Ar įmanoma panašiai apskaičiuoti aukso kainą? Deja ne. Priešingai anksčiau paminėtiems pavyzdžiams, įsigijus aukso luitų ar monetų juos reikia kažkur saugoti, tarkime išsinuomoti saugyklą, už kurią reikia mokėti tam tikrą mokestį. Taigi auksą galima būtų priskirti ne prie pajamas generuojančios, o prie tam tikras išlaidas patiriančios turto klasės.

Aukso išgavimo kaštai

Tačiau kalbant apie auksą galima būtų išskirti kitus du jo vertės nustatymo būdus. Pirmasis yra labai paprastas, t.y. kai aukso kaina apskaičiuojama pagal tai, kiek kainuoja jį išgauti. Pasaulinio aukso konsulo duomenimis šiuo metu išgauti vieną unciją aukso vidutiniškai kainuoja 1000 JAV dolerių.

Jei tarkime rinkoje aukso kaina smuktų žemiau šio lygių, aukso kasybos kompanijos greičiausiai nustotų kasusios auksą, nes tokia veikla taptų nuostolinga, na o dėl sumažėjusios pasiūlos aukso kaina pradėtų didėti. Tuo tarpu aukso kainai kylant, norinčių jį išgauti daugėja (atidaromos naujos, dar neeksploatuotos kasyklos) dėl to palaipsniui auga ir tauriojo metalo pasiūla, kas savo ruožtu gali paskatinti kainos smukimą kai didesnis kiekis metalo pasiekia rinką. (Plačiau apie tai: Aukso pasiūla ir paklausa)

Rinkos aukso standartas

Be pirmojo varianto yra ir antrasis aukso kainos įvertinimo metodas, kai pasaulyje arba konkrečioje šalyje esančio aukso bendra rinkos vertė yra prilyginama pasaulyje arba toje šalyje esančių pinigų masei. Taip yra daroma dėl labai paprastos priežasties – auksas labai ilgai atliko pinigų funkciją, o kai atsirado popieriniai pinigai, labai dažnai buvo taikomas vadinamas „aukso standartas“, t.y. kai popierinius pinigus galima būdavo iškeisti į tam tikrą kiekį aukso. Šiuo metu, kai popieriniai pinigai nėra „užtikrinti” auksu, kai kurie ekonomistai, analitikai bei investuotojai propaguoja „rinkos aukso standartą“.

Visų pirma kaip pavyzdį paanalizuokime JAV. Ši šalis pagal paskutinius 2014 metų duomenis turi 8133 tonas aukso, kas pagal paskutinę aukso rinkos kainą (1235 JAV dolerių už unciją) būtų lygu 323 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu pinigų kiekis šioje šalyje pagal paskutinius duomenis siekia 2500 mlrd. JAV dolerių. Taigi, vertinant pagal antrąjį metodą, t.y. „rinkos aukso standartą“ gauname, kad aukso kaina turėtų būti beveik 8 kartus didesnė, t.y. maždaug 9500 JAV dolerių už unciją. Tokiu atveju viso JAV laikomo aukso rinkos vertė prilygtų išleistų pinigų masei.

Tačiau užuot analizavus vienos šalies situaciją, galima pabandyti paskaičiuoti globaliai. Pagal paskutinius duomenis pasaulio centriniai bankai yra sukaupę 29000 tonų aukso, kas skaičiuojant pagal tą pačią kainą būtų lygu 1151 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu paskutiniai duomenys apie pasaulyje esantį pinigų kiekį yra pakankamai seni (2009 metų), tuo metu jų bendra vertė buvo lygi maždaug 16000 mlrd. JAV dolerių. Taigi, vertinant aukso kainą pagal tą patį antrąjį variantą, tik šį kartą naudojant pasaulinius duomenis, gauname, kad tokiu atveju ji turėtų būti maždaug 14 kartų didesnė, t.y. maždaug 17000 JAV dolerių už unciją.

Tokie skaičiai atrodo tikrai įspūdingai, tačiau reikia nepamiršti esminės prielaidos, t.y. kad visi pasaulio ekonomikoje cirkuliuojantys pinigai turi būti lygūs centrinių bankų saugyklose gulinčiam auksui. Net jei ši prielaida yra teisinga, niekas negali tiksliai atsakyti į klausimą, kiek laiko praeis, kol aukso kaina pasieks tą „tikrąją“ vertę. Tuo tarpu jei ši prielaida visgi pasirodo klaidinga, tai nustatyti aukso kainą yra praktiškai neįmanoma ir ji turėtų priklausyti tik nuo žmonių noro jį įsigyti, o tai jau susiję su emocijomis, kurios gali labai greitai bei drastiškai pasikeisti. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis)

Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto pastarųjų 200 metų aukso kainos grafiko, vaizdas yra labai panašus į bendrinio žaliavų indekso grafiką. Per analizuojamą daugiau nei 200 metų istoriją vidutinis metinis aukso pelningumas siekė vos 2% ir buvo labai artimas vidutiniam infliacijos tempui. Tačiau pažvelgus į žemiau pateiktą grafiką galima lengvai išskirti du ganėtinai skirtingus periodus.

Pirmas periodas tęsėsi iki 1970 metų. Didžiąją dalį šio laikotarpio dominavo aukso standartas ir būtent tai lėmė, kad 170 metų trukusį laikotarpį aukso kaina buvo ypač stabili, o vidutinis metinis pokytis siekė vos 0.4%.

Antrasis etapas prasidėjo maždaug 1970 metais, o tiksliau nuo 1971 metų, kai žlugo vadinamasis Bretton Woods susitarimas ir aukso kainai buvo leista laisvai svyruoti. Šio etapo metu vidutinė metinė investicijų į auksą grąža siekė net 8.6% ir praktiškai prilygo investicijų į akcijas grąžai. (Plačiau apie tai: Ar investavimas į akcijas yra lygu 10 proc. grąža per metus?)

Tačiau pažvelgus vien tik į šio periodo aukso kainos grafiką galima drąsiai teigti, kad pastarieji 40 metų aukso kainai buvo daug nervingesni nei iki tol. Tarkime po Bretton Woods sistemos žlugimo sekę pirmieji 15 metų buvo ypač sėkmingi investuojantiems į auksą. Per minėtą laikotarpį vidutinis metinis aukso kainos prieaugis siekė net 27%!

Tačiau po tokio staigaus aukso kainos kilimo, be abejo, sekė gana ilgas, net 20 metų trukęs, periodas (nuo 1980 iki 2000 metų), kurio metu aukso kaina prarado daugiau nei 60% vertės!

Na ir kaip dauguma jau žinome, paskutinieji 14 metų investuojantiems į šį taurųjį metalą vėlgi buvo gana dosnūs. Nuo 2000 iki 2014 metų vidutinis metinis aukso kainos pelningumas siekė 11.4%.

Kokias išvadas galima būtų padaryti išstudijavus ilgalaikį aukso kainos grafiką? Bendroje finansų literatūroje yra pateikiama nuomonė, kad ilgo laikotarpio vidutinis metinis aukso kainos pokytis turėtų būti artimas vidutiniam metiniam infliacijos tempui. Tuo tarpu vidutinis metinis infliacijos tempas turėtų būti artimas pinigų masės didėjimo greičiui. Taigi galiausiai reikėtų orientuotis į maždaug 3% vidutinį metinį aukso kainos prieaugį. (Plačiau apie tai: Kiek „turėtų“ kainuoti auksas?)

Tačiau taip pat reikia suprasti, kad paskutinius 40 metų, t.y. leidus aukso kainai laisvai svyruoti, šis taurusis metalas (visai kaip ir kitos finansų rinkos) gali nukrypti nuo istorinių normų (kartais net labai stipriai) bei patirti tiek pakilimus, tiek ir nuosmukius. Prasidėjus „bulių“ rinkai, ji anksčiau ar vėliau baigiasi ir ateina „meškos“.

Iš karto galima būtų užduoti vieną klausimą: atsižvelgiant į aukso ilgaamžiškumą, ar būtų galima teigti, kad aukso kaina „visada“ kyla ir kad aukso kainos smukimas yra „neįmanomas“? Atsakymas į šį klausymą greičiausiai turėtų būti neigiamas. Kaip ir kitose finansų rinkose, taip ir aukso rinkoje galimi tiek kainos pakilimai tiek nuosmukiai, vadinamos „bulių“ bei „meškų“ rinkos, investuotojai gali išgyventi tiek euforiją, tiek ir paniką. (Plačiau apie tai: Istoriniai aukso kainos pelningumai)

Tačiau kalbant apie auksą yra vienas esminis skirtumas – jis, kad ir kas benutiktų, turės tam tikrą vertę (jei jo niekas nepavogs), tuo tarpu įmonės bei valstybės gali bankrutuoti, popierinės valiutos gali tapti bevertės ir pan.

Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad auksas labai dažnai buvo naudojamas kaip pinigų sistemos standartas. Tarkime 1500 metais prieš Kristų Egipte pradėtos naudoti auksinės monetos – „Šekeliai“. Vienoje tokioje monetoje buvo maždaug 11.3 gramai aukso. Šiek tiek vėliau, t.y. 1284 metais, Venecija išleido auksines monetas – „Dukatus“. Šios monetos tapo labai populiarios ir tokios išliko ateinančius 500 metų.

Aukso standartas

Finansų rinkose įsitvirtinus popieriniams pinigams, dažniausiai jie turėdavo būti „padengti“ aukso rezervais. Tokia sistema buvo vadinama „aukso standartu“. Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje nuo 1700 iki 1914 metų galiojo „aukso standartas“. 1700 metais Izaokas Niutonas užfiksavo aukso kainą ties vienu ir nekeičiamu lygiu – 84 šilingai ir 11.5 penso už Trojos unciją, kuris išliko iki 1914 metų, t.y. Pirmojo pasaulinio karo.

Žvelgiant į pastarojo šimtmečio pradžią, panaši situacija buvo ir JAV rinkoje. Iki 1934 metų aukso kaina buvo užfiksuota ties maždaug 24 JAV dolerių už Trojos unciją riba, o nuo 1934 metų (nuo tada iki 1971 metų JAV piliečiams buvo uždrausta laikyti auksą) aukso kaina buvo užfiksuota ties maždaug 35 JAV dolerių už Trojos unciją riba.

Tik nuo 1971 metų, t.y. kai žlugo Bretton Woods sistema, pagrindinių šalių valiutoms buvo leista laisvai svyruoti ir dauguma jų tapo nebepadengtos aukso rezervais. Nuo to momento aukso kaina taip pat yra laisvai svyruojanti, ji kinta kiekvieną dieną priklausomai nuo įvairiausių aukso pasiūlą bei paklausą įtakojančių veiksnių.