Kas yra akcija?  

Akcija – tai nuosavybės vertybinis popierius, kurį įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo ir kt.

Akcijų įsigijęs asmuo tampa akcinės bendrovės bendraturčiu arba vieninteliu savininku – tai priklauso nuo įsigytų akcijų kiekio. Kiekviena akcija yra maža bendrovės dalelė, asmuo jų gali įsigyti mažiau ar daugiau, žiūrint kiek jis tam gali skirti pinigų.

Dažnai manoma, kad akcija – tai materialus daiktas, t.y. tam tikras popieriaus lakštas su vandens ženklais ir atitinkamais įrašais. Tačiau šiais laikais, kai yra elektroninių pinigų, akcijų įsigijęs asmuo tokių popieriaus lakštų negauna – finansų maklerio įmonė (t.y. sąskaitų tvarkytojas) atidaro asmens vertybinių popierių sąskaitą ir joje pažymi, kiek ir kokių akcijų jis turi. (Plačiau apie tai: Nuosavybės vertybiniai popieriai – akcijos)

Kokios būna akcijos?

Visos akcinių bendrovių akcijos yra vardinės, o pagal akcijų savininkams suteikiamas teises jos skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias.

Paprastosios vardinės akcijos (PVA) sudaro pagrindinę akcinės bendrovės akcijų dalį. Visos paprastosios vardinės akcijos suteikia balsavimo teisę, t.y. viena akcija suteikia vieną balsą. Akcininkai susirinkimuose balsuoja įvairiais bendrovei svarbiais klausimais (tvirtinant finansinę atskaitomybę, auditorių išvadas ir ataskaitas, renkant bendrovės valdymo organus ir kt.).

Akcininkai turi teisę gauti dividendus, tačiau dividendų išmokėjimas jiems nėra garantuotas. Paprastųjų akcijų savininkai dividendus gali gauti tik tada, kai jie būna išmokėti privilegijuotųjų akcijų savininkams ir lieka pelno paprastųjų akcijų savininkų dividendams. Nors dividendai ir nėra garantuoti, bendrovei klestint, paprastųjų akcijų savininkai gali gauti didesnius dividendus nei privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai būna nustatomi bendrovės įstatuose. (Plačiau apie tai: Kas yra dividendai?)

Akcinei bendrovei bankrutavus ar priėmus sprendimą dėl likvidavimo, paprastųjų akcijų savininkai likviduotos bendrovės turtą gauna paskutiniai. Pirmiau tenkinamos kitų asmenų, turinčių teisę į bendrovės turtą (valstybės, kreditorių, obligacijų savininkų, privilegijuotųjų akcijų savininkų), pretenzijos. Jei lieka turto su jais atsiskaičius, jis proporcingai padalijamas paprastųjų akcijų savininkams.

Privilegijuotosios vardinės akcijos (PrVA) – tai vertybiniai popieriai, garantuojantys jų savininkams tam tikrus dividendus, bet paprastai nesuteikiantys balsavimo teisės. Privilegijuotųjų akcijų išleidusios bendrovės įstatuose turi būti nustatytas privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis, skaičiuojamas kaip akcijos nominaliosios vertės procentas. Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų ir yra dividendai bei jų mokėjimas – privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas.

Privilegijuotosios akcijos skirstomos į akcijas su kaupiamuoju dividendu ir akcijas su nekaupiamuoju dividendu. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nustatyto dydžio dividendą, tačiau jeigu dividendams skirtos pelno dalies neužtenka visam nustatytam dividendui išmokėti, išmokama proporcingai sumažinta suma, o neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėta suma į kitus finansinius metus neperkeliama. Jeigu per 2 metus bendrovė privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui neskiria viso nustatyto dividendo, šios akcijos įgyja balsavimo teisę iki tų metų, kuriais visiškai atsiskaitoma su šių akcijų savininkais, pabaigos.

Akcijų su kaupiamuoju dividendu, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Akcininkams nusprendus, privilegijuotosios akcijos gali būti keičiamos į paprastąsias akcijas. Į jas keičiant privilegijuotąsias akcijas su kaupiamuoju dividendu, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Taigi, palyginus dviejų rūšių akcijas, galima apibendrinti jų pranašumus ir trūkumus:

Akcinės bendrovės gali išleisti ir darbuotojų akcijas, jeigu tai nustatyta jų įstatuose. Tai paprastosios vardinės akcijos, turinčios darbuotojų akcijų statusą. Šių akcijų įsigyti gali tik jas išleidusios bendrovės darbuotojai. Darbuotojų akcijų galiojimo terminas yra ne ilgiau kaip 3 metai, o jam pasibaigus šios akcijos laikomos paprastosiomis akcijomis.

Kodėl apskritai leidžiamos akcijos?

Išleisdamos akcijas, akcinės bendrovės gauna lėšų (pinigų ar turto), kurios joms padeda plėtoti veiklą nesiskolinant iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, bankų. Akcijų įsigijęs asmuo bendrovei pinigų neskolina, jo investuoti pinigai tiesiogiai panaudojami tolesnei bendrovės veiklos plėtrai.

Prieš investuojant į akcijas nereikėtų pamiršti, kad esama su šiuo investavimo būdu susijusios rizikos. Jeigu bendrovė veikia sėkmingai ir uždirba pelno, akcininkai turi naudos. Visuotiniame akcininkų susirinkime jie nusprendžia, kaip paskirstyti uždirbtą pelną – jį skirti veiklos plėtrai ar išmokėti dividendus. Jeigu akcininkams nuolatos išmokami dividendai, akcijų vertė gali kilti. Tačiau jeigu bendrovė veikia nuostolingai ar net bankrutuoja, jos akcijų vertė krinta, akcininkams dividendai nebeišmokami, į tokią bendrovę investavęs investuotojas tiesiog praranda pinigus.

Nereikia pamiršti, kad dėl nesėkmingos bendrovės veiklos negalima kaltinti tik jos vadovybės ar nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Esama ir tokių rizikos veiksnių, kaip bendra vertybinių popierių rinkos ar šalies ekonomikos būklė – ji gali labai paveikti akcijų kainą. Be to, kai kurias bendrovių akcijas sunku parduoti, nes jos visiškai nepaklausios (nelikvidžios). (Plačiau apie tai: Kokių nuostolių reikėtų tikėtis investuojant į akcijas?)

Todėl labai svarbu teisingai pasirinkti, į kurią akcinę bendrovę investuoti pinigus. Pasirenkant investicijų objektą, visada reikėtų atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip bendrovės vadovybė, finansinė būklė, pardavimai ir pajamos, dividendų mokėjimas, perspektyvos, konkurencingumas ir t.t. Išmintingas investuotojas prieš priimdamas sprendimą investuoti visada atsižvelgs į šiuos veiksnius arba kreipsis į profesionalius finansų tarpininkus, kurie yra savo darbo žinovai ir gali patarti, kur ir kaip investuoti pinigus.

Kaip vyksta pirminė vertybinių popierių apyvarta?

Visuotiniame akcininkų susirinkime gali būti priimtas sprendimas padidinti akcinės bendrovės įstatinį kapitalą išleidžiant naujų akcijų arba pasiskolinti lėšų išleidžiant obligacijas. Kaip tokiu atveju vyksta akcijų platinimas ir kaip galima jų įsigyti?

Akcininkų susirinkimui nusprendus išleidžiamas akcijas platinti viešai, t. y. visiems jų pageidaujantiems  asmenims, bendrovė per AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos (toliau – birža) informacinę sistemą (jei biržoje prekiaujama jos akcijomis) arba per pasirinktą visuomenės informavimo priemonę – bendrovės įstatuose numatytą dienraštį, interneto tinklapį ir kt. – paskelbia informaciją apie akcijų platinimą.

Skelbime paprastai nurodoma iš anksto nustatyta platinimo tvarka ir terminai. Akcijas bendrovė gali platinti pati arba dėl jų platinimo sudaryti sutartį su tarpininkais. Asmuo, norintis įsigyti akcijų, turi kreiptis į platintoją (bendrovę ar tarpininką) ir, jeigu apsisprendžia jų įsigyti, pasirašyti akcijų pasirašymo sutartį. Šioje sutartyje nurodoma apmokėjimo už įgytas akcijas tvarka ir terminai, įsigyjamas akcijų kiekis. Pasibaigus platinimo terminui ar akcijas išplatinus pirma laiko, akcinė bendrovė Įmonių registre turi įregistruoti įstatinio kapitalo padidėjimą. Įstatinio kapitalo įregistravimo data laikoma akcijų atsiradimo data, ji yra ir pirminės akcijų apyvartos pabaiga.

Prieš viešai platindama teisės aktuose nustatytą akcijų kiekį bendrovė turi parengti atitinkamą dokumentą – akcijų prospektą. Jis turi būti patvirtintas Lietuvos banke. Prospektas yra investuotojams skirtas dokumentas, kuriame pateikiama informacija apie siūlomų akcijų suteikiamas teises, platinimo ir apmokėjimo tvarką, terminus, išsami informacija apie akcijas išleidžiančios bendrovės finansinę padėtį ir jos veiklos pobūdį. Jame turi būti nurodomi su akcijų išleidimu ir bendrovės veikla susiję rizikos veiksniai ir kita informacija.

Labai panaši ir pirminė obligacijų apyvarta. Per AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos informacinę sistemą ar kitoje bendrovės įstatuose nurodytoje visuomenės informavimo priemonėje paskelbus apie viešą obligacijų platinimą, jos gali būti parduodamos pačioje bendrovėje arba per tarpininkus. Kadangi išplatinus obligacijas bendrovės įstatuose nereikia daryti jokių pakeitimų, obligacijų pirminės apyvartos pabaiga paprastai sutampa su platinimo laikotarpio pabaiga ar su visų obligacijų išplatinimu (išplatintų obligacijų sąskaitos atidarymu Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume).

Antrinė vertybinių popierių apyvarta

Išplatinus išleistus naujus vertybinius popierius pirminės apyvartos metu, tolesnis jų pirkimas ar pardavimas vyksta antrinėje vertybinių popierių rinkoje.

Antrinė vertybinių popierių apyvarta gali vykti reguliuojamojoje rinkoje, t.y. išleistos akcijos gali būti įtrauktos į AB „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos prekybos sąrašus, arba sandoriai gali būti sudaromi nereguliuojamojoje rinkoje, t.y. už šios biržos ribų.

AB „NASDAQ OMX Vilnius“ sudaromi du akcijų prekybos sąrašai: Oficialusis ir Papildomasis. Taip pat sudaromas Skolos vertybinių popierių sąrašas, į jį bendrovės pageidavimu gali būti įtraukiamos obligacijos. Į šiuos prekybos sąrašus įtraukti vertybiniai popieriai dar vadinami biržiniais, įtrauktos bendrovės – biržinėmis, arba sąrašinėmis. Oficialiajame, Papildomajame ir Skolos vertybinių popierių prekybos sąrašuose esančiais vertybiniais popieriais prekiaujama biržos centrinėje rinkoje (sudaromi automatinio vykdymo sandoriai, t.y. tokie sandoriai, kai vertybinių popierių pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusitinka ir nėra žinomi), gali būti sudaromi ir tiesioginiai sandoriai, t.t. tokie sandoriai, kai pirkėjas ir pardavėjas susitaria iš anksto.

Asmuo, nusprendęs pirkti ar parduoti biržinių bendrovių vertybinių popierių, tai gali atlikti tik per biržos narį – finansų maklerio įmonę arba komercinį banką. Prekyba biržoje yra visiškai kompiuterizuota. Ketinimas pirkti ar parduoti vertybinius popierius pareiškiamas teikiant pirkimo arba pardavimo pavedimą. Asmuo, norintis pirkti ar parduoti vertybinių popierių, teikia atitinkamą pavedimą finansų makleriui, o šis įveda pavedimą į kompiuterizuotą biržos prekybos sistemą. Pavedime nurodomas norimas pirkti ar parduoti vertybinių popierių kiekis ir mažiausia kaina, už kurią sutinkama juos parduoti (pardavimo atveju), o pirkimo atveju nurodoma didžiausia kaina, kurią vertybinių popierių perkantis asmuo sutinka sumokėti.

Vertybiniai popieriai, kurie yra išleisti į viešąją apyvartą, bet nėra įtraukti į biržos prekybos sąrašus, vadinami nebiržiniais vertybiniais popieriais. Prekyba jais biržos centrinėje rinkoje nevykdoma, dėl jų gali būti sudaromi tiesioginiai sandoriai biržoje arba nebiržiniai sandoriai. Nebiržinių sandorių objektas gali būti vertybiniai popieriai, kurie pirminėje rinkoje buvo platinami tiek viešai, tiek neviešai.

Vertybinių popierių sąskaitos

Visi Lietuvoje veikiančių akcinių bendrovių vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t.y. asmenų įsigyti vertybiniai popieriai fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose jų savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas.

Nuo 2004 m. sausio 1 d. akcinės bendrovės sąskaitų tvarkymą perdavė tarpininkams. Bendrovė su sąskaitų tvarkytoju privalo sudaryti sutartį dėl vertybinių popierių apskaitos tvarkymo. Bendrovės įgaliotas sąskaitų tvarkytojas privalo atidaryti asmenines sąskaitas kiekvienam asmeniui, įsigijusiam bendrovės išleistų vertybinių popierių, tačiau kiekvienas vertybinių popierių savininkas savo asmeninių sąskaitų tvarkymą gali perduoti ir kitam sąskaitų tvarkytojui.

Svarbu žinoti ir tai, kad asmenines vertybinių popierių sąskaitas atidaryti ir jas tvarkyti gali tik tarpininkai – finansų maklerio įmonės ir bankai, turintys teisę teikti investicines paslaugas, tam tikrais atvejais – Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (toliau – depozitoriumas).

Siekiant užtikrinti teisingą nematerialiųjų vertybinių popierių apskaitą, depozitoriumas yra įgaliotas atidaryti bendrąją vertybinių popierių sąskaitą. Pagal ją depozitoriumas sutikrina, ar bendrojoje sąskaitoje tvarkomų ir antrinėje apyvartoje cirkuliuojančių vertybinių popierių yra tiek pat. Kiekvienai bendrovės vertybinių popierių emisijai depozitoriume suteikiamas ISIN kodas, jis yra tarptautinis, reikalingas vertybiniam popieriui identifikuoti.

Tarpininkai

Kaip jau minėta, prekiauti vertybiniais popieriais biržoje galima tik per tarpininkus, turinčius leidimą prekiauti biržoje. Asmenines vertybinių sąskaitas tvarkyti irgi gali tik tarpininkai, todėl labai svarbu žinoti, kur kreiptis dėl tarpininkavimo, kurią finansų maklerio įmonę ar komercinį banką pasirinkti. Tarpininkai, teikiantys investicines paslaugas, privalo turėti Lietuvos banko išduotą licenciją verstis tokia veikla.

Visi licencijuoti tarpininkai skelbiami Lietuvos banko interneto svetainėje: Finansinių priemonių rinkos. Investicinių paslaugų pageidaujantis gauti asmuo gali kreiptis į bet kurį iš šio sąrašo pasirinktą tarpininką.

Dividendų išmokėjimas

Dividendai yra puikiai žinomi kiekvienam investuotojui bei akcininkui (deja, ne visuomet, jei jis smulkusis akcininkas įmonėje, kurią kontroliuoja vienas asmuo, o įmonės akcijos nekotiruojamos biržoje). Kaip taisyklė, dividendai yra išmokami grynaisiais pinigais, išmokant juos vieną, ar du kartus per metus (seniau Lietuvoje buvo galima išmokėti tik vieną kartą, tačiau ši taisyklė nebegalioja). Kiekviena tos pačios klasės akcija išmoka vienodą dividendą tuo pačiu metu.

Įmonės vadovybė kiekvienais metais sprendžia kokia suma bus išmokama dividendais, o išmokėjimą patvirtina akcininkų susirinkimas. Paprastai lėšos akcininkams išmokamos tuomet, kai įmonė turi laisvų pinigų, arba nori pasiekti efektyvią kapitalo struktūrą.

Jokiu būdu nereiškia, kad įmonės turinčios skolų neišmoka dividendų, nes jie gali būti išmokami ir iš skolintų lėšų, jei taip pasiekiama efektyvesnė kapitalo struktūra. Žinoma, norint išmokėti dividendus akcininkams, reikia turėti pakankamai lėšų bei sukaupto pelno balanse.

Paprastai didžiosios (tarptautiniu mastu) kompanijos turi stabilią „dividendų politiką“, pagal kurią kiekvienais metais ir formuoja išmokas akcininkams. Tokiu atveju investuotojams yra lengviau įvertinti, kokios dividendų sumos jie gali tikėtis iš savo turimų investicijų į akcijas.

Jei kompanija nemoka dividendų – tai dar nebūtinai blogas ženklas investuotojui. Jei tokia įmonė yra sparčioje augimo fazėje, visiškai normalu, kad ji neišmoka jokių kapitalo išmokų, nes gali tuos pinigus panaudoti efektyviau – investuodama į sėkmingą verslą bei jo plėtrą.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje vietoje dividendų dažnai yra pasirenkamas kitas kapitalo išmokėjimo būdas – akcijų išpirkimas (angl. stock buyback), kuris priklausomai nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos gali būti efektyvesnis sprendimas.

Tuo tarpu Lietuvoje, bei panašiose besivystančiose rinkose, kur ypatingai stinga skaidrumo bei dėmesio smulkiesiems akcininkams, dividendinės išmokos puikiai parodo pagrindinių akcininkų požiūrį į įmonės valdymą bei kitus, smulkesnius akcininkus. Jei sėkmingai dirbanti įmonė, turinti lėšų bei sukaupto peno balanse, nesanti sparčioje augimo fazėje – nemoka dividendų, netaiko jokių akcijų išpirkimo programų ir nepateikia rimtų paaiškinimų – tai stiprus signalas smulkiesiems investuotojams privengti tokios įmonės.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Dividendų išmokėjimo koeficientas (angl. dividend payout ratio) parodo, kokia įmonės pelno dalis išmokama dividendais.

Dividendų išmokėjimo koeficientas = paprastųjų akcijų dividendai / įmonės grynasis pelnas

Šio koeficiento dydis gali būti labai įvairus ir priklauso nuo įmonės dividendų politikos bei požiūrio į lėšų grąžinimą akcininkams. Normalu, jei kompanija, esanti stabilioje fazėje, dividendais išmoka 30 – 70% savo pelno, likusią dalį investuodama į plėtrą. Išskirtiniais metais šis koeficientas gali viršyti ir 100%, tačiau išmokėti daugiau nei grynasis pelnas ilgą laikotarpį yra sunkiai įmanoma, nes kompanija pristigtų lėšų (ir baigtųsi balanse sukauptas pelnas).

Jei įmonė dividendų iš viso nemoka (kas reikštų „išmokėjimo koeficientas“ lygus nuliui), tai gali lemti kelios priežastys:

• įmonė neturi laisvų lėšų;
• įmonė visas laisvas lėšas investuoja į plėtrą;
• įmonė kaupia lėšas stambiai investicijai ar pirkiniui;
• įmonė vykdo akcijų išpirkimo programą (alternatyva dividendams);
• įmonės verslas yra cikliškas, ir grynieji pinigai kaupiami ruošiantis ciklo smukimui bei galimiems nuostoliams;
• įmonės vadovybė jaučiasi saugiau turėdama dideles grynųjų pinigų atsargas, tuo tarpu akcininkų poreikiai ignoruojami.

Dividendinis pajamingumas

Dividendinis pajamingumas (angl. dividend yield) yra akcijos rodiklis, parodantis dividendo, kurį akcininkas gauna iš tos akcijos, dydį lyginant jį su akcijos kaina biržoje.

Dividendinis pajamingumas = dividendai vienai akcijai / akcijos kaina

Investuotojui šis rodiklis yra ganėtinai svarbus, jei iš įmonės nesitikima labai spartaus augimo. Pajamingumas parodo kokios procentinės grąžos investuotojas iš savo investicijos gali sulaukti dividendų forma (taip pat reiktų nepamiršti valstybės mokesčių, kurie bus nuskaityti).

Daugeliu atveju aukštas dividendinis pajamingumas yra geras požymis, ir „dividendinėms akcijoms“ jis gali sudaryti 4 – 10% (priklausomai nuo sektoriaus, rinkos, infliacijos lygio) esant normalioms rinkos sąlygoms, priklausomai nuo kitų aplinkybių. Tuo tarpu sparčiai augančių kompanijų dividendinis pajamingumas paprastai būna tarp 0 – 3%.

Dividendų išmokėjimo tvarka

Paskutinė dividendų išmokėjimo diena (angl. ex-dividend date) – tai pirmoji diena, kai investuotojas jau nebepretenduoja į išmokamus dividendus. Būtent šią dieną akcijų kaina (ir vertė) nukrenta dydžiu, panašiu į išmokamą sumą.

Kurią dieną konkrečiai akcininkui dar priklauso kapitalo išmokos, priklausys nuo toje valstybėje taikomų taisyklių – dažniausiai tai diena, kai akcininkų susirinkimas patvirtina dividendų išmokėjimą (arba to susirinkimo metu paskirta data), tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad sandorio biržoje dieną nuosavybė iš karto nepereina, ir sandorio užbaigimas bei nuosavybės perleidimas užtrunka dar keletą dienų, priklausomai nuo tos vertybinių popierių biržos taisyklių.

Akcininkas pinigines lėšas į savo sąskaitą gauna gerokai vėliau (paprastai po kelių mėnesių nuo akcininkų susirinkimo sprendimo), kai įmonė imasi atitinkamų procedūrų. Kai kuriais atvejais, norint gauti dividendus užsienio investuotojui reikia atlikti papildomus veiksmus.

Dividendų apmokestinimas

Šių kapitalo išmokų apmokestinimas Lietuvoje buvo gan permainingas. Jei esate fizinis asmuo, nuo Lietuvos įmonių išmokėtų dividendų mokate 15% mokestį (anksčiau buvo 20%), kuris pinigams pasiekus Jūsų sąskaitą jau būna išskaičiuotas, kas būna pažymėta ir pažymose, skirtose pajamų deklaravimui.

(Nereikėtų painioti: dividendų mokestis ir pelno mokestis yra du skirtingi dalykai. Nuo uždirbto ikimokestinio pelno įmonės turi sumokėti 15% pelno mokestį, o nuo tos pelno dalies, kuri išmokama dividendais – nuskaičiuojama dar 15% dividendų mokestis).

Tuo tarpu užsienio įmonių dividendai būna apmokestinami ir kitos šalies tarifu. Tačiau tai priklauso nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos. Kiekviena šalis turi savo tarifą šiam mokesčiui, bei jų apmokestinimo tvarka užsienio gyventojams gali būti skirtinga. Finansų tarpininkai (FMĮ) pateikdami ataskaitas deklaracijai turėtų nurodyti, koks mokestis užsienio valstybėje nuo išmokėtos sumos jau buvo nuskaičiuotas.

Investuotojas, investavęs į užsienio bendrovių akcijas, deklaravęs savo pajamas, turi susimokėti ir „lietuviškąjį“ mokestį už dividendus gautus iš užsienio įmonių akcijų. Jei su ta šalimi yra sudaryta dvigubo apmokestinimo sutartis (bent jau su dauguma valstybių tokia sutartis yra pasirašyta), tuomet mokesčio du kartus mokėti nereikia: jei užsienio šalies tarifas mažesnis, tuomet reikia sumokėti skirtumą iki lietuviškojo mokesčio tarifo, o jei sumokėtas užsienyje mokestis didesnis nei priklausytų pagal lietuvišką tarifą, tuomet teoriškai, skirtumą galima susigrąžinti.

Tuo tarpu įmonių dividendų (kai įmonė moka juos savo akcininkei – motininei įmonei) mokesčių sistema yra kiek sudėtingesnė. Investiciniai fondai nuo gautų dividendų mokesčio nemoka.

Deja, dažniausiai dar net neįpusėjus šiam, kaip taisyklė, motyvacinės literatūros studijavimo etapui, vis dėlto ryžtamasi nebedelsti ir pasitikti lemtį ankščiau laiko. Neilgai trukus, žydras Bahamų dangus apsiniaukia ir ekonominiai finansų rinkų vėjai pūsteli pietų kryptimi. Gūsiams sustiprėjus,  akimirksniu užgesta Kubietiškas cigaras, sugriaudžia negailestinga krupje konstatuotė – „statymai   baigti“ ir nuo lošimų stalo kaip kortų namelis nupučiama tik kylančiose rinkose „veikianti“ fundamentaliosios analizės koncepcija. (Plačiau apie tai: Fundamentali analizė) Neilgai tenka laukti, kol galiausiai elektroniniam akcijų prekybos tornadui išsitaškius į visas puses paaiškėja, jog ir įvairios techninės analizės specialistų įžvalgos tėra paprasčiausias būrimas iš delno. Gerokai sukūdę investicinės sąskaitos likučiai aiškiai sufleruoja, jog visomis vaivorykštės spalvomis mirgantys techninės analizės grafikai bei indikatoriai, vertinant jų ekonominę naudą, neprilygsta net ir absoliutų nulį pridėtinės vertės generuojantiems Palmyros horoskopams. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Vieni palūžta ir užsišaldę amžinam laukimui „kol atkils“, neplanuotai tampa ilgalaikiais investuotojais. Kiti pasveiksta ir „sėkmingai“ viską dugne išsipardavę laukia geresnių laikų. Treti, ramybę atranda įvairiose konspiracijos teorijose apie pasaulio bankininkų kartelio valdomą žmoniją. Pasitaiko ir tokių, kurie nurašę nuostolius į mokymosi sąnaudas, imasi situaciją nagrinėti iš esmės. Pasipila įvairūs filosofiniai klausimai:  Kaip  ir kodėl veikia finansų rinkos? Kokios pagrindinės jose veikiančios varomosios jėgos? Kas ten uždirba? Ką reiškia sėkmingas investavimas? (Plačiau apie tai: Ką reiškia „sėkmingas“ investavimas?)

Kadangi atsakymų į panašaus pobūdžio egzistencinius investavimo klausimus ieškoti teko tiek sisteminant mokslinę literatūrą daktaro disertacijai, tiek su kolegomis formuojant Synergy Finance Tactical Asset Allocation fondo strategiją, pasidalinsiu kokias išvadas per pastaruosius 3 metus padarėme savo „virtualioje laboratorijoje“.

Prognozavimas yra iliuzija

Turbūt teko pastebėti, jog kiekvienas stambesnis bankas turi bent vieną ar kelis ekonomistus, kurie pastoviai seka ir analizuoja pasaulines mikro ir makro tendencijas. Jie nepailstamai štampuoja įvairių rodiklių prognozes ir visuotinio gėrio vardan „nemokamai“ jomis dalinasi populiariausiuose verslo žurnaluose ar makro ekonominėse apžvalgose. Pagalvosite, jog nieko čia keisto, toks yra jų darbas. Deja retas susimąsto, jog kur kas svarbiau už prognozių kokybę yra jų kiekis. Prognozės yra skelbiamos, po to peržiūrimos, po to tikslinamos, po to taisomos ir t.t. Manote visa tai yra daroma tam, kad jūs ramiau miegotumėte tiksliau žinodami, jog, tarkime, BVP sekančiais metais augs ne 2.3%, o 2.6%? Deja, į kairę ir į dešinę prognozes žarstantys ekonomistai ar investicijų strategai dažniausiai yra ne kas kita, kaip gerai apgalvota viešųjų ryšių kampanija. Trumpai tariant jie populiarina organizaciją, kurioje dirba. Prognozė yra reklama. Kuo daugiau prognozių – tuo daugiau reklamos – tuo geriau organizacijai. Tačiau mano mintis ne apie tai, jog reklama yra blogai. Tyrimai rodo, jog ne prognozės sufleruoja kas bus ateityje, bet faktai diktuoja kaip prognozuos ekonomistai ir analitikai. Neblogą skyrių šia tema galima rasti Jeremy J. Siegelio knygoje “Stocks for the Long Run”, taip pat gerą įdirbį padaręs yra James Montier knygoje apie investuotojų elgseną „Behavioural investing“. (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Nors dabar ir matome, kad akcijoms 2012 metai lėmė dviženklius prieaugius, stambiausių bankų strategų prognozės metų pradžioje nebuvo itin optimistiškos. Tokie gigantai, kaip Goldman Sachs, Morgan Stanley ar HSBC JAV akcijoms 2012 metų pradžioje netgi prognozavo neigiamą kryptį. Visgi pagrindinis JAV akcijų indeksas S&P 500 praeitais metais paaugo apie +16%, kur vien per sausį augimas siekė beveik +5%. Kaip pavyzdį verta paminėti ir per pastarąją krizę išgarsėjusį ekonomistą Nourielį Roubinį. Šis pasaulinio lygio žvaigžde tapo sėkmingai išpranašavęs 2008 metų globalinę finansų rinkų griūtį. Tačiau jis taip pat tikino, jog ši krizė tikrai greitai nesibaigs ir dar 2010 metais „patirsime dvigubą dugną“. Taip pat, remiantis jo prognozėmis, Graikija jau seniai turėjo būti palikusi euro zoną, o Baltijos šalių laukė neišvengiama devalvacija. Visgi, kai paskutinį kartą tikrinau, litas vis dar buvo susietas su euru 3.4528 kursu, o vienas žymiausių finansinių naujienų portalų Bloomberg.com mirgėjo antraštėmis, jog Europa švenčia pergalę sėkmingai stabilizavusi paskolų krizę.

Šiame prognozavimo rūke braidžioja didžioji dalis eilinių ir profesionalių investuotojų, kurie vis dar taiko fundamentaliosios analizės principus. Neatlikę jokių testavimų ir nereikalaudami įrodymų, didžiulė masė investuotojų vis dar aklai tiki vadovėliais ir mano, jog prognozuojant ateities pajamas ir išlaidas, diskontuotų pinigų srautų metodu (ar kiek „gudresne“ metodologija) galima „įvertinti“ tikrąją įmonės kainą. Ši ideologija puikiai „veikia“ tol, kol nenutinka kas nors nenumatyto. Pavyzdžių yra begalės, tačiau turbūt prisimenate Lehman Brothers griūtį. Nekalbant jau apie tai, kad analitikams sunkiai sekėsi skaičiuojant šio banko „tikrąją“ kainą, toks gigantas kaip kreditų reitingų agentūra Standard & Poor’s dar mėnesį prieš bankrotą jam buvo suteikęs aukščiausią AAA reitingą. Švelniai tariant, prognozė, jog Lehman Brothers bankas yra patikimas ir artimiausiu metu jam negresia jokie pavojai, nepasiteisino. Įsivaizduokite draudimą, kuris jums galioja tol, kol neįvyksta draudiminis įvykis. (Plačiau apie tai: Vertinimo metodai)

Taigi nenuostabu, jog tradiciniai investiciniai akcijų fondai, atrinkinėjantys ir investuojantys tik į tariamai „fundamentaliai didesnį potencialą turinčias“ įmones ilgesnėje distancijoje taip ir neaplenkia savo palyginamųjų indeksų. Tyrimai rodo, jog lyginant su visos rinkos krepšeliu, kurį sudaro tiek „geros“, tiek „blogos“ įmonės, tradiciniai akcijų fondai vidutiniškai atsilieka 1 – 2% per metus. Tuo tarpu įvertinus riziką, indeksų pranašumas dar labiau išauga. (Plačiau apie tai: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Diversifikavimas, diversifikavimas ir dar kartą diversifikavimas

Taigi, remdamiesi aukščiau minėtais skaičiais, padarėme natūralią išvadą – investicijas efektyviausia organizuoti per indeksus sekančius fondus (angl. exchange traded funds – ETF). Taip galime ne tik lengvai išvengti neigiamų prognozavimo padarinių, bet ir žymiai efektyviau diversifikuoti portfelį. Jau klasika spėjusioje tapti knygoje „Intelligent Investor“ Benjaminas Grahamas rašė, jog sėkmingas investavimas sunkiai įmanomas, jeigu portfelis nėra diversifikuotas bent tarp 30 skirtingų pozicijų. Mes, savo fonde, vien tik kelių ETF‘ų pagalba, vienu metu galime būti investavę į daugiau nei 3000 pozicijų. Tačiau ne tik pozicijų kiekis apsprendžia efektyvų diversifikavimą. Ne mažiau svarbu yra suvokti kokios apskritai yra pagrindinės šio investavimo žaidimo taisyklės.

Pinigai juda uždaroje sistemoje

Tarkime, loterijoje laimėjote 10 milijonų litų. Kur galite juos investuoti? Atrodo yra begalė pasirinkimų, tačiau vienaip ar kitaip juos bendrinant galiausiai atsidursime ties 6 pagrindiniais variantais:

1) Akcijos;

2) Obligacijos;

3) Nekilnojamas turtas;

4) Žaliavos;

5) Grynieji pinigai (popierinė valiuta);

6) Auksas (alternatyva popierinei valiutai).

Pavyzdžiui, jeigu norite dalyvauti verslo ir ekonomikos augime, greičiausiai rinksitės akcijas arba rizikingesnes obligacijas. Pageidaujate generuoti pastovų pinigų srautą – padės obligacijos (palūkanos) arba nekilnojamasis turtas (nuomos pajamos). Bijote infliacijos – pasitarnaus nekilnojamasis turtas arba investicijos į žaliavas. Baiminatės hiperinfliacijos ir manote, jog popieriniai pinigai neturi ateities – galite rinktis auksą. Niekas netinka? Tuomet paprasčiausiai grynus pinigus laikysite seife arba padėsite juos į banką indėlio pavidalu. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Turbūt sutiksite, jog pasaulis nestovi vietoje, o kartu su juo keičiasi ir žmonių preferencijos. Skirtinguose gyvenimo etapuose vadovaujamės skirtinga filosofija, turime susiformavę skirtingus norus, baimes ir poreikius, siekiame skirtingų tikslų. Šis nenutrūkstantis procesas taip pat stimuliuoja ir nepertraukiamą kapitalo migraciją tarp pagrindinių turto klasių. Mums, kaip investuotojams, iškyla natūralus klausimas: „ar šis reiškinys vyksta chaotiškai, ar turi tam tikrus apčiuopiamus dėsningumus?“ Jeigu taip, galbūt įmanoma tuo pasinaudoti investuojant?

Elgsenos tyrimais ir kiekybine analize paremtas sisteminis investavimas

Nagrinėjant mokslinę literatūrą nesunku pastebėti, jog investuotojų elgsenos (angl. behavioural finance) tyrimų išvados sufleruoja apie tam tikrus masių psichologijos bruožus, kuriais bent jau iš dalies galima paaiškinti rinkose atsirandančių burbulų ir po jų sekančių krizių egzistavimą. Šias iracionalumo apraiškas sąlygoja du labai paprasti veiksniai – baimė ir godumas. O tą išnaudoti galima į pagalbą pasitelkiant įvairias sisteminio investavimo strategijas. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, jog jeigu metų pradžioje išrikiavę 500 stambiausių JAV kompanijų (S&P 500) pagal dividendinį pajamingumą (nuo didžiausio iki mažiausio) atsirinktume tik pirmąjį šimtuką ir investuotume į jį metams, per 1957 – 2006 periodą būtume sugeneravę daugiau nei 4.5% didesnę metinę grąžą, nei kad augo mažiausiai dividendų mokančių akcijų šimtukas. (Plačiau apie tai: Investavimas į aukšto dividendinio pajamingumo akcijas)

Taip pat pastebėta, jog rinkose galioja ir tam tikri inertiškumo dėsniai. Pavyzdžiui, investuodami tik į tas 10% įmonių (kad ir iš S&P 500 indekso), kurios per pastaruosius 12 mėnesių yra paaugusios daugiausiai, o šią procedūrą kartotume kas mėnesį, uždirbtume statistiškai reikšmingai didesnę metinę grąžą nei pirkdami tas, kurios per 12 mėnesių buvo paaugusios mažiausiai. Kitaip tariant, brangstančios kažkokios kompanijos akcijos vilioja investuotojus, kurie galiausiai nusprendę pasinaudoti „palankiu momentu“ skuba jų įsigyti, tuo pačiu dar labiau keldami jų kursą.

Šie ir daugybė kitų panašių investuotojų elgsenos dėsningumų leidžia susidaryti tokią strategiją, kuri, turėdama aiškius pamatus ir padėdama išvengti prognozavimo, sistemingai sufleruotų į kokias akcijas šią akimirką (pagal statistiką) investuoti apsimoka labiausiai. Tačiau suvokdami tai, jog akcijos nepertraukiamoje pinigų migracijoje tėra tarpinė stotelė, pabandėme šią sisteminio investavimo ideologiją perkelti vienu lygiu aukščiau ir ją pritaikyti visoms 6 pagrindinėms  turto klasėms.

Synergy Finance skaičiavimai parodė, jog šis žingsnis, remiantis daugiau nei 40 metų periodą apimančiais istoriniais pagrindinių turto klasių duomenimis, maksimalų portfelio kritimą gali sumažinti net 2 – 3 kartus. Negana to, vidutinė metinė grąža beveik nenukenčia ir vis tiek keliais procentais lenkia ilgametį pasaulio akcijų kainų augimą, kuris nuo 1970 – ųjų, siekia apie 9%.

Šis pelningumo ir rizikos santykis, kur vidutinė metinė portfelio grąža ilgoje distancijoje po visų mokesčių siekia apie 10%, o maksimalūs kritimai neviršija 20 – 30%, mūsų nuomone yra optimalus, todėl būtent tokia filosofija remiamės tiek konsultuodami klientus ir prižiūrėdami jų individualius portfelius, tiek valdydami Synergy Finance Tactical Asset Allocation fondą.

Išvados

Taigi apibendrinant pateikiu pagrindines Synergy Finance filosofines investavimo gaires, kurios galbūt bus naudingos ir jūsų investavimo kelionėje:

• Prognozavimas yra iliuzija ir investuotojams pridėtinės vertės nekuria.
• Efektyvus diversifikavimas yra vienas svarbiausių veiksnių, kuris dažniausiai ir nulemia gerus investavimo rezultatus.
• Pinigai juda uždaroje sistemoje, todėl norint sėkmingai investuoti, reikia ne tik mokėti išnaudoti visas pagrindines turto klases, bet ir gerai suvokti kapitalo migracijos priežastingumą.
• Pagrindinės šios migracijos varomosios jėgos slypi žmonių psichologijoje. Finansų rinkų burbulus ir po to sekančias krizes sukelia ne atsitiktinės klaidos, o kolektyvinis viso pasaulio investuotojų iracionalumas (baimė ir godumas).
• Siekiant apsisaugoti nuo neigiamos psichologijos įtakos priiminėjant asmeninius investavimo sprendimus, būtina turėti aiškią sistemą (strategiją).
• Šios strategijos veikimo principai ir ekonominė pridėtinė vertė turi būti patvirtinta faktais (analize, tyrimais ir pan.). Ji turi turėti aiškų filosofinį pagrindą (kodėl ji apskritai turėtų veikti?).
• Jeigu tokią strategiją turime – ja reikia ir laikytis.

Įsivaizduokite, kad pasaulyje yra viena akcijų rinka, kurioje galima įsigyti absoliučiai visų kompanijų akcijas. Tokiu atveju būtų logiška teigti, kad ilgalaikis investicijų į bendrą akcijų rinką pelningumas turėtų sutapti su bendrai visų įmonių uždirbamu pelnu. Taip pat tikėtina, kad iš uždirbto pelno bendrovės kasmet išmokės tam tikrus dividendus. Taigi, galiausiai ilgalaikis uždarbis iš investicijų į akcijas turėtų priklausyti nuo dviejų kintamųjų: bendrovės pelno ir išmokamų dividendų. Skamba logiškai?

Siekiant atsakyti į klausimą, ar taip yra ir realiame gyvenime, pažvelgsime į tai, kaip per pastarųjų 80 metų laikotarpį kito JAV akcijų rinkos vertė. Jei 1930 metais į visą JAV akcijų rinką, t.y. tiek geras, tiek ir blogas kompanijas, būtumėte investavę 100 JAV dolerių, tai praėjus 80 metų – 2010 metais, ši investicija būtų padidėjusi iki 176460 JAV dolerių, t.y. 1765 kartus arba 176360%!

Tai reiškia, kad per analizuojamą laikotarpį vidutinė metinė grąža būtų siekusi maždaug 9.4%. Būtent tokio rezultato ir galima būtų tikėtis į akcijų rinką investuojant ilgam laikotarpiui.

Tačiau kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per minėtą laikotarpį būdavo tokių periodų, kai akcijų rinka koreguodavosi po 20, 30 ar net 40% ir netgi pasitaikydavo tokių periodų, kai 10 metų investicijų į akcijas grąža būdavo lygi 0% (pavyzdžiui nuo 2000 iki 2010 metų). Ar tokie dideli svyravimai bei gana ilgi neigiami periodai reiškia, kad tuo metu įmonės nesugebėdavo uždirbti pelno ar nemokėjo dividendų? Tikrai ne. (Plačiau apie tai: Ar tikrai investicijų į akcijas vidutinis metinis pelningumas siekia 10%)

Investicijų, spekuliatyvioji bei rinkos grąža

Galime drąsiai teigti, kad jei galutiniame investicijų į akcijas pelningume vyrautų tik šie du veiksniai, t.y. pelno augimas bei mokami dividendai, tai akcijų kainos pasaulinėse biržose taip stipriai nesvyruotų, o tai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu investicijų į akcijas pelningumą veikia dar ir trečiasis veiksnys – investuotojų lūkesčiai (toliau spekuliatyvioji grąža).

Siekiant visa tai pagrįsti faktais, pateiksime Vanguard Group įkūrėjo John C. Bogle atliktos analizės apie JAV akcijų rinkos pastarųjų 80 metų pelno šaltinius rezultatus. Remiantis jais galima daryti išvadą, kad per pastaruosius 80 metų praktiškai 98% bendros investicijų į akcijas grąžos sudarė pelno augimas bei įmonių išmokami dividendai, tuo tarpu likę 2% – spekuliatyvūs kainų pokyčiai, kurie yra labiausiai įtakojami investuotojų lūkesčių dėl ateities, o ne fundamentalių dalykų.

Kaip jau minėjome anksčiau, per analizuotą laikotarpį vidutinė metinė investicijų į JAV akcijas grąža siekė maždaug 9.4% (bendrovių pelno augimas sudarė maždaug 5.1%, tuo tarpu mokami dividendai – 4.1%). Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, įmonės dividendus mokėjo absoliučiai visais dešimtmečiais, tuo tarpu buvo tik vienas dešimtmetis, kai įmonių pelnai mažėjo (tai įvyko „Didžiosios depresijos“ laikotarpiu). Taigi, galime teigti, kad per ilgą laikotarpį investicijų grąža iš pagrindinių dviejų pelno šaltinių buvo ganėtinai pastovi.

Per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją ne kartą buvo periodų, kai investuotojų optimizmas didėdavo, dažnai tai būdavo susiję su gerėjančia ekonomine padėtimi. Kartu su didėjančiu optimizmu investuotojai  būdavo linkę už akcijas mokėti daugiau, taip tiesiog išreikšdami savo tikėjimą dėl geresnių rezultatų ateityje.

Tačiau po tokių perdėto optimizmo periodų visada sekdavo kita stadija, kai tarp investuotojų įsivyraudavo pesimizmas, investuotojai nusigręždavo nuo akcijų, pirkėjų būdavo mažiau, na o tokiais momentais akcijas dažniausiai būdavo galima įsigyti su nemenka „nuolaida“. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, mūsų jau minėta spekuliatyvioji dalis, kuri tam tikrais momentais gali labai ženkliai (tiek teigiamai, tiek ir neigiamai) įtakoti trumpalaikius investicijų rezultatus, galutiniame rezultate praktiškai jokios įtakos neturėjo – 0.2%.

Galiausiai sudėję vadinamą investicijų grąžą, kurią sudaro įmonių pelno augimas bei mokami dividendai, su spekuliatyviąja grąža, gauname rinkos grąžą, kuri ir yra lygi aukščiau pateiktam S&P 500 akcijų indekso metiniam pelningumui. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, rinkos grąža nebėra tokia pastovi, nes jos sudėtyje yra ypač drastiškai kintanti spekuliatyvioji dalis.

Tarkime per devintą ir dešimtą dešimtmečius vien tik spekuliatyvių prieaugių dalis sudarė daugiau nei 40% visų prieaugių. Po tokio pelningo dvidešimtmečio akcijos tapo „pervertintos“ ir galiausiai viskas baigėsi „dot-com“ akcijų burbulo sprogimu.

Natūralu, kad po to sekė ganėtinai prastas dešimtmetis, t.y. nuo 2000 iki 2010 metų, nepaisant to, kad bendrovės didino pelną bei išmokėjo dividendus (6.8% metinė investicijų grąža), tačiau per tą patį periodą investuotojų lūkesčiai gana ženkliai prastėjo, kas sąlygojo neigiamą spekuliatyviąją 8.0% metinę grąžą bei neigiamą 1.2% rinkos grąžą. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Pažvelgus į aukščiau pateiktus skaičius, galima teigti, kad bendrovių mokami dividendai yra tokie pat svarbūs kaip ir pelno augimas. Taip pat pagal aukščiau pateiktus faktus galima daryti tokias išvadas: investuojant į akcijas per ilgą laikotarpį galima būtų tikėtis maždaug 9% vidutinės metinės grąžos, tačiau trumpu laikotarpiu, priklausomai nuo susiformavusių investuotojų lūkesčių, investicijų grąžą labai stipriai gali pakoreguoti spekuliatyvūs pokyčiai. Todėl norint investuoti ilgam periodui, tą geriausia daryti po prasto dešimtmečio, ypač tuo metu, kai spekuliatyvūs pokyčiai ženkliai sumažina bendrą rinkos grąžą, nes būtent tokiu metu akcijos yra parduodamos su „nuolaida“ arba kitais žodžiais tariant, jos yra „neįvertintos“.