzija jis patiria.

Šios dvi iliuzijos lemia dar vieną plačiai literatūroje aprašytą fenomeną – per didelį pasitikėjimą savimi.

Per didelio pasitikėjimo problema

Ne paslaptis, jog išlikimo kovoje už būvį evoliucijos grandinėje natūrali selekcija aiškiai favoritais laikė optimistus. Norint išgyventi sudėtingais šaltojo meto periodais, „analizuoti tikimybes“ ir kurti detalias strategijas, kaip nudobti didįjį mamutą ar pagauti grėsmingąjį stumbrą, laiko ne visada būdavo pakankamai – svarbiausia buvo pasitikėti instinktais ir veikti. Tikrai nenustebčiau, jei vienas populiaresnių to meto „šūkių“, padėjusių išgyventi, buvo kažkas panašaus į „aš galiu“ ar „kas pirmesnis – tas sotesnis“, o tuo tarpu „homo pesimistus“ taip iš uolos ir neišlysdavo.

Šis optimizmas ir pasitikėjimas savimi gerai atsispindi nagrinėjant įvairių sričių atstovų apklausų rezultatus. Turbūt teko girdėti, jog 70 – 80% respondentų teigia esantys geresni nei vidutiniai vairuotojai, geresni gydytojai ar inžinieriai, efektyviau nei vidurkis organizuoja savo asmeninius finansus, daugiau nei 80% studentų neabejoja, jog mokslo metus užbaigs geresniųjų pusėje. Deja geresniųjų pusėje yra tik pusė, o ne 70 – 80%. (Plačiau apie tai: Ar pasitikėjimas savimi padeda investuoti?)

Kalbant apie investavimą, didėjantis pasitikėjimas savimi didina prekybos apimtis, o tai, dėl sumokamų komisinių ir gausybės bereikalingų pirkimų/pardavimų, automatiškai mažina investicijų grąžą. Tyrimai rodo, jog per didelio pasitikėjimo savimi problema daugiau nuostolių pridaro vyriškos lyties investuotojams. Bradas Barberis ir Terrance Odean analizavo 35000 namų ūkių investavimo operacijų apimtis ir rezultatus. Savo ataskaitoje 2001 metais jie reziumavo, jog vyrai prekiauja 45% daugiau nei moterys ir tai jų investavimo rezultatus sumažina net 2.65% (moterų rezultatai dėl prekybos sumažėja 1.72%). Turint omeny tai, kad vidutinis „aktyvus“ investuotojas per pastaruosius du dešimtmečius savo rezultatais vos lenkia infliaciją (Dalbar 2010), papildomi 2.65% investicijų portfelio grąžą padidintų vos ne per pus. (Plačiau apie tai: Kokių rezultatų dažniausiai tikisi pradedantieji investuoti?)

Kita su per dideliu pasitikėjimu savimi susijusi savybė yra tai, jog portfelio vertei kylant, daugelis tiki, kad čia yra jų įgūdžių rezultatas, tačiau portfeliui krentant dažnai mėgstama sakyti, jog paprasčiausiai „nepasisekė“. Žiūrėdami į praeities įvykius, žmonės taip pat turi susikūrę iliuziją, kad „žinojo, kad taip nutiks“. Ši žmonių savybė literatūroje net turi atskirą pavadinimą – „praeities rezultatų prognozavimas“. Deja, kaip praktika rodo, ateitį prognozuoti yra kur kas „sudėtingiau“ nei praeities įvykius.

Yra ir gerokai daugiau investuotojų iracionalumą įtakojančių psichologinių veiksnių, tačiau dauguma jų vienaip ar kitaip susiję su jau mano pristatytomis problemomis. Dėl šių iliuzijų investuotojai dažnai neteisingai įvertina savo galimybes ir prisiimamą per didelę  riziką, atlieka per daug sandorių, bereikalingai prekiaudami patiria emocinį stresą kas dar labiau didina klaidų tikimybę, o tai be abejo ženkliai sumažina investavimo rezultatus.

Taigi, jei tobulai racionalus ir analitiniu mąstymu, o ne emocijomis besivadovaujantis žmogus „homo economicus“ iš tiesų dominuotų finansų rinkose, tokių reiškinių kaip 1637 metais piką pasiekusi Olandijos tulpių manija, „South Sea Company“ bei „The Mississippi“ akcijų kainų burbulo sprogimas 1720-aisiais, 1929 metais prasidėjusi Didžioji Depresija, 2000 metais sprogęs „Dot.com“ burbulas ir pastaroji nekilnojamojo turto ir visos finansų sistemos krizė paprasčiausiai turėtų neegzistuoti. Deja.

Apibendrinant pateiksiu vienos garsiausių knygų apie investuotojų elgseną, kurią parašė Jamesas Montier, išvadas ir patarimus, kurie tinka ne tik investavimui:

• Nepasikliaukite nuomonėmis, ypač venkite prognozavimo.
• Prisiminkite, jog žinote kur kas mažiau nei jums atrodo.
• Susitelkite ties faktais, o ne ties skambiomis istorijomis.
• Didesnis informacijos kiekis nelemia geresnių rezultatų.
• Įsiklausykite tų, kurie jums prieštarauja.
• Analizuokite savo klaidas, tai nėra paprasčiausia nesėkmė.
• Jūs nežinojote, kad taip nutiks, jus tik taip galvojate.
• Vertinkite situaciją remdamiesi statistika, o ne kaip „atrodo“.

Nuo savęs pridėsiu dar tai, kad jeigu investavimas jums nėra adrenalino šaltinis, o juo siekiate ekonominės naudos – būkite skeptikai. Romantikos, be abejo, patirsite kur kas mažiau, tačiau geresnių rezultatų sąskaita.

Pradedančiojo investuotojo priešas numeris vienas labai dažnai yra pats investuotojas. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau dauguma pradedančiųjų investuotojų labai sunkiai susidoroja su tokiomis pražūtingomis emocijomis, kaip baimė ar godumas, o pasidavus šioms emocijoms dažniausiai yra priimami skuboti bei neracionalūs investiciniai sprendimai, kurie veda prie nuostolių.