Akcijos arba nuosavybės vertybiniai popieriai – tai finansinės priemonės, patvirtinančios dalyvavimą konkrečios įmonės akciniame kapitale ir suteikiančios jų savininkui turtines (pvz., gauti dividendus) ir neturtines (pvz., teisę dalyvauti bendrovės valdyme) teises. Taigi, investuodami į akcijas kiekvienas iš mūsų galime tapti sėkmingai veikiančių verslų dalininkais. Kaip pavyzdžiui, kiekvienas gana lengvai galime tapti pačios didžiausios įmonės pasaulyje Apple Inc. (AAPL) akcininku (šiuo metu AAPL rinkos kapitalizacija siekia 2,4 trln. USD, metinis pelnas ~100 mlrd. USD).

Ilgalaikėje perspektyvoje investuojant į akcijų turto klasę galima tikėtis maždaug 9.0% vidutinės metinės nominalios grąžos. Tačiau trumpu laikotarpiu investavusieji į akcijas gali patirti ypač didelius vertės svyravimus (-50% ar net daugiau), todėl yra rekomenduojamos tik agresyviems arba jaunesnio amžiaus investuotojams.

Žvelgiant statistiškai, investuojant į šią turto klasę 10 metų bėgyje galima tikėtis, kad net 3 iš jų bus nuostolingi, o maksimalus kritimas nuo piko tikrai gali siekti 50%.

Dividendų išmokėjimas

Dividendai yra puikiai žinomi kiekvienam investuotojui bei akcininkui (deja, ne visuomet, jei jis smulkusis akcininkas įmonėje, kurią kontroliuoja vienas asmuo, o įmonės akcijos nekotiruojamos biržoje). Kaip taisyklė, dividendai yra išmokami grynaisiais pinigais, išmokant juos vieną, ar du kartus per metus (seniau Lietuvoje buvo galima išmokėti tik vieną kartą, tačiau ši taisyklė nebegalioja). Kiekviena tos pačios klasės akcija išmoka vienodą dividendą tuo pačiu metu.

Įmonės vadovybė kiekvienais metais sprendžia kokia suma bus išmokama dividendais, o išmokėjimą patvirtina akcininkų susirinkimas. Paprastai lėšos akcininkams išmokamos tuomet, kai įmonė turi laisvų pinigų, arba nori pasiekti efektyvią kapitalo struktūrą.

Jokiu būdu nereiškia, kad įmonės turinčios skolų neišmoka dividendų, nes jie gali būti išmokami ir iš skolintų lėšų, jei taip pasiekiama efektyvesnė kapitalo struktūra. Žinoma, norint išmokėti dividendus akcininkams, reikia turėti pakankamai lėšų bei sukaupto pelno balanse.

Paprastai didžiosios (tarptautiniu mastu) kompanijos turi stabilią „dividendų politiką“, pagal kurią kiekvienais metais ir formuoja išmokas akcininkams. Tokiu atveju investuotojams yra lengviau įvertinti, kokios dividendų sumos jie gali tikėtis iš savo turimų investicijų į akcijas.

Jei kompanija nemoka dividendų – tai dar nebūtinai blogas ženklas investuotojui. Jei tokia įmonė yra sparčioje augimo fazėje, visiškai normalu, kad ji neišmoka jokių kapitalo išmokų, nes gali tuos pinigus panaudoti efektyviau – investuodama į sėkmingą verslą bei jo plėtrą.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje vietoje dividendų dažnai yra pasirenkamas kitas kapitalo išmokėjimo būdas – akcijų išpirkimas (angl. stock buyback), kuris priklausomai nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos gali būti efektyvesnis sprendimas.

Tuo tarpu Lietuvoje, bei panašiose besivystančiose rinkose, kur ypatingai stinga skaidrumo bei dėmesio smulkiesiems akcininkams, dividendinės išmokos puikiai parodo pagrindinių akcininkų požiūrį į įmonės valdymą bei kitus, smulkesnius akcininkus. Jei sėkmingai dirbanti įmonė, turinti lėšų bei sukaupto peno balanse, nesanti sparčioje augimo fazėje – nemoka dividendų, netaiko jokių akcijų išpirkimo programų ir nepateikia rimtų paaiškinimų – tai stiprus signalas smulkiesiems investuotojams privengti tokios įmonės.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Dividendų išmokėjimo koeficientas (angl. dividend payout ratio) parodo, kokia įmonės pelno dalis išmokama dividendais.

Dividendų išmokėjimo koeficientas = paprastųjų akcijų dividendai / įmonės grynasis pelnas

Šio koeficiento dydis gali būti labai įvairus ir priklauso nuo įmonės dividendų politikos bei požiūrio į lėšų grąžinimą akcininkams. Normalu, jei kompanija, esanti stabilioje fazėje, dividendais išmoka 30 – 70% savo pelno, likusią dalį investuodama į plėtrą. Išskirtiniais metais šis koeficientas gali viršyti ir 100%, tačiau išmokėti daugiau nei grynasis pelnas ilgą laikotarpį yra sunkiai įmanoma, nes kompanija pristigtų lėšų (ir baigtųsi balanse sukauptas pelnas).

Jei įmonė dividendų iš viso nemoka (kas reikštų „išmokėjimo koeficientas“ lygus nuliui), tai gali lemti kelios priežastys:

• įmonė neturi laisvų lėšų;
• įmonė visas laisvas lėšas investuoja į plėtrą;
• įmonė kaupia lėšas stambiai investicijai ar pirkiniui;
• įmonė vykdo akcijų išpirkimo programą (alternatyva dividendams);
• įmonės verslas yra cikliškas, ir grynieji pinigai kaupiami ruošiantis ciklo smukimui bei galimiems nuostoliams;
• įmonės vadovybė jaučiasi saugiau turėdama dideles grynųjų pinigų atsargas, tuo tarpu akcininkų poreikiai ignoruojami.

Dividendinis pajamingumas

Dividendinis pajamingumas (angl. dividend yield) yra akcijos rodiklis, parodantis dividendo, kurį akcininkas gauna iš tos akcijos, dydį lyginant jį su akcijos kaina biržoje.

Dividendinis pajamingumas = dividendai vienai akcijai / akcijos kaina

Investuotojui šis rodiklis yra ganėtinai svarbus, jei iš įmonės nesitikima labai spartaus augimo. Pajamingumas parodo kokios procentinės grąžos investuotojas iš savo investicijos gali sulaukti dividendų forma (taip pat reiktų nepamiršti valstybės mokesčių, kurie bus nuskaityti).

Daugeliu atveju aukštas dividendinis pajamingumas yra geras požymis, ir „dividendinėms akcijoms“ jis gali sudaryti 4 – 10% (priklausomai nuo sektoriaus, rinkos, infliacijos lygio) esant normalioms rinkos sąlygoms, priklausomai nuo kitų aplinkybių. Tuo tarpu sparčiai augančių kompanijų dividendinis pajamingumas paprastai būna tarp 0 – 3%.

Dividendų išmokėjimo tvarka

Paskutinė dividendų išmokėjimo diena (angl. ex-dividend date) – tai pirmoji diena, kai investuotojas jau nebepretenduoja į išmokamus dividendus. Būtent šią dieną akcijų kaina (ir vertė) nukrenta dydžiu, panašiu į išmokamą sumą.

Kurią dieną konkrečiai akcininkui dar priklauso kapitalo išmokos, priklausys nuo toje valstybėje taikomų taisyklių – dažniausiai tai diena, kai akcininkų susirinkimas patvirtina dividendų išmokėjimą (arba to susirinkimo metu paskirta data), tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad sandorio biržoje dieną nuosavybė iš karto nepereina, ir sandorio užbaigimas bei nuosavybės perleidimas užtrunka dar keletą dienų, priklausomai nuo tos vertybinių popierių biržos taisyklių.

Akcininkas pinigines lėšas į savo sąskaitą gauna gerokai vėliau (paprastai po kelių mėnesių nuo akcininkų susirinkimo sprendimo), kai įmonė imasi atitinkamų procedūrų. Kai kuriais atvejais, norint gauti dividendus užsienio investuotojui reikia atlikti papildomus veiksmus.

Dividendų apmokestinimas

Šių kapitalo išmokų apmokestinimas Lietuvoje buvo gan permainingas. Jei esate fizinis asmuo, nuo Lietuvos įmonių išmokėtų dividendų mokate 15% mokestį (anksčiau buvo 20%), kuris pinigams pasiekus Jūsų sąskaitą jau būna išskaičiuotas, kas būna pažymėta ir pažymose, skirtose pajamų deklaravimui.

(Nereikėtų painioti: dividendų mokestis ir pelno mokestis yra du skirtingi dalykai. Nuo uždirbto ikimokestinio pelno įmonės turi sumokėti 15% pelno mokestį, o nuo tos pelno dalies, kuri išmokama dividendais – nuskaičiuojama dar 15% dividendų mokestis).

Tuo tarpu užsienio įmonių dividendai būna apmokestinami ir kitos šalies tarifu. Tačiau tai priklauso nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos. Kiekviena šalis turi savo tarifą šiam mokesčiui, bei jų apmokestinimo tvarka užsienio gyventojams gali būti skirtinga. Finansų tarpininkai (FMĮ) pateikdami ataskaitas deklaracijai turėtų nurodyti, koks mokestis užsienio valstybėje nuo išmokėtos sumos jau buvo nuskaičiuotas.

Investuotojas, investavęs į užsienio bendrovių akcijas, deklaravęs savo pajamas, turi susimokėti ir „lietuviškąjį“ mokestį už dividendus gautus iš užsienio įmonių akcijų. Jei su ta šalimi yra sudaryta dvigubo apmokestinimo sutartis (bent jau su dauguma valstybių tokia sutartis yra pasirašyta), tuomet mokesčio du kartus mokėti nereikia: jei užsienio šalies tarifas mažesnis, tuomet reikia sumokėti skirtumą iki lietuviškojo mokesčio tarifo, o jei sumokėtas užsienyje mokestis didesnis nei priklausytų pagal lietuvišką tarifą, tuomet teoriškai, skirtumą galima susigrąžinti.

Tuo tarpu įmonių dividendų (kai įmonė moka juos savo akcininkei – motininei įmonei) mokesčių sistema yra kiek sudėtingesnė. Investiciniai fondai nuo gautų dividendų mokesčio nemoka.

IPO yra itin mėgiami investuotojų, nes dažnai po išplatinimo rinkoje akcijų vertė stipriai kyla (kartais prie to prisideda ir patys platintojai), ir netgi yra atskira investuotojų grupė “flipintojai”, kurie dalyvauja visuose prieinamuose IPO, ir akcijoms pasirodžius biržoje jas iš karto parduoda.

Žinoma, akcijų kaina po IPO gali tiek kilti, tiek ir smukti. Tiesa, IPO organizatoriai dažnai palaiko naujų vertybinių popierių kurso kilimą keletą pirmųjų dienų, tačiau to niekas niekada negali garantuoti. Iš esmės akcijų pirkimas IPO metu yra rizikingesnis nei pirkimas tų akcijų, kurios jau turi tam tikrą istoriją biržoje.

Žvelgiant iš investuotojo pozicijų, dalyvavimą IPO apsunkina ir tai, kad jei tai tikrai būna labai geros akcijos, už nedidelę kainą – tuomet susidomėjimas tokiu IPO būna milžiniškas, o tai garantuoja mažą akcijų alokaciją – ypač smulkiesiems investuotojams, nes paprastai akcijos parūpinamos didiesiems investuotojams.

IPO iš įmonės pozicijų

Įmonės savininkams akcijų platinimas taip pat yra naudingas, nes taip lengvai galima pritraukti kapitalo į įmonę išleidžiant naujas akcijas. Taip pat esami akcininkai gali nesunkiai parduoti savo turimas akcijas už rinkos vertę. Be to įmonės, kurių akcijos kotiruojamos biržoje turi geresnį įvaizdį, lengviau finansuojamos bankų, labiau mėgiamos darbuotojų.

Yra keletas privalumų, kuriuos suteikia buvimas biržoje:

• galima nesunkiai pritraukti akcinio kapitalo.
• buvimas biržoje didina bendrovės vertę.
• didėja įmonės skaidrumas, o tai didina darbuotojų, klientų, tiekėjų pasitikėjimą įmone.
• padidėja įmonės akcijų likvidumas.

Aišku, tiek IPO, tiek ir buvimas akcijų biržoje įmonei kainuoja nemažai lėšų. IPO rengėjas (akcijų platintojas) paprastai kaip mokestį paima keletą procentų nuo IPO vertės. Vėliau tenka mokėti mokestį akcijų biržai, taip pat gali tekti turėti papildomų darbuotojų, norint tinkamai pateikti visą informaciją biržai bei įtikti investuotojams.

Todėl, ne kiekvienai įmonei naudinga leisti savo akcijas į biržą – ji turi būti pasiekusi tam tikrą mastelį, kaip ir tam tikrą skaidrumo lygį.

Analizuojant trumpesnį laikotarpį (tarkime vienerius metus) galima pastebėti, kad per tokį terminą akcijų kainų galimas pokytis svyruoja maždaug nuo -50% iki +100%, tai reiškia, kad susiklosčius neigiamam scenarijui galima tikėtis 50% ir didesnių nuostolių!

Čia kaip pavyzdys buvo pateiktas pagrindinių regionų akcijų kainų pokytis. Tuo tarpu kalbant apie konkrečios šalies akcijų rinką, ar tuo labiau apie konkrečios įmonės akcijas, tikėtinas nuostolis gali siekti ir 80, 90 ar net 100% (jei įmonė bankrutuoja).

Šioje vietoje skubame nuraminti – tai tikrai nereiškia, kad tokių „žlugdančių“ nuostolių reikėtų tikėtis kiekvienais metais. Visgi investuojant į akcijas net 70% metinių pokyčių būna teigiami, o tai yra ganėtinai palanki statistika. Tačiau kalbant apie nuostolingus metus matome, kad nors ir didžioji dalis nuostolių yra susikoncentravę intervale nuo 0% iki -20%, pasitaiko ir tokių metų, kai nuostoliai viršija 30%, 40% ar net 50%.

Vadovaujantis šaltakraujiška statistika, investavusieji į akcijas vienerių metų bėgyje turėtų tikėtis maždaug 10% kainų korekcijos, 5 metų bėgyje bent kartą turėtų įvykti 20 – 30% kainų smukimas, na o per visą investavimo karjerą, kuri dažniausiai truks nuo 20 iki 40 metų, kiekvienas greičiausiai išgyvensime 50% ar net daugiau procentų siekiantį kainų smukimą.

Standartinė „meškų“ rinka

Periodai, kai akcijų rinkoje vyrauja kainų mažėjimo tendencija, finansų pasaulyje yra vadinami „meškų“ rinka. Kyla klausimas, kiek laiko ji dažniausiai trunka, kokius nuostolius patiria investavusieji į akcijas ir pan.

Analizuojant JAV akcijų rinkos pastarųjų 120 metų istoriją galima pastebėti, kad vidutinė „meškų“ rinka trukdavo 18 mėnesių, t.y. 1.5 metų, o vidutiniai nuosmukiai dažniausiai siekdavo 35%.

Viena iš ilgiausiai trukusių “meškų” rinkų (~40 mėnesių) prasidėjo 1938 metais, o per minėtą laikotarpį JAV akcijų indeksas smuko šiek tiek daugiau nei 40%. Kalbant apie pačią „giliausią“ „meškų“ rinką, tai ji prasidėjo 1929 metais (“Didžioji depresija“), truko maždaug 3 metus, o per minėtą laikotarpį JAV akcijos pasikoregavo net 90%!

Taigi, bent šiek tiek pastudijavus istoriją galima teigti, kad kiekviena akcijų rinka anksčiau ar vėliau turėtų išgyventi viską griaunančią „meškų“ rinką, kai nuostoliai siekia 90% ar dar daugiau. Tačiau taip pat reikia suvokti, kad net ir po pačių „juodžiausių“ periodų, anksčiau ar vėliau akcijų rinkos atsitiesdavo, taip buvo po „Didžiosios depresijos“ 1929 metais, po antrojo pasaulinio karo ar po „Dot-com“ burbulo sprogimo 2000 metais.

Šioje vietoje galima padaryti kelias išvadas. Visų pirma tai, kad investuojant į akcijas ilgiau nei vienerius metus tikimybė uždirbti pelną yra artima 70%, tačiau investavus netinkamu metu vienerių metų nuostoliai gali siekti 50% ir daugiau, o pataikius investuoti pačiu „juodžiausiu“ periodu, akcijų kainų korekcija gali trukti daugiau nei 5 metus, o bendri nuostoliai viršyti net 90%! Jei tokie trumpalaikiai praradimai kelia šiurpą, investavimas į akcijas greičiausiai Jums yra netinkamas. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Vienas iš tokių indikatorių būtų CAPE rodiklis (angl. cyclically adjusted price earnings ratio), dar kitur vadinamą P/E10 rodikliu. Šis rodiklis iš esmės ima santykį tarp bendrovės akcijos rinkos kainos ir vienai akcijai tenkančio pastarųjų 10 metų pelno vidurkio. Galima būtų teigti, kad šis rodiklis bendrai parodo, kiek metų reikėtų laukti esant dabartinei situacijai, kad investicija atsipirktų.

Kada akcijos yra “pervertintos” ir kada “neįvertintos”?

Per pakankamai ilgą JAV akcijų rinkos istoriją (nuo 1870 metų) šio rodiklio vidutinė reikšmė buvo maždaug 15. Taigi, rodikliui nedaug svyruojant aplink šią reikšmę galima būtų teigti, kad JAV akcijų rinka yra įvertinta “normaliai“.

Rodiklio reikšmei esant virš 20 – 25 punktų ribos akcijos laikomos brangios (“pervertintos”), tuo tarpu rodikliui esant žemiau 10 – 15 punktų, jos laikomos pigios (“neįvertintos“). Be abejo, pateikti skaičiai yra tik indikatyvūs, juos naudojant priiminėti trumpalaikių sprendimų nereikėtų, tačiau jie padeda susidaryti gerą vaizdą, kokia šiuo metu yra situacija.

Be abejo, dabar kiekvienas skaitytojas turėtų paklausti “Kaip reikėtų interpretuoti vienokią ar kitokią CAPE rodiklio reikšmę?”. Žemiau esančioje lentelėje kaip tik yra pateiktas atsakymas į šį klausimą. Minėtoje lentelėje visų pirma pateikiami CAPE intervalai ir kaip dažnai JAV akcijų CAPE rodiklis patekdavo į kiekvieną į tų intervalų. Kiti trys stulpeliai parodo, kokia būdavo vidutinė metinė reali investicijų grąža per vienerius, penkis ir dešimt metų.

Kaip matome, yra gana aiški neigiama priklausomybė tarp esamos CAPE rodiklio reikšmės ir ateities realios grąžos, t.y. jei analizuojamo rodiklio reikšmė yra maža, galima tikėtis geresnių rezultatų, tuo tarpu rodikliui didėjant, t.y. akcijoms brangstant – tikėtini vidutiniai pelningumai mažėja.

Išanalizavus pateiktus duomenis galima daryti išvadą, kad CAPE rodiklis yra tikrai gera priemonė norint įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra brangios ar pigios, ar šiuo metu verta investuoti ilgam laikotarpiui ar ne ir pan. Na o kalbant apie ilgalaikį investavimą CAPE rodiklio kontekste, tai geriausias metas tą daryti yra tuo metu, kai jo reikšmė yra mažesnė nei 15. Tokiu atveju investuojant tiek vieneriems tiek ir 10 metų galima sąlyginai drąsiai tikėtis teigiamos realios metinės investicijų į akcijas grąžos.

Įsivaizduokite, kad pasaulyje yra viena akcijų rinka, kurioje galima įsigyti absoliučiai visų kompanijų akcijas. Tokiu atveju būtų logiška teigti, kad ilgalaikis investicijų į bendrą akcijų rinką pelningumas turėtų sutapti su bendrai visų įmonių uždirbamu pelnu. Taip pat tikėtina, kad iš uždirbto pelno bendrovės kasmet išmokės tam tikrus dividendus. Taigi, galiausiai ilgalaikis uždarbis iš investicijų į akcijas turėtų priklausyti nuo dviejų kintamųjų: bendrovės pelno ir išmokamų dividendų. Skamba logiškai?

Siekiant atsakyti į klausimą, ar taip yra ir realiame gyvenime, pažvelgsime į tai, kaip per pastarųjų 80 metų laikotarpį kito JAV akcijų rinkos vertė. Jei 1930 metais į visą JAV akcijų rinką, t.y. tiek geras, tiek ir blogas kompanijas, būtumėte investavę 100 JAV dolerių, tai praėjus 80 metų – 2010 metais, ši investicija būtų padidėjusi iki 176460 JAV dolerių, t.y. 1765 kartus arba 176360%!

Tai reiškia, kad per analizuojamą laikotarpį vidutinė metinė grąža būtų siekusi maždaug 9.4%. Būtent tokio rezultato ir galima būtų tikėtis į akcijų rinką investuojant ilgam laikotarpiui.

Tačiau kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per minėtą laikotarpį būdavo tokių periodų, kai akcijų rinka koreguodavosi po 20, 30 ar net 40% ir netgi pasitaikydavo tokių periodų, kai 10 metų investicijų į akcijas grąža būdavo lygi 0% (pavyzdžiui nuo 2000 iki 2010 metų). Ar tokie dideli svyravimai bei gana ilgi neigiami periodai reiškia, kad tuo metu įmonės nesugebėdavo uždirbti pelno ar nemokėjo dividendų? Tikrai ne. (Plačiau apie tai: Ar tikrai investicijų į akcijas vidutinis metinis pelningumas siekia 10%)

Investicijų, spekuliatyvioji bei rinkos grąža

Galime drąsiai teigti, kad jei galutiniame investicijų į akcijas pelningume vyrautų tik šie du veiksniai, t.y. pelno augimas bei mokami dividendai, tai akcijų kainos pasaulinėse biržose taip stipriai nesvyruotų, o tai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu investicijų į akcijas pelningumą veikia dar ir trečiasis veiksnys – investuotojų lūkesčiai (toliau spekuliatyvioji grąža).

Siekiant visa tai pagrįsti faktais, pateiksime Vanguard Group įkūrėjo John C. Bogle atliktos analizės apie JAV akcijų rinkos pastarųjų 80 metų pelno šaltinius rezultatus. Remiantis jais galima daryti išvadą, kad per pastaruosius 80 metų praktiškai 98% bendros investicijų į akcijas grąžos sudarė pelno augimas bei įmonių išmokami dividendai, tuo tarpu likę 2% – spekuliatyvūs kainų pokyčiai, kurie yra labiausiai įtakojami investuotojų lūkesčių dėl ateities, o ne fundamentalių dalykų.

Kaip jau minėjome anksčiau, per analizuotą laikotarpį vidutinė metinė investicijų į JAV akcijas grąža siekė maždaug 9.4% (bendrovių pelno augimas sudarė maždaug 5.1%, tuo tarpu mokami dividendai – 4.1%). Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, įmonės dividendus mokėjo absoliučiai visais dešimtmečiais, tuo tarpu buvo tik vienas dešimtmetis, kai įmonių pelnai mažėjo (tai įvyko „Didžiosios depresijos“ laikotarpiu). Taigi, galime teigti, kad per ilgą laikotarpį investicijų grąža iš pagrindinių dviejų pelno šaltinių buvo ganėtinai pastovi.

Per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją ne kartą buvo periodų, kai investuotojų optimizmas didėdavo, dažnai tai būdavo susiję su gerėjančia ekonomine padėtimi. Kartu su didėjančiu optimizmu investuotojai  būdavo linkę už akcijas mokėti daugiau, taip tiesiog išreikšdami savo tikėjimą dėl geresnių rezultatų ateityje.

Tačiau po tokių perdėto optimizmo periodų visada sekdavo kita stadija, kai tarp investuotojų įsivyraudavo pesimizmas, investuotojai nusigręždavo nuo akcijų, pirkėjų būdavo mažiau, na o tokiais momentais akcijas dažniausiai būdavo galima įsigyti su nemenka „nuolaida“. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, mūsų jau minėta spekuliatyvioji dalis, kuri tam tikrais momentais gali labai ženkliai (tiek teigiamai, tiek ir neigiamai) įtakoti trumpalaikius investicijų rezultatus, galutiniame rezultate praktiškai jokios įtakos neturėjo – 0.2%.

Galiausiai sudėję vadinamą investicijų grąžą, kurią sudaro įmonių pelno augimas bei mokami dividendai, su spekuliatyviąja grąža, gauname rinkos grąžą, kuri ir yra lygi aukščiau pateiktam S&P 500 akcijų indekso metiniam pelningumui. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, rinkos grąža nebėra tokia pastovi, nes jos sudėtyje yra ypač drastiškai kintanti spekuliatyvioji dalis.

Tarkime per devintą ir dešimtą dešimtmečius vien tik spekuliatyvių prieaugių dalis sudarė daugiau nei 40% visų prieaugių. Po tokio pelningo dvidešimtmečio akcijos tapo „pervertintos“ ir galiausiai viskas baigėsi „dot-com“ akcijų burbulo sprogimu.

Natūralu, kad po to sekė ganėtinai prastas dešimtmetis, t.y. nuo 2000 iki 2010 metų, nepaisant to, kad bendrovės didino pelną bei išmokėjo dividendus (6.8% metinė investicijų grąža), tačiau per tą patį periodą investuotojų lūkesčiai gana ženkliai prastėjo, kas sąlygojo neigiamą spekuliatyviąją 8.0% metinę grąžą bei neigiamą 1.2% rinkos grąžą. (Plačiau apie tai: Kaip įsivertinti, ar akcijos šiuo metu yra pigios ar brangios?)

Pažvelgus į aukščiau pateiktus skaičius, galima teigti, kad bendrovių mokami dividendai yra tokie pat svarbūs kaip ir pelno augimas. Taip pat pagal aukščiau pateiktus faktus galima daryti tokias išvadas: investuojant į akcijas per ilgą laikotarpį galima būtų tikėtis maždaug 9% vidutinės metinės grąžos, tačiau trumpu laikotarpiu, priklausomai nuo susiformavusių investuotojų lūkesčių, investicijų grąžą labai stipriai gali pakoreguoti spekuliatyvūs pokyčiai. Todėl norint investuoti ilgam periodui, tą geriausia daryti po prasto dešimtmečio, ypač tuo metu, kai spekuliatyvūs pokyčiai ženkliai sumažina bendrą rinkos grąžą, nes būtent tokiu metu akcijos yra parduodamos su „nuolaida“ arba kitais žodžiais tariant, jos yra „neįvertintos“.

10% vidutinis metinis pelningumas iš investavimo į akcijas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad per pastaruosius 100 su trupučiu metų būtent JAV akcijos pasiekė maždaug 9.3% vidutinę metinę grąžą, na o pati JAV rinka labai dažnai yra naudojama kaip tam tikras etalonas dėl to, kad turi ypač ilgą bei gana tvarkingą istorinių duomenų bazę.

Jei analizuotume kitų šalių akcijų rinkas, pamatytume ganėtinai skirtingus rezultatus. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 10% vidutinė metinė investicijų į akcijas grąža nebuvo pati didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Suomija, Pietų Afrika, Australija ar Japonija vidutinis metinis pastarųjų 100 metų akcijų pelningumas net viršijo 10%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Šveicarijoje investicijų į akcijas vidutinė metinė grąža siekė vos 7.0%.

Kaip galima pastebėti iš pateiktos diagramos, skirtumas tarp geriausiai ir blogiausiai pasirodžiusių šalių akcijų rinkų per ilgą laikotarpį buvo kone dvigubas, tačiau jei paskaičiuotume bendrą viso pasaulio akcijų rinkos vidurkį, gautume ilgalaikį vidutinį metinį prieaugį lygų 8.5%. Taigi, galime drąsiai teigti, kad investuojant į akcijų turto klasę, per ilgą laikotarpį 8 – 9% vidutinė nominali metinė grąža skamba ganėtinai logiškai.

Tačiau nepamirškime, kad realiame gyvenime yra toks dalykas kaip infliacija, o infliacija galiausiai sumažina galutinę realią investicijų naudą, kurią gauna investuotojas (be infliacijos investuojant dar patiriama gana nemažai papildomų mokesčių, kaip pavyzdžiui mokesčiai tarpininkams, valdytojams, valstybei ir pan.). Taigi, toliau pasižiūrėsime, kokie galiausiai pasiekiami realūs investicijų į akcijas rezultatai. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame finansiniams tarpininkams?)

Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, per pastaruosius 100 metų vidutinis realus investicijų į akcijas metinis pelningumas buvo lygus 5.4%. Nei viena iš analizuojamų šalių akcijų rinkų per labai ilgą istoriją nesugebėjo pasiekti 10% ar didesnės realios metinė grąžos. Didžiausią realų rezultatą sugeneravo Pietų Afrikos ir Australijos akcijų rinkos (7.2% vidutinė reali metinė grąža), tačiau buvo ir tokių, kurios per ilgą laikotarpį nesugebėjo viršyti net 3% vidutinės metinės grąžos. Tarkime Italijos – bankininkystės pradininkų – akcijų rinkos reali vidutinė metinė grąža siekė vos 1.7% arba buvo daugiau nei 4 kartus mažesnė lyginant su Australija.

Tačiau net įvertinus gana prastus kai kurių šalių akcijų rinkų grąžos rodiklius, daugumą turėtų džiuginti tas faktas, kad iš analizuojamų 19 akcijų rinkų, per pastarųjų 100 metų istoriją, t.y. įvertinus du pasaulinius karus, nei vienos šalies akcijų rinka nepatyrė realių nuostolių (priešingai nei obligacijos). (Plačiau apie tai: Istoriniai obligacijų pelningumai)

Taigi, šioje vietoje galime pateikti tokią išvadą – per ilgą laikotarpį investuojant į išskaidytą akcijų portfelį galima būtų tikėtis vidutinės 8 – 9% nominalios metinės grąžos, o tai yra maždaug 3 – 4% daugiau nei vidutinio termino obligacijos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją, vidutinė investicijų į akcijas metinė grąža greičiausiai svyruos apie 5.0%.

Taigi, kaip jau dauguma turbūt žino, pagal 2014 metų duomenis viso pasaulinio investicinio turto vertė siekė maždaug 190 trln. JAV dolerių, iš kurių maždaug trečdalis, t.y. 37% arba maždaug 70 trln. JAV dolerių, tenka akcijų turto klasei. Tai yra antra pagal dydį finansų rinka po obligacijų, tačiau ji daugumai pradedančiųjų investuotojų yra daug įdomesnė dėl „potencialiai“ didesnės grąžos. (Plačiau apie tai: Pasaulinė finansų rinka)

Kas sudaro pasaulinį akcijų indeksą?

Kalbant apie pasaulinio akcijų indekso sudėtį pagal šalis, tai 10 stambiausių pasaulio akcijų rinkų, arba 20% visų į indeksą įtrauktų šalių, sudaro maždaug 80% visos pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių akcijų rinkų sąrašą.

Taigi, kaip matome, JAV akcijų rinka sudaro praktiškai puse viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos ir jeigu yra nusprendžiama į šią rinką neinvestuoti, iš esmės atsisakoma maždaug pusės pasaulio įmonių.

Stambiausios kompanijos

Na ir galiausiai pasaulinį akcijų indeksą smulkinant iki įmonių galima pastebėti kelias įdomias tendencijas. Visų pirma tai, kad 10 stambiausių pasaulio bendrovių sudaro net 8.8% viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių pasaulio bendrovių sąrašą.

Kaip matome, pati stambiausia pasaulio bendrovė šiuo metu yra Apple, kuri sudaro net 1.5% viso pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos, taip pat įdomu yra tai, kad tik 1 iš 10 stambiausių pasaulio kompanijų yra ne JAV bendrovė, t.y. Nestle. (Plačiau apie tai: Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?)

Hamurabio įstatymai

Kalbant apie investavimą visų pirma reikėtų kalbėti apie pinigų skolinimą bei palūkanas. Pagal šiuo metu sukauptus istorijos faktus, pirmą kartą apie skolinimą bei palūkanas buvo užsiminta Babilono karaliaus Hamurabio įstatymuose, kurie buvo parašyti prieš maždaug 3700 metų! Juose buvo paminėta, kad kažką pasiskolinus ir pasibaigus sutartam laikui privaloma viską grąžinti su tam tikru priedu. Tokia sistema šiuo metu atrodo labai logiška. Jei vienas žmogus yra sukaupęs tam tikrą pinigų sumą, jis juos gali išleisti tą pačią akimirką. Tačiau jei juos paskolina kažkokiam laikotarpiui, tai reiškia kad šiuo metu jis atsisako geresnio gyvenimo ir už tokią auką reikalauja tam tikro atlygio. Būtent tai šiuo metu ir yra dažniausiai įvardijama kaip „palūkanos“.

Italai – bankininkystės inovatoriai

Pirmieji mainai bei skolinimasis vyko tarp žmonių, šių sandorių apimtys dažniausiai nebuvo labai didelės. Tuo tarpu kalbant apie didesnio masto operacijas reikėtų analizuoti šalis. Pagal istorinius duomenis 1171 metais Italijos miestas Venecija buvo pirmasis, išleidęs obligacijas. (Plačiau apie tai: Skolos vertybiniai popieriai – obligacijos)

Tuo metu Venecijos biudžetas buvo gana prastos būklės dėl ilgai trukusių karinių konfliktų. Išleidžiant obligacijas buvo siekiama kažkiek stabilizuoti miesto finansus. Kas yra įdomiausia, tai kad išleista obligacijų emisija buvo priverstinė, t.y. miesto gyventojas turėjo įsigyti tam tikrą jų kiekį. Išleistos obligacijos tuo metu mokėjo 5% metinę palūkanų normą. Praktiškai 200 metų, iki maždaug 1379, nebuvo pradelstas nė vienas palūkanų mokėjimas.

Po Venecijos miesto “sėkmės” platinant obligacijas, jos pavyzdžiu pasekė ir kiti Italijos miestai, kaip pavyzdžiui Genuja ir Florencija. Taigi, galima teigti, kad Italija buvo ta šalis, kur buvo oficialiai sukurtos obligacijos. Italai dažnai yra vadinami “bankininkystės inovatoriais”, tačiau paradoksalu tai, kad būtent Italijos akcijų ir obligacijų pastarojo 110 metų realios istorinės grąžos yra vienos iš prasčiausių tarp išsivysčiusių šalių.

Pirmoji pasaulyje akcinė bendrovė

Bėgant metams dauguma prekybinių kelių iš Venecijos persikėlė į Olandiją, kur Briugė ir Antverpenas tapo ne tik prekybiniais bet ir finansiniais centrais. Daugelio naudojamas terminas „birža“ kilo būtent Olandijos mieste Briugėje. Tačiau vis dar nėra aiški šio žodžio kilmė. Vieni tai sieja su lotynišku žodžiu “bursa” (liet. krepšys), kiti jį sieja su viena populiariausių vietų, kur rinkdavosi prekeiviai – „Van der Borsa“ namais.

Kalbant apie investavimą daugumai investuotojų daug patrauklesnės yra akcijos. Pati pirmoji ribotos atsakomybės akcinė bendrovė buvo įsteigta 1602 metais Amsterdame. Bendrovės pavadinimas buvo „Dutch East India Company“. Pačios kompanijos veikla buvo susijusi su prekyba prieskoniais, kas tuo metu atrodė labai pelninga bei perspektyvi veikla. Netrukus po šios kompanijos įkūrimo buvo įsteigta ir akcijų birža, kurioje buvo galima prekiauti šios kompanijos akcijomis.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtos išvestinės finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui pirkimo ar pardavimo pasirinkimo sandoriai, kurių kainos buvo susietos su konkrečių akcijų arba tam tikrų žaliavinių prekių, pavyzdžiui tulpių svogūnėlių, kainomis.

Po Olandijos finansų centras persikėlė į Angliją. 1693 metais ši šalis išleido savo pirmąją obligacijų emisiją (vėlgi, kad galėtų finansuoti karus). Tuo pat metu buvo įsteigtas ir Anglijos centrinis bankas. 1711 metais Anglijoje buvo įsteigta „South Sea Company“, kuri prekiavo su Lotynų Amerika. Visi kaip pamišę pirko šios kompanijos akcijas, kol galiausiai 1720 metais, akcijos kainai padidėjus 850%, burbulas sprogo. Juokingiausia tai, kad vienas iš protingiausių mūsų planetos mokslininkų – Isaac Newton – dalyvavo šiame žaidime ir galiausiai labai stipriai „nudegė“. Po šio įvykio jis yra pasakęs: „Aš galiu apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimą, tačiau ne žmonių pamišimą“.

Na ir galiausiai 1790 metais akcijomis buvo pradėta prekiauti Jungtinės Amerikos Valstijose. Per pastarąjį šimtmetį būtent JAV tapo pasaulio supervalstybe, jos sukuriamas bendrasis vidaus produktas yra didžiausias, finansų rinka pati stambiausia, pažangiausia bei inovatyviausia, ji pritraukia daugiausiai pinigų, talentų bei investuotojų dėmesio, joje sukuriama daugiausiai naujų finansinių produktų bei teorijų.

Istorijos pamokos

Taigi, kokių pamokų galima išmokti iš finansų istorijos? Visų pirma – geografinis finansų centras bei pinigai nuolat migravo. Taigi drąsiai galima teigti, kad kažkada ateityje juo bus nebe JAV, o kažkuri kita šalis, tačiau šiuo metu niekas tiksliai negali pasakyti kokia šalis tai bus, bei kada įvyks pasikeitimas. Visų antra – pati finansų rinka yra nuolat besikeičianti, todėl yra būtina mokėti prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Na ir paskutinis dalykas – per pastaruosius 500 metų finansų rinkos išgyveno ne vieną kainų burbulą, o tai yra pats geriausias žmogaus godumo, iracionalumo ir galiausiai baimės įrodymas. Jei šių psichologinių būsenų nepavyko pakeisti per puse tūkstantmečio, vargu ar kas pasikeis per kiekvieno iš mūsų sąlyginai trumpą gyvenimą. Vienas iš būtų, kaip to galima išvengti, tai investuojant pinigus stengtis turėti realius lūkesčius, turėti aiškiai apibrėžtą strategiją bei disciplinuotai jos laikytis. (Plačiau apie tai: Pagrindinės psichologinės investuotojų problemos)

Pinigų karta rubrikoje “Investuotojo enciklopedija” apie biržų atsiradimą bei jų vystymąsi pasakoja Donatas Frėjus.