Kas geriau pigūs obuoliai ar brangūs apelsinai?

Man asmeniškai labiau patinka nebrangūs apelsinai, bet kaip pamatysite toliau, žmonės kažkodėl dažniausiai perka brangius obuolius. Niekaip nesuprantu kodėl… tikriausiai čia rinkodaros stebuklai.

Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių investavime yra amžina tema kelianti daug aistrų tarp investavimo profesionalų ir akademikų – kas yra geriau aktyvus ar pasyvus investicijų valdymas?

Ši diskusija tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį ir kaip visuomet yra dvi suinteresuotos pusės – tai aktyviai valdomų fondų valdytojai, kurie stengiasi pasiteisinti dėl didelių valdymo mokesčių ir indeksinių fondų valdytojai, kurie sako, kad pigi prekė nebūtinai yra bloga.

Kad geriau suprastumėme priešpriešą, turime apsibrėžti sąvokas.

Pasyvus investavimas arba indeksavimas

Pasyvus investavimas dažniausiai yra prilyginamas investavimui į rinkos vidurkį, dar kitaip vadinamą rinkos indeksą, kuris apima visų rinkoje dalyvaujančių bendrovių vertybinius popierius (pvz. akcijas), paskirstytus pagal išleistų vertybinių popierių rinkos vertę (kapitalizaciją). Kiekviena pasaulio birža turi savo indeksą, atspindintį pagrindinių akcijų prekiaujamų toje biržoje sąrašą. Tikriausiai ne kartą spaudoje matėte S&P 500 – tai JAV 500 didžiausių bendrovių, DAX – tai Vokietijos didžiausios bendrovės, Nikkei – Japonijos, FTSE 100 – Jungtinės karalystės 100 didžiausių bendrovių indeksas.

Taigi, pasyvus investuotojas tiesiog perka investicinio fondo vienetus, o fondas savo ruožtu nuperka ir laiko įmonių akcijas įtrauktas į tą indeksą. Tokiu būdu yra siekiama maksimaliai sumažinti investavimo kaštus, nes portfelio sudėtis keičiama ne dažniau kaip kartą per ketvirtį (ar pusmetį) ir tik tuomet, jeigu įvyksta pasikeitimų indekso sąraše. Tokiu būdu pasiekiamas minimalus fondo valdymo mokestis tesiekiantis 0.1 – 0.6% per metus.

Aktyvus investavimas

Kaip pastebėjau, dagelis pradedančiųjų investuotojų mano, kad aktyvus investavimas yra dažnas investicijų pirkimas – pardavimas. Tačiau profesionalūs investuotai tai tiesiog vadina prekiavimu (angl. trading). Prekiavimas yra visokeriopai skatinamas ir propaguojamas brokerių, nes jis generuoja jiems solidžius komisinius. Ir kaip jau anksčiau, teigiamų rezultatų pasiekia tik 1 – 2% geriausiųjų, likusieji gyvena viltimi sukurti savo pelningą prekiavimo sistemą, kuri prilygtų pinigų spausdinimo mašinai su „amžinuoju“ varikliu. Primena mokslo fantastiką, ar ne? (Plačiau apie tai: Ar pasitikėjimas savimi padeda investuoti?)

Jeigu apibrėžti pasyvų investavimą yra gana paprasta, tai apibrėžti aktyvų kitaip kaip: „visa kas liko“ būtų sunku. Pagrindinis aktyvaus investavimo bruožas yra siekis aplenkti rinką, t.y. indeksą. Aktyvaus investavimo atstovais save laiko daugiau nei 90% investicinių fondų, tai galima pamatyti pagal mokestį, imamą nuo valdomo turto vertės, jeigu jis didesnis negu 0.5 – 0.6% per metus, reiškia fondas turėtų būti aktyviai valdomas. Kitu atveju jus bando apgauti ir žodį aktyvus naudoja daugiau marketingo tikslais.

Aktyvų investicinį fondą galime apibūdinti kaip fondą, kurio valdytojai įvairiais jiems prieinamais būdais stengiasi pagerinti fondo pelningumą parinkdami investicijų sudėtį, ją keisdami ir tobulindami. (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Ko gero aktyviausi iš aktyvių fondų yra privataus kapitalo (angl. private equity) fondai, kurie ne tik aktyviai pasirenka į kurias bendroves investuoti, bet ir aktyviai dalyvauja tobulindami šių bendrovių veiklą – samdo vadovus, optimizuoja kaštus, padeda plėsti pardavimus į naujas rinkas ir aktyviai derasi parduodami įmonę naujiems savininkams. Tai aktyvus investavimas tikrąja to žodžio prasme.

„Daugiarankiai plėšikai“

Tačiau didžiausia aktyvių fondų grupė yra “užslėpti indeksuotojai” (angl. closet indexers), remiantis skirtingų tyrėjų duomenimis skirtingose šalyse jų yra nuo 25 iki 50% tarp visų save aktyviais deklaruojančių fondų.

Šie fondai paprastai investuoja remdamiesi kokiu nors indeksu, bet save pristato kaip aktyviai valdomus, nes jie siekia aplenkti indekso grąžą 0.1 – 0.2% per metus lengvai nukrypdami nuo indekso sudėties, nes ženklesni nukrypimai neša riziką atsilikti nuo indekso. Tačiau šių fondų imami mokesčiai skiriasi keleriopai. Pavyzdžiui, pasyvus indeksinis fondas paprastai taiko 0.1 – 0.2% mokestį nuo valdomo turto per metus, kuomet save vadinantis aktyviu fondas taiko 1 – 2% metinį mokestį, kas yra 10 kartų daugiau.

Tokių fondų yra daug tarp didelių gerai žinomų bankų, kurie investuoja ne į produktų kūrimą, bet į reklamą ir jos kiekį. Tokiu būdu jiems pavyksta parduoti obuolius už apelsinų kainą. Praėjusiais metais keletas JAV pensinių fondų ir Švedijos investuotojų, teismams pateikė ieškinius tokiems fondams, dėl apgaulingos reklamos ir apgaulingos mokesčių struktūros. Kaip pastebėjo dienraštis Financial Times vien Jungtinėje Karalystėje ekspertų vertinimu potenciali žala klientams yra skaičiuojama apie 3 milijardus svarų sterlingų permokėtų valdymo mokesčių. Panašu, kad bręsta naujas skandalas.

Daug būdų siekti didesnės laimės/grąžos

Kita didelė grupė, skirtingai nuo pirmosios, siekianti ženkliau aplenkti rinką, tai vertės investuotojai (angl. value investors). Tai investuotojai, kurie nuolatos ieško nuvertintų arba neįvertintų akcijų, t.y. kurių kaina yra žemesnė negu investuotojo apskaičiuota įmonės vertė. Žymiausias šios šakos atstovas yra žiniasklaidos labai mylimas Warren Baffett ir jo mokytojas Benjamin Graham. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Šis investavimo stilius yra matematiškai paprastas, nes įmonės apytikslią vertę galima nustatyti keletu matematinių veiksmų, tačiau yra labai sunkus emociškai, nes dauguma šių įmonių savo tikrąją vertę pasiekia tik po keleto metų nuo investicijos pradžios ir šių įmonių vardai retai kada papuola į pirmuosius spaudos puslapius ar vakaro žinias, todėl investuotojams nėra žinomi.

Kitas gan populiarus aktyvaus investavimo stilius yra augimo akcijos (angl. growth stocks), t.y. kai investuojama remiantis akcijos kainos augimu (angl. momentum). Tai stilius, pagrįstas lūkesčiais dėl puikios kompanijos ateities. Kompanijai net ne būtina dirbti pelningai duotuoju metu, bet yra labai svarbu, kad kompanijos pajamos sparčiai augtų, potenciali rinka atrodytų beribė, o konkurencija beveik nuline. Šiandien tai puikiai iliustruoja daugelio socialinių tinklų ar biotechnologijų įmonių akcijos, arba internetinės bendroves 2000 – aisiais metais. Šiame investavimo stiliuje yra labai svarbu įžvelgti madingas tendencijas vartotojų ir investuotojų tarpe, taip kuo anksčiau nuspėjant kompanijų vardus vertus dėmesio ir investuotojų pinigų. Tačiau daug svarbiau yra laiku pasitraukti iš šio „surask kvailesnį už save“ žaidimo, kuomet kompanijos akcijų kaina paržengia visas racionalių lūkesčių ribas.

Sekanti aktyvaus investavimo specializacija, kuri tyrėjų duomenimis pasiekė apčiuopiamų ilgalaikių rezultatų, yra mažų įmonių akcijos (angl. small-cap). Tai iš tiesų daug laiko sąnaudų reikalaujanti sritis, kaip kad rankinis mezgimas ar kita neautomatizuota gamyba, nes informacija apie mažas įmones yra sunkiau prieinama bei jų bankroto tikimybė yra ženkliai didesnė, negu didelių įmonių, todėl yra būtina kruopšti atranka ir didelė diversifikacija. Tačiau keletas sėkmingai atrinktų įmonių gali sulaukti neregėtos sėkmės ir ženkliai pagerinti viso fondo rezultatus.

Vienas aktyvesnių investavimo būdų yra šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjantis aktyvistų investavimas (angl. activist investing). Tai hibridinis stilius, kuomet fondas nusiperka dažniausiai iki 10% biržoje kotiruojamos įmonės akcijų ir siekia aktyviai dalyvauti įmonės valdyme, kaip tai daro privataus kapitalo atstovai, siūlydamas savo atstovus į įmonės valdybą, teikdamas viešus siūlymus įmonės vadovybei koreguoti įmonės veiklą akcininkams naudinga linkme. Žinomiausi šio stiliaus atstovai yra Pershing Square Capital Management su Bill Ackman, arba Icahn Management su Carl Icahn  priešakyje. Jų filosofija yra pagrįsta tuo, kad didelės įmonės neturi tikrųjų šeimininkų, todėl vadovybė niekieno neprižiūrima tenkina savo, bet ne akcininkų, tikslus – dideli atlyginimai, darbas smagiame draugų rate iki pensijos ir pan.

Kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių

Vardijant toliau prieiname prie vis daugiau žinių ir patirties reikalaujančių investavimo stilių: tai „arbitražas“ kuomet ieškoma kainos neatitikimų tarp panašių instrumentų, „long/short“ kai vienos akcijos perkamos, o kitos pasiskolinus parduodamos, nes tikima „sugrįžimo prie vidurkio“ (angl. mean –reversion) teorija, kuri sako, kad jeigu turto kaina yra ženkliai nukrypusi nuo ilgalaikio vidurkio, ji anksčiau ar vėliau turėtų prie jo sugrįžti, „blogų skolų“ (angl. distressed debt) strategija, kai perkamos skolos su nuolaidomis; arba gelbėjamos bankrutuojančios įmonės (angl. turnaround) ir taip toliau.

Šios aukščiau išvardintos strategijos priskiriamos taip vadinamam „akcijų rankiojimo“ stiliui (angl. stock picking) arba „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up) kuomet „knaisiojamasi“ tarsi šieno kupetoje, kurioje yra virš 40000 įmonių akcijų, jeigu imsime viso pasaulio akcijų rinkas, ir bandoma surasti tuos dar nepastebėtus deimantus.

Kita priešingybė „iš apačios į viršų“ individualiam akcijų parinkimui yra „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down), t.y. kai analizė pradėdama nuo globalaus paveikslo makroekonominiame (angl. global macro) lygmenyje ir bandoma nuspėti, kur judės valiutų kursai, palūkanų normos, žaliavų bei akcijų kainos, ar atskiri pramonės sektoriai. Tokiu būdu yra ieškoma investavimo galimybių po visą pasaulį ir judama nuo vieno regiono prie kito.

Visi paminėti (ir nepaminėti) aktyvaus investavimo stiliai reikalauja daug ir kruopštaus analitinio darbo, bei žinių ir patirties (o dažnai ir sėkmės), tam kad atpažinti perspektyvias investicijas. Anksčiau šis analitinis darbas buvo atliekamas rankiniu būdu. Dabar jis praktiškai neįsivaizduojamas be kompiuterio pagalbos. Didieji fondai yra įdarbinę tūkstančius serverių, kurie realiame laike stebi naujus finansinius rodiklius, naujienas, kainos pokyčius ir gali priimti sprendimus pirkti ar parduoti tam tikras akcijas akimirksniu – tai vadinama algoritmine prekyba (angl. algorythmic trading). Skaičiuojama, kad apie pusę šiandienos prekybos pasaulio finansų rinkose sudaro kompiuterių inicijuota prekyba. Ji patraukli tuo, kad kompiuteriai neturi emocijų ir sprendimus priima neįtakojami blogo/gero oro ar šeimyninių konfliktų. Vienintelis trūkumas, kad jie negali patys savęs tobulinti, bent jau kol kas, taip dar labiau didindami savo pranašumus. Juos šiandieną tobulina matematikos, fizikos ir informacinių technologijų mokslo daktarai (kartais viskas viename asmenyje) ir fondų valdytojais vis dažniau tampa ne ekonomistai bet matematikai.

O gal galima kažką paprasčiau?

Dar vienas stilius, kuris negali būti priskirtas nei vienai nei kitai stovyklai tai strateginis turto paskirstymas, nes jį galima pavadinti pasyviai – aktyviu. Skirtingų tyrėjų duomenimis jis paaiškina apie 90% gaunamos investicijų grąžos, t.y. Jūsų portfelio pelningumas priklauso nuo jo sudėtinių turto klasių ir paskirstymo pagal jas. (Plačiau apie tai: Kaip valdyti asmeninį investicijų portfelį?)

Kaip moksliniai tyrimai rodo, ilguoju laikotarpiu yra svarbiausia teisingai pasirinkti turto klases ir jų proporcijas bei jas ne dažniau kaip kartą per ketvirtį perbalansuoti – pabrangusias turto klases pamažinti parduodant, o atpigusias padidinti perkant daugiau tam, kad pastoviai išlaikyti pasitrinktas turto proporcijas pagal savo siektiną ilgalaikę grąžą ir priimtiną investicijų rizikingumą. Tokiu būdu pasiekiamas balansas tarp rizikos ir grąžos. Tokį portfelį su minimaliais kaštais galima sukonstruoti naudojant ETF – biržose prekiaujamus fondus. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Aišku, daugelis pasakys, kad tuomet investavimas tampa nuobodus. O kas sakė, kad investavimas turi būti kaip Disneilendas?

Kaip dauguma tyrimų parodė, aktyvus investavimas tik tam tikrais periodais aplenkia pasyvų investavimą, tačiau ilgame laikotarpyje jam pralaimi jeigu įvertinsime visus kaštus ir atmesime sėkmingiausius 10% fondų. Taip 20 – 25% aktyvių fondų aplenkia rinką ir dažnai ženkliai, tačiau tik 2 – 3% iš jų tai daro ilgiau negu 1 – 2 metus iš eilės. Kaip akademikai iliustravo, geriausiai pasirodę fondai dažnai pakliūva tarp blogiausių pasikeitus aplinkybėms. (Plačiau apie tai: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Taigi, kaip visuomet ir investavime vienareikšmio atsakymo nėra, nes faktai rodo, kad stabiliai iš metų į metus pasiekti gerus rezultatus nepavyksta niekam – vienais laiko periodais, kai rinka stabiliai kyla, laimi pasyvūs, kitais laiko periodais, kai rinkose sumaištis, geriau sekasi aktyviesiems. Galiausiai tenka rinktis pagal savo charakterį: jeigu Jūs gyvenime esate aktyvus ir siekiate iššūkių – tikriausiai Jums prie širdies bus aktyviai valdomi fondai, tuo tarpu jeigu gerai jaučiatės neišsiskirdamas iš minios, tai pasyvus investavimas turėtų būti kaip tik Jums (kam remti ir taip prabangoje skęstančias įstaigas su gražiomis iškabomis).

Iš esmės yra dvi plačiai žinomos analizės rūšys:

• Fundamentalioji analizė.
• Techninė analizė.

Fundamentinė analizė yra paremta įmonės galimybių sukurti pinigų srautą vertinimu. Čia pagrindinis tikslas yra: įvertinti kiek investicija gali atnešti grąžos investuotojui ateityje remiantis generuojamu (ar galimai generuojamu ateityje) pinigų srautu. (Plačiau apie tai: Fundamentali analizė)

Tuo tarpu techninė analizė visiškai nesiremia jokiais įmonės finansiniais duomenimis ar makroekonominiais rodikliais. Techninė analizė remiasi išimtinai tik rinkos prekybos parametrais:

• Istoriniais kainų bei indeksų duomenimis (grafikais), įskaitant atidarymo ir uždarymo kainas, minimalias bei maksimalias prekybos kainas ir kt.;
• Prekybos apimtimi – apyvarta;
• Paklausos bei pasiūlos kiekiu.

Aišku, dabar techninė analizė visiškai kitokia, nei tuomet kai ji atsirado: pasikeitusios techninės galimybės bei tam pritaikytos programos gali atlikti didžiąją dalį darbo, taip artėjant prie genetinių algoritmų.

Ar techninė analizė iš tiesų veikia?

Tačiau esminis klausimas ar ši analizė duoda laukiamą rezultatą? Atsakymų į šį klausimą galite išgirsti tikrai labai įvairių. Dauguma rimtesnių investicijų verslo atstovų šią analizės rūšį ignoruoja, ir remiasi tik realiais finansiniais skaičiavimais, laikydami techninę analizę savotiškais finansų rinkos „burtais“ ar šarlatanizmu.

Žinoma, skaitant literatūroje galima dažnai sutikti vienos ir kitos teorijos įrodymų remiantis vienokių ar kitokių grafikų analize. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų: pasaulyje tūkstančiai akcijų, indeksų, valiutų porų, kurių grafikai brėžiami daugybę metų, tad beveik neabejotina, kad tarp daugybės duomenų pavyks atrinkti patogius, kurie patvirtins vienokią ar kitokią teoriją. Ne veltui sakoma, kad didžiausias melas – statistika.

Kita vertus, pačiais populiariausiais metodais naudojasi galybė prekiautojų, ir tokie metodai gali įgauti tam tikrą galią. Pavyzdžiui, kokie nors „pečiai“ signalizuoja, kad tam tikros investicijos kaina kris, ir didelė dalis prekiautojų bando savo turimą portfelio poziciją parduoti. Taip sukeliama papildoma pasiūla, kuri gali iššaukti trumpalaikį kainos kritimą.

Kodėl tuomet techninė analizė tokia populiari?

Techninės analizės populiarumą lemia daug sąlygų. Bet pirmiausia jos populiarumu suinteresuoti tie, kas finansų srityje (neskaitant kreditų segmento) reklamai skiria daugiausia lėšų. Tai Forex prekybos įstaigos ir panašios kontoros, kurių pagrindinis tikslas yra pritraukti tokius prekiautojus, kurie vieną dieną finansines priemones perka, o kitą jau parduoda. Dar geriau jei tai įvyksta tą pačią dieną. Tokie prekiautojai palieka daugiausia komisinių (vienokioje ar kitokioje formoje). Techninė analizė puikus būdas skatinti juos prekybai.

Bet kodėl žmonės turėtų tai tęsti, jei praranda pinigus? Logikos čia atrodo nedaug. Bet žmonės yra žmonės, ir dažniau vadovaujasi jausmais nei logika. Kurį laiką prekiaujant (nesvarbu kokiais metodais remiantis) visiems pasitaikys pelningų ir nuostolingų sandorių. Tačiau beveik visi žmonės linkę labiau prisiminti pozityvius, o ne negatyvius įvykius (kuriuos pasąmonė linkusi blokuoti), kas sukelia daugiau pasitikėjimo ateities veiksmams.

Taip pat daugelis žmonių iš prigimties yra linkę į misticizmą bei įvairių ženklų ieškojimą, kaip ir į azartą bei lošimą. Susiformavus tokiems įsitikinimams, pakeisti juos būna sudėtinga. Dažnai žmonės net ir reguliariai (neabejotinai būna ir sėkmingų periodų) prarasdami dideles pinigų sumas vis tiek tęsia savo užsiėmimą.

Bet juk taip pat sunku ir logiškai paaiškinti, kodėl dalis žmonių reguliariai užsuka į kazino.

Kintamumo instrumentų strategijos pasižymi didele rizika ir aišku pelnu, tačiau rekomenduočiau tokiai strategijai skirti tik dalį investicijų portfelio. Norint sukurti sėkmingą kintamumo strategiją ilgam laikotarpiui reikia nepamiršti pagrindinių trijų faktorių apie akcijų rinkos kintamumą:

• Akcijų rinkos kintamumas, skirtingai negu grąžą, yra nuspėjamas;
• Kintamumo pokyčiai yra neigiamai tarpusavyje susiję su pokyčiais rinkoje;
• Investuotojai yra pasiruošę mokėti rizikos premiją norėdami sumažinti sisteminę riziką.

Toliau pateikiama strategija yra labai lengvai panaudojama praktikoje. Tokia strategija galima prekiauti ir visiškai nesuprantant ateities sandorių rinkos.

Apie kintamumą

CBOE VIX indeksas (dar vadinamas investuotojų baimės indeksu) yra rodiklis, matuojantis rinkos dalyvių lūkesčius dėl ateinančių 30 dienų akcijų rinkos rizikos ir apskaičiuojamas, remiantis trumpojo laikotarpio S&P 500 indekso PUT ir CALL opcionų kainomis.

Jau minėjau, kad VIX yra neigiamai susijęs su S&P 500 indeksu. Tai reiškia, kad VIX galima naudoti siekiant efektyviau diversifikuoti investicijų portfelį. Investuotojai negali prekiauti tiesiogiai VIX, todėl analizei naudojau lengviau prieinamus ETF ir ETN instrumentus.

Analizuojami instrumentai rinkoje prieinami nuo 2010 metų lapkričio 30 dienos, tačiau remdamasis istoriniu CBOE VIX indeksu suprojektavau duomenis nuo 2004 m. Instrumentų sąrašas pateikiamas žemiau esančioje lentelėje.

Yra ir kitų kintamumo instrumentų, tokių kaip XVIX, tačiau šis ir kiti atkartoja jau pasirinktus, tad nėra tikslinga juos įtraukti į analizę.

Momentinė kintamumo strategija

Momentinis prekybos tipas yra plačiai aprašytas literatūroje, tačiau labai nedaug informacijos galima rasti apie kintamumo instrumentų prekybą remiantis šiuo investavimo tipu. Testuojant šią strategiją naudojau XIV ir VXX fondus ir šias pagrindines taisykles:

• Laikyti vieną ETF fondą, kuris turi geriausią grąžą per N dienų skaičių;
• Jeigu grąža per N dienų skaičių yra lygi 0% arba neigiama – laikyti kapitalą grynųjų pinigų pavidalu.

Toliau reikia rasti koks dienų skaičius N gali duoti geriausią rezultatą remiantis istoriniais duomenimis. Taigi žemiau pateikiu paveikslą, kuriame matyti tokios strategijos skirtingų N verčių grąža ir rizika.

Pagal atliktą skirtingų dienų skaičiaus analizę įvertinant instrumentų momentinę grąžą matyti, kad aštuoniasdešimt trys dienos matuojant grąžą yra optimalus variantas dėl aukšto strategijos pelno ir neigiamo ryšio su S&P 500 indeksu. Siekiant viską supaprastinti tyrimui panaudojau 90 dienų laikotarpį, o tokios strategijos dinamiką galima matyti žemiau esančiame paveiksle.

Pagal atliktą testą matyti, jog tokia strategija investuotojui būtų sugeneravusi 188% grąžą, o tai reiškia, kad viso analizuojamo periodo, t.y. nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., vidutinė geometrinė metinė grąža (CAGR) būtų siekusi 26.50%.

Žemiau pateikiu šios strategijos SSGG trumpą analizę.

Taigi, momentinis investavimo stilius yra pelningas ir prekiaujant VIX alternatyvomis. Kaip ir minėjau anksčiau, strategija yra agresyvi ir tinkama prekiauti ne visu portfelio, o tik jo dalimi. Kokią portfelio dalį skirti tokiai strategijai turėtų pasirinkti kiekvienas investuotojas individualiai.

Deja, dažniausiai dar net neįpusėjus šiam, kaip taisyklė, motyvacinės literatūros studijavimo etapui, vis dėlto ryžtamasi nebedelsti ir pasitikti lemtį ankščiau laiko. Neilgai trukus, žydras Bahamų dangus apsiniaukia ir ekonominiai finansų rinkų vėjai pūsteli pietų kryptimi. Gūsiams sustiprėjus,  akimirksniu užgesta Kubietiškas cigaras, sugriaudžia negailestinga krupje konstatuotė – „statymai   baigti“ ir nuo lošimų stalo kaip kortų namelis nupučiama tik kylančiose rinkose „veikianti“ fundamentaliosios analizės koncepcija. (Plačiau apie tai: Fundamentali analizė) Neilgai tenka laukti, kol galiausiai elektroniniam akcijų prekybos tornadui išsitaškius į visas puses paaiškėja, jog ir įvairios techninės analizės specialistų įžvalgos tėra paprasčiausias būrimas iš delno. Gerokai sukūdę investicinės sąskaitos likučiai aiškiai sufleruoja, jog visomis vaivorykštės spalvomis mirgantys techninės analizės grafikai bei indikatoriai, vertinant jų ekonominę naudą, neprilygsta net ir absoliutų nulį pridėtinės vertės generuojantiems Palmyros horoskopams. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Vieni palūžta ir užsišaldę amžinam laukimui „kol atkils“, neplanuotai tampa ilgalaikiais investuotojais. Kiti pasveiksta ir „sėkmingai“ viską dugne išsipardavę laukia geresnių laikų. Treti, ramybę atranda įvairiose konspiracijos teorijose apie pasaulio bankininkų kartelio valdomą žmoniją. Pasitaiko ir tokių, kurie nurašę nuostolius į mokymosi sąnaudas, imasi situaciją nagrinėti iš esmės. Pasipila įvairūs filosofiniai klausimai:  Kaip  ir kodėl veikia finansų rinkos? Kokios pagrindinės jose veikiančios varomosios jėgos? Kas ten uždirba? Ką reiškia sėkmingas investavimas? (Plačiau apie tai: Ką reiškia „sėkmingas“ investavimas?)

Kadangi atsakymų į panašaus pobūdžio egzistencinius investavimo klausimus ieškoti teko tiek sisteminant mokslinę literatūrą daktaro disertacijai, tiek su kolegomis formuojant Synergy Finance Tactical Asset Allocation fondo strategiją, pasidalinsiu kokias išvadas per pastaruosius 3 metus padarėme savo „virtualioje laboratorijoje“.

Prognozavimas yra iliuzija

Turbūt teko pastebėti, jog kiekvienas stambesnis bankas turi bent vieną ar kelis ekonomistus, kurie pastoviai seka ir analizuoja pasaulines mikro ir makro tendencijas. Jie nepailstamai štampuoja įvairių rodiklių prognozes ir visuotinio gėrio vardan „nemokamai“ jomis dalinasi populiariausiuose verslo žurnaluose ar makro ekonominėse apžvalgose. Pagalvosite, jog nieko čia keisto, toks yra jų darbas. Deja retas susimąsto, jog kur kas svarbiau už prognozių kokybę yra jų kiekis. Prognozės yra skelbiamos, po to peržiūrimos, po to tikslinamos, po to taisomos ir t.t. Manote visa tai yra daroma tam, kad jūs ramiau miegotumėte tiksliau žinodami, jog, tarkime, BVP sekančiais metais augs ne 2.3%, o 2.6%? Deja, į kairę ir į dešinę prognozes žarstantys ekonomistai ar investicijų strategai dažniausiai yra ne kas kita, kaip gerai apgalvota viešųjų ryšių kampanija. Trumpai tariant jie populiarina organizaciją, kurioje dirba. Prognozė yra reklama. Kuo daugiau prognozių – tuo daugiau reklamos – tuo geriau organizacijai. Tačiau mano mintis ne apie tai, jog reklama yra blogai. Tyrimai rodo, jog ne prognozės sufleruoja kas bus ateityje, bet faktai diktuoja kaip prognozuos ekonomistai ir analitikai. Neblogą skyrių šia tema galima rasti Jeremy J. Siegelio knygoje “Stocks for the Long Run”, taip pat gerą įdirbį padaręs yra James Montier knygoje apie investuotojų elgseną „Behavioural investing“. (Plačiau apie tai: Ar investuojant reikia pasikliauti ekonomistų bei analitikų prognozėmis?)

Nors dabar ir matome, kad akcijoms 2012 metai lėmė dviženklius prieaugius, stambiausių bankų strategų prognozės metų pradžioje nebuvo itin optimistiškos. Tokie gigantai, kaip Goldman Sachs, Morgan Stanley ar HSBC JAV akcijoms 2012 metų pradžioje netgi prognozavo neigiamą kryptį. Visgi pagrindinis JAV akcijų indeksas S&P 500 praeitais metais paaugo apie +16%, kur vien per sausį augimas siekė beveik +5%. Kaip pavyzdį verta paminėti ir per pastarąją krizę išgarsėjusį ekonomistą Nourielį Roubinį. Šis pasaulinio lygio žvaigžde tapo sėkmingai išpranašavęs 2008 metų globalinę finansų rinkų griūtį. Tačiau jis taip pat tikino, jog ši krizė tikrai greitai nesibaigs ir dar 2010 metais „patirsime dvigubą dugną“. Taip pat, remiantis jo prognozėmis, Graikija jau seniai turėjo būti palikusi euro zoną, o Baltijos šalių laukė neišvengiama devalvacija. Visgi, kai paskutinį kartą tikrinau, litas vis dar buvo susietas su euru 3.4528 kursu, o vienas žymiausių finansinių naujienų portalų Bloomberg.com mirgėjo antraštėmis, jog Europa švenčia pergalę sėkmingai stabilizavusi paskolų krizę.

Šiame prognozavimo rūke braidžioja didžioji dalis eilinių ir profesionalių investuotojų, kurie vis dar taiko fundamentaliosios analizės principus. Neatlikę jokių testavimų ir nereikalaudami įrodymų, didžiulė masė investuotojų vis dar aklai tiki vadovėliais ir mano, jog prognozuojant ateities pajamas ir išlaidas, diskontuotų pinigų srautų metodu (ar kiek „gudresne“ metodologija) galima „įvertinti“ tikrąją įmonės kainą. Ši ideologija puikiai „veikia“ tol, kol nenutinka kas nors nenumatyto. Pavyzdžių yra begalės, tačiau turbūt prisimenate Lehman Brothers griūtį. Nekalbant jau apie tai, kad analitikams sunkiai sekėsi skaičiuojant šio banko „tikrąją“ kainą, toks gigantas kaip kreditų reitingų agentūra Standard & Poor’s dar mėnesį prieš bankrotą jam buvo suteikęs aukščiausią AAA reitingą. Švelniai tariant, prognozė, jog Lehman Brothers bankas yra patikimas ir artimiausiu metu jam negresia jokie pavojai, nepasiteisino. Įsivaizduokite draudimą, kuris jums galioja tol, kol neįvyksta draudiminis įvykis. (Plačiau apie tai: Vertinimo metodai)

Taigi nenuostabu, jog tradiciniai investiciniai akcijų fondai, atrinkinėjantys ir investuojantys tik į tariamai „fundamentaliai didesnį potencialą turinčias“ įmones ilgesnėje distancijoje taip ir neaplenkia savo palyginamųjų indeksų. Tyrimai rodo, jog lyginant su visos rinkos krepšeliu, kurį sudaro tiek „geros“, tiek „blogos“ įmonės, tradiciniai akcijų fondai vidutiniškai atsilieka 1 – 2% per metus. Tuo tarpu įvertinus riziką, indeksų pranašumas dar labiau išauga. (Plačiau apie tai: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Diversifikavimas, diversifikavimas ir dar kartą diversifikavimas

Taigi, remdamiesi aukščiau minėtais skaičiais, padarėme natūralią išvadą – investicijas efektyviausia organizuoti per indeksus sekančius fondus (angl. exchange traded funds – ETF). Taip galime ne tik lengvai išvengti neigiamų prognozavimo padarinių, bet ir žymiai efektyviau diversifikuoti portfelį. Jau klasika spėjusioje tapti knygoje „Intelligent Investor“ Benjaminas Grahamas rašė, jog sėkmingas investavimas sunkiai įmanomas, jeigu portfelis nėra diversifikuotas bent tarp 30 skirtingų pozicijų. Mes, savo fonde, vien tik kelių ETF‘ų pagalba, vienu metu galime būti investavę į daugiau nei 3000 pozicijų. Tačiau ne tik pozicijų kiekis apsprendžia efektyvų diversifikavimą. Ne mažiau svarbu yra suvokti kokios apskritai yra pagrindinės šio investavimo žaidimo taisyklės.

Pinigai juda uždaroje sistemoje

Tarkime, loterijoje laimėjote 10 milijonų litų. Kur galite juos investuoti? Atrodo yra begalė pasirinkimų, tačiau vienaip ar kitaip juos bendrinant galiausiai atsidursime ties 6 pagrindiniais variantais:

1) Akcijos;

2) Obligacijos;

3) Nekilnojamas turtas;

4) Žaliavos;

5) Grynieji pinigai (popierinė valiuta);

6) Auksas (alternatyva popierinei valiutai).

Pavyzdžiui, jeigu norite dalyvauti verslo ir ekonomikos augime, greičiausiai rinksitės akcijas arba rizikingesnes obligacijas. Pageidaujate generuoti pastovų pinigų srautą – padės obligacijos (palūkanos) arba nekilnojamasis turtas (nuomos pajamos). Bijote infliacijos – pasitarnaus nekilnojamasis turtas arba investicijos į žaliavas. Baiminatės hiperinfliacijos ir manote, jog popieriniai pinigai neturi ateities – galite rinktis auksą. Niekas netinka? Tuomet paprasčiausiai grynus pinigus laikysite seife arba padėsite juos į banką indėlio pavidalu. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Turbūt sutiksite, jog pasaulis nestovi vietoje, o kartu su juo keičiasi ir žmonių preferencijos. Skirtinguose gyvenimo etapuose vadovaujamės skirtinga filosofija, turime susiformavę skirtingus norus, baimes ir poreikius, siekiame skirtingų tikslų. Šis nenutrūkstantis procesas taip pat stimuliuoja ir nepertraukiamą kapitalo migraciją tarp pagrindinių turto klasių. Mums, kaip investuotojams, iškyla natūralus klausimas: „ar šis reiškinys vyksta chaotiškai, ar turi tam tikrus apčiuopiamus dėsningumus?“ Jeigu taip, galbūt įmanoma tuo pasinaudoti investuojant?

Elgsenos tyrimais ir kiekybine analize paremtas sisteminis investavimas

Nagrinėjant mokslinę literatūrą nesunku pastebėti, jog investuotojų elgsenos (angl. behavioural finance) tyrimų išvados sufleruoja apie tam tikrus masių psichologijos bruožus, kuriais bent jau iš dalies galima paaiškinti rinkose atsirandančių burbulų ir po jų sekančių krizių egzistavimą. Šias iracionalumo apraiškas sąlygoja du labai paprasti veiksniai – baimė ir godumas. O tą išnaudoti galima į pagalbą pasitelkiant įvairias sisteminio investavimo strategijas. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, jog jeigu metų pradžioje išrikiavę 500 stambiausių JAV kompanijų (S&P 500) pagal dividendinį pajamingumą (nuo didžiausio iki mažiausio) atsirinktume tik pirmąjį šimtuką ir investuotume į jį metams, per 1957 – 2006 periodą būtume sugeneravę daugiau nei 4.5% didesnę metinę grąžą, nei kad augo mažiausiai dividendų mokančių akcijų šimtukas. (Plačiau apie tai: Investavimas į aukšto dividendinio pajamingumo akcijas)

Taip pat pastebėta, jog rinkose galioja ir tam tikri inertiškumo dėsniai. Pavyzdžiui, investuodami tik į tas 10% įmonių (kad ir iš S&P 500 indekso), kurios per pastaruosius 12 mėnesių yra paaugusios daugiausiai, o šią procedūrą kartotume kas mėnesį, uždirbtume statistiškai reikšmingai didesnę metinę grąžą nei pirkdami tas, kurios per 12 mėnesių buvo paaugusios mažiausiai. Kitaip tariant, brangstančios kažkokios kompanijos akcijos vilioja investuotojus, kurie galiausiai nusprendę pasinaudoti „palankiu momentu“ skuba jų įsigyti, tuo pačiu dar labiau keldami jų kursą.

Šie ir daugybė kitų panašių investuotojų elgsenos dėsningumų leidžia susidaryti tokią strategiją, kuri, turėdama aiškius pamatus ir padėdama išvengti prognozavimo, sistemingai sufleruotų į kokias akcijas šią akimirką (pagal statistiką) investuoti apsimoka labiausiai. Tačiau suvokdami tai, jog akcijos nepertraukiamoje pinigų migracijoje tėra tarpinė stotelė, pabandėme šią sisteminio investavimo ideologiją perkelti vienu lygiu aukščiau ir ją pritaikyti visoms 6 pagrindinėms  turto klasėms.

Synergy Finance skaičiavimai parodė, jog šis žingsnis, remiantis daugiau nei 40 metų periodą apimančiais istoriniais pagrindinių turto klasių duomenimis, maksimalų portfelio kritimą gali sumažinti net 2 – 3 kartus. Negana to, vidutinė metinė grąža beveik nenukenčia ir vis tiek keliais procentais lenkia ilgametį pasaulio akcijų kainų augimą, kuris nuo 1970 – ųjų, siekia apie 9%.

Šis pelningumo ir rizikos santykis, kur vidutinė metinė portfelio grąža ilgoje distancijoje po visų mokesčių siekia apie 10%, o maksimalūs kritimai neviršija 20 – 30%, mūsų nuomone yra optimalus, todėl būtent tokia filosofija remiamės tiek konsultuodami klientus ir prižiūrėdami jų individualius portfelius, tiek valdydami Synergy Finance Tactical Asset Allocation fondą.

Išvados

Taigi apibendrinant pateikiu pagrindines Synergy Finance filosofines investavimo gaires, kurios galbūt bus naudingos ir jūsų investavimo kelionėje:

• Prognozavimas yra iliuzija ir investuotojams pridėtinės vertės nekuria.
• Efektyvus diversifikavimas yra vienas svarbiausių veiksnių, kuris dažniausiai ir nulemia gerus investavimo rezultatus.
• Pinigai juda uždaroje sistemoje, todėl norint sėkmingai investuoti, reikia ne tik mokėti išnaudoti visas pagrindines turto klases, bet ir gerai suvokti kapitalo migracijos priežastingumą.
• Pagrindinės šios migracijos varomosios jėgos slypi žmonių psichologijoje. Finansų rinkų burbulus ir po to sekančias krizes sukelia ne atsitiktinės klaidos, o kolektyvinis viso pasaulio investuotojų iracionalumas (baimė ir godumas).
• Siekiant apsisaugoti nuo neigiamos psichologijos įtakos priiminėjant asmeninius investavimo sprendimus, būtina turėti aiškią sistemą (strategiją).
• Šios strategijos veikimo principai ir ekonominė pridėtinė vertė turi būti patvirtinta faktais (analize, tyrimais ir pan.). Ji turi turėti aiškų filosofinį pagrindą (kodėl ji apskritai turėtų veikti?).
• Jeigu tokią strategiją turime – ja reikia ir laikytis.