Kalbant apie valiutų kursus yra daugybė įvairiausių faktorių, kurie juos gali įtakoti. Dažniausiai visi jie yra grupuojami į tris kategorijas pagal laikotarpį: trumpalaikiai, vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiai veiksniai.
Pavyzdžiui, prie trumpalaikių veiksnių galima būtų priskirti investuotojų nuotaikas arba trumpalaikes kainų tendencijas. Tarp vidutinio termino veiksnių sutinkame tokius kaip palūkanų normų skirtumai arba ekonomikos augimo tempai. Na ir galiausiai prie ilgalaikių veiksnių, įtakojančių valiutų kursus, galima būtų priskirti užsienio investicijas arba pavyzdžiui darbo jėgos produktyvumo tendencijas. Žemiau esančiame paveiksle kaip tik pateikiame visus veiksnius, kurie gali daryti įtaką valiutų kursams.
Taigi, kaip matome, tų veiksnių yra tikrai ganėtinai daug. Visų jų įtaka taip pat skiriasi tiek pagal veikimo laikotarpį, tiek pagal daromos įtakos stiprumą ir pan. Tačiau šioje vietoje daugumai turėtų kilti paprastas klausimas: „O kas man, kaip investuotojui, iš to?“ Ar dabar reikėtų bandyti studijuoti kiekvieną iš aukščiau paminėtų veiksnių, bandyti prognozuoti jų ateities tendencijas, bei viską sudėjus į vieną sudėtingą modelį bandyti prognozuoti ateities valiutų kursus?
Na, jei tikslas būtų tiesiog susirasti užsiėmimą, tokiu atveju atsakymas galėtų būti teigiamas. Tačiau siekiant finansinės naudos tą daryti absoliučiai nėra jokio tikslo. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad valiutų rinkoje per ilgesnį laikotarpį uždirbti pelną yra ypač sudėtinga. (Plačiau apie tai: Ilgalaikiai realūs valiutų kursų pokyčiai) Na o visų antra yra vienas ypač paprastas ir plačiai naudojamas valiutų vertės nustatymo būdas – perkamosios galios pariteto metodas (angl. purchasing power parity).
Perkamosios galios paritetas
Kaip jau dauguma pastebėjo, perkamosios galios paritetas (PGP) yra priskiriamas prie ilgalaikių veiksnių, tai reiškia, kad trumpu laikotarpiu jis neturi absoliučiai jokios vertės, dėl to nereikėtų stebėtis, jei trumpu laikotarpiu valiutų kursai nukryps nuo tos „tikrosios“ vertės. Tačiau ilguoju laikotarpiu (5 – 10 metų) galima drąsiai tikėtis, kad rinkos valiutų kursai pasieks tam tikrą balansą.
Perkamosios galios pariteto pagrindinė mintis yra ši – ilguoju laikotarpiu valiutų kursai atspindi santykines prekių ir paslaugų kainas tarp dviejų šalių. Kalbant paprasčiau – skirtingose šalyse identiška prekė ar paslauga, įvertinus valiutų kursų įtaką, turėtų kainuoti tiek pat.
Toliau pateiksime vieną paprastą pavyzdį, kuris turėtų atskleisti šio metodo principus. Įsivaizduokite situaciją, kai šokolado batonėlis Lietuvoje kainuoja 1 eurą, o euro ir JAV dolerio kursas yra 1.20. Jei Europoje ir JAV šokolado kainos būtų vienodos, tai JAV toks pats šokolado batonėlis turėtų kainuoti 1.20 JAV dolerių.
Jeigu tarkime JAV toks šokoladas kainuos pigiau, atsiras pagrindas vadinamam arbitražui, t.y. anksčiau ar vėliau kažkas tą pastebės bei pradės tuo naudotis siekdamas finansinės naudos – pirks pigesnius šokoladus JAV, veš juos į Europą ir uždirbs pelną.
Tačiau bėgant laikui dėl padidėjusios amerikietiško šokolado paklausos pakils ne tik JAV dolerio kursas (nes norint įsigyti šokoladą reikės pirkti ir tos šalies valiutą), bet ir paties šokolado kaina. Na ir galiausiai ateis momentas, kai bendras kainų lygis išsilygins ir vadinamo arbitražo galimybė dings.
Be abejo, reikia suprasti, kad tai tik supaprastintas pavyzdys, norint kuo žemiškiau paaiškinti perkamosios galios pariteto principą. Tuo tarpu realiame gyvenime reikėtų lyginti ne vieną konkrečią prekę, o visą prekių krepšelį, arba kitaip tariant lyginti bendrą šalių kainų lygį. Šioje vietoje galima kalbėti tiek apie darbo jėgos, žaliavų, paslaugų bei kitas kainas.
Tačiau reikia nepamiršti, kad PGP metodas galioja efektyvios rinkos sąlygomis, t.y. daroma prielaida, kad kapitalas ar darbo jėga gali laisvai judėti, kad nepatiriami transportavimo ar kitokie kaštai ir pan. Visa tai, be abejo, gali šiek tiek pakoreguoti „tikrąsias“ valiutų vertes.
