Netgi vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų Arvydas Avulis metinėje Lietuvos banko nekilnojamojo turto konferencijoje paminėjo, kad Lietuvos gyventojai bankuose laikantys nežmoniškai dideles sumas per metus dėl infliacijos prarado maždaug 500 milijonų eurų.

Be abejo visa ši informacija yra teisinga, lietuviai niekada anksčiau neturėjo sukaupę tiek daug indėlių bankuose, taip pat dėl infliacijos šios sumos nuvertėja. Tačiau kyla klausimas ar tikrai lietuviai elgiasi iracionaliai ir ar mes iš tiesų esame tokie turtingi?

11.7 milijardai eurų

Taigi, kokią tiksliai sumą pinigų lietuviai laiko indėliuose? Vadovaujantis Europos centrinio banko (ECB) pateikiamais skaičiais 2017 metų lapkričio mėnesį namų ūkiai Lietuvos bankuose laikė 11.7 milijardus eurų. Atrodo tikrai įspūdinga suma, ir šioje vietoje tikrai galima būtų pradėti džiūgauti, kad dar niekada istorijoje lietuviai neturėjo sukaupę tiek daug pinigų.

Taip pat šią sumą palyginus su kitų investavimo priemonių, kaip pavyzdžiui pensijų ar investicinių fondų valdomomis sumomis, tikrai gali susidaryti įspūdis, kad mūsų tautiečiai elgiasi „kvailai“, t.y. užuot investavę šias sumas į finansines ar kitas priemones, kur ilgainiui galima tikėtis infliaciją viršijančio uždarbio, visgi tas sumas laiko bankų indėliuose, o infliacija juos po truputi „valgo“.

Tačiau yra vienas bet… ir toliau šiame straipsnyje pateiksime skaičius, kurie turėtų atskleis visiškai kitą šios situacijos paveikslą. Tai tik dar kartą patvirtins, kad kiekviena istorija gali turėti dvi „medalio“ puses.

7 trilijonai eurų

Vadovaujantis to paties ECB pateikiamais skaičiais galime matyti, kad 19 Euro zonos valstybių gyventojai 2017 metų lapkričio mėnesį bankuose bendrai laikė beveik 7 trilijonus eurų indėlių. Daugiausiai indėlių buvo sukaupę vokiečiai (2.18 trilijonų eurų) ir prancūzai (1.38 trilijonų eurų). Tuo tarpu už lietuvius mažiau indėlių turėjo tik latviai (6.5 milijardų eurų) ir estai (7.1 milijardas eurų). Bent šioje vietoje galime pasidžiaugti.

Taigi, pažvelgus į aukščiau pateiktą grafiką gana greitai galima padaryti išvadą, kad lietuvių sukaupta indėlių suma tikrai nėra tokia jau įspūdinga. Taip pat galėtų kilti klausimas, ar tarkime vokiečiai, kurie šiuo metu bankų indėliuose laiko daugiau nei 2 trilijonus eurų yra tokia pat „kvaili“ ir nežino kaip elgtis su pinigais?

Turbūt dauguma skaitytojų jau suprato, kad net ir šie skaičiai neparodo realios situacijos, o norint atlikti normalią analizę, reikėtų lyginti ne absoliučius skaičius, o santykinius, kaip pavyzdžiui, kokia indėlių suma tenka vienam gyventojui, arba koks sukauptų indėlių santykis su šalies bendruoju vidaus produktu, arba dar geriau koks yra indėlių sumos tenkančios vienam gyventojui ir vidutinio mėnesinio atlyginimo toje šalyje santykis.

Indėlių ir bendrojo vidaus produkto santykis

Kaip jau teko minėti anksčiau, bendra indėlių suma visoje Euro zonoje siekia maždaug 7 trilijonus eurų, tuo tarpu šių šalių bendrasis vidaus produktas 2017 metais siekė maždaug 10 trilijonų eurų. Tai reiškia, kad bendras Euro zonos šalių indėlių ir BVP santykis yra maždaug 66%.

Kaip galima pastebėti ir aukščiau pateikto grafiko, Lietuvoje šis santykis tesiekia 31%, ir vėlgi pagal šį rodiklį lenkiame tik Latviją (26%). Tuo tarpu didžiausias indėlių ir BVP santykis yra tokiose šalyse kaip Kipras (147%), Malta (123%) ir Belgija (88%). Tokius įspūdingus Kipro ir Maltos skaičius vertinti būtų gana sudėtinga, labai tikėtina kad tai susiję su šių šalių, kaip finansinių paslaugų teikėjų statusu, tačiau kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, išsivysčiusiose vakarų Europos šalyse jis svyruoja tarp 60 ir 80 proc.

Taigi, Lietuvai pagal šį rodiklį norint pasivyti išsivysčiusių šalių lygį indėlių suma bankuose turėtų padidėti bent dvigubai.

Indėlių suma vienam gyventojui

Kitas rodiklis, kurį galima paanalizuoti, tai kokia indėlių suma tenka vienam šalies gyventojui. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, vidutiniškai vienam Euro zonos gyventojui tenkanti indėlių suma yra lygi 20.674 eurai. Didžiausia indėlių suma tenkanti vienam gyventojui yra Liuksemburge (90.024 eurai), tuo tarpu mažiausiai Latvijoje (3.334 eurai).

Mes pagal šį rodiklį (4.063 eurai) esame antroje vietoje nuo galo ir vėlgi lenkiame tik kaimynus Latvius. Taigi, norint pagal šį rodiklį pasivyti Euro zonos vidurkį kiekvienam Lietuviui reikėtų sukaupti maždaug 5 kartus didesnes sumas.

Indėlių suma lyginant su pajamomis

Paskutinis rodiklis dar kartą patvirtino, kad mes visgi nesame tokie jau turtingi kaip kad buvo teigiama įvairiuose straipsniuose. Tačiau šioje vietoje reikėtų suprasti, kad lyginti lietuvių ir vokiečių sukauptas sumas absoliučiais skaičiais vėlgi nėra logiška, nes vokiečių atlyginimas bei pragyvenimo lygis skiriasi nuo lietuvių.

Taigi, turbūt pats tiksliausias rodiklis, kuris galėtų padėti atsakyti, ar lietuviai turi per daug indėlių ar per mažai, būtų vidutinės indėlio sumos, tenančios vienam gyventojui palyginimas su vidutiniu mėnesiniu atlyginimo. Iš principo šis rodiklis parodo, kiek vidutinių mėnesinių atlyginimų vienas gyventojas yra sukaupęs indėlių pavidalu, arba kiek maždaug mėnesių galėtų išgyventi iš šios sumos nebegaudamas jokių pajamų.

Kodėl šis rodiklis yra geras? Turbūt visi žinote, kad siekiant sėkmingai valdyti asmeninius finansus kiekvienas iš mūsų turėtų būti sukaupęs 3, 6 ar net 12 mėnesių išlaidų sumą, kuri dažnai vadinama kaip „pagalvė juodai dienai“. Ši suma suteikia saugumo nelaimės atveju, kaip pavyzdžiui praradus darbą ar darbingumą, patyrus didesnes neplanuotas išlaidas ir pan. (Plačiau apie tai: Pagrindinės asmeninių finansų taisyklės)

Pažvelgus į žemiau pateiktą grafiką galima matyti, kad vidutiniškai Euro zonos gyventojas yra sukaupęs 12 mėnesių vidutinių atlyginimų sumai prilygstančią indėlių sumą. Daugiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę Liuksemburgo (30 mėnesių) ir Maltos (28 mėnesiai) gyventojai. Tuo tarpu mažiausiai mėnesinių atlyginimų yra sukaupę mūsų kaimynai latviai (4.7 mėnesiai) ir estai (5.8 mėnesiai).

Taigi, pagal šį rodiklį lietuviai nėra blogiausiųjų trejetuke, tačiau vis tiek esame sukaupę pakankamai nedaug (6.4 mėnesių pajamas). Tai reiškia, kad norėdami pasiekti tokių šalių kaip Vokietija ar Olandija lygį, turėtume sukaupti bent dvigubai didesnes sumas.

Apibendrinimas

Taigi, kaip jau teko minėti straipsnio pradžioje, į šią situaciją tikrai galima pažvelgti iš dviejų pusių. Žvelgiant iš vienos pusės, 11.7 milijardai eurų yra įspūdinga suma, ir tikrai galėtų atrodytų, kad tokias dideles sumas laikydami už nulines palūkanas bankų indėliuose lietuviai elgiasi mažų mažiausiai „neracionaliai“.

Tačiau reikėtų suprasti tai, kad indėliai yra pagrindinės gyventojų santaupos, kurios atlieka labai svarbią „saugumo“ funkciją. Tai supratus galima padaryti visiškai kitokią išvadą – t.y. kad kol kas nesame sukaupę pakankamo „rezervo juodai dienai“, o neturint šio rezervo logiškas sprendimas būtų visų pirma jį sukaupti, ir tik tą padarius pinigų perviršį investuoti į kitas, rizikingesnes finansines priemones, kaip pavyzdžiui akcijas, nekilnojamąjį turtą, investicinius fondus ar tarpusavio skolinimo platformas.

Lietuvos gyventojų turimas indėlių sumas palyginus su kitų Euro zonos šalių skaičiais galima padaryti išvadą, kad lietuviai turėtų sukaupti bent dvigubai didesnes sumas, kad pasiektų „saugią“ zoną. Na o geroji žinia yra ta, kad nors ir po truputi, tačiau mes judame ta linkme. (Plačiau apie tai: Kaip kiekvienas iš mūsų gali tapti milijonieriumi: ar tai vis dar pasiekiama įsivedus eurą?)

Akivaizdu, kad tokie nepasitenkinimo veiksmai negali motyvuoti dirbančių geresniems jų darbų rezultatams bei to geidžiamo užmokesčio šaltinių gerinimui.

Darbdavio pajamos yra baigtinės

Paradoksalu, bet tie besipiktinantieji yra įsitikinę, kad tuo jų darbo užmokesčio šaltiniu yra pats jų darbdavys. Todėl tik jo pareiga yra mokėti savo samdomiesiems tiek, kiek jie nori (įsivaizduoja ar reikalauja). Jie nesuvokia, kad darbdavys pats nesukuria to svajojamo darbo užmokesčio fondo. Tuos pinigus jam būtina iš kažkur pasitelkti.

Tiksliausiai šią situaciją apibūdino iškilus pereito amžiaus JAV pramoninkas Henris Fordas. Jis aiškino, kad „darbdavys įmonėse atlieka tik finansinio tarpininko vaidmenį. Jis surenka pinigus iš įmonės produkcijos pirkėjų ir tik dalį tų pinigų gali paskirstyti savo darbuotojų darbo apmokėjimui.“

Todėl kiekvieno darbuotojo darbo užmokestį lemia du pagrindiniai veiksniai: visuminės darbovietės pajamos ir jų paskirstymo (panaudojimo) taisyklės. Nesant pakankamai tų pajamų, visoms būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti jų nepakanka. Negali pakakti pinigų ir darbuotojų algoms. Kita vertus, sumažėjus įmonės pajamoms, išlaikyti visiems darbuotojams buvusius darbo užmokesčių dydžius, o juo labiau – juos padidinti – tampa neįmanoma.

Darbo užmokesčio fondas – bendras darbdavių ir darbuotojų rūpestis

Prisimenant Henrio Fordo  išaiškinimą apie esminį ir tik dalinį darbdavio vaidmenį įmonėse, darbuotojams irgi reikia imtis atsakomybės už esančias ir nešalinamas darbovietėje priežastis, kurios sąlygoja jose per mažus darbo užmokesčius. Pirmiausiai ir darbuotojai atsako už tai, kad jų įmonės produkcija generuoja per mažai pajamų. Taip nutinka dažnai, kai tos produkcijos kokybė ir vertė nėra aukšta, kainos žemos, o poreikis užimamoje rinkoje tokiai produkcijai yra labai menkas.

Deja, bet daugelis dirbančiųjų nė nebando domėtis tokios situacijos priežastimis ir nesuka sau galvos dėl savojo indėlio į tų priežasčių pašalinimą. Jie elgiasi tarsi vaikai: jiems reikia pinigų, ir juos duoti privalo globėjai – darbdaviai. Iš kur ir kaip jie atras tuos pinigus, reikalaujantiems – ne motais.

Noriu pabrėžti, kad išsakytomis mintimis, aš nenoriu perkelti visos atsakomybės nuo darbdavių ant darbuotojų galvų. Siekiu pagrįsti tiesą, kad darbovietės pajamų generavimas – yra bendras visų joje dirbančių žmonių tikslas, visuotinė pareiga.

Darbo užmokestį susikuriame patys

Kiekvienam dirbančiam būtina suvokti, kad bet kokio darbo procesas  neišvengiamai generuoja išlaidas. Darbo užmokestis tas išlaidas papildo. Todėl visų jų padengimui būtinos pajamos, kurias, anot H. Fordo, suteikia darbo produkcijos pirkėjai, sumokėdami už gaunamą iš tos produkcijos naudą.

Didžiausia darbdavių klaida, kai jie visą atsakomybę už įmonės pajamas prisiima ant savęs, o darbuotojus verčia tik atlikti „savo darbą“, t.y., tik vykdyti nurodomas funkcijas ir pareigas. Tuo jie kerta šaką, kuri augintų darbovietės ekonominius vaisius. Ignoruodami savo darbuotojų intelektinio kapitalo galimą indėlį į įmonės pajamas, jie pasmerkia įmonę neišvengiamoms problemoms.

Tas problemas dėl per mažų profesinio darbo pajamų galima būtų efektyviau spręsti, keičiant visos mūsų visuomenės ir, pirmiausiai visų dirbančiųjų, suvokimą apie produktyvaus darbo esmę ir misiją. (Plačiau apie tai: Kaip ženkliai pasididinti savąsias pajamas?)

Kurkime reikšmingą vertę

Produktyvaus darbo ESMĖ – investicinė veikla, kuriant bei teikiant kitiems žmonėms reikalingą ir naudingą produkciją (prekes ir paslaugas), kurios atneša gamintojams ženklią investicinę grąžą.

Tokio darbo MISIJA – jo sukuriama produkcija privalo tenkinti jos vartotojų poreikius, spręsdama jų problemas ir tuo suteikdama jiems ženklią naudą, už kurią jie turėtų atsidėkoti, adekvačiai apmokėdami.

Toks darbo prasmės suvokimas jo atlikimo procesus sustato į logiškai grįstą investicinių trijų veiksmų seką: jų pradžioje yra sukuriama vertinga ir paklausi produkcija, po to ji parduodama jos naudotojams ir trečiame etape, pagal sugeneruotas pajamas, yra atlyginama tos produkcijos kūrėjams. Bet kokiu būdu pakeitus šią seką, atsiranda pavojus iškreipti ir darbo esmę, ir jo apmokėjimo moralinį teisingumą. Bet koks apmokėjimo būdas, nesusietas su darbo rezultatų verte ir jos teisingu (adekvačiu) apmokėjimu, nėra doras ir nemotyvuoja siekti vertingų to darbo rezultatų.

„Kuo platesniam žmonių ratui ir didesnės naudos suteikiu, tuo turtingesniu pats tampu“ tvirtino genialusis architektas – išradėjas Bakminsteris Fuleris.

Valdžios klaidos

Ekonomikos mokslų klasikai tvirtina, kad darbas, kuris apmokamas pagal dirbančiųjų išgyvenimo reikmes, o ne už jo rezultatus, prilyginamas vergo darbui. Toks darbas nebūna našus ir mažai gali pagerinti pačių dirbančiųjų bei visos visuomenės gyvenimo kokybę. Jis tampa atgrasus ir toleruotinas tik kaip išgyvenimo priemonė. Tokio darbo yra vengiama, imituojama, bėgama.

Didelį blogį produktyviam darbui atneša valdžios ir darbdavių naudojamas darbo užmokesčio suvienodinimas pagal minimalios algos ar „darbo rinkos“ normas. Tokiu būdu nėra vertinama ir skatinama dirbančiojo investicinė grąža. Kita vertus, toks apmokėjimo būdas remiasi lėšų perskirstymu. Geriausi darbuotojai faktiškai yra nubaudžiami, nesumokant jiems pelnyto atlygio, o prasti darbuotojai – premijuojami neužsidirbtais pinigais.

Užsienyje kitaip?

Pabaigai reikia atsakyti į aštriausią nūdienos klausimą: kodėl masiškai emigruojantys į Vakarų valstybes mūsų tautiečiai ten gauna atlyginimus kelis kartus didesnius, nei už panašų darbą mūsų šalyje?

Pirmiausiai todėl, kad jų darbas ten pasirinktose darbovietėse, joms atneša daug daugiau (penkis ir daugiau kartų !) pajamų iš ženkliai brangesnių ir didesnių pardavimų. Todėl užsienio darbdaviai sukaupia daug gausesnius darbo užmokesčio fondus, iš kurių kyla galimybės darbą apmokėti brangiau. Tai reiškia, kad sukūrus ar suradus ekonomiškai efektyvaus darbo darbovietę, joje galima užsitikrinti pakankamai aukštas profesinio darbo pajamas.

pirmas, – kai tu dirbi už pinigus;

ir antras,  –  kai pinigai dirba už tave.“

Šias mintis skelbia žymus JAV investuotojas Dž. Greenblatas savo knygoje „Sėkmingo investuotojo knyga“. Šią knygą jis skiria savo šalies vyresniųjų klasių mokiniams, kurie mąsto apie savo profesinės veiklos ateitį. Jis siekia išaiškinti jaunimui, kad jų būsimi darbai neturėtų būti vien malonaus ir lengvo užsiėmimo procesais. Jie būtinai turėtų tapti ir gerais asmeninių pajamų šaltiniais. Juk savarankiško, laisvo ir laimingo gyvenimo sąlygų negalima užsitikrinti neturint pakankamai pajamų.

Pavojingas sunkaus gyvenimo „užkratas” ateina iš vaikystės

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas kainuoja ir net brangsta. Todėl pinigų reikia kiekvienam ir vis daugiau. Todėl su pinigais susipažįstame ankstyvoje vaikystėje ir ne pačiu geriausiu būdu. Tada reikiamų pinigų GAUNAMA iš tėvų bei globėjų. Nuo tada daugelio sąmonė „užsikrečia“ pavojinga svajone – „gauti pinigų“, kai jų reikia. Tai – ypač pavojingas „užkratas“, kuris formuoja išlaikytinio mentalitetą. Tokiomis mintimis ir siekiais vadovaudamasis asmuo negali tapti savarankišku ir jo gyvenimas tampa priklausomas nuo aplinkoje esančių ar surandamų globėjų.

Kiekvieno asmens kelias į laisvę prasideda nuo savarankiškumo įgūdžių lavinimo. Tikrasis savarankiškumas tampriai susijęs su naudojamais pinigų šaltiniais. Kai tie šaltiniai priklauso kažkam kitam, iš jų pasitelkiamų pajamų dydžiai, kitimo tendencijos bei garantijos pirmiausiai priklauso nuo tų šaltinių savininkų bei valdytojų. Todėl pašalpos, paskolos, algos, subsidijos bei dotacijos tiesiogiai liudija apie jas gaunančių žmonių savarankiškumo stoką. Tokie žmonės yra pasmerkti sunkiam gyvenimui: tenka daug ir sunkiai dirbti, o atlygis už tai beveik visada – minimalus. Nepasitenkinimą tokia savo gyvenimo būkle varžo ir slopina tas nesavarankiškumas bei priklausomybė nuo turimų, bet nepatenkinamų pajamų šaltinių.

Kodėl gi daugelis mūsų „įsivergina“ prastiems pajamų šaltiniams?

Pirmiausia, jie nesuvokia produktyvaus ir pajamingo darbo prasmės ir misijos. To jų niekas ir niekur nemokė. Jų požiūris (paradigma) į savo darbą susiformavo kažkaip savaime, stebint bei kopijuojant savo aplinkos darbinę veiklą ir jos apibūdinimus. Dar gana didelėje mūsų visuomenės narių dalyje yra tvirtai įsišaknijęs „sovietinis“ požiūrio į darbą stereotipas.

Kaltas „Sovietinis mentalitetas“?

Sovietiniais laikais beveik vieninteliu legaliu pajamų šaltiniu buvo samdomas darbas už algą. Jos dydžiai buvo nustatomi pagal centrinės valdžios sudarytą darbinių pareigų klasifikaciją ir jų kategoriją. Visos darbo vietos būdavo steigiamos valstybės biudžeto lėšomis, tad ir jose sukuriamas ekonominis produktas atitekdavo tam biudžetui. Iš darbuotojų buvo reikalaujama per numatytą darbo laiką „vykdyti pareigybines funkcijas“. Tai reiškė, kad reikėjo dalyvauti kažkokios darbinės veiklos procesuose, klusniai vykdyti vadovų nurodymus ir už tą paklusnumą ir lojalumą buvo mokama alga. Trumpai tariant, buvo mokama už pareigybes, vykdomas funkcijas ir jų trukmę. Tokio darbo kokybė ir jo ekonominis rezultatas nebuvo laikomi svarbiausiais uždaviniais. Todėl pasiekimai visose srityse buvo labai kuklūs, ekonominės motyvacijos juos padaryti geresniais – nebuvo.

Kiekvienas žmogus savo veikloje visada stengiasi būti racionalus ir siekti jam naudingiausio rezultato. Jei jam moka algą už pareigybės kategoriją ir darbo laiką, tai jis stengsis jį „atidirbti“ ir gauti jam paskirtą algą, tam panaudodamas minimalias savo pastangų sąnaudas. Tokio darbo nei kiekinis, nei ekonominis našumas negalėjo būti ženklus.  Visų tokių darbų bendrasis, visuminis ekonominis produktas irgi negalėjo būti patenkinamas. Todėl socialistinio darbo rezultatai bet kokioje valstybėje ar jos konkrečiose srityse visada yra menki, tuo nulemdami daugelio gyventojams būtinų išteklių deficitą, menkas pajamas ir žemą jų gyvenimo kokybę.

Žmonių gyvenimo laimę lemia jų poreikių patenkinimo lygis. Nesant pakankamai išteklių, nėra galimybių tuos poreikius patenkinti. Trūkstamų išteklių perskirstymas, atimant juos iš tų, kas dar turi, ir atiduodant tiems, kas jų neturi, primena pastangas su per maža antklode apkloti šąlančius, nuklojant apsiklojusius.

Iš pradžių rezultatas – tik tada atsiskaitymas

Grįžkime prie aukščiau paminėtų Dž. Greenblato pajamų generavimo būdų. Pirmasis – darbas už pinigus. Tačiau ypatingai svarbu yra tai, už ką ir kada tie pinigai apmokami. Jei  – pradžioje pinigai, o po to  – „atidirbimas laiku“ – ženklių tokio darbo rezultatų, kaip jau minėta,  tikėtis nedera. Ir jei darbas motyvuojamas ir organizuojamas priešingai – pradžioje darbo rezultatai bei jų ekonominės vertės nustatymas, o tik po to atsiskaitymas tos vertės proporcinga dalimi, – jis tampa našus ir gerėjantis.

Todėl darbas už pinigus turėtų būti organizuojamas kaip investicinės veiklos programa, kuria siekiama sukurti daugiau ekonominės vertės ir ją realizavus adekvačiai atsilyginti su tokio darbo atlikėjais. Tokių darbuotojų darbo užmokestis turėtų būti proporcingas jų sukurtai pridėtinei vertei ir už ją gautoms pajamoms.

Deja, tokia samdomo darbo apmokėjimo sistema mūsų šalyje  – retenybė. Jos vengia abi darbo rinko pusės: ir darbdaviai, ir darbuotojai. Pagrindine priežastimi to yra abipusis finansinis neišprusimas, kuris neleidžia jiems suvokti efektyvesnio darbo veiksnių. Darbo užmokesčio formavimas pagal „darbo rinkos rodiklius“ tampa panašiu į pjovimą šakos, ant kurios sėdi ir darbdavys, ir jo darbuotojai, ir visa šalies darbo rinka.

Iinvestuoja tik 5 proc. Lietuvos gyventojų

Na, pagaliau apie antrąją Dž. Greenblato rekomendaciją – pajamas, kurias generuoja už tave dirbantys pinigai. Tai sėkmingų investicijų veiklos rezultatai. Deja, tokia veikla mūsų šalyje užsiima mažiau nei 5 procentai gyventojų. Ir vėl, – pagrindinė šios problemos priežastis – nepakankamas absoliučios mūsų visuomenės dalies finansinis išprusimas. Mūsų švietimo sistema šios svarbios ir būtinos kiekvienam žmogui išsilavinimo sudėtinės dalies formavimą ignoruoja, palikdama tai savieigai ar „pačiam gyvenimui“.

Dėl to dauguma žmonių yra girdėję apie investavimą bei apie atskirų asmenų laimėjimus ir nuostolius. Tačiau patys tokios veiklos vengia, teisindamiesi pradinio kapitalo stoka ar galimų krizių pavojais. Abi šias problemas galima nesunkiai išspręsti tinkamu finansiniu išsilavinimu bei pasirengimu. (Plačiau apie tai: Investavimo sėkmę labiausiai lemia finansinio išprusimo lygis)

Kaip tai padaryti gana nuosekliai ir veiksmingai yra mokoma ir konsultuojama Turtėjimo Akademijoje. Plačiau skaitykite WWW.TURTEJIMOAKADEMIJA.LT

Kviečiame atlikti nemokamą finansinių žinių pasitikrinimo testą, kurio metu išsiaiškinsite ar gebate teisingai investuoti ir elgtis su šiuolaikiniais pinigais: ATLIKTI TESTĄ

Deja, mūsų šalies gyventojų tarpe faktiškai investuojančių tėra mažuma.  Ir dar – pasiekiančių ženklių finansinių rezultatų yra dar mažiau.

Kodėl?

Nuomonių, atsakant į šį klausimą, yra gana plati įvairovė. Ir dažniausiai – jos nėra teisingos. Didelė žmonių dalis, niekad nė nebandžiusi investuoti, tvirtina, kad investuoti net pradėti negali, kadangi jiems pinigų normaliam pragyvenimui neužtenka. Kiti teisinasi, esą, tokia veikla – ne jiems, nes ji per daug sudėtinga ir pavojinga. Tokią savo nuomonę jie grindžia pavyzdžiais apie finansines nesėkmes patyrusius savo aplinkos žmones.

Abi šios nuomonės neatskleidžia tikrosios priežasties, negana to – daugeliui žmonių blokuoja investicinės veiklos pradžią ir juo labiau sėkmingus jos rezultatus.

Tikroji priežastis – nepakankamas finansinis išsilavinimas ir net menkas finansinis raštingumas.

Pirmiausiai, finansiškai neraštingi žmonės nesugeba optimaliai valdyti savo ribotų asmeninių finansų ir iš jų susiformuoti piniginių atsargų. Net jei kartais jie tokių gauna, tai jie skuba jų netekti, kažką nusipirkdami vartojimui. Antra, jie nemoka pasirinkti teisingų investavimo sričių, priemonių ir jų valdymo būdų.

Tokiu jų neišmanymu dažnai pasinaudoja įvairaus plauko „gudručiai“ išviliodami jų pinigus. Tų vilionių būdai yra įvairūs ir dėl jų patiriami nuostoliai irgi būna skirtingi. Daugiausiai savo pinigų jie praranda patekę į „finansinių piramidžių“ pinkles. Skaudžias netektis atneša ir netikrų (imitacinių) investicinių priemonių įsigijimas. Pasyvios spekuliacijos bei rizikingų lošimų būdai irgi stipriai baudžia jų naudotojus už nepakankamą išprusimą.

Ženklius investuotų pinigų praradimus gali atnešti įvairių, net ir neblogų investicinių priemonių pardavėjai bei brokeriai, pristatydami save finansiniais patarėjais – konsultantais. Jie „patardami“ visada užsitikrina pajamas iš klientų sau ir savų produktų pardavimo metu, ir dalindamiesi iš jų gaunamu pelnu, ir nekompensuodami nuostolių, jų įpirštoms investicijoms patyrus nesėkmę.

Visada būtina prisiminti, kad bet kokios veiklos užsibrėžtą tikslą pasiekti gali padėti tik tinkamas pasiruošimas tai veiklai. Kadangi sėkmingas investavimas – tai aukščiausio lygio finansinė veikla, todėl jai ypatingai yra būtina tinkamai pasiruošti, pasitelkiant specifines ir teisingas žinias. Pirmiausia turite įsisavinti teisingas ir efektyvias finansų valdymo taisykles ir išlavinti savo įgūdžius, kurie galėtų užtikrinti siekiamą investicinę grąžą. Tai pasiekiama sistemiškai ir nuosekliai lavinantis asmeninių finansų valdymo pagrindinėse srityse, perimant patyrimą iš konkrečius ir ženklius pasiekimus turinčių asmenų. Priešingu atveju atliekamų  veiksmų rizika yra didesnė už galimą naudą. Todėl vietoj investicinės grąžos ji atneša nuostolius.

Tikėtis, kad, svetimiems atiduoti pinigai, patys, be jūsų priežiūros atneš jums ženklius pelnus – naivu. Tai nepakankamo finansinio išsilavinimo akivaizdus požymis.

Apie paminėtas problemas plačiau ir būdus, kaip jų išvengti, kalbėsimės unikaliuose FORUMUOSE tris vertingus vakarus jau: rugsėjo 26 (Vilniuje), rugsėjo 27 (Kaune) ir rugsėjo 28 (Klaipėdoje), užsiregistruokite atvykite, bus labai vertinga: TURTĖJIMO AKADEMIJOS FORUMAS.

• Išlaidos neturėtų viršyti pajamų;
• Būtina turėti santaupų nenumatytiems atvejams, t.y. „juodai diena“;
• Dideliems tikslams reikia ruoštis iš anksto;
• Skolintis tik atsakingai.

Sekti, ar Jūsų išlaidos neviršija pajamų, padės asmeninis arba šeimos biudžetas – detaliai surašykite savo mėnesines pajamas ir išlaidas, peržiūrėkite, kam daugiausia skiriate pinigų, galbūt galite mažiau skirti vartojimui, o daugiau – santaupoms. Labai svarbu kontroliuoti išlaidas. Turėtumėte siekti, kad:

• pajamos visada viršytų išlaidas, taip dalį pinigų galėtumėte skirti santaupoms;
• galėtumėte apsidrausti nuo galimų nelaimių, ypač jei turite išlaikytinių; (Plačiau apie tai: Gyvybės draudimas)
• neįklimptumėte į skolas, t.y. turėtumėte tik tiek skolų, kiek galite grąžinti itin nesuvaržydami savo vartojimo. (Plačiau apie tai: Kaip nebūti įklampintam į greitas skolas?)

Santaupų suma, kuri leistų jaustis saugiai, priklauso ir nuo gaunamų pajamų (ir įprastų išlaidų), ir nuo asmeninės situacijos (ar turime kitų pajamų šaltinių, kiek turime skolų, išlaikytinių), ir nuo ekonominės aplinkos (kokia situacija darbo rinkoje, kaip keičiasi kainos, ar sudėtinga būtų ir kiek kainuotų pasiskolinti).

Jei esame tikri dėl būsimųjų pajamų, turime kelis pajamų šaltinius (šeimoje dirba ir pinigus uždirba keli asmenys), prireikus galėtume pasiskolinti iš artimųjų, užtenka 2 – 3 mėnesių pajamų atsargos. Jei yra didelė tikimybė ilgam netekti pajamų, o šeimoje yra tik vienas pajamų šaltinis, jei užklupus bėdai nebūtų iš kur pasiskolinti ar didelę dalį išlaidų sudaro tokios išlaidos, kurių negalima sumažinti (yra išlaikytinių, reikia mokėti paskolų įmokas), atsargų jau reikia turėti daugiau – prireiks 6 – 12 mėnesių pajamų sumos.

Jei pajamos yra itin nepastovios, jei yra didžiulė rizika prarasti darbą ir ilgai negauti naujo, verta pagalvoti apie tokias santaupas, iš kurių būtų galima pragyventi mažiausiai metus. Na o santaupas geriausia laikyti taip, kad prireikus būtų galima lengvai jas paimti ir jomis pasinaudoti. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės)

Taigi, pirmas žingsnis, ką turėtumėte atlikti, tai sukaupti rezervą „juodai dienai“. Kokio dydžio tas rezervas turėtų būti? Jei reikėtų pateikti universalų atsakymą – tai būtų 6 mėnesių išlaidoms prilygstanti suma. Tarkime, Jūs pasiskaičiuojate, kad per mėnesį vidutiniškai išleidžiate 1000 eurų, tokiu atveju visų pirma turėtumėte sukaupti 6000 eurų rezervą, kuris turėtų būti laikomas grynųjų pinigų pavidalu banke, trumpo laikotarpio indėlyje arba kita ypač saugia ir likvidžia forma. (Plačiau apie tai: Pinigų rinkos priemonės)

Tačiau aukščiau pateiktas 6 mėnesių pavyzdys yra bendrinis. Galima būtų teigti, kad rezervo dydis galėtų svyruoti nuo 3 iki 12 mėnesių išlaidoms prilygstančios sumos. Jeigu esate jaunas, tik pradėjęs dirbti, Jums gali pakakti ir 3 mėnesių išlaidų rezervo. Tuo tarpu jei esate vyresnio amžiaus, turite šeimą, gal net finansiškai padedate savo tėvams, tokiu atveju rekomenduojamas didesnis rezervas, prilygstantis mažiausiai 12 mėnesių išlaidoms.

Aišku paklausite kam to reikia. Taigi sukaupsiu tuos 6000 eurų ir galiu iš karto investuoti. Kokia čia problema, kam tas rezervas? Būtent šis rezervas padės daug lengviau pergyventi sunkius gyvenimo periodus, kaip pavyzdžiui darbo netektį, sumažėjusį atlyginimą arba netikėtas dideles išlaidas. Dauguma mūsų apie tokius scenarijus net nenorime pagalvoti, nes jie susiję su neigiamais dalykais, tačiau tik turėdami rezervą nebūsite priversti pardavinėti turimų investicijų kai netikėtai prireiks pinigų, ką kaip tik dauguma ir daro.

Kas yra dar įdomiau, dažniausiai „juoda diena“ būna pats blogiausias momentas parsiduoti turimas investicijas. Pagalvokite, kada mažėja atlyginimai arba didėja nedarbo lygis – ogi per krizes. Kaip manote, ar per krizes akcijų kainos kyla ar krenta, ar per krizes parsiduoti turimas investicijas yra geras momentas ar ne? (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Sukaupus rezervą „juodai dienai“ rekomenduojama pasirūpinti asmeniniu gyvybės draudimu. Tai ypač aktualu tiems, kurie turi šeimą, mažamečių vaikų, bei kitų asmenų, kurie yra priklausomi nuo Jūsų gaunamų pajamų.

Na ir trečias žingsnis – pasirūpinti asmeniniu pensiniu fondu bei pasinaudoti valstybės teikiamomis lengvatomis. (Plačiau apie tai: Pensijų sistema: ką kiekvienas turi žinoti?)

Tik žengus šiuos tris elementarius žingsnius galima pradėti galvoti apie investavimą. Na o jei Jums atrodo, kad sukaupti 6 mėnesių išlaidoms prilygstantį rezervą yra labai jau sudėtingas bei daug disciplinos reikalaujantis uždavinys, tada greičiausiai Jūs nesate tas žmogus, kuris turėtų galvoti apie investavimą.

Pradėti planuoti išlaidas nėra sunku. Reikėtų peržiūrėti savo esamas išlaidas, jas išanalizuoti ir pagal jas bei būsimąsias pajamas ir ateities planus sudaryti planą ateičiai. Vieni išlaidas planuoti pradeda tada, kai sumažėja pajamos, kiti – kai nori kiek nors susitaupyti, tačiau iki šiol to padaryti nepavykdavo. (Plačiau apie tai: Pagrindinės asmeninių finansų taisyklės)

Tie, kas planuoja išlaidas todėl, kad nori jas sumažinti, neretai pastebi, jog susiformavę nauji taupymo įpročiai prigyja ir išlieka.

Planuojamas būsimas išlaidas galima sugrupuoti į nuolatines ir kintamas. Kai kurios iš nuolatinių išlaidų yra vienodos, pavyzdžiui:

• būsto nuomos ir priežiūros išlaidos (pastovūs mokesčiai);
• transporto išlaidos (mėnesio bilietai);
• įvairūs mokesčiai (kabelinė televizija, internetas, sporto klubai, kitų klubų narystė);
• paskolų įmokos;
• santaupos (būtent išlaidoms reikėtų priskirti ir tuos pinigus, kuriuos norime sutaupyti).

Tokių išlaidų dydį ir periodiškumą žinome ir galime lengvai planuoti. Kitos nuolatinės išlaidos gali kisti kiekvieną mėnesį. Pavyzdžiui:

• išlaidos maistui;
• būsto išlaikymo išlaidos (mokesčiai už vandenį, elektrą, šildymą, dujas);
• išlaidos degalams;
• mokesčiai už mobilųjį telefoną;
• išlaidos maistui kavinėse, valgyklose, restoranuose;
• įvairios asmeninės išlaidos (asmeninės higienos prekės, kirpyklos paslaugos ir pan.)

Jei neturime laiko sudaryti plano, o vėliau ir kontroliuoti išlaidų, galima:

• sudaryti banke periodinio pervedimo sutartį, pagal kurią iš sąskaitos, į kurią pervedamas darbo užmokestis, iš karto pajamų gavimo dieną į kaupiamojo indėlio sąskaitą būtų pervedama norima sutaupyti suma;
• atidėjus dalį pajamų taupyti, iš turimų pinigų atimti sumą, skirtą būtinoms išlaidoms (paskoloms, mokesčiams už būstą, sveikatos priežiūrą ir pan.);
• likusius pinigus padalyti į tiek lygių dalių, kiek liko savaičių iki tol, kol vėl gausime pajamų (po vieną dalį kiekvienai savaitei);
• stengtis visą savaitę išgyventi iš pinigų, esančių viename vokelyje;
• jei pinigų mėnesio gale liko, dėti juos į atskirą vokelį. Tai jūsų kišenpinigiai, kuriuos galite leisti kada norite ir kur norite.

Norėdami sekti savo einamojo mėnesio išlaidas ir siekti nustatytų finansinių tikslų, galite kas mėnesį pildyti detalią finansinės sveikatos išklotinę.

Jei dirbančiųjų skaičius ateityje mažės, o pensininkų skaičius didės, kyla natūralus klausimas, kaip Sodra surinks reikalingus pinigus „padoriai“ pensijai. Be abejo, visada galės padidinti mokesčius dirbantiems, taip tikintis surinkti trūkstamas lėšas. Taip pat galės papildomai skolintis, taip dar labiau didinant Sodros „deficitą“. Tačiau nei vienas iš šių scenarijų ilgalaikėje perspektyvoje nėra tvarus.

Pavyzdžiui, šiuo metu valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija siekia 112 eurų, o vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, siekia 269 eurus. Kaip manote, ar tokia pinigų suma Jums užtikrins komfortabilią senatvę ir ar mažėjant dirbančiųjų ir pensininkų santykiui galima tikėtis drastiško bazinių pensijų augimo ateityje? Labiau tikėtina, kad ne. Taigi, jei senatvėje norime gyventi ne ką prasčiau, negu kad gyvenome dirbdami, turėtume pamąstyti apie papildomą pinigų kaupimą. Kaip sukaupti pinigus senatvei ir kaip Lietuvoje veikia pensijų kaupimo sistema galite sužinoti perskaitę šį straipsnį.

Pensijų kaupimo sistema

Pensijų kaupimo sistema  ̶  tai galimybė asmenims, kurie moka socialinio draudimo įmokas, šalia jų dalį lėšų kaupti privačiuose pensijų kaupimo fonduose. Įmokos, kurias pervedate į pensijų fondus, yra investuojamos į įvairias finansines priemones, kaip pavyzdžiui akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones ar alternatyvias investicijas, taip tikintis ilgalaikio vertės augimo.

Sulaukus pensinio amžiaus sukauptas lėšas Jūs gausite kaip kasmėnesinę išmoką iki gyvos galvos (anuitetą) pasirašę sutartį su gyvybės draudimo įmone, arba, jei sukaupėte didesnę arba mažesnę sumą nei reikalinga gauti anuitetą, šią sumą galėsite pasiimti kaip vienkartinę išmoką.

Lietuvos pensijų kaupimo sistemą sudaro trys pensijų pakopos:

• I pakopa ̶  valstybinis socialinis pensijų draudimas (Sodra);
• II pakopa ̶  kaupimas iš Sodros įmokų privačiuose II pakopos pensijų fonduose;
• III pakopa ̶  papildomas savanoriškas kaupimas privačiuose III pakopos pensijų fonduose.

I pakopos pensija

Pirma pakopa – tai valstybinio socialinio draudimo (Sodros) pensija. Darbuotojai ir darbdaviai kas mėnesį sumoka beveik 40% (3% moka darbuotojas, 30.98% moka darbdavys, o 6% yra įmoka sveikatos draudimui) mokesčių Sodrai, o Sodra tuos mokesčius paskirsto pensininkams.

Šiuo atveju pinigai nėra kaupiami, jie tiesiog surenkami ir perskirstomi. Norint gauti senatvės pensiją yra reikalingas minimalus 15 metų darbo stažas. Neturint 15 metų stažo, Jūs gausite tik pašalpos pensiją. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu per metus asmuo gauna ne mažesnes negu 12 mėnesių minimalių mėnesinių algų dydžio pajamas, į stažą įskaitomi visi metai, tačiau jei pajamos yra mažesnės  ̶  į stažą įskaitomas proporcingai trumpesnis laikotarpis. Taigi, jeigu per mėnesį gaunate tik puse minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį, tai atitinkamai į stažą bus įskaityta tik pusė metų.

Socialinio draudimo pensiją sudaro trys dalys: pagrindinė dalis, papildoma dalis ir priedas už darbo stažo metus. Pagrindinė dalis priklauso nuo stažo metų, papildoma dalis priklauso ir nuo stažo ir nuo metų, taigi, jeigu mokėsite mažiau įmokų Sodrai, tai pagrindinė dalis nesumažės, o sumažės tik papildoma dalis. Priedą už stažo metus gauna asmenys, turintys daugiau nei 30 metų stažą. Tačiau realybė tokia, kad ir kokią pensiją gausite iš Sodros, ji Jums greičiausiai neužtikrins „sočios“ senatvės. Tikėtina, kad Sodros pensija geriausiu atveju sudarys apie 40% iki tol Jūsų gautų pajamų.

II pakopos pensija

Antra pensijų pakopa – tai galimybė kaupti pinigus pensijai II pakopos pensijų fonduose (II pakopos pensijų fondų sąrašą, istorinius grąžos bei rizikos parametrus galite rasti čia: II pakopos pensijų fondai).

Sulaukę pensinio amžiaus pensijų sistemos kaupimo dalyviai pensiją gaus iš dviejų šaltinių: iš Sodros ir iš savo sukauptų lėšų. Norėdami tapti pensijų sistemos kaupimo dalyviu, Jūs turite pasirašyti su pasirinktu II pakopos pensijų fondu sutartį, o apie kaupimą ši bendrovė praneš Sodrai ir užregistruos sutartį. Sutartis įsigalios trečio mėnesio pirmą dieną.

Prieš pasirinkdami II pakopos pensijų fondą, atidžiai perskaitykite pensijų fondų taisykles ir susipažinkite su taikomais mokesčiais. Svarbu prisiminti, kad tapus pensijų kaupimo dalyviu sutartį nutraukti galėsite tik per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo.

Įmokos dalis, kuri buvo pervedama į II pakopos pensijų fondus nuo 2004 metų pastoviai kito. Tarkime nuo 2004 iki 2008 metų, t.y. iki krizės, socialinio draudimo įmokos dalis kilo nuo 2.5% iki 5.5%.

2009 metų viduryje ji buvo sumažinta iki 3%, o metų pabaigoje iki 2%. Graudžiausia tai, kad šis įmokų sumažinimas sutapo su pačiu geriausiu metu investuoti, nes daugelio finansinių priemonių kainos per krizę buvo labai stipriai atpigusios.

2012 metais socialinio draudimo įmokos dalis toliau buvo mažinama iki 1.5%, tačiau 2013 metais galiausiai buvo pradėta kelti iki 2.5%.

Nuo 2014 metų sistema vėl keitėsi – pensijos įmokos dalį sudarė 2% iš Sodros, 1% papildomos dalyvio pajamų įmokos ir 1% pensijų įmokos iš valstybės biudžeto, skaičiuojamos nuo vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje. 2016 metais socialinio draudimo įmokos dalis liko nepakitusi, t.y. 2%, tačiau  papildoma dalyvio pajamų įmokos dalis ir papildoma įmoka iš valstybės biudžeto buvo padidintos iki 2%. Taigi, šiuo metu papildomai kaupiantys lėšas II pakopos pensijų fonduose kas mėnesį sutaupo ir investuoja 6% nuo pajamų.

2020 metais planuojama, kad iki 3.5% bus padidinta socialinio draudimo įmokos dalis. Taigi, jei viskas bus pagal planą, 2020 metais kaupiant maksimaliai kas mėnesį bus galima sukaupti 7.5% nuo pajamų, o tai yra labai artima rekomenduojam minimaliam santaupų dydžiui – 10%. Tačiau be abejo, 2020 metų dar reikia sulaukti ir ar viskas eis pagal planą greičiausiai priklausys nuo to, kokia bus šalies politinė bei ekonominė situacija.

Labai svarbu prisiminti, kad II pakopos pensijų fondo sukaupta suma priklauso nuo Jūsų atlyginimo dydžio. Taigi, kuo didesnis atlyginimas, tuo Jūs sumokėsite didesnes įmokas į pensijų fondą. Taip pat svarbus privalumas yra tas, kad visa sukaupta suma pensijų fonde priklauso tik Jums, o tai reiškia, kad Jums numirus, ją paveldės Jūsų vaikai ir valstybė neturės į tai jokių teisių. Dar vienas privalumas yra tai, kad pensijų fondai pagal įstatymus, yra priversti ypač plačiai išskaidyti investicijas, o tai lemia truputį mažesnę riziką lyginant su įprastiniais investiciniais fondais.

Nepaisant visų privalumų, II pakopos pensijų kaupimas turi ir tam tikrų trūkumų. Svarbiausias trūkumas yra tas, kad pasirašę II pensijų pakopos kaupimo sutartį, jos nutraukti negalėsite (nebent per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo). Dar vienas svarbus trūkumas yra mokesčiai. Nuo kiekvienos įmokos Jums reikės sumokėti įsigijimo mokestį (šiuo metu vyrauja 0.5 – 1.0% mokestis nuo investuojamos sumos, tačiau nuo 2017 metų įsigijimo mokestis turėtų būti panaikintas), taip pat yra mokamas valdymo mokestis (šiuo metu standartiškai yra taikomas 0.65 – 1.0% metinis valdymo mokestis), na o jeigu norėsite pakeisti pensijų fondą ar pensijų fondo valdymo įmonę, Jums dar gali tekti sumokėti ir už tai. Taigi, jeigu Jums iki pensijos liko nebe daug laiko, gerai apsvarstykite, ar verta dalyvauti II pakopos pensijų kaupime, nes mokesčiai gali būti didesni už kapitalo prieaugį.

III pakopos pensija

Trečia pensijų pakopa – tai savarankiškas kaupimas pensijai (III pakopos pensijų fondų sąrašą, istorinius grąžos bei rizikos parametrus galite rasti čia: III pakopos pensijų fondai).

Investuoti į III pakopos pensijų fondus gali visi norintys ir netgi tie, kurie nemoka mokesčių ir nedalyvauja I ir II pensijų pakopose. Jūs galite pasirinkti net kelis III pakopos pensijų fondus. Mokėti įmokas į III pakopos pensijų fondus galite savanoriškai ir kokio norite dydžio, o taip pat iš šių fondų galite bet kada pasitraukti.

Įmokos nėra automatiškai pervedamos į fondus, tačiau nuėję į banką Jūs galite pasirinkti paslaugą – tiesioginį debetą, kad šios įmokos būtų periodinės. Be to, už įmokas Jūsų vardu gali sumokėti ir kiti asmenys įskaitant ir darbdavį.

III pakopos pensijų fondai turi dar vieną ypač didelį privalumą – mokestinę lengvatą. Įmokoms, mokamoms į III pakopos pensijų fondą, taikoma gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvata – nuo įmokų, per metus sumokėtų į pensijų fondą, sumos kitais metais, pateikus pajamų deklaraciją, grąžinama 15% sumokėto pajamų mokesčio. Ši lengvata taikoma į pensijų fondą savo arba sutuoktinio naudai pervestų įmokų sumai, kuri, įskaitant kitas pajamų mokestį mažinančias išlaidas, neviršija 25% metinių apmokestinamųjų pajamų.

Kasmet pasinaudojant lengvata išmokos iš papildomo savanoriško pensijų kaupimo fondo nebus apmokestinamos (valstybei nereikės grąžinti GPM lengvatos):

• jei III pakopos pensijų fonde lėšas būsite išlaikę ne trumpiau kaip 5 metus ir gaudami išmoką būsite sulaukę 55 metų amžiaus (jeigu pensijų kaupimo sutartį sudarėte iki 2012 m. gruodžio 31 d.), arba;
• jei III pakopos pensijų fonde lėšas būsite išlaikę ne trumpiau kaip 5 metus ir gaudami išmoką būsite sulaukę amžiaus, penkeriais metais trumpesnio už senatvės pensijos amžių (jeigu pensijų kaupimo sutartį sudarėte po 2013 m. sausio 1 d.).

Gerai pagalvokite, ar verta naudotis šia lengvata, nes neišlaikius pinigų pensijų fonde iki termino Jums tektų grąžinti valstybei 15% GPM. Nepaisant šių privalumų, nepamirškite, kad III pakopos fondams reikia mokėti tokius pačius mokesčius kaip ir II pakopos pensijų fondams, kurie dažniausiai bus netgi truputį didesni.

Kokį pensijų fondą pasirinkti?

Paprastam žmogui, kuris dirba ir nelabai domisi investicijomis, kyla natūralus klausimas, kokį pensijų fondą pasirinkti? Iš tiesų pensijų fondai beveik niekuo nesiskiria nuo įprastinių investicinių fondų. Dauguma pensijų fondų (tiek II, tiek ir III pakopos) yra skirstomi pagal jų rizikingumą, kitaip tariant kokią dalį fondo lėšų investuoja į rizikingas turto klases (akcijas ir pan.), o kokią į saugias (obligacijas, pinigų rinkos priemones ir pan.).

Dažniausiai yra išskiriami konservatyvūs pensijų fondai (į rizikingas turto klases investuoja iki 30% portfelio), subalansuoti pensijų fondai (į rizikingas turto klases investuoja iki 60% portfelio) ir agresyvūs pensijų fondai (į rizikingas turto klases investuoja iki 100% portfelio).

Norint išsirinkti tinkamą pensijų fondą Jums reiktų pagalvoti, kokią riziką Jūs galite prisiimti ir kokio amžiaus pinigus pradėjote kaupti pensijų fonde. Jeigu pensijai pradėjote kaupti anksti ir iki pensijos Jums dar liko daugiau nei 15 – 20 metų, galite rinktis pensijų fondus, kurie didžiąją dalį investuoja į akcijas, nes akcijų vertė ilguoju laikotarpiu auga daugiausiai, nors ir jų vertė trumpu laikotarpiu gali koreguotis iki 50%.

Tuo tarpu, likus keleriems metams iki pensijos rekomenduojama rinktis konservatyvų pensijų fondą, kurį sudaro obligacijos. Taip sukauptą kapitalą apsaugosite nuo netikėtų įvykių rinkoje ar užklupusių krizių.

Nepamirškite, kad kiekvienam pensijų fondui reikia mokėti mokesčius, todėl, jeigu iki pensijos liko nedaug metų ir negalite apsispręsti, ar verta dalyvauti pensijų kaupimo sistemoje, galite pasinaudoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta pensijų skaičiuokle. Nepamirškite, kad prieš pasirenkant pensijų fondą būtinai reikia susipažinti su pensijų fondo taisyklėmis. Pensijų fondų aprašymus, jų taikomus mokesčius bei istorinius rezultatus galite rasti skiltyje „Fondai“.

Kaip yra išmokamos pensijų išmokos?

Išmokos II ir III pakopos pensijų fonduose yra išmokamos skirtingai. II pakopos pensijų fondo išmokos yra išmokamos tik sulaukus pensinio amžiaus ir gali būti išmokėtos tokiais būdais:

• anuitetu;
• vienkartine išmoka;
• periodine išmoka;
• anuitetu ir vienkartine išmoka ar periodine išmoka.

Sulaukus pensinio amžiaus yra privaloma sudaryti sutartį su gyvybės draudimo bendrove ir iš jos įsigyti kasmėnesinę pensijų išmoką iki gyvos galvos – anuitetą. Anuitetų veiklą šiuo metu vykdo 3 bendrovės: „Bonum Publicum“, „Ergo Life Insurance“ ir „SEB gyvybės draudimas“.

Prieš pasirinkdami gyvybės draudimo įmonę, kuri siūlo mokėti anuitetą, būtinai susipažinkite su visų bendrovių sąlygomis ir išsirinkite Jums tinkamiausias pasirinkdami tinkamiausią iš Jums pasiūlytų anuiteto rūšių. Galite pasirinkti, kad anuitetas būtų mokamas Jūsų įpėdiniams po Jūsų mirties, tačiau tai darys įtaką ir Jūsų anuiteto dydžiui. Jeigu Jūs sukaupėte mažiau, nei reikalinga įsigyti bent pusės bazinės pensijos dydžio (56 eurai) anuitetą, galėsite savo sukauptas lėšas pasiimti iš karto arba dalimis – kaip vienkartinę ar periodinę išmoką.

Lietuvos bankas sudaro anuitetų bazinio dydžio lentelę, pagal kurią nustato, kokio amžiaus reikia būti ir kokį kapitalą reikia būti sukaupus, kad būtų išmokama vienkartinė ar periodinė išmoka. O jeigu Jūs sukaupsite didesnę sumą, nei reikia įsigyti trigubo bazinės pensijos dydžio anuitetą, šį perviršį galima bus pasiimti iš karto arba dalimis.

III pakopos pensijų fondo išmokas galima atsiimti kada panorėjus, tačiau nepamirškite, kad reikės grąžinti 15% GPM lengvatą, jeigu ja pasinaudojote anksčiau laiko. Išmokas galite atsiimti šiais būdais:

• vienkartine išmoka išmokant visą sumą vienu kartu;
• išmokant sumą dalimis, kuriam norit laikui;
• anuiteto būdu.

Pabaigai

Apibendrinant šį straipsnį galima būtų padaryti tokias išvadas:

• Pensijų kaupimo sistema – galimybė kaupti lėšas privačiuose pensijų fonduose;
• Lietuvos pensijų kaupimo sistema yra trijų pakopų;
• I pakopoje (Sodroje) pinigai nėra kaupiami, o tik surenkami iš mokesčių mokėtojų ir perskirstomi žmonėms, todėl Sodros pensija neužtikrins Jums malonios senatvės;
• II pakopos pensija – galimybė kaupti pinigus investuojant dalį Sodros pensijos privačiuose pensijų fonduose;
• Pensijų fondai turi griežtesnius diversifikavimo reikalavimus nei tradiciniai fondai;
• Nepamirškite, kad pensijų fondams reikia mokėti mokesčius (platinimo, valdymo);
• III pakopos pensija – savanoriškas kaupimas pensijai investuojant pensijų fonduose;
• Investuojant į III pakopos pensijų fondus nepamirškite pasinaudoti GPM lengvata;
• Kuo mažiau laiko liko iki senatvės, tuo mažesnę Jūsų pensijų fondo dalį turi sudaryti akcijos;
• Sulaukę senatvės gausite išmokas, kurios priklausys nuo Jūsų sukaupto kapitalo.

Šiuo straipsniu tiesiog norėjau kiekvienam Lietuvos gyventojui parodyti, kad vakarų pasaulyje ypač stipriai paplitęs ilgalaikio investavimo būdas, kai kiekvieną mėnesį yra atsidedama tam tikra dalis pajamų o sukaupti pinigai periodiškai investuojami, ilgainiui gali pavirsti labai apčiuopiama suma, kuri netgi gali viršyti per visą gyvenimą mūsų gautas darbines pajamas.

Kaip ten bebūtų, galiausiai minėtas straipsnis tapo vienu skaitomiausių straipsnių šioje investavimui skirtoje edukacinėje svetainėje.

O kaip su milijonu eurų?

Tačiau 2015 metais Lietuvai įsivedus eurus situacija kardinaliai pasikeitė – pasiekti šią „magišką“ sumą (dabar jau vieną milijoną eurų) tapo 3.4528 karto sunkiau!

Be abejo, šioje vietoje nereikėtų daryti klaidos, buvęs 1 milijonas litų yra lygus maždaug 290000 eurų, o tokią sumą sukaupti toliau įmanoma kiekvienam vidutines pajamas gaunančiam lietuviui, kiekvieną mėnesį visų pirma „susimokant sau“, t.y. atsidedant bent 10% nuo gaunamų pajamą, bei sukauptą sumą protingai investuojant.

Atsižvelgiant į tai, kad milijonas eurų yra gerokai didesnė suma nei milijonas litų, kyla klausimas ar ją vis dar įmanoma pasiekti? Jei prisiminsime ankstesnį straipsnį, tai jame buvo paminėti keli pagrindiniai ilgalaikio kaupimo ir investavimo principai: amžius, investavimo trukmė, investuojama suma bei investicijų grąža.

Ilgalaikio periodinio investavimo didžiausi draugai – laikas ir grąža. Tai reiškia, kad kuo anksčiau Jūs pradėsite tą daryti, tuo ilgesnį laikotarpį galėsite investuoti. O kuo didesnę grąžą sugeneruosite, tuo galutinė suma bus didesnė.

Taip pat labai svarbu pačioje investavimo pradžioje investuoti kiek įmanoma didesnes sumas, nes bėgant laikui pasireiškia „sudėtinių palūkanų galia“, kai pelnas uždirbamas ne tik nuo investuotos sumos bet ir nuo anksčiau uždirbto pelno. (Plačiau apie tai: Sudėtinių palūkanų galia)

Milijono eurų link

Sugrįžkime prie esminio klausimo. Ankstesniame straipsnyje mes buvome pateikę pavyzdį, kad žmogus investuoja visą savo darbingą amžių (nuo 25 iki 65 metų), t.y. jo investavimo laikotarpis lygus 40 metų, per visą šį laikotarpį jis kiekvieną mėnesį atsideda 10% nuo gaunamų pajamų, o sukauptą sumą investuoja ir jam pavyksta sugeneruoti 10% metinę investicijų grąžą.

Taigi, turėdami šiuos skaičius mes lengvai galime paskaičiuoti, kokią sumą reikėtų kas mėnesį atsidėti, kad esant šioms sąlygoms išėję į pensiją galiausiai savo sąskaitoje turėtume 1 milijoną eurų.

Ta suma turėtų būti lygi maždaug 180 eurų per mėnesį! T.y. kiekvieną mėnesį investuojant po 180 eurų, bei per visą laikotarpį pasiekus 10% metinę investicijų grąžą, galiausiai galima tikėtis pasiekti vieną milijoną eurų.

Šioje vietoje dauguma turbūt jau suprato, kad jeigu Jūsų mėnesinės pajamos yra lygios pavyzdžiui 1000 eurų, tai kiekvieną mėnesį turėtumėte atsisakyti maždaug 18% savo pajamų, ir atitinkamai, jeigu Jūsų pajamos mažesnės – turėtumėte skirti sąlyginai didesnę dalį, tuo tarpu jei pajamos didesnės – galėtumėte skirti sąlyginai mažiau.

Kokios kitos alternatyvos?

Labai tikėtina, kad kas mėnesį sutaupyti po 180 eurų daugumai gali būti rimtas iššūkis, todėl toliau pabandykime paanalizuoti, o kokios gi yra alternatyvos?

Vienas iš galimų variantų – ilginti investavimo horizontą. Ši galimybė neatrodo labai jau logiška, nes čia ir taip kalbama apie visą žmogaus darbingą amžių – 40 metų terminą.

Antras variantas – kiek įmanoma auginti asmenines pajamas, ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių, kad kiekvieną mėnesį galėtumėte investuoti didesnę sumą, na o kaip jau žinome, didesnė suma reiškia anksčiau pasiektą tikslą.

Na ir trečias variantas – ieškoti tokių investicijų ar investavimo strategijų, kur vidutinė metinė grąža viršytų mūsų analizuojamą 10% ribą. Kaip pavyzdžiui, jeigu per visą analizuojamą laikotarpį sugebėtumėte sugeneruoti vos 2% didesnę investicijų grąža, t.y. 12%, Jums kas mėnesį reikėtų atsidėti viso labo 105 eurus. Na o jeigu Jūsų investicijų grąža galiausiai pasiektų 14% per metus, tai užtektų vos 60 eurų mėnesinės investicijos, kad po 40 metų atidėta suma pavirstų į vieną milijoną eurų.

Be abejo, idealiausias variantas būtų tiek didesnės mėnesinės pajamos ir atitinkamai įmokos, tiek ir didesnė investicijų grąža. Kaip pavyzdžiui, jeigu Jūsų mėnesinės pajamos būtų lygios 1500 eurų, nuo kurių kiekvieną mėnesį taupymui ir investavimui atsidėtumėte 20% (300 eurų) ir per 40 metų laikotarpį sugeneruotumėte 14% metinę investicijų grąža, tai galima drąsiai teigti, kad tikrai išeitumėte į „užtarnautą“ poilsį – Jūsų turimas kapitalas galiausiai pasiektų 6.7 milijonus eurų!

Ar įmanoma pasiekti tokią grąžą?

Na ir galiausiai belieka klausimas: „Ar įmanoma per ilgą laikotarpį sugeneruoti tokią grąžą?“

Šiek tiek paanalizavus finansų rinkų istoriją bei sėkmingiausių investuotojų rezultatus gana greitai galima surasti tokių pavyzdžių, kuriems pavyko minėtą 14% grąžą netgi viršyti. Kaip vienas tokių pavyzdžių būtų sėkmingiausiu pasaulio investuotoju tituluojamas Warren Buffett, kuris per pastaruosius 50 metų sugebėjo pasiekti 19.5% metinę investicijų grąžą. Kaip manote, kokią sumą sukauptumėte kas mėnesį investuodami 100 eurų, tą darydami 40 metų ir kasmet uždirbdami 19.5% grąžą? Viso labo 17 milijonų eurų! (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Be abejo, čia buvo pateiktas geriausio iš geriausiųjų pavyzdys, tačiau labiau pasigilinus galima rasti ne tik atskirų investuotojų, bet ir investicinių fondų bei investavimo strategijų, kurios per ilgesnį nei 20 metų laikotarpį sugeneravo ar net viršijo 14% ribą.

Tačiau taip pat reikia suprasti, kad šioje vietoje kalba eina apie labai ilgą laikotarpį, tuo tarpu kelių metų bėgyje net ir patiems sėkmingiausiems kartais nepasiseka. Kaip pavyzdžiui, tas pats Warren Buffett 2015 metais patyrė maždaug 12.5% siekiančius nuostolius.

Apibendrinimas

Na ir galiausiai viską apibendrinus galima drąsiai teigti, kad tikrai yra metodų bei investavimo strategijų, kurios ilgalaikėje perspektyvoje gali padėti sugeneruoti 12 – 14% ar netgi didesnę investicijų grąžą. Jeigu apie tokias investavimo strategijas norėtumėte sužinoti daugiau, kviečiame apsilankyti mūsų organizuojamuose mokymuose „Profesionalaus Investuotojo Akademija“, kuriuose mes kaip tik ir kalbame apie tokias strategijas.

Na o jeigu Jus vis dar kamuoja nenumaldomas noras bent trumpam pasijausti milijonieriumi „ant popieriaus“, kviečiu apsilankyti vienoje iš pietryčių Azijos šalių – Vietname. Vos ten nuvykę bei į vietinę valiutą išsikeitę 50 JAV dolerių milijonieriumi tapsite akimirksniu.