Tačiau kalbėti apie grąžą nevertinant rizikos – tai tas pats, kaip lyginti obuolius su apelsinais, abu yra vaisiai, tačiau jų skonio ir kitos savybės skiriasi. Tačiau daugelis investuotojų visą dėmesį sutelkia tik į grąžą, o rizikos matą ignoruoja laikydami, kad visų investicijų rizika yra vienoda. Bet čia ir daroma didžiausia klaida. Neveltui šių dienų investavime viena svarbiausių sąvokų yra grąža įvertinanti riziką (angl. risk adjusted return).

Tokia grąža leidžia palyginti investicijas su skirtingu rizikos lygiu, nes praktikoje mes galime nesunkiai pasididinti riziką naudodami svertą – skolintus pinigus, tuo pačiu padidindami ir grąžą. Tą šiais laikais ir daro ribotos rizikos fondai (angl. hedge funds) – jie ieško investicijų ar jų kombinacijų su didžiausia grąža tenkančia vienam rizikos vienetui, o ją suradę sverto pagalba padidina rizikos laipsnį iki klientui priimtino lygio.

Netgi Warren Buffett naudoja savo draudimo kompanijų klientų įmokas kaip svertą, kuris padidina jo investicijų pelningumą akcininkams apie 1.5 – 2 kartus. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Tam, kad perprastume rizikai pritaikyto pelningumo sąvoką turėtume pasiaiškinti kaip matuojama investicijų grąža ir rizika.

Pirma dedamoji – grąža

Profesionalai naudoja daug apibrėžimų investicijų grąžai, t.y. investicijų pelningumui, apibūdinti iš skirtingų analizės kampų. Čia panašiai kaip ir fizikoje varža gali būti elektrinė, šiluminė, reaktyvioji, aktyvioji, pasyvioji ir t.t. Arba kaip chameleonas gamtoje – tas pats gyvūnas, bet skirtingai atrodo skirtingose aplinkose.

Taigi, pabandykime išvardinti kokios gi gali būti investicijų grąžos?

Kaip matome, lentelėje pateiktos tik dažniausiai naudojamos grąžos sąvokos, todėl labai svarbu kalbant apie grąžą įsitikinti apie kokią grąžą eina kalba. Nes dažniausiai investicinių produktų pardavėjai naudoja patraukliausią istorinę grąžą, kuri neįvertina nei investavimo kaštų, nei rizikos, nei kitų faktorių, kurie gali sumažinti tikrąją grąžą ateityje. Atskiri investuotojai besigirdami savo investicijų sėkme pasakoja apie vienos iš savo investicijų momentinę grąžą, o ne apie viso portfelio ilgalaikę grąžą, kuri dažnai gali būti ir neigiama, todėl tokių pagyrų nereiktų vertinti rimtai.

Dažniausiai mokslinių tyrimų ataskaitose naudojama metinė vidutinė geometrinė grąža, nurodant ar ji yra pakoreguota atsižvelgiant į infliaciją, kaštus, laikotarpį ir pan. Todėl lyginant tos pačios investicijos grąžas iš skirtingų šaltinių galime pastebėti ženklių skirtumų dėl skirtingo laikotarpio ar infliacijos įtakos. Pavyzdžiui, ilgalaikė JAV akcijų grąža skirtinguose mokslininkų darbuose svyruoja nuo 6 iki 10 ir daugiau procentų.

Grąža be rizikos (GBR)

GBR – tai trumpalaikių, iki vienerių metų, vyriausybės skolos vertybinių popierių grąža. Ji laikoma be rizikos todėl, kad teoriškai vyriausybė visuomet gali apmokėti savo skolas išleisdama naujus skolos popierius arba atspausdindama daugiau pinigų skoloms padengti. Taigi, ši teorija pagrįsta valstybės gebėjimu pasiskolinti, kuris priklauso nuo jos gebėjimo užtikrinti pinigų srautus biudžete, ir jos teisės spausdinti pinigus. Kaip demonstruoja Graikijos (ir kitų PIIGS salių) pavyzdys, praktikoje valstybė praradusi abu šiuos gebėjimus artėja prie bankroto ribos.

Grąža be rizikos finansų teorijoje yra atskaitos taškas skirtas matuoti visoms kitoms grąžoms, nes jeigu „nulinės“ rizikos grąža yra lygi nuliui (kas yra tiesa daugelio išsivysčiusių šalių atveju šiandienai), tai elementari logika sako, kad didėjant rizikai grąža turi irgi didėti. Kuomet GBR yra didesnė už nulį, tuomet ji atspindi vidutinės infliacijos lūkesčius bei centrinio banko požiūrį į ekonominio ciklo etapą. Centrinis bankas gali nustatyti palūkanas didesnes arba mažesnes už laukiamą infliaciją, priklausomai nuo siekiamo tikslo stabdyti ar spartinti ekonomikos augimą, taip pakoreguodamas GBR dydį. Kadangi skirtingose šalyse tiek infliacijos tiek ekonominiai lūkesčiai skiriasi, tai ir GBR kiekvienai šaliai ir jos valiutai yra skirtinga.

Lyginant skirtingų investicijų pelningumą būtina įvertinti GBR atimant ją iš investicijos grąžos tam, kad apskaičiuotume grąžą susijusią su rizika. Paprastai šis dydis yra vadinamas rizikos premija (angl. risk premium) – tai ir yra kompensacija už investuotojo patiriamą riziką. Logiškai galvojant ši rizikos premija turėtų būti tiesiogiai proporcinga rizikai, bet praktikoje taip būna ne visada, nes dėl psichologinių ir techninių paklausos/pasiūlos svyravimų konkrečiai investicijai rizikos premija ženkliai svyruoja, nors ilgalaikė rizika dažniausiai išlieka ganėtinai stabili. (Plačiau apie tai: Iš ko susideda bendra investicijų grąža?)

Antra dedamoji – rizika

Kas yra rizika? Psichologai sako, kad paprastam žmogui rizika yra sunkiai perprantama sąvoka, nes mes žmonės suvokiame pasaulį per jausmus ir pojūčius, o rizika yra tiesiog žodis. Todėl šis žodis skirtingiems žmonėms asocijuojasi su skirtingais jausmais – tai gali būti baimė, pavojus, neužtikrintumas, arba malonus jaudulys. Jausmai savo ruožtu sukelia skirtingas reakcijas – atsitraukti, vengti, stebėti iš šono ar pulti stačia galva vertinant riziką kaip galimybę pajausti jaudulį ar uždirbti. Todėl ir investuotojai tą pačią riziką vertina skirtingai, nes jie vertina per savo rizikos tolerancijos emocinę prizmę. Todėl vieniems investuotojams ta pati rizika gali atrodyti per maža, o kitiems per didelė.

Šių jausmų stiprumas taip pat keičiasi priklausomai nuo aplinkos, supančių žmonių palaikymo, žiniasklaidos ar autoritetų nuomonės ir panašių socialinių veiksnių. Tačiau jausmus išmatuoti yra labai sudėtinga ir jie ne visuomet atitinka tikrovę, ypač stresinėse džiaugsmo ar panikos situacijose.

Investavime rizikai matuoti naudojami statistiniai metodai, darant prielaidą, kad įvykiai ir reakcijos į juos linkę kartotis ir ateityje. Statistiniai metodai gal ir nėra idealiausias matavimo metodas, bet taip sakoma ir apie demokratiją, kad kol kas žmonija nieko geriau nesugalvojo.

Lentelėje pateikiami dažniausiai naudojami rizikos matai. Pats populiariausias yra standartinis nuokrypis, dar vadinamas kintamumu (angl. volatility). Jis parodo investavimo rezultato sklaidą (išsibarstymą) nuo vidurkio. Kuo kintamumas/standartinis nuokrypis yra mažesnis, tuo investavimo grąža bus dažniau artimesnė vidurkiui, o investicijos rezultatai labiau prognozuojami. Kuo kintamumas didesnis, tuo rezultatai tampa sunkiau nuspėjami ir gali kisti didesnėse ribose, todėl investicija yra rizikingesnė.

Pavyzdžiui, trumpalaikių JAV vyriausybės vertybinių popierių kintamumas yra apie 1%, tuo tarpu akcijų kintamumas yra apie 15%, t.y. akcijų rizika yra 15 kartų didesnė nei obligacijų. Lengvai suprantame, kad jeigu šios abi investicijos duotų vienodą grąžą, rinktumėmės investicijas su mažesniu kintamumu, tuo pačiu ir rizika. Tačiau gyvenime tokių lengvų pasirinkimų retai pasitaiko.

Grąža įvertinus riziką

Paprastai sakant – tai grąža tenkanti rizikos vienetui. Ši sąvoka atspindi investuotojų norą gauti grąžą proporcingai atitinkančią prisiimtai rizikai.

Populiariausias tokios rizikos matas yra Sharpe rodiklis (angl. Sharpe ratio), pavadintas JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato W. F. Sharpe garbei. Jis apskaičiuojamas iš tikėtinos vidutinės grąžos atėmus grąžą be rizikos ir gautą rezultatą padalinus iš standartinio nuokrypio.

Kuo šis rodiklis didesnis, tuo investicija neša didesnę grąžą tenkančią rizikos vienetui. Pavyzdžiui, stabilių vidutinės trukmės obligacijų fondų Sharpe rodiklis dažniausiai svyruoja tarp 0.6 – 0.8, tuo tarpu akcijų fondų rodiklis gali kisti nuo 0.1 iki 0.6. Ribotos rizikos fondai, naudoja įvairias rizikos mažinimo priemones, kaip kad išvestiniai finansiniai instrumentai (angl. derivatives), pardavimas skolon (angl. short selling) ir panašiai, todėl jiems pavyksta pasiekti rodiklį viršijantį 1.

Sharpe rodiklis (SR) yra naudingiausias konstruojant investicinius portfelius. Pavyzdžiui, jeigu investicinį portfelį papildžius nauju instrumentu grąža ir SR padidėja, tai reiškia judame teisinga linkme, bet jeigu SR sumažėja, nors ir nauja investicija duoda didesnę grąžą, tai reiškia, kad didesnės grąžos pasiekėme prisiėmę neproporcingai daugiau rizikos, kas nėra racionalu.

Pasiekti didesnę grąžą rizikos vienetui padeda investicijos, kurių kainų pokyčiai nėra susiję, t.y. nekoreliuoja, arba dar geriau juda priešingomis kryptimis. Turint tokias dvi priešingas investicijas investiciniame portfelyje, vienos investicijos nuostolius kompensuoja kitos investicijos pelnas. Pavyzdžiui, standartinis akcijų ir obligacijų portfelis – jeigu tik iš akcijų sudaryto portfelio SR yra apie 0.3, tai į portfelį įtraukus 40% obligacijų, portfelio SR pakyla iki 0.4.

Be SR yra ir daugiau panašių rodiklių, kurie sušvelnina šio rodiklio netobulumus – Sortino, Treynor arba RoMaD. Jie ima domėn tik „blogą“ (t.y. nukreiptą į nuostolius) kintamumo pusę, nes SR atveju kintamumas vertinamas į abi puses vienodai remiantis teoriniu standartinio pasiskirstymo dėsniu. Šie rodikliai laikomi priimtinesni investuotojui, nes vidutinis investuotojas labiau baiminasi dėl nuostolių, negu dėl kainos svyravimų teigiama linkme.

Kiekvienas investuotojas gali pasirinkti jam labiausiai priimtiną rodiklį atsižvelgdamas į savo poreikius, tačiau svarbiausia yra nepamiršti, kad lyginti investavimo grąžas neįvertinus rizikos, tai tas pats kaip lyginti obuolius su apelsinais.

Iš praktinės pusės, investuotojui derėtų apsispręsti, kokio lygio rizika jam yra priimtina pagal charakterio savybes, finansinę padėtį ir investavimo tikslus. Ir tik tuomet lyginti siūlomus priimtinos rizikos investavimo produktus tarpusavyje pagal tikėtiną jų grąžą, o ne atvirkščiai. Taip elgiasi šių dienų investavimo profesionalai – jie varžosi kas pasieks didesnę grąžą su mažesne rizika, nes jas abi galima nesunkiai padidinti naudojant svertą. (Plačiau apie tai: Kaip pasirinkti tinkamą investicijų portfelio turto alokaciją?)

Kas geriau pigūs obuoliai ar brangūs apelsinai?

Man asmeniškai labiau patinka nebrangūs apelsinai, bet kaip pamatysite toliau, žmonės kažkodėl dažniausiai perka brangius obuolius. Niekaip nesuprantu kodėl… tikriausiai čia rinkodaros stebuklai.

Kaip ir daugelyje gyvenimo sričių investavime yra amžina tema kelianti daug aistrų tarp investavimo profesionalų ir akademikų – kas yra geriau aktyvus ar pasyvus investicijų valdymas?

Ši diskusija tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį ir kaip visuomet yra dvi suinteresuotos pusės – tai aktyviai valdomų fondų valdytojai, kurie stengiasi pasiteisinti dėl didelių valdymo mokesčių ir indeksinių fondų valdytojai, kurie sako, kad pigi prekė nebūtinai yra bloga.

Kad geriau suprastumėme priešpriešą, turime apsibrėžti sąvokas.

Pasyvus investavimas arba indeksavimas

Pasyvus investavimas dažniausiai yra prilyginamas investavimui į rinkos vidurkį, dar kitaip vadinamą rinkos indeksą, kuris apima visų rinkoje dalyvaujančių bendrovių vertybinius popierius (pvz. akcijas), paskirstytus pagal išleistų vertybinių popierių rinkos vertę (kapitalizaciją). Kiekviena pasaulio birža turi savo indeksą, atspindintį pagrindinių akcijų prekiaujamų toje biržoje sąrašą. Tikriausiai ne kartą spaudoje matėte S&P 500 – tai JAV 500 didžiausių bendrovių, DAX – tai Vokietijos didžiausios bendrovės, Nikkei – Japonijos, FTSE 100 – Jungtinės karalystės 100 didžiausių bendrovių indeksas.

Taigi, pasyvus investuotojas tiesiog perka investicinio fondo vienetus, o fondas savo ruožtu nuperka ir laiko įmonių akcijas įtrauktas į tą indeksą. Tokiu būdu yra siekiama maksimaliai sumažinti investavimo kaštus, nes portfelio sudėtis keičiama ne dažniau kaip kartą per ketvirtį (ar pusmetį) ir tik tuomet, jeigu įvyksta pasikeitimų indekso sąraše. Tokiu būdu pasiekiamas minimalus fondo valdymo mokestis tesiekiantis 0.1 – 0.6% per metus.

Aktyvus investavimas

Kaip pastebėjau, dagelis pradedančiųjų investuotojų mano, kad aktyvus investavimas yra dažnas investicijų pirkimas – pardavimas. Tačiau profesionalūs investuotai tai tiesiog vadina prekiavimu (angl. trading). Prekiavimas yra visokeriopai skatinamas ir propaguojamas brokerių, nes jis generuoja jiems solidžius komisinius. Ir kaip jau anksčiau, teigiamų rezultatų pasiekia tik 1 – 2% geriausiųjų, likusieji gyvena viltimi sukurti savo pelningą prekiavimo sistemą, kuri prilygtų pinigų spausdinimo mašinai su „amžinuoju“ varikliu. Primena mokslo fantastiką, ar ne? (Plačiau apie tai: Ar pasitikėjimas savimi padeda investuoti?)

Jeigu apibrėžti pasyvų investavimą yra gana paprasta, tai apibrėžti aktyvų kitaip kaip: „visa kas liko“ būtų sunku. Pagrindinis aktyvaus investavimo bruožas yra siekis aplenkti rinką, t.y. indeksą. Aktyvaus investavimo atstovais save laiko daugiau nei 90% investicinių fondų, tai galima pamatyti pagal mokestį, imamą nuo valdomo turto vertės, jeigu jis didesnis negu 0.5 – 0.6% per metus, reiškia fondas turėtų būti aktyviai valdomas. Kitu atveju jus bando apgauti ir žodį aktyvus naudoja daugiau marketingo tikslais.

Aktyvų investicinį fondą galime apibūdinti kaip fondą, kurio valdytojai įvairiais jiems prieinamais būdais stengiasi pagerinti fondo pelningumą parinkdami investicijų sudėtį, ją keisdami ir tobulindami. (Plačiau apie tai: Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius)

Ko gero aktyviausi iš aktyvių fondų yra privataus kapitalo (angl. private equity) fondai, kurie ne tik aktyviai pasirenka į kurias bendroves investuoti, bet ir aktyviai dalyvauja tobulindami šių bendrovių veiklą – samdo vadovus, optimizuoja kaštus, padeda plėsti pardavimus į naujas rinkas ir aktyviai derasi parduodami įmonę naujiems savininkams. Tai aktyvus investavimas tikrąja to žodžio prasme.

„Daugiarankiai plėšikai“

Tačiau didžiausia aktyvių fondų grupė yra “užslėpti indeksuotojai” (angl. closet indexers), remiantis skirtingų tyrėjų duomenimis skirtingose šalyse jų yra nuo 25 iki 50% tarp visų save aktyviais deklaruojančių fondų.

Šie fondai paprastai investuoja remdamiesi kokiu nors indeksu, bet save pristato kaip aktyviai valdomus, nes jie siekia aplenkti indekso grąžą 0.1 – 0.2% per metus lengvai nukrypdami nuo indekso sudėties, nes ženklesni nukrypimai neša riziką atsilikti nuo indekso. Tačiau šių fondų imami mokesčiai skiriasi keleriopai. Pavyzdžiui, pasyvus indeksinis fondas paprastai taiko 0.1 – 0.2% mokestį nuo valdomo turto per metus, kuomet save vadinantis aktyviu fondas taiko 1 – 2% metinį mokestį, kas yra 10 kartų daugiau.

Tokių fondų yra daug tarp didelių gerai žinomų bankų, kurie investuoja ne į produktų kūrimą, bet į reklamą ir jos kiekį. Tokiu būdu jiems pavyksta parduoti obuolius už apelsinų kainą. Praėjusiais metais keletas JAV pensinių fondų ir Švedijos investuotojų, teismams pateikė ieškinius tokiems fondams, dėl apgaulingos reklamos ir apgaulingos mokesčių struktūros. Kaip pastebėjo dienraštis Financial Times vien Jungtinėje Karalystėje ekspertų vertinimu potenciali žala klientams yra skaičiuojama apie 3 milijardus svarų sterlingų permokėtų valdymo mokesčių. Panašu, kad bręsta naujas skandalas.

Daug būdų siekti didesnės laimės/grąžos

Kita didelė grupė, skirtingai nuo pirmosios, siekianti ženkliau aplenkti rinką, tai vertės investuotojai (angl. value investors). Tai investuotojai, kurie nuolatos ieško nuvertintų arba neįvertintų akcijų, t.y. kurių kaina yra žemesnė negu investuotojo apskaičiuota įmonės vertė. Žymiausias šios šakos atstovas yra žiniasklaidos labai mylimas Warren Baffett ir jo mokytojas Benjamin Graham. (Plačiau apie tai: Kaip Warren Buffett tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje?)

Šis investavimo stilius yra matematiškai paprastas, nes įmonės apytikslią vertę galima nustatyti keletu matematinių veiksmų, tačiau yra labai sunkus emociškai, nes dauguma šių įmonių savo tikrąją vertę pasiekia tik po keleto metų nuo investicijos pradžios ir šių įmonių vardai retai kada papuola į pirmuosius spaudos puslapius ar vakaro žinias, todėl investuotojams nėra žinomi.

Kitas gan populiarus aktyvaus investavimo stilius yra augimo akcijos (angl. growth stocks), t.y. kai investuojama remiantis akcijos kainos augimu (angl. momentum). Tai stilius, pagrįstas lūkesčiais dėl puikios kompanijos ateities. Kompanijai net ne būtina dirbti pelningai duotuoju metu, bet yra labai svarbu, kad kompanijos pajamos sparčiai augtų, potenciali rinka atrodytų beribė, o konkurencija beveik nuline. Šiandien tai puikiai iliustruoja daugelio socialinių tinklų ar biotechnologijų įmonių akcijos, arba internetinės bendroves 2000 – aisiais metais. Šiame investavimo stiliuje yra labai svarbu įžvelgti madingas tendencijas vartotojų ir investuotojų tarpe, taip kuo anksčiau nuspėjant kompanijų vardus vertus dėmesio ir investuotojų pinigų. Tačiau daug svarbiau yra laiku pasitraukti iš šio „surask kvailesnį už save“ žaidimo, kuomet kompanijos akcijų kaina paržengia visas racionalių lūkesčių ribas.

Sekanti aktyvaus investavimo specializacija, kuri tyrėjų duomenimis pasiekė apčiuopiamų ilgalaikių rezultatų, yra mažų įmonių akcijos (angl. small-cap). Tai iš tiesų daug laiko sąnaudų reikalaujanti sritis, kaip kad rankinis mezgimas ar kita neautomatizuota gamyba, nes informacija apie mažas įmones yra sunkiau prieinama bei jų bankroto tikimybė yra ženkliai didesnė, negu didelių įmonių, todėl yra būtina kruopšti atranka ir didelė diversifikacija. Tačiau keletas sėkmingai atrinktų įmonių gali sulaukti neregėtos sėkmės ir ženkliai pagerinti viso fondo rezultatus.

Vienas aktyvesnių investavimo būdų yra šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjantis aktyvistų investavimas (angl. activist investing). Tai hibridinis stilius, kuomet fondas nusiperka dažniausiai iki 10% biržoje kotiruojamos įmonės akcijų ir siekia aktyviai dalyvauti įmonės valdyme, kaip tai daro privataus kapitalo atstovai, siūlydamas savo atstovus į įmonės valdybą, teikdamas viešus siūlymus įmonės vadovybei koreguoti įmonės veiklą akcininkams naudinga linkme. Žinomiausi šio stiliaus atstovai yra Pershing Square Capital Management su Bill Ackman, arba Icahn Management su Carl Icahn  priešakyje. Jų filosofija yra pagrįsta tuo, kad didelės įmonės neturi tikrųjų šeimininkų, todėl vadovybė niekieno neprižiūrima tenkina savo, bet ne akcininkų, tikslus – dideli atlyginimai, darbas smagiame draugų rate iki pensijos ir pan.

Kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių

Vardijant toliau prieiname prie vis daugiau žinių ir patirties reikalaujančių investavimo stilių: tai „arbitražas“ kuomet ieškoma kainos neatitikimų tarp panašių instrumentų, „long/short“ kai vienos akcijos perkamos, o kitos pasiskolinus parduodamos, nes tikima „sugrįžimo prie vidurkio“ (angl. mean –reversion) teorija, kuri sako, kad jeigu turto kaina yra ženkliai nukrypusi nuo ilgalaikio vidurkio, ji anksčiau ar vėliau turėtų prie jo sugrįžti, „blogų skolų“ (angl. distressed debt) strategija, kai perkamos skolos su nuolaidomis; arba gelbėjamos bankrutuojančios įmonės (angl. turnaround) ir taip toliau.

Šios aukščiau išvardintos strategijos priskiriamos taip vadinamam „akcijų rankiojimo“ stiliui (angl. stock picking) arba „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up) kuomet „knaisiojamasi“ tarsi šieno kupetoje, kurioje yra virš 40000 įmonių akcijų, jeigu imsime viso pasaulio akcijų rinkas, ir bandoma surasti tuos dar nepastebėtus deimantus.

Kita priešingybė „iš apačios į viršų“ individualiam akcijų parinkimui yra „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down), t.y. kai analizė pradėdama nuo globalaus paveikslo makroekonominiame (angl. global macro) lygmenyje ir bandoma nuspėti, kur judės valiutų kursai, palūkanų normos, žaliavų bei akcijų kainos, ar atskiri pramonės sektoriai. Tokiu būdu yra ieškoma investavimo galimybių po visą pasaulį ir judama nuo vieno regiono prie kito.

Visi paminėti (ir nepaminėti) aktyvaus investavimo stiliai reikalauja daug ir kruopštaus analitinio darbo, bei žinių ir patirties (o dažnai ir sėkmės), tam kad atpažinti perspektyvias investicijas. Anksčiau šis analitinis darbas buvo atliekamas rankiniu būdu. Dabar jis praktiškai neįsivaizduojamas be kompiuterio pagalbos. Didieji fondai yra įdarbinę tūkstančius serverių, kurie realiame laike stebi naujus finansinius rodiklius, naujienas, kainos pokyčius ir gali priimti sprendimus pirkti ar parduoti tam tikras akcijas akimirksniu – tai vadinama algoritmine prekyba (angl. algorythmic trading). Skaičiuojama, kad apie pusę šiandienos prekybos pasaulio finansų rinkose sudaro kompiuterių inicijuota prekyba. Ji patraukli tuo, kad kompiuteriai neturi emocijų ir sprendimus priima neįtakojami blogo/gero oro ar šeimyninių konfliktų. Vienintelis trūkumas, kad jie negali patys savęs tobulinti, bent jau kol kas, taip dar labiau didindami savo pranašumus. Juos šiandieną tobulina matematikos, fizikos ir informacinių technologijų mokslo daktarai (kartais viskas viename asmenyje) ir fondų valdytojais vis dažniau tampa ne ekonomistai bet matematikai.

O gal galima kažką paprasčiau?

Dar vienas stilius, kuris negali būti priskirtas nei vienai nei kitai stovyklai tai strateginis turto paskirstymas, nes jį galima pavadinti pasyviai – aktyviu. Skirtingų tyrėjų duomenimis jis paaiškina apie 90% gaunamos investicijų grąžos, t.y. Jūsų portfelio pelningumas priklauso nuo jo sudėtinių turto klasių ir paskirstymo pagal jas. (Plačiau apie tai: Kaip valdyti asmeninį investicijų portfelį?)

Kaip moksliniai tyrimai rodo, ilguoju laikotarpiu yra svarbiausia teisingai pasirinkti turto klases ir jų proporcijas bei jas ne dažniau kaip kartą per ketvirtį perbalansuoti – pabrangusias turto klases pamažinti parduodant, o atpigusias padidinti perkant daugiau tam, kad pastoviai išlaikyti pasitrinktas turto proporcijas pagal savo siektiną ilgalaikę grąžą ir priimtiną investicijų rizikingumą. Tokiu būdu pasiekiamas balansas tarp rizikos ir grąžos. Tokį portfelį su minimaliais kaštais galima sukonstruoti naudojant ETF – biržose prekiaujamus fondus. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Aišku, daugelis pasakys, kad tuomet investavimas tampa nuobodus. O kas sakė, kad investavimas turi būti kaip Disneilendas?

Kaip dauguma tyrimų parodė, aktyvus investavimas tik tam tikrais periodais aplenkia pasyvų investavimą, tačiau ilgame laikotarpyje jam pralaimi jeigu įvertinsime visus kaštus ir atmesime sėkmingiausius 10% fondų. Taip 20 – 25% aktyvių fondų aplenkia rinką ir dažnai ženkliai, tačiau tik 2 – 3% iš jų tai daro ilgiau negu 1 – 2 metus iš eilės. Kaip akademikai iliustravo, geriausiai pasirodę fondai dažnai pakliūva tarp blogiausių pasikeitus aplinkybėms. (Plačiau apie tai: Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?)

Taigi, kaip visuomet ir investavime vienareikšmio atsakymo nėra, nes faktai rodo, kad stabiliai iš metų į metus pasiekti gerus rezultatus nepavyksta niekam – vienais laiko periodais, kai rinka stabiliai kyla, laimi pasyvūs, kitais laiko periodais, kai rinkose sumaištis, geriau sekasi aktyviesiems. Galiausiai tenka rinktis pagal savo charakterį: jeigu Jūs gyvenime esate aktyvus ir siekiate iššūkių – tikriausiai Jums prie širdies bus aktyviai valdomi fondai, tuo tarpu jeigu gerai jaučiatės neišsiskirdamas iš minios, tai pasyvus investavimas turėtų būti kaip tik Jums (kam remti ir taip prabangoje skęstančias įstaigas su gražiomis iškabomis).

Bet gyvenime dažnai būna taip, kad paprastus principus įgyvendinti realybėje nėra taip jau paprasta. Netgi didieji investuotojai, tokie kaip George Soros pripažįsta: „Rinka – tai chaosas…, o chaoso apskaičiuoti neįmanoma, jį galima nebent suvokti.“

Taigi, kaip ir chaoso teoriją matematikoje vieniems sekasi suvokti lengviau, kitiems tam reikia nemažai pastangų. Nors chaoso teorija aprašo savaime suprantamą reiškinį, kad mūsų aplinkoje yra sudėtingų sistemų, kuriose maži pradinių sąlygų pokyčiai įtakoja didžiulius pasikeitimus galutiniuose rezultatuose, kas daro ilgalaikius rezultatus sunkiai nuspėjamais.

Soros pastebėjo teisingai, kad investavimo aplinka yra chaotinė, t.y. sunkiai nuspėjama, bet mes vis tiek stengiamės ją nuspėti, nes to reikalauja mūsų žmogiška prigimtis – mes nemėgstame neužtikrintumo. Viskas tvarkoje, tik reikia nepamiršti, kad tokioje sistemoje rezultatai gali ženkliai skirtis nuo laukiamų, net neženkliai pasikeitus vienai iš sąlygų.

Kaip pavyzdžiui, Rusijos akcijų rinka prieš pora metų buvo perspektyvi auganti rinka, o prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje tapo niekieno nebemėgstama, o gal netgi nekenčiama rinka. Nors daugeliui Rusijos piliečių tai atrodo keistai, juk Rusija kare nedalyvauja, tai kodėl jos akcijos turėtų kristi!? Jiems tai atrodo kaip kažkokia „chaoso teorija“. Sunku suvokti.

Nuo teorijos prie praktikos

Kaip praktika rodo, ekonominius reiškinius mes galime nuspėti, bet tik su santykinai didelėmis paklaidomis. Būtent šios paklaidos ir įvardijamos investicinėje veikloje kaip rizika. Jos reiškia riziką, kad mūsų realus rezultatas gali ženkliai skirtis nuo prognozuojamo arba laukiamo.

Praktikoje rizika yra matuojama standartiniu nuokrypiu (angl. standard deviation) arba maksimaliu istoriniu praradimu (angl. maximum drawdawn). Standartinis nuokrypis parodo, kiek istoriniai rezultatai buvo nukrypę nuo vidurkio tiek į teigiamą, tiek į neigiamą pusę, o maksimalus praradimas parodo, kiek portfelis prarado nuo aukščiausio taško praeityje iki žemiausio taško, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms rinkose. Akivaizdu, jog kuo mažesnis nuokrypis nuo vidurkio ir kuo mažesnis maksimalus istorinis praradimas, tuo portfelis yra saugesnis.

Investavimo praktikai jau seniai pastebėjo, kad investuojant daugiau negu į vieną turto klasę pasiekiami stabilesni rezultatai (kaip toliau pamatysime ne būtinai pelningesni). Taip yra todėl, kad skirtingos turto klasės skirtingais ekonominio ciklo etapais elgiasi skirtingai. Pavyzdžiui, įmonių akcijos yra pelningiausios ekonominio pakilimo laikotarpiu, tuo tarpu obligacijos yra kaip saugus užutekis per krizes. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Taigi, krizės metu akcijų kainai krentant vyriausybės obligacijų kainos dažniausiai kyla taip kompensuodamos praradimus. Tačiau gerais laikais viskas vyksta priešingai – ekonomikai atsigaunant akcijų kainos kyla, o obligacijų kainos dažniausiai (bet ne būtinai, kaip kad vyksta pastaruoju metu) krenta arba kyla gerokai mažiau ir taip šios dvi turto klasės kompensuoja viena kitą. Tokiu būdu Jūsų investicinis portfelis patiria mažesnius vertės svyravimus – krizės metu nuostoliai būna mažesni, bet ir prieaugis gerais laikais būna mažesnis – tai ir yra kaina už portfelio stabilumą. Kaip sakoma: nemokamų pietų nebūna. Tuomet turint asmeniniame investicijų portfelyje šias dvi turto klases turime elementariausią diversifikavimo (išskaidymo) atvejį.

60/40

Modernios investicinio portfelio teorijos (angl. modern portfolio theory), už kurią amerikiečių ekonomistas Harry Markovitz 1990 metais gavo Nobelio ekonomikos premiją, pagrindu praktikai sukūrė taip vadinamą subalansuotą 60/40 portfelį, kurį investicijų patarėjai siūlo vidutinio amžiaus, vidutinio turtingumo ir vidutinio rizikos apetito investuotojui.

Tokiame portfelyje 40% portfelio sudaro valstybės obligacijos (paprastai 10 metų trukmės), o 60% apima didžiausių (paprastai JAV nes tai didžiausia akcijų rinka pasaulyje) kompanijų akcijos, pavyzdžiui S&P 500 sąrašas. Toks portfelis per paskutinius 100 metų sugeneravo vidutinę 8.4% metinę grąžą, kur obligacijos sugeneravo vidutiniškai po 5.6% kiekvienais metais, o akcijos beveik 2 kartus daugiau – 10.3% vidutinę nominalią grąžą (neatskaičius infliacijos, kuri sudarė apie 2.2% kasmet).

Šis klasikinis portfelis yra pats paprasčiausiais diversifikavimo pavyzdys ir yra dažnai naudojamas palyginimui naujai kuriamiems sudėtingesnės konstrukcijos portfeliams sudaromiems iš daugiau turto klasių. Kaip pamatysite toliau naudojant daugiau turto klasių galima sukurti sudėtingesnį portfelį, kaip kad dėliojant Lego kaladėles arba „puzzle“. Savaime aišku, jeigu sudėtingesnio portfelio grąža neaplenkia paprasto dviejų turto klasių portfelio, tai tie sudėtingumai yra nieko verti.

Kaip turėtų atrodyti idealus investicinis portfelis?

Į ši klausimą pabandė atsakyti amerikiečių investuotojas, fondų valdytojas Mebane Faber atlikdamas populiarių ir žinomų investuotojų investavimo strategijų analizę remdamasis paskutinių 40 metų rinkos informacija. Pagrindinių investavimo strategijų sudėtis ir rezultatai pateikiami žemiau esančioje lentelėje.

Taigi, pirmoji strategija pavadinta „amžinuoju“ portfeliu, buvo pasiūlyta apie 2000 metus amerikiečių finansų analitiko Harry Browne. Portfelio esmė paprastume – jis sudarytas tik iš keturių turto klasių nes autoriaus nuomone portfelyje verta turėti tik tas investicijas, kurios pasiteisina tam tikrais ekonominio ciklo etapais: pakilimo laikotarpiu – akcijos, defliacijos periodu – ilgalaikes obligacijos, dideles infliacijos periodais – auksas, o kriziniais recesijos periodais – grynieji pinigai. Jis siūlo investuoti į visas turto klases po lygiai t.y. skiriant po 25% savo investicinio portfelio arba kaip mokslininkai sako „naiviu“ principu t.y. nepagrįstu jokiais bandymais ir skaičiavimais siekiant geriausio (optimizuoto) varianto.

Šis portfelis pasiekė mažiausią nominalią grąžą per nagrinėtą paskutinių 40 metų laikotarpį – 8.8% kasmet, tačiau turėjo mažiausią riziką iš visų nagrinėtų portfelių – maksimalus praradimas buvo tik 12.7%. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip rizika yra tiesiogiai susijusi su pelningumu, o jūsų investicijų išskaidymas gali ženklai sumažinti nuostolių riziką. Tai galėtų būti neblogas investuotojų „tinginių“, nenorinčių prisiimti rizikos, portfelio pavyzdys, tačiau visiškai netiks norintiems investicijų grąža „aplenkti kaimyną“ ir dėl to pasiryžusiems maksimaliai rizikuoti. (Plačiau apie tai: Ilgalaikio investavimo strategija – “Amžinasis portfelis”)

Kitas žinomas investuotojas ir investicijų patarėjas, finansinių televizijų CNBC ir Bloomberg žvaigždė Marc Faber pasiūlė patobulintą “amžinojo” portfelio versiją pakeisdamas grynuosius pinigus investicijomis į nekilnojamąjį turtą, nes “amžinąjame” portfelyje pinigai veikia kaip balastas, ženkliai mažinantis investicijų grąžą. Dėl šio “patobulinimo” reikšmingai padidėjo portfelio pelningumas, bet kartu pastebimai padidėjo ir nuostolių rizika, nes nekilnojamasis turtas gana artimai atkartoja akcijų rinkos pokyčius. Tai akivaizdžiai parodo, jog ne visada papildomos turto klasės gerai diversifikuoja portfelį. Tam, kad pasiektume maksimalią diversifikaciją turto klasių kainų pokyčiai turi būti kuo mažiau susiję, o idealiame variante netgi elgtis priešingai. Kaip matome pavyzdyje su akcijomis ir obligacijomis pateiktame straipsnio pradžioje.

Ar galima dar geriau?

Vieni iš sėkmingiausių investuotojų praėjusį dešimtmetį buvo garsiausių JAV aukštųjų mokyklų tokių kaip Harward, Yale piniginių aukų fondai (angl. endowment fund), kurie valdo finansinės sėkmės pasiekusių absolventų paaukotas lėšas universitetui, bet nėra reguliuojami ar kitaip prižiūrimi Centrinio banko, nes valdo nuosavas lėšas.

Mebane Faber apibendrino šių fondų investicijas savo knygoje “Ivy portfolio” ir analizėje panaudojo supaprastintą portfelio variantą, eliminuodamas paprastam investuotojui sunkiai prieinamus instrumentus kaip privataus kapitalo fondai (angl. private equity), bei “apribotos rizikos” fondai (angl. hedge funds). Šiame portfelyje, skirtingai nuo prieš tai nagrinėtų, vietoje aukso naudojama apibendrinta žaliavų (angl. commodity) klasė, kuri apima ir naftą, ir metalus, ir žemės ūkio produkciją. Tačiau matome, jog toks turto paskirstymas neženkliai padidino pelningumą iki 9.9% per metus, bet labai ženkliai padidino riziką iki maksimalaus patirto nuostolio  -46%. Šiuo atžvilgiu rizikingesnės yra tik investicijos į akcijų rinkas.

Kitas investicijų valdytojas Mohamed El-Erian, valdęs Harward univesiteto finansinių aukų fondą, bei vieną didžiausių pasaulyje investicinių fondų kompanijoje PIMCO, siūlo dar labiau išskaidyti investicijas ženklią dalį portfelio skiriant besivystančių šalių akcijoms, kitų šalių obligacijoms, bei privataus kapitalo fondams ir alternatyvioms apribotos rizikos kapitalo investicijoms (lentelėje neįtraukta dėl ribotų galimybių investuoti neprofesionaliems investuotojams). Šis portfelis savo ilgalaike grąža aplenkė visus kitus nagrinėtus portfelius ir pasiekė 10.4% vidutinę grąžą su mažesne rizika negu paprastasis „Ivy“ portfelis. Tai yra geras pavyzdys, jog amerikiečiai apsiribodami tik investicijomis į JAV atsisako globalaus investavimo privalumų – didesnės grąžos su mažesne rizika. Tarp kitko, ši tendencija pastebėta ir kitose rinkose kaip Australija, Jungtinė Karalystė ir pan. Ten vietos investuotojai nenoriai investuoja į užsienio rinkas motyvuodami tuo, kad geriau pažysta savo šalies kompanijas. Kas dalinai pastebima ir Lietuvoje tarp kai kurių investuotojų. Tačiau panašu, kad ši tendencija nyksta su interneto amžiumi didėjant informacijos prieinamumui ir sklidimo greičiui. Juk šiais laikais JAV naujienas sužinome kartais greičiau negu vietines, jeigu naudojame pvz Twiter programėlę savo mobiliajame telefone.

Naujieji alchemikai?

Paskutiniu metu vyksta tarsi lenktynės tarp profesionalių investuotojų kas gi sukurs geresnį investavimo portfelį su kuo mažesne rizika ir pakenčiama ilgalaike grąža. Jie tarsi bando paneigti visų priimtą tiesą „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Tačiau, kaip rodo moksliniai tyrimai nuo tam tikro rizikos laipsnio rizikai ženkliai padidėjus ilgalaikė grąža didėja labai nežymiai, todėl tampa neracionalu prisiimti didesnę riziką dėl neženkliai padidėsiančios grąžos.

Didžiausio JAV apribotos rizikos kapitalo fondo Bridgewater valdytojas Ray Dalio su kolegomis pabandė išspręsti kliento pateiktą uždavinį: kaip pasiekti stabilią grąžą nepriklausomai nuo ekonominių svyravimų? Jie rėmėsi panašiais pastebėjimais kaip ir „amžinojo“ portfelio kūrėjas, bet būdami rizikos valdymo specialistais, nes prekybą finansų rinkose pradėjo apdrausdami įmones nuo žaliavų kainų neprognozuojamų pokyčių, uždavinį sprendė per kiekvienos turto klasės rizikos prizmę.

Jų nuomone net nerizikingą instrumentą, kaip kad vyriausybės obligacijos, galima paversti tokiu pat rizikingu kaip ir akcijos, panaudojant skolintus pinigus kaip savotišką svertą rizikai padidinti. Taip išsprendžiama 40/60 portfelio pagrindinė problema – kuomet kylančios obligacijų kainos pilnai nekompensuoja praradimų akcijų rinkose. Jie sukūrė rizikos pariteto (angl. risk parity) sąvoką, kurios esmė yra portfelio investicijas paskirstyti ne pagal nominalias vertes, kaip buvo daroma iki šiol, bet pagal nešamą rizikos dydį taip, kad viena rizika „gesintų“ kitą skirtingais ekonominio ciklo laikotarpiais.

Kaip matome lentelėje, Ray Dalio portfelis pasiekė mažiausią standartinį nuokrypį iš visų nagrinėtų portfelių ir vieną mažiausių istorinių praradimų, o tai reiškia mažiausią riziką. Tiesa, to kaina yra mažesnė grąža negu „kaimyno“  El-Erian, tačiau grąža yra didesnė negu „amžinojo“ portfelio su panašia investicijų rizika. R. Dalio šį portfelį pristato kaip vietą kur saugo savo pinigus skirtus jo turtų paveldėtojams ir aktyviai strategiją rekomenduoja kitiems turtingiems žmonėms ir labdaros organizacijoms gyvuojančioms iš investicijų prieaugio, nes prieaugis tampa lengviau prognozuojamas. Tai rodo jo tvirtą pasitikėjimą savo sukurta strategija. (Tyrime buvo panaudotas supaprastintas portfelio variantas – be sverto ir kai kurių turto klasių, sunkiai prieinamų neprofesionaliems investuotojams)

O kur yra „aukso vidurys“?

Dažnas perskaitęs aukščiau pateiktus pastebėjimus tikriausiai paklaustų, o kur gi yra tas viduriukas – vidutinė grąža su vidutine rizika? Atsakymas paprastas – tai ir yra visa pasaulio finansinė rinka – kurią sudarytų pasaulio akcijos – 36.3%, vyriausybių obligacijos – 32%, įmonių obligacijos – 20%, nekilnojamas turtas – 5.1%, privataus kapitalo fondai 3.6%, besivystančių valstybių skola 3%. Tiek teorijoje tiek praktikoje šis investicinis portfelis atspindės vidutinę grąžą su vidutine rizika visais ekonominio ciklo etapais. Ar tai optimaliausias portfelis? Kaip tikriausiai pasakytų A. Einšteinas „tai reliatyvu“:

TAIP – jeigu nenorite atsilikti nuo kitų, bet ir nenorite nieko aplenkti, t.y. gerai jaučiatės minioje kaip kad daugelis sangvinikų.

NE – jeigu jūsų rizikos tolerancija yra mažesnė negu vidutinė ir prioritetą atiduodate saugumui, o ne pelnui; arba jūsų ambicijos yra didesnės ir jos nusveria rizikos baimę, ir jūs gyvenime sekate „viskas arba nieko“ formule.

Pastarajam atvejui tikriausiai tiktų W. Baffett – daugiausiai iš investicijų uždirbusio žmogus pasaulyje portfelio pavyzdys – viską investuoti į įmonių akcijas, kurių veiklą gerai supranti ir jų niekada neparduoti, nes kaip sakė JAV naftos magnatas J. Rockefeller paklaustas kas jam suteikia didžiausią laimę – jis atsakė trumpai „Dividentai“. Taigi didesnė investuotojo laimė gali būti tik dar didesni dividendai. Sėkmės investuojant! (Plačiau apie tai: Investavimas į aukšto dividendinio pajamingumo akcijas)

Kaip rašėme praėjusiame straipsnyje (Visą straipsnį rasite čia: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?) ekonomika auga ciklais, kur kiekvienas ciklas turi keturias fazes kurias galime palyginti su metų laikais: pakilimas (pavasaris), bumas (vasara), lėtėjimas (ruduo), recesija (žiema). Kiekvienoje ciklo fazėje atskiros investicinio turto klasės auga skirtingai. Pamėginkime panagrinėti šias klases atskirai.

Pakilimas

Ekonomikai atsigaunant po recesijos pasirodo pirmieji optimizmo daigeliai, taigi įmonės ir vartotojai nors dar gyvena taupymo dvasia, yra priversti investuoti tam, kad atnaujinti labiausiai morališkai bei fiziškai nusidėvėjusias darbo priemones, o tai dažniausiai būna greičiausiai nusidėvinčios priemonės – kompiuteriai, programinė įranga, smulki buitinė technika – vienu žodžiu technologijos. Keisti šias priemones taip pat verčia sparti technologijų kaita. Todėl IT technologijų, puslaidininkių pramonės įmonės paprastai atsigavimo laikotarpiu auga greičiau negu kitos pramonės šakos.

Vartotojų nuotaikoms gerėjant jie pradeda sau leisti vieną kitą malonią smulkmeną, todėl atsigauna drabužių, avalynės, kosmetikos pardavimai tuo pačiu gerindami mažmeninių prekybininkų rezultatus.

Šio ciklo pradžioje taip pat verta pasidomėti ženkliai nuvertėjusiomis akcijomis, nes ciklinių sektorių bendrovės, kurios išgyveno iki recesijos pabaigos greičiausiai patiria mažesnę konkurenciją dėl bankrutavusių konkurentų (kaip tai nutiko bankų, automobilių gamintojų, statybos sektoriuose po praėjusios krizės). Apskritai atsigavimo fazėje akcijos ir įmonių obligacijos aplenkia kitas turto klases – valstybių obligacijas, žaliavas, nekilnojamąjį turtą ir pan.

Bumas

Ekonomikai įsibėgėjant tiek įmonių vadovai, tiek vartotojai vis labiau atveria pinigines stambesniems pirkiniams, todėl įrengimų, lėktuvų, automobilių ir kitos įrangos gamintojai gauna vis daugiau užsakymų, tad šių įmonių akcijos auga sparčiau negu kitų.

Vartotojai savo ruožtu pradeda dairytis naujų šaldytuvų, skalbimo mašinų, indaplovių ir panašių taip vadinimų „baltųjų daiktų“ (angl. white goods) bei stambesnės audio – video technikos. Taip pat pamažu atsigauna nekilnojamojo turto rinka ir yra pats laikas pirkti nekilnojamąjį turtą.

Ekonomikai pilnai įsibėgėjus atsigauna daugelis cikliškų pramonės sektorių, kurių gaminama produkcija turi ilgesnį 5 – 10 metų tarnavimo laikotarpį. Papratai ciklo aukščiausią tašką žymi rekordiniai įmonių pelnai, kurie skatina naujas didelio mąsto investicijas, kurios neapseina be statybų. Nuo įmonių neatsilieka ir gyventojai, norintys pagerinti gyvenimo sąlygas, taip prasideda statybų bumas. Taigi statybų įmonės išgyvena geriausius laikus. Kas blogiausia, politikai šiuo metu irgi nenori atsilikti ir daro nepamatuotas investicijas į nekilnojamą turtą taip dar daugiau įpildami žibalo į ir taip karštą statybų sektorių, vietoje to, kad palaukti kol ateis recesija ir statybų kainos nukris.

Kadangi visi gamybiniai pajėgumai, žmogiški ir gamtos resursai riboti ir jų negalima staiga padidinti, taigi gamintojai pradeda kelti kainas, nes paklausa tampa didesnė už galimą pasiūlą trumpuoju laikotarpiu. Tai bene vienintelė ciklo fazė kuomet galima gerai uždirbti investuojant į žaliavas.

Lėtėjimas

Kylant kainoms auga infliacija ir centriniai bankai imasi kelti palūkanas tam kad pristabdyti ekonominį augimą, t.y. kad ekonomika neperkaistų. Kylant bazinėms palūkanoms investicijos į ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) tampa nuostolingos. Taip pat kylant palūkanoms vis mažiau investicinių projektų tampa patrauklūs dėl to mažėja pramonės investicijos ir skolinimasis, taip prasideda lėtėjimo fazė.

Šioje fazėje sunkiau pradeda sektis mažoms įmonėms, todėl jų akcijų kainų augimas sustoja pirmiausiai, taigi jas ir reikėtų parduoti greičiausiai ir vengti naujų investicijų į augimo sektorius. Tačiau maisto, higienos, farmacijos prekėms paklausa išlieka ganėtinai stabili netgi ekonomikai lėtėjant – todėl šie sektoriai vadinami gynybiniais (angl. defensive). Kiti sektoriai neprarandantys pajamų yra elektros, šilumos gamintojai ir tiekėjai, iš dalies telekomai. Šių sektorių akcijos, jeigu ir ženkliai nekyla, turi mažiau rizikos kristi negu cikliški sektoriai.

Centriniams bankams nustojus kelti palūkanas patrauklios tampa ilgalaikės vyriausybių obligacijos. Mažėjant paklausai bei blogėjant nuotaikoms daugelis aktyvių investuotojų stengiasi atsikratyti cikliškų pramonės įmonių akcijų, nekilnojamo turto, žaliavų investicijų. Ir kuomet visi tai daro vienu metu visų rizikingų turto klasių kainos pradeda kristi su kiekviena diena greičiau – taip biržose kyla panika, o panika dar labiau greitina kainų kritimą. Tačiau saugių investicijų kaip aukštos kredito kokybės valstybių obligacijos kainos kyla – tai ir yra viena geriausių investicijų panikos laikotarpiu.

Recesija

Taip ateina ekonominė žiema – recesija. Recesijos metu gryni pinigai yra karalius (angl. cash is a king). Tai bene vienintelis laikotarpis, kuomet investuotojai prisimena, kad grynieji pinigai taip pat yra investicinio turto klasė, nes recesijos metu sekančią dieną būtinai rasite ką galima nusipirkti pigiau negu vakar dėl ženkliai krintančių akcijų, nekilnojamojo ir kito turto kainų.

Paprastai įsibėgėjus recesijai, ne jos pradžioje, galima investuoti į bet kurią turto klasę ir iš jos anksčiau ar vėliau uždirbtumėte, tik paprastai nedaugelis turime tam laisvų pinigų, nes ciklo viršuje prisipirkome ir reikalingo ir nereikalingo turto, pavyzdžiui tris butus, kelis automobilius, „perspektyvių“ greitai augančių įmonių akcijų ir panašiai nes visi pirko. Ir jeigu net ir turime atsitiktinai išsaugoję šiek tiek grynųjų bijome pirkti, nes vis dar gyvename mintimis, kad čia dar ne krizės pabaiga ir jų gali prireikti ateityje.

Tik seni patyrę vilkai tokie kaip Warrens Baffett pilnai atidaro piniginę ir investuoja plačiai, perka bankus, automobilių gamintojus, matyt jis neveltui vis kartoja: „Bijok, kai visi kiti yra godūs ir būk godus, kuomet visi kiti bijo“ (angl. be fearfull when others are gready, and be gready when others are fearfull).

Kaip elgtis?

Paskaičius kaip ir tampa aišku, kad atėjus recesijai – kai visi parduoda – reikia pirkti, o atėjus bumui –kuomet visi perka – reikia parduoti. Net ir mūsų senoliai sakydavo „roges žiemai ruošk vasarą“, bet dažniausiai visi puolame roges ruošt vėlyvą rudenį arba žiemai prasidėjus, nors nuspėti besikeičiančius metų laikus nėra taip sunku, ko nepasakysi apie ekonominį ciklą.

Nuspėti ekonominius ciklus yra sunku, nes nėra 100 proc. patikimų indikatorių, kurie signalizuotų kurioje ciklo fazėje šiuo metu yra konkrečios šalies ar pasaulio ekonomika. Pavyzdžiui, apie atėjusią recesiją mes sužinome praėjus pusei metų, nes ekonomistai paskelbia tai praėjus dviem ketvirčiams su neigiamu augimu iš eiles, tačiau rinka jau yra išparduota, kainos ženkliai nukritusios ir pardavinėti jau yra per vėlu. Todėl bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas nėra tinkamiausias indikatorius investiciniams sprendimams priimti.

Akcijų rinka yra kaip lydintis, priešakinis indikatorius (angl. leading indicator) ekonomikos sveikatai atspindėti, ji aplenkia ekonomiką apie 6 mėnesius, bet turi vienintelį trūkumą – jos lūkesčiai išsipildo tik kas antrą kartą. Tai reiškia, kad jeigu reaguosime kiekvieną kartą turėsime nulinį rezultatą.

Kyla natūralus klausimas – ar verta šokinėti pagal rinką? O čia jau filosofinis klausimas, nes jeigu peržvelgtume mokslinius tyrimus apie pasyvų (kuomet portfelio investicijų sudėtis beveik nekinta laikui bėgant) ir aktyvų investavimą (kuomet portfelis pastoviai pertvarkomas gavus naujos informacijos) nuomonės pasiskirstę daugmaž po lygiai. Tai primena situaciją, kuomet atsakymas priklauso nuo to, kas moka pinigus tyrėjams – jeigu aktyvių fondų valdytojai, tuomet tyrėjai randa įrodymų, kad aktyvus valdymas sukuria pridėtinę vertę (dažniausiai fondų valdytojams per didesnius mokesčius), o jeigu užsakovas yra pasyvaus valdymo propaguotojas, kaip pavyzdžiui Vanguard grupė, tuomet tyrėjai pagrįstai įrodo, kad tiesa yra pasyviųjų valdytojų pusėje, nes atskaičius didelius aktyvaus valdymo mokesčius indeksiniai fondai laimi.

Taigi išvada būtų tokia – geriausia investuoti į aktyvų fondą, bet su mažais valdymo mokesčiais, prilygstančiais indeksinio investicinio fondo mokesčiams (0.1 – 0.4% per metus), tačiau tokių kol kas dar nėra.

Iš ko susideda investicijų grąža?

Man šiame ginče teisingiausias pasirodė vieno iš ribotos rizikos fondų (angl. hedge fund) pradininko ir didžiausio pasaulyje tokio fondo Bridgewater Associates valdytojo Ray Dalio požiūris. Jis sako, kad jeigu investicinę grąžą išskirstysime į priežastis, dėl ko ji atsiranda, turėsime sekančią formulę:

Investicijų grąža = grynųjų pajamingumas + beta + alpha

Grynųjų pajamingumas – tai grąža, kurią nustato centriniai bankai ir ją apsprendžia vyraujanti infliacija.

Beta grąža – tai premija už prisiimtą riziką arba kitaip suminis įmonių dalyvaujančių akcijų biržoje pelno prieaugis, kuris savo ruožtu priklauso nuo augančio vartotojų skaičiaus (demografijos) ir vartojimo išlaidų (bendrosios gerovės arba BVP augimo vienam gyventojui).

Alpha grąža – tai investicijų valdytojo sumanumo rodiklis, parodantis kiek valdytojas/investuotojas sugebėjo aplenkti rinką. Ir kaip pastebėjo Ray Dalio, sudėjus visų investuotojų „sumanumo“ rodiklius gausime nulį, nes jeigu sumanus valdytojas perka tas akcijas, kažkas jas turi parduoti. Tad jeigu sumanus valdytojas uždirbo, tai reiškia, kad kažkas pradirbo tas akcijas pardavęs. Iš daugelio tyrimų galime pamatyti, kad daugiausiai uždirba aktyvūs profesionalūs investuotojai, kurių yra vienetai, taip vadinami „Protingi pinigai“ (angl. smart money) ir daugiausiai pradirba pavieniai investuotojai mėgėjai, kurie investuoja pripuolamai – laisvalaikiu, o pasyvūs investuotojai uždirba rinkos vidurkį. (Plačiau apie tai skaitykite čia: Kokius rezultatus pasiekia paprasti investuotojai?)

Taigi, kiekvienas investuotojas gali rinktis pagal savo charakterį ir įsitikinimus – ambicingi ir tikintys savo sėkme, bei sugebėjimais investuotojai greičiausiai rinksis investuoti aktyviai ir bandys aplenkti rinką ir papulti tarp tų 1 – 2% laimėtojų (arba 86% pralaimėtojų). Labai atsargūs, sakyčiau bailūs investuotojai, rinksis laikyti santaupas banke, kas taip pat rizikinga kaip ir kitos investicijos, nes bankai kartas nuo karto bankrutuoja.

Pragmatiški investuotojai greičiausiai rinksis investuoti pasyviai tam, kad sutaupyti nervų ir laiko, ir skirti savo laiką ir pastangas tobulėjimui savo pagrindinėje profesinėje veikloje, kuri atneša stabilius pinigų srautus, iš kurių 10 – 15% jie nukreipia į subalansuotą investicinį portfelį. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)

Na ir aišku atsiras sakančių, kad investuoti yra kvaila ir reikia „džiaugtis šia diena“ ir leisti pinigus „čia ir dabar“ nes rytojaus gali ir nebūti. Tokie „vartotojai“ yra šiandienos ekonomikos variklis, tačiau ateityje jie tampa visuomenės našta, kuomet užsimaukšlinę megztas beretes piktinasi, jog „valstybė jais nepasirūpina“. Tačiau šioje vietoje vėlgi galima būtų prisiminti senolių išmintį kuri sako – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Investavimas, kaip ir gyvenimas, nėra sudėtingas dalykas, tačiau tam, kad jį suprasti geriau, verta įsigilinti į sekančias sritis: istoriją, politiką, ekonomiką ir psichologiją.

Istorija – tai politinė–ekonominė raida ir jos įtaka finansinėms rinkoms. Tam, kad taptume geresniu investuotoju, turime suprasti tarpusavyje susijusių ryšių mechanizmą kaip skirtingi įvykiai veikia ekonominės veiklos pelningumą bei skirtingus finansinius instrumentus.

Politika – šios srities įtaka yra banguota, nes gerais ekonominiais laikais vargiai ar juos galės ženkliai pagadinti net pats kvailiausiais politikas, tačiau ji tampa labai svarbi kritiniais momentais, kai užklumpa krizės, konfliktai ar kitokios suirutės.

Ekonomika – tai kaip svertų sistema, kur pajudinus vieną svirtelę sujuda visas mechanizmas ir galutinė įtaka yra ganėtinai sunkiai prognozuojama, nes įtakos santykis tarp atskirų ekonomikos svertų keičiasi laike, t.y. skirtingais laiko momentais atlikę tą patį veiksmą gausime skirtingus rezultatus. Tai ir yra esminis skirtumas nuo fundamentaliųjų mokslų, kur atliekant eksperimentą kiekvieną kartą gauname tą patį rezultatą.

Psichologija – tai sritis, kuri padeda atsakyti, bent jau iš dalies, kodėl kartojant ekonominius eksperimentus rezultatai gaunasi skirtingi – mes gi žmonės, o žmonės ir daro didžiausią įtaką ekonominiams bei investavimo procesams ir sprendimams. (Plačiau apie tai: Pagrindinės investuotojų emocijos: godumas, baimė ir viltis).

Na ir aišku finansiniai instrumentai, matematika, bei statistika. Daugelis investuotojų pradeda semtis žinių būtent nuo čia, nes tai yra greičiausias ir lengviausias kelias pradėti investuoti. Bet gal dėlto ir turime situaciją, kad finansinės rinkos juda atsitiktinėmis trajektorijomis, nes daugelis investuotojų iki galo taip ir nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės, t.y. kodėl akcijų kaina kyla arba krenta, arba kodėl vienos valiutos pinga kitos brangsta. Tačiau šiuos techninius dalykus paliksime kitiems straipsniams. Tuo tarpu šiame straipsnyje panagrinėsime ekonomiką.

Svarbiausi ekonominės teorijos faktai

Ko gero tai, kad ekonomika ilgalaikėje perspektyvoje auga dėl demografinių priežasčių, t.y. gyventojų prieaugio, bei technologinių atradimų, kas įgalina dirbti efektyviau, t.y. pagaminti daugiau per tą patį laiko tarpą, taip padidinant savo pajamas kas ir kelia ekonomikos augimą, kuris yra matuojamas bendruoju vidaus produktu (BVP), o tiksliau jo pokyčiu.

BVP tai suma visų šalyje gautų atlyginimų, įmonių pelnų, palūkanų ir sumokėtų mokesčių bei įrangos nusidėvėjimo, jeigu skaičiuosime per pajamų prizmę. BVP galima apskaičiuoti ir per išlaidų prizmę arba suvartojimą tai suma visų gyventojų ir valstybės išlaidų bei padarytų investicijų į pastatus, įrengimus ar infrastruktūrą, plius prekybos su užsieniu balansas (teigiamas kai eksportas didesnis už importą kelia BVP, o jeigu importuojama daugiau negu eksportuojama, ką Lietuva visą laiką darė, tai mažina BVP). (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)

Taigi, pagrindinis ekonomikos variklis ir silpniausioji ekonomikos dalis yra vartotojas, kuris uždaro visą ekonominę grandinę (iškasti –> apdirbti –> išreklamuoti –> parduoti –> suvartoti). Dėl vartotojo nuotaikų nepastovumo ekonomika linkusi keisti savo vystymosi greitį nuo greito bėgimo iki visiškos stagnacijos priklausomai nuo žmogiškos psichologijos perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu. Tai vadinama ekonominiais ciklais.

Ekonomikos ciklai

Ekonominį ciklą galima suskirstyti i keturias fazes (kaip ir metų laikus): ankstyvasis pakilimas (pavasaris), klestėjimas (vasara), ankstyvoji recesija (ruduo) ir recesija (žiema). Skirtinguose verslo ciklo etapuose skirtingos turto klasės dėl įvairių ekonominių priežasčių bei dėl nukrypimų, susijusių su investuotojų psichologija, elgiasi skirtingai.

Panagrinėkime kiekvieną ciklo stadiją atskirai.

Ekonominis pavasaris

Ankstyvasis atsigavimas (ekonominis pavasaris) kaip ir pavasariniai orai yra pereinamieji, kuomet jau pastebime kur ne kur bedygstančius optimizmo daigelius, bet dar daug kur tvyro įšalas. Ekonominiais terminais kalbant augimas dar artimas nuliui, bet jau tampa teigiamas, nes neženklūs atsigavimai yra gesinami vis dar nesibaigiančių bankrotų, tačiau bedarbių skaičius nustoja augęs ir palengva pradeda mažėti, vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradeda neženkliai augti, nes atsiranda šiokia tokia viltis dėl galimybės gauti darbą, o turintys darbą jaučiasi saugiau dėl savo ateities ir nustoja galvoti apie dar didesnį taupymą ir vartojimo atsisakymą. Tuo metu paprastai aktyviai reiškiasi centriniai bankai mažindami palūkanų normas tam, kad skatintų skolinimąsi. Gerėjant vartotojų lūkesčiams palengva atsigauna būtiniausių ir mažiau būtinų prekių paklausa. Paklausai atsigaunant mažmenininkams ir gamintojams reikia naujų darbuotojų, o šie nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas, nes jie jaučiasi patikimiau dėl savo ateities. Taip pamažu pradeda įsisukti ekonomikos mašina, darbuotojai turintys darbą ir besijaučiantys geriau dėl savo ateities kreipiasi į bankus dėl paskolų, ir jeigu bankai yra pakankamai sveiki, t.y. turi pinigų ir jų neslegia blogų paskolų našta po praėjusios krizės, pradeda skolinti taip dar labiau skatindami vartojimą.

Pramoninkai ir paslaugų sferos verslininkai matydami teigiamas augimo tendencijas kreipiasi į bankus dėl paskolų plėtrai (statyboms, naujiems našesniems įrenginiams, arba kitai gamybos plėtrai), o verslo plėtra skatina naujų darbo vietų kūrimą, bei nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas. Galiausiai nedarbas pradeda mažėti. Jeigu tuo metu pasaulyje neįvyksta didesnių sukrėtimų – karų, revoliucijų ar stichinių nelaimių, ekonomika didindama apsukas pereina i klestėjimo fazę – vasarą.

Ekonomikos vasara – bumas

Paprastai ši klestėjimo fazė yra nestabili būsena – joje ekonomikai išsilaikyti yra labai sunku, nes augimo tempas aplenkia gyventojų prieaugio ir produktyvumo didėjimą, t.y. gyvenama ateities sąskaita.

Šioje stadijoje vartotojų optimizmas pasiekia savo viršūnę ir jeigu tai užtrunka keletą metų vartotojai pradeda galvoti kad „aukso amžius“ truks amžinai ir puola pirkti naujus automobilius, keliauti, statyti naujus namus, vienu žodžiu „nepamatuotai“ vartoti.

Dėl ženkliai padidėjusios paklausos pradeda trūkti tiek darbo rankų, tiek gamybos pajėgumų ir kai kurių produktų, todėl optimistiškai nusiteikę vartotojai sutinka permokėti tik todėl, kad gautų norimus produktus čia ir dabar, o darbuotojai drąsiai prašo atlyginimo pakėlimo nes „lauke nebestovi bedarbių eilė“.

Labai dažnai vyriausybė papila žibalo į ugnį vystydama savo „genialius“ plėtros projektus tam, kad bet kokia kaina išlaikytų biudžeto trūkumą (deficitą). Dėl to atlyginimai ir kainos pradeda augti, kas ekonomikoje vadinama infliacija. Ji pradeda reikštis nedarbo lygiui nukritus žemiau 5 – 6 proc. Pamatęs kylančią infliaciją centrinis bankas imasi priemonių ją suvaldyti, nes įsisukusi infliacija gali tapti nevaldoma ir pakenkti augimui, todėl pradeda kelti palūkanų normas taip bandydamas pabranginti paskolas ir sustabdyti naujų paskolų išdavimus.

Ženkliai pakilus palūkanoms dalis investicinių projektų tampa nepelningi ir materialinės investicijos pradeda slopti tuo pačiu mažindamos BVP augimą. Taip ekonomika pradeda lėtėti. Vartotojai taip pat pradeda suvokti, kad nekilnojamas turtas nebebrangs amžinai ir nustoja pirkę antrus ar trečius namus. Tačiau statytojai dar turi neužbaigtų projektų ir „stumia“ juos į rinką, o spekuliantai skuba atsikratyti perteklinio nekilnojamojo turto. Dėl to prasideda varžybos, kas greičiau parduos perteklinį turtą ir pradeda leisti pardavimo kainas.

Stojant paklausai verslininkai dar labiau pradeda stabdyti plėtrą ir pradeda atleidinėti darbuotojus. Prasidėjus atleidimams vartotojų pasitikėjimas staiga smunka ir ekonomika pereina i sekančią lėtėjimo fazę – ankstyvąją recesiją. Darbuotojai krenta iš darbo rinkos kaip lapai atėjus rudeniui.

Ekonomikos ruduo

Ankstyvojoje recesijoje infliacija palengva pradeda mažėti, atleidimai intensyvėja, krenta gamybos apimtys, o gamintojų atsargos sandėliuose auga, naujos statybos beveik sustoja. Prasideda įmonių bankrotai, o paskolos lieka neapmokėtos.

Tie bankai, kurie drąsiausiai dalijo kreditus bumo laikotarpiu susiduria su sunkumais, nes bankas savo turimą kapitalą perskolina 10 – 20 kartų (liūdnai pagarsėjęs Lehman Brothers tai buvo padaręs dagiau negu 30 kartų). Prasideda bankų griūtis, kuomet paprasti indėlininkai nuo kiekvienos žinutės krūpčioja kaip drebulės lapai ir neišlaikę puola atsiimti indėlius grynais pinigais, tačiau bankai negali atsiimti paskolų iš įmonių, nes paskolos terminas dar nesuėjęs, o šios aišku neturi pasiskolintų pinigų, nes juos investavo į gamybą ir pinigai dar nesugrįžo pelno pavidalu. Todėl bankininkai dažniausiai atima pinigus iš dar grynųjų turinčių įmonių taip dar labiau apsunkindami šių įmonių veiklą, ir bankrotų banga pasiekia apogėjų.

Ekonomikos žiema – recesija

Na ir aišku taip ateina ekonominė žiema – recesija, kuomet ekonomika ženkliai traukiasi. Ekonomikos susitraukimas priklauso nuo to, kiek ji buvo aplenkusi natūralaus vystymosi tempą – kuo aukščiau iššoki tuo žemiau krenti (aišku ir labiau skauda). Jeigu šis procesas užsitęsia, recesija gali pereiti į depresiją. Kaip liaudyje yra juokaujama: kuo skiriasi recesija ir depresija? Atsakymas: „Recesija – tai kuomet kaimynas praranda darbą, o depresija kuomet darbo netenki tu.“ (Tikriausiai dar daugelis iš mūsų prisimename tuos laikus).

Tokioje situacijoje dažniausiai turi įsikišti vyriausybė, kuri dažniausiai iš pradžių nuverčiama, nes ji yra kalčiausia, kad nesustabdė mūsų nuo besaikio vartojimo, o nauja vyriausybė sukasi kaip išmano: kas didina mokesčius, kad surinktų didesni biudžetą nuo mažesnio skaičiaus dirbančiųjų ir vos galą su galu suduriančių verslininkų, kas skolinasi kaip patrakęs, jeigu dar kas skolina už bet kokias palūkanas, tam kad išlaikyti tą patį valdininkų kiekį besitraukiančioje ekonomikoje ir pan.

Kaip ir viskas skamba logiškai, valstybė turi išlaidauti plėtodama infrastruktūrą kuomet kiti taupo ir taip sukurti taip trūkstamas darbo vietas. Tačiau dažniausiai pinigai jau būna išleisti bumo metu, nors tuomet reikėjo elgtis priešingai – taupyti ir mažinti skolas. Paprastai tokioms „anticiklinėms“ vyriausybėms visi noriai skolina netgi krizės metu, nes prasidėjus krizei jų skolos lygis yra vienas mažiausių (pavyzdžiui, taip elgiasi Skandinavijos valstybės keletą pastarųjų dešimtmečių).

Visi šie skirstymai yra sąlyginiai, nes ekonomikoje labai sunku tiksliai apibrėžti, kada prasideda viena ekonomikos fazė ir kada pereinama į kitą. Čia panašiai kaip su galvos skausmu – labai sunku pastebėti, kada tiksliai jis prasideda arba baigiasi, bet lengvai galime pasakyti ar dabar skauda galvą ar ne. Be to, nors ir istorija kartojasi tačiau kiekvieną kartą kitaip – kritimo dydis ir greitis būna skirtingi kaip ir atsigavimo laikas. Mokslininkų skaičiavimais recesijos trunka apie 15% laiko (pokariniu laikotarpiu), t.y. 1 metai iš 7, nors anksčiau jos sudarydavo virš 30% ekonominio ciklo – apie 1.5 metų iš 5 ir kartodavosi žymiai dažniau.

Visi šie procesai veikia finansų rinkas, tiksliau jie paveikia žmones, kurie priima investicinius sprendimus parduoti ar pirkti ir šie sprendimai atsispindi finansų rinkose. Kituose straipsniuose panagrinėsime, kokie ekonominiai indikatoriai gali padėti stebėti ekonominį ciklą ir kaip šie procesai persiduoda finansų rinkoms bei kaip veikia skirtingus investavimo instrumentus. (Plačiau apie tai: Į ką geriausia investuoti?)

Kaip Jūs vairuojate?

Geriau negu vidutiniškai, vidutiniškai ar blogiau negu vidutiniškai? Jeigu manote, kad geriau negu vidutiniškai, sveikiname – Jūs atsakėte taip, kaip ir kiti 82% tyrimo dalyvių, jie irgi mano, kad vairuoja geriau negu vidutiniškai. Tai kas gi tada vairuoja vidutiniškai, arba blogiau negu vidutiniškai? Tik 18% vairuotojų? Deja, bet tam, kad gautume vidurkį, pusė vairuotojų turėtų vairuoti geriau negu vidutiniškai, pusė blogiau negu vidutiniškai ar bent jau arti to. Tikriausiai sutiksite, kad čia kažkas ne taip.

Labai panašiai yra ir su investavimu. 2006 metais apklausus 300 fondų valdytojų 74% iš jų atsakė, kad jiems sekasi geriau negu vidutiniam, ir tik 26% manė, kad jiems sekasi vidutiniškai, o tokių, kuriems sekėsi blogiau negu vidutiniškai iš viso nebuvo. Tačiau panagrinėjus fondų grąžos rezultatus matome visiškai priešingą situaciją – skirtingi tyrimai rodo, kad tik apie 10 – 40%, tai yra mažiau negu pusė, profesionalių investuotojų sugeba pasiekti geresnius negu vidutiniai rezultatus.

„Madingos“ investicijos

Ankstesniame straipsnyje nagrinėjome vieną iš investuotojų klaidų – per ilgą nuostolingų investicijų laikymą. Dažnai tokios investicijos atsiranda iš madingų “karštų” akcijų. Patyrę investuotojai juokauja: “Kas yra ilgalaikė investicija? – Tai nepavykusi trumpalaikė investicija”. Mados keičiasi dažnai ne tik drabužių bet ir akcijų rinkoje, o tai galima pamatyti pažvelgus į žemiau pateiktus populiariausių pastarųjų dviejų dešimtmečių mobiliųjų telefonų gamintojų akcijų kainų grafikus.

Visi mes esame kada nors patikėję stebuklinga, neklystančia bendrove, kurios rezultatai atrodo niekada nenuvils. Dažnai vedami šio tikėjimo mes suinvestuojame savo didžiąją dalį lėšų į šią vieną bendrovę (ar keletą panašių). Polinkis sutelkti investicijas į vieną ar kelias madingas akcijas yra būdingas melancholikams (45% iš jų tai pripažino apklausos metu) ir cholerikams (39% iš jų įvardijo tai kaip didžiausią savo klaidą). Abiems investuotojų tipams yra būdingas charakterio neurotiškumas, kuris pasižymi nestabilumu savo nuotaikose, bei veiksmuose, todėl tokie investuotojai tam tikrais momentais pagauti euforijos ir tikėjimo savimi, rinkos analitikais ar tiesiog spauda, gali lengvai prisiimti didesnę riziką negu derėtų. Kaip rodo moksliniai tyrimai per daug pasitikintys savimi prekiautojai mažiau diversifikuoja savo investicijų portfelį ir linkę dažniau kaitalioti savo investicijas.

Perdėtas pasitikėjimas savimi

Kas gi yra tas perdėtas pasitikėjimas savimi (angl. overconfidence) ir kodėl, kaip rodo moksliniai tyrimai, studijuojantys sprendimų priėmimo klaidas, jis atneša finansinius nuostolius? Riba tarp sveiko pasitikėjimo savimi ir perdėto pasitikėjimo yra labai plonytė ir esminis skirtumas tarp dviejų yra atotrūkis nuo realybės, o jis dažniausiai atsiranda dėl grįžtamojo ryšio nebuvimo arba jo ignoravimo.

Investavimas yra ta sritis, kur grįžtamasis ryšys turi daug klaidinančių trukdžių (trumpalaikis spekuliavimas, angl. day trading) ir yra labai ištęstas laike, jeigu Jūs esate ilgalaikis investuotojas. Todėl investavime yra ypač didelė rizika „susirgti“ neklystančio investuotojo liga ypač kuomet visos rinkos kyla. Ne veltui rinkos senbuviai sako: „Nereikia painioti savo smegenų galimybių ir „buliaus“ rinkos“.

Perdėtas pasitikėjimas savimi yra būdingas ne tik investuotojams. Jau praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje mokslininkai pastebėjo, kad tai būdinga ir gydytojams, investiciniams bankininkams, inžinieriams, verslininkams, teisininkams, aukščiausio lygio vadovams ir tai priklauso ne nuo profesijos, bet nuo charakterio.

Kaip vienas iš pavyzdžių apklausus 2994 naujai iškeptus JAV verslininkus 81% iš jų manė, kad jų verslas turi daugiau kaip 70% šansų būti sėkmingu, bet tik 39% iš jų manė, kad bet kuris kitas naujas verslas turi daugiau negu 70% šansų pasiekti sėkmę. Kitais žodžiais tariant, pusė iš jų buvo įsitikinę, kad jiems patiems negalioja statistikos dėsniai, tačiau kitiems jie galioja. Tačiau JAV naujų įmonių statistika negailestinga, ji byloja apie visiškai priešingą situaciją – 10 metų sulaukia tik apie 29% naujai įsteigtų įmonių, t.y. 70% tikimybė tapti nesėkmingu, o apie du trečdaliai nesulaukia nei penkerių metų jubiliejaus.

„Lošimas biržoje“ arba spekuliavimas

Dar įdomesnių faktų atskleidė amerikiečių mokslininkas Terrance Odean su kolegomis studijuodamas spekuliantų prekybą Taivano akcijų biržoje tarp 1992 iki 2006 metų. Pasirodo vienu metu šioje biržoje aktyviai prekiauja virš 150 tūkstančių pavienių spekuliantų ir jie sugeneruoja apie 15 – 25% visos akcijų biržos prekybos.

Dauguma, apie 80%, dienos prekeivių/spekuliantų (angl. day trader) palieka rinką greičiau negu per 2 metus (greičiau negu nesėkmingi verslininkai) ir paprastai kuo prasčiau sekasi tuo greičiau palieka, nes nebeturi pinigų susimokėti brokeriui. Apie 40% naujokų rinką palieka jau per pirmą mėnesį. Po penkių metų lieka tik apie 7% visų pradėjusiųjų spekuliuoti.

Tyrėjai paskaičiavo, kad 74% dalyvių spekuliantų rinkoje yra naujokai, bet jie sudaro tik apie 34% apyvartos pinigais visoje spekuliantų prekyboje. Likę patyrę spekuliantai t.y. prekiaujantys daugiau kaip 2 metus skirstomi sekančiai: 24% pastoviai patiria nuostolius ir sudaro apie 54% spekuliantų apyvartos pinigine išraiška ir tik 1.6% iš visų spekuliantų prekiauja pelningai, bet jų apyvarta siekia net 12% visos apyvartos. Vidutiniškai per dieną visi spekuliantai bendrai praranda apie 0.1% nuo savo investicijų, (neskaičiuojant komisinių brokeriams, kurie gali sudaryti nuo 0.1% iki 0.3% nuo prekybos apimties), o reiškia maždaug 25% nuostolį per metus, jeigu yra prekiaujama kiekvieną darbo dieną.

Tačiau labiausiai mokslininkus stebina tie 24% prekiautojų, kurie pastoviai patiria nuostolius, tačiau vis tiek tęsia prekybą. Tam yra labai sunku rasti racionalių paaiškinimų. Mokslininkai daro prielaidas, kad greičiausiai šiuos prekiautojus palaiko ne ekonominės paskatos pagrįstos pinigų uždirbimu, bet labiau emocinės paskatos kaip jaudulio, adrenalino siekimas arba savotiška pramoga prilygstanti lošimo pojūčiui (net liaudyje yra sakoma “lošia biržoje”) ar tiesiog noras pasigirti, pasididžiuoti prieš kitus.

O gal dalis šių lošėjų tiesiog nemoka skaičiuoti – nes jie brokeriams sumoka daugiau negu patys “išlošia”. Greičiausiai tai viskas kartu sudėjus, kas pavirsta perdėtu tikėjimu savo gebėjimais kada nors uždirbti iš akcijų prekybos – puikus perdėto pasitikėjimo savimi pavyzdys. Ne veltui sakoma, kad geriausi brokerių klientai yra gydytojai, inžinieriai ir teisininkai – menkai suprantantys finansus ir ekonomiką, bet gaunantys stabilias pajamas, kurių dalį skiria “lošimams biržoje” ir tarpininkų mokesčiams.

Turimos informacijos pervertinimas

Psichologai jau seniai pastebėjo, kad mes žmonės, priimdami mums svarbius sprendimus, esame linkę pervertinti ryškią, labiausiai dėmesį patraukiančią, geriausiai išsilaikančią atmintyje, ir su mūsų požiūriu sutampančią informaciją, kitaip sakant informaciją turinčią emocinį užtaisą ypač, jeigu ji pateikiama su pavyzdžiais ir yra gražiai įpakuota. Tačiau mes nuvertiname arba ignoruojame informaciją, kuri yra abstrakti, sausa, statistinė arba prieštarauja mūsų įsitikinimams, nors ir ši informacija gali būti pamatinė teisingam sprendimui priimti. Tuo puikiai naudojasi reklamų gamintojai, pabrėždami emociškai stiprias produkto savybes, bet nutylėdami kainą ar aptarnavimo kaštus. O rinkose nemažai sprendimų yra priimama remiantis gandais ir gražiomis istorijomis apie būsimą sėkmę.

Tačiau investavimas yra skaičių žaidimas, nors ir tuos pačius skaičius galima interpretuoti įvairiai. Investuotojai yra linkę pervertinti savo jėgas neteisingai traktuodami informaciją, pavyzdžiui tą pačią akciją galime vertinti pagal skirtingus rodiklius: kainos pokytį per praėjusį laikotarpį (angl. momentum), akcijos kainos ir pelno santykį (P/E), kainos santykį su buhalterine verte (P/B) ir pan.

Tai yra vieša informacija, prieinama bent kuriam rinkos dalyviui, bet skirtingą investavimo strategiją taikantys investuotojai šią informaciją vertins skirtingai. Pavyzdžiui, spekuliantas sureikšmins kainos pokyčio rodiklį, bet vertės investuotojui kainos/buhalterinės vertės rodiklis bus ženkliai svarbesnis. Dėl to skirtingiems investuotojams ta pati akcija turės skirtingą patrauklumą, o kiekvienas iš šių investuotojų per daug reikšmės/svorio skirs savo mėgstamiems indikatoriams ir dažniausiai pražiūrės kitus, nes mes esame linkę atmesti mums nepritariančią nuomonę ir tokiu būdu nuvertiname reikšmingas aplinkybes priimdami mums svarbius sprendimus.

Pavyzdžiui, 1990 metais Warren Buffett pradėjo pirkti banko Wells Fargo akcijas ir jo bendrovė Berkshire Hathaway tapo didžiausiu šio banko akcininku valdanti apie 10% banko akcinio kapitalo. Tuo tarpu trumpalaikiai investuotojai pradėjo spekuliuoti, kad šio banko akcijos nuvertės dėl blogėjančio paskolų portfelio kaip ir kitų regioninių bankų ir tuo pačiu metu skolinosi ir pardavinėjo banko akcijas (angl. short sell). Ir iš tiesų banko akcijos tais metais prarado apie 49% savo vertės, tačiau nuo to laiko akcijos pabrango apie 260%, o Warren Buffett bendrovė išliko didžiausia šio banko akcininkė iki šių dienų ir šis paketas šiandien yra vertas apie 22 mlrd. JAV dolerių. Kaip iliustruoja pavyzdys, gali būti teisingos dvi nuomonės vienu metu, bet paprastai jų laiko horizontas ženkliai skiriasi. Todėl klausant ekspertų nuomonės yra labai svarbu išsiaiškinti, kokiame laiko periode ekspertas tikisi, kad investicija pabrangs arba nuvertės ir kokiais rodikliais jis vadovaujasi darydamas šią prognozę.

Situaciją vertinkite objektyviai

Kaip matome, investavime yra labai svarbu išlikti objektyviam. Ne veltui visi investuotojai lygina savo rezultatus su ilgalaike rinkos grąža, kaip ir psichologai lygina savęs vertinimo testo rezultatus su aplinkinių apklausos nuomone apie tiriamąjį tam, kad nustatyti susireikšminimo laipsnį. Tam, kad sugrįžti atgal į realybę reikia nepamiršti išorinės nuomonės.

Per daug pasitikintys savimi investuotojai yra linkę dažniau pirkti ir parduoti savo investicijas, negu mažiau savimi pasitikintys, nes jie tiki, kad jie yra geresni už kitus investuotojus. Deja, statistinė duomenų analizė rodo, kad šie gausiai prekiaujantys investuotojai pasiekia blogesnius rezultatus, negu vidutinis investuotojas. Išimtis yra fondų keitimas 2 – 3 kartus per metus su profesionalo pagalba. Kaip parodė tyrimas atliktas Švedijoje, tokiems investuotojams geriau sekėsi auginti savo pensiją negu tiems, kurie neatliko jokių veiksmų nuo investavimo pradžios.

Taigi, jeigu Jūs esate melancholikas arba cholerikas žinokite savo polinkį priimti impulsyvius sprendimus ir perdėtą pasitikėjimą savimi. Tai gali padėti situacijose, kuomet rezultatai priklauso nuo Jūsų įdėtų pastangų, tačiau investavime dažnai tai trukdo, nes dėl aukščiau paminėtų priežasčių iškraipo objektyvią informaciją.

Didelėse investicinėse bendrovėse vyrauja praktika neleisti prekiauti dileriui, kuris netikėtai tą dieną daug uždirbo, nes gausu atvejų kuomet pilnas adrenalino ir jausmo „aš galiu“ dileris praranda daugiau, negu uždirbo per likusią dienos dalį. Tas pats galioja ir su nesėkmingais sandoriais, dileris patyręs nesėkmę linkęs prisiimti daugiau rizikos tam, kad padengtų nuostolius. Kaip mūsų senoliai sako: „Barė tėvas sūnų ne todėl kad lošė, bet todėl, kad bandė atsilošti.“

Ne veltui kiekvienoje investicijų apžvalgos pabaigoje yra pastaba: „Praeities rezultatai negarantuoja tokių pačių rezultatų ateityje“.

Prognozuoti praeitį daug lengviau

JAV dienraštis „The Wall Street Journal“ išnagrinėjo daugiau kaip 700 ekonominių prognozių išsakytų 14-os JAV centrinio banko atstovų laikotarpyje nuo 2009 iki 2012 metų pasisakant prieš JAV Kongresą. Kaip matyti iš analizės, bankininkams geriausiai sekėsi prognozuoti atsiliekančius ekonominius indikatorius, tokius kaip nedarbo lygis bei infliacija, nes jie yra ekonomikos augimo arba stagnacijos pasekmė. (Plačiau apie tai: Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai)

Tačiau suprognozuoti teisingai ekonomikos augimą sekėsi ypač prastai – daugelis nuprognozuodavo į priešingą pusę, o geriausias pataikė mažiau negu vieną iš trijų kartų, nuo jo ne daug atsiliko dabartinė JAV centrinio banko (FED) vadovė Janet Yellen. Ji buvo viena geriausių prognozuojant nedarbo lygį, gal dėl to Kongresas ir paskyrė ją eiti centrinio banko vadovės pareigas.

Paaiškinimas: atspėjus visus įvykius reikšmė turėtų būti 1, nepataikius nei vieno reikšmė artėja prie -1.

Daugiau nėra geriau

Philip Tetlock JAV politinės psichologijos profesorius, 2005 metais savo knygoje paskelbė dvidešimties metų tyrimo duomenis apie 284 įvairių sričių ekspertus, kurių pagrindinis darbas yra televizijoje, spaudoje skelbti prognozes, patarinėti vyriausybėms, dalyvauti apskrituose diskusijų staluose.

Kaip parodė tyrimai, ekspertai pagal savo prognozių tikslumą nėra geresni negu eilinis pilietis arba kitaip sakant statistiškai pataiko tiek pat, kiek pataikytų kiekvienas iš mūsų. Bet skirtingai nuo mūsų jie labai retai pripažįsta klydę, o juo labiau dėl to nejaučia jokios kaltės. Jie savo klaidas dažnai paaiškina gana įtikinamai, kad įvyko mažos tikimybės įvykis, kuris galėjo nutikti tik vieną kartą per šimtą ar daugiau metų, arba kad tiesiog dar neatėjo laikas jų pranašystei išsipildyti. Profesorius pastebėjo, kad kuo dažniau ekspertai minimi žiniasklaidoje tuo jų prognozės yra netikslesnės, bet jų pasitikėjimas savimi yra didžiulis, ir greičiausiai dėl šios priežasties jie yra dažniau kviečiami pasisakyti.

Tetlock paprašė tiriamųjų ekspertų savo srityje paskirstyti tikimybes trims galimiems ateities įvykių scenarijams: a) situacija išliks tokia pati; b) situacija pagerės (daugiau politinės laisvės, ekonomikos augimo) ar c) situacija pablogės (represijos, recesija).

Tiriami ekspertai su savo spėjimais pasirodė blogiau negu būtų spėją atsitiktinai, kuomet kiekvienam scenarijui būtų priskirta 33% tikimybė. P. Tetlock pastebėjo, kad gili specializacija kurioje nors vienoje srityje neatneša pranašumo prognozuojant. Kas dar įdomiau, ekspertai visuomet „pamiršdavo“ savo priskirtas įvykių tikimybes ir tvirtindavo, kad jie priskyrė didesnes tikimybes teisingai įvykių sekai, negu rodė stebėtojų užrašai.

Ekspertai yra linkę daryti tas pačias klaidas kaip ir mes visi – priskirti didesnę tikimybę įvykiams su daugiau atributų, tačiau pagal tikimybių teoriją atskirų įvykių sekos tikimybė yra mažesnė, negu kiekvieno iš jų atskirai paėmus. Žmogiška intuicija naudojasi vaizduote, o vaizdas mintyse atrodo labiau įtikinantis, kuo tiksliau jį apibūdinsime detalėmis. Taigi panašu, kad „ekspertai“ nesistengia išpranašauti ateitį, bet stengiasi mums pasirodyti įtikinamai čia ir dabar, kad mes jais patikėtume, nes po trijų ar keturių mėnesių dauguma mūsų tiksliai nebeprisimins šių pranašysčių, o ekspertai įtikinamai vėl mums paaiškins kodėl įvyko kitaip, negu kad jie prognozavo arba kad mes klaidingai juos supratome.

Socialiniai reiškiniai ne fizikos dėsniai

Mes turime įsitikinimą, kad socialiniai reiškiniai yra taip pat lengvai nuspėjami kaip kad gamtos reiškiniai, ir jie turėtų kartotis. Tai yra tiesa tik iš dalies – istorija kartojasi, tačiau kartojasi skirtingai. Imperijos pakyla ir žlunga, bet dėl skirtingų priežasčių, revoliucijos vyksta, bet jas išprovokuoja skirtingos aplinkybės ir jos trunka skirtingus laikotarpius. Tas pats yra ir su ekonominiais ciklais. Mes visi suprantame, kad ekonomika patiria pakilimus ir nuosmukius, tačiau jų trukmė ir varančios jėgos nuolat keičiasi. (Plačiau apie tai: Ekonominė teorija: kokios verslo ciklo stadijos išskiriamos ir kuo jos pasižymi?)

Pabandykite pastebėti savo kelionę į darbą kiekvieną dieną, tai panašus socialinis reiškinys kaip ir ekonomika, jame dalyvauja tie patys veikėjai – žmonės. Kelionė tarytum ta pati, vyksta tuo pačiu keliu, netgi daugelis veikėjų yra tie patys, bet kelionė kiekvieną kartą trunka skirtingą laiko tarpą, jeigu matuosime sekundžių ir minučių tikslumu, ir kiekvieną kartą suteikia mums skirtingų emocijų. Nes ir atsikeldami kiekvieną rytą Jūs juk ne pabundate tą pačią sekundę kasdien? Jūs juk ne visuomet išlipate ta pačia koja iš lovos? Jūs juk ne visuomet valgote tą pačią avižinę košę kiekvieną dieną.

Todėl socialinius reiškinius tiksliai prognozuoti yra labai sunku. Čia juk ne fizikos reiškinys kur vanduo užverda prie 100 laipsnių Celsijaus, o užšąla prie nulio (jeigu aplinkos slėgis yra apie vieną atmosferą).

Žmonių elgsenos prognozavimas

Psichologai sutinka, kad dalinai galima nuspėti žmogaus elgesį remiantis jo elgsena praeityje, tačiau tik išpildžius sekančias sąlygas:

1. Elgsena praeityje kartojosi dažnai ir yra virtusi įpročiais.
2. Projektavimo į ateitį periodas yra trumpas.
3. Aplinkybės laukiamos ateityje yra tokios pačios, kaip ir sukėlusios tokį elgesį.
4. Elgsena nebuvo koreguojama pastabomis ar kitais būdais.
5. Individo vidinė būsena nėra pakitusi.
6. Individas turi būti nuoseklus savo poelgiuose.

Kaip matome sąlygos panašios į laboratorijos, kad galėtume pakartoti eksperimentą ir gauti tuos pačius rezultatus.

Ekonominę ateitį, kaip ir politinę, lems žmogaus, kaip visuomenės atomo, elgesys ir sprendimai ateityje. Tačiau ateityje aplinkybės, bei dalies žmonių vidinė būsena ar kai kurie vidiniai įsitikinimai bus pasikeitę. Štai kodėl ateitis sunkiai prognozuojama, ją bus galima tiksliai suprognozuoti tik tuomet, kai bus galima suprognozuoti kiekvieno iš mūsų elgesį prie pasikeitusių aplinkybių, bei vidinės būsenos.

Gal tai ir yra įmanoma netolimoje ateityje didėjant procesorių greičiams ir pingant atminties nešikliams, o mums „on-line“ pranešinėjant savo psichologinę, emocinę, finansinę ir kitokią būseną šiame superkompiuterių amžiuje. Ar Jūs galite įsivaizduoti situaciją, kuomet kažkas suprognozuos Jūsų elgesį bent jau metams į priekį… Skamba šiurpokai. Tačiau jeigu pastebėtoje Amazon.com Jums siūlo sekančius pirkinius pagal Jūsų pirkimų istoriją, arba Spotify naują parenka muziką priklausomai nuo to, kokios muzikos klausotės dažniausiai. Tai pirmieji bandymai nuspėti, kaip Jūs elgsitės ateityje.

Akcijų kainų prognozavimas

Daugiausiai aistrų sukelia akcijų rinka ir susidaro įspūdis, kad jeigu ekonomika auga tai ir akcijų rinka turėtų augti. Tačiau dar 2005 metais mokslininkai Elroy Dimson, Paul Marsh and Mike Staunton iš London Business School atliko tyrimą išstudijuodami 17 šalių ekonomikos BVP vienam gyventojui augimo įtaką šalies akcijų rinkai, kuris parodė, kad nėra patikimo dėsningumo tarp ekonomikos ir akcijų rinkos augimo. Greičiau atvirkščiai, akcijų rinka bando nuspėti ekonomikos augimą spėdama kompanijų pelningumo augimą, bet jai tai irgi sunkiai pavyksta – tik truputi dažniau negu kas antrą kartą. Mokslininkai daro prielaidą, kad brangstant akcijoms ekonomikos dalyviai jaučiasi turtingesni ir jie pradeda daugiau vartoti, o vartojimas skatina augimą, tai tarytum savaime išsipildanti pranašystė.

Vienos iš pasaulyje didžiausių fondų valdymo įmonių Vanguard analitikai tyrė eilę ekonominių indikatorių, t.y. kaip jie pranašauja akcijų kainų augimą. Tarp jų buvo netgi iškritusio lietaus kiekis. Tyrimas parodė, kad lietaus kiekis koreliuoja truputėli daugiau negu ekonominis augimas 0.06 prieš 0, kur idealią koreliaciją (sąryšį tarp dviejų reiškinių) rodytų koeficientas lygus 1. Daugelis populiarių signalų, kuriuos investuotojai seka, turi mažesnę koreliaciją su akcijų kainomis ateityje negu iškritusio lietaus kiekis – matas, kurį retas susietų su investavimu – rašė Vanguard analitikai.

Dėsningumų ieškojimas

Žmonės visais laikais gerbė žynius, nes ateities matyme yra kažkas antgamtiško, paslaptingo kas priverčia šiurpti kūną kuomet pranašystė išsipildo. Tačiau labai sunku yra tiksliai nustatyti, kiek tų pranašysčių išsipildo, nes niekas neveda tikslaus jų registro. Ir pranašai tai puikiai žino.

Kaip juokauja akcijų rinkų analitikai siūlydami kolegoms sėkmingos karjeros kelią – reikia išleisti du naujienlaikraščius su skirtingais pavadinimais, kur viename prognozuoji, kad rinkos kils, o kitame, kad rinkos kris. Kuomet viena iš „pranašysčių“ išsipildo, tęsi darbą su sėkmingu, bet leidi dar vieną ir taip kol pavyks pasiekti išsipildžiusių pranašysčių „nenutrūkstamą“ seką bent keletą kartų, o tada galima jau pardavinėti prenumeratą internete (nenustebčiau, kad dalis internetinių naujienlaikraščių tai ir daro).

Kaip rodo psichologų tyrimai, pranašysčių labiausiai reikia žmonėms, kurie nesijaučia kontroliuojantys situaciją, arba jaučiantys, kad kontrolė slysta iš rankų. Pranašysčių mums reikia kuomet nori priimti sprendimus nukreiptus į ateitį, pvz. pirkti akcijas ar ne. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad visur mes siekiame atrasti tam tikrus dėsningumus, paaiškinimus netgi ten, kur jų visai nėra. Tai atsiradę iš poreikio eliminuoti neapibrėžtumus tam, kad jaustumėmės saugiai ir nejaustume vidinio nerimo. Dažniausiai mes jaučiamės žymiai geriau žinodami nors ir netiesą apie ateitį, dėl to, kad kaltės jausmą už klaidas galėsime suversti kam nors kitam.

„Valdoma“ ekonomika

Dažniausiai mes norime išgirsti teigiamas sau prognozes, kad jaustumėmės geriau. Šių dienų politikai ir ekonomikos strategai (ypač JAV) bando tuo pasinaudoti stengdamiesi pakelti vartotojų ūpą vartoti, o investiciniai bankai stengiasi skelbti teigiamas prognozes tam, kad paskatinti investuotojus pirkti brangstančias akcijas.

Šiais laikais vienas svarbiausių indikatorių tampa vartotojų pasitikėjimo rodiklis, kuris iš esmės priklauso nuo to, ką rodo per žinias – esant teigiamai informacinei aplinkai pasitikėjimas kyla, esant neigiamai krinta. Taigi panašu, kad mes ateiname į „valdomos“ ekonomikos amžių, kuomet visuotinės informavimo priemonės mums stengsis įteigti, kad viskas yra gerai, o mes bėgsime į parduotuves leisti dar neuždirbtų, bet paimtų skolon, pinigų su tikėjimu, kad viskas ateityje bus gerai.

Taigi, visuomet geriausia vadovautis savo protu ir stengtis pačiam suprasti reiškinių esmę, bei nebijoti klysti. Kaip sakė žymus investuotojas George Soros: „Daugeliui atrodo, kad klysti yra gėdinga, man gi savo klaidų pripažinimas tai pasididžiavimo šaltinis. Kuomet mes suvokiame, kad netobulas reiškinių supratimas yra žmogiška būsena, turime suvokti, kad klysti nėra gėdinga, gėdinga yra netaisyti savo klaidų.“

Tačiau ateina diena, kai mes prarandame viltį ir galų gale pripažįstame, kad klydome, ir parduodame investiciją su didžiausiais nuostoliais. Kaip parodė vienas iš investuotojų tyrimų, 56% melancholikų, 46% cholerikų ir 41% flegmatikų pripažįsta, kad didžiausia jų klaida investuojant yra per ilgas nuostolingų investicijų laikymas.

Baimė nusivilti

Kodėl mes delsiame parduoti nuostolingas investicijas? Mokslininkai mano, kad tai susiję su nusivylimu. Nenoras nusivilti mus stabdo priimti reikiamą sprendimą ir atlikti veiksmą – parduoti nuostolingas akcijas. Tačiau jeigu tą pačią sumą uždirbtume, greičiausiai tas akcijas lengvai parduotume ir džiaugtumėmės tokio pat dydžio pelnu. (Plačiau apie tai: Pagrindinės psichologinės investuotojų problemos)

Šią tendenciją dar 1979 m. pastebėjo mokslininkai Danielis Kahnemanas ir Amosas Tversky, jie pavadino tai perspektyvos teorija (angl. prospect theory), kuri sako, kad tokio pat dydžio nuostoliai emociškai mums suteikia daugiau skausmo, negu tokio pat dydžio atlygis suteiktų džiaugsmo. Įvairių eksperimentų metu buvo įvardinta, kad šis skirtumas siekia apie du kartus, bet situacijose, kai ant kortos statoma mūsų sveikata ar gyvybė, tai gali siekti ir dešimt ar dar daugiau kartų.

Kas gi vyksta mūsų smegenyse kuomet reikia priimti rizikingus sprendimus? Mokslininkai magnetinio rezonanso aparatu skenavo tiriamųjų smegenis tuo metu, kai jie turėjo priimti sprendimus dėl keleto investavimo pasirinkimų. Vėliau tiriamiesiems buvo parodoma, kiek jie uždirbtų daugiau, jeigu būtų pasirinkę alternatyvų variantą, kas, savaime aišku, sukeldavo nusivylimą. Smegenų skenavimo rezultatai parodė sumažėjusį aktyvumą smegenų „apdovanojimų centre“. Tuo tarpu aktyvumas smegenų migdoliniuose kūnuose (amygdala) buvo padidėjęs.

„Migdolinis kūnas“

Migdoliniai kūnai atsako už emocijas, ypač neigiamas, ir aktyviai dalyvauja atpažįstant grėsmę, kuomet reikia greitai priimti sprendimus – bėgti, kovoti ar sustingti grėsmės akivaizdoje. Tokiomis akimirkomis migdolinis kūnas tarsi perima visą organizmo valdymą atjungdamas mąstymo, loginio galvojimo funkcijas tam, kad būtų sutaupyta laiko.

Migdolinis kūnas priklauso paprastesnei ir evoliuciškai senesnei smegenų daliai, kuri reguliuoja mūsų refleksus ir yra labai panaši į primityvesnių gyvūnų kaip ropliai ar graužikai smegenis. Taip pat buvo pastebėta, kad ligoniai, kurių migdolinis kūnas pažeistas, neturi baimės jausmo, lengvai toleruoja įsiskverbimą į asmeninę zoną bei sunkiai atpažįsta emocijas žmonių veiduose. Tuo tarpu žmonės, kurių migdolinis kūnas yra didesnis, turi daugiau socialinių kontaktų bei didesnį emocinį intelektą. O kaip žinia, emocingiems žmonėms žymiai sunkiau sekasi investuoti.

Neprisirišti prie savo investicijų

Tai pastebėjo ir amerikiečių medicinos daktaras bei elgsenos ekonomikos tyrinėtojas Richardas L. Petersonas, su kolegomis atlikęs psichologinius testus su 2600 investuotojų bandydamas išsiaiškinti, koks asmenybės tipas tinkamiausias investuotojo vaidmeniui pagal tarp psichologų pripažintą „Didžiojo penketo“ (angl. big five) modelį. Deja, tyrimo duomenys parodė, kad nėra vieno tokio idealaus asmenybės tipo. Tačiau tyrėjai pastebėjo aiškų ryšį tarp investuotojų pasiekto pelningumo ir tokių asmeninių savybių kaip didelis atvirumas potyriams ir žemas neurotiškumas.

Atvirumas potyriams – tai laki vaizduotė, dėmesys, intelektinių žinių troškimas, domėjimasis vidiniu ir išoriniu pasauliu, kitaip sakant, platus individo interesų ratas ir žavėjimasis naujovėmis. Tokie žmonės yra emociškai lankstūs ir neprisiriša prie savo investicijų emociškai. Priešingybė jiems būtų praktiški žmonės, nemėgstantys išsiskirti, bet mėgstantys rutiną ir vertinantys tradicines vertybes.

Neurotiškumas rodo asmens tendenciją patirti neigiamus jausmus – baimę, liūdesį, nepasitenkinimą, pyktį ir pan. Investuotojai pasižymintys žemu neurotiškumu geba išlaikyti emocinį stabilumą, ramumą, turi gebėjimą įveikti stresines situacijas. Jiems tiktų posakis “Nesidžiaug radęs, neverk pametęs”, ir jie nesutinka su teiginiais “mėgstu jaudulį”, “siekiu nuotykių”, “mėgstu veiksmą”.

Taip pat tyrėjai pastebėjo, kad per tyrimo laikotarpį geriausi investuotojai patyrė mažiau nuostolių, kas rodo gerą rizikos valdymą. Šie investuotojai visuomet turi atsitraukimo planą B dar prieš atlikdami investiciją ir jo laikosi, jeigu investicija neatitinka jų lūkesčių. Jie veikia greitai ir neatgailauja dėl nepavykusių investicijų, nes tai traktuoja kaip investavimo proceso neatskiriamą dalį, bet stengiasi ją ne eliminuoti visiškai, o minimizuoti. Rinkoje skaitoma, kad siektinas pelno ir nuostolio santykis yra 4 : 1, tai yra kad nuostolio dydis turėtų sudaryti nedaugiau kaip vieną ketvirtąją potencialaus pelno. Tam kad realizuoti planą B būtinas aukštas sąmoningumo lygis ir griežta savidisciplina. Kaip kažkas yra pasakęs „mums lemta patirti vieną iš dviejų skausmų: disciplinos arba nusivylimo“.

Patarimas paprastiems investuotojams

Ką daryti, norint sumažinti nuostolius investavime? Patyrę prekiautojai akcijomis kaip antai dešimto pagal dydį pasaulyje rizikos fondo BlueCrest valdytojas Michael Platt sako: „Jeigu investicija nepavyko, tai reiškia nepavyko ir ja reikia atsikratyti, kuo anksčiau tai padarai tuo daugiau pinigų sutaupai.“ (Plačiau apie tai: Kaip mąsto geriausi investuotojai?)

Taigi pirmas patarimas neprofesionaliems investuotojams būtų, jeigu Jūs negalite skirti visos darbo dienos investavimui ir tai daryti kiekvieną dieną – venkite „karštų“ akcijų, nes mados investavime keičiasi greičiau negu drabužiuose. Venkite nedidelių, nežinomų įmonių akcijų nes jos dažnai naudojamos „interneto guru“ strategijose „užpumpuok ir parduok“ (angl. pump-and-dump), kuomet interneto naujienlaikraščių pagalba skleidžiama analitinė informacija apie tokių kompanijų „šviesią“ ateitį prieš tai reklamuotojui nusipirkus tos kompanijos akcijų. Ir kadangi akcijų kiekis yra nedidelis kylant ažiotažui akcijos kaina smarkiai kyla ir iš to daugiausiai uždirba informaciją skleidęs „guru“. Jums geriausiai tiks investavimas į fondus, o ne į pavienes akcijas.

Aktyviai prekiaujantiems, patarimas yra senas kaip akcijų rinka – nusimatykite priimtinų nuostolių dydį, taip vadinamą rizikos biudžetą, t.y. kiek Jūs galite sau leisti nuostolių nepadarydami ženklios žalos visam investiciniam portfeliui. Tyrimų duomenimis vienos investicijos nuostolių dydis neturėtų viršyti 1 – 2% viso jūsų investicinio portfelio vertės. Šis dydis turėtų apspręsti Jūsų investuojamos sumos dydį į vieną poziciją, skaičiuojant galimą maksimalų nuostolį per 1 – 2 dienas.

Neįsimylėkite savo investicijų

Na ir galiausiai neįsimylėkite savo investicijų, nes tai meilė be atsako, juk akcijos nežino, kad Jūs jas turite ir juo labiau už kiek jas pirkote ar norėtumėte parduoti. Laikydami nuostolingą investiciją mes prarandame galimybę apie ją spręsti bešališkai, objektyviai ir dažnai ignoruojame blogas naujienas susijusias su investicija, kas vadinama patvirtinimo šališkumu (angl. confirmation bias), tai polinkis gaunamą informaciją interpretuoti sau palankiai.

Pardavus nuostolingą investiciją išnyksta savęs ir savo lūkesčių pateisinimo ieškojimai, kuomet bent kokioje informacijoje mes ieškome tik teigiamų žinių, panašiai kaip įsimylėjėliai nepastebi savo mylimojo neigiamų savybių. Atsikratę nuostolingos investicijos, mes galime pažvelgti į jos pliusus ir minus kitomis akimis, objektyviau, tarytum pradėdami nuo tuščio lapo. Ir jeigu mūsų nuomonė, po pakartotinos analizės, nepasikeitė dažnai mes galime investiciją įsigyti dar pigiau, kai kaina nustos kritusi. Kaip sakė telefono išradėjas A. G. Bell: „Kuomet vienos durys užsidaro kitos atsidaro, bet mes taip dažnai ir taip ilgai ir su tokiu apgailestavimu žiūrime į užsidariusias duris, kad nepastebime tų, kurios atsivėrė“. Sėkmės investuojant.

Kaip pavyzdys, periodiškai investuojant kas mėnesį po 100 eurų per dešimt metų sukauptos pajamos iš investicijų, esant vidutinei metinei  6% grąžai,  siektų apie 4500 eurų, po dvidešimt metų – 22000 eurų, o po 30 metų – 65000 eurų, neskaitant į santaupas atidėtų pinigų, kurie sudarytų 12000, 24000, 36000 eurų atitinkamai.

Kaip matome, po 30 metų uždirbtų pinigų suma beveik 2 kartus viršytų taupymui atidėtų pinigų sumą. Tai kaip savotiškas eskalatorius, kuris Jus kelia aukštyn neskaitant Jūsų pastangų. Rezultatas įspūdingas, tačiau Lietuvos banko atlikto tyrimo duomenimis apie 33% Lietuvos gyventojų nieko nesutaupo.

Vartojimo atsisakymas

Investavimui reikia drąsos ir kantrybės. Investavimas – tai pirmiausia sprendimas atsisakyti vartojimo ir „gražaus“ gyvenimo dabar, tam kad sukaupti kapitalą vartojimui ateityje. Įvairių vartotojų apklausų metu apklaustieji dažniausiai įvardija per mažas pajamas kaip pagrindinę kliūtį taupymui.

Tai suprantama, jeigu pajamos 500 eurų ar mažiau, tačiau tikriausiai daugelis nustebs išgirdę tokį pasiteisinimą iš žmonių gaunančių 1000 eurų atlyginimą ar dar daugiau. Šis pasiteisinimas neatrodo įtikinantis, kai žmogus gauna vidutines ir aukštesnes pajamas.

Amerikiečių mokslininkai Venti ir Wise, o vėliau J. W. Diamond savo tyrimais parodė, kad žmonės sulaukę 60 metų gaunantys 3 – 4 kartus mažesnes pajamas per savo gyvenimą sugeba sutaupyti daugiau, negu kai kurie uždirbantys daugiau negu milijoną. Tyrimo metu visi tiriamieji buvo suskirstyti į dešimt grupių – deciles, pagal vidutines pajamas uždirbtas per visą darbinę karjerą. Decilėse LI7, LI8, LI9, LI10 dalyviai uždirbo daugiau negu milijoną JAV dolerių per savo karjerą, tačiau dešimtadalis iš jų sutaupė mažiau negu 2 – 3 kartus mažesnes pajamas gavę piliečiai.

„Zefyro eksperimentas“

Atsakymas slypi ne pajamų dydyje, kaip daugelis linkę galvoti, bet žmonių psichologijoje. Mokslininkai mano, kad tai labiau susiję su reiškiniu vadinamu „atidėtas atpildas“ (angl. delayed gratification). 1960 metais Stenfordo universiteto mokslininkas Walter Mischel atliko taip vadinamą „zefyro eksperimentą“ (angl. marshmallow experiment). Jo metu darželinukas buvo paliekamas kambaryje vienas su zefyru priešakyje maždaug 15 minučių ir perspėjamas, jeigu jis iškęs nesuvalgęs zefyro tuomet jis gaus antrą, kaip apdovanojimą už kantrybę, jam tereikia paskambinti varpeliu.

Eksperimento dalyviai buvo stebimi ir toliau paauglystėje ir jau suaugę. Tie eksperimento dalyviai, kurie iškentėjo ilgiau, pasiekė aukštesnius įvertinimus mokykloje ir buvo apibūdinami tėvų kaip labiau subrendę, turintys aukštesnę savivertę, geriau susitvarkantys su stresu. Taip pat šie eksperimento dalyviai turėjo mažesnį polinkį priklausomybėms, impulsyvumui, agresijai ir hiperaktyvumui. Jau suaugę šie dalyviai pasižymėjo mažesniu polinkiu vartoti narkotikus, ar kitoms priklausomybėms, turėjo mažiau skyrybų ir antsvorio.

Vėliau respondentams po 40 metų buvo skanuojamos smegenys magnetino rezonanso aparatu. Tyrimai parodė, kad kantresniųjų smegenyse aktyvuojama priekinė smegenų žievė, kuri yra atsakinga už loginių sprendimų priėmimą, tuo tarpu nekantriausiųjų smegenyse aktyviau reiškėsi smegenų dalis, atsakinga už malonumo pojūtį. Šie eksperimentai atskleidė, kad dalinai mūsų polinkis taupyti apsprendžiamas fiziologijos ir aplinkos, kurioje augome. Jeigu tėvai vaikystėje mus mokė, kad malonumai yra antroje vietoje po būtinųjų dalykų, tai yra didelė tikimybė, kad mes taip elgsimės ir likusį gyvenimą.

Hiperbolinis diskontavimas

Antrasis fenomenas susijęs su investavimo atidėliojimu yra susijęs su reiškiniu vadinamu hiperbolinis (perdėtas) diskontavimas (angl. hyperbolic discounting). Tai klaidingo skaičiavimo mintyse pasekmė kuomet arčiau laike esantis apdovanojimas vertinamas žymiai labiau, negu nutolęs laike.

Mokslininkai atliko eksperimentus siūlydami dalyviams pasirinkti, kas geriau – 50 dolerių dabar ar 100 dolerių po metų. Dauguma eksperimento dalyvių rinkdavosi 50 dolerių dabar. Tačiau tiems patiems dalyviams pasiūlius pasirinkti, kas yra geriau – 50 dolerių po 5 metų ar 100 dolerių po šešių metų, dauguma pasirinkdavo 100 dolerių po 6 metų, nors tarpas laike tarp pinigų gavimo buvo toks pats kaip ir pirmu variantu – vieneri metai.

Teisingas atsakymas priklauso nuo Jūsų turimų alternatyvų. Pavyzdžiui, jeigu Jūs matote banko indėlį su 1% metinėmis palūkanomis kaip alternatyvą, tuomet yra logiška rinktis 100 dolerių po metų negu 50 dolerių dabar, nes šiuo atveju Jūs uždirbate 100% palūkanas. Tačiau jeigu Jūs turite verslo idėją, kaip tuos 50 dolerių padvigubinti ar patrigubinti, tuomet 50 dolerių dabar būtų teisingas pasirinkimas.

Mokslininkai, atlikdami šiuos eksperimentus, pastebėjo, jog asmenys turintys narkotikų ar kitas priklausomybes, kaip patologinis lošimas, visuomet rinkdavosi artimesnį laike apdovanojimą, t.y. pinigams ateityje taikydavo nerealiai aukštą diskonto normą.

Kaip matome polinkis atidėti investavimo pradžią yra tampriai susijęs su savikontrolės lygiu. Tai patvirtino ir moksliniai tyrimai nustatę, kad mažiau taupantys žmonės turi antsvorio problemų. Žmonės gebantys atsisakyti malonumų dabar vardan didesnio malonumo ateityje yra labiau linkę taupyti, negu tie kurie vertina malonumą čia ir dabar. Labiausiai atidėlioti investavimą yra linkę melancholikai ir sangvinikai, kurie įvardijo tai kaip didžiausią savo klaidą investavime (75% ir 70% apklaustųjų atitinkamai). Šie charakterio tipai yra labiau linkę pasiduoti jausmams, o ne racionaliems skaičiavimams, todėl jiems labai sunku prisiimti nežinomybės riziką.

Disciplinuotas procesas

Kaip galima susidoroti su šiomis silpnybėmis? Kaip ir visose ydose svarbiausia jas reikia pripažinti. Šiuo atveju jeigu Jūs per metus sutaupote mažiau negu 10% savo pajamų – laikas susirūpinti. JAV Socialinės apsaugos administracijos skaičiavimais 10% nuo pajamų investavimas yra tinkamas visoms pajamų grupėms pradedančioms taupyti iki 35 metų. Pavyzdžiui pradėjus taupyti nuo 45 metų jau reikės atidėti apie 20% savo pajamų tam, kad pasiekti tą patį rezultatą.

Jeigu Jums atidėti 10% savo atlyginimo atrodo daug, pradėkite nuo mažesnės sumos kad ir 20 – 30 eurų kas mėnesį, o po to didinkite kas pusmetį kol pasieksite bent 10% nuo savo pajamų. Šiuos pinigus perveskite iš karto gavę atlyginimą, kad nekiltų pagunda jų išleisti. Tai turėtų būti atskira taupomoji sąskaita arba dar geriau – pensijinis fondas, kur galite susigrąžinti pajamų mokestį. Jeigu gaunate premiją, ją reiktų dalinti pusiau ir pusę nukreipti ilgalaikėms investicijoms, o kitą pusę skirti malonioms išlaidoms – savęs apdovanojimui.

Dažnai žmonės klaidingai mano, kad reikia ypatingų žinių tam, kad pradėti investuoti, tačiau šių žinių reikia tik tuomet, jeigu norite aplenkti visus kitus investuotojus. Tokiu atveju investavimas turėtų tapti Jūsų profesija. Tačiau Jūs juk nebandote tapti gydytoju jeigu susergate, ar automobilių mechaniku, jeigu sugenda automobilis. Tais atvejais Jūs kreipiatės į tos srities specialistą. Taip ir investavime rinkitės subalansuotus fondus kur apie 60% lėšų yra skiriama rizikingoms investicijoms kaip akcijos, o likusi 40% dalis yra skirta saugioms investicijoms kaip obligacijos.

Nekaitaliokite investavimo krypčių, nes kaip rodo tyrimai, neprofesionalūs investuotojai mėgsta rinktis „madingas“ kryptis apie kurias perskaito žiniasklaidoje, o žiniasklaida rašo apie tai, kas buvo pelninga praeityje, o ne kas bus pelninga ateityje. Geriau atsirinkite fondą, kuris nuskaičiuoja mažiausiai aptarnavimo mokesčių, tai parodo bendrasis išlaidų koeficientas, kuo jis mažesnis tuo daugiau Jūsų pinigų keliaus investicijoms. (Plačiau apie tai: Kokius mokesčius sumokame investuodami į lietuviškus fondus?)

Taupymo skeptikams reiktų paminėti, kad autorius nesiūlo atsisakyti visų išlaidų ir tik taupyti, autorius siūlo atsisakyti tik 10% nereikalingiausių išlaidų nuo kurių nepablogėtų gyvenimo kokybė čia ir dabar, tačiau ženkliai pagerėtų nedarbingame amžiuje. Kaip savo tyrimo išvadose pabrėžė Venti ir Wise – pagrindinis veiksnys, apsprendžiantis sukaupto finansinio turto kiekį pensiniame amžiuje yra apsisprendimas taupyti.

Taigi, Jūsų gerovė yra Jūsų rankose ir kaip sakė pagrindinis Warren Buffett mokytojas Benjamin Grahem: „Investuotojo didžiausia problema ir didžiausias priešas yra jis pats“.

Jau kurį laiką ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų ES šalių bankų indėliams taikomos nulinės palūkanos glumina norinčius uždirbti nuo sukauptų lėšų. Kaip prisitaikyti prie esamos makroekonominės situacijos ir atrasti pelningų nišų investavimui? Kaip rasti tinkamiausią investicijų valdytoją, kaip sudaryti asmeninius poreikius labiausiai atitinkantį investicinį portfelį? Ar verta naudoti pasyvaus investavimo instrumentus?

Žemumose laikysis dar ilgai

„Bazinės palūkanos yra pasiekusios rekordines žemumas. To pasekmė – atpigusios paskolos bei sumažėjusios palūkanos už indėlius. Kai kurie bankai apskritai nebesiūlo palūkanų už indėlius, kurių terminas – trumpesnis nei vieneri metai. Tokia situacija susiklostė dėl Europos centrinio banko vykdomos politikos, kurios tikslas – išjudinti rinkas, gyventojus paskatinti daugiau vartoti, o verslą – daugiau investuoti. Tai Senajame žemyne jau duoda tam tikrų rezultatų, ypač turint omenyje užsienio prekybą, kuri, beje, pagyvėjo ir dėl kritusio euro kurso“, – sakė vienas „VILNIUS INVEST 2015“ pranešėjų G. Rutkauskas.

Finansų analitikas prognozavo, kad žemos bazinės palūkanos gali išlikti dar ilgai – ne mažiau nei vienerius ar dvejus metus. „Kai euro zonoje ims kilti infliacija, centrinis bankas bus priverstas kilstelti bazines palūkanas siekdamas išvengti hiperinfliacijos, tačiau panašu, kad artimiausiu metu to nenutiks, tad reikšmingesnių palūkanų normų pokyčių Euro zonoje tikėtis nevertėtų“, – tvirtino Finansų analitikų asociacijos narys.

Tokia makroekonominė situacija kelia nerimą daugeliui investuotojų. Anot G. Rutkausko, nulinių palūkanų normų laikotarpiu norint pasiekti bent kiek didesnę investicijų grąžą, reikėtų neapsiriboti vienu ar dviem finansiniais instrumentais.

Svarbiau strategija nei priemonės

„Šiuo metu palankiausia strategija yra kuo didesnis investicijų portfelio diversifikavimas, ypač ilgalaikio investavimo atveju. Tam tinkamos beveik visos finansinės priemonės – įmonių akcijos, įmonių obligacijos, investiciniai fondai, investicijos į nekilnojamąjį turtą, žaliavas. Šiuo laikotarpiu svarbiau net ne pati finansinė priemonė, o kuo platesnis jų išskaidymas“, – pabrėžė Finansų analitikų asociacijos narys.

Kaip vieną optimaliausių investavimo priemonių G. Rutkauskas paminėjo tarptautinius biržose listinguojamus fondus (ETF). Šie fondai pasižymi mažais investavimo kaštais, kas yra labai svarbu esant mažai investicijų grąžai – kuo mažiau sumokate valdytojui, tuo daugiau lieka jums. (Plačiau apie tai: Biržoje prekiaujami fondai – ETF)

Ekspertas pataria šiuo laikotarpiu vengti investicijų į vieną regioną, valstybę ar tam tikrą rinką. „Kaip alternatyvą galima svarstyti ir apie investicijas į nekilnojamąjį turtą, bet šioje srityje taip pat patarčiau rinktis investicinius fondus, be to, reikia įvertinti ir mažą nekilnojamo turto likvidumą. Kalbant apie žaliavas, taip pat geriau taikyti išskaidymo metodą ir neinvestuoti, tarkime, vien į auksą“, – sakė G. Rutkauskas.

Kita vertus, analitikas primena, kad net ir tinkamai diversifikuotas investavimas savaime dar nereiškia greito ar garantuoto pelno. Be to, kuo didesnė tikėtina investicijų grąža, tuo didesnė ir rizika. „Visuomet būtina paskaičiuoti, kokią kainą reikės sumokėti už didesnę grąžą ir racionaliai įvertinti riziką“, – teigė jis. (Plačiau apie tai: Diversifikuoto investicijų portfelio formavimas)