Visų pirma prieš renkantis finansų tarpininką kiekvienas iš mūsų turėtume žinoti, į kokias priemones mes patys norime investuoti, kokia bus mūsų strategija, kaip dažnai ir kokio dydžio sandorius planuojame daryti ir pan., ir tik tada galvoti apie tai, kokį brokerį rinktis.

Mūsų vertinimu pagrindiniai kriterijai, kuriais reikėtų vadovautis renkantis finansų tarpininką būtų šie:

1. Ar finansų tarpininkas yra licenzijuojamas? Ir kur jis yra licenzijuojamas?
2. Ar jis teikia audituotas finansines ataskaitas?
3. Kokius taiko mokesčius?
4. Kokias suteikia investavimo galimybes (tiek finansinių priemonių, tiek ir platformų atžvilgiu)?

Kaip bebūtų gaila, tačiau investavimas dažnu atveju nėra nemokamas malonumas. Norint investuoti į vienokias ar kitokias finansines priemones (akcijas, obligacijas, biržoje prekiaujamus fondus ar pan.) investuotojai dažnu atveju patirs tam tikras išlaidas / turės susimokėti tam tikrus mokesčius, kaip pavyzdžiui už finansinių priemonių pirkimą / pardavimą, finansinių priemonių saugojimą, valiutos konversiją, pinigų pervedimą, ataskaitas ir pan., jau nekalbant apie mokesčius valstybei.

Kaip pavyzdžiui, priklausomai nuo pasirinkto finansų tarpininko, akcijų pirkimo / pardavimo kaštai gali būti 0,25 proc. nuo sandorio vertės, minimum 10 eurų. Tai reiškia, kad jei investuosite 100 eurų, sumokėsite 10 proc. komisinį mokestį, tuo tarpu jei investuosite 5000 eurų, sumokėsite 0,25 proc. komisinį mokesį.

Kadangi mokesčiai yra garantuoti ir dienos pabaigoje didesni mokesčiai reiškia daugiau išlaidų / mažesnė grąža investutojui, bendra rekomendacija būtų pasilyginti finansų tarpininkų taikomus mokesčius ir pasirinkti tokius variantus, kur mokesčiai būtų kuo mažesni.

Jei galvojate, kad rinka yra efektyvi ir pergudrauti kitus rinkos žaidėjus ilgalaikėje perspektyvoje yra neįmanoma, jei manote, kad dauguma investuotojų sprendimus priima objektyviai bei nėra įtakojami tokių emocijų kaip baimė ar godumas, taip pat jei neturite daug laiko ar tiesiog nenorite stebėti finansų rinkose vykstančių pokyčių, tokiu atveju turėtumėte investuoti į patį efektyviausią plačiai išskaidytą, kitaip tariant diversifikuotą, investicijų portfelį ir orientuotis tik į beta grąžą.

Tačiau kaip jau žinome, be pasyvaus varianto yra ir kitas, paprastam investuotojui daug sudėtingesnis ir nemažai laiko reikalaujantis investavimo būdas – aktyvi investavimo strategija, kuri yra orientuota ne tik į skirtingų turto klasių rizikos premiją (beta grąžą) bet ir į alpha grąžą.

Dauguma investuotojų pradėdami investuoti daro esminę klaidą – vietoj to, kad pasirinktų asmeninius investavimo tikslus bei rizikos toleranciją atitinkančią investicijų portfelio alokaciją, dažniausiai investuoja į ypač didelės rizikos finansines priemones tikėdamiesi greito pelno, net negalvodami apie rizikas. Tačiau toks elgesys dažniausiai priveda prie ypač didelių nuostolių, kurie kartais gali siekti ir 80%.

Galima būtų drąsiai teigti, kad užuot bandę atrinkti „perspektyvias“ investicijas, investuotojai visų pirma turėtų susiformuoti jų investavimo tikslus bei riziką atitinkantį investicijų portfelį.

Kaip tą padaryti? Iš esmės kiekvienas turi nuspręsti, kokią dalį investicijų portfelio paskirti saugioms ir kokią rizikingoms investicijoms. Turėdami jų lūkesčius atitinkančią investicijų portfelio alokaciją bei realius lūkesčius, t. y. kokių rezultatų galima laukti per įvairius investavimo laikotarpius, investuotojai gali tikėtis, kad padarys daug mažiau klaidų bei pasieks užsibrėžtus tikslus.

Kad būtų lengviau nuspręsti, kokią dalį investicijų portfelio skirti saugioms ir kokią rizikingoms investicijos, kiekvienas turėtų atsakyti į šiuos 5 klausimus:

1. Koks yra Jūsų pagrindinis investavimo tikslas?
2. Koks yra Jūsų amžius?
3. Kiek laiko planuojate investuoti?
4. Kokius maksimalius nuostolius galite toleruoti?
5. Kokio vidutinio metinio pelningumo siekiate?

Ray Dalio, šiuo metu stambiausio pasaulyje „hedge“ fondo Bridgewater Associates įkūrėjas, į aukščiau pateiktą klausimą yra pateikęs labai paprastą atsakymą:

Bendra investicijų grąža = Nerizikinga grąža + Beta grąža + Alpha grąža

Išvertus aukščiau pateiktą formulę į žmonių kalbą ji skambėtų maždaug taip: bendra investicijų grąža yra lygi nerizikingos grąžos, atskirų turto klasių generuojamos papildomos grąžos, dar kitaip vadinamos rizikos premijos, ir konkrečių investavimo strategijų generuojamos grąžos sumai.

Nerizikinga grąža yra pasiekiama investuojant į pačią saugiausią turto klasę – pinigų rinkos priemones.

Beta grąža yra mokama už tai, kad pinigai yra įdarbinami ilgesniam laikui ir į rizikingesnes turto klases.

Alpha grąža – tai grąža, kurią galima sugeneruoti pergudraujant kitus rinkos dalyvius. Tačiau susumavus visų rinkos žaidėjų „strategavimą“ galutinis rezultatas yra lygus 0.

Surinkus bei išstudijavus daugybę skirtingų makroekonominių rodiklių daugumai kyla klausimas, ką su jais visais daryti, kaip jie gali padėti man, kaip investuotojui, priimti teisingesnius investicinius sprendimus? Vienas iš galimų sprendimo būdų – pagal visus šiuos rodiklius įsivertinti, kokioje verslo ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika, ir atsižvelgiant į ciklo stadiją, didesnę investicijų portfelio dalį nukreipti į tas turto klases ar finansines priemones, kurioms konkrečioje stadijoje sekasi geriausiai.

Kaip kalbėjome ankstesniame video, dažniausiai verslo ciklas yra suskirstomas į 4 pagrindines ciklo stadijas: plėtrą, lėtėjimą, nuosmukį bei atsigavimą.

Plėtros stadijoje daugiausiai brangsta žaliavos, taip pat tai yra geras metas investuoti į akcijas. Tuo tarpu mažiausia grąža pasižymi obligacijos.

Lėtėjimo stadijoje daugiausiai brangsta auksas, taip pat sąlyginai gerai sekasi žaliavoms. Tuo tarpu mažiausia grąža pasižymi akcijos ir nekilnojamas turtas.

Nuosmukio stadijoje daugiausiai brangsta obligacijos, taip pat kad ir kaip keistai skambėtų, tai yra geras metas investuoti į akcijas (jos būna pigios). Tuo tarpu žaliavos generuoja neigiamą gražą.

Na ir galiausiai atsigavimo stadijoje daugiausiai brangsta akcijos ir nekilnojamas turtas. Tuo tarpu mažiausia grąža pasižymi auksas ir obligacijos.

Dauguma investuotojų, priimdami galutinį sprendimą investuoti, nori žinoti, kokia šiuo metu yra konkrečios šalies ar regiono ekonominė padėtis. Trumpai tariant, visi mes norime žinoti, ar artimiausiu metu ekonominė situacija bus palanki investavimui ar ne. Siekiant atsakyti į šį bei kitus klausimus pradedame analizuoti įvairiausius makroekonominius rodiklius, kaip pavyzdžiui šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), nedarbo lygį, infliaciją, palūkanų normas ir pan.

Tačiau net ir surinkus ir išstudijavus daugybę skirtingų makroekonominių rodiklių daugumai kyla klausimas, ką su jais visais daryti, kaip jie gali padėti man, kaip investuotojui, priimti teisingesnius investicinius sprendimus?

Vienas iš galimų sprendimo būdų – pagal visus šiuos rodiklius įsivertinti, kokioje verslo ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika. Dažniausiai verslo ciklas yra suskirstomas į 4 pagrindines ciklo stadijas: plėtrą, lėtėjimą, nuosmukį bei atsigavimą. Iš pradžių ekonomika veikia pilnu pajėgumu, tačiau laikui bėgant persisotina ir pradeda vėsti, kartais tai pereina į gana rimtą „atšalimą“, kitaip tariant recesiją, tačiau kad ir koks rimtas būtų nuosmukis, ekonominė situacija anksčiau ar vėliau stabilizuojasi bei po truputi įgauna pagreitį ir vėl visas ciklas kartojasi iš naujo.

Techninė analizė – gana populiari analizės rūšis, kuri remiasi istoriniais prekybos duomenimis. Ją dažniausiai naudoja prekiautojai (spekuliantai), prekiaujantys itin likvidžiomis akcijomis, bei valiutomis ar žaliavomis. Techninė analizė visiškai nesiremia jokiais įmonių finansiniais duomenimis ar makroekonominiais rodikliais.

Techninė analizė remiasi išimtinai tik rinkos prekybos parametrais, tokiais kaip istoriniai kainų duomeny, įskaitant atidarymo ir uždarymo kainas, minimalias bei maksimalias prekybos kainas ir kt., prekybos apyvarta ir paklausos bei pasiūlos kiekiu.

PE, PB, PS, dividendinis pajamingumas, ROA, ROE, pelno augimas, pelno marža… tai tik keli iš daugybės įmonių santykinių finansinių rodiklių, kuriuos galima skaičiuoti. Tačiau klausimas, ar žinant visus šiuos rodiklius bus galima priimti geresnius investicinius sprendimus? Atsakymas – tikrai nebūtinai.

Investuojant dažniausiai yra naudojami pelningumo ir investicijų vertinimo finansiniai rodikliai, tuo tarpu viena populiaresnių investavimo strategijų naudojančių santykinius finansinius rodiklius yra „vertės” investavimo strategija.

Investicinis burbulas – tai smarkus tam tikros investicijos kainos kilimas, kuris gali būti tiek trumpas, tiek ir labai ilgas, tačiau kažkuriuo metu įgauna pagreitį ir baigiasi smukimu iki panašios ribos, vyravusios prieš prasidedant burbului.

Investicinių burbulų priežastys yra daugiau psichologinės (žinoma, grįstos ekonominiais sumetimais): kažkokie ekonominiai, technologiniai ar socialiniai pokyčiai stipriai padidina tam tikro turto patrauklumą ir išaugus jo paklausai natūraliai pradeda kilti kaina, kylant kainai tai pritraukia dar daugiau dėmesio bei pinigų, kas savo ruožtu dar labiau didina paklausą ir kainą, į rinką pradeda kištis ir spekuliantai, kuriems to turto nereikia, tačiau jie tikisi uždirbti iš kainos kilimo ir taip sukuria nenatūralią paklausą bei perprodukciją tuo pačiu paspartindami kainos kilimą. Tačiau asnkčiau ar vėliau viskas baigiasi.

Kad formuojasi tam tikras kainų burbulas galima nustatyti pasinaudojant įvairiais vertės, atsiperkamumo ar investicijų grąžos rodikliais, taip pat vertinant investuotojų sentimentą konkrečioje investicijoje. Tačiau deje tiksliai pasakyti, kiek laiko burbulas pūsis, kada tiksliai jis sprogs ir kokio dydžio bus sprogimas yra praktiškai neįmanoma.