Iš esmės yra dvi plačiai žinomos analizės rūšys:

• Fundamentalioji analizė.
• Techninė analizė.

Fundamentinė analizė yra paremta įmonės galimybių sukurti pinigų srautą vertinimu. Čia pagrindinis tikslas yra: įvertinti kiek investicija gali atnešti grąžos investuotojui ateityje remiantis generuojamu (ar galimai generuojamu ateityje) pinigų srautu. (Plačiau apie tai: Fundamentali analizė)

Tuo tarpu techninė analizė visiškai nesiremia jokiais įmonės finansiniais duomenimis ar makroekonominiais rodikliais. Techninė analizė remiasi išimtinai tik rinkos prekybos parametrais:

• Istoriniais kainų bei indeksų duomenimis (grafikais), įskaitant atidarymo ir uždarymo kainas, minimalias bei maksimalias prekybos kainas ir kt.;
• Prekybos apimtimi – apyvarta;
• Paklausos bei pasiūlos kiekiu.

Aišku, dabar techninė analizė visiškai kitokia, nei tuomet kai ji atsirado: pasikeitusios techninės galimybės bei tam pritaikytos programos gali atlikti didžiąją dalį darbo, taip artėjant prie genetinių algoritmų.

Ar techninė analizė iš tiesų veikia?

Tačiau esminis klausimas ar ši analizė duoda laukiamą rezultatą? Atsakymų į šį klausimą galite išgirsti tikrai labai įvairių. Dauguma rimtesnių investicijų verslo atstovų šią analizės rūšį ignoruoja, ir remiasi tik realiais finansiniais skaičiavimais, laikydami techninę analizę savotiškais finansų rinkos „burtais“ ar šarlatanizmu.

Žinoma, skaitant literatūroje galima dažnai sutikti vienos ir kitos teorijos įrodymų remiantis vienokių ar kitokių grafikų analize. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų: pasaulyje tūkstančiai akcijų, indeksų, valiutų porų, kurių grafikai brėžiami daugybę metų, tad beveik neabejotina, kad tarp daugybės duomenų pavyks atrinkti patogius, kurie patvirtins vienokią ar kitokią teoriją. Ne veltui sakoma, kad didžiausias melas – statistika.

Kita vertus, pačiais populiariausiais metodais naudojasi galybė prekiautojų, ir tokie metodai gali įgauti tam tikrą galią. Pavyzdžiui, kokie nors „pečiai“ signalizuoja, kad tam tikros investicijos kaina kris, ir didelė dalis prekiautojų bando savo turimą portfelio poziciją parduoti. Taip sukeliama papildoma pasiūla, kuri gali iššaukti trumpalaikį kainos kritimą.

Kodėl tuomet techninė analizė tokia populiari?

Techninės analizės populiarumą lemia daug sąlygų. Bet pirmiausia jos populiarumu suinteresuoti tie, kas finansų srityje (neskaitant kreditų segmento) reklamai skiria daugiausia lėšų. Tai Forex prekybos įstaigos ir panašios kontoros, kurių pagrindinis tikslas yra pritraukti tokius prekiautojus, kurie vieną dieną finansines priemones perka, o kitą jau parduoda. Dar geriau jei tai įvyksta tą pačią dieną. Tokie prekiautojai palieka daugiausia komisinių (vienokioje ar kitokioje formoje). Techninė analizė puikus būdas skatinti juos prekybai.

Bet kodėl žmonės turėtų tai tęsti, jei praranda pinigus? Logikos čia atrodo nedaug. Bet žmonės yra žmonės, ir dažniau vadovaujasi jausmais nei logika. Kurį laiką prekiaujant (nesvarbu kokiais metodais remiantis) visiems pasitaikys pelningų ir nuostolingų sandorių. Tačiau beveik visi žmonės linkę labiau prisiminti pozityvius, o ne negatyvius įvykius (kuriuos pasąmonė linkusi blokuoti), kas sukelia daugiau pasitikėjimo ateities veiksmams.

Taip pat daugelis žmonių iš prigimties yra linkę į misticizmą bei įvairių ženklų ieškojimą, kaip ir į azartą bei lošimą. Susiformavus tokiems įsitikinimams, pakeisti juos būna sudėtinga. Dažnai žmonės net ir reguliariai (neabejotinai būna ir sėkmingų periodų) prarasdami dideles pinigų sumas vis tiek tęsia savo užsiėmimą.

Bet juk taip pat sunku ir logiškai paaiškinti, kodėl dalis žmonių reguliariai užsuka į kazino.

Yra dvi esminės analizių rūšys:

• Fundamentalioji analizė – besiremianti finansiniais rodikliais.
• Techninė analizė – besiremianti biržos prekybos duomenimis. (Plačiau apie tai: Techninė analizė)

Vertybinių popierių fundamentinė analizė gana plati sąvoka, apimanti įvairias analizės teorijas ir metodus. Dauguma jų orientuojasi į vienokį ar kitokį akcijų vertinimo metodą. Žinomiausi jų yra šie du:

• Palyginamoji analizė.
• Diskontuotų pinigų srautų metodas. (Plačiau apie tai: Vertinimo metodai)

Paprasčiausia fundamentalią analizę apibūdinti teigiant, kad tai analizė, kuri remiasi rimtu (angl. fundamental) turtiniu pagrindu. Dažniausiai tai yra tam tikras esamas arba numatomas generuoti pinigų srautas. Taip pat gali būti nagrinėjami kiti apčiuopiami turtiniai rodikliai (turimas likvidus turtas ir pan.).

Koks metodas analizei bebūtų pasirinktas, jis reikalauja nemažai tikslumo ir kruopštaus darbo. Ne kiekvienas investuotojas gali tikrai teisingai ir tiksliai paskaičiuoti reikiamus rodiklius, o dar didesnė finansinė patirtis reikalinga norint juos teisingai interpretuoti ir padaryti reikiamas išvadas.

Kiekvienas sektorius, verslas,  kaip ir kiekviena įmonė turi savo ypatybių, kurias būtina suprasti naudojant fundamentinę analizę. Tas reikalauja daug specifinių žinių ir įgūdžių.

Ne mažiau  reikalingas ir makroekonomikos išmanymas. Sunku įsivaizduoti verslą, kuris būtų visiškai neveikiamas ekonominių ciklų ir makroekonominės aplinkos, su kuria tiesiogiai susijusi ir fundamentinė analizė. (Plačiau apie tai: Verslo ciklai)

• Lyginamoji analizė (palyginamosios vertės metodas) – palyginti paprastai ir greitai pritaikomas metodas, ir būtent dėl to pats populiariausias pagal naudojimo dažnumą. Nepaisant to, kad jis atrodo gan paprastas ir nesudėtingas, nepatyręs vertintojas gali padaryti tikrai daug klaidų.
• Diskontuotų pinigų srautų metodas – tai pat labai plačiai taikomas vertinimo metodas. Šis metodas paprastai naudojamas oficialiems dokumentams bei akcijų vertei nustatyti, kuomet vertinimą atlieka profesionalūs investuotojai. Tai gana sudėtingas ir daug darbo reikalaujantis metodas, tinkamas tik profesionalams.
• Atstatomosios vertės metodas – kiek rečiau taikomas metodas, ir reikalingas tuomet, jei dėl tam tikrų priežasčių pirmieji du nėra įmanomi. Šis metodas gali labiausiai nutolti nuo tikrųjų rinkos verčių, ir dažnai gali būti naudojamas įvairiais manipuliaciniais tikslais.

Nepaisant to, kad gali būti naudojami ir kiti metodai, paprastai jie yra kilę iš šių trijų. O vertinimo metodika atrodo patikimai tik tuomet, kuomet ji yra visuotinai pripažinta ir plačiai naudojama.

Verslo vertinimas yra ypatingai daug žinių bei finansinės patirties reikalaujantis darbas, ir tik aukščiausio lygio profesionalai gali tai atlikti su atitinkamu jautrumu bei tikslumu. Bene paprasčiausias ir greičiausiai atliekamas vertinimas yra naudojantis pirmuoju (palyginamosios vertės) metodu, tačiau norint pastebėti tarp turto objektų esančius skirtumus, taip pat reikia nemažai žinių bei patirties. (Plačiau apie tai: Funadamentali analizė)

Pagrindinės finansinės ataskaitos yra šios:

• Pelno (nuostolių) ataskaita – parodo įmonės pajamas bei sąnaudas, ir jų struktūrą per ataskaitinį laikotarpį. Taip pat nurodomas įmonės gautas pelnas ar nuostolis;
• Balansas – pateikia momentinę informaciją sudarymo datai apie įmonės finansinę būklę. Balanse galima rasti už kokią sumą įmonė turi turto, kiek yra įsiskolinusi, kokios jos gautinos sumos ir pan.;
• Pinigų srautų ataskaita – suteikia informaciją apie pinigų judėjimą įmonės pagrindinėje, investicinėje ir finansinėje veikloje (ši ataskaita rengiama tik didesnėms įmonėms).

Taip pat prie „metinių finansinių ataskaitų“ būtina nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, kuris detalizuoja finansinėse ataskaitose pateiktą informaciją.

Kas ir kada jas rengia?

Iš esmės visos įmonės (išskyrus: individualias, TŪB ir KŪB) privalo rengti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, remiantis „verslo apskaitos standartais“ ir pateikti jas registrų centrui elektronine forma. Ten jos už tam tikrą mokestį yra visiems viešai prieinamos.

Metinės ataskaitos turi būti paruoštos ir patvirtintos akcininkų susirinkimo per keturis mėnesius nuo fiskalinio laikotarpio (dažniausiai jis sutampa su kalendoriniais metais) pabaigos. Dar per 30 dienų nuo patvirtinimo jos turi būti pateiktos registrų centrui. Jei bendrovė atitinka nustatytus kriterijus (žr. žemiau), jog finansinės ataskaitos turi būti audituojamos.

Finansinių ataskaitų laikotarpiai ir tipai

Tačiau reikia nepamiršti, kad įmonių finansinė atskaitomybė gali būti ne tik metinė. Nors tik metinės ataskaitos yra privalomos biržoje nekotiruojamoms įmonėms. Tuo tarpu, jei įmonių akcijos ar obligacijos yra listinguotos biržoje, tokios įmonės turi rengti bei pateikti ir tarpines (ketvirtines) finansines ataskaitas (paprastai per du mėnesius), nors silpnai išvystytose rinkose ši taisyklė gali ir negalioti. Didesnės, net ir biržoje nelistinguojamos įmonės paprastai taip pat ruošia ketvirtines formas – savo reikmėms, arba to reikalauja kreditoriai, draudimo bendrovės.

Metinių ataskaitų fiskalinis laikotarpis bemaž visuomet sutampa su kalendoriniais metais. Kai kurios bendrovės, kurių verslas yra stipriai sezoniškas pasirenka nukelti savo fiskalinių metų pradžią, taip pagerindamos savo balanso rodiklius metinių ataskaitų pabaigai.

Šie dokumentai gali būti konsoliduoti arba ne. Jei įmonė turi dukterinių bendrovių, ji privalo ruošti ir konsoliduotą ataskaitą, iš kurios matytųsi visos įmonių grupės rezultatas. Būtent į konsoliduotus skaičius turėtų kreipti daugiau dėmesio investuotojai, analizuojantys bendrovę.

Auditas

Audituojamos būna tik metinės įmonių ataskaitos. Auditorių paprastai renkasi pati bendrovė (tvirtina akcininkų susirinkimas), ir jei įmonė nesiekia didinti savo vardo patikimumo, dažniausiai auditoriais pasirenkami pigesni bei lengviau sukalbami šios paslaugos teikėjai.

Kas privalo savo ataskaitas audituoti? Kitų bendrovių, ar UAB atitinkanti 2 iš šių kriterijų: (1) pajamos >3,5 mln. EUR, (2) turtas > 1,8 mln. EUR, (3) darbuotojų > 50, turi pasirūpinti, kad finansinės ataskaitos būtų audituojamos.

Tuo tarpu listinguojamos bendrovės turi keletą papildomų taisyklių dėl auditoriaus pasirinkimo, tačiau ir pačios dažniau renkasi garsesnes auditorių įmones: tai didina įmonės skaidrumą ir patikimumą.

Kur jas galima rasti?

Jei Lietuvos įmonių akcijos kotiruojamos biržoje, tuomet jų ataskaitas surasti nėra sudėtinga – jas galima visuomet rasti Nasdaq OMX interneto puslapyje, arba pačių įmonių svetainėse.

Jei įmonės nekotiruojamos, jos paprastai linkusios duomenis apie save slėpti. Vis tik, jų ataskaitas beveik visuomet (nors ir kiek pavėlavusias) galima rasti registrų centre, arba nusipirkti iš privačių atitinkamų paslaugų teikėjų (CreditInfo, CrefitReform ir pan.). Užsienio įmonių duomenis taip pat galima užsakyti, tik jos kainuoja gerokai brangiau.

Finansinių ataskaitų rinkiniai – kokios įmonės kokias finansines ataskaitas ruošia?

Nuo 2016 metų, priklausomai nuo įmonės dydžio, ji turi ruošti tokį finansinių ataskaitų rinkinį:

• Labai mažos (mikro) įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų: pajamos neviršija 0,7 mln. EUR, turtas neviršija 0,35 mln. EUR, darbuotojų skaičius neviršija 10) – privalo ruošti tik trumpą balansą bei trumpą pelno (nuostolio) ataskaitą.
• Mažos įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų: pajamos neviršija 8 mln. EUR, turtas neviršija 4 mln. EUR, darbuotojų skaičius neviršija 50) – privalo ruošti sutrumpintą balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą (pilną) bei aiškinamąjį raštą.
• Vidutinės įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų: pajamos neviršija 40 mln. EUR, turtas neviršija 20 mln. EUR, darbuotojų skaičius neviršija 250) – privalo ruošti balansą (pilną), pelno (nuostolių) ataskaitą (pilną), pinigų srautų ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą ir aiškinamąjį raštą. Taip pat privalomas metinis pranešimas.
• Didelės įmonės (atitinka bent 2 iš šių 3 kriterijų du metus iš eilės: pajamos viršija 40 mln. EUR, turtas viršija 20 mln. EUR, darbuotojų skaičius viršija 250) – privalo ruošti balansą (pilną), pelno (nuostolių) ataskaitą (pilną), pinigų srautų ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą ir aiškinamąjį raštą. Taip pat privalomas metinis pranešimas.

Plačiau

Diversifikacija yra puiki investicinio portfelio optimizavimo priemonė: jei investicijų portfelyje yra keletas skirtingų investicijų, ir koreliacija tarp jų yra mažiau nei 1, tuomet bendra portfelio rizika bus mažesnė nei kiekvienos iš investicijų atskirai.

Praktikoje bemaž kiekviena investicijų pora turės mažesnę nei 1 koreliaciją (nors dažnai skirtumas bus nedidelis), o mažesnė koreliacija leidžia pasiekti geresnį investicijų portfelio rezultatą. Paprastai, kuo skirtingų investicijų portfelyje skaičius yra didesnis – tuo geresnė diversifikacija. Tačiau vien skaičiaus efektas yra ribotas: jei investuojama toje pačioje turto klasėje ir toje pačioje rinkoje, tuomet pirmieji investicijų skaidymai į keletą skirtingų vertybinių popierių bus itin efektyvūs, tačiau skaičiui didėjant, efektyvumas pastebimai mažėja, o pasiekus 20 priartėjama prie rinkos rizikos (apie ją skaityti žemiau).

Norint pasiekti efektyvesnę diversifikaciją reikia žiūrėti plačiau: skaidyti investicijas ne tik tarp skirtingų vertybinių popierių leidėjų, bet įtraukti ir kuo daugiau skirtingų turto klasių, kuo mažiau ekonomiškai vienas nuo kito priklausomų regionų ir pan. (Plačiau apie tai: Investicijų portfelio diversifikavimas)

Kuo platesnė diversifikacija, tuo geresnis investicinio portfelio rezultatas gali būti pasiektas. Portfelio rizikos sumažėjimas yra tolygus jo grąžos padidėjimui, nes visuomet galima į portfelį įtraukti rizikingesnių priemonių ir taip padidinti potencialią grąžą.

Fundamentalioji diversifikacija

Tai toks diversifikacijos tipas kuomet diversifikuojama į priemones, kurias tas pats faktorius veiktų skirtingomis kryptimis (siekiama, kad diversifikacija būtų neigiama).

Kaip pavyzdys galėtų būti naftos gavybos ir transporto kompanijų akcijos – pirmajai kompanijai naftos brangimas būtų teigiamas faktorius, o antrajai – neigiamas. Taip naftos kainų poveikį bendram portfeliui galima neutralizuoti, ar bent jau sumažinti iki priimtino lygio.

Diversifikuojama rizika (bei „rinkos rizika“)

Diversifikuojama rizika yra ta, kurią galima sumažinta didinant investicijų portfelyje skaičių. Tačiau investicijų skaičių didinant ir toliau pasiekiama riba, kuomet rizika nustoja mažėti. Toliau susiduriama su „rinkos rizika“ ir diversifikacija daugiau jokios vertės nebesukuria, nebent praplečiamos „rinkos“ ribos apimant daugiau rinkų ar turto klasių.

„Hedge“ fondas gali būti tiek ir saugesnis už įprastinį investicinį fondą, tiek ir daug rizikingesnis, priklausomai nuo fondo stiliaus bei strategijos.

Plačiau

Kadangi šių fondų pavadinimas kilęs iš anglų kalbos žodžio „hedge“, kuris savo esme reiškia apsaugą bei rizikos apribojimą, gali susidaryti klaidinga prielaida, jog išvestinės priemonės šiuose fonduose naudojamos tik apsisaugojimui nuo rizikos.

Deja, realybėje tokių fondų rizika labai įvairi ir dažnai nėra lengvai suprantama. Būtent todėl ribotos rizikos fondai platinami tik profesionaliems investuotojams (individualūs asmenys labai retai atitinka šią kategoriją).

Šių fondų įvairovė pasaulyje labai didelė, ir jų tikslai būna ganėtinai skirtingi: jei vieni fondai siekia stabilizuoti investicijų grąžą, antri atvirkščiai – stengiasi ją maksimizuoti. Treti ieško neefektyvios rinkos suteikiamų galimybių ar apsiriboja tam tikromis turto rūšių ar sprendimų nišomis. Dauguma „hedge“ fondų taiko sėkmės mokestį (dažniausiai 20% nuo pelno).

Kadangi ribotos rizikos fondai tokie skirtingi, sunku juos apibendrinti. Visgi, net ir tos strategijos, kurios pasiteisino daugelį metų vieną dieną gali sužlugti (pvz. jei rėmėsi fiksuotu valiutos kursu, kuris vieną dieną buvo pakeistas) ir priversti investuotojus patirti didžiulius nuostolius ar prarasti visas investuotas lėšas.

Tokiems fondams taikoma mažesnė investuotojų apsauga, jie ne taip griežtai stebimi bei reglamentuojami. Dėl šių priežasčių būtent tarp tokių fondų dažniausiai pasitaiko užslėptos finansinės piramidės ar kitos finansinės aferos. (Plačiau apie tai: Stambiausios finansinės piramidės bei „ponzi“ schemos)

Plačiau

Perkant ar parduodant ETF fondus, dažniausiai mokami tokie patys komisiniai mokesčiai, kaip ir perkant ar parduodant tos biržos akcijas. Konkretūs tarpininkavimo mokesčiai priklauso nuo konkretaus tarpininko bei biržos (dažniausiai ETF’ais prekiaujama Londono, Frankfurto, Liuksemburgo bei New York’o biržose).

Biržose prekiaujami fondai dažniausiai būna indeksiniai. Kadangi įsigyti ETF fondus nesunkiai gali bet kuris investuotojas, ką buvo sunkiau padaryti su paprastais indeksiniais fondais, pastaraisiais metais jie išpopuliarėjo žaibiškai. (Plačiau apie tai: Paprastieji bei biržoje prekiaujami fondai)

Dėl savo privalumų, šie fondai yra itin patogus įrankis daugumai investuotojų:

• nedideli įsigijimo kaštai – nėra platinimo bei išpirkimo mokesčių (angl. load fee), mokamas tik komisinis už tarpininkavimą, kur konkurencija pakankamai efektyvi;
• maži administravimo mokesčiai – rodiklis žinomas kaip bendras išlaidų koeficientas (angl. total expense ratio – TER) šiems fondams yra nepalyginamai mažesnis nei tradiciniams investiciniams fondams, kas per ilgesnį laikotarpį gali turėti labai didelę reikšmę galutiniam rezultatui;
• didelis fondų pasirinkimas – ne visuomet iš vieno tarpininko sulauksite atitinkamą tradicinių fondų pasirinkimą;
• iš karto gaunama diversifikacija – tai pranašumas prieš atskirų akcijų pirkimą, nes norint nupirkti didelį kiekį akcijų užsienio rinkoje, komisiniai mokesčiai gali sudaryti nemažą sumą, pavyzdžiui, norint įsigyti 30 skirtingų kompanijų akcijas, jei minimalus mokestis už sandorį bus lygus 50 EUR, vien įsigijimo komisiniai bus 1500 EUR, ir dar tiek pat pardavimo komisiniai.

Be paprastų ETF fondų (kurie stengiasi identiškai sekti pasirinktą indeksą), taip pat populiarūs ir su išvestinėmis priemonėmis sukurti biržose prekiaujami fondai: „Ultra ETF“, „Short ETF“, „Ultra Short ETF“ ir pan. Tačiau į tokias priemones reikia investuoti kur kas atsargiau (arba iš viso neinvestuoti). Šie ETF fondai (Ultra, Short) nėra tradicinės investavimo priemonės todėl turėtų būti vertinamos ypač atsargiai.

Dividendų išmokėjimas

Dividendai yra puikiai žinomi kiekvienam investuotojui bei akcininkui (deja, ne visuomet, jei jis smulkusis akcininkas įmonėje, kurią kontroliuoja vienas asmuo, o įmonės akcijos nekotiruojamos biržoje). Kaip taisyklė, dividendai yra išmokami grynaisiais pinigais, išmokant juos vieną, ar du kartus per metus (seniau Lietuvoje buvo galima išmokėti tik vieną kartą, tačiau ši taisyklė nebegalioja). Kiekviena tos pačios klasės akcija išmoka vienodą dividendą tuo pačiu metu.

Įmonės vadovybė kiekvienais metais sprendžia kokia suma bus išmokama dividendais, o išmokėjimą patvirtina akcininkų susirinkimas. Paprastai lėšos akcininkams išmokamos tuomet, kai įmonė turi laisvų pinigų, arba nori pasiekti efektyvią kapitalo struktūrą.

Jokiu būdu nereiškia, kad įmonės turinčios skolų neišmoka dividendų, nes jie gali būti išmokami ir iš skolintų lėšų, jei taip pasiekiama efektyvesnė kapitalo struktūra. Žinoma, norint išmokėti dividendus akcininkams, reikia turėti pakankamai lėšų bei sukaupto pelno balanse.

Paprastai didžiosios (tarptautiniu mastu) kompanijos turi stabilią „dividendų politiką“, pagal kurią kiekvienais metais ir formuoja išmokas akcininkams. Tokiu atveju investuotojams yra lengviau įvertinti, kokios dividendų sumos jie gali tikėtis iš savo turimų investicijų į akcijas.

Jei kompanija nemoka dividendų – tai dar nebūtinai blogas ženklas investuotojui. Jei tokia įmonė yra sparčioje augimo fazėje, visiškai normalu, kad ji neišmoka jokių kapitalo išmokų, nes gali tuos pinigus panaudoti efektyviau – investuodama į sėkmingą verslą bei jo plėtrą.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje vietoje dividendų dažnai yra pasirenkamas kitas kapitalo išmokėjimo būdas – akcijų išpirkimas (angl. stock buyback), kuris priklausomai nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos gali būti efektyvesnis sprendimas.

Tuo tarpu Lietuvoje, bei panašiose besivystančiose rinkose, kur ypatingai stinga skaidrumo bei dėmesio smulkiesiems akcininkams, dividendinės išmokos puikiai parodo pagrindinių akcininkų požiūrį į įmonės valdymą bei kitus, smulkesnius akcininkus. Jei sėkmingai dirbanti įmonė, turinti lėšų bei sukaupto peno balanse, nesanti sparčioje augimo fazėje – nemoka dividendų, netaiko jokių akcijų išpirkimo programų ir nepateikia rimtų paaiškinimų – tai stiprus signalas smulkiesiems investuotojams privengti tokios įmonės.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Dividendų išmokėjimo koeficientas (angl. dividend payout ratio) parodo, kokia įmonės pelno dalis išmokama dividendais.

Dividendų išmokėjimo koeficientas = paprastųjų akcijų dividendai / įmonės grynasis pelnas

Šio koeficiento dydis gali būti labai įvairus ir priklauso nuo įmonės dividendų politikos bei požiūrio į lėšų grąžinimą akcininkams. Normalu, jei kompanija, esanti stabilioje fazėje, dividendais išmoka 30 – 70% savo pelno, likusią dalį investuodama į plėtrą. Išskirtiniais metais šis koeficientas gali viršyti ir 100%, tačiau išmokėti daugiau nei grynasis pelnas ilgą laikotarpį yra sunkiai įmanoma, nes kompanija pristigtų lėšų (ir baigtųsi balanse sukauptas pelnas).

Jei įmonė dividendų iš viso nemoka (kas reikštų „išmokėjimo koeficientas“ lygus nuliui), tai gali lemti kelios priežastys:

• įmonė neturi laisvų lėšų;
• įmonė visas laisvas lėšas investuoja į plėtrą;
• įmonė kaupia lėšas stambiai investicijai ar pirkiniui;
• įmonė vykdo akcijų išpirkimo programą (alternatyva dividendams);
• įmonės verslas yra cikliškas, ir grynieji pinigai kaupiami ruošiantis ciklo smukimui bei galimiems nuostoliams;
• įmonės vadovybė jaučiasi saugiau turėdama dideles grynųjų pinigų atsargas, tuo tarpu akcininkų poreikiai ignoruojami.

Dividendinis pajamingumas

Dividendinis pajamingumas (angl. dividend yield) yra akcijos rodiklis, parodantis dividendo, kurį akcininkas gauna iš tos akcijos, dydį lyginant jį su akcijos kaina biržoje.

Dividendinis pajamingumas = dividendai vienai akcijai / akcijos kaina

Investuotojui šis rodiklis yra ganėtinai svarbus, jei iš įmonės nesitikima labai spartaus augimo. Pajamingumas parodo kokios procentinės grąžos investuotojas iš savo investicijos gali sulaukti dividendų forma (taip pat reiktų nepamiršti valstybės mokesčių, kurie bus nuskaityti).

Daugeliu atveju aukštas dividendinis pajamingumas yra geras požymis, ir „dividendinėms akcijoms“ jis gali sudaryti 4 – 10% (priklausomai nuo sektoriaus, rinkos, infliacijos lygio) esant normalioms rinkos sąlygoms, priklausomai nuo kitų aplinkybių. Tuo tarpu sparčiai augančių kompanijų dividendinis pajamingumas paprastai būna tarp 0 – 3%.

Dividendų išmokėjimo tvarka

Paskutinė dividendų išmokėjimo diena (angl. ex-dividend date) – tai pirmoji diena, kai investuotojas jau nebepretenduoja į išmokamus dividendus. Būtent šią dieną akcijų kaina (ir vertė) nukrenta dydžiu, panašiu į išmokamą sumą.

Kurią dieną konkrečiai akcininkui dar priklauso kapitalo išmokos, priklausys nuo toje valstybėje taikomų taisyklių – dažniausiai tai diena, kai akcininkų susirinkimas patvirtina dividendų išmokėjimą (arba to susirinkimo metu paskirta data), tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad sandorio biržoje dieną nuosavybė iš karto nepereina, ir sandorio užbaigimas bei nuosavybės perleidimas užtrunka dar keletą dienų, priklausomai nuo tos vertybinių popierių biržos taisyklių.

Akcininkas pinigines lėšas į savo sąskaitą gauna gerokai vėliau (paprastai po kelių mėnesių nuo akcininkų susirinkimo sprendimo), kai įmonė imasi atitinkamų procedūrų. Kai kuriais atvejais, norint gauti dividendus užsienio investuotojui reikia atlikti papildomus veiksmus.

Dividendų apmokestinimas

Šių kapitalo išmokų apmokestinimas Lietuvoje buvo gan permainingas. Jei esate fizinis asmuo, nuo Lietuvos įmonių išmokėtų dividendų mokate 15% mokestį (anksčiau buvo 20%), kuris pinigams pasiekus Jūsų sąskaitą jau būna išskaičiuotas, kas būna pažymėta ir pažymose, skirtose pajamų deklaravimui.

(Nereikėtų painioti: dividendų mokestis ir pelno mokestis yra du skirtingi dalykai. Nuo uždirbto ikimokestinio pelno įmonės turi sumokėti 15% pelno mokestį, o nuo tos pelno dalies, kuri išmokama dividendais – nuskaičiuojama dar 15% dividendų mokestis).

Tuo tarpu užsienio įmonių dividendai būna apmokestinami ir kitos šalies tarifu. Tačiau tai priklauso nuo konkrečios valstybės mokesčių sistemos. Kiekviena šalis turi savo tarifą šiam mokesčiui, bei jų apmokestinimo tvarka užsienio gyventojams gali būti skirtinga. Finansų tarpininkai (FMĮ) pateikdami ataskaitas deklaracijai turėtų nurodyti, koks mokestis užsienio valstybėje nuo išmokėtos sumos jau buvo nuskaičiuotas.

Investuotojas, investavęs į užsienio bendrovių akcijas, deklaravęs savo pajamas, turi susimokėti ir „lietuviškąjį“ mokestį už dividendus gautus iš užsienio įmonių akcijų. Jei su ta šalimi yra sudaryta dvigubo apmokestinimo sutartis (bent jau su dauguma valstybių tokia sutartis yra pasirašyta), tuomet mokesčio du kartus mokėti nereikia: jei užsienio šalies tarifas mažesnis, tuomet reikia sumokėti skirtumą iki lietuviškojo mokesčio tarifo, o jei sumokėtas užsienyje mokestis didesnis nei priklausytų pagal lietuvišką tarifą, tuomet teoriškai, skirtumą galima susigrąžinti.

Tuo tarpu įmonių dividendų (kai įmonė moka juos savo akcininkei – motininei įmonei) mokesčių sistema yra kiek sudėtingesnė. Investiciniai fondai nuo gautų dividendų mokesčio nemoka.

IPO yra itin mėgiami investuotojų, nes dažnai po išplatinimo rinkoje akcijų vertė stipriai kyla (kartais prie to prisideda ir patys platintojai), ir netgi yra atskira investuotojų grupė “flipintojai”, kurie dalyvauja visuose prieinamuose IPO, ir akcijoms pasirodžius biržoje jas iš karto parduoda.

Žinoma, akcijų kaina po IPO gali tiek kilti, tiek ir smukti. Tiesa, IPO organizatoriai dažnai palaiko naujų vertybinių popierių kurso kilimą keletą pirmųjų dienų, tačiau to niekas niekada negali garantuoti. Iš esmės akcijų pirkimas IPO metu yra rizikingesnis nei pirkimas tų akcijų, kurios jau turi tam tikrą istoriją biržoje.

Žvelgiant iš investuotojo pozicijų, dalyvavimą IPO apsunkina ir tai, kad jei tai tikrai būna labai geros akcijos, už nedidelę kainą – tuomet susidomėjimas tokiu IPO būna milžiniškas, o tai garantuoja mažą akcijų alokaciją – ypač smulkiesiems investuotojams, nes paprastai akcijos parūpinamos didiesiems investuotojams.

IPO iš įmonės pozicijų

Įmonės savininkams akcijų platinimas taip pat yra naudingas, nes taip lengvai galima pritraukti kapitalo į įmonę išleidžiant naujas akcijas. Taip pat esami akcininkai gali nesunkiai parduoti savo turimas akcijas už rinkos vertę. Be to įmonės, kurių akcijos kotiruojamos biržoje turi geresnį įvaizdį, lengviau finansuojamos bankų, labiau mėgiamos darbuotojų.

Yra keletas privalumų, kuriuos suteikia buvimas biržoje:

• galima nesunkiai pritraukti akcinio kapitalo.
• buvimas biržoje didina bendrovės vertę.
• didėja įmonės skaidrumas, o tai didina darbuotojų, klientų, tiekėjų pasitikėjimą įmone.
• padidėja įmonės akcijų likvidumas.

Aišku, tiek IPO, tiek ir buvimas akcijų biržoje įmonei kainuoja nemažai lėšų. IPO rengėjas (akcijų platintojas) paprastai kaip mokestį paima keletą procentų nuo IPO vertės. Vėliau tenka mokėti mokestį akcijų biržai, taip pat gali tekti turėti papildomų darbuotojų, norint tinkamai pateikti visą informaciją biržai bei įtikti investuotojams.

Todėl, ne kiekvienai įmonei naudinga leisti savo akcijas į biržą – ji turi būti pasiekusi tam tikrą mastelį, kaip ir tam tikrą skaidrumo lygį.

Plačiau

Dažniausiai pasitaikantys valstybiniai vertybiniai popieriai yra obligacijos (ilgesnės nei vieneri metai). (Plačiau apie tai: Skolos vertybiniai popieriai – obligacijos) Valstybės taip pat išleidžia iždo vekselius (trumpesni nei vieneri metai). Lietuva palyginti nesenai atnaujino ir taupymo lakštų programą, kuri leidžia gyventojams tiesiogiai investuoti į Lietuvos vyriausybės vertybinius popierius.

Kaip ir kiekvienas fiksuoto pajamingumo vertybinis popierius, valstybių išleidžiami vertybiniai popieriai emisijos išleidimo sąlygose apibrėžia teises bei pareigas, tarp kurių svarbiausia:

• Vertybinio popieriaus nominali vertė bei valiuta.
• Vertybinio popieriaus galiojimo trukmė (išpirkimo data).
• Mokamos atkarpos (palūkanų dydis bei jų išmokėjimo dažnumas).
• Emisijos dydis, kitos sąlygos.

Vyriausybių vertybinius popierius galima įsigyti tiek pirminėje rinkoje (platinimo metu), tiek ir antrinėje. Pirminėje rinkoje jie platinami aukciono būdu, siekiant išleisti vertybinius popierius minimaliomis sąnaudomis (palūkanų požiūriu). Antrinėje rinkoje juos galima įsigyti iš finansų tarpininkų – finansų maklerio įmonių, įskaitant atitinkamas paslaugas teikiančius bankų padalinius.

Laikoma, kad vyriausybės vertybiniai popieriai yra saugiausios investicijos. Daugeliu atveju tai ir bus tiesa. Vis tik, reiktų nepamiršti, kad valstybių reitingai ir patikimumas gali turėti ženklių skirtumų. Tikrai skirsis Vokietijos ar Argentinos, ir Graikijos leidžiamų obligacijų patikimumas, taip pat skirsis ir jų siūlomas pajamingumas (grąža, kurios investuotojas gali tikėtis). (Plačiau apie tai: Ne visos obligacijos yra vienodos: obligacijų skaidymas pagal pelningumą ir riziką)

Teoriškai, valstybės bankrutuoti negali, tačiau istorijoje pakanka atvejų, kuomet investavusieji į vyriausybės obligacijas neatgavo visų ar dalies savo pinigų.

Taip pat yra didelis skirtumas, ar vyriausybė išleido obligacijas savo valiuta ar kita (euro-obligacijos), nes turėdama galimybę spausdinti pinigus, ji visuomet jų galės sukurti tiek, kiek reikia sumokėti obligacijų savininkams – tik ta valiuta jau bus nuvertėjusi.