Kas yra investavimas?

Pradėjus kalbėti apie investavimą labai dažnai galvoje pradeda suktis tokios mintys, kaip greiti bei įspūdingi pelnai, galimybė daryti ką širdis geidžia bet kurioje pasaulio vietoje, daug keliauti, džiaugtis nuostabiais orais šiltuose kraštuose ir pan. Tačiau galima būtų drąsiai teigti, kad tai tik rožinės svajonės, pačių žmonių susikurtas mitas, kad galima sočiai gyventi nieko nedirbant.

Gaila, tačiau pradedantieji investuotojai labai dažnai patiki šiomis viliojančiomis svajonėmis, susiformuoja realybės neatitinkančius lūkesčius, bei laukia stebuklo. Kad ir kaip neįdomiai tai nuskambės, tačiau vieną kartą ir visiems laikams reikia „įsikalti“ į galvą, kad investavimas nėra „greito praturtėjimo“ būdas. Na o jei pradedama investuoti tikintis būtent pastarojo varianto, labai tikėtina kad anksčiau ar vėliau aplankys stiprus nusivylimas.

Tai kas gi yra tas investavimas? Kalbant labai paprastai – tai sukauptų lėšų įdarbinimas arba liaudiškai tariant kai „pinigai daro pinigus“. Kalbant konkrečiau – tai turimų santaupų pavertimas tam tikrais finansiniais aktyvais (pavyzdžiui obligacijų, akcijų ar nekilnojamo turto įsigijimas) su tikslu, kad minėtieji aktyvai ateityje atneš papildomą finansinę naudą. (Plačiau apie tai: Pagrindinės turto klasės, jų pelningumas bei rizika)

Kodėl reikia investuoti?

Kaip jau buvo galima suprasti, prieš pradedant investuoti visų pirma kiekvienas turėtų pagalvoti apie tam tikros dalies pajamų sutaupymą (rekomenduojama atsidėti mažiausiai 10% nuo bet kokių pajamų). Tačiau vien tik taupant pinigus yra susiduriama su neišvengiama problema – pinigų perkamosios galios mažėjimu dar kitaip vadinama infliacija. Atsidėti tam tikrą sumą pinigų ir jų niekur neinvestuoti galima tada, jei greitu metu planuojamas tam tikras pirkinys. Tuo tarpu per ilgą laikotarpį, tarkime 10 ar 30 metų, daugumos prekių ir paslaugų kainos yra linkusios didėti, taigi nėra logiška tikėtis, kad už tokią pačią kainą bus galima įsigyti konkretų daiktą tolimoje ateityje. Siekiant išsaugoti pinigų perkamąją galią arba norint apsidrausti nuo infliacijos, nebūtina investuoti rizikingai, dažniausiai užtenka pasirinkti pačias saugiausias finansines priemones, kaip pavyzdžiui indėliai ar trumpalaikės valstybinės obligacijos.

Antra priežastis – tai nežinomybė dėl ateities. Nors kiekvienas iš mūsų galime tikėtis, kad išėję į užtarnautą pensiją gausime tam tikrą mėnesinę išmoką, tačiau yra absoliučiai neaišku, kokio dydžio ta išmoka bus ir ar iš viso ji bus. Gal ji sudarys 50% iki tol gauto atlyginimo, o gal bus tik simbolinė pašalpa. Aišku viena, kad ta suma tikrai bus mažesnė, nei prieš tai gaunamas atlyginimas. Taigi kiekvienam iš mūsų reikės gana drastiškai sumažinti gyvenimo kokybę. Taupant bei santaupas protingai investuojant galima susikurti asmeninį pensijų fondą, kuris leis toliau gyventi per daug nekeičiant asmeninių poreikių.

Na ir galiausiai trečias argumentas, kodėl reikėtų investuoti – tai galimybė užsidirbti papildomas pajamas. Nuo pat vaikystės esame mokomi, kad norint uždirbti pinigus, reikia dirbti konkretų darbą, t.y. mūsų darbo valandos yra konvertuojamos į pinigus. Tačiau be šio pajamų šaltinio dar yra galimybė uždirbti papildomas pajamas ne asmeniškai dirbant, o įdarbinant savo turimą kapitalą (kad ir kokio dydžio jis bebūtų). Kas yra įdomiausia, šiuo atveju uždarbis priklauso ne nuo įdėto darbo valandų skaičiaus, o nuo investuojamos sumos. Būtent todėl yra sakoma, kad pradėti investuoti reikia kiek galima anksčiau. Kuo anksčiau pradedama investuoti, tuo greičiau pasireiškia sudėtinių palūkanų galia, t.y. kai pinigai yra uždirbami ne tik nuo pradinės investuotos sumos, bet ir nuo sukauptų palūkanų. (Plačiau apie tai: Sudėtinių palūkanų galia)

Kas nėra investavimas?

Protingo investavimo jokiu būdu negalima lyginti su azartiniais lošimais kazino. Investuojant visų pirma yra siekiama ilgalaikės finansinės naudos, tas daroma įvertinus asmeninius tikslus, finansinę padėtį, susidarius asmeninę investavimo strategiją bei susiformavus tinkamą investicijų portfelio alokaciją. Tik tokiu atveju galima tikėtis tikimybes pakreipti į savo pusę. Tuo tarpu lošiant kazino tiesiog yra tikimasi, kad šį kartą pasiseks, tačiau kiekvienas žino, kad tą darant ilgą laikotarpį būtent kazino turi daug didesnę tikimybę būti nugalėtoju.

Labai daug investuotojų ieško „stebuklingų“ strategijų, kurios padėtų atrinkti ateities „Apple“, „Microsoft“ ar kitas žvaigždes ir kartu uždirbti šimtaprocentinius pelnus. Reikėtų sutikti, kad toks investavimas yra daug patrauklesnis, patiriama daugiau azarto bei džiaugsmo (aišku, jei pasiseka), tačiau būtent taip investuojant ir reikėtų tikėtis daug azarto ar adrenalino, bet ne daugiau. Taip investuojant yra daug didesnė tikimybė, kad per ilgą laikotarpį prarasite sunkiai uždirbtas ir sukauptas lėšas bei veltui iššvaistysite daug brangaus laiko.

Taigi, norėdami sužinoti, kaip protingai investuoti, nuo ko pradėti, kokie turėtų būti realūs lūkesčiai, skaitykite kitus straipsnius. Tuo tarpu jei ieškote azarto ar greito praturtėjimo recepto, tai ši internetinė svetainė tikrai ne ta vieta.

Mistertango savo veiklą pradėjo visai neseniai ir šiuo metu įmonės veikloje būtų galima išskirti 3 pagrindines paslaugas:

• Banko sąskaita
• Bankinė kortelė
• Mokėjimų inicijavimo paslauga

Pažvelkime į kiekvieną iš jų plačiau.

Banko sąskaita

Mistertango yra elektroninių pinigų įstaiga, turinti elektroninių pinigų įstaigos ribotos veiklos licenciją, kuri leidžia teikti visas operacijas, susijusias su mokėjimo sąskaitos tvarkymu. Licenciją išduoda ir paslaugų teikimą reguliuoja Lietuvos bankas. Keli įdomūs faktai apie sąskaitą:

• Netaikomi jokie aptarnavimo mokesčiai – fiziniams asmenims nėra taikomi aptarnavimo, įskaitymo, pervedimo (SEPA) ir panašūs mokesčiai.
• Mistertango leidžia pačiam pasirinkti IBAN sąskaitos numerį. Jame gali būti net Jūsų telefono numeris, tada turėsite įsiminti tik 5 skaitmenis ir visas sąskaitos numeris jau Jūsų galvoje.
• Galite siųsti ir gauti BitCoin – jie iškart konvertuojami į sąskaitos valiutą (eurus).

Svarbu paminėti, kad ši mokėjimo sąskaita palaiko tik EUR valiutą.

Pirmą kartą prisijungus prie savo sąskaitos užklumpa keistas jausmas. Nerasite dešimčių skirtingų meniu punktų, praktiškai viskas telpa viename lange, tačiau apsipratus pagalvoji, kad nelabai kažko ir trūksta. Gal tai bus naujas standartas („new normal“)? Patogu, paprasta ir labai intuityvu – išsiųsti sąskaitą, atlikti mokėjimą, sąskaitos likutis, operacijų sąrašas ir paieška jame.

Mistertango internetinėje svetainėje randame, kad klientų pinigai yra laikomi Skandinavijos bankų tinklo specialiosiose sąskaitose. Specialiosios sąskaitos statusas užtikrina, kad jose laikomi pinigai negali būti skolinami ir taip turėtų būti apsaugoti nuo praradimų.

Bankinė kortelė

Nemokama mokėjimo sąskaita ar nemokami pervedimai SEPA sistemoje jau nėra didelė naujovė ir Lietuvos rinkoje. Ankstesniame straipsnyje rašiau apie Paysera (skaitykite plačiau: Ar kasdienė bankininkystė gali būti nemokama? Paysera). Tačiau Mistertango pirmieji Lietuvos rinkoje pasiūlė nemokamą mokėjimo kortelę. Taip taip – galite sakyti, kad tai anksčiau padarė Revolut (skaitykite plačiau: Revolut – nemokama mokėjimo kortelė), tačiau Revolut nėra lietuvių produktas ir buvo būgštaujančių, kad jų neprižiūri ir nereguliuoja Lietuvos bankas.

Mistertango kortelę galite užsisakyti prisijungę prie savo sąskaitos. Kortelės užsakymas nieko nekainuoja – net atsiuntimas yra nemokamas ir turėtų trukti apie 2 savaites. MasterCard kortelę suteikia Mistertango partneris Hercus ir ji iškart yra susieta su Jūsų sąskaita. Nėra mėnesinių ar aptarnavimo mokesčių ir kartą per mėnesį nemokamai galėsite išsigryninti bankomate iki 200 eurų. Kortelės minusas, lyginant su Revolut – bus taikomas 2% mokestis, jei atsiskaitysite ne eurais.

Kortele naudotis paprasta ir intuityvu, tačiau bent kol kas prisijungę prie Mistertango sąskaitos nematysite kortelės duomenų, negalėsite keisti parametrų ar prireikus blokuoti kortelės.

Mokėjimų inicijavimo paslauga – kas tai?

Turbūt pirmas klausimas, į kurį reiktų atsakyti – kas apskritai tas mokėjimų inicijavimas? Trumpai – tai naujas būdas, kaip galėsite atsiskaityti apsipirkdami internete, arba alternatyva egzistuojančioms mokėjimų surinkimo paslaugoms: Bank link (kai elektroninė parduotuvė Jus nukreipia į banką, kur suvedate prisijungimo duomenis ir patvirtinate pirkimą) ir atsiskaitymui bankine kortele (kuris Lietuvoje, deja, nėra populiarus).

Techniškesnis atsakymas būtų, kad tai yra elektroninio atsiskaitymo paslauga, kurios metu vartotojas atsiskaitymui iš elektroninės parduotuvės yra nukreipiamas į mokėjimų inicijavimo paslaugos teikėją (o ne savo banką) ir ten suveda personalizuotus saugumo požymius (duomenis, reikalingus prisijungti prie savo elektroninės bankininkystės), o tada mokėjimų inicijavimo paslaugos teikėjas naudoja tuos duomenis prisijungimui prie elektroninės bankininkystės už vartotoją, inicijuoja bankinį pervedimą, užpildo formą, informuoja pardavėją apie įvykdytą pavedimą, o pirkėjas yra grąžinamas į elektroninę parduotuvę užbaigti pirkimą. Turbūt jau kilo bent keli klausimai – kam apskritai reikalinga ši alternatyva ir ar neturėčiau saugoti savo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenų ir niekam jų neatskleisti? Populiariausias mokėjimų surinkimo būdas (bank link) yra gan nelankstus (kiekvienas bankas teikia savo paslaugą atskirai) ir kainuoja papildomai, tad mokėjimų inicijavimo paslauga būtų pigesnė. Saugumo klausimas irgi labai svarbus ir šią dalį tuoj aptarsime, bet prieš tai – truputis istorijos.

Kaip atsirado mokėjimų inicijavimas?

Vieni pirmųjų šią paslaugą pasaulyje bandė paleisti Sofort įmonė Vokietijoje. Tai, žinoma, susilaukė didelio bankų nepasitenkinimo. Pirmas bankų bandymas kovoti su mokėjimų inicijavimo pradininkais buvo “CAPTCHA” testų panaudojimas. Norint atlikti pavedimą, reikėjo atlikti papildomą „užduotį“, kuri turėtų įrodyti, kad esate žmogus, o ne robotas (mokėjimų inicijavimo paslaugos teikėjo programinis kodas) – surinkti tekstą iš paveiksliuko, sudėti kelis skaičius ir panašiai. Šios priemonės naujovės nesustabdė, tad bankai pasuko teisminiu keliu. Galiausiai į teismo procesą įsikišo Vokietijos Valstybinė Konkurencijos Taryba (Federal Competition Authority) ir apgynė rinkos pionierius – Sofort atneša konkurenciją, kurios šioje srityje ilgą laiką labai trūko ir jiems leidžiama toliau teikti paslaugas. Teisminiai procesai buvo nutraukti ir mokėjimų inicijavimas tapo legalus.

Reguliavimas

Nors Lietuvos bankas mokėjimų inicijavimo paslaugą leido teikti dar 2016 metų pradžioje, tai vis dar yra didelė naujovė rinkoje. Viena to priežasčių turbūt yra ir neįgyvendintas šios paslaugos reguliavimas. Perskaitėte teisingai – šios paslaugos niekas nereguliuoja ir bent kol kas rinkoje tikimasi savireguliacijos. Galimybę teikti mokėjimo inicijavimo paslaugą užtikrina Europos Sąjungos priimta Antroji mokėjimo paslaugų direktyva, kuri iki ~2018 metų turi būti perkelta ir į Lietuvos teisę. Šiuo metu Lietuvos rinkoje yra du dalyviai teikiantys šią paslaugą – Neo Finance (valdanti tarpusavio skolinimo platformą Paskolų Klubas ir šią paslaugą, turbūt, naudojantys vartotojų sąskaitų papildymui) ir Mistertango.

Tai visgi – kaip čia gaunasi su tuo saugumu? Lietuvoje šią paslaugą turėtų reguliuoti Lietuvos bankas, tačiau Lietuvos banko elektroninėje svetainėje pateikta informacija yra labai dviprasmiška. Lietuvos bankas šiuo metu mokėjimų inicijavimo paslaugos teikėjų nereguliuoja ir nereguliuos bent iki 2018 metų pradžios.

Yra sudaryti ir pateikti geros praktikos principai (su jais galite susipažinti čia) ir kviečiama jų laikytis savanoriškai. Lietuvos bankas taip pat įspėja mokėjimo paslaugų vartotojus išlikti budriems ir neatskleisti prisijungimo kodų tarpininkams prieš tai neįsitikinus, kad tai yra saugu. Galima rasti ir įmonių, įtrauktų į mokėjimų inicijavimo paslaugos teikėjų sąrašą. Tačiau tuoj pat randame ir ne tokį pozityvų komentarą – subjekto įtraukimas į sąrašą rodys jo pastangas siekti aukštesnių veiklos ir saugumo standartų, tačiau negarantuos visiško saugumo. Panašu, kad bent kol kas visus saugumo klausimus Lietuvos bankas visiškai perkelia paslaugos naudotojo ir teikėjo atsakomybėn.

Interviu su Mariumi Laurinaičiu

Siekiant kokybiškai apžvelgti Mistertango teikiamas paslaugas, rinkos naujoves ir saugumo klausimus, pakalbinau elektroninių pinigų srities ekspertą, Paskolų Klubo stebėtojų komandos narį, Mykolo Riomerio Universiteto Finansų instituto lektorių Marių Laurinaitį.

-Labas, Mariau! Labai smagu, kad nepagailėjai laiko ir sutikai atsakyti į kelis klausimus, tad iškart prie jų ir pereikime.

-Mokėjimų inicijavimo paslauga šiuo metu yra visiškai naujas produktas, laužantis nusistovėjusius standartus rinkoje, tačiau bent kol kas nereguliuojamas Lietuvos banko. Ar saugu vartotojams naudotis šia paslauga?

Mokėjimo inicijavimo paslauga suteikia mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjams galimybę užtikrinti gavėjui (pardavėjui), kad mokėjimas yra inicijuotas siekiant pagreitinti paslaugų teikimą. Tokiomis paslaugomis prekybininkams ir vartotojams siūlomas nebrangus sprendimas, o vartotojams suteikiama galimybė apsipirkti internetu net jei jie neturi įprastų el. komercijai atsiskaitymų instrumentų. Kadangi šiuo metu mokėjimo inicijavimo paslaugoms netaikomas griežtas reguliavimas, jas sąlyginiai prižiūri Lietuvos bankas. Dėl to kyla įvairių teisinių klausimų, pvz., dėl vartotojų apsaugos, saugumo ir atsakomybės, taip pat konkurencijos ir duomenų apsaugos. Teikdamas mokėjimo inicijavimo paslaugas, mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas vartotojo lėšų neįgyja jokiame mokėjimo atlikimo etape.

Nuo 2018 m. sausio 13 d. mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai bus atsakingi už tai, kad mokėjimo inicijavimo paslauga atitiktų teisės normas ir būtų teikiama patikimai bei saugiai. Nors tai nėra numatyta, bet Lietuvos bankas siekdamas paskatinti mokėjimo inicijavimo paslaugas bei jų patikimumą ir saugumą, parengė gerosios praktikos principus. Taip pat skatinama registruotis Lietuvos banke, įsitraukimas į šį sąrašą patvirtina pastangas siekti aukštesnių veiklos ir saugumo standartų, žinoma, tai negali garantuoti absoliutaus saugumo.

Kaip bebūtų, tai greitai auganti veiklos forma Europoje, iš esmės ji naikina būtinumą verslui ieškoti mokėjimo tarpininkų, kurie siūlo klasikinius instrumentus (kortelių nuskaitymai, bank linkus ir kt.). Didžioji dalis vartotojų naudojasi komerciniais bankais, tokių klientų kur kas daugiau nei el. pinigų įstaigų klientų ar kitų alternatyvių mokėjimo priemonių klientų. Asmeniškai aš manau, kad tai verslo forma, kaip ir kitos finansinės paslaugos, veikia sąžiningai laikydamasi reikalavimų, bet visada egzistuoja žmogiškasis faktorius ir absoliutaus saugumo būti negali.

-Į ką vartotojai turėtų atkreipti dėmesį, kad netaptų sukčių aukomis naudodamiesi mokėjimų inicijavimo paslauga?

Pats svarbiausias patarimas – sekti oficialų Lietuvos banko mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjų Lietuvoje sąrašą. Įmonės, kurios neslepia savo veiklos nuo priežiūros institucijų, yra atviros patikrinimams, vartotojams gali leisti jaustis saugesniais.

Interviu su Mistertango

Negalėjau praleisti progos pakalbinti ir pačius rinkos inovatorius – klausimus atsako Audrius Ramanauskas, vienas iš Mistertango įkūrėjų.

-Šiuo metu paprastam vartotojui visos būtiniausios paslaugos yra nemokamos. Ar tikrai galima to tikėtis ir ateityje?

Siekiame, kad gyventojams būtiniausios mokėjimo paslaugos būtų nemokamos arba labai arti to. Tai yra mūsų strategijos dalis.

-Visos Mistertango paslaugos šiuo metu prieinamos internetinėje svetainėje. Ar planuojate paleisti ir mobiliąją programėlę?

Taip, mobilioji programėlė jau pakeliui.

-MasterCard kortelės taisyklėse rašoma, kad kortelės atsisakymo mokestis po 14 d. laikotarpio – 10 eurų. Kas tai ir kada taikomas šis mokestis?

Nemokamos kortelės atveju, tai yra labiau teorinis mokestis. Jo tikslas yra išvengti piktnaudžiavimo atvejų, kai nemokama kortelė yra užsakoma ir jos atsisakoma daugybę kartų. Pagaminti nemokamą kortelę, ją atsiųsti kainuoja, todėl tikimės supratingumo ir atsakingo klientų sprendimo ją užsakan

-Ar galima keisti kortelės nustatymus – dienos mokėjimų limitus, PIN kodą ir panašiai?

Dienos mokėjimo limitų šiuo metu nėra galimybės koreguoti. PIN kodą netrukus bus galima pasikeisti savo Mistertango paskyroje – šis funkcionalumas dabar kuriamas.

-Kaip reikėtų užblokuoti kortelę ją pametus?

Norint užblokuoti kortelę, reiktų susisiekti su mumis telefonu +370 648 00511 arba parašyti žinutę el.paštu support@mistertango.com

-Kokie Mokėjimų inicijavimo paslaugos pliusai lyginant su Bank Link?

El. parduotuvėms pagrindinis motyvas pereiti prie MIP yra itin patraukli kaina – mūsų klientai stebi iki 4 kartų sumažėjusias įmokų surinkimo sąnaudas.

-Mokėjimų inicijavimo paslaugos kol kas nereguliuoja Lietuvos bankas. Kaip užtikrinate vartotojo duomenų apsaugą mokėjimų inicijavimo metu?

Mokėjimo metu yra naudojamas saugus šifruotas duomenų perdavimo kanalas, o patys vartotojų duomenys nėra saugomi. Mistertango veikla yra skaidri ir kontroliuojama Lietuvos banko, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos. Taigi, vartotojų duomenys yra visiškai saugūs.

Apibendrinimas

Apibendrinant belieka apžvelgti pliusus, minusus ir skelbti verdiktą.

Naudodamasis Mistertango pastebėjau tokius pliusus:

• Labai paprasta ir intuityvi vartotojo sąsaja, visai neprimena tradicinės elektroninės bankininkystės, o labiau šiuolaikines aplikacijas.
• Sąskaitos numeriui sugeneruoti naudojamas jūsų telefono numeris. Smulkmena, bet tikrai galėsite nesunkiai įsiminti savo sąskaitos numerį.
• Standartinių paslaugų krepšelis nieko nekainuoja.
• Mokestis už bankomato paslaugas: 1 operacija iki 200 EUR per mėnesį – nemokamai.
• Greitas ir kokybiškas techninis palaikymas.

Naudodamasis Mistertango įžvelgiau šiuos minusus:

• Kol kas nėra mobilios aplikacijos (Revolut ar Paysera vartotojai, manau, jau tikrai įvertino patogias mobiliųjų aplikacijų vartotojo sąsajas).
• Asmeninė mokėjimų inicijavimo paslaugos patirtis – bilietus į koncertą pavyko įsigyti tik iš 4 bandymo.
• Asmeninė patirtis – naudotojo identifikavimas nesuveikė iškart ir reikėjo kreiptis į techninio palaikymo komandą.
• Komisiniai už atsiskaitymą kortele ne kortelės valiuta (ne eurais – doleriais, svarais ar t.t.) – 2%. Šis mokestis jau tapęs standartu Lietuvos bankuose, tačiau, pavyzdžiui, Revolut jo netaiko.
• Pakankamai dažni smulkūs sistemos sutrikimai – dalis vartotojų neranda savo paskyrose galimybės užsisakyti korteles ar irgi nėra sėkmingai identifikuojami iš pirmo karto.
• Nėra elektroninių sąskaitų paslaugos (anksčiau – tiesioginis debetas).

Verdiktas

Labai smagu matyti naujoves Lietuvos rinkoje, o dar smagiau, kai tai yra geri ir vartotojams patrauklūs, naudą nešantys produktai. Manau Mistertango galima drąsiai priskirti šiai kategorijai. Kurį laiką stebėjome Revolut, o dabar turime ir vietinį produktą, reguliuojamą Lietuvos banko. Gal dar kiek anksti intensyviai naudotis mokėjimų inicijavimo paslauga dėl nesamo reguliavimo, norėtųsi išvengti papildomų mokesčių atsiskaitant ne eurais ar didesnio nemokamo išgryninimo limito bankomate, bet nemokamas pagrindinių paslaugų krepšelis (sąskaita, pavedimai, mokėjimų kortelė) jau yra labai gerai.

Ir šis procesas vyksta ne tik Lietuvoje – tai viso pasaulio problema, kurią bandoma spręsti. Tik tuo metu, kai modernios valstybės stengiasi padėti vystytis tiems sektoriams, kurie realiai gali padėti spręsti kreditų prieinamumo smulkiajam ir vidutiniam verslui problemą, kitur, pavyzdžiui, Lietuvoje, politikai prieš rinkimus tauškia apie valstybinio banko kūrimą.

Prasideda sutelktinio finansavimo amžius

Paradoksalu, bet skolinimosi prieinamumas šiuo metu neturėtų būti problema. Europos centrinis bankas (ECB) niekaip nesusitvarko su žemos infliacijos problema ir atkakliai įvairiais būdais bando sužadinti bent jau minimalų kainų augimą. Siekdamas šio tikslo jis dideliu tempu superka sąlyginai saugias ilgo termino obligacijas, palaipsniui mažina jų pajamingumą ir taip rinkos dalyvius tarsi ragina ieškoti pelningesnių bei rizikingesnių investicijų. Daugiau rizikuoti skatinami ir bankai – jiems šiuo metu ECB pinigai beveik nieko nekainuoja. Tačiau būtina matyti ne tik beveik nemokamus pinigus, bet ir daug griežtesnį bankų sektoriaus reguliavimą bei tą faktą, kad ir patys bankai po 2008 – 2009 m. patirtų didžiulių nuostolių pasidarė gerokai atsargesni. Taigi, pinigų tarsi yra daug ir jie labai pigūs, tačiau smulkiojo ir vidutinio verslo jie dažniausiai nepasiekia.

Žinoma, būtų galima prisijungti prie populistų ir pradėti reikalauti, kad valdžia priverstų bankus kredituoti, tačiau reikėtų prisiminti, kad būtent neatsakingas kreditavimas yra vienas pagrindinių krizes sukeliančių veiksnių. Todėl, užuot reguliavus rinką pagal principą „Noriu to ar noriu ano“, daug išmintingiau ne versti kredituoti tuos, kurie nenori ar dėl griežto reguliavimo net negali, o sukurti prielaidas vystytis tiems finansų sektoriaus segmentams, kurie nori ir gali kredituoti.

Būtent tokiu sprendimu šiandien tampa minios ekonomikos principais veikiančios alternatyvios skolinimosi nišos, tarp jų yra ir sutelktinis verslo ar pavienių projektų finansavimas (angl. crowdfunding). Jo augimas ir tolesnė plėtra gali padėti didinti kreditavimo prieinamumą smulkiojo bei vidutinio verslo sektoriuje. Beje, tai jau vyksta. „Crowdsurfer“ duomenimis, praėjusiais metais vien tik jau veikiančiam verslui Europos Sąjungos šalyse sutelktinio finansavimo platformomis buvo sufinansuota daugiau nei 1 mlrd. eurų, o per šiuos metus šis skaičius, kaip tikimasi, išaugs 60%. Taigi, akivaizdu, jog nulinių palūkanų ir ne itin draugiškai smulkesniesiems skolinančių bankų amžiuje būtent sparčiai augantis sutelktinis finansavimas gali tapti atsakymu, padedančiu spręsti smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimo bėdas. Tik bent kol kas ne Lietuvoje, nes šiandien joje išduota lygiai 0 tokio tipo paskolų. (Plačiau apie tai: Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimo rinka)

Sprendimas, taisantis visą sistemą

Kai kalbama apie sutelktinį finansavimą, svarbu matyti, kaip tai veikia visą finansų sektorių. Dėl sutelktiniame finansavime dalyvaujančių žmonių pinigų šis finansinis instrumentas suteikia sąlygas žmonėms pinigus skolinti dažnai už priimtinesnes palūkanas, nei moka bankai, tuo pat metu prisiimant sau priimtiną rizikos lygį. Tai turi teigiamą įtaką visuomenės pajamoms. Šio sektoriaus plėtra ilgainiui leis vis didesnei daliai labai smulkių ir vidutinių verslininkų pasiskolinti tuo metu, kai bankai nekredituoja. Taip augs ne tik verslo, bet ir valstybės ekonominis potencialas. O bankai patirs konkurencinį spaudimą tiek indėlių, tiek kreditų rinkoje, ir tai vers juos būti atidesnius ir atsakingiau elgtis su smulkesniais klientais.

Nereikėtų nurašyti ir fakto, jog plečiantis finansinių paslaugų sektoriui galima kalbėti ir apie tai, kad darbo vietų skaičius augs ne tik dėl šio sektoriaus, bet ir jame. Taigi, sutelktinio finansavimo plėtra turi teigiamą įtaką – ne tik didina konkurenciją ir kreditų prieinamumą, bet ir plečia patį finansų sektorių bei didina jo teikiamą ekonominę naudą valstybei. Belieka stebėtis, kodėl Latvijoje ir Estijoje traukinys jau važiuoja, o Lietuvoje jis vis dar stovi vietoje.

Lietuvoje kol kas suteikta 0 tokių paskolų, o Latvijos pasididžiavimas – paskolų birža „Mintos“ – skelbia, kad su verslo paskolomis ir faktoringu susijusių pervedimų suma jau perkopė 7,5 mln. eurų. Ten net antrinė paskolų rinka jau veikia. O štai Estijoje verslui vien per 2016 m. pirmą ketvirtį išduota paskolų už 5,2 mln. eurų. Ir šie skaičiai sparčiai auga – į tai būtina atsižvelgti, nes tikrąjį šios rinkos potencialą demonstruoja šios rinkos augimas. Bent kol kas mes ją priversti stebėti pasyviai, nes vis dar neturime tinkamos įstatymų bazės, kuri fiziniams asmenims per platformas leistų viešai skolinti verslui. Lietuvos visuomenė, aktyviai skolindama lėšas per tarpusavio skolinimo platformas, įrodė, kad yra finansiškai raštinga ir žmonės geba patys prisiimti atsakomybę. Belieka stebėtis, kodėl Lietuvos įstatymų leidėjai delsia žengti dar vieną žingsnį į priekį. Rinkimai artėja, tačiau apie sutelktinio finansavimo svarbą Lietuvos verslui savo rinkimų programoje užsiminė tik viena partija.

Priėmus sutelktinio finansavimo įstatymą, Lietuvoje būtų pakeisti jam prieštaraujantys teisės aktai ir tuomet kiekvienas Lietuvos gyventojas (ir ne tik) galėtų prisidėti prie mums visiems gyvybiškai svarbaus smulkiojo ir vidutinio verslo finansavimo. Žinoma, ne tik iš altruistinių paskatų, bet ir siekiant užsidirbti kartu su verslu, kuriam buvo suteikta paskola. Belieka tikėtis, kad, nepaisant artėjančių rinkimų, Seime dominuos ne populistiniai raginimai kurti „valdžios“ banką, o modernus mąstymas žengiant žingsnį į technologinę pažangą, visuomenės interesus ir valstybės ateitį orientuotą finansų sistemą. Kad bus priimti įstatymai, leidžiantys išnaudoti minios ekonomika paremto finansų sektoriaus plėtrą, galinčią realiai spręsti smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimo problemas.

Tačiau kalbėti apie grąžą nevertinant rizikos – tai tas pats, kaip lyginti obuolius su apelsinais, abu yra vaisiai, tačiau jų skonio ir kitos savybės skiriasi. Tačiau daugelis investuotojų visą dėmesį sutelkia tik į grąžą, o rizikos matą ignoruoja laikydami, kad visų investicijų rizika yra vienoda. Bet čia ir daroma didžiausia klaida. Neveltui šių dienų investavime viena svarbiausių sąvokų yra grąža įvertinanti riziką (angl. risk adjusted return).

Tokia grąža leidžia palyginti investicijas su skirtingu rizikos lygiu, nes praktikoje mes galime nesunkiai pasididinti riziką naudodami svertą – skolintus pinigus, tuo pačiu padidindami ir grąžą. Tą šiais laikais ir daro ribotos rizikos fondai (angl. hedge funds) – jie ieško investicijų ar jų kombinacijų su didžiausia grąža tenkančia vienam rizikos vienetui, o ją suradę sverto pagalba padidina rizikos laipsnį iki klientui priimtino lygio.

Netgi Warren Buffett naudoja savo draudimo kompanijų klientų įmokas kaip svertą, kuris padidina jo investicijų pelningumą akcininkams apie 1.5 – 2 kartus. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Tam, kad perprastume rizikai pritaikyto pelningumo sąvoką turėtume pasiaiškinti kaip matuojama investicijų grąža ir rizika.

Pirma dedamoji – grąža

Profesionalai naudoja daug apibrėžimų investicijų grąžai, t.y. investicijų pelningumui, apibūdinti iš skirtingų analizės kampų. Čia panašiai kaip ir fizikoje varža gali būti elektrinė, šiluminė, reaktyvioji, aktyvioji, pasyvioji ir t.t. Arba kaip chameleonas gamtoje – tas pats gyvūnas, bet skirtingai atrodo skirtingose aplinkose.

Taigi, pabandykime išvardinti kokios gi gali būti investicijų grąžos?

Kaip matome, lentelėje pateiktos tik dažniausiai naudojamos grąžos sąvokos, todėl labai svarbu kalbant apie grąžą įsitikinti apie kokią grąžą eina kalba. Nes dažniausiai investicinių produktų pardavėjai naudoja patraukliausią istorinę grąžą, kuri neįvertina nei investavimo kaštų, nei rizikos, nei kitų faktorių, kurie gali sumažinti tikrąją grąžą ateityje. Atskiri investuotojai besigirdami savo investicijų sėkme pasakoja apie vienos iš savo investicijų momentinę grąžą, o ne apie viso portfelio ilgalaikę grąžą, kuri dažnai gali būti ir neigiama, todėl tokių pagyrų nereiktų vertinti rimtai.

Dažniausiai mokslinių tyrimų ataskaitose naudojama metinė vidutinė geometrinė grąža, nurodant ar ji yra pakoreguota atsižvelgiant į infliaciją, kaštus, laikotarpį ir pan. Todėl lyginant tos pačios investicijos grąžas iš skirtingų šaltinių galime pastebėti ženklių skirtumų dėl skirtingo laikotarpio ar infliacijos įtakos. Pavyzdžiui, ilgalaikė JAV akcijų grąža skirtinguose mokslininkų darbuose svyruoja nuo 6 iki 10 ir daugiau procentų.

Grąža be rizikos (GBR)

GBR – tai trumpalaikių, iki vienerių metų, vyriausybės skolos vertybinių popierių grąža. Ji laikoma be rizikos todėl, kad teoriškai vyriausybė visuomet gali apmokėti savo skolas išleisdama naujus skolos popierius arba atspausdindama daugiau pinigų skoloms padengti. Taigi, ši teorija pagrįsta valstybės gebėjimu pasiskolinti, kuris priklauso nuo jos gebėjimo užtikrinti pinigų srautus biudžete, ir jos teisės spausdinti pinigus. Kaip demonstruoja Graikijos (ir kitų PIIGS salių) pavyzdys, praktikoje valstybė praradusi abu šiuos gebėjimus artėja prie bankroto ribos.

Grąža be rizikos finansų teorijoje yra atskaitos taškas skirtas matuoti visoms kitoms grąžoms, nes jeigu „nulinės“ rizikos grąža yra lygi nuliui (kas yra tiesa daugelio išsivysčiusių šalių atveju šiandienai), tai elementari logika sako, kad didėjant rizikai grąža turi irgi didėti. Kuomet GBR yra didesnė už nulį, tuomet ji atspindi vidutinės infliacijos lūkesčius bei centrinio banko požiūrį į ekonominio ciklo etapą. Centrinis bankas gali nustatyti palūkanas didesnes arba mažesnes už laukiamą infliaciją, priklausomai nuo siekiamo tikslo stabdyti ar spartinti ekonomikos augimą, taip pakoreguodamas GBR dydį. Kadangi skirtingose šalyse tiek infliacijos tiek ekonominiai lūkesčiai skiriasi, tai ir GBR kiekvienai šaliai ir jos valiutai yra skirtinga.

Lyginant skirtingų investicijų pelningumą būtina įvertinti GBR atimant ją iš investicijos grąžos tam, kad apskaičiuotume grąžą susijusią su rizika. Paprastai šis dydis yra vadinamas rizikos premija (angl. risk premium) – tai ir yra kompensacija už investuotojo patiriamą riziką. Logiškai galvojant ši rizikos premija turėtų būti tiesiogiai proporcinga rizikai, bet praktikoje taip būna ne visada, nes dėl psichologinių ir techninių paklausos/pasiūlos svyravimų konkrečiai investicijai rizikos premija ženkliai svyruoja, nors ilgalaikė rizika dažniausiai išlieka ganėtinai stabili. (Plačiau apie tai: Iš ko susideda bendra investicijų grąža?)

Antra dedamoji – rizika

Kas yra rizika? Psichologai sako, kad paprastam žmogui rizika yra sunkiai perprantama sąvoka, nes mes žmonės suvokiame pasaulį per jausmus ir pojūčius, o rizika yra tiesiog žodis. Todėl šis žodis skirtingiems žmonėms asocijuojasi su skirtingais jausmais – tai gali būti baimė, pavojus, neužtikrintumas, arba malonus jaudulys. Jausmai savo ruožtu sukelia skirtingas reakcijas – atsitraukti, vengti, stebėti iš šono ar pulti stačia galva vertinant riziką kaip galimybę pajausti jaudulį ar uždirbti. Todėl ir investuotojai tą pačią riziką vertina skirtingai, nes jie vertina per savo rizikos tolerancijos emocinę prizmę. Todėl vieniems investuotojams ta pati rizika gali atrodyti per maža, o kitiems per didelė.

Šių jausmų stiprumas taip pat keičiasi priklausomai nuo aplinkos, supančių žmonių palaikymo, žiniasklaidos ar autoritetų nuomonės ir panašių socialinių veiksnių. Tačiau jausmus išmatuoti yra labai sudėtinga ir jie ne visuomet atitinka tikrovę, ypač stresinėse džiaugsmo ar panikos situacijose.

Investavime rizikai matuoti naudojami statistiniai metodai, darant prielaidą, kad įvykiai ir reakcijos į juos linkę kartotis ir ateityje. Statistiniai metodai gal ir nėra idealiausias matavimo metodas, bet taip sakoma ir apie demokratiją, kad kol kas žmonija nieko geriau nesugalvojo.

Lentelėje pateikiami dažniausiai naudojami rizikos matai. Pats populiariausias yra standartinis nuokrypis, dar vadinamas kintamumu (angl. volatility). Jis parodo investavimo rezultato sklaidą (išsibarstymą) nuo vidurkio. Kuo kintamumas/standartinis nuokrypis yra mažesnis, tuo investavimo grąža bus dažniau artimesnė vidurkiui, o investicijos rezultatai labiau prognozuojami. Kuo kintamumas didesnis, tuo rezultatai tampa sunkiau nuspėjami ir gali kisti didesnėse ribose, todėl investicija yra rizikingesnė.

Pavyzdžiui, trumpalaikių JAV vyriausybės vertybinių popierių kintamumas yra apie 1%, tuo tarpu akcijų kintamumas yra apie 15%, t.y. akcijų rizika yra 15 kartų didesnė nei obligacijų. Lengvai suprantame, kad jeigu šios abi investicijos duotų vienodą grąžą, rinktumėmės investicijas su mažesniu kintamumu, tuo pačiu ir rizika. Tačiau gyvenime tokių lengvų pasirinkimų retai pasitaiko.

Grąža įvertinus riziką

Paprastai sakant – tai grąža tenkanti rizikos vienetui. Ši sąvoka atspindi investuotojų norą gauti grąžą proporcingai atitinkančią prisiimtai rizikai.

Populiariausias tokios rizikos matas yra Sharpe rodiklis (angl. Sharpe ratio), pavadintas JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato W. F. Sharpe garbei. Jis apskaičiuojamas iš tikėtinos vidutinės grąžos atėmus grąžą be rizikos ir gautą rezultatą padalinus iš standartinio nuokrypio.

Kuo šis rodiklis didesnis, tuo investicija neša didesnę grąžą tenkančią rizikos vienetui. Pavyzdžiui, stabilių vidutinės trukmės obligacijų fondų Sharpe rodiklis dažniausiai svyruoja tarp 0.6 – 0.8, tuo tarpu akcijų fondų rodiklis gali kisti nuo 0.1 iki 0.6. Ribotos rizikos fondai, naudoja įvairias rizikos mažinimo priemones, kaip kad išvestiniai finansiniai instrumentai (angl. derivatives), pardavimas skolon (angl. short selling) ir panašiai, todėl jiems pavyksta pasiekti rodiklį viršijantį 1.

Sharpe rodiklis (SR) yra naudingiausias konstruojant investicinius portfelius. Pavyzdžiui, jeigu investicinį portfelį papildžius nauju instrumentu grąža ir SR padidėja, tai reiškia judame teisinga linkme, bet jeigu SR sumažėja, nors ir nauja investicija duoda didesnę grąžą, tai reiškia, kad didesnės grąžos pasiekėme prisiėmę neproporcingai daugiau rizikos, kas nėra racionalu.

Pasiekti didesnę grąžą rizikos vienetui padeda investicijos, kurių kainų pokyčiai nėra susiję, t.y. nekoreliuoja, arba dar geriau juda priešingomis kryptimis. Turint tokias dvi priešingas investicijas investiciniame portfelyje, vienos investicijos nuostolius kompensuoja kitos investicijos pelnas. Pavyzdžiui, standartinis akcijų ir obligacijų portfelis – jeigu tik iš akcijų sudaryto portfelio SR yra apie 0.3, tai į portfelį įtraukus 40% obligacijų, portfelio SR pakyla iki 0.4.

Be SR yra ir daugiau panašių rodiklių, kurie sušvelnina šio rodiklio netobulumus – Sortino, Treynor arba RoMaD. Jie ima domėn tik „blogą“ (t.y. nukreiptą į nuostolius) kintamumo pusę, nes SR atveju kintamumas vertinamas į abi puses vienodai remiantis teoriniu standartinio pasiskirstymo dėsniu. Šie rodikliai laikomi priimtinesni investuotojui, nes vidutinis investuotojas labiau baiminasi dėl nuostolių, negu dėl kainos svyravimų teigiama linkme.

Kiekvienas investuotojas gali pasirinkti jam labiausiai priimtiną rodiklį atsižvelgdamas į savo poreikius, tačiau svarbiausia yra nepamiršti, kad lyginti investavimo grąžas neįvertinus rizikos, tai tas pats kaip lyginti obuolius su apelsinais.

Iš praktinės pusės, investuotojui derėtų apsispręsti, kokio lygio rizika jam yra priimtina pagal charakterio savybes, finansinę padėtį ir investavimo tikslus. Ir tik tuomet lyginti siūlomus priimtinos rizikos investavimo produktus tarpusavyje pagal tikėtiną jų grąžą, o ne atvirkščiai. Taip elgiasi šių dienų investavimo profesionalai – jie varžosi kas pasieks didesnę grąžą su mažesne rizika, nes jas abi galima nesunkiai padidinti naudojant svertą. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Siekiant kuo vaizdingiau perteikti investavimo naudą, toliau pateiksime tris skirtingus variantus, kaip gali atrodyti kiekvieno iš Jūsų gyvenimas po 40 metų jei pradedate dirbti ir gauti pajamas būdami 25 ir tarkime kas mėnesį uždirbate 1000 eurų.

Pirmu variantu visą gyvenimą dirbate, bet absoliučiai viską ką uždirbate tą ir „pravalgote“. Antru variantu kiekvieną mėnesį sutaupote 10% nuo gaunamų pajamų, tačiau santaupų niekur neinvestuojate, tiesiog laikote „kojinėje“ arba einamojoje banko sąskaitoje. Na ir trečiu variantu, sukauptą sumą investuojate ir per 40 metų laikotarpį uždirbate 10% vidutinę metinę grąžą. Taigi, koks galutinis kiekvieno iš pateiktų variantų rezultatas ir kurioje vietoje norėtumėte būti Jūs?

Be abejo, apskaičiuoti pirmo varianto rezultatą yra labai paprasta – nebus taupoma, galiausiai nebus ir ką skaičiuoti.

Antro varianto rezultatą apskaičiuoti irgi ganėtinai paprasta, tiesiog reikia 100 eurų sumą (10% nuo kiekvieno mėnesio pajamų) padauginti iš mėnesių skaičiaus (per 40 metų iš viso bus 480 mėnesių). Taigi vien tik „susimokėdami sau“ sukaupsite 10% to, ką uždirbsite per visą savo gyvenimą – 48000 eurų. Bet kokiu atveju 48000 eurų jau yra geriau nei 0.

Tačiau trečiu atveju įvyksta stebuklas. Jei kiekvienais metais sutaupytą 10% pajamų investuosite ir per visą laikotarpį pavyks pasiekti 10% vidutinę metinę grąžą, tokiu atveju galutinė suma pasieks 530000 eurų! 530000 eurų yra net 11 kartų didesnė suma lyginant su 48000 eurų (suma sukaupta tiesiog taupant) ir netgi viršija tą sumą, kurią uždirbsite per visą savo gyvenimą.

Tikras stebuklas! Kaip tai įmanoma? Čia pasireiškia vadinama sudėtinių palūkanų galia, t.y. kai kiekvienais metais pelnas yra uždirbamas ne tik nuo pradžioje investuotos sumos, bet ir nuo prieš tai uždirbto pelno. Taigi, jei pelnas nėra išleidžiamas, o yra reinvestuojamas, tokiu atveju, praėjus maždaug 20 metų, galima pastebėti gana ženklų išsiskyrimą, kuris po to su kiekvienais metais tik didėja.

Todėl šioje vietoje reikėtų įsidėmėti labai paprastą taisyklę – kuo anksčiau pradėsite investuoti, kuo ilgiau tą darysite, kuo didesnę sumą atsidėsite kiekvieną mėnesį ir kuo didesnę grąžą sugebėsite pasiekti, tuo Jūsų galutinis rezultatas bus geresnis.

Galbūt mes ir negalime kontroliuoti to, kokią grąža sugeneruos mūsų pasirinktos investicijos, tačiau mes tikrai galime kontroliuoti tai, kada mes pradedame investuoti, bei kokias sumas atidedame kiekvieną mėnesį.

Tikimės, kad pateiktas pavyzdys bent jau privertė permąstyti Jūsų dabartinę situaciją ir pažvelgti į investavimą, kaip į ilgalaikį bei disciplinuotą procesą, kurio „vaisiai“ galiausiai gali būti labai saldūs. (Plačiau apie tai: Kaip kiekvienas iš mūsų gali tapti milijonieriumi?)

Obligacijos – stambiausia turto klasė

Kalbant apie pasaulinės finansų rinkos dydį galima rasti daug ganėtinai skirtingų vertinimų. Remdamiesi įvairiais šaltiniais mes pabandėme jį suskaičiuoti. Ką gi gavome? Pagal 2014 metų duomenis viso pasaulinio finansinio turto vertė siekė maždaug 180 trilijonų JAV dolerių. Didžiąją dalį – 53% arba daugiau nei 100 trln. JAV dolerių, sudarė „neįdomiosios“ obligacijos. Šis faktas neturėtų stebinti, nes į obligacijas daugiausiai investuoja profesionalūs investuotojai, tokie kaip šalių centriniai bankai, pensijų bei draudimo fondai, tarptautinės ir labdaros organizacijos ir pan., kurios kaip tik ir valdo daugiausiai pasaulio pinigų. (Plačiau apie tai: Skolos vertybiniai popieriai – obligacijos)

Antra didžiausia turto klasė būtų akcijos, kurios sudaro 37% viso pasaulio finansinio turto arba maždaug 70 trln. JAV dolerių. Kaip matome, nors akcijos ir yra gerokai populiaresnės tarp pradedančiųjų investuotojų, tačiau jų dalis bendrame viso pasaulio finansinio turto „pyrage“ yra mažesnė negu kad obligacijų. (Plačiau apie tai: Nuosavybės vertybiniai popieriai – akcijos)

Na ir galiausiai kalbant apie kitas kurto klases yra žinoma, kad pasaulinio investicinio nekilnojamo turto vertė galėtų būti apie 11 trln. JAV dolerių (be abejo, jei įvertintume visos pasaulio žemės ir visų pastatų kainas, tai labai tikėtina, kad gauta suma viršytų akcijų rinkos kapitalizaciją, tačiau reikia suprasti tai, kad didžioji dalis tokio turto nėra investicinis). Tuo tarpu aukso ir sidabro vertė siekia 7.5 trln. JAV dolerių.

Taigi, kaip matome, visiškai nekeista, kodėl akcijos ir obligacijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip pagrindinės ir vienintelės investavimo priemonės.

Kas įvyksta, kai investicinei įmonei pateikiate pavedimą pirkti ar parduoti finansinę priemonę?

Kai investicinei įmonei nurodote pirkti ar parduoti finansinę priemonę, Jūsų pavedimas turi būti vykdomas greitai, nuosekliai (ta tvarka, kuria įmonė gavo pavedimus) ir įvykdomas laiku. Jeigu dėl kokių nors priežasčių iškyla sunkumų pavedimą vykdyti tinkamai, investicinė įmonė apie tai turi informuoti.

Pirkdama ar parduodama finansines priemones, investicinė įmonė Jūsų pavedimus turi vykdyti taip, kad pasiektų geriausią rezultatą. Tai vadinama „pavedimų vykdymu geriausiomis klientui sąlygomis“.

Pirmiausia investicinė įmonė nustato pavedimo „vykdymo vietą“, t.y. vietą, kurioje vykdomas pavedimas užtikrintų Jums geriausią rezultatą. Tokia vieta gali būti vertybinių popierių birža, prekybos vieta, kita investicinė įmonė arba pavedimą gavusi investicinė įmonė.

Įmonė geriausią rezultatą gali užtikrinti atsižvelgdama į kelis veiksnius, pavyzdžiui, kainą, vykdymo sąnaudas, vykdymo greitį ir įvykdymo tikimybę.

Pagrindiniai veiksniai, į kuriuos įmonė turėtų atsižvelgti vykdydama Jūsų pavedimą, yra kaina ir bendros sąnaudos, t.y. bendras finansinis atlygis, kurį turėsite sumokėti už sandorio įvykdymą, įskaitant kainą ir visas kitas išlaidas.

Kokią informaciją turėtumėte gauti iš Jūsų pavedimus vykdančios investicinės įmonės?

Jums turi būti pateikiama informacija, kaip įmonė praktiškai pasiekia geriausių galimų rezultatų. Teikiant tokią informaciją, nurodoma:

• kaip įmonė nustato veiksnius, kurie yra svarbiausi užtikrinti geriausius rezultatus;
• kokias įmonė pasirenka pavedimų „vykdymo vietas“;
• kad Jums davus tam tikrą nurodymą, investicinė įmonė pirmiausia vadovausis juo, o ne laikosi savo politikos, numatančios geriausio rezultato užtikrinimą. Pavyzdžiui, jei Jūs nurodėte, kad sandoris turi būti vykdomas konkrečioje rinkoje, jis turi būti vykdomas joje, nors Jūs ir prarastumėte galimybę pasinaudoti mažesne kaina kitoje rinkoje.

Kokias gausite ataskaitas?

Jums nusipirkus ar pardavus finansinę priemonę, investicinė įmonė atsiųs pavedimo įvykdymo patvirtinimą, kuriame bus nurodyta pagrindinė informacija: finansinės priemonės pavadinimas, kaina, pavedimo data, įvykdymo laikas, bendra komisinių ir kitų mokesčių suma.

Jeigu investicinė įmonė Jūsų vardu valdo ir Jūsų investicijas, ji turėtų siųsti periodines ataskaitas, kuriose būtų nurodyta informacija apie investicijų vertinimą, bendrą komisinių ir kitų mokesčių suma, taip pat Jūsų investicijų vertės pasikeitimas per ataskaitinį laikotarpį. Iš investicinės įmonės gaunamų dokumentų kopijas reikėtų saugoti. (Plačiau apie tai: Investavimo rekomendacija)

Plačiau

Diversifikacija yra puiki investicinio portfelio optimizavimo priemonė: jei investicijų portfelyje yra keletas skirtingų investicijų, ir koreliacija tarp jų yra mažiau nei 1, tuomet bendra portfelio rizika bus mažesnė nei kiekvienos iš investicijų atskirai.

Praktikoje bemaž kiekviena investicijų pora turės mažesnę nei 1 koreliaciją (nors dažnai skirtumas bus nedidelis), o mažesnė koreliacija leidžia pasiekti geresnį investicijų portfelio rezultatą. Paprastai, kuo skirtingų investicijų portfelyje skaičius yra didesnis – tuo geresnė diversifikacija. Tačiau vien skaičiaus efektas yra ribotas: jei investuojama toje pačioje turto klasėje ir toje pačioje rinkoje, tuomet pirmieji investicijų skaidymai į keletą skirtingų vertybinių popierių bus itin efektyvūs, tačiau skaičiui didėjant, efektyvumas pastebimai mažėja, o pasiekus 20 priartėjama prie rinkos rizikos (apie ją skaityti žemiau).

Norint pasiekti efektyvesnę diversifikaciją reikia žiūrėti plačiau: skaidyti investicijas ne tik tarp skirtingų vertybinių popierių leidėjų, bet įtraukti ir kuo daugiau skirtingų turto klasių, kuo mažiau ekonomiškai vienas nuo kito priklausomų regionų ir pan. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Kuo platesnė diversifikacija, tuo geresnis investicinio portfelio rezultatas gali būti pasiektas. Portfelio rizikos sumažėjimas yra tolygus jo grąžos padidėjimui, nes visuomet galima į portfelį įtraukti rizikingesnių priemonių ir taip padidinti potencialią grąžą.

Fundamentalioji diversifikacija

Tai toks diversifikacijos tipas kuomet diversifikuojama į priemones, kurias tas pats faktorius veiktų skirtingomis kryptimis (siekiama, kad diversifikacija būtų neigiama).

Kaip pavyzdys galėtų būti naftos gavybos ir transporto kompanijų akcijos – pirmajai kompanijai naftos brangimas būtų teigiamas faktorius, o antrajai – neigiamas. Taip naftos kainų poveikį bendram portfeliui galima neutralizuoti, ar bent jau sumažinti iki priimtino lygio.

Diversifikuojama rizika (bei „rinkos rizika“)

Diversifikuojama rizika yra ta, kurią galima sumažinta didinant investicijų portfelyje skaičių. Tačiau investicijų skaičių didinant ir toliau pasiekiama riba, kuomet rizika nustoja mažėti. Toliau susiduriama su „rinkos rizika“ ir diversifikacija daugiau jokios vertės nebesukuria, nebent praplečiamos „rinkos“ ribos apimant daugiau rinkų ar turto klasių.

Šioje vietoje galima būtų išskirti du pagrindinius būdus. Pirmasis būdas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklesnis daugumai pradedančiųjų investuotojų, yra kai investuojama individualiai į asmeniškai atrinktas akcijas, obligacijas ar kitas finansines priemones.

Tačiau šiuo atveju individualiam investuotojui yra labai sudėtinga pasiekti „tikrąjį“ investicijų portfelio rizikos išskaidymą, nes retas kuris įsigis 100 ar daugiau skirtingų finansinių priemonių. Tokio investicijų portfelio suformavimas gali pareikalauti gana didelio pradinio kapitalo, jo administravimas „suvalgys“ labai daug laiko, o galutinė nauda gali būti mažai apčiuopiama.

Tuo tarpu antrasis variantas yra daug paprastesnis bei eiliniam investuotojui gerokai efektyvesnis – tai investavimas į investicinius fondus. Paklausite, kas yra tie investiciniai fondai?

Investiciniai fondai, kurie dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie gali būti investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones ar kitas finansines priemones bei jų derinius pagal iš anksto apibrėžtas taisykles. Pagal 2014 metų duomenis kaip tik didžiąją dalį pasaulio finansinių aktyvų būtent ir valdo investiciniai fondai – net 31 trilijoną JAV dolerių!

Investicinių fondų skirstymas

Daugumą investicinių fondų galima sugrupuoti į 3 tipus: akcijų, obligacijų ir mišriuosius. Toliau kaip tik smulkiau aprašysime kiekvieną iš paminėtų tipų.

Obligacijų investiciniai fondai pasižymi sąlyginai žemu rizikos laipsniu, mažesniais kainos svyravimais ir žema bei vidutine investicine grąža. Tokio tipo kolektyvinio investavimo subjektai tinkamiausi konservatyviems investuotojams, kurie nelinkę rizikuoti ar kuriems iki pensijos liko nedaug.

Akcijų investiciniai fondai pasižymi aukštu rizikos laipsniu, sąlyginai dideliais vertės svyravimais ir tikėtina didžiausia investicine grąža. Investuotojai, pasirinkę akcijų fondus, turi būti pasiruošę ženklioms kainų korekcijoms.

Na ir galiausiai mišraus tipo investiciniai fondai dažniausiai pasižymi vidutine rizika, plačiai išskaidytu investicijų portfeliu, vidutiniais kainų svyravimais ir vidutine investicijų grąža. Šis produktas yra tinkamiausias tiems investuotojams, kurie linkę prisiimti vidutinę riziką bei kurie siekia subalansuoto investicijų augimo.

Investicinių fondų privalumai

Kai jau žinome, kas tie investiciniai fondai bei kaip jie skirstomi, iš karto reikėtų paklausti, o kokia yra motyvacija investuoti naudojantis investiciniais fondais, o ne investuoti tiesiogiai?

Visų pirma tai infrastruktūra – kiekvienas investicinis fondas veikia pagal labai aiškiai bei griežtai aprašytas taisykles, kurios dažniausiai nurodomos fondo taisyklėse bei prospekte, turi konkrečią investavimo strategiją, kurią pastoviai peržiūri bei įgyvendina investicijų valdytojai, jie taip pat naudojasi analitikų bei maklerių paslaugomis, o kadangi valdo dideles pinigų sumas, tai ir informacija jiems yra lengviau prieinama, o prekybos mokesčiai mažesni.

Antras ir turbūt vienas iš pagrindinių motyvų, būtų diversifikacija. Ką tai reiškia? Apie diversifikavimą dar kalbėsime daug plačiau, tačiau trumpai tariant tai investicijų platus išskaidymas per regionus, šalis, sektorius ir pan. Kaip jau buvo minėta anksčiau, mažai tikėtina, kad individualus investuotojas asmeniškai investuos į 50 ar daugiau skirtingų bendrovių akcijų, tačiau standartiniam fondui tai yra visiškai normalu. O turėdamas daugiau pozicijų, fondas susimažina vadinamą sisteminę riziką ir vienos finansinės priemonės dideli nuostoliai neturės tokių neigiamų pasekmių viso portfelio rezultatams.

Trečias motyvas būtų prieinamumas, tai reiškia, kad nereikia turėti specifinių žinių bei didelių sumų, norint investuoti. Standartinį investicinį fondą galima įsigyti vos su 100 eurų suma (kartais užtenka ir 10 eurų), kai pavyzdžiui norint investuoti tiesiogiai į akcijas bei įsigyti ne vieną o tarkime 10 skirtingų pozicijų, gali prireikti mažiausiai 3000 eurų.

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažesnis motyvas yra likvidumas. Fondo vienetų savininkas, t.y. investuotojas, turi galimybę bet kada parduoti savo turimus fondo vienetus, ir dažniausiai tą gali padaryti kiekvieną darbo dieną, o esant normalioms rinkos sąlygoms fondo valdytojas pinigus investuotojui perveda kelių dienų bėgyje.

Tačiau kalbant apie investicinius fondus reikia žinoti, kad ir jie nėra visi vienodi. Visų pirma juos galima grupuoti į aktyviai ir pasyviai valdomus (kitur dar vadinamus tradiciniais ir indeksiniais). (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Taip pat galima investuoti į paprastuosius ir biržoje prekiaujamus investicinius fondus. Savo ruožtu biržoje prekiaujami investiciniai fondai gali tiek sekti tam tikrą indeksą, tiek būti valdomi aktyviai ir pan. Dėl visų šių skirtumų kyla elementarus klausimas: „Kuriuos iš jų yra geriau pasirinkti ir kodėl?“ (Plačiau apie tai: Paprastieji bei biržoje prekiaujami fondai)