Finansų rinkose yra įmanoma uždirbti visiškai neturint žinių apie rinkas! Daugumai pasirodys, kad tai gana drąsus, gal net ir kiek kvailokas pareiškimas, tačiau tokią nuomonę galima išgirsti net ir tarp profesionalių investuotojų.
Investavimo psichologija – kas tai?
Investavimo ar prekiavimo psichologiją labai sudėtinga apibūdinti keliais žodžiais. Galima būtų teigti, kad tai yra tam tikra mūsų būsena, kuri mus apima investuojant. Šią būseną lemia tiek išoriniai (informacija, naujienos, kainos pokyčiai ir pan.), tiek ir vidiniai veiksniai (baimė, įsitikinimai, lūkesčiai, norai, viltys ir pan.).
Priklausomai nuo šių veiksnių darome vienokias ar kitokias išvadas ir jomis remdamiesi priimame sprendimus. Kadangi šią būseną veikia tiek daug veiksnių, labai didelė tikimybė, kad tai, kaip mes interpretuojame išorinę informaciją, yra susiję su tuo, kaip mes jaučiamės viduje. Tai reiškia, jog tikrasis vaizdas gali būti iškraipytas ir mūsų vidinė būsena gali lemti blogus sprendimus, nuostolius, nepasitenkinimą, baimę ir t.t. Visų pirma pažvelkime, kaip mes suvokiame save bei investicinę aplinką ir kokios pagrindinės problemos mus kamuoja.
Kas „judina“ kainą?
Svarbiausias rinkų komponentas yra jos dalyviai, t.y. kiekvienas iš mūsų – investuotojai, prekiautojai, fondų valdytojai ir pan. Jei nebūtų mūsų, nebūtų ir finansų rinkos. Būtent mes, mūsų požiūris bei įsitikinimai, kiek viena ar kita finansinė priemonė turėtų kainuoti, nulemia konkrečių investicinių produktų kainos judėjimo tendencijas. Be abejo, labai svarbu, į kurią pusę linksta didžioji dalis investuotojų: ar tiki, kad kaina turi kilti („buliai“), ar mano, jog ji turi mažėti („meškos“). Dažniausiai rinka yra linkusi judėti ta linkme, kur krypsta daugiau dalyvių.
Supratę save, suprasite ir rinką
Vis dėlto ar galime suprasti rinką, t.y. kodėl ji juda į vieną arba į kitą pusę, kaip mąsto bei į kurią pusę linksta dauguma dalyvių, jei nesuprantame, kaip ir ką apie konkrečias investicijas mąstome patys? Juk būtent mes esame sudedamoji rinkos dalis. Kaip galite stengtis suprasti visos grupės elgseną, jei nesuprantate savo elgesio ar jo priežasčių?
Kodėl darome klaidas?
Buvo paskaičiuota, kad apie 95% visų investavimo klaidų lemia vidiniai arba mąstymo dalykai: baimė būti neteisiam, rizikos nekontroliavimas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti rizikos ir pinigų praradimas, nesugebėjimas pasinaudoti palankia proga, pasiimti uždirbto pelno, leidimas pelningai investicijai pavirsti nuostolinga ir pan. Visi paminėti dalykai yra susiję su mūsų vidumi, o ne su rinka. Jei pradedame ką nors kaltinti, vadinasi negalime arba nenorime pripažinti, jog patys klystame, ir taip vengiame atsakomybės.
Baimė
Turbūt daugiausiai nuostolių finansų rinkose yra patiriama dėl baimės. Kas ta baimė ir kaip su ja kovoti? Yra toks posakis: „Pelnui reikia leisti augti, o nuostolį reikia fiksuoti greitai.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tikrai labai paprastas uždavinys, tačiau ar iš tikrųjų? Toliau pasižiūrėsime, kaip kiekvienu atveju jaučiasi investuotojas ir kodėl dažniausiai įvyksta atvirkščiai, t.y. pelnas fiksuojamas labai greitai, o nuostoliui leidžiama augti.
Taigi, kaip jaučiasi investuotojas, įsigijęs vieną ar kitą finansinę priemonę? Visų pirma, tai, į ką jis kreipia dėmesį, priklauso ne nuo jo nuostatų, o nuo to, „ką daro rinka“. Tarkime, jei situacija pasisuko tokia linkme, jog jo investicija pinga, jis bandys visą dėmesį sutelkti į labiau teigiamą ir negrėsmingą informaciją, kas padės pamiršti ar lengviau pakelti galimą nuostolį. Jei po nuostolingo periodo jo investicija sugrįš iki nulinio taško, t.y. įsigijimo kainos, investuotojas greičiausiai su palengvėjimu daug nemąstęs turimą poziciją parduos, nepriklausomai nuo tolimesnių perspektyvų. Tačiau jei rinka ir toliau „veiks prieš jį“, investuotojo psichologinė apsauga pradės po truputį byrėti: grėsmingos informacijos srautas taps toks didelis, kad nuo jo pasislėpti nebebus įmanoma. Investuotojas pasijus sugniuždytas ir tiesiog nebesugebės priimti sprendimo. Galiausiai stresas taps toks didelis, jog nebebus įmanoma toleruoti patiriamų nuostolių, ir vienintelis dalykas, ką investuotojas galės padaryti, kad pasijustų geriau, – tiesiog parduoti nuostolingą investiciją.
Jei investuotojas laiko pelningą poziciją, jis visą dėmesį nukreipia į visiškai priešingą informaciją. Baimė prarasti „turimą“ pelną privers jį koncentruotis į tai, ką rinka gali iš jo atimti. Taigi, investuotojas pastebės tą informaciją, kuri patvirtins jo baimę prarasti turimą pelną ir neleis objektyviai įvertinti situacijos, suvokti galimo potencialo. Galiausiai, nuostolio baimė privers jį anksčiau laiko parduoti „kol kas dar pelningą“ investiciją, nepaisant to, kiek galėjo uždirbti ateityje. Įdomu tai, jog kai investicija bus parduota, investuotojas toliau stebės, kas vyksta su jo turėta finansine priemone. Jei ji toliau brangs, investuotojas save grauš, kodėl negalėjo išlaukti šiek tiek ilgiau ir uždirbti dar didesnį pelną.
Aukščiau buvo pateiktas labai realistiškas pavyzdys, kodėl dauguma investuotojų pelną pasiima per anksti, o nuostoliui leidžia didėti, t.y. visiškai priešingai, nei yra rekomenduojama.
Auksinė proga
Negali būti nieko blogiau nei praleista auksinė proga, t.y. sandoris, kuris nebuvo atliktas, tačiau kiekvienas „būtume tą padarę, jei tik būtume žinoję ir galėję“. Skamba tikrai pažįstamai, tačiau yra viena skaudi tiesa, kurios nenorime pripažinti: jei būtume žinoję ir galėję, būtume padarę ir turėję. Kuo greičiau tą suprasite, tuo greičiau galėsite pasinaudoti šiomis galimybėmis, o ne kaltinti save dėl to, jog jas praleidote.
Kad būtų paprasčiau, reikia suprasti, jog nėra tokio dalyko kaip tobula galimybė. Rinkose nuolat vyksta judėjimas ir visada yra daugybė galimybių, todėl kai būsite pasiruošęs, jūs jas atpažinsite ir jomis pasinaudosite. Kitą kartą praleistą galimybę visų pirma vertinkite kaip pamoką, tiksliai aprašykite, kodėl ją praleidote, kitaip tariant, pagal kokius kriterijus buvo galima ją identifikuoti ir kitą kartą būkite jai pasiruošęs.
Ar analizė tikrai gali padėti?
Daugelis investuotojų galvoja, kad pagrindinis dalykas, norint sėkmingai investuoti, yra teisinga analizė. Tačiau tokią logiką galima paneigti. Kai investuotojas, atlikęs konkrečią analizę, bando save ir kitus įtikinti, kad viską žino ir yra absoliučiai teisus, iš tikrųjų sako štai ką: „Aš tiksliai žinau, kiek investuotojų šiuo metu yra rinkoje ir kiek jų dar planuoja investuoti. Žinau, kaip jie vertina dabartinę rinkos kainą ir kas jiems yra didelė arba maža kaina. Taip pat žinau kiekvieno iš dalyvių galimybes vykdant konkrečius planus ir kokia kryptimi bei kaip stipriai tai gali paveikti kainas. Galiausiai, aš žinau, kada ir kiek dalyvių planuoja parduoti savo investicijas ir su kokia jėga jie tą darys.“
Jei jūs tikrai galite atsakyti į visus šiuos klausimus, tada tikrai žinote viską, bet… O tai jau reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kiek ir kokios informacijos jūs surenkate ir kokią išsamią analizę atliekate, vis tiek gali įvykti bet kas. Tada kyla klausimas: kodėl investuotojai, kuriems nesiseka investuoti, yra apsėsti rinkos analizės? Esminė priežastis – tikėjimas, jog būtent rinkos analizė suteiks tikrumo dėl to, kas gali įvykti ateityje. Jokia analizė negali būti 100% teisinga, tačiau dauguma pradedančiųjų investuotojų nori būti visuomet teisūs. Čia ir įvyksta pagrindinis konfliktas, kuris veda prie didelių nuostolių. Jei investuotojas pripažintų, kad rinkoje visada yra tam tikra nežinomybė, ir tam pasiruoštų, jis galėtų išvengti gana nemažai nuostolių.
Ką reikia daryti?
Būtina suprasti, kad rinka yra visuomet teisi ir nėra reikalo su ja kovoti, nes ji dažniausiai laimi. Tarp patyrusių investuotojų yra paplitęs vienas ganėtinai senas posakis: „Rinka gali išlikti iracionali daug ilgiau, nei investuotojas gali išlikti mokus“. Jei investuotojas nori būti sėkmingu, jis visų pirma turi atsikratyti baimės būti neteisiu arba nuostolio baimės, nes kitaip neįmanoma žiūrėti į rinką objektyviai, tada išsigryninti tam tikras investavimo taisykles bei išmokti disciplinuotai jų laikytis, na ir galiausiai nuolat tobulėti. (Plačiau apie tai: 7 žingsniai, kaip išspręsti psichologines investavimo problemas)
