• Fundamentali analizė (Plačiau apie tai: Fundamentalioji analizė)
• Techninė analizė (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Pabandykime išsiaiškinti šių dviejų skirtingų analizės metodų privalumus ir trūkumus bei nuspręsti, kuri yra geresnė, o gal verta jas naudoti kartu.

Fundamentali analizė

Privalumai

Fundamentali analizė yra gera investuojant ilgam laikotarpiui. Gebėjimas atpažinti ir prognozuoti ilgalaikes ekonomines, demografines, technologines ir vartojimo tendencijas yra privalumas kantriam investuotojui, kuris pasirinks tinkamą pramonės šaką ar įmonę.

Vienas iš pačių akivaizdžiausių, bet mažiausiai apčiuopiamų fundamentalios analizės privalumų yra supratimas apie verslą ir jo plėtrą. Po išsamios analizės investuotojas susipažins kaip yra uždirbamos pajamos ir kaip gaunamas pelnas.

Akcijos juda kaip grupė. Supratus įmonės verslą, galima lengvai atpažinti, kokią vietą akcijos užima tam tikroje pramonės šakoje. Taip galima sužinoti ar įmonė yra pramonės šakos viena iš lyderių ar viena iš atsilikėlių. Išstudijavus pramonės grupes, galima atpažinti ar akcijos yra labai rizikingos, mažai rizikingos, orientuotos į pajamų augimą ar vertę. Taip pat šis supratimas yra labai svarbus, nes investuotojas išsiaiškins dėl kokių priežasčių akcijos kaina nukrito – ar dėl blogų naujienų, o gal dėl prastų rinkos nuotaikų.

Trūkumai

Vienas iš didžiausių fundamentalios analizės trūkumų yra tas, kad fundamentali analizė yra labai sudėtinga ir atima labai daug laiko. Todėl atsižvelgiant į laiką ir sudėtingumą gali būti sunku įgyti kažkokį pranašumą prieš kitus investuotojus.

Kitas didelis trūkumas yra tas, kad fundamentali analizė neparodo tikslaus laiko, kada įsigyti akciją, todėl netinkamu laiku įsigijus, kad ir geros kompanijos akcijas, gali tekti laukti dar ilgą laiko tarpą, kol ji taps „normaliai“ įvertinta. Įmonės fundamentalūs duomenys gali būti labai geri ir gali būti, kad mes įsigyjame akciją, kai visi ją perka ir yra godūs ir ji yra smarkiai pervertinta.

Dar vienas trūkumas yra tas, kad nėra lengva greitai reaguoti ir priimti investicinį sprendimą dėl to, kad finansinės ataskaitos sudaromos tik kelis kartus per metus ir gali būti vėluojama parduoti akcijas.

Kitas trūkumas yra toks, kad fundamentali analizė ignoruoja atsitiktinius ir netikėtus ekonominius, politinius ar teisinius įvykius dėl kurių akcijų kainos ar įmonės pelnas gali smarkiai nukristi. Labiausiai tai galima pamatyti per krizes.

Kitas svarbus dalykas, kurį reikėtų apsvarstyti, kad dauguma fundamentalios informacijos ateina iš pačios įmonės ir negalima šimtu procentų spręsti ar įmonė ją pateikia tikslią ir tikrą ir ar tai nėra kokia nors apskaitos gudrybė.

O turbūt didžiausias trūkumas yra toks, kad prognozuoti ateitį yra labai sunku, nes rezultatai, kurie buvo gauti galioja tik tam tikrą laiko tarpą. Prognozavimas tai lyg orų spėliojimas. Net patys geriausi analitikai ir investuotojai negali teisingai nuspėti, kokios akcijos ateityje bus geriausios ir augs daugiausiai. Pačių didžiausių analitinių bendrovių ir bankų, kuriuose dirba labai daug ekonomistų ir analitikų negali tiksliai nuspėti, koks bus ateityje įmonių pelnas, o dažnai ir smarkiai apsirinka. (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Techninė analizė

Privalumai

Vienas iš svarbiausių techninės analizės privalumų yra toks, jog techninė analizė koncentruojasi į grafikus ir neatsižvelgia į jausmus ar kitus išorinius veiksnius, kurie gali daryti įtaką Jūsų apsisprendimams. Naudojantis technine analize paremta tam tikra strategija mes aiškiai žinome įėjimo ir išėjimo taškus. Taigi mes žinome, kada akcijas pirkti ir kada parduoti. Taip galima lengviau valdyti savo riziką.

Tam tikri techninės analizės modeliai yra vienodai interpretuojamas tiek akcijų tiek žaliavų ar valiutų rinkose, todėl patyrusiam techninės analizės praktikui nėra sunku juos atpažinti.

Žiūrint į grafikus nereikia jokios papildomos informacijos, todėl per labai trumpą laiką galima peržiūrėti labai daug skirtingų grafikų ir nuspręsti ar verta investuoti ar ne.

Dar vienas privalumas yra tas, kad žiūrint į grafikus galima matyti, kas vyksta šiuo metu. Tendenciją − ar akcijos kaina kyla į viršų ar krenta. Ar akcija yra populiari ir ją įsigyja daug investuotojų matydami, kiek suprekiaujama akcijų per dieną, savaitę ar mėnesį. Ar akcijos kaina yra pasiekusi visų laikų aukštumas, o gal yra smarkiai nuvertėjusi.

Trūkumai

Vienas didžiausių trūkumų yra tas, kad įvairūs indikatoriai gali parodyti skirtingus signalus. Vienas indikatorius gali rodyti pirkimo signalą, o kitas indikatorius gali parodyti pardavimo signalą. Taip galima sutrikti ir nežinoti, kokį investicinį sprendimą atlikti. Taigi, skirtingi analitikai gali įvairiai interpretuoti skirtingas situacijas.

Ne kiekvienas modelis techninėje analizėje yra visada teisingas, todėl, kad ir teisingai išanalizuosite grafikus, vis tiek galite prarasti pinigus.

Neįsigilinus į įmonės veiklą ir galimus ateities planus, naudojantis technine analize ilguoju laikotarpiu Jūsų investicija gali nebūti tokia pelninga kaip tiesiog investuojant į kitas įmones.

Praeities kainos ir grafikai negali prognozuoti staigių teigiamų ar neigiamų ekonominių ateities įvykių. Jeigu įvyksta kažkoks netikėtas įvykis ir kaina pasisuka ne Jūsų naudai, galite staiga prarasti labai dideles pinigų sumas.

Ir turbūt didžiausias trūkumas, kad techninė analizė remiasi praeitimi norint nuspėti ateitį. Visos strategijos, kurios buvo išbandytos praeityje ar su praeities duomenis gali ateityje nebeveikti, nes rinkoje niekas lygiai taip pat nepasikartoja, nors kartais galima surasti panašumų. Todėl techniniam analitikui reiktų turėti kelias strategijas ir nuolat jas tobulinti keičiantis rinkos sąlygoms.

Fundamentali ir techninė analizė kartu

Tiek fundamentali, tiek techninė analizė turi savo privalumų ir trūkumų. Nors jos abi gana skirtingos, tačiau pasinaudojant tiek vienos, tiek kitos analizės privalumais galima jas naudoti kartu.

Fundamentali analizė gali būti naudojama nustatant „neįvertintas“ akcijas, o naudojant techninę analizę galima atrasti gerą pirkimo momentą, kada akcija pradeda kilti. Priešingu atveju, kai akcija yra pervertinta, techninė analizė parodo, kada reikia ją parduoti. Laiku įsigiję ir pardavę savo investicijas, galite ne tik susimažinti potencialius nuostolius, bet ir tikėtis didesnės grąžos.

Priešingu atveju techniniai analitikai naudodamiesi fundamentalia analize gali patvirtinti savo signalo stiprumą. Pavyzdžiui, jeigu grafike yra matomi modeliai ir indikatoriai rodo pardavimo signalą, tai analitikas gali pasižiūrėti į finansines ataskaitas ir jeigu jos rodo prastesnius rezultatus ir silpnėjančią įmonės finansinę padėtį, galite ramiai parduoti savo akcijas.

Turbūt pats svarbiausias dalykas, kodėl verta naudoti fundamentalią ir techninę analizę kartu, tai rizikos valdymas. Pavyzdžiui analizuodami kažkokį pramonės sektorių ar rinką ir išsirinkę tinkamas akcijas ar perkant kažkokio sektoriaus ETF, grafike galėsite aiškiai užsibrėžti ir matyti, kada parduosite savo investicijas, jeigu Jums nepasiseks ir kainos pajudės ne Jūsų naudai.

Apibendrinant

Nors investavimas yra sudėtingas procesas atimantis labai daug laiko, o prognozavimas atrodo kaip orų spėliojimas, tačiau tinkamai pasiruošus galite sumažinti šansus suklysti ir negalvoti apie investavimą kaip apie kažkokį azartinį lošimą. Tiek techninė, tiek fundamentali analizė turi savų pliusų ir minusų. O jeigu Jūs esate vienos ar kitos pusės šalininkas, pasvarstykite apie galimybę išmokti kaip galima naudoti ir kitą analizę. Tik naudojant abi analizės rūšis kartu galima pasinaudoti didesniu skaičiumi privalumų ir pagerinti investavimo strategiją.

Ekonomistai ūkio augimą dažniausiai prognozuoja keliems mėnesiams ar net keleriems metams į priekį, o ekonomiką, kurioje veikia milijonai individų, nuspėti gali būti gerokai sudėtingiau, nei Nagliui Šulijai išpranašauti orą. Todėl svarbu užduoti sau klausimą, kaip stipriai turėtume pasikliauti ekonomistų nuomone atlikdami investicinius sprendimus? (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Geri ekonomistai puikiai supranta, kad nėra aiškiaregiai. Pavyzdžiui, buvęs JAV federalinio rezervų banko pirmininkas Benas Bernanke kalbėdamas Prinstono universiteto abiturientams juokavo, kad „ekonomika yra labai rafinuota mokslo sritis, kuri puikiai ir tiksliai ekonominės politikos formuotojams geba paaiškinti, kodėl jų praeities sprendimai yra neteisingi. Dėl ateities sprendimų – ne tiek jau labai“.

Ekonomika nuo daugelio mokslo sričių skiriasi tuo, kad šios srities mokslininkai negali patikrinti savo išvestų teorijų laboratorijose. Ekonomistai neturi galimybės testuoti šalies ekonomikos šimtus kartų, keisdami tik vieną fiskalinės ar monetarinės politikos kintamąjį tam, kad galėtų nustatyti tikslų jo poveikį. Vietoje to, šios srities mokslininkai privalo pasikliauti istoriniais duomenimis, kurie, daugeliu atvejų, siekia tik kelis dešimtmečius. Tokios informacijos nepakanka, kad būtų atlikta pakankama ekonominė analizė.

Kalbant apie ekonominę analizę, ji atliekama sudarant ekonominius modelius, kurie paremti matematiniais įrankiais. Jos paskirtis – paaiškinti, kaip veikia ekonomika. Tačiau problema yra ta, kad šalies ūkį veikia daugybė veiksnių, kurie ne visada gali būti paaiškinti remiantis skaičiais. Be to, daroma prielaida, kad ekonomikos subjektų elgsena turėtų būti racionali, tačiau visi puikiai suprantame, kad individas dažnai vadovaujasi emocijomis, o ne protu. Kita vertus, greitai besikeičiantis ir tarpusavyje vis labiau susijęs pasaulis vis dažniau paneigia modelius, kurie iki šiol daugiau ar mažiau sugebėdavo paaiškinti, kaip veikia ūkis bei jo subjektai.

Kad geriau suprastume ekonomistų darbo rezultatus, panagrinėsime Lietuvos ekonomikos specialistų, dirbančių Lietuvos banke, finansų ministerijoje bei Lietuvos komerciniuose bankuose, prognozes. Nagrinėjamu 2007 – 2015 metų laikotarpiu surinktos ekonomistų realaus BVP pokyčio prognozės metų pradžioje. Taigi, prognozuojamas laikotarpis yra 9 – 12 mėnesių, priklausomai nuo institucijos.

Tiriamą laikotarpį galima suskirstyti į 2 dalis – krizės metai (2007 – 2010) ir pokrizinis laikotarpis (2011 – 2015).

2008 metais smarkiai sumažėjusio BVP augimo nenumatė nei viena organizacija. Ūkis buvo linkęs augti didelėmis apimtimis, todėl ir ekonomistų prognozės buvo optimistiškos. 2009 metų pradžioje visi numatė, kad Lietuvos ūkis pateks į recesinį laikotarpį, tačiau tokio smukimo nedrįso prognozuoti nei vienas. Įdomu tai, kad 2010 metais Swedbank buvo vienintelis, kuris teigė, kad ūkis trauksis ir toliau, nors realus BVP pokytis buvo teigiamas.

2011 – 2015 metų laikotarpiu pastebima prognozių artėjimo prie realaus pokyčio tendencija. Kita vertus, santykinai prognozės kiekvienais metais atrodo optimistiškesnės, kai realus ūkio augimas nuosaikiai mažėja.

Apibendrinant galima pastebėti, kad bendrai visų ekonomistų prognozės kiekvienais metais yra arba per daug optimistiškos, arba pesimistiškos (nedaug nuo realaus augimo tempo nuklystančios tik 2013, 2014 metais). Tai iš dalies leidžia daryti prielaidą, kad prognozės sudaromos remiantis BVP inercija – t.y. pasikliaujama praėjusių metų rezultatais.

Papildomai reikėtų panagrinėti finansinių institucijų prognozių vidurkius. Jie buvo apskaičiuoti iš realaus augimo atėmus prognozės rezultatą ir iš gautų absoliučių reikšmių išvedus vidurkį.

Iš paveikslo matyti, kad prognozuoti geriausiai sekasi finansų ministerijos ekonomistams, o prasčiausiai Swedbank ir Lietuvos banko specialistams. Kita vertus, net ir 1.3% nukrypimas nuo realaus augimo tempo yra didelis, kai normaliu BVP augimu yra laikoma 3 – 5%. Šiuo atveju net ir geriausia prognozė vidutiniškai nukrypsta 25 – 40%. Tikriausiai niekas tokios paklaidos nepavadintų tiksliomis prognozėmis.

Galbūt kai kas pasakys, kad kritikuoti yra lengva, bet kaip ir daugelio kitų profesijų atstovai, ekonomistai labai gerai geba įžvelgti savo kolegų klaidas. Kita vertus, ekspertų prognozės daugeliu atvejų bus tikslesnės nei paprastų investuotojų, todėl darant su investicijomis susijusius sprendimus verta išgirsti kuo daugiau skirtingų nuomonių. Tačiau galų gale reikėtų pasikliauti tik savimi. Juk į lietų neitume be skėčio, net jei tuo metu visi meteorologai sakytų, kad turėtų šviesti saulė. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Iš esmės yra dvi plačiai žinomos analizės rūšys:

• Fundamentalioji analizė.
• Techninė analizė.

Fundamentinė analizė yra paremta įmonės galimybių sukurti pinigų srautą vertinimu. Čia pagrindinis tikslas yra: įvertinti kiek investicija gali atnešti grąžos investuotojui ateityje remiantis generuojamu (ar galimai generuojamu ateityje) pinigų srautu. (Plačiau apie tai: Fundamentali analizė)

Tuo tarpu techninė analizė visiškai nesiremia jokiais įmonės finansiniais duomenimis ar makroekonominiais rodikliais. Techninė analizė remiasi išimtinai tik rinkos prekybos parametrais:

• Istoriniais kainų bei indeksų duomenimis (grafikais), įskaitant atidarymo ir uždarymo kainas, minimalias bei maksimalias prekybos kainas ir kt.;
• Prekybos apimtimi – apyvarta;
• Paklausos bei pasiūlos kiekiu.

Aišku, dabar techninė analizė visiškai kitokia, nei tuomet kai ji atsirado: pasikeitusios techninės galimybės bei tam pritaikytos programos gali atlikti didžiąją dalį darbo, taip artėjant prie genetinių algoritmų.

Ar techninė analizė iš tiesų veikia?

Tačiau esminis klausimas ar ši analizė duoda laukiamą rezultatą? Atsakymų į šį klausimą galite išgirsti tikrai labai įvairių. Dauguma rimtesnių investicijų verslo atstovų šią analizės rūšį ignoruoja, ir remiasi tik realiais finansiniais skaičiavimais, laikydami techninę analizę savotiškais finansų rinkos „burtais“ ar šarlatanizmu.

Žinoma, skaitant literatūroje galima dažnai sutikti vienos ir kitos teorijos įrodymų remiantis vienokių ar kitokių grafikų analize. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų: pasaulyje tūkstančiai akcijų, indeksų, valiutų porų, kurių grafikai brėžiami daugybę metų, tad beveik neabejotina, kad tarp daugybės duomenų pavyks atrinkti patogius, kurie patvirtins vienokią ar kitokią teoriją. Ne veltui sakoma, kad didžiausias melas – statistika.

Kita vertus, pačiais populiariausiais metodais naudojasi galybė prekiautojų, ir tokie metodai gali įgauti tam tikrą galią. Pavyzdžiui, kokie nors „pečiai“ signalizuoja, kad tam tikros investicijos kaina kris, ir didelė dalis prekiautojų bando savo turimą portfelio poziciją parduoti. Taip sukeliama papildoma pasiūla, kuri gali iššaukti trumpalaikį kainos kritimą.

Kodėl tuomet techninė analizė tokia populiari?

Techninės analizės populiarumą lemia daug sąlygų. Bet pirmiausia jos populiarumu suinteresuoti tie, kas finansų srityje (neskaitant kreditų segmento) reklamai skiria daugiausia lėšų. Tai Forex prekybos įstaigos ir panašios kontoros, kurių pagrindinis tikslas yra pritraukti tokius prekiautojus, kurie vieną dieną finansines priemones perka, o kitą jau parduoda. Dar geriau jei tai įvyksta tą pačią dieną. Tokie prekiautojai palieka daugiausia komisinių (vienokioje ar kitokioje formoje). Techninė analizė puikus būdas skatinti juos prekybai.

Bet kodėl žmonės turėtų tai tęsti, jei praranda pinigus? Logikos čia atrodo nedaug. Bet žmonės yra žmonės, ir dažniau vadovaujasi jausmais nei logika. Kurį laiką prekiaujant (nesvarbu kokiais metodais remiantis) visiems pasitaikys pelningų ir nuostolingų sandorių. Tačiau beveik visi žmonės linkę labiau prisiminti pozityvius, o ne negatyvius įvykius (kuriuos pasąmonė linkusi blokuoti), kas sukelia daugiau pasitikėjimo ateities veiksmams.

Taip pat daugelis žmonių iš prigimties yra linkę į misticizmą bei įvairių ženklų ieškojimą, kaip ir į azartą bei lošimą. Susiformavus tokiems įsitikinimams, pakeisti juos būna sudėtinga. Dažnai žmonės net ir reguliariai (neabejotinai būna ir sėkmingų periodų) prarasdami dideles pinigų sumas vis tiek tęsia savo užsiėmimą.

Bet juk taip pat sunku ir logiškai paaiškinti, kodėl dalis žmonių reguliariai užsuka į kazino.

Yra dvi esminės analizių rūšys:

• Fundamentalioji analizė – besiremianti finansiniais rodikliais.
• Techninė analizė – besiremianti biržos prekybos duomenimis. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Vertybinių popierių fundamentinė analizė gana plati sąvoka, apimanti įvairias analizės teorijas ir metodus. Dauguma jų orientuojasi į vienokį ar kitokį akcijų vertinimo metodą. Žinomiausi jų yra šie du:

• Palyginamoji analizė.
• Diskontuotų pinigų srautų metodas. (Plačiau apie tai: Vertinimo metodai)

Paprasčiausia fundamentalią analizę apibūdinti teigiant, kad tai analizė, kuri remiasi rimtu (angl. fundamental) turtiniu pagrindu. Dažniausiai tai yra tam tikras esamas arba numatomas generuoti pinigų srautas. Taip pat gali būti nagrinėjami kiti apčiuopiami turtiniai rodikliai (turimas likvidus turtas ir pan.).

Koks metodas analizei bebūtų pasirinktas, jis reikalauja nemažai tikslumo ir kruopštaus darbo. Ne kiekvienas investuotojas gali tikrai teisingai ir tiksliai paskaičiuoti reikiamus rodiklius, o dar didesnė finansinė patirtis reikalinga norint juos teisingai interpretuoti ir padaryti reikiamas išvadas.

Kiekvienas sektorius, verslas,  kaip ir kiekviena įmonė turi savo ypatybių, kurias būtina suprasti naudojant fundamentinę analizę. Tas reikalauja daug specifinių žinių ir įgūdžių.

Ne mažiau  reikalingas ir makroekonomikos išmanymas. Sunku įsivaizduoti verslą, kuris būtų visiškai neveikiamas ekonominių ciklų ir makroekonominės aplinkos, su kuria tiesiogiai susijusi ir fundamentinė analizė. (Plačiau apie tai: Verslo ciklai)

• Lyginamoji analizė (palyginamosios vertės metodas) – palyginti paprastai ir greitai pritaikomas metodas, ir būtent dėl to pats populiariausias pagal naudojimo dažnumą. Nepaisant to, kad jis atrodo gan paprastas ir nesudėtingas, nepatyręs vertintojas gali padaryti tikrai daug klaidų.
• Diskontuotų pinigų srautų metodas – tai pat labai plačiai taikomas vertinimo metodas. Šis metodas paprastai naudojamas oficialiems dokumentams bei akcijų vertei nustatyti, kuomet vertinimą atlieka profesionalūs investuotojai. Tai gana sudėtingas ir daug darbo reikalaujantis metodas, tinkamas tik profesionalams.
• Atstatomosios vertės metodas – kiek rečiau taikomas metodas, ir reikalingas tuomet, jei dėl tam tikrų priežasčių pirmieji du nėra įmanomi. Šis metodas gali labiausiai nutolti nuo tikrųjų rinkos verčių, ir dažnai gali būti naudojamas įvairiais manipuliaciniais tikslais.

Nepaisant to, kad gali būti naudojami ir kiti metodai, paprastai jie yra kilę iš šių trijų. O vertinimo metodika atrodo patikimai tik tuomet, kuomet ji yra visuotinai pripažinta ir plačiai naudojama.

Verslo vertinimas yra ypatingai daug žinių bei finansinės patirties reikalaujantis darbas, ir tik aukščiausio lygio profesionalai gali tai atlikti su atitinkamu jautrumu bei tikslumu. Bene paprasčiausias ir greičiausiai atliekamas vertinimas yra naudojantis pirmuoju (palyginamosios vertės) metodu, tačiau norint pastebėti tarp turto objektų esančius skirtumus, taip pat reikia nemažai žinių bei patirties. (Plačiau apie tai: Funadamentali analizė)

Pagrindinės finansinės ataskaitos yra šios:

• Pelno (nuostolių) ataskaita – parodo įmonės pajamas bei sąnaudas, ir jų struktūrą per ataskaitinį laikotarpį. Taip pat nurodomas įmonės gautas pelnas ar nuostolis;
• Balansas – pateikia momentinę informaciją sudarymo datai apie įmonės finansinę būklę. Balanse galima rasti už kokią sumą įmonė turi turto, kiek yra įsiskolinusi, kokios jos gautinos sumos ir pan.;
• Pinigų srautų ataskaita – suteikia informaciją apie pinigų judėjimą įmonės pagrindinėje, investicinėje ir finansinėje veikloje (ši ataskaita rengiama tik didesnėms įmonėms).

Taip pat prie „metinių finansinių ataskaitų“ būtina nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, kuris detalizuoja finansinėse ataskaitose pateiktą informaciją.

Kas ir kada jas rengia?

Iš esmės visos įmonės (išskyrus: individualias, TŪB ir KŪB) privalo rengti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, remiantis „verslo apskaitos standartais“ ir pateikti jas registrų centrui elektronine forma. Ten jos už tam tikrą mokestį yra visiems viešai prieinamos.

Metinės ataskaitos turi būti paruoštos ir patvirtintos akcininkų susirinkimo per keturis mėnesius nuo fiskalinio laikotarpio (dažniausiai jis sutampa su kalendoriniais metais) pabaigos. Dar per 30 dienų nuo patvirtinimo jos turi būti pateiktos registrų centrui. Jei bendrovė atitinka nustatytus kriterijus (žr. žemiau), jog finansinės ataskaitos turi būti audituojamos.

Finansinių ataskaitų laikotarpiai ir tipai

Tačiau reikia nepamiršti, kad įmonių finansinė atskaitomybė gali būti ne tik metinė. Nors tik metinės ataskaitos yra privalomos biržoje nekotiruojamoms įmonėms. Tuo tarpu, jei įmonių akcijos ar obligacijos yra listinguotos biržoje, tokios įmonės turi rengti bei pateikti ir tarpines (ketvirtines) finansines ataskaitas (paprastai per du mėnesius), nors silpnai išvystytose rinkose ši taisyklė gali ir negalioti. Didesnės, net ir biržoje nelistinguojamos įmonės paprastai taip pat ruošia ketvirtines formas – savo reikmėms, arba to reikalauja kreditoriai, draudimo bendrovės.

Metinių ataskaitų fiskalinis laikotarpis bemaž visuomet sutampa su kalendoriniais metais. Kai kurios bendrovės, kurių verslas yra stipriai sezoniškas pasirenka nukelti savo fiskalinių metų pradžią, taip pagerindamos savo balanso rodiklius metinių ataskaitų pabaigai.

Šie dokumentai gali būti konsoliduoti arba ne. Jei įmonė turi dukterinių bendrovių, ji privalo ruošti ir konsoliduotą ataskaitą, iš kurios matytųsi visos įmonių grupės rezultatas. Būtent į konsoliduotus skaičius turėtų kreipti daugiau dėmesio investuotojai, analizuojantys bendrovę.

Auditas

Audituojamos būna tik metinės įmonių ataskaitos. Auditorių paprastai renkasi pati bendrovė (tvirtina akcininkų susirinkimas), ir jei įmonė nesiekia didinti savo vardo patikimumo, dažniausiai auditoriais pasirenkami pigesni bei lengviau sukalbami šios paslaugos teikėjai.

Kas privalo savo ataskaitas audituoti? Kitų bendrovių, ar UAB atitinkanti 2 iš šių kriterijų: (1) pajamos >3,5 mln. EUR, (2) turtas > 1,8 mln. EUR, (3) darbuotojų > 50, turi pasirūpinti, kad finansinės ataskaitos būtų audituojamos.

Tuo tarpu listinguojamos bendrovės turi keletą papildomų taisyklių dėl auditoriaus pasirinkimo, tačiau ir pačios dažniau renkasi garsesnes auditorių įmones: tai didina įmonės skaidrumą ir patikimumą.

Kur jas galima rasti?

Jei Lietuvos įmonių akcijos kotiruojamos biržoje, tuomet jų ataskaitas surasti nėra sudėtinga – jas galima visuomet rasti Nasdaq OMX interneto puslapyje, arba pačių įmonių svetainėse.

Jei įmonės nekotiruojamos, jos paprastai linkusios duomenis apie save slėpti. Vis tik, jų ataskaitas beveik visuomet (nors ir kiek pavėlavusias) galima rasti registrų centre, arba nusipirkti iš privačių atitinkamų paslaugų teikėjų (CreditInfo, CrefitReform ir pan.). Užsienio įmonių duomenis taip pat galima užsakyti, tik jos kainuoja gerokai brangiau.

Finansinių ataskaitų rinkiniai – kokios įmonės kokias finansines ataskaitas ruošia?

Nuo 2016 metų, priklausomai nuo įmonės dydžio, ji turi ruošti tokį finansinių ataskaitų rinkinį:

• Labai mažos (mikro) įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų: pajamos neviršija 0,7 mln. EUR, turtas neviršija 0,35 mln. EUR, darbuotojų skaičius neviršija 10) – privalo ruošti tik trumpą balansą bei trumpą pelno (nuostolio) ataskaitą.
• Mažos įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų: pajamos neviršija 8 mln. EUR, turtas neviršija 4 mln. EUR, darbuotojų skaičius neviršija 50) – privalo ruošti sutrumpintą balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą (pilną) bei aiškinamąjį raštą.
• Vidutinės įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų: pajamos neviršija 40 mln. EUR, turtas neviršija 20 mln. EUR, darbuotojų skaičius neviršija 250) – privalo ruošti balansą (pilną), pelno (nuostolių) ataskaitą (pilną), pinigų srautų ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą ir aiškinamąjį raštą. Taip pat privalomas metinis pranešimas.
• Didelės įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų du metus iš eilės: pajamos viršija 40 mln. EUR, turtas viršija 20 mln. EUR, darbuotojų skaičius viršija 250) – privalo ruošti balansą (pilną), pelno (nuostolių) ataskaitą (pilną), pinigų srautų ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą ir aiškinamąjį raštą. Taip pat privalomas metinis pranešimas.

Turbūt dauguma esame girdėję terminus fundamentali analizė ar techninė analizė. Tie, kas domisi investavimu šiek tiek ilgiau, greičiausiai yra taikę abi analizės rūšis priimdami investicinius sprendimus. Tačiau ar teko kada girdėti terminą tarprinkinė analizė (angl. intermarket analysis). Jei teko – reiškia šis straipsnis ne Jums. Tačiau jei šį terminą girdite pirmą kartą arba nežinote ką jis reiškia, siūlome sugaišti kelias minutes ir paskaityti kas čia bus rašoma.

Pirmas žmogus, panaudojęs šį terminą buvo John J. Murphy. Būtent jis ir išpopuliarino šią analizės formą 1991 metais parašydamas knygą „Intermarket Technical Analysis“. Šioje knygoje jis su daugybe pavyzdžių aprašė pagrindinius šios analizės formos principus, priklausomybes ir pan.

Tarprinkinę analizę trumpai galima būtų apibrėžti taip – tai priklausomybės tarp keturių pagrindinių finansinių rinkų analizė, kuri padeda susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kokie procesai vyksta pasaulio ekonomikoje bei kokia kryptimi galima tikėtis artimiausiu metu judės tam tikros rinkos. Kaip keturios pagrindinės finansų rinkos yra išskiriamos akcijos, obligacijos, žaliavos ir valiutos. (Plačiau apie tai: Pagrindinės turto klasės, jų pelningumas bei rizika)

Tačiau prieš pradedant gilintis į tarprinkinės analizės atlikimą reikėtų apsibrėžti pagrindines prielaidas bei priklausomybes. Žemiau yra išvardintos tarprinkinės analizės naudojamas prielaidas:

• Visos finansų rinkos yra tarpusavyje susijusios, tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų;
• Nei viena finansų rinka nejuda izoliuotai;
• Atliekant vienos finansų rinkos analizę, būtina analizuoti ir kitas susijusias finansų rinkas;
• Atliekant tarprinkinę analizę yra naudojama techninė analizė. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Taip pat galima įvardinti 3 pagrindines minėtų keturių finansinių rinkų priklausomybes:

• Neigiama priklausomybė tarp JAV dolerio ir žaliavų.
• Neigiama priklausomybė tarp žaliavų ir obligacijų;
• Teigiama priklausomybė tarp obligacijų ir akcijų.

Šiame straipsnyje tik trumpai apžvelgsime pagrindines priklausomybes, tuo tarpu kituose straipsniuose bus labiau gilinamasi atskirai į kiekvieną iš jų.

JAV doleris ir žaliavos

Valiutų rinka, o ypač JAV doleris, turi įtaką praktiškai visoms kitoms rinkoms. Tačiau esminę įtaką jis daro žaliavų rinkai. Savo ruožtu žaliavų kainų pokyčiai įtakoja obligacijų, na o vėliau ir akcijų kainų pokyčius. Dažniausiai JAV doleris ir žaliavų kainos pasižymi neigiama priklausomybe. Taigi, jei matome, kad JAV doleris smunka kitų valiutų atžvilgiu, galima pastebėti, kad tai teigiamai veikia daugumos žaliavų kainas. Tačiau šiuo atveju nėra griežtos sekos, kuri finansų rinka yra lyderiaujanti. Kartais bus taip, kad tik pradėjusios smukti žaliavos įtakos JAV dolerio brangimą, tačiau bus ir tokių atvejų, kai brangstantis JAV doleris tik po kurio laiko lems žaliavų kainų smukimą. (Plačiau apie tai: JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė)

Tarkime aukščiau pateiktame JAV dolerio ir žaliavų kainų grafikuose iš pradžių pastebime, kaip maždaug 2008 metų spalio mėnesį praktiškai tuo pačiu metu pradėjo smukti žaliavų kainos bei brangti JAV doleris, taip pat 2009 metų kovo mėnesį matome, kaip praktiškai tuo pačiu metu prasidėjo JAV dolerio kritimas ir žaliavų indekso kilimas. Tuo tarpu analizuojamo periodo pabaigoje matome, kad JAV doleris vis dar išlieka kritimo tendencijoje, tuo tarpu žaliavos jau tris mėnesius svyruoja tam tikrose kainų ribose.

Žaliavos ir obligacijos

Pagrindinė priklausomybė: obligacijų ir žaliavų kainos dažniausiai pasižymi neigiama koreliacija, taip pat žaliavų kainos dažniausiai aplenkia obligacijas, t.y. jei įvyksta esminis tendencijos pasikeitimas, žaliavos tą parodo anksčiau, tačiau ne visada.

Kodėl tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama priklausomybė? Visų pirma žaliavų kainų kilimas reiškia visų produktų kaštų augimą, atitinkamai tai didina infliacijos lūkesčius, kas savo ruožtu didina rinkos palūkanų normas. Kadangi obligacijų kainos juda priešingai nei jų palūkanų normos, tai didėjanti infliacija bei didėjančios palūkanų normas smukdo obligacijų kainas (obligacijų kainos visada juda priešinga kryptimi jų pelningumui, t.y. jei obligacijų pelningumas didėja, jų kaina krenta ir atvirkščiai, jei obligacijų pelningumas mažėja, jų kaina kyla).

Iš žemiau pateikto žaliavų ir JAV vyriausybinių obligacijų vienerių metu kainų grafikų galima aiškiai matyti, kad tuo metu, kai žaliavų kainos kildavo, obligacijų kainos buvo linkusios smukti ir atvirkščiai. Žaliavų kainų smukimas, kuris prasidėjo maždaug 2008 metų liepos mėnesį labai greitai panaikino infliacijos lūkesčius, JAV centrinis bankas (FED) galėjo drąsiai sumažinti palūkanų normą praktiškai iki 0%, na ir atitinkamai smunkančios palūkanos reiškė aukštesnes obligacijų kainas.

Tačiau analizuojant šiuos du grafikus toliau matome, kad maždaug 2009 metų pirmąjį ketvirtį situacija po truputi pradėjo keistis. JAV obligacijos 2009 metų kovo mėnesį nesugebėjo pakilti aukščiau 2008 metų maksimumo, tuo tarpu žaliavos kaip tik nuo 2009 metų kovo mėnesio pradėjo stabiliai kopti į viršų. Tuo tarpu obligacijos iki analizuojamo periodo pabaigos išliko kritimo tendencijoje, kuri prasidėjo 2008 metų pabaigoje. (Plačiau apie tai: Žaliavų ir obligacijų tarpusavio priklausomybė)

Obligacijos ir akcijos

Akcijų ir obligacijų kainos dažniausiai pasižymi teigiama koreliacija, taip pat obligacijų kainos dažniausiai aplenkia akcijas tiek augančiose (bulių), tiek smunkančiose (meškų) rinkose. Kas lemia teigiamą obligacijų ir akcijų kainų priklausomybę? Visų pirma, kai finansų rinkose pradeda brangti finansinių lėšų skolinimasis, t.y. kyla rinkos palūkanų normos (o kylančios palūkanų normas kaip jau žinome neigiamai veikia obligacijų kainas), tai reiškia didėjančias verslo finansavimo išlaidas. Atitinkamai didėjančios finansavimo išlaidos daro neigiamą įtaką verslo pelningumui, pastarasis pradeda smukti, o tai anksčiau ar vėliau neigiamai paveikia bendrovių akcijų kainas, nes akcijų rinka atspindi ateities lūkesčius.

Be abejo, dažniausiai tarp obligacijų kainų kritimo ir to momento, kai pradeda kristi akcijos yra tam tikras atsilikimas. Taip pat, kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto JAV obligacijų ir S&P 500 akcijų indekso grafikų, būna periodai, kai ši teigiama priklausomybė išnyksta. Būtent dėl dviejų pastarųjų priežasčių, t.y. lago, kai obligacijų kainų tendencijos pasikeitimas įtakoja akcijų kursą, bei tam tikrų laikotarpių, kai teigiama obligacijų ir akcijų kainų priklausomybė išnyksta, yra sakoma, kad šių dviejų finansinių priemonių įtraukimas į investicijų portfelį sumažina investicijų riziką. (Plačiau apie tai: Diversifikacija)

Tarkime 2008 metais, per pasaulį siaubusią finansų krizę, galima buvo pastebėti, kad vyriausybinių obligacijų ir akcijų kainos pradėjo judėti priešingomis kryptimis (vyriausybinių obligacijų, kurios laikomos vienos iš saugiausių, kainos kilo, tuo tarpu akcijos smuko). Kas paskatino tokį išsiskyrimą? Visų pirma reikėtų paminėti, kad tarprinkinė analizė yra paremta infliacine ekonomine aplinka, tuo tarpu, jei yra laukiama disinfliacijos (kainų augimo tempo sulėtėjimo) arba defliacijos (kainų smukimo), ši priklausomybė tarp akcijų ir obligacijų dingsta. Taip pat, kadangi minėti periodai buvo suvokiami kaip išaugusios rizikos periodai, investuotojai tuo metu ieškojo saugių finansinių instrumentų, o valstybinės obligacijos (ypač JAV, Vokietijos, Suomijos ir pan.) kaip tik ir yra vienas iš jų.

Tuo tarpu kaip matome iš aukščiau pateikto JAV vyriausybinių obligacijų ir S&P 500 akcijų indekso grafikų, nuo 2009 metų kovo mėnesio akcijų indeksas pradėjo kilti tuo tarpu obligacijų kainos nuolatos smuko. Tai galima paaiškinti pradėjusiu didėti investuotojų rizikos apetitu, t.y. jie pinigus pradėjo išiminėti iš obligacijų ir pervedinėjo į akcijas ar kitus rizikingais laikomus finansinius instrumentus.

Istorijos pamokos

Tarprinkinė analizė taip pat gali daug ko pamokyti apie verslo ciklus. Tarkime analizuojant istorines akcijų, obligacijų bei žaliavų tarpusavio priklausomybes galima teigti, kad ekonomikai išlipant iš recesijos visų pirma atsigauna obligacijų kainos, tada seka akcijos, o žaliavų kainos paskutinės patvirtina šį atsigavimą. Tuo tarpu, kai ekonomika po truputi pradeda stoti, tarprinkinė analizė liepia visų pirma stebėti obligacijų kainas, nes būtent jų kainų smukimas pirma parodo, kad keičiasi situacija. Po obligacijų seka akcijų ir galiausiai žaliavų kainų smukimas.

Tarkime, jei žaliavų kainos kyla, o obligacijų kainos jau pradėjo smukti, tačiau akcijų kainos vis dar kyla kaip ir žaliavų, galima daryti prielaidą, kad optimizmas akcijų rinkoje ilgai nesitęs. Akcijos bus priverstos koreguotis ir tik laiko klausimas kada tai įvyks. Tačiau, kaip jau buvo minėta, jei matoma tokia situacija, tai dar nereiškia, kad iš karto reikia pardavinėti akcijas. Tai turėtų veikti kaip įspėjamasis signalas, kad akcijų kainų tendencijos pasikeitimas yra labai tikėtinas (ateinančių 3 – 12 mėnesių bėgyje). Tokiu atveju tiesiog būtų siūloma daug atidžiau sekti akcijų kainų pokyčius bei būti susiplanavusiam ir pasiruošusiam bet kada fiksuoti sukauptą pelną.

Išvados

Tarprinkinė analizė jokiu būdu nėra ta analizės rūšis, kuri tiksliai pasako laiką, kada reikia pirkti arba parduoti konkrečią finansinę priemonę, tačiau tik atliekant šią analizę galima susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kokie procesai vyksta pasaulio ekonomikoje bei kokia kryptimi galima tikėtis artimiausiu metu judės tam tikros rinkos. Tinkamai naudojama ši analizė tikrai turėtų atnešti praktinės naudos kiekvienam investuotojui.

Kaip rašėme praėjusiame straipsnyje (Visą straipsnį rasite čia: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?) ekonomika auga ciklais, kur kiekvienas ciklas turi keturias fazes kurias galime palyginti su metų laikais: pakilimas (pavasaris), bumas (vasara), lėtėjimas (ruduo), recesija (žiema). Kiekvienoje ciklo fazėje atskiros investicinio turto klasės auga skirtingai. Pamėginkime panagrinėti šias klases atskirai.

Pakilimas

Ekonomikai atsigaunant po recesijos pasirodo pirmieji optimizmo daigeliai, taigi įmonės ir vartotojai nors dar gyvena taupymo dvasia, yra priversti investuoti tam, kad atnaujinti labiausiai morališkai bei fiziškai nusidėvėjusias darbo priemones, o tai dažniausiai būna greičiausiai nusidėvinčios priemonės – kompiuteriai, programinė įranga, smulki buitinė technika – vienu žodžiu technologijos. Keisti šias priemones taip pat verčia sparti technologijų kaita. Todėl IT technologijų, puslaidininkių pramonės įmonės paprastai atsigavimo laikotarpiu auga greičiau negu kitos pramonės šakos.

Vartotojų nuotaikoms gerėjant jie pradeda sau leisti vieną kitą malonią smulkmeną, todėl atsigauna drabužių, avalynės, kosmetikos pardavimai tuo pačiu gerindami mažmeninių prekybininkų rezultatus.

Šio ciklo pradžioje taip pat verta pasidomėti ženkliai nuvertėjusiomis akcijomis, nes ciklinių sektorių bendrovės, kurios išgyveno iki recesijos pabaigos greičiausiai patiria mažesnę konkurenciją dėl bankrutavusių konkurentų (kaip tai nutiko bankų, automobilių gamintojų, statybos sektoriuose po praėjusios krizės). Apskritai atsigavimo fazėje akcijos ir įmonių obligacijos aplenkia kitas turto klases – valstybių obligacijas, žaliavas, nekilnojamąjį turtą ir pan.

Bumas

Ekonomikai įsibėgėjant tiek įmonių vadovai, tiek vartotojai vis labiau atveria pinigines stambesniems pirkiniams, todėl įrengimų, lėktuvų, automobilių ir kitos įrangos gamintojai gauna vis daugiau užsakymų, tad šių įmonių akcijos auga sparčiau negu kitų.

Vartotojai savo ruožtu pradeda dairytis naujų šaldytuvų, skalbimo mašinų, indaplovių ir panašių taip vadinimų „baltųjų daiktų“ (angl. white goods) bei stambesnės audio – video technikos. Taip pat pamažu atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir yra pats laikas pirkti nekilnojamąjį turtą.

Ekonomikai pilnai įsibėgėjus atsigauna daugelis cikliškų pramonės sektorių, kurių gaminama produkcija turi ilgesnį 5 – 10 metų tarnavimo laikotarpį. Papratai ciklo aukščiausią tašką žymi rekordiniai įmonių pelnai, kurie skatina naujas didelio mąsto investicijas, kurios neapseina be statybų. Nuo įmonių neatsilieka ir gyventojai, norintys pagerinti gyvenimo sąlygas, taip prasideda statybų bumas. Taigi statybų įmonės išgyvena geriausius laikus. Kas blogiausia, politikai šiuo metu irgi nenori atsilikti ir daro nepamatuotas investicijas į nekilnojamą turtą taip dar daugiau įpildami žibalo į ir taip karštą statybų sektorių, vietoje to, kad palaukti kol ateis recesija ir statybų kainos nukris.

Kadangi visi gamybiniai pajėgumai, žmogiški ir gamtos resursai riboti ir jų negalima staiga padidinti, taigi gamintojai pradeda kelti kainas, nes paklausa tampa didesnė už galimą pasiūlą trumpuoju laikotarpiu. Tai bene vienintelė ciklo fazė kuomet galima gerai uždirbti investuojant į žaliavas.

Lėtėjimas

Kylant kainoms auga infliacija ir centriniai bankai imasi kelti palūkanas tam kad pristabdyti ekonominį augimą, t.y. kad ekonomika neperkaistų. Kylant bazinėms palūkanoms investicijos į ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) tampa nuostolingos. Taip pat kylant palūkanoms vis mažiau investicinių projektų tampa patrauklūs dėl to mažėja pramonės investicijos ir skolinimasis, taip prasideda lėtėjimo fazė.

Šioje fazėje sunkiau pradeda sektis mažoms įmonėms, todėl jų akcijų kainų augimas sustoja pirmiausiai, taigi jas ir reikėtų parduoti greičiausiai ir vengti naujų investicijų į augimo sektorius. Tačiau maisto, higienos, farmacijos prekėms paklausa išlieka ganėtinai stabili netgi ekonomikai lėtėjant – todėl šie sektoriai vadinami gynybiniais (angl. defensive). Kiti sektoriai neprarandantys pajamų yra elektros, šilumos gamintojai ir tiekėjai, iš dalies telekomai. Šių sektorių akcijos, jeigu ir ženkliai nekyla, turi mažiau rizikos kristi negu cikliški sektoriai.

Centriniams bankams nustojus kelti palūkanas patrauklios tampa ilgalaikės vyriausybių obligacijos. Mažėjant paklausai bei blogėjant nuotaikoms daugelis aktyvių investuotojų stengiasi atsikratyti cikliškų pramonės įmonių akcijų, nekilnojamo turto, žaliavų investicijų. Ir kuomet visi tai daro vienu metu visų rizikingų turto klasių kainos pradeda kristi su kiekviena diena greičiau – taip biržose kyla panika, o panika dar labiau greitina kainų kritimą. Tačiau saugių investicijų kaip aukštos kredito kokybės valstybių obligacijos kainos kyla – tai ir yra viena geriausių investicijų panikos laikotarpiu.

Recesija

Taip ateina ekonominė žiema – recesija. Recesijos metu gryni pinigai yra karalius (angl. cash is a king). Tai bene vienintelis laikotarpis, kuomet investuotojai prisimena, kad grynieji pinigai taip pat yra investicinio turto klasė, nes recesijos metu sekančią dieną būtinai rasite ką galima nusipirkti pigiau negu vakar dėl ženkliai krintančių akcijų, nekilnojamojo ir kito turto kainų.

Paprastai įsibėgėjus recesijai, ne jos pradžioje, galima investuoti į bet kurią turto klasę ir iš jos anksčiau ar vėliau uždirbtumėte, tik paprastai nedaugelis turime tam laisvų pinigų, nes ciklo viršuje prisipirkome ir reikalingo ir nereikalingo turto, pavyzdžiui tris butus, kelis automobilius, „perspektyvių“ greitai augančių įmonių akcijų ir panašiai nes visi pirko. Ir jeigu net ir turime atsitiktinai išsaugoję šiek tiek grynųjų bijome pirkti, nes vis dar gyvename mintimis, kad čia dar ne krizės pabaiga ir jų gali prireikti ateityje.

Tik seni patyrę vilkai tokie kaip Warrens Baffett pilnai atidaro piniginę ir investuoja plačiai, perka bankus, automobilių gamintojus, matyt jis neveltui vis kartoja: „Bijok, kai visi kiti yra godūs ir būk godus, kuomet visi kiti bijo“ (angl. be fearfull when others are gready, and be gready when others are fearfull).

Kaip elgtis?

Paskaičius kaip ir tampa aišku, kad atėjus recesijai – kai visi parduoda – reikia pirkti, o atėjus bumui –kuomet visi perka – reikia parduoti. Net ir mūsų senoliai sakydavo „roges žiemai ruošk vasarą“, bet dažniausiai visi puolame roges ruošt vėlyvą rudenį arba žiemai prasidėjus, nors nuspėti besikeičiančius metų laikus nėra taip sunku, ko nepasakysi apie ekonominį ciklą.

Nuspėti ekonominius ciklus yra sunku, nes nėra 100 proc. patikimų indikatorių, kurie signalizuotų kurioje ciklo fazėje šiuo metu yra konkrečios šalies ar pasaulio ekonomika. Pavyzdžiui, apie atėjusią recesiją mes sužinome praėjus pusei metų, nes ekonomistai paskelbia tai praėjus dviem ketvirčiams su neigiamu augimu iš eiles, tačiau rinka jau yra išparduota, kainos ženkliai nukritusios ir pardavinėti jau yra per vėlu. Todėl bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas nėra tinkamiausias indikatorius investiciniams sprendimams priimti.

Akcijų rinka yra kaip lydintis, priešakinis indikatorius (angl. leading indicator) ekonomikos sveikatai atspindėti, ji aplenkia ekonomiką apie 6 mėnesius, bet turi vienintelį trūkumą – jos lūkesčiai išsipildo tik kas antrą kartą. Tai reiškia, kad jeigu reaguosime kiekvieną kartą turėsime nulinį rezultatą.

Kyla natūralus klausimas – ar verta šokinėti pagal rinką? O čia jau filosofinis klausimas, nes jeigu peržvelgtume mokslinius tyrimus apie pasyvų (kuomet portfelio investicijų sudėtis beveik nekinta laikui bėgant) ir aktyvų investavimą (kuomet portfelis pastoviai pertvarkomas gavus naujos informacijos) nuomonės pasiskirstę daugmaž po lygiai. Tai primena situaciją, kuomet atsakymas priklauso nuo to, kas moka pinigus tyrėjams – jeigu aktyvių fondų valdytojai, tuomet tyrėjai randa įrodymų, kad aktyvus valdymas sukuria pridėtinę vertę (dažniausiai fondų valdytojams per didesnius mokesčius), o jeigu užsakovas yra pasyvaus valdymo propaguotojas, kaip pavyzdžiui Vanguard grupė, tuomet tyrėjai pagrįstai įrodo, kad tiesa yra pasyviųjų valdytojų pusėje, nes atskaičius didelius aktyvaus valdymo mokesčius indeksiniai fondai laimi.

Taigi išvada būtų tokia – geriausia investuoti į aktyvų fondą, bet su mažais valdymo mokesčiais, prilygstančiais indeksinio investicinio fondo mokesčiams (0.1 – 0.4% per metus), tačiau tokių kol kas dar nėra.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Man šiame ginče teisingiausias pasirodė vieno iš ribotos rizikos fondų (angl. hedge fund) pradininko ir didžiausio pasaulyje tokio fondo Bridgewater Associates valdytojo Ray Dalio požiūris. Jis sako, kad jeigu investicinę grąžą išskirstysime į priežastis, dėl ko ji atsiranda, turėsime sekančią formulę:

Investicijų grąža = grynųjų pajamingumas + beta + alpha

Grynųjų pajamingumas – tai grąža, kurią nustato centriniai bankai ir ją apsprendžia vyraujanti infliacija.

Beta grąža – tai premija už prisiimtą riziką arba kitaip suminis įmonių dalyvaujančių akcijų biržoje pelno prieaugis, kuris savo ruožtu priklauso nuo augančio vartotojų skaičiaus (demografijos) ir vartojimo išlaidų (bendrosios gerovės arba BVP augimo vienam gyventojui).

Alpha grąža – tai investicijų valdytojo sumanumo rodiklis, parodantis kiek valdytojas/investuotojas sugebėjo aplenkti rinką. Ir kaip pastebėjo Ray Dalio, sudėjus visų investuotojų „sumanumo“ rodiklius gausime nulį, nes jeigu sumanus valdytojas perka tas akcijas, kažkas jas turi parduoti. Tad jeigu sumanus valdytojas uždirbo, tai reiškia, kad kažkas pradirbo tas akcijas pardavęs. Iš daugelio tyrimų galime pamatyti, kad daugiausiai uždirba aktyvūs profesionalūs investuotojai, kurių yra vienetai, taip vadinami „Protingi pinigai“ (angl. smart money) ir daugiausiai pradirba pavieniai investuotojai mėgėjai, kurie investuoja pripuolamai – laisvalaikiu, o pasyvūs investuotojai uždirba rinkos vidurkį. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Taigi, kiekvienas investuotojas gali rinktis pagal savo charakterį ir įsitikinimus – ambicingi ir tikintys savo sėkme, bei sugebėjimais investuotojai greičiausiai rinksis investuoti aktyviai ir bandys aplenkti rinką ir papulti tarp tų 1 – 2% laimėtojų (arba 86% pralaimėtojų). Labai atsargūs, sakyčiau bailūs investuotojai, rinksis laikyti santaupas banke, kas taip pat rizikinga kaip ir kitos investicijos, nes bankai kartas nuo karto bankrutuoja.

Pragmatiški investuotojai greičiausiai rinksis investuoti pasyviai tam, kad sutaupyti nervų ir laiko, ir skirti savo laiką ir pastangas tobulėjimui savo pagrindinėje profesinėje veikloje, kuri atneša stabilius pinigų srautus, iš kurių 10 – 15% jie nukreipia į subalansuotą investicinį portfelį. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Na ir aišku atsiras sakančių, kad investuoti yra kvaila ir reikia „džiaugtis šia diena“ ir leisti pinigus „čia ir dabar“ nes rytojaus gali ir nebūti. Tokie „vartotojai“ yra šiandienos ekonomikos variklis, tačiau ateityje jie tampa visuomenės našta, kuomet užsimaukšlinę megztas beretes piktinasi, jog „valstybė jais nepasirūpina“. Tačiau šioje vietoje vėlgi galima būtų prisiminti senolių išmintį kuri sako – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Investavimas, kaip ir gyvenimas, nėra sudėtingas dalykas, tačiau tam, kad jį suprasti geriau, verta įsigilinti į sekančias sritis: istoriją, politiką, ekonomiką ir psichologiją.

Istorija – tai politinė–ekonominė raida ir jos įtaka finansinėms rinkoms. Tam, kad taptume geresniu investuotoju, turime suprasti tarpusavyje susijusių ryšių mechanizmą kaip skirtingi įvykiai veikia ekonominės veiklos pelningumą bei skirtingus finansinius instrumentus.

Politika – šios srities įtaka yra banguota, nes gerais ekonominiais laikais vargiai ar juos galės ženkliai pagadinti net pats kvailiausiais politikas, tačiau ji tampa labai svarbi kritiniais momentais, kai užklumpa krizės, konfliktai ar kitokios suirutės.

Ekonomika – tai kaip svertų sistema, kur pajudinus vieną svirtelę sujuda visas mechanizmas ir galutinė įtaka yra ganėtinai sunkiai prognozuojama, nes įtakos santykis tarp atskirų ekonomikos svertų keičiasi laike, t.y. skirtingais laiko momentais atlikę tą patį veiksmą gausime skirtingus rezultatus. Tai ir yra esminis skirtumas nuo fundamentaliųjų mokslų, kur atliekant eksperimentą kiekvieną kartą gauname tą patį rezultatą.

Psichologija – tai sritis, kuri padeda atsakyti, bent jau iš dalies, kodėl kartojant ekonominius eksperimentus rezultatai gaunasi skirtingi – mes gi žmonės, o žmonės ir daro didžiausią įtaką ekonominiams bei investavimo procesams ir sprendimams. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis).

Na ir aišku finansiniai instrumentai, matematika, bei statistika. Daugelis investuotojų pradeda semtis žinių būtent nuo čia, nes tai yra greičiausias ir lengviausias kelias pradėti investuoti. Bet gal dėlto ir turime situaciją, kad finansinės rinkos juda atsitiktinėmis trajektorijomis, nes daugelis investuotojų iki galo taip ir nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės, t.y. kodėl akcijų kaina kyla arba krenta, arba kodėl vienos valiutos pinga kitos brangsta. Tačiau šiuos techninius dalykus paliksime kitiems straipsniams. Tuo tarpu šiame straipsnyje panagrinėsime ekonomiką.

Svarbiausi ekonominės teorijos faktai

Ko gero tai, kad ekonomika ilgalaikėje perspektyvoje auga dėl demografinių priežasčių, t.y. gyventojų prieaugio, bei technologinių atradimų, kas įgalina dirbti efektyviau, t.y. pagaminti daugiau per tą patį laiko tarpą, taip padidinant savo pajamas kas ir kelia ekonomikos augimą, kuris yra matuojamas bendruoju vidaus produktu (BVP), o tiksliau jo pokyčiu.

BVP tai suma visų šalyje gautų atlyginimų, įmonių pelnų, palūkanų ir sumokėtų mokesčių bei įrangos nusidėvėjimo, jeigu skaičiuosime per pajamų prizmę. BVP galima apskaičiuoti ir per išlaidų prizmę arba suvartojimą tai suma visų gyventojų ir valstybės išlaidų bei padarytų investicijų į pastatus, įrengimus ar infrastruktūrą, plius prekybos su užsieniu balansas (teigiamas kai eksportas didesnis už importą kelia BVP, o jeigu importuojama daugiau negu eksportuojama, ką Lietuva visą laiką darė, tai mažina BVP). (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)

Taigi, pagrindinis ekonomikos variklis ir silpniausioji ekonomikos dalis yra vartotojas, kuris uždaro visą ekonominę grandinę (iškasti –> apdirbti –> išreklamuoti –> parduoti –> suvartoti). Dėl vartotojo nuotaikų nepastovumo ekonomika linkusi keisti savo vystymosi greitį nuo greito bėgimo iki visiškos stagnacijos priklausomai nuo žmogiškos psichologijos perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu. Tai vadinama ekonominiais ciklais.

Ekonomikos ciklai

Ekonominį ciklą galima suskirstyti i keturias fazes (kaip ir metų laikus): ankstyvasis pakilimas (pavasaris), klestėjimas (vasara), ankstyvoji recesija (ruduo) ir recesija (žiema). Skirtinguose verslo ciklo etapuose skirtingos turto klasės dėl įvairių ekonominių priežasčių bei dėl nukrypimų, susijusių su investuotojų psichologija, elgiasi skirtingai.

Panagrinėkime kiekvieną ciklo stadiją atskirai.

Ekonominis pavasaris

Ankstyvasis atsigavimas (ekonominis pavasaris) kaip ir pavasariniai orai yra pereinamieji, kuomet jau pastebime kur ne kur bedygstančius optimizmo daigelius, bet dar daug kur tvyro įšalas. Ekonominiais terminais kalbant augimas dar artimas nuliui, bet jau tampa teigiamas, nes neženklūs atsigavimai yra gesinami vis dar nesibaigiančių bankrotų, tačiau bedarbių skaičius nustoja augęs ir palengva pradeda mažėti, vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradeda neženkliai augti, nes atsiranda šiokia tokia viltis dėl galimybės gauti darbą, o turintys darbą jaučiasi saugiau dėl savo ateities ir nustoja galvoti apie dar didesnį taupymą ir vartojimo atsisakymą. Tuo metu paprastai aktyviai reiškiasi centriniai bankai mažindami palūkanų normas tam, kad skatintų skolinimąsi. Gerėjant vartotojų lūkesčiams palengva atsigauna būtiniausių ir mažiau būtinų prekių paklausa. Paklausai atsigaunant mažmenininkams ir gamintojams reikia naujų darbuotojų, o šie nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas, nes jie jaučiasi patikimiau dėl savo ateities. Taip pamažu pradeda įsisukti ekonomikos mašina, darbuotojai turintys darbą ir besijaučiantys geriau dėl savo ateities kreipiasi į bankus dėl paskolų, ir jeigu bankai yra pakankamai sveiki, t.y. turi pinigų ir jų neslegia blogų paskolų našta po praėjusios krizės, pradeda skolinti taip dar labiau skatindami vartojimą.

Pramoninkai ir paslaugų sferos verslininkai matydami teigiamas augimo tendencijas kreipiasi į bankus dėl paskolų plėtrai (statyboms, naujiems našesniems įrenginiams, arba kitai gamybos plėtrai), o verslo plėtra skatina naujų darbo vietų kūrimą, bei nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas. Galiausiai nedarbas pradeda mažėti. Jeigu tuo metu pasaulyje neįvyksta didesnių sukrėtimų – karų, revoliucijų ar stichinių nelaimių, ekonomika didindama apsukas pereina i klestėjimo fazę – vasarą.

Ekonomikos vasara – bumas

Paprastai ši klestėjimo fazė yra nestabili būsena – joje ekonomikai išsilaikyti yra labai sunku, nes augimo tempas aplenkia gyventojų prieaugio ir produktyvumo didėjimą, t.y. gyvenama ateities sąskaita.

Šioje stadijoje vartotojų optimizmas pasiekia savo viršūnę ir jeigu tai užtrunka keletą metų vartotojai pradeda galvoti kad „aukso amžius“ truks amžinai ir puola pirkti naujus automobilius, keliauti, statyti naujus namus, vienu žodžiu „nepamatuotai“ vartoti.

Dėl ženkliai padidėjusios paklausos pradeda trūkti tiek darbo rankų, tiek gamybos pajėgumų ir kai kurių produktų, todėl optimistiškai nusiteikę vartotojai sutinka permokėti tik todėl, kad gautų norimus produktus čia ir dabar, o darbuotojai drąsiai prašo atlyginimo pakėlimo nes „lauke nebestovi bedarbių eilė“.

Labai dažnai vyriausybė papila žibalo į ugnį vystydama savo „genialius“ plėtros projektus tam, kad bet kokia kaina išlaikytų biudžeto trūkumą (deficitą). Dėl to atlyginimai ir kainos pradeda augti, kas ekonomikoje vadinama infliacija. Ji pradeda reikštis nedarbo lygiui nukritus žemiau 5 – 6 proc. Pamatęs kylančią infliaciją centrinis bankas imasi priemonių ją suvaldyti, nes įsisukusi infliacija gali tapti nevaldoma ir pakenkti augimui, todėl pradeda kelti palūkanų normas taip bandydamas pabranginti paskolas ir sustabdyti naujų paskolų išdavimus.

Ženkliai pakilus palūkanoms dalis investicinių projektų tampa nepelningi ir materialinės investicijos pradeda slopti tuo pačiu mažindamos BVP augimą. Taip ekonomika pradeda lėtėti. Vartotojai taip pat pradeda suvokti, kad nekilnojamas turtas nebebrangs amžinai ir nustoja pirkę antrus ar trečius namus. Tačiau statytojai dar turi neužbaigtų projektų ir „stumia“ juos į rinką, o spekuliantai skuba atsikratyti perteklinio nekilnojamojo turto. Dėl to prasideda varžybos, kas greičiau parduos perteklinį turtą ir pradeda leisti pardavimo kainas.

Stojant paklausai verslininkai dar labiau pradeda stabdyti plėtrą ir pradeda atleidinėti darbuotojus. Prasidėjus atleidimams vartotojų pasitikėjimas staiga smunka ir ekonomika pereina i sekančią lėtėjimo fazę – ankstyvąją recesiją. Darbuotojai krenta iš darbo rinkos kaip lapai atėjus rudeniui.

Ekonomikos ruduo

Ankstyvojoje recesijoje infliacija palengva pradeda mažėti, atleidimai intensyvėja, krenta gamybos apimtys, o gamintojų atsargos sandėliuose auga, naujos statybos beveik sustoja. Prasideda įmonių bankrotai, o paskolos lieka neapmokėtos.

Tie bankai, kurie drąsiausiai dalijo kreditus bumo laikotarpiu susiduria su sunkumais, nes bankas savo turimą kapitalą perskolina 10 – 20 kartų (liūdnai pagarsėjęs Lehman Brothers tai buvo padaręs dagiau negu 30 kartų). Prasideda bankų griūtis, kuomet paprasti indėlininkai nuo kiekvienos žinutės krūpčioja kaip drebulės lapai ir neišlaikę puola atsiimti indėlius grynais pinigais, tačiau bankai negali atsiimti paskolų iš įmonių, nes paskolos terminas dar nesuėjęs, o šios aišku neturi pasiskolintų pinigų, nes juos investavo į gamybą ir pinigai dar nesugrįžo pelno pavidalu. Todėl bankininkai dažniausiai atima pinigus iš dar grynųjų turinčių įmonių taip dar labiau apsunkindami šių įmonių veiklą, ir bankrotų banga pasiekia apogėjų.

Ekonomikos žiema – recesija

Na ir aišku taip ateina ekonominė žiema – recesija, kuomet ekonomika ženkliai traukiasi. Ekonomikos susitraukimas priklauso nuo to, kiek ji buvo aplenkusi natūralaus vystymosi tempą – kuo aukščiau iššoki tuo žemiau krenti (aišku ir labiau skauda). Jeigu šis procesas užsitęsia, recesija gali pereiti į depresiją. Kaip liaudyje yra juokaujama: kuo skiriasi recesija ir depresija? Atsakymas: „Recesija – tai kuomet kaimynas praranda darbą, o depresija kuomet darbo netenki tu.“ (Tikriausiai dar daugelis iš mūsų prisimename tuos laikus).

Tokioje situacijoje dažniausiai turi įsikišti vyriausybė, kuri dažniausiai iš pradžių nuverčiama, nes ji yra kalčiausia, kad nesustabdė mūsų nuo besaikio vartojimo, o nauja vyriausybė sukasi kaip išmano: kas didina mokesčius, kad surinktų didesni biudžetą nuo mažesnio skaičiaus dirbančiųjų ir vos galą su galu suduriančių verslininkų, kas skolinasi kaip patrakęs, jeigu dar kas skolina už bet kokias palūkanas, tam kad išlaikyti tą patį valdininkų kiekį besitraukiančioje ekonomikoje ir pan.

Kaip ir viskas skamba logiškai, valstybė turi išlaidauti plėtodama infrastruktūrą kuomet kiti taupo ir taip sukurti taip trūkstamas darbo vietas. Tačiau dažniausiai pinigai jau būna išleisti bumo metu, nors tuomet reikėjo elgtis priešingai – taupyti ir mažinti skolas. Paprastai tokioms „anticiklinėms“ vyriausybėms visi noriai skolina netgi krizės metu, nes prasidėjus krizei jų skolos lygis yra vienas mažiausių (pavyzdžiui, taip elgiasi Skandinavijos valstybės keletą pastarųjų dešimtmečių).

Visi šie skirstymai yra sąlyginiai, nes ekonomikoje labai sunku tiksliai apibrėžti, kada prasideda viena ekonomikos fazė ir kada pereinama į kitą. Čia panašiai kaip su galvos skausmu – labai sunku pastebėti, kada tiksliai jis prasideda arba baigiasi, bet lengvai galime pasakyti ar dabar skauda galvą ar ne. Be to, nors ir istorija kartojasi tačiau kiekvieną kartą kitaip – kritimo dydis ir greitis būna skirtingi kaip ir atsigavimo laikas. Mokslininkų skaičiavimais recesijos trunka apie 15% laiko (pokariniu laikotarpiu), t.y. 1 metai iš 7, nors anksčiau jos sudarydavo virš 30% ekonominio ciklo – apie 1.5 metų iš 5 ir kartodavosi žymiai dažniau.

Visi šie procesai veikia finansų rinkas, tiksliau jie paveikia žmones, kurie priima investicinius sprendimus parduoti ar pirkti ir šie sprendimai atsispindi finansų rinkose. Kituose straipsniuose panagrinėsime, kokie ekonominiai indikatoriai gali padėti stebėti ekonominį ciklą ir kaip šie procesai persiduoda finansų rinkoms bei kaip veikia skirtingus investavimo instrumentus. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Vienas iš galimų sprendimo būdų – pagal visus šiuos rodiklius įsivertinti, kokioje verslo ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika, ir atsižvelgiant į ciklo stadiją, didesnę investicijų portfelio dalį nukreipti į tas turto klases ar finansines priemones, kurioms konkrečioje stadijoje sekasi geriausiai.

Kokios išskiriamos verslo ciklo stadijos?

Dažniausiai verslo ciklas yra suskirstomas į 4 pagrindines ciklo stadijas: plėtrą, lėtėjimą, nuosmukį bei atsigavimą. Iš pradžių ekonomika veikia pilnu pajėgumu, tačiau laikui bėgant persisotina ir pradeda vėsti, kartais tai pereina į gana rimtą „atšalimą“, kitaip tariant recesiją, tačiau kad ir koks rimtas būtų nuosmukis, ekonominė situacija anksčiau ar vėliau stabilizuojasi bei po truputi įgauna pagreitį ir vėl visas ciklas kartojasi iš naujo. Grafiškai verslo ciklą galima atvaizduoti taip:

Toliau pateikiame kiekvienos verslo ciklo stadijos trumpą apibūdinimą, t.y. kaip tuo metu atrodo skirtingi makroekonominiai rodikliai bei ką sufleruoja rinkų sentimentas.

Plėtra

Pirmoji – plėtros stadija, turbūt yra pati maloniausiai daugumai mūsų. Šioje stadijoje pagrindiniai makroekonominiai rodikliai atrodo labai pozityviai – įmonių veikla yra pelninga, gamyba plečiasi, infliacija iš lėto auga, pajėgumų išnaudojimas auga, dažniausiai kyla ir gaunamas atlyginimas. Taip pat ir bendras sentimentas šioje stadijoje yra teigiamas – vartotojų pasitikėjimas didėja, finansų patarėjai pabrėžia ekonomikos pakilimą, akcijų kainos kyla ir pagrinde dėl to pinigai “plaukia” iš obligacijų į akcijas.

Tačiau reikia prisiminti, kad būtent plėtros stadijoje, kai viskas atrodo „super“, pasirodo pirmieji susirūpinimo dėl infliacijos ženklai. Na o analizuojant centrinių bankų vykdomą politiką, tai šioje stadijoje centriniai bankai dažniausiai būna neutralūs, trumpo laikotarpio palūkanos nekinta, o ilgo laikotarpio palūkanos būna aukštesnės nei trumpo, t.y. vis dar matome normalią palūkanų normų kreivę.

Lėtėjimas

Dauguma žmonių plėtros stadijoje pradeda galvoti, kad toks geras gyvenimas tęsis amžinai. Tačiau realybė ta, kad po plėtros stadijos anksčiau ar vėliau prasideda lėtėjimas. Keisčiausia tai, kad šioje stadijoje pagrindiniai makroekonominiai rodikliai vis dar atrodo ganėtinai pozityviai – gamybos bei pajėgumų išnaudojimo lygis aukštas, darbo užmokestis auga, atrodytų kad pasaka tęsiasi be galo. Tačiau žvelgiant iš rinkų sentimento pusės galima pastebėti pirmuosius perspėjimo ženklus – infliacija kelia didelį susirūpinimą, ir nors finansų patarėjai vis dar pabrėžia pakilimą, atsiranda perspėjimų (dažniausiai iš centrinių bankų) apie ekonomikos perkaitimą, o akcijų kainos jau kuris laikas nebekyla arba net pradeda smukti.

Kalbant apie pinigų politiką, būtent lėtėjimo stadijoje centriniai bankai, matydami infliacijos keliamą grėsmę, pradeda „vėsinti“ ekonomiką, trumpo laikotarpio palūkanos kyla, ilgo laikotarpio palūkanos tampa mažesnės nei trumpo, kitaip tariant palūkanų normų kreivė po truputi “invertuojasi”. Būtent pastarasis reiškinys labai dažnai perspėja apie gresiančią rimtą ekonominę krizę.

Nuosmukis

Iš lėtėjimo stadijos ekonomika dažnai, tačiau nebūtinai visada, pereina į nuosmukio stadiją, arba kitaip tariant recesiją. Tai turbūt pati nemaloniausia verslo ciklo stadija, nes atrodo, kad viskas tik blogėja ir nematyti jokios šviesos „tunelio gale“. Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai atrodo ganėtinai prastai – įmonių pelnai krenta, gamybos apimtys traukiasi, nedarbas auga, tačiau infliacija jau nebe problema.

Šioje ciklo stadijoje analizuojant rinkų sentimentą galima pastebėti labai panašų vaizdą – darbo rinkos naujienos neigiamos, vartotojų pasitikėjimas smunka, finansų patarėjai pradeda akcentuoti saugumą, akcijų kainų kritimas įgauna pagreitį ir investuotojai, bijodami dar didesnių nuostolių, ieško saugumo todėl šioje stadijoje pinigai “keliauja” iš akcijų į obligacijas. Kalbant apie pinigų politiką, nuosmukio stadijoje centriniai bankai pradeda ekonomikos “skatinimo” programas, trumpo ir ilgo laikotarpio palūkanos pradeda mažėti, palūkanų normų kreivė po truputi “normalizuojasi”, t.y. ilgo laikotarpio palūkanų norma vėl tampa didesnė nei trumpo laikotarpio.

Atsigavimas

Tačiau, kad ir koks galingas nuosmukis bebūtų, ekonomika anksčiau ar vėliau „išsivalo“, stabilizuojasi ir pradeda po truputi atsitiesinėti. Taigi kaip jau supratome, anksčiau ar vėliau prasideda ekonomikos atsigavimas. Ir nors šioje stadijoje dauguma pagrindinių makroekonominių rodiklių vis dar neatrodo labai pozityviai, tačiau jie jau neblogėja – pajėgumų išnaudojimas stabilizuojasi, gamyba stabilizuojasi, prekių atsargos pradeda trauktis.

Tuo tarpu į situaciją žvelgiant per rinkų sentimento prizmę būtent atsigavimo stadijoje galima pastebėti nemažai tam tikrų prieštaravimų – tarkime šioje stadijoje įmonių pelnai vis dar kelia nerimą, tačiau akcijų kainos bei vartotojų pasitikėjimas jau kyla. Kalbant apie pinigų politiką, atsigavimo stadijoje centriniai bankai stabdo ekonomikos skatinimo programas, nes ekonomikos skatinti jau nebereikia, palūkanų normų kreivė tampa „normali“, t.y. ilgo laikotarpio palūkanos yra didesnės nei trumpo.

Dauguma, ypač pradedančiųjų, investuotojų galvoja, kad ekonomikos ciklas kaip ir laikrodis, kiekvieną kartą apsuka lygiai tą patį ratą tuo pačiu greičiu, kad galima labai elementariai identifikuoti, kada prasideda viena verslo ciklo stadija, kiek laiko ji trunka ir kada baigiasi. Tačiau realybė yra daug sudėtingesnė. Nors išstudijavus daugybę pagrindinių makroekonominių rodiklių ir galima gana užtikrintai atsakyti, kokioje ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika, tačiau net ir atliekant šį pratimą galima susidurti su daugybe problemų. Pavyzdžiui, vieni makroekonominiai rodikliai gali sufleruoti, kad ekonomika šiuo metu yra plėtros stadijoje, tačiau kiti gali rodyti ankstyvą atsigavimą arba netgi nuosmukį. Taip pat galimos tokios situacijos, kai tarkime po lėtėjimo stadijos ekonomika vėl sugrįžta į augimo ciklą, o ne pereina į nuosmukį. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)